VDU Socialinės antropologijos absolventas Marius Minkevičius: „baigdamas studijas supranti, kad išsineši labai daug, daug tiek žinių, tiek socialinių ryšių, tiek jausenos prasme“
Kaip pasirinkote VDU Socialinės antropologijos studijas?
Pasirinkimas tikrai netikėtas. Esu inžinerinių mokslų atstovas, baigęs tuometinį KPI. Lyg ir neplanavau nieko panašaus studijuoti. Bet gyvenimas susiklostė taip, kad su bičiuliais nuo 2016 metų pradėjome kurti piligriminį kelią Lietuvoje. Kuriant šį kelią paaiškėjo, kad tai nėra tiesiog paprastas kuoliukų kalimas pakelėse, tai yra didelis santykis su vietiniais žmonėmis. Žygiuojant jautėsi labai skirtingos vietos bendruomenės, jų charakteriai, elgesys. Aš pradėjau daugiau tais žmonėmis domėtis, stebėti juos. Ir viena iš mano vyresnių kolegių pasakė, jog tau verta pastudijuoti socialinę antropologiją. Taigi, taip ir gavosi – į tyrimų lauką atėjau žymiai anksčiau nei į studijas.
Ką prisimenate iš savo studijų, kas buvo jums svarbu?
Prisimenu pokalbius su kolegomis, dėstytojais. Prisimenu gerą dėstytojų kolektyvą, tiek lietuvių, tiek užsieniečių. Daug jų išminties pasidalintos su mumis. Jie atskleidė požiūrį į reiškinius kitokį nei prieš tai, kai žiūrėdavau paprastuoju būdu. Dėstytojai paliko didžiulį įspūdį ir padarė didžiulę įtaką mano mąstymui. Baigdamas studijas supranti, kad išsineši labai daug, daug tiek žinių, tiek socialinių ryšių, tiek jausenos prasme.
Mariau, ką šiuo metu veikiate?
Yra kelios kryptys. Aš turiu su sūnumi smulkų verslą, kurį bandome transformuoti į kitą lygį, bandydami panaudoti verslui svarbias naujas technologijas. Kita kryptis – turiu vilties ir viziją pratęsti savo studijas doktorantūroje. Pabaigti straipsnį, kurį po truputį judinu. Ir trečias dalykas – Camino Lituano projektas. Per pastarąjį laikotarpį mums susiformavo į šį reiškinį gilesnis požiūris, kuriam, beje, svarią įtaką padarė ir antropologijos studijos. Jei pradžioje norėjome tik parodyti, kad tai gali veikti, kad žmonės gali vaikščioti, tai dabar patys vaikščiodami supratome, kad visa tai kur kas daugiau nei turistinis žygis. Tai rimtas katalizatorius regionuose. Dabar mes jau kviečiame, kad tie vietos gyventojai, žmonės taptų realiais Camino Lituano asociacijos nariais ir valdytojais. Mes patys, kaip žygeiviai, norime įtraukti į kelio priežiūros ir plėtros darbus vietinius žmones, tuo pačiu perduodant jiems ir pagrindinę atsakomybę už kelią, o patys liekame labiau šio reiškinio idėjos, moralinio stuburo saugotojai, vietinių gyventojų iniciatyvų skatintojais palaikytojais. Taigi yra daug minčių ir darbų. Ta diena trumpa…
Mariau, kokią Lietuvą jūs matote?
Matau ją labai įvairią ir labai dinamišką. Mes visada naudojam tą Milošo pasakymą, kad Europa prasideda nuo mažųjų tėvynių. Kiekviena šalis prasideda nuo šaknų, nuo ten, kur yra jos žmonės. Yra žmonės iš kažkur – iš kaimukų, iš mažų miesteliukų, kurie turi ryšį, santykį su vieta, su jos istorija. Ir yra žmonės iš niekur – žmonės iš didelių megapolių, finansinių, kultūrinių, ekonominių centrų. Žmonės Kaune, Vilniuje, iš kitų didmiesčių, deja, turi trūkinėjantį ryšį su savo šaknimis, savo šeimos istorija. Tas labai stipriai matosi. Žygiuodamas matai visko – nuoskaudų, džiaugsmo, iniciatyvos. Kas dabar labai džiugina, kad žmonės labai grįžta prie savo šaknų. Tą daro ir jauni žmonės. Gal tam įtakos turėjo Vilniaus fenomenas, kai jame jau tapo ankšta gyventi ir pradedi galvoti kitaip apie gyvenimo komfortą. Tiesa, regionai labai skiriasi – vieni sunykę, kiti labiau išsivystę. Žmonių charakteriai regionuose taip pat labai skirtingi. Vienur žmonės dar gyvena pokario patirtimi, kai svetimšalio ne labai įsileis, o kitur tave pasitinka su atlapa širdimi. Lietuva man yra labai šilta, graži ir įvairiapusiška. Prieš pradedant žygiuoti net nežinojau, kad ji tokia graži. Matau Lietuvos kaimą ir tokį, kokį jį patyriau vaikystėje, matau ir labai modernų regionų vystymąsi. Mes sakome, kad kiekvienas lietuvis turi tuo keliu praeiti, tuomet lengviau susišnekėsime.
Kokioje veikloje patiriate didžiausią džiaugsmą, pasitenkinimą?
Visur. Kiekviena iš jų man teikia džiaugsmą. Ateina momentas, kai kasdieninė rutina išvargina. Tačiau visos šios veiklos viena kitą labai papildo ir gražina man šviežią kvėpavimą. Viską, ką gyvenime darau, tenkina. Ne viskas toli gražu sekasi, bet proceso malonumas visada yra. Bet kokiu atveju faktas toks – gyvenimas yra gražus, nežiūrint šposų, kurių jis kart nuo karto mums visiems iškrečia.
Kokią savo savybę labiausiai vertinate ir nenorėtumėte jos prarasti ?
Žymiai daugiau matau savyje savybių, kurių norėčiau neturėti. Bet deja, jų atsikratyti ne taip lengva. Atsikračius visų nenorimų, visos, kurios liktų man yra vienodai svarbios. Deja, bijau, kad tų kurių noriu atsikratyti vis dar yra daugiau ne tų, kurias norėčiau pasilikti
Mariau, ko sau palinkėtumėte?
Neprarasti tos krypties, kurioje dabar esu. Neprarasti ryšio su artimaisiais. Kai įsikabinu į kokią nors veiklą, kuri mane pagauna, įtraukia prarandu didžiausią vertybę – laiką su sau brangiais, artimais žmonėmis. Man atrodo, kad ypač šiais laikais svarbu išlaikyti artimą giminystės ryšį, nes tai padeda stovėti ant žemės. Kavolis yra sakęs – „Neaiškūs žmonės, kurie neturi nei tradicijos, nei ryšio, nei perdavimo patirties“. To linkiu sau ir kitiems.
Kokią įtaką turėjo antropologijos studijas tam, ką jūs darote šiandien?
Visų pirma gilesnį žvilgsnį. Pradžioje žygiai atrodė, kad tai tiesiog pasivaikščiojimas po miškelius ir bažnytkaimius. Dabar suprantu, kad tai žymiai gilesnis procesas. Antropologijos studijos davė supratimą, kad na nėra tos vienos tiesos, nėra vieno požiūrio į pasaulį. Tai leido suprasti, priimti dalykus ir jei nori aiškintis priežastis. Pasmerkti ir nubausti nėra sunku, bet atsakyti į klausimą kodėl – tai yra svarbu. Antropologija duoda tą požiūrį, kad reikia pabandyti suprasti žmogų, reikia lįsti gilyn. Yra visuma atsakymų ir paprastų jų dažnai nėra.
Ką pasakytumėte žmogui, kuris svarsto studijuoti socialinę antropologiją?
Pasakyčiau, kad laukia susitikimas su labai įvairiais ir įdomiais dėstytojais, kurie pateikia įdomių ir labai netikėtų įžvalgų apie daiktus, įvykius, reiškinius, kuriuos mes žinojome, bet atrodė vienaip. Aišku iš antropologijos Lietuvoje ne taip lengva valgyti duoną, ji dar nepasiekė tokio lygio kaip Amerikoje, bet galiu garantuoti, ką žmogus beveikia, ką bedaro, ar jis yra inžinierius, ar verslininkas, ar kito mokslo atstovas, antropologijos žinios tikrai padės. Padės geriau suprasti save, savo santykius su tuo, ką darai ir kaip tą darai. Antropologija nepavers jūsų pasaulio centru ir milijonieriumi, bet tikrai padės priimti teisingesnius sprendimus tame, ką darai. Šios studijos suteikia ir vidinę ramybę. Tam tikri dalykai atrodo visai kitaip. Pradedi suprasti ir priimti, kad toks yra gyvenimas.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Socialinio darbo studijų absolventas Tadas Gasparavičius: „socialinis darbas leidžia atrasti savo būdą kaip įprasminti gyvenimą“
Kaip pasirinkai VDU Socialinio darbo bakalauro studijas? Kas paskatino tęsti ir toliau studijuoti magistrantūros programoje?
Pripažinsiu, šios studijos nebuvo pirmasis mano pasirinkimas. Tada galvojau, kad studijuosiu pedagogiką ir būsiu istorijos arba geografijos mokytojas. Atrodė, kad mano pašaukimas – būti mokytoju. Socialinį darbą pasirinkau, nes man atrodė, kad ši sritis yra artima mano asmenybei. Esu empatiškas, galiu ir noriu padėti, man patinka bendrauti ir pažinti įvairius žmonės. Taigi socialinį darbą įrašiau kaip antrinį variantą pildydamas stojimo dokumentus. Tuo metu situacija susiklostė taip, kad būtent pirmąjį kvietimą gavau studijuoti socialinį darbą – todėl ir priėmiau šį sprendimą. Pradėjus studijas, man ši profesija tapo labai artima, man puikiai sekėsi studijos, o svarbiausia, sutapo mano asmeninės vertybėmis su socialinio darbo vertybėmis. Esu toks žmogus: kai man sekasi ir jaučiu, kad galiu veikti, kuomet galiu realizuoti savo žinias ir idėjas, tuomet jaučiu didžiausią vidinę motyvaciją tyrinėti ir mokytis konkretaus dalyko. Būtent šios studijos ir ši profesija man patiko, sekėsi, todėl įsitraukiau, o vėliau nebekilo jokios minties keisti profesiją.
Kodėl nusprendžiau tęsti magistro studijas? Tai jau kita istorija. Praktikos metu turėjau galimybę iš arčiau pažinti socialinį darbą su šeimomis – šis darbas pasirodė įdomus ir prasmingas. Labiausiai mane patraukė darbas su šeimomis, kurios išgyvena tėvų skyrybas. Ši tema pasirodė labai aktuali ir svarbi, todėl pradėjau ja domėtis. Galiausiai, šia tema parengiau baigiamąjį bakalauro darbą. Rašydamas šį darbą atraudau didelę prasmę šios srities tyrinėjime detaliau ją pažindamas. Vedamas susidomėjimo bei noro tyrinėti šią temą, nusprendžiau tęsti studijas magistrantūroje.
Taip pat mano sprendimą lėmė ir tai, kad man patiko atmosfera Socialinio darbo katedros bendruomenėje. Dar bakalauro studijų metais tapau šios bendruomenės nariu, čia jaučiuosi puikiai: manau, kad esu vertinamas, išgirstas ir suprastas. Tikiu, kad kartu su šia bendruomene galiu veikti bei siekti bendrų tikslų, realizuoti savo idėjas. Todėl man ši aplinka man pasirodė tinkama ir saugi mano profesiniam bei asmeniniam augimui.
Kas tau buvo studijose svarbu?
Socialinio darbo katedroje turime labai stiprią bendruomenę. Ryšys, kuris kuriasi tarp studentų, dėstytojų ir visoje katedroje, man yra labai svarbus. Aš visais studijų metais jaučiausi priklausantis, išgirstas, svarbus. Čia visada gali gauti tau reikiamą pagalbą. Visada atsiras laiko individualiems pokalbiams. Be to, mūsų dėstytojai, kurie dirba yra ir savo srities profesionalai. Iš jų gali imti pavyzdį, į juos lygiuotis ir laikyti tvirtais autoritetais. Studijuodamas jaučiau, kad turiu stiprų palaikymą ir profesinį užnugarį. Manau, kad būtent šioje bendruomenėje gali tobulėti ir kaip asmuo, ir kaip būsimas specialistas.
Tadai, ką tau reiškia būti socialiniu darbuotoju?
Labai sudėtingas klausimas. Galvoju, kad pagrindinis dalykas – tai būti tarp žmonių, kurti santykį, bendrauti. Vienaip ar kitaip prisiliesti prie jų gyvenimų. Padaryti bent mažą įtaką jų gyvenimui, kartu siekti pokyčių. Būdamas socialiniu darbuotoju, gali bendrauti su labai skirtingais žmonėmis, turi galimybę juos pažinti. Gal tai nuskambės savanaudiškai, bet padėdamas žmonėms, gaunu ir pats tam tikrą naudą, grįžtamąjį ryšį, kuris įprasima ir suteikia motyvacijos veikti. Man, ši profesija teikia pilnatvės jausmą, galimybę būti aktyviu visuomenės piliečiu bei prisidėti prie geresnio gyvenimo, geresnės mūsų visuomenės kūrimo.
Kuo labiausiai džiaugiesi darbe, kokie tai momentai?
Ko gero jei paklaustumėte bet kurio socialinio darbuotojo, kas teikia jam džiaugsmą, pasakytų – apčiuopiami rezultatai, bet socialinis darbas yra unikalus ir rezultatai nėra lengvai apčiuopiami ir akivaizdūs. Didžiausią džiaugsmą man suteikia tie momentai, kai dirbu su žmonėmis, kurie geba ir nori priimti mano pagalbą. Kurie kritiškai mąsto ir vertina tiek save, tiek mane. Džiugina tai, kad šiame darbe turi nuolat siekti žinių, mokytis, būti pasitempęs. Džiugina žmonės, aktyviai ir konstruktyviai diskutuojantys, kurie supranta, kad pokyčiai vyksta tada, kai tu pats juos priimi, kuomet esi pasiruošęs veikti, daryti.
Kokiomis savo savybės labiausiai džiaugiesi?
Kritiniu mąstymu, pagarba žmogui, gebėjimu išklausyti ir suprasti. Manau, kad esu gan užsispyręs ir šiek tiek naivus žmogus, dėl ko nemoku ilgai pykti ir laikyti nuoskaudų. Nepaisant sudėtingų ir įtemptų situacijų, manau, kad man pavyksta išlikti objektyviam ir teisingam, dėl to labai džiaugiuosi. Taip pat, turiu tikėjimą kitais žmonėmis, kad visi galime keistis, tik svarbu neprarasti tikėjimo ir toliau kartu veikti, ar dar kartą pabandyti tai padaryti.
Tadai, ko sau palinkėtum?
Sau palinkėčiau atrasti daugiau laiko poilsiui, kadangi labai norisi išlaikyti balansą tarp darbo, studijų ir poilsio, kurio dažnai trūksta. Taip pat, išmokti pasakyti „Ne“, nes kartais tai labai sudėtinga.
Kaip atsirado tavo kelyje studentų klubas „Vesta“?
Studijuodamas bakalauro studijose žinojau apie šį klubą, tačiau nebuvau aktyviai įsitraukęs. Paskutiniais bakalauro studijų metais ir pradėjęs studijuoti magistrantūroje, kartu su kolege Vaida gavome pasiūlymą imtis klubo veiklų – ir sutikome. Žinoma, kilo įvairių minčių: nežinomybės, baimės, netgi apmaudo, nes ir taip atrodė, kad turiu daug atsakomybių. Tačiau pradėjus vykdyti klubo veiklas, organizuoti renginius, iš kurių ilgainiui gimė projektas „Socialinių sprendimų arena“, kurį sėkmingai įgyvendinome, tai ta atsakomybė nebeatrodo tokia didelė, našta. Priešingai – tai tapo prasminga patirtimi, leidusia tobulėti, įgyti naujų įgūdžių ir išbandyti save skirtingose situacijose.
Ką pasakytum jaunam žmogui, kuris planuoja studijuoti socialinį darbą ?
Pirmiausia palinkėčiau drąsos, stiprybės ir stiprios vidinės motyvacijos. Ši profesija ir šios studijos nėra monotoniškos, todėl niekada nebus nuobodu. Kiekviena situacija socialiniame darbe yra skirtinga, būtent tai daro šią profesiją įdomią. Studijuojant bei vėliau dirbant galima sutikti labai įvairių žmonių, juos pažinti. Taip pat, spręsti labai skirtingas ir nekasdienines situacijas. Studijų metu galima ne tik geriau pažinti kitus, bet ir giliau suprasti save. Manau, kad tai leidžia atrasti savo būdą, kaip įprasminti savo gyvenimą. Jauną žmogų kviesčiau būti žingeidžiu ir nebijoti tyrinėti, nes atradimai džiugina.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Socialinio darbo bakalauro studijos
VDU Sociologijos absolventė Dovilė Vainorė: „Žmogus gyvas tol, kol jis atranda vis kažką naujo…“
Kaip pasirinkai sociologijos studijas VDU?
Baigiau Ukmergės Jono Basanavičiaus vidurinę mokyklą (dabar jau gimnazija) 2005 metais. Mano studijų pasirinkimas susijęs su tam tikrais klystkeliais. Vytauto Didžiojo universitete buvo tuo metu jungtinė psichologijos – sociologijos studijų programa. Aš domėjausi, skaičiau, kokie dalykai bus dėstomi. Beskaitant man pasirodė įdomūs ir sociologijos specialybiniai dalykai. Nors nenorėjau paleisti ir savo pirmojo apsisprendimo, kad stosiu į psichologiją. Šis, dvigubas variantas visai tiko. Po dvejų studijų metų mums, studentams, reikėjo rinktis, kas toliau studijuos psichologiją, o kas pasirinks sociologiją. Aš tada ir „išdaviau“ psichologiją. Nors gyvenime prie jos dar vienu ar kitu momentu grįžau – tai tęstinės psichologijos ir koučingo studijos, psichoterapijos pagrindai. Bestudijuojant darė įspūdį sociologijos dėstytojų erudicija, analizuojamos temos, tai, kokiu „kampu“ jos imamos tyrinėti. Teko rengti įvairius rašto darbus, projektus. Beje, ir Kaunas man visada buvo labai artimas. Vytauto Didžiojo universitetas – toks su savo istorija. Jis siejasi su patriotiškumu, bet kartu ir su tarptautiškumu.
Dovile, ką prisimeni iš savo studijų, kas buvo svarbu, prasminga?
Man patiko galimybė be specialybinių, rinktis papildomus dalykus – iš menų, politikos, ekonomikos, gamtos ir kitų grupių. Dar mokyklos laikais domėjausi istorija, įvairiomis kultūromis bei visuomeniniais dalykais. VDU susipažinau su turkų kultūra ir kalba. Pasinaudojau galimybe beveik visus semestrus tobulinti anglų kalbos įgūdžius. Toks platus pasirinkimų spektras išskiria šį universitetą iš kitų. Įsimintina tai, kad du metus dirbau komisijoje stojančių moksleivių dokumentams priimti. Tai buvo pirmoji mano darbinė patirtis. Gal tai atsitiktinumas, o gal ne, bet vėliau, jau baigusi studijas, dirbau ir personalo atrankų srityje.
Ką šiuo metu veiki?
Šiuo metu mane pagavote labai įdomiame etape. Paskutinius kelis metus dirbau nevyriausybinėse organizacijose, dar prieš tai – verslo sektoriuje. Iškart po studijų teko padirbėti ir valstybinėje organizacijoje. Praeitų metų pabaigoje kartu su bendraminte Ieva įkūrėme nevyriausybinę organizaciją VšĮ „Om-lėtai“ ir jau įgyvendinome keletą projektų. Šiuo metu abejomis kojomis esu šios organizacijos vystymo procese. Parengėme dar 4 projektus – laukiame jų vertinimo ir sprendimų dėl finansavimo. Viena iš krypčių – jaunimo pritraukimas į Lietuvos regionus. Man pačiai daug metų yra įdomi žydų kultūra ir istorija, tad pora pateiktų projektų yra būtent šitai tematikai. Praeitais metais baigiau profesines žurnalistikos studijas. Dažnai kalbinu žmones, kurie regionuose kuria įvairias iniciatyvas, socialinius verslus. Kartais tekstai atgula interviu formatu, kartais tai būna mano įspūdžių ir patirčių refleksijos, esė. Tai, jog pakankamai sėkmingai sekasi vystyti kultūrinius ir socialinius projektus, manau, yra ir sociologijos studijų dėka. Tam, kad suplanuotum, vertintum rizikas, galėtum inicijuoti pokyčius, turi gebėti analizuoti informaciją, situacijas, duomenis konkrečiame kontekste. To ir moko sociologija.
Dovile, kokia veikla teikia didžiausią džiaugsmą?
Man patinka rašyti, dirbti su įvairiais tekstais. Negaliu savęs, ko gero, vadinti rašytoja, bet kažkada aš save pavadinau užrašytoja. Užrašytoja tam tikrų situacijų, iš to paskui gimstančių tekstų. Didelį pasitenkinimą jaučiu dalindamasi žiniomis su kitais žmonėmis. Buvo laikas kai pati per praktiką išmokau, ką reiškia valdyti projektą, ką reiškia spręst organizacinius ar kelių projektų iššūkius vienu metu. Dabar padedu žmonėms tai praeiti: jei jie patys to nori, suteikiu atsakomybes, skatinu mokytis valdyti projektą – eiti iki pabaigos, link rezultato. Man labai patinka matyti kai žmonės atranda save ir vis drąsiau ir drąsiau plečia savo galimybių ribas. Dar ir staigmena – rašau knygą. Tiksliau ji parašyta, dirbu šiuo metu su rankraščiu.
Kokią savo savybę, įprotį, charakterio bruožą vertini labiausiai?
Greičiausiai tai yra kritiškumas. Gali būti, kad tai irgi susiję su studijomis VDU, sociologiniu mąstymu. Mėgstu kritiškai įsivertinti aplinką ir save. Aiškiau ir ramiau, kai atsakai į klausimus: „Ar palankios aplinkybės, sąlygos? Ar man, kaip specialistui ir kaip žmogui reikia vienoje ar kitoje veikloje, erdvėje būti?“ Visada klausiu savęs, ką iš konkrečios situacijos galiu išmokti, kur verta dėti pastangas, o kada reikia sustoti ir „uždaryti klausimą“.
Ką gyvenime dar norėtum išbandyti, išmokti?
Man visada informatyviai atrodė vaizdo ir teksto samplaika. Savo tekstams visada naudoju tik pačios darytas nuotraukas. Jas galima vadinti mėgėjiškomis, nes nėra užfiksuotos profesionalia įranga. Ateityje norėčiau patobulinti fotografinius gebėjimus, tikiuosi, rasiu galimybę dirbti su profesionalia įranga. Socialinėse situacijose užimu stebėtojos poziciją. Sėdėdama kavinėje ar eidama gatve, pamačiusi kažkokią sąveika, įvykį, aš pagalvoju: „Kokia yra šių žmonių istorija? Kas juos sieja?“ Juk už vaizdo visada slypi istorijos – tai taip įdomu užrašyti, skaityti, žiūrėti.
Ką pasakytum jaunam žmogui, kuris galvoja apie sociologijos studijas?
Jei ieškai, kas praskaidrintų rūką nuo abejonių ir galimų pasirinkimų, patarčiau susirinkti kontaktus tų žmonių, kurie jau studijavo konkrečią profesiją, ir juos pakalbinti. Verta išgirsti, kas jiems patiko, kaip jiems atrodė studijos, kur ir kaip pritaikė įgytas žinias. Tai padės suprasti, kaip atrodys studijos, kokias pastangas teks įdėti mokymosi metu, ką galėsi pritaikyti darbinėje aplinkoje. Svarbu susirinkti informaciją, kritiškai, sąmoningai save įvertinti ir paklausti : „Kodėl aš to noriu?“ Reikalinga atsakyti sau ir į tokį klausimą; „Kokioje profesinėje srityje save įsivaizduoju?“ Linkiu, kad tai nebūtų vien tik emocinis sprendimas, o pagrįstas, labai norimas ir argumentuotas sau pačiam pasirinkimas.
Ką palinkėtum sau?
Neseniai seminare išgirdau posakį, kuris tarsi kliktelėjoir sudrebino mintis: „… kad ir kas benutiktų, nenustok mokytis“. Man tie žodžiai suteikia gilios prasmės ir energijos tam, ką darau. Juk žmogus gyvas ir sveikas tol, kol atranda vis kažką naujo: išmoksta, sužino, išbando naujas veiklas. Kai nieko nebegauni iš išorės ir niekuo nesidalini, prasideda griūtis – „rūgimo“ procesas. Linkiu sau tiesiog nesustoti – toliau mokytis, panaudoti žinias ir jomis dalintis.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Sociologija ir antropologija, bakalauro studijos
VDU Taikomoji sociologija, magistrantūros studijos
VDU Socialinio darbo absolventė Elika Žiaunienė: „džiugu, kad po truputį tampame neatsiejama kariuomenės dalimi…“
Kaip pasirinkai socialinio darbo studijas VDU?
Augau mažame kaimelyje, kur laisvalaikį leidau gamtoje, su visais kaimo vaikais. Jau vaikystėje išryškėjo mano noras pasirūpinti kitais, padėti silpnesniems, mažiau turintiems. Baigiant mokyklą man buvo aišku, kad noriu būti socialine darbuotoja, tai bakalauro studijoms pasirinkau Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir socialinio darbo medicinoje studijas. Dar studijuodama pradėjau dirbti ir supratau, kad tikrai esu teisingame kelyje. Norėdama dar labiau pagilinti žinias ir suvokimą apie socialinį darbą nusprendžiau studijuoti socialinio darbo magistrantūroje Vytauto Didžiojo universitete. Buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie šias studijas ir jų kokybę.
Elika, kas tau buvo svarbu, reikšminga studijuojant?
Man labai svarbu buvo komunikacija tarp dėstytojų ir studentų, lygiavertis ir pagarbus bendravimas. Kadangi pati jau dirbau socialinį darbą, tai buvo svarbu, kad dėstytojai su studentais bendravo kolegiškai. Dažnai buvome kviečiami pasidalinti savo patirtimi iš praktikos. Turima mūsų praktinė patirtis buvo vertinama, analizuojama. Dėstytojai buvo tikrai labai profesionalūs, autoritetai mums. Jaučiau turinti didelę privilegiją, kad galėjau mokytis iš šių dėstytojų. Iki dabar palaikau ryšius su keliais buvusiais dėstytojais ir tai labai branginu. Kitas svarbus aspektas buvo tai, kad studijas buvo nesudėtinga derinti su darbu, labai patogus paskaitų laikas. Studijuodama magistrantūroje galėjau dirbti, studijuoti ir sukurti šeimą.
Šiuo metu dirbi socialine darbuotoja Lietuvos kariuomenėje. Ką veiki? Kokias veiklas vykdai? Už ką esi atsakinga?
Taip, dirbu socialinį darbą Lietuvos kariuomenėje beveik 3 metus ir galiu drąsiai sakyti, kad tai yra mano išsipildžiusi svajonė, nes nuo vaikystės buvau aktyvi Lietuvos šaulių sąjungos narė, visada buvau labai patriotiška ir norėjau rinktis kario ar socialinio darbuotojo kelią. O gyvenimas taip viską sudėliojo, kad dirbu socialinį darbą Lietuvos kariuomenėje.
Socialinis darbas Lietuvos kariuomenėje yra labai platus, tenka prisiliesti prie pačių įvairiausių socialinio darbo sričių. Pabandysiu trumpai papasakoti apie pagrindines veiklas, kurias vykdau. Viena didžiausių darbo sričių yra darbas su traumas ir sužeidimus tarnyboje patyrusiais kariais. Tai yra darbas su kariu ir jo artimaisiais nuo pat sužeidimo iki tiek, kiek pagalba bus reikalinga. Tai tarpininkavimas su įvairiomis institucijomis, kario atstovavimas, lydėjimas į gydymo įstaigas, reabilitacijos organizavimas, techninių ir kitų priemonių organizavimas, tarpininkavimas dėl piniginių išmokų ir kt. Daug emocinio palaikymo, parodymo kariui ir jo artimiesiems, kad aš esu čia tam, kad padėčiau jums, atsakyčiau į visus klausimus, koordinuočiau pagalbos procesą. Kita grupė, tai kariai ir jų artimieji, kurie patiria įvairius sunkumus. Tai gali būti įvairios ligos, nelaimės, artimųjų netektys, negalios, skyrybos, priklausomybės, vaikų auginimo sunkumai, rotacijų iššūkiai ir kt. Čia vėlgi labai daug konsultavimo, tarpininkavimo, nukreipimo. Pati jautriausia mūsų darbo sritis yra darbas su mirusių karių šeimomis (bendraujame su šeimomis, lankome jas namuose, pagelbėjame išspręsti įvairias kylančias socialines bei finansines problemas, tarpininkaujame su karo kapelionais, psichologais, rengiame mirusių karių šeimoms akcijas, renginius, susitikimus, kviečiame į kariuomenės renginius.) Taip pat labai svarbi sritis yra darbas su nuolatinės privalomosios karo tarnybos kariais (šauktiniais) ir jų artimaisiais. Kol jie tarnauja per 9 mėnesius jų gyvenimuose nutinka daug įvairių situacijų – susižeidžia, suserga, namuose nutinka nelaimių, iškyla įvairiausių situacijų. Taigi stengiamės tarnybos pradžioje prisistatyti jiems, duoti savo kontaktus ir užtikrinti, kad atsiradus klausimų visada esame pasiruošę padėti. Tai jiems ir jų artimiesiems tikrai labai svarbu. Dar dirbame su atsargos kariais, su tarptautinėse operacijose tarnaujančiais kariais ir jų artimaisiais. Daug bendravimo su kitais psichosocialinės srities specialistais kariuomenėje, tai yra karo kapelionai, karo psichologai. Su jais krizinėse karių situacijose dirbame kaip komanda ir visi darome savo darbus, kad padėti kariui ir jo šeimai. Esame tam, kad kariai turėtų žmogų, į kurį gali kreiptis, kai turi daug klausimų, kai nutinka nelaimė, kai susižeidžia, arba kai turi rūpestį, bet nežino kur kreiptis. Mes esame tie žmonės, kurie padės kariui sužinoti atsakymus į klausimus. Mes galim būti tarpininkai ir padėti kariui „nepasiklysti“ įstatymų ir tvarkos aprašų gausybėje. Taip pat tikrai dažnai tenka būti žmogumi kuris girdi, palaiko ir ieško pagalbos būdų.
Elika, kokių savybių, kompetencijų prireikia tau šiame darbe labiausiai?
Labai svarbu yra bendravimas, gebėjimas komunikuoti empatiškai, noras padėti. Neretai tenka “prisibelsti” į karį ar jo šeimą. Įrodyti jam, kad esi pasiruošusi padėti, pakeisti įsisenėjusį įsitikinimą, kad ieškoti pagalbos “nevyriška” . Tai tikrai prireikia ir atkaklumo, ir drąsos. Neretai tenka bendrauti ir tarpininkauti su aukšto laipsnio vadais, atstovauti karį, apginti jo interesus. Drąsos ir gebėjimo atsakyti į klausimus prireikia socialinių garantijų pristatymų metu kariniuose daliniuose. Pradžioje tikrai buvo nelengva stovėti ir kalbėti prieš visą karių batalioną ar rengti pranešimus karinių vienetų vadams. Taip pat svarbu gebėti veikti kritinėse situacijose, nes tikrai mūsų darbo diena dažnai būna ”čia ir dabar”, pagal situaciją. Pavyzdžiui, nutikus nelaimei, sunkiai traumai tarnybos vietoje tenka greitai reaguoti, kurti pagalbos tinklą, kontaktuoti su kario artimaisiais, su kario vadais, su karo psichologu, su kapelionu ar kt., kartais vykti į gydymo įstaigą ir pan. Šiame darbe yra daug situacijų, kurioms negali būti pilnai pasiruošęs. Bet pačią svarbiausią kompetenciją visgi matau – tai bendravimo įgūdžius. Man geriausiai sekasi, kai esu nuoširdi, paprasta, kai kariai mato, jog esu čia ir darau viską, ką galiu iš širdies.
Kas labiausiai tave palaiko darbe, kokie tie momentai?
Mane labiausiai palaiko rezultatas, kai padedi kariui ar jo šeimai, kai atsakai į klausimus, kai padedi išspręsti sunkią situaciją. Kai gauni grįžtamąjį ryšį. Yra tokių gražių sėkmės istorijų, kur žinau, kad be mano pagalbos viskas nebūtų taip gerai išsisprendę. Tai tikrai motyvuoja. Taip pat labai svarbu, kad kariuomenėje vis plačiau sklinda žinia apie socialinius darbuotojus ir jų teikiamą pagalbą, kad vis daugiau žmonių kreipiasi ir dalinasi savo sunkumais bei ieško pagalbos. Džiugu, kad po truputį tampame neatsiejama kariuomenės dalimi ir tai parodo, jog kariuomenė yra ne vien stiprūs, tvirti vyrai, kaip dažnai piešiama visuomenėje, bet tuo pačiu tai didelė žmonių bendruomenė, kurioje nutinka visko ir psichosocialinė pagalba šioje bendruomenėje yra pasiekiama.
Elika, ką pasakytum jaunam žmogui, kuris galvoja studijuoti socialinį darbą? Ką patartum?
Patarčiau gerai pagalvoti ir įvertinti, ar tikrai tai jam artima. Jeigu taip, tai nedvejoti ir studijuoti. Socialinis darbas iš tiesų labai plati specialybė – nuo darbo su vaikais iki darbo su senjorais, nuo darbo medicinos įstaigoje, vaikų dienos centre, savivaldybėje iki darbo kariuomenėje ar ministerijoje. Tai taip platu ir tiek daug galimybių, kad aš pati tą supratau tik baigusi studijas. Man pačiai čia yra trečia socialinio darbo sritis – prieš tai dirbau vaikų raidos klinikoje, po to intelekto negalią turinčius žmones globojančioje organizacijoje, o dabar kariuomenėje. Visur man patiko, visur buvo įdomu ir artima. Kartais išgirstu klausimą – „kaip taip gali būti?“ . Mano atsakymas aiškus – „tai yra tiesiog specialybė pagal mano pašaukimą.“ Linkiu ir kitiems atrasti tokią specialybę.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Socialinis darbas, magistrantūros studijos
VDU Mokyklinės psichologijos absolventė Agnė Laskytė: „Man yra labai smagu, kad gali augti ir keistis kartu su jaunu žmogumi, su kuriuo bendrauji ir dirbi“
Agne, kaip pasirinkai VDU psichologijos studijas?
Pasirinkau psichologijos studijas visiškai atsitiktinai. Tai nebuvo mano pirmas pasirinkimas stojant. Pirma mano mintis buvo būti dailininke ir dėjau daug pastangų dvyliktoje klasėje, kad tapčiau ta dailininke, o psichologija buvo mano antrasis pasirinkimas. Nenorėjau išvažiuoti iš Kauno. Mano mama yra psichologė, bet aš pati kaip ir niekada nenorėjau būti psichologe, o dabar esu čia.
Ką prisimeni iš savo studijų?
Studentavimo laikais prisimenu daug draugysčių, kurios kai esi jaunas yra labai svarbios. Tai nebūtinai mano bendraamžiai. Teko sutikti labai daug šviesių žmonių, su kuriais ir dabar tenka bendrauti. Su kai kuriais ir dabar vykdoma bendras veiklas. Tie žmonės po šiai dienai mane labai žavi. Studijose kaip ir visur, buvo visko. Buvo ir ne itin malonių dalykų. Šiaip likę labai šilti prisiminimai. Ir dabar net praeinant pro tą vietą, kur studijavau, suspurda širdis. Ypač glaudus ryšys buvo jau studijuojant magistrantūrą, nes mūsų buvo gana mažas būrelis, taigi daug dalykų darėme kartu. Tuo metu patyriau labai daug betarpiško ir tikro buvimo, todėl man studijos yra daugiau žmonės nei pats dalykas.
Ką šiuo metu veiki?
Šiuo metu vykdau labai daug veiklų. Jau dabar reikėtų pagalvoti, ką reikėtų atmesti, atsisakyti. Šiam gyvenimo etapui turiu daug idėjų ir planų. Aš esu baigusi VDU Mokyklinę psichologiją ir ją buvau apleidusi vienu metu. Kažkada labai pykau ant universiteto, kad nedavė kažko, kas man turėjo padėti dirbti, nes jau tuo metu buvau pradėjusi dirbti pagal profesiją. Bet dabar suprantu, kad sunkumas buvo dėl tam tikros mano brandos nebuvimo. Psichologijoje, kaip ir daugelyje profesijų, labai svarbi suaugystė ir gyvenime įgyjama branda. Dabar suprantu, kad universitetas negali visko duoti. Daug dalykų mes įgyjame patirdami, mokydamiesi, apmąstydami savo patyrimus. Dabar aš vėl grįžau į mokyklinę psichologiją, dirbu Herojaus progimnazijoje. Dirbu ir Lietuvos kriminalinės policijos biure. Tai atliepia mano kitą troškimą ir duoda balansą nebūti įkritusiam į vieną kažkokią temą ir sritį. Be to, rašau „Dideli vaikai“ facebook‘o ir instagram‘o įrašus. Tai erdvė, kur galiu pasidalinti savo mintimis, įžvalgomi, o kartu galimybė atskleisti psichologo vaidmenį ir vietą.
Agne, kuri veikla tau teikia didžiausią džiaugsmą?
Vienas iš motyvų, kodėl rinkausi mokyklinę psichologiją, kad čia galima daryti pokytį. Dirbant su mažu vaiku, jaunu žmogumi tas mokytis labiau matosi. Man yra smagu, kad gali augti ir keistis kartu su jaunu žmogumi, su kuriuo bendrauji ir dirbi. Čia gali patirti labai daug laisvės ir kartu pažaisti su savo vidiniu vaiku. Mane labiausiai ir džiugina šis abipusis augimas bei dalinimasis.
Kurias savo savybes labiausiai vertini?
Labiausiai vertinu kūrybiškumą, kuris nuėjo ne į menininko, o į psichologo profesiją. Tai yra mano didžiausia stiprybė. Abi tos sritys tapo vieniu ir puikiai papildo viena kitą. Man labai brangus yra menininko laisvės pojūtis, nors iš kitos pusės turiu savyje labai daug struktūros ir tvarkos. Tai turbūt mano močiutės genai, kuri buvo architektė inžinierė.
Kas tave priverčia „sprogti“ ?
Dabar vis mažiau tokių dalykų yra. Iš kategoriško jauno žmogaus tapau suaugusiu. Dabar turiu daugiau atsitraukimo, nepriimu dalykų asmeniškai. Visgi, labiausiai nemėgstu neteisybės. Tačiau visa tai dabar vertinu kur kas atsargiau, nes mes visi turime savo priežastis, kodėl tą dieną taip pasakėme ar sureagavome. Dabar patiriu, kad kuo savyje daugiau randi kantrybės bei ramybės, tuo mažiau tų „sprogimų“ ir būna. Stengiuosi „nesprogti“, bet leidžiu sau pykti.
Ką mėgsti veikti už darbo ribų?
Labai mėgstu keliauti, nes man tai suteikia galimybę pamatyti daug skirtingų žmonių. Visada sakau – išeikite iš savo burbulų. Keliaudama labai mėgstu stebėti žmones, aš juos tiesiog filmuoju Kartais atsisėdu išgerti kavos, nieko nedarau, neveikiu tik žiūriu ir stebiu kitus žmones. Stebiu, kaip tie žmonės komunikuoja, kokia jų mimika, kaip elgiasi su vaikais ir t.t. Tai yra kažkokia keista mano aistra. Dar labai mėgstu skaityti knygas. Ten taip pat ieškau žmonių santykių, naujų patyrimų.
Ką palinkėtum jaunam žmogui, kuris galvoja apie psichologijos studijas?
Pasakyčiau, kad teks labai daug dirbti su savimi, pažinti, suprasti save. Šis procesas vyksta paraleliai studijų metu ir visą likusį gyvenimą. Reikėtų suprasti, kad tu neisi „gydyti“ kitų žmonių. Teks būti atviram tiek sau, tiek kitam. Reikia suprasti ir tai, kad teks būti nepatogiu, kad tai bus sunkios ilgos studijos. Nes labiausiai pradedi studijuoti, gilintis tuomet, kai pradedi dirbti ir domėtis konkrečia sritimi. Visam tam nėra pabaigos. Reikės patirti ne mažai sunkių situacijų, kuriose reikės išlaikyti gan šaltą protą ir vidinę ramybę bei turėti gan tvirtą savo stuburą. Reikia pagalvoti, kiek tu galėsi atsitraukti nuo savęs ir būti su kitu žmogumi, kai galbūt pačiam nebus lengva, nes juk paraleliai vyksta ir mūsų pačių gyvenimai. Jaunam žmogui noriu patarti, – nesirinkite vienos krypties. Man atrodo, kad psichologui labai sveika turėti ne vieną kryptį, kad jis galėtų išeiti iš to. Kita sritis gali būti visai nesusijusi su psichologija.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Mokyklinės psichologijos magistrantūros studijos
VDU Socialinio darbo absolventė Giedrė Šedbarienė: „Moku rasti žodžius, kuriuos pasakius žmogui, jis pats randa sprendimą savo situacijoje“
Kaip pasirinkai Socialinio darbo magistro studijas?
Mano pasirinkimas labai įdomus. Ne aš pasirinkau socialinio darbo studijas, o studijos pasirinko mane. Šis mano sprendimas buvo labai greitas. Dokumentus pateikiau likus keletui valandų, paraginta savo kolegės. Šiaip visada galvojau, kad esu tiksliukė. Matematika, skaičiai, finansai – tai yra mano sritis. Bakalauro studijos būtent ir siejosi su finansais. Bet gyvenimo situacijos pasisuko labai netikėtai ir atsidūriau socialinio darbo lauke. Su vyru sakėme, jog būsime verslininkai, nes abiem patinka skaičiuoti, tačiau po kurio laiko supratau, kad ne šiaip sau versle esu, bet socialiniame versle. Laikui bėgant labai pamilau šitą veiklą ir pagalvojau, kad reikia pasigilinti, įgyti akademinių žinių, suprasti, ką aš čia veikiu ir kodėl. Dabar labai džiaugiuosi, kad gyvenimas taip susidėliojo.
Giedre, ką prisimeni iš savo studijų?
Mano studijos vyko pandemijos laikotarpiu, taigi gyvų susitikimų nebuvo. Iš šių studijų išsinešiau nuoširdumą, dėstytojų gebėjimą ir norą žmogiškai, paprastai perteikti kartais pakankamai sudėtingus dalykus. Ne sausą informaciją, bet orientuotą į žmogų. Kiekvienoje paskaitoje gaudavau praktinės informacijos, kurią po paskaitų galėdavau iš karto grįžusi į darbą panaudoti. Šie dalykai man yra neįkainuojamai svarbūs.
Papasakok apie savo darbą. Ką veiki?
Daugiau nei prieš dešimt metų su vyru pradėjome savo verslą, atidarėme nedidelę kavinukę. Laikui bėgant supratome, kad lieka maisto ir mes pasiūlėme Šakių rajono savivaldybės administracijai, kad mes galime nemokamai maitinti 10 žmonių. Vėliau šalia maitinimo atsirado pagalba būtiniausiais daiktais, aprūpinimas drabužiais, susiformavo savanorių komandos, pradėjome teikti ir kitas socialines paslaugas. Taip pamažu įsikūrė ne pelno siekianti organizacija, kuri šiuo metu veikia jau daugiau nei 11 metų. Esu šios organizacijos vėliavnešys ir vadovas. Šiuo metu jaučiame didelį poreikį plėstis ir labai vertiname nevyriausybinių organizacijų palaikymą. Praeitais metais buvome prezidento apdovanoti teisingos Lietuvos kategorijoje. Tai labai motyvuoja, bet labiausiai motyvuoja ir įgalina veikti žmonių dėkingumas, žmonių pasisakymai, kad mes turėjome įtakos jų gyvenimams.
Giedre, kas priverčia judėti, nepasiduoti, kai būna sunku?
Kai man būna sunku galiu atsiremti į savo vyrą. Mes visada viską darome kartu. Labai stipriai jaučiu jo palaikymą. Jeigu jau svyra rankos, tai visada sustiprina ir grąžina motyvaciją veikti žmonių grįžtamasis ryšys. Nėra nieko svarbiau, kai matai, kad žmogus keičiasi.
Giedre, kokių reikia savybių, kad galėtum įgyvendinti tai, ką dabar darai?
Aš esu labai užsispyrusi. Jei kažką darau, tai darau iki galo, atiduodama visas savo jėgas. Nežinau, ar tai visada gerai. Esu ko gero maksimalistė. Tikiu, kad turiu empatiją, labai jaučiu žmogų. Moku rasti žodžius, kuriuos pasakius žmogui, jis pats randa sprendimą savo situacijoje.
Jei galėtum atsukti laikrodį atgal, ar darytum kažką kitaip?
Viskas, kas gyvenime buvo sunku, buvo tam, kad būčiau ten, kur dabar esu. Esu dėkinga gyvenimui už kiekvieną iššūkį ir sunkumą, išbandymą, negandas, džiaugsmus. Tikrai nieko nekeisčiau. Nes, galbūt, jei ką nors bent per plauką pakeisčiau, mano gyvenimas nuvažiuotų visai kitur, o man yra gerai taip.
Kas tie žmonės, kurie ateina į jūsų nevyriausybinę organizaciją VšĮ „Namai visiems“?
Didžioji dalis žmonių, kurie ateina – tai žmonės, kuriems reikia dėmesio, supratimo, išklausymo. Žmonės ateina ne tik dėl maisto, tai nėra pagrindinė priežastis. Visi kurie ateina – bendrauja, laukia, dalinasi patirtimi, ieško sprendimų, pradeda pasitikėti kitais ir savimi. Žmogui yra svarbiausia, kad jį kažkas priimtų, nepasmerktų, svarbu jausmas, kad čia gali būti savimi. Būti priimtas visų pirma kaip žmogus. Dėl to mūsų organizaciją ir vadinasi – „Namai visiems“. Stengiamės išlaikyti šią vertybę savo veikloje.
Ką pasakytum, palinkėtum jaunam žmogui, kuris galvoja rinktis socialinio darbo studijas?
Jaunam žmogui drąsiai patarčiau studijuoti socialinį darbą. Nesvarbu, kur gyvenimas nuves, žinios, kurias gavau studijuodama socialinį darbą, yra pritaikomos gyvenime, kasdienybėje, šeimoje ir bet kurioje kitoje darbo srityje. Kadangi esu ir globėja, globoju vaikus, tai labai sustiprėjau ir šioje veikloje.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Socialinio darbo magistro studijos
„Studijuojant sociologiją atsivėrė naujos galimybės… „ – VDU Taikomosios sociologijos absolventė Rasa Dereškevičienė
Kaip pasirinkai sociologijos studijas?
Prisimenu tuos laikus, kai reikėjo rinktis savo profesinį kelią. Domėjausi įvairiomis studijų programomis, nuo ekonomikos iki psichologijos ir sociologijos. Man patiko tikslieji mokslai, tačiau paskutiniais savo mokslo metais aš nuolat užduodavau sau įvairiausius klausimus. Kaip funkcionuoja visuomenė ir kaip joje vyksta pokyčiai? Kaip tai paveikia žmogų ir jo gyvenimą? Nors man patinka dirbti su tiksliais duomenimis, bet labai svarbus ir žmogiškas ryšys. Tad esu įsitikinusi, kad sociologijoje galima atrasti viską: tiek bendravimą ir santykį su žmonėmis, tiek tiksliais duomenimis pagrįstą informaciją. Renkantis magistro studijas didžiausią įtaką padarė žinojimas, kad VDU dėsto labai stiprūs dėstytojai ir yra kūrybinė laisvė.
Rasa, ką prisimeni iš savo studijų?
Studijuojant sociologiją atsivėrė naujos galimybės. Pajutau laisvę mąstyti, veikloje pasitelkti įvairius metodus ir informacinius šaltinius, analizuoti įvairius duomenis bei diskutuoti. Dėstytojų požiūris į studentą buvo ypatingas. Visada galėdavai leistis į atvirą dialogą ir pasitarti, kelti įvairius klausimus bei abejoti. Ir jeigu tu stengdavaisi, dėstytojai visada tau padėdavo. Manau, kad VDU yra bendruomenė, kurioje gali būti savimi, laisvai išreikšti save.
Papasakok apie savo darbą. Ką veiki, už ką esi atsakinga?
Esu Lietuvos kultūros tarybos administracijos direktorės patarėja. Viena iš mano atsakomybių yra žmogiškųjų išteklių ir klientų patirčių valdymas. Mums ypatingai svarbu kurti motyvuojančią ir auginančią komandos aplinką, įsiklausyti į komandos poreikius, suprasti žmonių lūkesčius, kurti partneryste grįstą bendradarbiavimą. Sociologinis žvilgsnis bei studijų metais įgyti gebėjimai tam tikrais atvejais padeda formuojant komandą, sprendžiant iškylančius sunkumus bei atliekant tam tikras užduotis.
Rasa, kaip sociologas jaučiasi kultūros srityje?
Šioje srityje dirbu jau daugiau nei 10 metų. Darbas su kultūros žmonėmis yra labai įdomus ir prasmingas. Manau, kad kultūros srityje esantis sociologas patenka į nuolatinį vyksmą, kuriame veikia įvairios žmonių grupės, jų interesai ir santykiai, kūryba, tradicijos ir pokyčiai. Kultūros laukas yra platus ir dinamiškas, todėl jame visada gali kažką atrasti ir iš naujo pažinti.
Kultūros taryba vykdo įvairius tyrimus. Ar gali papasakoti apie tai plačiau?
Lietuvos kultūros taryba, pasitelkdama Stebėsenos ir analizės skyriaus darbuotojus arba išorinius tyrėjus, atlieka didelių apimčių kultūros ir meno lauko tyrimus bei vidines analizes. Juose tiria dabartinę Lietuvos kultūros situaciją, finansavimo kultūros organizacijoms ir individualiems kūrėjams pokyčius, meno kūrėjų, vartotojų ir organizacijų būklę, kuria duomenų bazes ir atlieka daug kitų svarbių darbų. Kol kas Stebėsenos ir analizės skyrius nedidelis – vos keturi darbuotojai. Kartais ieškome komandos pastiprinimo, taip pat priimame praktikantus, tad mielai kviečiu motyvuotus ir aktyvius studentus pasidomėti karjeros Taryboje galimybėmis.
Ką veiki už darbo ribų?
Mane labai žavi kelionės. Ypatingi jausmai užplūsta būnant kalnuose: laisvė ir buvimas dalimi kažko didelio ir prasmingo. Viena savaitė praleista kažkur aukštai, gali suteikti energijos visiems metams. Beje, labai mėgstu ir siūti. Kadangi turiu dvi dukrytes, tad vis stengiuosi jas nudžiuginti savo rankomis pasiūtais drabužėliais. Man siuvimas suteikia kūrybinę laisvę bei tuo pačiu yra puikus atsipalaidavimo būdas.
Rasa, ką pasakytum jaunam žmogui, kuris planuoja studijuoti sociologiją?
Prisimenu berods Oskaro Vaildo žodžius, kad grožis slypi žiūrinčiojo žvilgsnyje. Sociologas, turėdamas teorinį bagažą ir žvelgdamas į tam tikrus visuomenės procesus, gali suformuoti savo įžvalgas. Šioje srityje yra galimybė plėtotis jauno žmogaus kūrybiniam potencialui ir skleistis unikaliam požiūriui. Taip pat kitu kampu galima pamatyti ir patį save. Turint sociologinį mąstymą, aplinkoje vykstančius procesus ir sąryšius galima įvertinti plačiau ir objektyviau, pasitelkiant tam tikrus duomenis, argumentus, įžvalgas. Smagiausia dalis, kad pasiėmęs „sociologijos žemėlapį“ tu gali leistis į vis kitokią kelionę.
Kalbėjosi Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė.
VDU Sociologija ir antropologija, bakalauro studijos
VDU Taikomoji sociologija, magistrantūros studijos
VDU Organizacinės psichologijos absolventės sėkmės istorija
Kaip pasirinkote VDU Organizacinės psichologijos studijas?
Bakalauro studijų metu išsigryninau, kad noriu dirbti su suaugusiais. Darbo aplinka verslo organizacijose buvo ta vieta, kur save įsivaizdavau, norėjau dirbti komandoje, kurti organizacijai ir darbuotojams pridėtinę vertę taikant psichologijos žinias ir įrankius. Visada tikėjau asmens ir darbo suderinamumo svarba, jau bakalauro studijose buvo įdomu nagrinėti šią temą ir matyti kaip didesnis suderinamumas tarp darbo, organizacijos, vadovo ir asmens lemia aukštesnį įsipareigojimą, pasitenkinimą ir neabejotinai – geresnius darbo rezultatus. Tuo pačiu verslas man visada atrodė tokia struktūruota, pamatuojama, tačiau tuo pačiu dinamiška aplinka. Ir tai turbūt rezonuoja su mano asmenybe.
Kas buvo Jums svarbu šiose studijose, ką prisimenate?
Šios studijos buvo koncentruotos informacijos ir praktikų, susijusių su organizacijų psichologija, srautas. Tai skyrėsi nuo bakalauro studijų tuo, kad labai kryptingai didžioji dalis disciplinų buvo pristatoma būtent per verslo aplinkos perspektyvą.
Labai vertinau universiteto liberalumą ir pagarbą studentui nuo pirmų dienų. Jaučiau, kad VDU tikrai siekė ugdyti laisvai mąstančius, sąmoningus žmones.
Labai šiltai prisimenu savo magistrinio darbo vadovę ir stiprią organizacinės psichologijos ekspertę, profesorę Auksę Endriulaitienę. Daugybė kitų psichologijos katedros dėstytojų taip pat yra palikę šiltus prisiminimus. Turėjome nuostabių atvykstančių dėstytojų iš užsienio, kurie ypatingai sudomino ir leido patirti kitokį dėstymo ir darbo auditorijoje modelį. Šiose magistro studijose turėjome tikrai labai įvairių mokymosi, praktikavimosi ir darbo grupėse būdų.
Ką veikiate šiuo metu, kur dirbate?
Po studijų baigimo visą laiką dirbau personalo valdymo srityje. Pradėjau nuo atrankų darbo konsultacinėje kompanijoje, vėliau perėjau prie personalo vadovo pareigų augančioje kompanijoje. Teko prisiliesti prie įvairiausių personalo valdymo procesų, tiek minkštųjų (atranka, ugdymas, veiklos vertinimas, motyvavimas, organizacijos kultūra), tiek labiau kietųjų (projektų valdymas, HR administravimas ir skaitmenizacija, darbo teisė, biudžetai ir pan.). Šiuo metu tarptautinėje organizacijoje, kuri turi 3000 darbuotojų daugiau nei 10 pasaulio šalių, dirbu kaip korporacijos personalo vadovė ir su komanda esu atsakinga už personalo valdymo procesų gerinimą ir įrankių diegimą visoje organizacijoje.
Kokia sritis Jūsų darbe labiausiai Jus traukia?
Labai džiaugiuosi savo darbe įvairiapusiškumu ir nuolatine šios srities raida. Žmogiškųjų išteklių sritis vis kinta, tobulėja, įgauna naujas spalvas (ypač integruojant technologijas) ir net įvairius pavadinimus, tokius kaip „People & culture”, “Employee experience“ ir t.t. Tuo pačiu ši sritis apima labai platų spektrą atsakomybių! Tad sudėjus nuolatinį kitimą ir plotį – tai viena vertus yra didelis iššūkis, kita vertus – nuolatinė intelektualinė stimuliacija, galimybė mokytis ir augti įvairiuose verslo ir žmonių valdymo aspektuose.
Taip pat šį darbą matau kaip labai prasmingą. HR profesionalai turi galimybę daryti įtaką kuriant ir palaikant teigiamą darbo vietos kultūrą, padedant darbuotojams klestėti. Tai sritis, kuri leidžia organizacijoje daug ką pakeisti, ieškant sprendimų, didinant darbuotojų įsitraukimą, produktyvumą ir pasitenkinimą, galiausiai – organizacijos sėkmę.
Šie profesinės srities aspektai labiausiai mane ir traukia, ir džiugina.
Kai būna sunku, iš kur semiatės energijos?
Kai būna sunku, darau pauzę. Stabtelėjimas, laikas sau viską sustato į vietas, svarbu tik žinoti, kas tinkamai papildo asmeninį kuro baką ir sąmoningai skirti tam laiko. Stengiuosi išlaikyti sveiką balansą tarp darbo ir laisvalaikio, lavinti ne tik savo protą darbe, bet ir kūną po darbo, skirti laiko savo pomėgiams ir mylimiems žmonėms.
Darbo aplinkoje sunkiose situacijose labai vertinu kolegų palaikymą. O asmeninėje aplinkoje turiu savo srities profesionalų, su kuriais pasidalinimas patirtimis tikrai suteikia energijos, įkvėpimo ir noro toliau judėti tik į priekį.
Kokie Jūsų pomėgiai?
Pomėgių yra visa puokštė, dažniau laikas riboja visus juos puoselėti tiek, kiek galbūt norėčiau, tad pagrinde užsiimu sportu ir aktyviu laisvalaikiu ypač vasarą (dviračiai, pasivaikščiojimas gamtoje, maudynės ir pan.). Mėgstu pakeisti aplinką ir keliauti, tyrinėti naujas vietas. Taip pat užsiimu siuvimu, sodininkyste, mėgaujuosi muzika ir lankausi koncertuose. Laikas nuo laiko vis noriu ką nors naujo išmokti, turiu tarptautinį koučingo sertifikatą ir šiuo metu studijuoju Mindfulness, siekdama sertifikuotis kaip Mindfulness mokytoja.
Ką pasakytumėte studentams, kurie svarsto rinktis šias magistrantūros studijas?
Šiandien organizacijų psichologija yra ypatingai įdomi sritis ir kuo toliau, tuo labiau įgaunanti svarbą. Technologijų ir dirbtinio intelekto kontekste nemaža dalis profesijų jau yra pakeistos ar artimoje ateityje išnyks. Įvairiose apžvalgose prognozuojant ateities paklausiausias profesijas sąrašo viršuje atsiduria socialinės, psichologijos ir sveikatos srities profesionalai, ne išimtis organizacijoje – personalo valdymo funkcija (organizacinis psichologas), kuriam verslo aplinkoje tenka susidurti su labai kompleksiškų problemų sprendimu, darbas reikalauja emocinio intelekto ir puikių bendravimo su įvairiausiais žmonėmis įgūdžių (pvz. talentų valdymas, konfliktų sprendimas, pokyčių valdymas, organizacijos kultūra ir t.t.) – tai yra tai, ką sunku pilnai replikuoti. Žinoma, stebime didžiulę HR technologijų plėtrą, kurios dėka šios srities specialistai gali priiminėti dar labiau duomenimis grįstus ir greitesnius, labiau savalaikius sprendimus, turinčius teigiamą įtaką organizacijos pelno rodikliams. Tokiame kontekste sėkmingai veikia tie, kurie geba nuolat mokytis ir greitai adaptuotis.
Kalbėjosi Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Organizacinė psichologija, magistrantūros studijos
VDU Socialinio darbo absolventė Gerda Laurinavičienė: „tikiu tuo, ką darau, nors kartais būna be galo sunku…“
Gerda, kaip tu pasirinkai VDU Socialinio darbo studijas?
Atsimenu, kai mama 12 klasėje manęs paklausė, ar man nebūtų įdomu studijuoti socialinį darbą. Tuo metu buvau girdėjusi, kad yra tokia profesija ir studijų programa, bet nebuvau labai įsigilinusi į ją. Mama išgirdo, kad Vytauto Didžiojo universitete yra tokia programa ir man pasiūlė pasidomėti ja labiau. Paskui studijų mugėje, atsimenu, susitikau su šios programos dėstytojais, mane labai sudomino ir patraukė ši sritis. Dabar prisimenu, kad man visada buvo įdomu, kas lemia socialines problemas, kokios jų priežastys, kokią pagalbą galima teikti žmogui ir vaikams, atsidūrusiems sunkiose gyvenimo situacijose. Kita priežastis – tai tiesioginis kontaktas su žmogumi. Niekada nemėgau „popierizmo“ ir neieškojau „patogaus“ darbo.
Ką prisimeni iš savo studijų universitete? Kas tau buvo prasminga?
Socialinio darbo studijos praturtino mane ne tik kaip socialinę darbuotoją, galėjau augti kaip asmenybė. Studijų metu viskas atrodė prasminga, nes visi dėstomi dalykai ir praktika buvo papildantys vienas kitą. Žinios, kurias aš gavau, ugdė visapusiškai. Pavyzdžiui, prisimenu dėstytojo Gedo Malinausko organizuotą žygį, komandinio darbo užduotis, patirtus išgyvenimus. Buvo labai įdomu susitikti su įvairiais svečiais, kurie buvo pakviečiami į paskaitas ir pasakodavo savo asmenines istorijas bei dalindavosi su studentais sukaupta patirtimi. Tai leisdavo labiau suprasti, kaip teorija „įžeminama“ praktikoje. Būdama studente mačiau, kaip dėstytojai dalyvauja įvairiose veiklose, domisi socialinio darbo realijomis bei vykstančiais pokyčiais, laiko tave lygiaverčiu kolega. Kai matai tokį dėstytojų užsidegimą, visa tai paliečia ir tave patį. Negali likti abejingas.
Gerda, kur šiuo metu dirbi?
Aš šiuo metu dirbu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje Kauno apskrities skyriuje. Vienaip ar kitaip mano visas profesinis kelias yra susijęs su vaiko gerovės sritimi. Darbo patirtis įvairiose organizacijose leido pamatyti vaiko globos sistemą iš įvairių pusių. Dirbant vaiko teisių apsaugos tarnyboje, susiduriu su netikėčiausiomis situacijoms. Atsakomybių laukas yra labai platus. Nagrinėju įvairius vaiko teisių pažeidimo atvejus, dirbu su globojamais vaikais, globėjų šeimomis, įtėviais. Tenka bendradarbiauti su teismais, policija, mokyklomis, atvejo vadybininkais bei socialiais darbuotojais. Kartais darbinės situacijos sukrečia, priverčia permąstyti daugelį dalykų gyvenime. Tačiau tuo pačiu sutinku daug nuostabių, padėti pasiruošusių žmonių. Tai labai motyvuoja ir stiprina. Tikiu tuo, ką darau, nors kartais būna be galo sunku.
Ar yra darbo sritis, kuri tave traukia labiau nei kitos?
Taip, esu atpažinusi tokią sritį. Iš vienos pusės ji mane labai traukia, iš kitos pusės, ji yra viena iš sunkiausių. Tai vaiko teisių pažeidimo atvejų nagrinėjimas. Jų būna pačių įvairiausių, niekada nesusidursi su tokia pačia situacija. Gal todėl ši sritis ir yra man įdomi. Tokiu atveju susitinku su vaiku ir šeima, analizuoju situaciją, bandau suprasti, kas vyksta, kokia pagalba šeimai reikalinga ir t.t. Kita man įdomi sritis yra darbas su globėjų šeimomis. Kai globos procesas vyksta sklandžiai, gali stebėti, kaip vaikas atsiskleidžia ir auga saugioje bei mylinčioje aplinkoje, kokie pozityvūs procesai vyksta jo gyvenime. Savo darbe sutinku daug išmintingų ir puikių globėjų. Esu jiems labai dėkinga. Štai tokios akimirkos leidžia išlikti ir tikėti tuo, ką darai.
Gerda, ar tenka darbe teikti psichosocialinį konsultavimą?
Aš iš tikrųjų labai džiaugiuosi, kad studijų programos pavadinimas yra patikslintas. Manau ir kiti absolventai patikintų, kad psichosocialinio konsultavimo yra labai daug mūsų darbe. Susiduriame su įvairiomis situacijomis, palūžusiais, pasimetusiais, krizes išgyvenusiais žmonėmis. Pavyzdžiui, tenka konsultuoti globoje esančius vaikus, skyrybas išgyvenančias poras, smurtą patyrusius paauglius ir jų tėvus ir kt. Dažnai tokiais atvejais informavimo ir tarpininkavimo nebepakanka.
Kas dar svarbaus vyksta tavo gyvenime?
Šiuo metu studijuoju Suomijoje Laplandijos universiteto socialinio darbo doktorantūroje. Jau seniai rezgiau mintį apie šias studijas ir kai dėstytojai paragino, galutinai apsisprendžiau. Rašau disertaciją apie vaikų patirtis globos sistemoje. Noriu, kad būtų išgirstas vaikų balsas. Besigilindama į šią sritį, supratau, kad vaikai dažnai nėra vertinami kaip lygiaverčiai tyrimo dalyviai. Mano tyrimas rodo, kad jie turi, ką pasakyti ir nori būti išgirsti. Man pačiai ši sritis yra labai įdomi, naudoju keletą tyrimo metodų, todėl nejaučiu, kad šis darbas man būtų sunkus.
Ką veiki ne darbo metu? Ar turi kažkokių pomėgių?
Kadangi mano darbe ne mažai streso ir įtampos, po darbo mėgstu užsiimti fizine veikla. Mėgstu įvairius rankdarbius, leisti laiką gryname ore, sportuoti. Tai mane vėl „pastato į rėmus“. Dabar esu atradusi tapybą. Užsiimdama ja galiu pamiršti viską aplinkui, „atsijungti“. Mėgstu žiūrėti filmus, kurie pakrauna gera energija. Suprantu, kad dirbdama tokį darbą, turiu pasirūpinti savimi, kad neperdegčiau.
Gerda, ko palinkėtum jaunam žmogus, kuris planuoja studijuoti socialinį darbą?
Jaunam žmogui norisi pasakyti, kad jeigu jis mėgsta iššūkius ir nenori nuobodaus darbo, jeigu jam nėra tas pats, kaip jaučiasi šalia esantis žmogus, jis yra teisingame kelyje. Socialinis darbas apima daugybę sričių, kuriose tu gali save realizuoti, kur gali save išbandyti. Tad tai tikrai yra perspektyvus darbas, be galo reikalingas ir įdomus.
Kalbėjosi Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas, bakalauro studijos
VDU Sociologijos ir antropologijos bakalauro studijų absolventė Deimantė Adamonė: „Sociologijos studijos suteikia sparnus“
Apie Sociologijos ir antropologijos bakalauro studijas, studijų naudą bei dabartinę profesinę veiklą savo mintimis dalinasi absolventė Deimantė Adamonė.
- Kas turėjo įtakos pasirinkimui studijuoti Sociologiją ir antropologiją Vytauto Didžiojo universitete?
Suvokimui, kad studijos yra svarbu, didelę reikšmę turėjo mano seneliai. Jie abu buvo mokytojai. Iš jų pasakojimų apie studentų gyvenimą, aš supratau, kad mokslas gali atverti labai daug durų. Apie VDU išgirdau iš senelio, kuris šį universitetą visada laikė liberalizmo centru, šviesuomenės susirinkimo vieta. Viena iš sociologijos studijų pasirinkimo priežasčių buvo tai, jog mokykloje labai gerai sutardavau su mokyklos socialine darbuotoja. Tai buvo labai šitas, darbui atsidavęs žmogus. Tačiau mačiau, kad socialinis darbas ne visada gali padėti su problemomis susiduriantiems žmonėms, o sociologija tuo metu man pasirodė kaip įrankis, kuris padėtų siekti didesnių, labiau apčiuopiamų rezultatų ir pokyčių visuomenėje.
- Deimante, ką prisimeni iš savo studijų?
Tik įstojus į universitetą man labai didelį įspūdį padarė tai, kiek daug dėmesio ir jėgų dėstytojai skiria tam, kad tave išmokytų. Juk pats esi toks dar visai piemenukas. Atvažiuoji iš mažo miestelio, neturi kažkokios patirties, ne visuomet turi ką pasakyti dėstomų dalykų temomis, o jie pasiruošę perduoti tau visa, ką yra sukaupę. Po pirmo kurso man teko padaryti vienerių metų pertrauką ir kai grįžau į studijas vėl, labai gerai prisimenu jausmą – tarsi būčiau grįžusi namo. Jausmas, kad čia yra tavo, kad čia esi laukiamas, esi svarbus.
- Kaip šios studijos turėjo įtakos tavo profesinei kelionei?
Gal banaliai skambės, bet man atrodo, kad sociologijos studijos suteikia sparnus. Man sociologija yra tas mokslas, kuris padeda suprasti, kodėl vieni ar kiti reiškiniai vyksta, kokie veiksniai tam turi įtakos. Ji suteikia platesnį požiūrį bei aiškesnį supratimą, kodėl vienos ar kitos problemos nėra taip greitai sprendžiamos. Sociologijos mokslas leidžia į visuomenę žiūrėti kaip į nuolat besikeičiantį, gyvą organizmą. Šis požiūris turėjo didelę įtaką mano profesiniams pasirinkimams.
- Deimante, ką šiuo metu veiki?
Šiuo metu dirbu „Kurk Lietuvai“ projekte. Jis yra vykdomas jau vienuoliktus metus. Šio projekto idėja yra pritraukti specialistus, kurie turi darbo arba mokslo patirties užsienyje. Toks specialistas įdarbinamas metams laiko. Per šį laikotarpį reikia įvykdyti du projektus viešajame sektoriuje. Veiklos gali būti labai skirtingos, pvz.: šiemet vienas iš projektų yra skirtas išsiaiškinti, kaip galima būtų mažinti maisto švaistymą. Kitu projektu yra siekiama suprasti, kaip reikia spręsti valstybei įsiskolinusių žmonių situaciją ir kt. Savo pirmąjį projektą įgyvendinau Jaunimo reikalų agentūroje, kur, kartu su kolege, siekėme įpūsti naujų vėjų žvelgiant į kompetencijų ugdymą, per neformaliojo švietimo ir ugdymo veiklas – kaip socialinės atskirties prevenciją. Į „Kurk Lietuvai“ projektą atvykau vedama noro gerinti jaunimo lytiškumo ugdymą ir labai džiaugiuosi, kad prie to galiu prisidėti antrojo projekto metu.
- Ką pasakytų apie tave tavo kolegos?
Labai tikiuosi, kad pasakytų, jog esu paprasta. Aš pati labai mėgstu paprastus žmones, su kuriais lengva ir malonu bendrauti. Tikiuosi, kad atpažintų mano optimizmą ir pasakytų, kad esu patikimas žmogus. Man tai labai svarbu. Esu įsitikinusi, kad tik pasitikėdami vieni kitais galime kartu veikti ir nuveikti.
- Ką norėtum ateityje nuveikti, išbandyti?
Dabar mane labai domina smegenų veikla. Kaip smegenys vystosi priklausomai nuo prieraišios tėvystės (ne)patyrimo, kaip smegenys reaguoja į skirtingas praeityje įvykusias traumas ir kt. Man atrodo, kad tam vis dar yra suteikiama per mažai dėmesio darbe su jaunimu bei sprendžiant kitas opias mūsų visuomenės problemas. Žvelgiant iš asmeninio gyvenimo perspektyvos, norėčiau išbandyti lietuvišką piligrimų kelią. Turiu keletą motyvų tai padaryti. Pirmiausia labai mėgstu vaikščioti. Antra, kadangi 10 metų teko gyventi Airijoje, vis dar jaučiu, kad turiu Lietuvos pažinimo alkį. Keliaudama šiuo piligrimų keliu, turėčiau galimybę aplankyti tas vietas, kuriose praleidau savo vaikystę ir jaunystę.
- Kas priverčia tave “sprogti” ?
Mane be galo erzina Lietuvoje vis dar gajus požiūris, kad naglas žmogus yra vertybė. Jeigu tu lipsi per galvas, parodysi savo statusą, poziciją, tai tu būsi labiau privilegijuotas. Mane erzina, kai žmonės turėdami kažkokią galią, nori ją demonstruoti. Esu įsitikinusi, kad parodydami daugiau žmogiškumo ir supratimo, galime kur kas daugiau pasiekti.
- Deimante, ką pasakytum jaunam žmogui, kuris planuoja studijuoti sociologiją?
Mums dažnai sociologija asocijuojasi su darbu tyrimų centre, tačiau tai yra kur kas daugiau. Mano kolegas į sociologijos mokslus atvedė skirtingi motyvai. Dabar jie dirba skirtingose organizacijose ir pozicijose. Kai kurie iš jų dirba bankuose, reklamos agentūrose, užima vadovaujančias pozicijas, yra žmogiškųjų išteklių specialistai ir t.t. Šiuo metu ir viešajame sektoriuje dažnai sutinku turinčius sociologijos išsilavinimą. Daugeliui jų studijos padėjo išvystyti profesinę „uoslę“, ko reikia atitinkamoms sritims, kad jos galėtų efektyviai funkcionuoti.
Tie jaunuoliai, kurie galvoja apie sociologijos studijas turėtų įsivardinti sau, ar jie nori suprasti, kaip visuomenė veikia, kodėl ji veikia vienu ar kitu būdu ir ar jie yra vedami noro prisidėti, kad šiek tiek visiems mums būtų geriau.
