VDU Sveikatos psichologijos absolventė Jovita Janavičiūtė–Pužauskė: „Šios studijos leidžia geriau suprasti save.
Kaip apsisprendėte studijuoti VDU psichologiją? Kas pastūmėjo rinktis Sveikatos psichologijos sritį?
Aš jau devintoje klasėje susidomėjau psichologija. Pasiėmiau pirmuosius vadovėlius iš mokyklos bibliotekos ir pradėjau juos skaityti. Tuo metu vis maišydavau – pasiimdavau psichologijos knygas, pasiimdavau filosofijos knygas. Prisimenu, buvau pasiėmusi Senekos keletą knygų, kuriose liečiamos egzistencinės temos. Mane domino klausimai, kodėl žmogus elgiasi taip, kaip elgiasi, kodėl žmogus yra toks unikalus. Šie ir panašūs klausimai mane patraukė į psichologijos studijas. Tarsi norėjosi atsakyti į tuos klausimus. Manau, kad mano smalsumas atvedė čia. Jau nuo pat psichologijos studijų save identifikavau būtent su sveikatos psichologija. Galbūt tai įvyko, nes labai norėjosi padėti žmogui. Padėti tam žmogui, kuris irgi kelia tuos pačius klausimus, kuris smalsauja apie save. Nuo pat pradžių man buvo labai įdomi neuropsichologijos sritis, kuri padeda atsakyti į tuos klausimus, remiantis smegenų veikla.
Ką prisimenate iš savo studijų?
Labiausiai įsiminė laisvė, laisvė gerąja prasme. Ne chaotiška. Man įstrigę tai, kad įvairios iniciatyvos yra labai skatinamos. Universitetas siūlo tau įvairias patirtis, tu gali išbandyti įvairias savo idėjas, jas įgyvendinti. Visų studijų metu aš buvau aktyvi. Mano aktyvumas pirmiausia buvo organizaciniuose dalykuose, įstojau į psichologijos studentų asociaciją, ten įgyvendindavau visokias idėjas. VDU visa tai labai palaiko. Prisimenu, kai mes su kolege grįžome iš Italijos, kur studijavome pusę metų pasinaudojusios Erasmus mainų galimybe, mums kilo idėja suorganizuoti konferenciją neuropsichologijos tema. Tai buvo pirmoji konferencija šia tema. Mes pasakėme šią savo mintį vienai iš dėstytojų ir gavome palaikymą. Suorganizavome labai šaunią konferenciją. Prie šios konferencijos organizavimo prisidėjo labai daug žmonių, fakultetas skyrė finansavimą. Bakalauro studijose įsitraukiau ir į mokslinius projektus, dalyvavau mokslinėse konferencijose, pristatant tyrimo rezultatus. Taigi studijos suteikė man galimybę įvairaus diapazono kompetencijoms ugdyti. Universitete gavau organizacinės patirties, mokslinės patirties vykdant įvairius tarpdisciplininius tyrimus.
Jovita, kokiame etape jus sutinku? Ką šiuo metu veikiate?
Tai besibaigiantis doktorantūros studijų etapas. Tačiau labai svarbia savo profesine veikla be mokslinės veiklos, laikau ir praktinį medicinos psichologo darbą, kadangi jis glaudžiai siejasi su mano moksliniais interesais. Tai mokslines žinias pritaikau dirbant Abromiškių reabilitacijos ligoninėje, kur daugiausia dirbu su neurologinėmis ligomis sergančiais pacientais. Būtent Abromiškių reabilitacijos ligoninėje ir atlikau savo disertacinį tyrimą.
Kokį savo pasiekimą vertinate labiausiai? Kas jums yra labai brangu?
Džiaugiuosi savo ryžtingumu ir drąsa organizuojant pirmąją konferenciją neuropsichologijos tema, kuri dabar yra ir toliau tęsiama. Labai didžiuojuosi parašyta savo daktaro disertacija, kuri labai tikiuosi bus prasminga ne tik moksline, bet ir praktine puse. Aš džiaugiuosi, kad man visai pavyko savo disertaciją paversti tarsi tiltu tarp mokslo ir praktikos. Mano disertacija yra neuropsichologijos tema „Alocentrinės ir egocentrinės perspektyvos reikšmė kognityvinės neuroreabilitacijos veiksmingumui lavinant insultą patyrusių pacientų kognityvines funkcijas“. Darbas yra apie tai, kaip pagerinti insultą patyrusių pacientų kognityvinę reabilitaciją.
Jovita, kurios kolegos nepažįsta – kuo domitės, ką veikiate už darbo ribų?
Aš esu labai smalsi. Visada seikiu naujo patyrimo. Žvejoju museline meškere. Labai mėgstu leisti laiką gamtoje, keliauti.
Ką sau palinkėtumėte?
Sau palinkėčiau ir toliau būti smalsia įvairia prasme: tiek moksle, tiek bendrai gyvenime. Psichologijos studijose labai svarbu nuolatinis tobulėjimas. Kartu nepamiršti pasimėgauti darbų rezultatais, ką dažniausiai pamirštame padaryti. Man atrodo, labai svarbu stabtelti ir apsidairyti, o ką aš jau čia nuveikiau. Sustojimas labai svarbus žmogui, kuris gyvena dideliame tempe. Pamatymas, ką jau padarei, padeda toliau judėti į priekį, išlaikyti motyvaciją.
Ką pasakytumėte jaunam žmogui, kuris svarsto studijuoti psichologiją?
Manau, kad labai svarbu suprasti, kad psichologijos studijos gali duoti labai daug – jos suteikia didesnio pagrindo. Man rodos, kad jei žmogus ir neketins toliau studijuoti magistrantūros studijose, tai suteiks pagrindą kitoms veikloms. Šios studijos leidžia geriau suprasti save. Jos atsako į kai kuriuos tavo keliamus klausimus, bet tuo pačiu skatina kelti naujus. Šiose studijose jauno žmogaus laukia labai įdomi kelionė. Kelionė ne tik profesine prasme, bet ir kelionė į save. Čia bus ne tik labai praturtinančios teorinės žinios, bet ir praktinės. Kaip giliai įsileidi patyrimą į save, tai visada gauni dar dvigubai.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Socialinės antropologijos absolventė Giedrė Pavalkytė: „Sociologija pakeičia tavo požiūrį į pasaulį“
Kaip pasirinkote VDU Sociologijos ir socialinės antropologijos studijas?
Aš į sociologiją patekau netiesiogiai. Kai aš pradėjau studijuoti psichologiją, tuo metu psichologijos ir sociologijos studijos buvo bendros. Taigi per pirmus dvejus metus aš turėjau ir psichologijos, ir sociologijos paskaitų. Tuo metu psichologija mane šiek tiek atstūmė, o sociologija patraukė. Man ypatingai buvo patrauklus sociologijos lauko atvirumas ir platumas.
Į sociologiją galima žiūrėti kaip į prizmę, per kurią tu žvelgi į pasaulį, ir ji leidžia studijuoti tai, kas tau įdomu. Jei tau įdomu feminizmas, gali studijuoti lyčių sociologiją, jei įdomu kriminologija, gali studijuoti deviacijos sociologiją ir t. t. Kadangi aš esu labai smalsi, tai tokia galimybė man pasirodė labai įdomi. Taigi, po dviejų metų nutariau rinktis sociologiją.
Socialinės antropologijos magistrantūros studijas rinkausi tikslingai, kadangi savo bakalauro baigiamąjį darbą rašiau iš kokybinės perspektyvos. Man buvo labai įdomu žiūrėti į mažesnes grupes, į žmonių patirtis.
Kas studijose jums buvo svarbu, ką prisimenate?
Atmintyje išliko daug dėstytojų, paskaitų. Ypatingai prisimenu dėstytojus, kurių perspektyva buvo įdomesnė, kurie labiau priartėjo prie mūsų kaip studentų, kurie mus skatino ir pastebėjo. Man sociologijos studijos išliko kaip požiūrio atvėrimas. Studijuodami sociologiją mes jautėmės išskirtiniai – juokdavomės ir dažnai sakydavome, kad mes sociologai, mes kitaip matome pasaulį, nei kiti studentai. Prisimenu, kad tai buvo toks pasikėlimo momentas – mus čia sociologija taip pakeitė.
Ką šiuo metu veikiate?
Aš gyvenu Ispanijoje, Madride, jau 17 metų. Lapkričio mėnesį su partneriu atidarėme knygyną anglų – ispanų kalbomis, jame turime ir mažą lietuvišką kampelį. Taip pat turiu kitą literatūrinį projektą, kurį su partnere įsteigėme prieš 6 metus – The Write Salon. Tai yra ne pelno siekianti organizacija, su kuria mes organizuojame renginius su autoriais, kūrybinio rašymo dirbtuves, dažniausiai anglų kalba, tiek gyvai, tiek online. Prieš tai aš dvylika metų dirbau tarptautinėje verslo mokykloje IE Business School, kurioje buvau atsakinga už užklasinę studentų veiklą, rūpinausi jų įtraukimu, bendruomenės kūrimu ir kt.
Kokia jūsų darbo sritis teikia didžiausią džiaugsmą, pasitenkinimą?
Literatūra visada buvo šalia manęs, ir sugebėti paversti savo aistrą pilnaverčiu darbu ir netgi bendruomenės erdve, t.y. knygynu, man yra didelis pasiekimas. Turbūt čia mano širdies šiuo momentu yra daugiausia.
Giedre, ar yra dalykų, susijusių su Lietuva, kurių ilgitės?
Yra nemažai dalykų, kurių aš pasigendu. Pasiilgstu šeimos ir draugų, tiek iš mokyklos, kiek iš universiteto laikų. Taip pat pasiilgstu lietuviškos gamtos. Ten, kur aš gyvenu, paprastai labai sausa, tad pasiilgstu lietuviškos žalumos. Man visada į Lietuvą atvykus labai malonu pasivaikščioti po gamtą. Taip pat pasiilgstu su kultūra susijusių dalykų, to jausmo, kad iš pusės žodžio tave supranta ir nereikia jokio kultūrinio konteksto aiškinti. Bet taip pat tiesa, kad kartais jaučiuosi esanti labiau ispanė, nei lietuvė. Ispanijos kultūroje man savas žmonių šiltumas, greitas prisileidimas, bendravimo paprastumas, kas Lietuvoje kartais vyksta šiek tiek lėčiau. Žinoma, Lietuva taip pat labai pasikeitė per tuos 17 metų, kuriuos gyvenu užsienyje.
Ką dar norėtumėte gyvenime išmokti?
Norėčiau išmokti labai daug. Mane visada traukė muzika. Esu studijavusi keletą instrumentų, groju ir dainuoju. Norėčiau turėti daugiau laiko tą tęsti. Taip pat man labai įdomu gamtos mokslai, aplinkosauga. Domiuosi fotografija, visada mokausi naujų kalbų. Labai sunku sukonkretinti, nes aš esu labai smalsi ir man viskas labai įdomu.
Ko sau palinkėtumėte?
Palinkėčiau sau nepervargti ir neprarasti žingeidumo. Tą lengva prarasti, kai labai daug dirbi. Norėtųsi subalansuoti gyvenimą, kad žingeidumui visada liktų vietos.
Ką pasakytumėte jaunam žmogui, kuris svarsto studijuoti sociologijos studijas?
Sociologija yra prizmė, per kurią mes žiūrime į pasaulį. Tai akiniai, kuriuos užsidėjęs jau niekada nebegali nusiimti. Sociologija pakeičia tavo požiūrį į pasaulį ir leidžia kvestionuoti tai, ką matai, kas vyksta, prideda daug kritinio mąstymo. Man tai buvo labai naudinga, nors aš niekada nedirbau tiesiogiai kaip sociologė, bet, man rodos, kad visose srityse, kurias tu vėliau palieti savo kelionėje, tai duoda didžiulę vertę.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Organizacinės psichologijos absolventė Jurgita Lemešiūtė: „Tikiu, kad dabar žmonės žino šią sritį ir tikrai suvokia, kad šioje srityje bus ką veikti.“
Kaip pasirinkote VDU Organizacinės psichologijos studijas?
Iš tiesų, aš visada norėjau mokytis psichologiją. Didelių abejonių čia nebuvo. VDU rinkausi, nes pati esu iš Šakių, tad Kaunas buvo arčiau. Organizacinę psichologiją rinkausi po bakalauro psichologijos studijų. Tuo metu dar nelabai įsivaizdavau, ką daro organizacijų psichologas. Rinkausi atmetimo būdu. Žinojau, kad nenoriu stoti į mokyklinę psichologiją, nes kelios mano kolegės jau buvo pradėję dirbti. Į sveikatos psichologiją taip pat netraukė. Tuo metu nelabai kas žinojo apie organizacijų psichologą, nes šis mano sprendimas buvo prieš 21 metus. Bet dabar labai džiaugiuosi šiuo savo pasirinkimu. Ši sritis per tuos 20 metų labai stipriai augo. Tikiu, kad dabar žmonės žino šią sritį ir tikrai suvokia, kad šioje srityje bus ką veikti.
Kas studijose jums buvo svarbu, ką prisimenate?
Nors baigiau studijas seniai, bet išlikę labai daug gražių dalykų. Su universitetu ir dabar palaikau ryšius. Prisimenu dėstytojus, kurie iki šiol darbuojasi. Man labai patiko paskaitos, seminarai, ypač magistro studijose. Pavyzdžiui, prisimenu dalyką „Organizacijų konsultavimas“, kurį dėstė Loreta Bukšnytė-Marmienė. Prisimenu konsultacijų simuliacijas, kuriose dalyvaudavome. Tai aš iki šiol prisimenu dėstytojos pasakytus žodžius, įžvalgas, pastebėjimus, kurie tuo metu ir dabar yra labai vertingi.
Ką šiuo metu veikiate?
Aš šiuo metu vadovauju personalo atrankos ir konsultacijų įmonei. Esu atsakinga už Pabaltijo ir Lenkijos regionus, esame viena didžiausių personalo konsultacinių įmonių, komandoje yra apie 60 žmonių. Aš tiesiogiai dirbu su Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos komandomis. Didžioji dalis mano kolegų yra organizacijų psichologai. Dirbame su įmonėmis, padėdami joms spręsti įvairius su personalo valdymu susijusius klausimus.
Kokia jūsų darbo sritis teikia didžiausią džiaugsmą, pasitenkinimą?
Vienas mano mėgstamiausių dalykų yra organizacijų konsultavimas. Tiesioginis darbas su klientais, su įmonėmis man teikia didžiausią pasitenkinimą. Man taip pat labai prasmingas darbas su komanda, jos auginimas, žmonių mokymas.
Kokias tris savo savybes, įpročius, įgūdžius labiausiai vertinate?
Čia skirtingi dalykai. Kas liečia savybes manau, kad man daug kur padėjo turimas įsitraukimas į tai, ką darau. Jei kažką darau, nesvarbu, ką, darau tai visu 110 procentų. Aišku, toks charakterio būdas gali vesti ir į perdegimą. Taigi, man teko išmokti tai valdyti, kad galėčiau pailsėti ir nepervargti. Profesinėje veikloje man labai padėjo sukauptos verslo žinios, kurias sukaupiau kitų įvairių studijų metu. Imantis didelių projektų ir pradėjus vadovauti savo įmonei, labai pravertė vėliau baigtos vadovų magistrantūros studijos. Manau, tai tikrai praverčia, nes geras organizacijų psichologas turi suprasti verslo lauką. Jei kalbėti apie įpročius, manau labai svarbu nuoseklumas. Tą irgi reikėjo išsiugdyti, nes visada ateina įvairios naujovės, norisi imtis, kažko kito, naujo. Mano asmeninėje praktikoje pasiteisino strategija – laikytis savo krypties ir nemesti kelio dėl takelio. Aš jau 16 metų turiu savo įmonę, 20 metų dirbu personalo srityje ir dabar jaučiu, kad darbo rezultatai ateina vis lengviau, vis daugiau galiu padaryti. Man šiek tiek netgi gaila žmonių, kurie kas kelis metus vis ką nors keičia, nes tai reikalauja labai daug energijos. J
Ką dar norėtumėte gyvenime išmokti?
Aš visą laiką mokausi. Kiekvienais metais išsikeliu sau kokius nors tikslus. O galimybių mokytis organizacijų vystymo srityje yra be galo daug. Pavyzdžiui, per pastaruosius kelis metus domiuosi rinkodara ir baigiau papildomas studijas, tam geriau atliepti darbdavio įvaizdžio planavimo poreikį savo ir klientų organizacijose. Dabar domiuosi ir gilinuosi į skaitmenizavimą ir kaip tai keičia reikiamas kompetencijas organizacijos viduje. Angliškai tai skambėtų – reskilling ir upskilling. Tai reiškia, kad mes turime išmokti savo darbe naudotis įvairiais DI (dirbtinio intelekto) ir technologiniais įrankiais, kurie gali pakeisti dalį mūsų darbo, o patys kelti savo kompetenciją kitose srityse. Taigi nėra nieko statiško, visada yra, ką mokytis. Noras mokytis yra labai svarbi savybė, kurią branginu. Naujausi tyrimai rodo, kad vidutinė profesinė kompetencija rinkoje galioja apie 2,5 metų. Tai reiškia, kad mes turime nuolat eiti į priekį.
Ką pasakytumėte jaunam žmogui, kuris svarsto studijuoti Organizacinę psichologiją?
Aš manau, kad organizacinė psichologija yra viena iš perspektyviausių sričių, jeigu jus domina verslas ir žmonių santykiai. Ką labai svarbu suprasti, kad žmonės niekur nedings iš organizacijų. Kuo kompleksiškesnė aplinka, kuo daugiau technologijų virsmo, tuo žmonėms yra sunkiau. Todėl organizacijos psichologas čia yra labai svarbus, teikiant pagalbą darbuotojams ir organizacijų vadovams priimant ir valdant pokyčius organizacijose. Aš manau, kad ši specialybė labai daug duoda pačiam žmogui, ir tuo pačiu galimybę sukurti vertę verslo aplinkoje. Tikrai visus skatinu mokytis organizacinės psichologijos. Manau, su šia profesija niekada neprapulsime, jei tik turėsime smalsumą, norą mokytis, darysime tai, ką darome su meile ir aistra.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Socialinės antropologijos absolventas Marius Minkevičius: „baigdamas studijas supranti, kad išsineši labai daug, daug tiek žinių, tiek socialinių ryšių, tiek jausenos prasme“
Kaip pasirinkote VDU Socialinės antropologijos studijas?
Pasirinkimas tikrai netikėtas. Esu inžinerinių mokslų atstovas, baigęs tuometinį KPI. Lyg ir neplanavau nieko panašaus studijuoti. Bet gyvenimas susiklostė taip, kad su bičiuliais nuo 2016 metų pradėjome kurti piligriminį kelią Lietuvoje. Kuriant šį kelią paaiškėjo, kad tai nėra tiesiog paprastas kuoliukų kalimas pakelėse, tai yra didelis santykis su vietiniais žmonėmis. Žygiuojant jautėsi labai skirtingos vietos bendruomenės, jų charakteriai, elgesys. Aš pradėjau daugiau tais žmonėmis domėtis, stebėti juos. Ir viena iš mano vyresnių kolegių pasakė, jog tau verta pastudijuoti socialinę antropologiją. Taigi, taip ir gavosi – į tyrimų lauką atėjau žymiai anksčiau nei į studijas.
Ką prisimenate iš savo studijų, kas buvo jums svarbu?
Prisimenu pokalbius su kolegomis, dėstytojais. Prisimenu gerą dėstytojų kolektyvą, tiek lietuvių, tiek užsieniečių. Daug jų išminties pasidalintos su mumis. Jie atskleidė požiūrį į reiškinius kitokį nei prieš tai, kai žiūrėdavau paprastuoju būdu. Dėstytojai paliko didžiulį įspūdį ir padarė didžiulę įtaką mano mąstymui. Baigdamas studijas supranti, kad išsineši labai daug, daug tiek žinių, tiek socialinių ryšių, tiek jausenos prasme.
Mariau, ką šiuo metu veikiate?
Yra kelios kryptys. Aš turiu su sūnumi smulkų verslą, kurį bandome transformuoti į kitą lygį, bandydami panaudoti verslui svarbias naujas technologijas. Kita kryptis – turiu vilties ir viziją pratęsti savo studijas doktorantūroje. Pabaigti straipsnį, kurį po truputį judinu. Ir trečias dalykas – Camino Lituano projektas. Per pastarąjį laikotarpį mums susiformavo į šį reiškinį gilesnis požiūris, kuriam, beje, svarią įtaką padarė ir antropologijos studijos. Jei pradžioje norėjome tik parodyti, kad tai gali veikti, kad žmonės gali vaikščioti, tai dabar patys vaikščiodami supratome, kad visa tai kur kas daugiau nei turistinis žygis. Tai rimtas katalizatorius regionuose. Dabar mes jau kviečiame, kad tie vietos gyventojai, žmonės taptų realiais Camino Lituano asociacijos nariais ir valdytojais. Mes patys, kaip žygeiviai, norime įtraukti į kelio priežiūros ir plėtros darbus vietinius žmones, tuo pačiu perduodant jiems ir pagrindinę atsakomybę už kelią, o patys liekame labiau šio reiškinio idėjos, moralinio stuburo saugotojai, vietinių gyventojų iniciatyvų skatintojais palaikytojais. Taigi yra daug minčių ir darbų. Ta diena trumpa…
Mariau, kokią Lietuvą jūs matote?
Matau ją labai įvairią ir labai dinamišką. Mes visada naudojam tą Milošo pasakymą, kad Europa prasideda nuo mažųjų tėvynių. Kiekviena šalis prasideda nuo šaknų, nuo ten, kur yra jos žmonės. Yra žmonės iš kažkur – iš kaimukų, iš mažų miesteliukų, kurie turi ryšį, santykį su vieta, su jos istorija. Ir yra žmonės iš niekur – žmonės iš didelių megapolių, finansinių, kultūrinių, ekonominių centrų. Žmonės Kaune, Vilniuje, iš kitų didmiesčių, deja, turi trūkinėjantį ryšį su savo šaknimis, savo šeimos istorija. Tas labai stipriai matosi. Žygiuodamas matai visko – nuoskaudų, džiaugsmo, iniciatyvos. Kas dabar labai džiugina, kad žmonės labai grįžta prie savo šaknų. Tą daro ir jauni žmonės. Gal tam įtakos turėjo Vilniaus fenomenas, kai jame jau tapo ankšta gyventi ir pradedi galvoti kitaip apie gyvenimo komfortą. Tiesa, regionai labai skiriasi – vieni sunykę, kiti labiau išsivystę. Žmonių charakteriai regionuose taip pat labai skirtingi. Vienur žmonės dar gyvena pokario patirtimi, kai svetimšalio ne labai įsileis, o kitur tave pasitinka su atlapa širdimi. Lietuva man yra labai šilta, graži ir įvairiapusiška. Prieš pradedant žygiuoti net nežinojau, kad ji tokia graži. Matau Lietuvos kaimą ir tokį, kokį jį patyriau vaikystėje, matau ir labai modernų regionų vystymąsi. Mes sakome, kad kiekvienas lietuvis turi tuo keliu praeiti, tuomet lengviau susišnekėsime.
Kokioje veikloje patiriate didžiausią džiaugsmą, pasitenkinimą?
Visur. Kiekviena iš jų man teikia džiaugsmą. Ateina momentas, kai kasdieninė rutina išvargina. Tačiau visos šios veiklos viena kitą labai papildo ir gražina man šviežią kvėpavimą. Viską, ką gyvenime darau, tenkina. Ne viskas toli gražu sekasi, bet proceso malonumas visada yra. Bet kokiu atveju faktas toks – gyvenimas yra gražus, nežiūrint šposų, kurių jis kart nuo karto mums visiems iškrečia.
Kokią savo savybę labiausiai vertinate ir nenorėtumėte jos prarasti ?
Žymiai daugiau matau savyje savybių, kurių norėčiau neturėti. Bet deja, jų atsikratyti ne taip lengva. Atsikračius visų nenorimų, visos, kurios liktų man yra vienodai svarbios. Deja, bijau, kad tų kurių noriu atsikratyti vis dar yra daugiau ne tų, kurias norėčiau pasilikti
Mariau, ko sau palinkėtumėte?
Neprarasti tos krypties, kurioje dabar esu. Neprarasti ryšio su artimaisiais. Kai įsikabinu į kokią nors veiklą, kuri mane pagauna, įtraukia prarandu didžiausią vertybę – laiką su sau brangiais, artimais žmonėmis. Man atrodo, kad ypač šiais laikais svarbu išlaikyti artimą giminystės ryšį, nes tai padeda stovėti ant žemės. Kavolis yra sakęs – „Neaiškūs žmonės, kurie neturi nei tradicijos, nei ryšio, nei perdavimo patirties“. To linkiu sau ir kitiems.
Kokią įtaką turėjo antropologijos studijas tam, ką jūs darote šiandien?
Visų pirma gilesnį žvilgsnį. Pradžioje žygiai atrodė, kad tai tiesiog pasivaikščiojimas po miškelius ir bažnytkaimius. Dabar suprantu, kad tai žymiai gilesnis procesas. Antropologijos studijos davė supratimą, kad na nėra tos vienos tiesos, nėra vieno požiūrio į pasaulį. Tai leido suprasti, priimti dalykus ir jei nori aiškintis priežastis. Pasmerkti ir nubausti nėra sunku, bet atsakyti į klausimą kodėl – tai yra svarbu. Antropologija duoda tą požiūrį, kad reikia pabandyti suprasti žmogų, reikia lįsti gilyn. Yra visuma atsakymų ir paprastų jų dažnai nėra.
Ką pasakytumėte žmogui, kuris svarsto studijuoti socialinę antropologiją?
Pasakyčiau, kad laukia susitikimas su labai įvairiais ir įdomiais dėstytojais, kurie pateikia įdomių ir labai netikėtų įžvalgų apie daiktus, įvykius, reiškinius, kuriuos mes žinojome, bet atrodė vienaip. Aišku iš antropologijos Lietuvoje ne taip lengva valgyti duoną, ji dar nepasiekė tokio lygio kaip Amerikoje, bet galiu garantuoti, ką žmogus beveikia, ką bedaro, ar jis yra inžinierius, ar verslininkas, ar kito mokslo atstovas, antropologijos žinios tikrai padės. Padės geriau suprasti save, savo santykius su tuo, ką darai ir kaip tą darai. Antropologija nepavers jūsų pasaulio centru ir milijonieriumi, bet tikrai padės priimti teisingesnius sprendimus tame, ką darai. Šios studijos suteikia ir vidinę ramybę. Tam tikri dalykai atrodo visai kitaip. Pradedi suprasti ir priimti, kad toks yra gyvenimas.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Socialinio darbo studijų absolventas Tadas Gasparavičius: „socialinis darbas leidžia atrasti savo būdą kaip įprasminti gyvenimą“
Kaip pasirinkai VDU Socialinio darbo bakalauro studijas? Kas paskatino tęsti ir toliau studijuoti magistrantūros programoje?
Pripažinsiu, šios studijos nebuvo pirmasis mano pasirinkimas. Tada galvojau, kad studijuosiu pedagogiką ir būsiu istorijos arba geografijos mokytojas. Atrodė, kad mano pašaukimas – būti mokytoju. Socialinį darbą pasirinkau, nes man atrodė, kad ši sritis yra artima mano asmenybei. Esu empatiškas, galiu ir noriu padėti, man patinka bendrauti ir pažinti įvairius žmonės. Taigi socialinį darbą įrašiau kaip antrinį variantą pildydamas stojimo dokumentus. Tuo metu situacija susiklostė taip, kad būtent pirmąjį kvietimą gavau studijuoti socialinį darbą – todėl ir priėmiau šį sprendimą. Pradėjus studijas, man ši profesija tapo labai artima, man puikiai sekėsi studijos, o svarbiausia, sutapo mano asmeninės vertybėmis su socialinio darbo vertybėmis. Esu toks žmogus: kai man sekasi ir jaučiu, kad galiu veikti, kuomet galiu realizuoti savo žinias ir idėjas, tuomet jaučiu didžiausią vidinę motyvaciją tyrinėti ir mokytis konkretaus dalyko. Būtent šios studijos ir ši profesija man patiko, sekėsi, todėl įsitraukiau, o vėliau nebekilo jokios minties keisti profesiją.
Kodėl nusprendžiau tęsti magistro studijas? Tai jau kita istorija. Praktikos metu turėjau galimybę iš arčiau pažinti socialinį darbą su šeimomis – šis darbas pasirodė įdomus ir prasmingas. Labiausiai mane patraukė darbas su šeimomis, kurios išgyvena tėvų skyrybas. Ši tema pasirodė labai aktuali ir svarbi, todėl pradėjau ja domėtis. Galiausiai, šia tema parengiau baigiamąjį bakalauro darbą. Rašydamas šį darbą atraudau didelę prasmę šios srities tyrinėjime detaliau ją pažindamas. Vedamas susidomėjimo bei noro tyrinėti šią temą, nusprendžiau tęsti studijas magistrantūroje.
Taip pat mano sprendimą lėmė ir tai, kad man patiko atmosfera Socialinio darbo katedros bendruomenėje. Dar bakalauro studijų metais tapau šios bendruomenės nariu, čia jaučiuosi puikiai: manau, kad esu vertinamas, išgirstas ir suprastas. Tikiu, kad kartu su šia bendruomene galiu veikti bei siekti bendrų tikslų, realizuoti savo idėjas. Todėl man ši aplinka man pasirodė tinkama ir saugi mano profesiniam bei asmeniniam augimui.
Kas tau buvo studijose svarbu?
Socialinio darbo katedroje turime labai stiprią bendruomenę. Ryšys, kuris kuriasi tarp studentų, dėstytojų ir visoje katedroje, man yra labai svarbus. Aš visais studijų metais jaučiausi priklausantis, išgirstas, svarbus. Čia visada gali gauti tau reikiamą pagalbą. Visada atsiras laiko individualiems pokalbiams. Be to, mūsų dėstytojai, kurie dirba yra ir savo srities profesionalai. Iš jų gali imti pavyzdį, į juos lygiuotis ir laikyti tvirtais autoritetais. Studijuodamas jaučiau, kad turiu stiprų palaikymą ir profesinį užnugarį. Manau, kad būtent šioje bendruomenėje gali tobulėti ir kaip asmuo, ir kaip būsimas specialistas.
Tadai, ką tau reiškia būti socialiniu darbuotoju?
Labai sudėtingas klausimas. Galvoju, kad pagrindinis dalykas – tai būti tarp žmonių, kurti santykį, bendrauti. Vienaip ar kitaip prisiliesti prie jų gyvenimų. Padaryti bent mažą įtaką jų gyvenimui, kartu siekti pokyčių. Būdamas socialiniu darbuotoju, gali bendrauti su labai skirtingais žmonėmis, turi galimybę juos pažinti. Gal tai nuskambės savanaudiškai, bet padėdamas žmonėms, gaunu ir pats tam tikrą naudą, grįžtamąjį ryšį, kuris įprasima ir suteikia motyvacijos veikti. Man, ši profesija teikia pilnatvės jausmą, galimybę būti aktyviu visuomenės piliečiu bei prisidėti prie geresnio gyvenimo, geresnės mūsų visuomenės kūrimo.
Kuo labiausiai džiaugiesi darbe, kokie tai momentai?
Ko gero jei paklaustumėte bet kurio socialinio darbuotojo, kas teikia jam džiaugsmą, pasakytų – apčiuopiami rezultatai, bet socialinis darbas yra unikalus ir rezultatai nėra lengvai apčiuopiami ir akivaizdūs. Didžiausią džiaugsmą man suteikia tie momentai, kai dirbu su žmonėmis, kurie geba ir nori priimti mano pagalbą. Kurie kritiškai mąsto ir vertina tiek save, tiek mane. Džiugina tai, kad šiame darbe turi nuolat siekti žinių, mokytis, būti pasitempęs. Džiugina žmonės, aktyviai ir konstruktyviai diskutuojantys, kurie supranta, kad pokyčiai vyksta tada, kai tu pats juos priimi, kuomet esi pasiruošęs veikti, daryti.
Kokiomis savo savybės labiausiai džiaugiesi?
Kritiniu mąstymu, pagarba žmogui, gebėjimu išklausyti ir suprasti. Manau, kad esu gan užsispyręs ir šiek tiek naivus žmogus, dėl ko nemoku ilgai pykti ir laikyti nuoskaudų. Nepaisant sudėtingų ir įtemptų situacijų, manau, kad man pavyksta išlikti objektyviam ir teisingam, dėl to labai džiaugiuosi. Taip pat, turiu tikėjimą kitais žmonėmis, kad visi galime keistis, tik svarbu neprarasti tikėjimo ir toliau kartu veikti, ar dar kartą pabandyti tai padaryti.
Tadai, ko sau palinkėtum?
Sau palinkėčiau atrasti daugiau laiko poilsiui, kadangi labai norisi išlaikyti balansą tarp darbo, studijų ir poilsio, kurio dažnai trūksta. Taip pat, išmokti pasakyti „Ne“, nes kartais tai labai sudėtinga.
Kaip atsirado tavo kelyje studentų klubas „Vesta“?
Studijuodamas bakalauro studijose žinojau apie šį klubą, tačiau nebuvau aktyviai įsitraukęs. Paskutiniais bakalauro studijų metais ir pradėjęs studijuoti magistrantūroje, kartu su kolege Vaida gavome pasiūlymą imtis klubo veiklų – ir sutikome. Žinoma, kilo įvairių minčių: nežinomybės, baimės, netgi apmaudo, nes ir taip atrodė, kad turiu daug atsakomybių. Tačiau pradėjus vykdyti klubo veiklas, organizuoti renginius, iš kurių ilgainiui gimė projektas „Socialinių sprendimų arena“, kurį sėkmingai įgyvendinome, tai ta atsakomybė nebeatrodo tokia didelė, našta. Priešingai – tai tapo prasminga patirtimi, leidusia tobulėti, įgyti naujų įgūdžių ir išbandyti save skirtingose situacijose.
Ką pasakytum jaunam žmogui, kuris planuoja studijuoti socialinį darbą ?
Pirmiausia palinkėčiau drąsos, stiprybės ir stiprios vidinės motyvacijos. Ši profesija ir šios studijos nėra monotoniškos, todėl niekada nebus nuobodu. Kiekviena situacija socialiniame darbe yra skirtinga, būtent tai daro šią profesiją įdomią. Studijuojant bei vėliau dirbant galima sutikti labai įvairių žmonių, juos pažinti. Taip pat, spręsti labai skirtingas ir nekasdienines situacijas. Studijų metu galima ne tik geriau pažinti kitus, bet ir giliau suprasti save. Manau, kad tai leidžia atrasti savo būdą, kaip įprasminti savo gyvenimą. Jauną žmogų kviesčiau būti žingeidžiu ir nebijoti tyrinėti, nes atradimai džiugina.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Socialinio darbo bakalauro studijos
VDU Sociologijos absolventė Dovilė Vainorė: „Žmogus gyvas tol, kol jis atranda vis kažką naujo…“
Kaip pasirinkai sociologijos studijas VDU?
Baigiau Ukmergės Jono Basanavičiaus vidurinę mokyklą (dabar jau gimnazija) 2005 metais. Mano studijų pasirinkimas susijęs su tam tikrais klystkeliais. Vytauto Didžiojo universitete buvo tuo metu jungtinė psichologijos – sociologijos studijų programa. Aš domėjausi, skaičiau, kokie dalykai bus dėstomi. Beskaitant man pasirodė įdomūs ir sociologijos specialybiniai dalykai. Nors nenorėjau paleisti ir savo pirmojo apsisprendimo, kad stosiu į psichologiją. Šis, dvigubas variantas visai tiko. Po dvejų studijų metų mums, studentams, reikėjo rinktis, kas toliau studijuos psichologiją, o kas pasirinks sociologiją. Aš tada ir „išdaviau“ psichologiją. Nors gyvenime prie jos dar vienu ar kitu momentu grįžau – tai tęstinės psichologijos ir koučingo studijos, psichoterapijos pagrindai. Bestudijuojant darė įspūdį sociologijos dėstytojų erudicija, analizuojamos temos, tai, kokiu „kampu“ jos imamos tyrinėti. Teko rengti įvairius rašto darbus, projektus. Beje, ir Kaunas man visada buvo labai artimas. Vytauto Didžiojo universitetas – toks su savo istorija. Jis siejasi su patriotiškumu, bet kartu ir su tarptautiškumu.
Dovile, ką prisimeni iš savo studijų, kas buvo svarbu, prasminga?
Man patiko galimybė be specialybinių, rinktis papildomus dalykus – iš menų, politikos, ekonomikos, gamtos ir kitų grupių. Dar mokyklos laikais domėjausi istorija, įvairiomis kultūromis bei visuomeniniais dalykais. VDU susipažinau su turkų kultūra ir kalba. Pasinaudojau galimybe beveik visus semestrus tobulinti anglų kalbos įgūdžius. Toks platus pasirinkimų spektras išskiria šį universitetą iš kitų. Įsimintina tai, kad du metus dirbau komisijoje stojančių moksleivių dokumentams priimti. Tai buvo pirmoji mano darbinė patirtis. Gal tai atsitiktinumas, o gal ne, bet vėliau, jau baigusi studijas, dirbau ir personalo atrankų srityje.
Ką šiuo metu veiki?
Šiuo metu mane pagavote labai įdomiame etape. Paskutinius kelis metus dirbau nevyriausybinėse organizacijose, dar prieš tai – verslo sektoriuje. Iškart po studijų teko padirbėti ir valstybinėje organizacijoje. Praeitų metų pabaigoje kartu su bendraminte Ieva įkūrėme nevyriausybinę organizaciją VšĮ „Om-lėtai“ ir jau įgyvendinome keletą projektų. Šiuo metu abejomis kojomis esu šios organizacijos vystymo procese. Parengėme dar 4 projektus – laukiame jų vertinimo ir sprendimų dėl finansavimo. Viena iš krypčių – jaunimo pritraukimas į Lietuvos regionus. Man pačiai daug metų yra įdomi žydų kultūra ir istorija, tad pora pateiktų projektų yra būtent šitai tematikai. Praeitais metais baigiau profesines žurnalistikos studijas. Dažnai kalbinu žmones, kurie regionuose kuria įvairias iniciatyvas, socialinius verslus. Kartais tekstai atgula interviu formatu, kartais tai būna mano įspūdžių ir patirčių refleksijos, esė. Tai, jog pakankamai sėkmingai sekasi vystyti kultūrinius ir socialinius projektus, manau, yra ir sociologijos studijų dėka. Tam, kad suplanuotum, vertintum rizikas, galėtum inicijuoti pokyčius, turi gebėti analizuoti informaciją, situacijas, duomenis konkrečiame kontekste. To ir moko sociologija.
Dovile, kokia veikla teikia didžiausią džiaugsmą?
Man patinka rašyti, dirbti su įvairiais tekstais. Negaliu savęs, ko gero, vadinti rašytoja, bet kažkada aš save pavadinau užrašytoja. Užrašytoja tam tikrų situacijų, iš to paskui gimstančių tekstų. Didelį pasitenkinimą jaučiu dalindamasi žiniomis su kitais žmonėmis. Buvo laikas kai pati per praktiką išmokau, ką reiškia valdyti projektą, ką reiškia spręst organizacinius ar kelių projektų iššūkius vienu metu. Dabar padedu žmonėms tai praeiti: jei jie patys to nori, suteikiu atsakomybes, skatinu mokytis valdyti projektą – eiti iki pabaigos, link rezultato. Man labai patinka matyti kai žmonės atranda save ir vis drąsiau ir drąsiau plečia savo galimybių ribas. Dar ir staigmena – rašau knygą. Tiksliau ji parašyta, dirbu šiuo metu su rankraščiu.
Kokią savo savybę, įprotį, charakterio bruožą vertini labiausiai?
Greičiausiai tai yra kritiškumas. Gali būti, kad tai irgi susiję su studijomis VDU, sociologiniu mąstymu. Mėgstu kritiškai įsivertinti aplinką ir save. Aiškiau ir ramiau, kai atsakai į klausimus: „Ar palankios aplinkybės, sąlygos? Ar man, kaip specialistui ir kaip žmogui reikia vienoje ar kitoje veikloje, erdvėje būti?“ Visada klausiu savęs, ką iš konkrečios situacijos galiu išmokti, kur verta dėti pastangas, o kada reikia sustoti ir „uždaryti klausimą“.
Ką gyvenime dar norėtum išbandyti, išmokti?
Man visada informatyviai atrodė vaizdo ir teksto samplaika. Savo tekstams visada naudoju tik pačios darytas nuotraukas. Jas galima vadinti mėgėjiškomis, nes nėra užfiksuotos profesionalia įranga. Ateityje norėčiau patobulinti fotografinius gebėjimus, tikiuosi, rasiu galimybę dirbti su profesionalia įranga. Socialinėse situacijose užimu stebėtojos poziciją. Sėdėdama kavinėje ar eidama gatve, pamačiusi kažkokią sąveika, įvykį, aš pagalvoju: „Kokia yra šių žmonių istorija? Kas juos sieja?“ Juk už vaizdo visada slypi istorijos – tai taip įdomu užrašyti, skaityti, žiūrėti.
Ką pasakytum jaunam žmogui, kuris galvoja apie sociologijos studijas?
Jei ieškai, kas praskaidrintų rūką nuo abejonių ir galimų pasirinkimų, patarčiau susirinkti kontaktus tų žmonių, kurie jau studijavo konkrečią profesiją, ir juos pakalbinti. Verta išgirsti, kas jiems patiko, kaip jiems atrodė studijos, kur ir kaip pritaikė įgytas žinias. Tai padės suprasti, kaip atrodys studijos, kokias pastangas teks įdėti mokymosi metu, ką galėsi pritaikyti darbinėje aplinkoje. Svarbu susirinkti informaciją, kritiškai, sąmoningai save įvertinti ir paklausti : „Kodėl aš to noriu?“ Reikalinga atsakyti sau ir į tokį klausimą; „Kokioje profesinėje srityje save įsivaizduoju?“ Linkiu, kad tai nebūtų vien tik emocinis sprendimas, o pagrįstas, labai norimas ir argumentuotas sau pačiam pasirinkimas.
Ką palinkėtum sau?
Neseniai seminare išgirdau posakį, kuris tarsi kliktelėjoir sudrebino mintis: „… kad ir kas benutiktų, nenustok mokytis“. Man tie žodžiai suteikia gilios prasmės ir energijos tam, ką darau. Juk žmogus gyvas ir sveikas tol, kol atranda vis kažką naujo: išmoksta, sužino, išbando naujas veiklas. Kai nieko nebegauni iš išorės ir niekuo nesidalini, prasideda griūtis – „rūgimo“ procesas. Linkiu sau tiesiog nesustoti – toliau mokytis, panaudoti žinias ir jomis dalintis.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Sociologija ir antropologija, bakalauro studijos
VDU Taikomoji sociologija, magistrantūros studijos
VDU Socialinio darbo absolventė Elika Žiaunienė: „džiugu, kad po truputį tampame neatsiejama kariuomenės dalimi…“
Kaip pasirinkai socialinio darbo studijas VDU?
Augau mažame kaimelyje, kur laisvalaikį leidau gamtoje, su visais kaimo vaikais. Jau vaikystėje išryškėjo mano noras pasirūpinti kitais, padėti silpnesniems, mažiau turintiems. Baigiant mokyklą man buvo aišku, kad noriu būti socialine darbuotoja, tai bakalauro studijoms pasirinkau Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir socialinio darbo medicinoje studijas. Dar studijuodama pradėjau dirbti ir supratau, kad tikrai esu teisingame kelyje. Norėdama dar labiau pagilinti žinias ir suvokimą apie socialinį darbą nusprendžiau studijuoti socialinio darbo magistrantūroje Vytauto Didžiojo universitete. Buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie šias studijas ir jų kokybę.
Elika, kas tau buvo svarbu, reikšminga studijuojant?
Man labai svarbu buvo komunikacija tarp dėstytojų ir studentų, lygiavertis ir pagarbus bendravimas. Kadangi pati jau dirbau socialinį darbą, tai buvo svarbu, kad dėstytojai su studentais bendravo kolegiškai. Dažnai buvome kviečiami pasidalinti savo patirtimi iš praktikos. Turima mūsų praktinė patirtis buvo vertinama, analizuojama. Dėstytojai buvo tikrai labai profesionalūs, autoritetai mums. Jaučiau turinti didelę privilegiją, kad galėjau mokytis iš šių dėstytojų. Iki dabar palaikau ryšius su keliais buvusiais dėstytojais ir tai labai branginu. Kitas svarbus aspektas buvo tai, kad studijas buvo nesudėtinga derinti su darbu, labai patogus paskaitų laikas. Studijuodama magistrantūroje galėjau dirbti, studijuoti ir sukurti šeimą.
Šiuo metu dirbi socialine darbuotoja Lietuvos kariuomenėje. Ką veiki? Kokias veiklas vykdai? Už ką esi atsakinga?
Taip, dirbu socialinį darbą Lietuvos kariuomenėje beveik 3 metus ir galiu drąsiai sakyti, kad tai yra mano išsipildžiusi svajonė, nes nuo vaikystės buvau aktyvi Lietuvos šaulių sąjungos narė, visada buvau labai patriotiška ir norėjau rinktis kario ar socialinio darbuotojo kelią. O gyvenimas taip viską sudėliojo, kad dirbu socialinį darbą Lietuvos kariuomenėje.
Socialinis darbas Lietuvos kariuomenėje yra labai platus, tenka prisiliesti prie pačių įvairiausių socialinio darbo sričių. Pabandysiu trumpai papasakoti apie pagrindines veiklas, kurias vykdau. Viena didžiausių darbo sričių yra darbas su traumas ir sužeidimus tarnyboje patyrusiais kariais. Tai yra darbas su kariu ir jo artimaisiais nuo pat sužeidimo iki tiek, kiek pagalba bus reikalinga. Tai tarpininkavimas su įvairiomis institucijomis, kario atstovavimas, lydėjimas į gydymo įstaigas, reabilitacijos organizavimas, techninių ir kitų priemonių organizavimas, tarpininkavimas dėl piniginių išmokų ir kt. Daug emocinio palaikymo, parodymo kariui ir jo artimiesiems, kad aš esu čia tam, kad padėčiau jums, atsakyčiau į visus klausimus, koordinuočiau pagalbos procesą. Kita grupė, tai kariai ir jų artimieji, kurie patiria įvairius sunkumus. Tai gali būti įvairios ligos, nelaimės, artimųjų netektys, negalios, skyrybos, priklausomybės, vaikų auginimo sunkumai, rotacijų iššūkiai ir kt. Čia vėlgi labai daug konsultavimo, tarpininkavimo, nukreipimo. Pati jautriausia mūsų darbo sritis yra darbas su mirusių karių šeimomis (bendraujame su šeimomis, lankome jas namuose, pagelbėjame išspręsti įvairias kylančias socialines bei finansines problemas, tarpininkaujame su karo kapelionais, psichologais, rengiame mirusių karių šeimoms akcijas, renginius, susitikimus, kviečiame į kariuomenės renginius.) Taip pat labai svarbi sritis yra darbas su nuolatinės privalomosios karo tarnybos kariais (šauktiniais) ir jų artimaisiais. Kol jie tarnauja per 9 mėnesius jų gyvenimuose nutinka daug įvairių situacijų – susižeidžia, suserga, namuose nutinka nelaimių, iškyla įvairiausių situacijų. Taigi stengiamės tarnybos pradžioje prisistatyti jiems, duoti savo kontaktus ir užtikrinti, kad atsiradus klausimų visada esame pasiruošę padėti. Tai jiems ir jų artimiesiems tikrai labai svarbu. Dar dirbame su atsargos kariais, su tarptautinėse operacijose tarnaujančiais kariais ir jų artimaisiais. Daug bendravimo su kitais psichosocialinės srities specialistais kariuomenėje, tai yra karo kapelionai, karo psichologai. Su jais krizinėse karių situacijose dirbame kaip komanda ir visi darome savo darbus, kad padėti kariui ir jo šeimai. Esame tam, kad kariai turėtų žmogų, į kurį gali kreiptis, kai turi daug klausimų, kai nutinka nelaimė, kai susižeidžia, arba kai turi rūpestį, bet nežino kur kreiptis. Mes esame tie žmonės, kurie padės kariui sužinoti atsakymus į klausimus. Mes galim būti tarpininkai ir padėti kariui „nepasiklysti“ įstatymų ir tvarkos aprašų gausybėje. Taip pat tikrai dažnai tenka būti žmogumi kuris girdi, palaiko ir ieško pagalbos būdų.
Elika, kokių savybių, kompetencijų prireikia tau šiame darbe labiausiai?
Labai svarbu yra bendravimas, gebėjimas komunikuoti empatiškai, noras padėti. Neretai tenka “prisibelsti” į karį ar jo šeimą. Įrodyti jam, kad esi pasiruošusi padėti, pakeisti įsisenėjusį įsitikinimą, kad ieškoti pagalbos “nevyriška” . Tai tikrai prireikia ir atkaklumo, ir drąsos. Neretai tenka bendrauti ir tarpininkauti su aukšto laipsnio vadais, atstovauti karį, apginti jo interesus. Drąsos ir gebėjimo atsakyti į klausimus prireikia socialinių garantijų pristatymų metu kariniuose daliniuose. Pradžioje tikrai buvo nelengva stovėti ir kalbėti prieš visą karių batalioną ar rengti pranešimus karinių vienetų vadams. Taip pat svarbu gebėti veikti kritinėse situacijose, nes tikrai mūsų darbo diena dažnai būna ”čia ir dabar”, pagal situaciją. Pavyzdžiui, nutikus nelaimei, sunkiai traumai tarnybos vietoje tenka greitai reaguoti, kurti pagalbos tinklą, kontaktuoti su kario artimaisiais, su kario vadais, su karo psichologu, su kapelionu ar kt., kartais vykti į gydymo įstaigą ir pan. Šiame darbe yra daug situacijų, kurioms negali būti pilnai pasiruošęs. Bet pačią svarbiausią kompetenciją visgi matau – tai bendravimo įgūdžius. Man geriausiai sekasi, kai esu nuoširdi, paprasta, kai kariai mato, jog esu čia ir darau viską, ką galiu iš širdies.
Kas labiausiai tave palaiko darbe, kokie tie momentai?
Mane labiausiai palaiko rezultatas, kai padedi kariui ar jo šeimai, kai atsakai į klausimus, kai padedi išspręsti sunkią situaciją. Kai gauni grįžtamąjį ryšį. Yra tokių gražių sėkmės istorijų, kur žinau, kad be mano pagalbos viskas nebūtų taip gerai išsisprendę. Tai tikrai motyvuoja. Taip pat labai svarbu, kad kariuomenėje vis plačiau sklinda žinia apie socialinius darbuotojus ir jų teikiamą pagalbą, kad vis daugiau žmonių kreipiasi ir dalinasi savo sunkumais bei ieško pagalbos. Džiugu, kad po truputį tampame neatsiejama kariuomenės dalimi ir tai parodo, jog kariuomenė yra ne vien stiprūs, tvirti vyrai, kaip dažnai piešiama visuomenėje, bet tuo pačiu tai didelė žmonių bendruomenė, kurioje nutinka visko ir psichosocialinė pagalba šioje bendruomenėje yra pasiekiama.
Elika, ką pasakytum jaunam žmogui, kuris galvoja studijuoti socialinį darbą? Ką patartum?
Patarčiau gerai pagalvoti ir įvertinti, ar tikrai tai jam artima. Jeigu taip, tai nedvejoti ir studijuoti. Socialinis darbas iš tiesų labai plati specialybė – nuo darbo su vaikais iki darbo su senjorais, nuo darbo medicinos įstaigoje, vaikų dienos centre, savivaldybėje iki darbo kariuomenėje ar ministerijoje. Tai taip platu ir tiek daug galimybių, kad aš pati tą supratau tik baigusi studijas. Man pačiai čia yra trečia socialinio darbo sritis – prieš tai dirbau vaikų raidos klinikoje, po to intelekto negalią turinčius žmones globojančioje organizacijoje, o dabar kariuomenėje. Visur man patiko, visur buvo įdomu ir artima. Kartais išgirstu klausimą – „kaip taip gali būti?“ . Mano atsakymas aiškus – „tai yra tiesiog specialybė pagal mano pašaukimą.“ Linkiu ir kitiems atrasti tokią specialybę.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Socialinis darbas, magistrantūros studijos
VDU Mokyklinės psichologijos absolventė Agnė Laskytė: „Man yra labai smagu, kad gali augti ir keistis kartu su jaunu žmogumi, su kuriuo bendrauji ir dirbi“
Agne, kaip pasirinkai VDU psichologijos studijas?
Pasirinkau psichologijos studijas visiškai atsitiktinai. Tai nebuvo mano pirmas pasirinkimas stojant. Pirma mano mintis buvo būti dailininke ir dėjau daug pastangų dvyliktoje klasėje, kad tapčiau ta dailininke, o psichologija buvo mano antrasis pasirinkimas. Nenorėjau išvažiuoti iš Kauno. Mano mama yra psichologė, bet aš pati kaip ir niekada nenorėjau būti psichologe, o dabar esu čia.
Ką prisimeni iš savo studijų?
Studentavimo laikais prisimenu daug draugysčių, kurios kai esi jaunas yra labai svarbios. Tai nebūtinai mano bendraamžiai. Teko sutikti labai daug šviesių žmonių, su kuriais ir dabar tenka bendrauti. Su kai kuriais ir dabar vykdoma bendras veiklas. Tie žmonės po šiai dienai mane labai žavi. Studijose kaip ir visur, buvo visko. Buvo ir ne itin malonių dalykų. Šiaip likę labai šilti prisiminimai. Ir dabar net praeinant pro tą vietą, kur studijavau, suspurda širdis. Ypač glaudus ryšys buvo jau studijuojant magistrantūrą, nes mūsų buvo gana mažas būrelis, taigi daug dalykų darėme kartu. Tuo metu patyriau labai daug betarpiško ir tikro buvimo, todėl man studijos yra daugiau žmonės nei pats dalykas.
Ką šiuo metu veiki?
Šiuo metu vykdau labai daug veiklų. Jau dabar reikėtų pagalvoti, ką reikėtų atmesti, atsisakyti. Šiam gyvenimo etapui turiu daug idėjų ir planų. Aš esu baigusi VDU Mokyklinę psichologiją ir ją buvau apleidusi vienu metu. Kažkada labai pykau ant universiteto, kad nedavė kažko, kas man turėjo padėti dirbti, nes jau tuo metu buvau pradėjusi dirbti pagal profesiją. Bet dabar suprantu, kad sunkumas buvo dėl tam tikros mano brandos nebuvimo. Psichologijoje, kaip ir daugelyje profesijų, labai svarbi suaugystė ir gyvenime įgyjama branda. Dabar suprantu, kad universitetas negali visko duoti. Daug dalykų mes įgyjame patirdami, mokydamiesi, apmąstydami savo patyrimus. Dabar aš vėl grįžau į mokyklinę psichologiją, dirbu Herojaus progimnazijoje. Dirbu ir Lietuvos kriminalinės policijos biure. Tai atliepia mano kitą troškimą ir duoda balansą nebūti įkritusiam į vieną kažkokią temą ir sritį. Be to, rašau „Dideli vaikai“ facebook‘o ir instagram‘o įrašus. Tai erdvė, kur galiu pasidalinti savo mintimis, įžvalgomi, o kartu galimybė atskleisti psichologo vaidmenį ir vietą.
Agne, kuri veikla tau teikia didžiausią džiaugsmą?
Vienas iš motyvų, kodėl rinkausi mokyklinę psichologiją, kad čia galima daryti pokytį. Dirbant su mažu vaiku, jaunu žmogumi tas mokytis labiau matosi. Man yra smagu, kad gali augti ir keistis kartu su jaunu žmogumi, su kuriuo bendrauji ir dirbi. Čia gali patirti labai daug laisvės ir kartu pažaisti su savo vidiniu vaiku. Mane labiausiai ir džiugina šis abipusis augimas bei dalinimasis.
Kurias savo savybes labiausiai vertini?
Labiausiai vertinu kūrybiškumą, kuris nuėjo ne į menininko, o į psichologo profesiją. Tai yra mano didžiausia stiprybė. Abi tos sritys tapo vieniu ir puikiai papildo viena kitą. Man labai brangus yra menininko laisvės pojūtis, nors iš kitos pusės turiu savyje labai daug struktūros ir tvarkos. Tai turbūt mano močiutės genai, kuri buvo architektė inžinierė.
Kas tave priverčia „sprogti“ ?
Dabar vis mažiau tokių dalykų yra. Iš kategoriško jauno žmogaus tapau suaugusiu. Dabar turiu daugiau atsitraukimo, nepriimu dalykų asmeniškai. Visgi, labiausiai nemėgstu neteisybės. Tačiau visa tai dabar vertinu kur kas atsargiau, nes mes visi turime savo priežastis, kodėl tą dieną taip pasakėme ar sureagavome. Dabar patiriu, kad kuo savyje daugiau randi kantrybės bei ramybės, tuo mažiau tų „sprogimų“ ir būna. Stengiuosi „nesprogti“, bet leidžiu sau pykti.
Ką mėgsti veikti už darbo ribų?
Labai mėgstu keliauti, nes man tai suteikia galimybę pamatyti daug skirtingų žmonių. Visada sakau – išeikite iš savo burbulų. Keliaudama labai mėgstu stebėti žmones, aš juos tiesiog filmuoju Kartais atsisėdu išgerti kavos, nieko nedarau, neveikiu tik žiūriu ir stebiu kitus žmones. Stebiu, kaip tie žmonės komunikuoja, kokia jų mimika, kaip elgiasi su vaikais ir t.t. Tai yra kažkokia keista mano aistra. Dar labai mėgstu skaityti knygas. Ten taip pat ieškau žmonių santykių, naujų patyrimų.
Ką palinkėtum jaunam žmogui, kuris galvoja apie psichologijos studijas?
Pasakyčiau, kad teks labai daug dirbti su savimi, pažinti, suprasti save. Šis procesas vyksta paraleliai studijų metu ir visą likusį gyvenimą. Reikėtų suprasti, kad tu neisi „gydyti“ kitų žmonių. Teks būti atviram tiek sau, tiek kitam. Reikia suprasti ir tai, kad teks būti nepatogiu, kad tai bus sunkios ilgos studijos. Nes labiausiai pradedi studijuoti, gilintis tuomet, kai pradedi dirbti ir domėtis konkrečia sritimi. Visam tam nėra pabaigos. Reikės patirti ne mažai sunkių situacijų, kuriose reikės išlaikyti gan šaltą protą ir vidinę ramybę bei turėti gan tvirtą savo stuburą. Reikia pagalvoti, kiek tu galėsi atsitraukti nuo savęs ir būti su kitu žmogumi, kai galbūt pačiam nebus lengva, nes juk paraleliai vyksta ir mūsų pačių gyvenimai. Jaunam žmogui noriu patarti, – nesirinkite vienos krypties. Man atrodo, kad psichologui labai sveika turėti ne vieną kryptį, kad jis galėtų išeiti iš to. Kita sritis gali būti visai nesusijusi su psichologija.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Mokyklinės psichologijos magistrantūros studijos
VDU Socialinio darbo absolventė Giedrė Šedbarienė: „Moku rasti žodžius, kuriuos pasakius žmogui, jis pats randa sprendimą savo situacijoje“
Kaip pasirinkai Socialinio darbo magistro studijas?
Mano pasirinkimas labai įdomus. Ne aš pasirinkau socialinio darbo studijas, o studijos pasirinko mane. Šis mano sprendimas buvo labai greitas. Dokumentus pateikiau likus keletui valandų, paraginta savo kolegės. Šiaip visada galvojau, kad esu tiksliukė. Matematika, skaičiai, finansai – tai yra mano sritis. Bakalauro studijos būtent ir siejosi su finansais. Bet gyvenimo situacijos pasisuko labai netikėtai ir atsidūriau socialinio darbo lauke. Su vyru sakėme, jog būsime verslininkai, nes abiem patinka skaičiuoti, tačiau po kurio laiko supratau, kad ne šiaip sau versle esu, bet socialiniame versle. Laikui bėgant labai pamilau šitą veiklą ir pagalvojau, kad reikia pasigilinti, įgyti akademinių žinių, suprasti, ką aš čia veikiu ir kodėl. Dabar labai džiaugiuosi, kad gyvenimas taip susidėliojo.
Giedre, ką prisimeni iš savo studijų?
Mano studijos vyko pandemijos laikotarpiu, taigi gyvų susitikimų nebuvo. Iš šių studijų išsinešiau nuoširdumą, dėstytojų gebėjimą ir norą žmogiškai, paprastai perteikti kartais pakankamai sudėtingus dalykus. Ne sausą informaciją, bet orientuotą į žmogų. Kiekvienoje paskaitoje gaudavau praktinės informacijos, kurią po paskaitų galėdavau iš karto grįžusi į darbą panaudoti. Šie dalykai man yra neįkainuojamai svarbūs.
Papasakok apie savo darbą. Ką veiki?
Daugiau nei prieš dešimt metų su vyru pradėjome savo verslą, atidarėme nedidelę kavinukę. Laikui bėgant supratome, kad lieka maisto ir mes pasiūlėme Šakių rajono savivaldybės administracijai, kad mes galime nemokamai maitinti 10 žmonių. Vėliau šalia maitinimo atsirado pagalba būtiniausiais daiktais, aprūpinimas drabužiais, susiformavo savanorių komandos, pradėjome teikti ir kitas socialines paslaugas. Taip pamažu įsikūrė ne pelno siekianti organizacija, kuri šiuo metu veikia jau daugiau nei 11 metų. Esu šios organizacijos vėliavnešys ir vadovas. Šiuo metu jaučiame didelį poreikį plėstis ir labai vertiname nevyriausybinių organizacijų palaikymą. Praeitais metais buvome prezidento apdovanoti teisingos Lietuvos kategorijoje. Tai labai motyvuoja, bet labiausiai motyvuoja ir įgalina veikti žmonių dėkingumas, žmonių pasisakymai, kad mes turėjome įtakos jų gyvenimams.
Giedre, kas priverčia judėti, nepasiduoti, kai būna sunku?
Kai man būna sunku galiu atsiremti į savo vyrą. Mes visada viską darome kartu. Labai stipriai jaučiu jo palaikymą. Jeigu jau svyra rankos, tai visada sustiprina ir grąžina motyvaciją veikti žmonių grįžtamasis ryšys. Nėra nieko svarbiau, kai matai, kad žmogus keičiasi.
Giedre, kokių reikia savybių, kad galėtum įgyvendinti tai, ką dabar darai?
Aš esu labai užsispyrusi. Jei kažką darau, tai darau iki galo, atiduodama visas savo jėgas. Nežinau, ar tai visada gerai. Esu ko gero maksimalistė. Tikiu, kad turiu empatiją, labai jaučiu žmogų. Moku rasti žodžius, kuriuos pasakius žmogui, jis pats randa sprendimą savo situacijoje.
Jei galėtum atsukti laikrodį atgal, ar darytum kažką kitaip?
Viskas, kas gyvenime buvo sunku, buvo tam, kad būčiau ten, kur dabar esu. Esu dėkinga gyvenimui už kiekvieną iššūkį ir sunkumą, išbandymą, negandas, džiaugsmus. Tikrai nieko nekeisčiau. Nes, galbūt, jei ką nors bent per plauką pakeisčiau, mano gyvenimas nuvažiuotų visai kitur, o man yra gerai taip.
Kas tie žmonės, kurie ateina į jūsų nevyriausybinę organizaciją VšĮ „Namai visiems“?
Didžioji dalis žmonių, kurie ateina – tai žmonės, kuriems reikia dėmesio, supratimo, išklausymo. Žmonės ateina ne tik dėl maisto, tai nėra pagrindinė priežastis. Visi kurie ateina – bendrauja, laukia, dalinasi patirtimi, ieško sprendimų, pradeda pasitikėti kitais ir savimi. Žmogui yra svarbiausia, kad jį kažkas priimtų, nepasmerktų, svarbu jausmas, kad čia gali būti savimi. Būti priimtas visų pirma kaip žmogus. Dėl to mūsų organizaciją ir vadinasi – „Namai visiems“. Stengiamės išlaikyti šią vertybę savo veikloje.
Ką pasakytum, palinkėtum jaunam žmogui, kuris galvoja rinktis socialinio darbo studijas?
Jaunam žmogui drąsiai patarčiau studijuoti socialinį darbą. Nesvarbu, kur gyvenimas nuves, žinios, kurias gavau studijuodama socialinį darbą, yra pritaikomos gyvenime, kasdienybėje, šeimoje ir bet kurioje kitoje darbo srityje. Kadangi esu ir globėja, globoju vaikus, tai labai sustiprėjau ir šioje veikloje.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Socialinio darbo magistro studijos
„Studijuojant sociologiją atsivėrė naujos galimybės… „ – VDU Taikomosios sociologijos absolventė Rasa Dereškevičienė
Kaip pasirinkai sociologijos studijas?
Prisimenu tuos laikus, kai reikėjo rinktis savo profesinį kelią. Domėjausi įvairiomis studijų programomis, nuo ekonomikos iki psichologijos ir sociologijos. Man patiko tikslieji mokslai, tačiau paskutiniais savo mokslo metais aš nuolat užduodavau sau įvairiausius klausimus. Kaip funkcionuoja visuomenė ir kaip joje vyksta pokyčiai? Kaip tai paveikia žmogų ir jo gyvenimą? Nors man patinka dirbti su tiksliais duomenimis, bet labai svarbus ir žmogiškas ryšys. Tad esu įsitikinusi, kad sociologijoje galima atrasti viską: tiek bendravimą ir santykį su žmonėmis, tiek tiksliais duomenimis pagrįstą informaciją. Renkantis magistro studijas didžiausią įtaką padarė žinojimas, kad VDU dėsto labai stiprūs dėstytojai ir yra kūrybinė laisvė.
Rasa, ką prisimeni iš savo studijų?
Studijuojant sociologiją atsivėrė naujos galimybės. Pajutau laisvę mąstyti, veikloje pasitelkti įvairius metodus ir informacinius šaltinius, analizuoti įvairius duomenis bei diskutuoti. Dėstytojų požiūris į studentą buvo ypatingas. Visada galėdavai leistis į atvirą dialogą ir pasitarti, kelti įvairius klausimus bei abejoti. Ir jeigu tu stengdavaisi, dėstytojai visada tau padėdavo. Manau, kad VDU yra bendruomenė, kurioje gali būti savimi, laisvai išreikšti save.
Papasakok apie savo darbą. Ką veiki, už ką esi atsakinga?
Esu Lietuvos kultūros tarybos administracijos direktorės patarėja. Viena iš mano atsakomybių yra žmogiškųjų išteklių ir klientų patirčių valdymas. Mums ypatingai svarbu kurti motyvuojančią ir auginančią komandos aplinką, įsiklausyti į komandos poreikius, suprasti žmonių lūkesčius, kurti partneryste grįstą bendradarbiavimą. Sociologinis žvilgsnis bei studijų metais įgyti gebėjimai tam tikrais atvejais padeda formuojant komandą, sprendžiant iškylančius sunkumus bei atliekant tam tikras užduotis.
Rasa, kaip sociologas jaučiasi kultūros srityje?
Šioje srityje dirbu jau daugiau nei 10 metų. Darbas su kultūros žmonėmis yra labai įdomus ir prasmingas. Manau, kad kultūros srityje esantis sociologas patenka į nuolatinį vyksmą, kuriame veikia įvairios žmonių grupės, jų interesai ir santykiai, kūryba, tradicijos ir pokyčiai. Kultūros laukas yra platus ir dinamiškas, todėl jame visada gali kažką atrasti ir iš naujo pažinti.
Kultūros taryba vykdo įvairius tyrimus. Ar gali papasakoti apie tai plačiau?
Lietuvos kultūros taryba, pasitelkdama Stebėsenos ir analizės skyriaus darbuotojus arba išorinius tyrėjus, atlieka didelių apimčių kultūros ir meno lauko tyrimus bei vidines analizes. Juose tiria dabartinę Lietuvos kultūros situaciją, finansavimo kultūros organizacijoms ir individualiems kūrėjams pokyčius, meno kūrėjų, vartotojų ir organizacijų būklę, kuria duomenų bazes ir atlieka daug kitų svarbių darbų. Kol kas Stebėsenos ir analizės skyrius nedidelis – vos keturi darbuotojai. Kartais ieškome komandos pastiprinimo, taip pat priimame praktikantus, tad mielai kviečiu motyvuotus ir aktyvius studentus pasidomėti karjeros Taryboje galimybėmis.
Ką veiki už darbo ribų?
Mane labai žavi kelionės. Ypatingi jausmai užplūsta būnant kalnuose: laisvė ir buvimas dalimi kažko didelio ir prasmingo. Viena savaitė praleista kažkur aukštai, gali suteikti energijos visiems metams. Beje, labai mėgstu ir siūti. Kadangi turiu dvi dukrytes, tad vis stengiuosi jas nudžiuginti savo rankomis pasiūtais drabužėliais. Man siuvimas suteikia kūrybinę laisvę bei tuo pačiu yra puikus atsipalaidavimo būdas.
Rasa, ką pasakytum jaunam žmogui, kuris planuoja studijuoti sociologiją?
Prisimenu berods Oskaro Vaildo žodžius, kad grožis slypi žiūrinčiojo žvilgsnyje. Sociologas, turėdamas teorinį bagažą ir žvelgdamas į tam tikrus visuomenės procesus, gali suformuoti savo įžvalgas. Šioje srityje yra galimybė plėtotis jauno žmogaus kūrybiniam potencialui ir skleistis unikaliam požiūriui. Taip pat kitu kampu galima pamatyti ir patį save. Turint sociologinį mąstymą, aplinkoje vykstančius procesus ir sąryšius galima įvertinti plačiau ir objektyviau, pasitelkiant tam tikrus duomenis, argumentus, įžvalgas. Smagiausia dalis, kad pasiėmęs „sociologijos žemėlapį“ tu gali leistis į vis kitokią kelionę.
Kalbėjosi Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė.
