VDU Socialinio darbo absolventė Elika Žiaunienė: „džiugu, kad po truputį tampame neatsiejama kariuomenės dalimi…“
Kaip pasirinkai socialinio darbo studijas VDU?
Augau mažame kaimelyje, kur laisvalaikį leidau gamtoje, su visais kaimo vaikais. Jau vaikystėje išryškėjo mano noras pasirūpinti kitais, padėti silpnesniems, mažiau turintiems. Baigiant mokyklą man buvo aišku, kad noriu būti socialine darbuotoja, tai bakalauro studijoms pasirinkau Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir socialinio darbo medicinoje studijas. Dar studijuodama pradėjau dirbti ir supratau, kad tikrai esu teisingame kelyje. Norėdama dar labiau pagilinti žinias ir suvokimą apie socialinį darbą nusprendžiau studijuoti socialinio darbo magistrantūroje Vytauto Didžiojo universitete. Buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie šias studijas ir jų kokybę.
Elika, kas tau buvo svarbu, reikšminga studijuojant?
Man labai svarbu buvo komunikacija tarp dėstytojų ir studentų, lygiavertis ir pagarbus bendravimas. Kadangi pati jau dirbau socialinį darbą, tai buvo svarbu, kad dėstytojai su studentais bendravo kolegiškai. Dažnai buvome kviečiami pasidalinti savo patirtimi iš praktikos. Turima mūsų praktinė patirtis buvo vertinama, analizuojama. Dėstytojai buvo tikrai labai profesionalūs, autoritetai mums. Jaučiau turinti didelę privilegiją, kad galėjau mokytis iš šių dėstytojų. Iki dabar palaikau ryšius su keliais buvusiais dėstytojais ir tai labai branginu. Kitas svarbus aspektas buvo tai, kad studijas buvo nesudėtinga derinti su darbu, labai patogus paskaitų laikas. Studijuodama magistrantūroje galėjau dirbti, studijuoti ir sukurti šeimą.
Šiuo metu dirbi socialine darbuotoja Lietuvos kariuomenėje. Ką veiki? Kokias veiklas vykdai? Už ką esi atsakinga?
Taip, dirbu socialinį darbą Lietuvos kariuomenėje beveik 3 metus ir galiu drąsiai sakyti, kad tai yra mano išsipildžiusi svajonė, nes nuo vaikystės buvau aktyvi Lietuvos šaulių sąjungos narė, visada buvau labai patriotiška ir norėjau rinktis kario ar socialinio darbuotojo kelią. O gyvenimas taip viską sudėliojo, kad dirbu socialinį darbą Lietuvos kariuomenėje.
Socialinis darbas Lietuvos kariuomenėje yra labai platus, tenka prisiliesti prie pačių įvairiausių socialinio darbo sričių. Pabandysiu trumpai papasakoti apie pagrindines veiklas, kurias vykdau. Viena didžiausių darbo sričių yra darbas su traumas ir sužeidimus tarnyboje patyrusiais kariais. Tai yra darbas su kariu ir jo artimaisiais nuo pat sužeidimo iki tiek, kiek pagalba bus reikalinga. Tai tarpininkavimas su įvairiomis institucijomis, kario atstovavimas, lydėjimas į gydymo įstaigas, reabilitacijos organizavimas, techninių ir kitų priemonių organizavimas, tarpininkavimas dėl piniginių išmokų ir kt. Daug emocinio palaikymo, parodymo kariui ir jo artimiesiems, kad aš esu čia tam, kad padėčiau jums, atsakyčiau į visus klausimus, koordinuočiau pagalbos procesą. Kita grupė, tai kariai ir jų artimieji, kurie patiria įvairius sunkumus. Tai gali būti įvairios ligos, nelaimės, artimųjų netektys, negalios, skyrybos, priklausomybės, vaikų auginimo sunkumai, rotacijų iššūkiai ir kt. Čia vėlgi labai daug konsultavimo, tarpininkavimo, nukreipimo. Pati jautriausia mūsų darbo sritis yra darbas su mirusių karių šeimomis (bendraujame su šeimomis, lankome jas namuose, pagelbėjame išspręsti įvairias kylančias socialines bei finansines problemas, tarpininkaujame su karo kapelionais, psichologais, rengiame mirusių karių šeimoms akcijas, renginius, susitikimus, kviečiame į kariuomenės renginius.) Taip pat labai svarbi sritis yra darbas su nuolatinės privalomosios karo tarnybos kariais (šauktiniais) ir jų artimaisiais. Kol jie tarnauja per 9 mėnesius jų gyvenimuose nutinka daug įvairių situacijų – susižeidžia, suserga, namuose nutinka nelaimių, iškyla įvairiausių situacijų. Taigi stengiamės tarnybos pradžioje prisistatyti jiems, duoti savo kontaktus ir užtikrinti, kad atsiradus klausimų visada esame pasiruošę padėti. Tai jiems ir jų artimiesiems tikrai labai svarbu. Dar dirbame su atsargos kariais, su tarptautinėse operacijose tarnaujančiais kariais ir jų artimaisiais. Daug bendravimo su kitais psichosocialinės srities specialistais kariuomenėje, tai yra karo kapelionai, karo psichologai. Su jais krizinėse karių situacijose dirbame kaip komanda ir visi darome savo darbus, kad padėti kariui ir jo šeimai. Esame tam, kad kariai turėtų žmogų, į kurį gali kreiptis, kai turi daug klausimų, kai nutinka nelaimė, kai susižeidžia, arba kai turi rūpestį, bet nežino kur kreiptis. Mes esame tie žmonės, kurie padės kariui sužinoti atsakymus į klausimus. Mes galim būti tarpininkai ir padėti kariui „nepasiklysti“ įstatymų ir tvarkos aprašų gausybėje. Taip pat tikrai dažnai tenka būti žmogumi kuris girdi, palaiko ir ieško pagalbos būdų.
Elika, kokių savybių, kompetencijų prireikia tau šiame darbe labiausiai?
Labai svarbu yra bendravimas, gebėjimas komunikuoti empatiškai, noras padėti. Neretai tenka “prisibelsti” į karį ar jo šeimą. Įrodyti jam, kad esi pasiruošusi padėti, pakeisti įsisenėjusį įsitikinimą, kad ieškoti pagalbos “nevyriška” . Tai tikrai prireikia ir atkaklumo, ir drąsos. Neretai tenka bendrauti ir tarpininkauti su aukšto laipsnio vadais, atstovauti karį, apginti jo interesus. Drąsos ir gebėjimo atsakyti į klausimus prireikia socialinių garantijų pristatymų metu kariniuose daliniuose. Pradžioje tikrai buvo nelengva stovėti ir kalbėti prieš visą karių batalioną ar rengti pranešimus karinių vienetų vadams. Taip pat svarbu gebėti veikti kritinėse situacijose, nes tikrai mūsų darbo diena dažnai būna ”čia ir dabar”, pagal situaciją. Pavyzdžiui, nutikus nelaimei, sunkiai traumai tarnybos vietoje tenka greitai reaguoti, kurti pagalbos tinklą, kontaktuoti su kario artimaisiais, su kario vadais, su karo psichologu, su kapelionu ar kt., kartais vykti į gydymo įstaigą ir pan. Šiame darbe yra daug situacijų, kurioms negali būti pilnai pasiruošęs. Bet pačią svarbiausią kompetenciją visgi matau – tai bendravimo įgūdžius. Man geriausiai sekasi, kai esu nuoširdi, paprasta, kai kariai mato, jog esu čia ir darau viską, ką galiu iš širdies.
Kas labiausiai tave palaiko darbe, kokie tie momentai?
Mane labiausiai palaiko rezultatas, kai padedi kariui ar jo šeimai, kai atsakai į klausimus, kai padedi išspręsti sunkią situaciją. Kai gauni grįžtamąjį ryšį. Yra tokių gražių sėkmės istorijų, kur žinau, kad be mano pagalbos viskas nebūtų taip gerai išsisprendę. Tai tikrai motyvuoja. Taip pat labai svarbu, kad kariuomenėje vis plačiau sklinda žinia apie socialinius darbuotojus ir jų teikiamą pagalbą, kad vis daugiau žmonių kreipiasi ir dalinasi savo sunkumais bei ieško pagalbos. Džiugu, kad po truputį tampame neatsiejama kariuomenės dalimi ir tai parodo, jog kariuomenė yra ne vien stiprūs, tvirti vyrai, kaip dažnai piešiama visuomenėje, bet tuo pačiu tai didelė žmonių bendruomenė, kurioje nutinka visko ir psichosocialinė pagalba šioje bendruomenėje yra pasiekiama.
Elika, ką pasakytum jaunam žmogui, kuris galvoja studijuoti socialinį darbą? Ką patartum?
Patarčiau gerai pagalvoti ir įvertinti, ar tikrai tai jam artima. Jeigu taip, tai nedvejoti ir studijuoti. Socialinis darbas iš tiesų labai plati specialybė – nuo darbo su vaikais iki darbo su senjorais, nuo darbo medicinos įstaigoje, vaikų dienos centre, savivaldybėje iki darbo kariuomenėje ar ministerijoje. Tai taip platu ir tiek daug galimybių, kad aš pati tą supratau tik baigusi studijas. Man pačiai čia yra trečia socialinio darbo sritis – prieš tai dirbau vaikų raidos klinikoje, po to intelekto negalią turinčius žmones globojančioje organizacijoje, o dabar kariuomenėje. Visur man patiko, visur buvo įdomu ir artima. Kartais išgirstu klausimą – „kaip taip gali būti?“ . Mano atsakymas aiškus – „tai yra tiesiog specialybė pagal mano pašaukimą.“ Linkiu ir kitiems atrasti tokią specialybę.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Mokyklinės psichologijos absolventė Agnė Laskytė: „Man yra labai smagu, kad gali augti ir keistis kartu su jaunu žmogumi, su kuriuo bendrauji ir dirbi“
Agne, kaip pasirinkai VDU psichologijos studijas ?
Pasirinkau psichologijos studijas visiškai atsitiktinai. Tai nebuvo mano pirmas pasirinkimas stojant. Pirma mano mintis buvo būti dailininke ir dėjau daug pastangų dvyliktoje klasėje, kad tapčiau ta dailininke, o psichologija buvo mano antrasis pasirinkimas. Nenorėjau išvažiuoti iš Kauno. Mano mama yra psichologė, bet aš pati kaip ir niekada nenorėjau būti psichologe, o dabar esu čia.
Ką prisimeni iš savo studijų?
Studentavimo laikais prisimenu daug draugysčių, kurios kai esi jaunas yra labai svarbios. Tai nebūtinai mano bendraamžiai. Teko sutikti labai daug šviesių žmonių, su kuriais ir dabar tenka bendrauti. Su kai kuriais ir dabar vykdoma bendras veiklas. Tie žmonės po šiai dienai mane labai žavi. Studijose kaip ir visur, buvo visko. Buvo ir ne itin malonių dalykų. Šiaip likę labai šilti prisiminimai. Ir dabar net praeinant pro tą vietą, kur studijavau, suspurda širdis. Ypač glaudus ryšys buvo jau studijuojant magistrantūrą, nes mūsų buvo gana mažas būrelis, taigi daug dalykų darėme kartu. Tuo metu patyriau labai daug betarpiško ir tikro buvimo, todėl man studijos yra daugiau žmonės nei pats dalykas.
Ką šiuo metu veiki?
Šiuo metu vykdau labai daug veiklų. Jau dabar reikėtų pagalvoti, ką reikėtų atmesti, atsisakyti. Šiam gyvenimo etapui turiu daug idėjų ir planų. Aš esu baigusi VDU Mokyklinę psichologiją ir ją buvau apleidusi vienu metu. Kažkada labai pykau ant universiteto, kad nedavė kažko, kas man turėjo padėti dirbti, nes jau tuo metu buvau pradėjusi dirbti pagal profesiją. Bet dabar suprantu, kad sunkumas buvo dėl tam tikros mano brandos nebuvimo. Psichologijoje, kaip ir daugelyje profesijų, labai svarbi suaugystė ir gyvenime įgyjama branda. Dabar suprantu, kad universitetas negali visko duoti. Daug dalykų mes įgyjame patirdami, mokydamiesi, apmąstydami savo patyrimus. Dabar aš vėl grįžau į mokyklinę psichologiją, dirbu Herojaus progimnazijoje. Dirbu ir Lietuvos kriminalinės policijos biure. Tai atliepia mano kitą troškimą ir duoda balansą nebūti įkritusiam į vieną kažkokią temą ir sritį. Be to, rašau „Dideli vaikai“ facebook‘o ir instagram‘o įrašus. Tai erdvė, kur galiu pasidalinti savo mintimis, įžvalgomi, o kartu galimybė atskleisti psichologo vaidmenį ir vietą.
Agne, kuri veikla tau teikia didžiausią džiaugsmą?
Vienas iš motyvų, kodėl rinkausi mokyklinę psichologiją, kad čia galima daryti pokytį. Dirbant su mažu vaiku, jaunu žmogumi tas mokytis labiau matosi. Man yra smagu, kad gali augti ir keistis kartu su jaunu žmogumi, su kuriuo bendrauji ir dirbi. Čia gali patirti labai daug laisvės ir kartu pažaisti su savo vidiniu vaiku. Mane labiausiai ir džiugina šis abipusis augimas bei dalinimasis.
Kurias savo savybes labiausiai vertini?
Labiausiai vertinu kūrybiškumą, kuris nuėjo ne į menininko, o į psichologo profesiją. Tai yra mano didžiausia stiprybė. Abi tos sritys tapo vieniu ir puikiai papildo viena kitą. Man labai brangus yra menininko laisvės pojūtis, nors iš kitos pusės turiu savyje labai daug struktūros ir tvarkos. Tai turbūt mano močiutės genai, kuri buvo architektė inžinierė.
Kas tave priverčia „sprogti“ ?
Dabar vis mažiau tokių dalykų yra. Iš kategoriško jauno žmogaus tapau suaugusiu. Dabar turiu daugiau atsitraukimo, nepriimu dalykų asmeniškai. Visgi, labiausiai nemėgstu neteisybės. Tačiau visa tai dabar vertinu kur kas atsargiau, nes mes visi turime savo priežastis, kodėl tą dieną taip pasakėme ar sureagavome. Dabar patiriu, kad kuo savyje daugiau randi kantrybės bei ramybės, tuo mažiau tų „sprogimų“ ir būna. Stengiuosi „nesprogti“, bet leidžiu sau pykti.
Ką mėgsti veikti už darbo ribų?
Labai mėgstu keliauti, nes man tai suteikia galimybę pamatyti daug skirtingų žmonių. Visada sakau – išeikite iš savo burbulų. Keliaudama labai mėgstu stebėti žmones, aš juos tiesiog filmuoju Kartais atsisėdu išgerti kavos, nieko nedarau, neveikiu tik žiūriu ir stebiu kitus žmones. Stebiu, kaip tie žmonės komunikuoja, kokia jų mimika, kaip elgiasi su vaikais ir t.t. Tai yra kažkokia keista mano aistra. Dar labai mėgstu skaityti knygas. Ten taip pat ieškau žmonių santykių, naujų patyrimų.
Ką palinkėtum jaunam žmogui, kuris galvoja apie psichologijos studijas?
Pasakyčiau, kad teks labai daug dirbti su savimi, pažinti, suprasti save. Šis procesas vyksta paraleliai studijų metu ir visą likusį gyvenimą. Reikėtų suprasti, kad tu neisi „gydyti“ kitų žmonių. Teks būti atviram tiek sau, tiek kitam. Reikia suprasti ir tai, kad teks būti nepatogiu, kad tai bus sunkios ilgos studijos. Nes labiausiai pradedi studijuoti, gilintis tuomet, kai pradedi dirbti ir domėtis konkrečia sritimi. Visam tam nėra pabaigos. Reikės patirti ne mažai sunkių situacijų, kuriose reikės išlaikyti gan šaltą protą ir vidinę ramybę bei turėti gan tvirtą savo stuburą. Reikia pagalvoti, kiek tu galėsi atsitraukti nuo savęs ir būti su kitu žmogumi, kai galbūt pačiam nebus lengva, nes juk paraleliai vyksta ir mūsų pačių gyvenimai. Jaunam žmogui noriu patarti, – nesirinkite vienos krypties. Man atrodo, kad psichologui labai sveika turėti ne vieną kryptį, kad jis galėtų išeiti iš to. Kita sritis gali būti visai nesusijusi su psichologija.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Socialinio darbo absolventė Giedrė Šedbarienė: „Moku rasti žodžius, kuriuos pasakius žmogui, jis pats randa sprendimą savo situacijoje“
Kaip pasirinkai Socialinio darbo magistro studijas?
Mano pasirinkimas labai įdomus. Ne aš pasirinkau socialinio darbo studijas, o studijos pasirinko mane. Šis mano sprendimas buvo labai greitas. Dokumentus pateikiau likus keletui valandų, paraginta savo kolegės. Šiaip visada galvojau, kad esu tiksliukė. Matematika, skaičiai, finansai – tai yra mano sritis. Bakalauro studijos būtent ir siejosi su finansais. Bet gyvenimo situacijos pasisuko labai netikėtai ir atsidūriau socialinio darbo lauke. Su vyru sakėme, jog būsime verslininkai, nes abiem patinka skaičiuoti, tačiau po kurio laiko supratau, kad ne šiaip sau versle esu, bet socialiniame versle. Laikui bėgant labai pamilau šitą veiklą ir pagalvojau, kad reikia pasigilinti, įgyti akademinių žinių, suprasti, ką aš čia veikiu ir kodėl. Dabar labai džiaugiuosi, kad gyvenimas taip susidėliojo.
Giedre, ką prisimeni iš savo studijų?
Mano studijos vyko pandemijos laikotarpiu, taigi gyvų susitikimų nebuvo. Iš šių studijų išsinešiau nuoširdumą, dėstytojų gebėjimą ir norą žmogiškai, paprastai perteikti kartais pakankamai sudėtingus dalykus. Ne sausą informaciją, bet orientuotą į žmogų. Kiekvienoje paskaitoje gaudavau praktinės informacijos, kurią po paskaitų galėdavau iš karto grįžusi į darbą panaudoti. Šie dalykai man yra neįkainuojamai svarbūs.
Papasakok apie savo darbą. Ką veiki?
Daugiau nei prieš dešimt metų su vyru pradėjome savo verslą, atidarėme nedidelę kavinukę. Laikui bėgant supratome, kad lieka maisto ir mes pasiūlėme Šakių rajono savivaldybės administracijai, kad mes galime nemokamai maitinti 10 žmonių. Vėliau šalia maitinimo atsirado pagalba būtiniausiais daiktais, aprūpinimas drabužiais, susiformavo savanorių komandos, pradėjome teikti ir kitas socialines paslaugas. Taip pamažu įsikūrė ne pelno siekianti organizacija, kuri šiuo metu veikia jau daugiau nei 11 metų. Esu šios organizacijos vėliavnešys ir vadovas. Šiuo metu jaučiame didelį poreikį plėstis ir labai vertiname nevyriausybinių organizacijų palaikymą. Praeitais metais buvome prezidento apdovanoti teisingos Lietuvos kategorijoje. Tai labai motyvuoja, bet labiausiai motyvuoja ir įgalina veikti žmonių dėkingumas, žmonių pasisakymai, kad mes turėjome įtakos jų gyvenimams.
Giedre, kas priverčia judėti, nepasiduoti, kai būna sunku?
Kai man būna sunku galiu atsiremti į savo vyrą. Mes visada viską darome kartu. Labai stipriai jaučiu jo palaikymą. Jeigu jau svyra rankos, tai visada sustiprina ir grąžina motyvaciją veikti žmonių grįžtamasis ryšys. Nėra nieko svarbiau, kai matai, kad žmogus keičiasi.
Giedre, kokių reikia savybių, kad galėtum įgyvendinti tai, ką dabar darai?
Aš esu labai užsispyrusi. Jei kažką darau, tai darau iki galo, atiduodama visas savo jėgas. Nežinau, ar tai visada gerai. Esu ko gero maksimalistė. Tikiu, kad turiu empatiją, labai jaučiu žmogų. Moku rasti žodžius, kuriuos pasakius žmogui, jis pats randa sprendimą savo situacijoje.
Jei galėtum atsukti laikrodį atgal, ar darytum kažką kitaip?
Viskas, kas gyvenime buvo sunku, buvo tam, kad būčiau ten, kur dabar esu. Esu dėkinga gyvenimui už kiekvieną iššūkį ir sunkumą, išbandymą, negandas, džiaugsmus. Tikrai nieko nekeisčiau. Nes, galbūt, jei ką nors bent per plauką pakeisčiau, mano gyvenimas nuvažiuotų visai kitur, o man yra gerai taip.
Kas tie žmonės, kurie ateina į jūsų nevyriausybinę organizaciją VšĮ „Namai visiems“?
Didžioji dalis žmonių, kurie ateina – tai žmonės, kuriems reikia dėmesio, supratimo, išklausymo. Žmonės ateina ne tik dėl maisto, tai nėra pagrindinė priežastis. Visi kurie ateina – bendrauja, laukia, dalinasi patirtimi, ieško sprendimų, pradeda pasitikėti kitais ir savimi. Žmogui yra svarbiausia, kad jį kažkas priimtų, nepasmerktų, svarbu jausmas, kad čia gali būti savimi. Būti priimtas visų pirma kaip žmogus. Dėl to mūsų organizaciją ir vadinasi – „Namai visiems“. Stengiamės išlaikyti šią vertybę savo veikloje.
Ką pasakytum, palinkėtum jaunam žmogui, kuris galvoja rinktis socialinio darbo studijas?
Jaunam žmogui drąsiai patarčiau studijuoti socialinį darbą. Nesvarbu, kur gyvenimas nuves, žinios, kurias gavau studijuodama socialinį darbą, yra pritaikomos gyvenime, kasdienybėje, šeimoje ir bet kurioje kitoje darbo srityje. Kadangi esu ir globėja, globoju vaikus, tai labai sustiprėjau ir šioje veikloje.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
„Studijuojant sociologiją atsivėrė naujos galimybės… „ – VDU Taikomosios sociologijos absolventė Rasa Dereškevičienė
Kaip pasirinkai sociologijos studijas?
Prisimenu tuos laikus, kai reikėjo rinktis savo profesinį kelią. Domėjausi įvairiomis studijų programomis, nuo ekonomikos iki psichologijos ir sociologijos. Man patiko tikslieji mokslai, tačiau paskutiniais savo mokslo metais aš nuolat užduodavau sau įvairiausius klausimus. Kaip funkcionuoja visuomenė ir kaip joje vyksta pokyčiai? Kaip tai paveikia žmogų ir jo gyvenimą? Nors man patinka dirbti su tiksliais duomenimis, bet labai svarbus ir žmogiškas ryšys. Tad esu įsitikinusi, kad sociologijoje galima atrasti viską: tiek bendravimą ir santykį su žmonėmis, tiek tiksliais duomenimis pagrįstą informaciją. Renkantis magistro studijas didžiausią įtaką padarė žinojimas, kad VDU dėsto labai stiprūs dėstytojai ir yra kūrybinė laisvė.
Rasa, ką prisimeni iš savo studijų?
Studijuojant sociologiją atsivėrė naujos galimybės. Pajutau laisvę mąstyti, veikloje pasitelkti įvairius metodus ir informacinius šaltinius, analizuoti įvairius duomenis bei diskutuoti. Dėstytojų požiūris į studentą buvo ypatingas. Visada galėdavai leistis į atvirą dialogą ir pasitarti, kelti įvairius klausimus bei abejoti. Ir jeigu tu stengdavaisi, dėstytojai visada tau padėdavo. Manau, kad VDU yra bendruomenė, kurioje gali būti savimi, laisvai išreikšti save.
Papasakok apie savo darbą. Ką veiki, už ką esi atsakinga?
Esu Lietuvos kultūros tarybos administracijos direktorės patarėja. Viena iš mano atsakomybių yra žmogiškųjų išteklių ir klientų patirčių valdymas. Mums ypatingai svarbu kurti motyvuojančią ir auginančią komandos aplinką, įsiklausyti į komandos poreikius, suprasti žmonių lūkesčius, kurti partneryste grįstą bendradarbiavimą. Sociologinis žvilgsnis bei studijų metais įgyti gebėjimai tam tikrais atvejais padeda formuojant komandą, sprendžiant iškylančius sunkumus bei atliekant tam tikras užduotis.
Rasa, kaip sociologas jaučiasi kultūros srityje?
Šioje srityje dirbu jau daugiau nei 10 metų. Darbas su kultūros žmonėmis yra labai įdomus ir prasmingas. Manau, kad kultūros srityje esantis sociologas patenka į nuolatinį vyksmą, kuriame veikia įvairios žmonių grupės, jų interesai ir santykiai, kūryba, tradicijos ir pokyčiai. Kultūros laukas yra platus ir dinamiškas, todėl jame visada gali kažką atrasti ir iš naujo pažinti.
Kultūros taryba vykdo įvairius tyrimus. Ar gali papasakoti apie tai plačiau?
Lietuvos kultūros taryba, pasitelkdama Stebėsenos ir analizės skyriaus darbuotojus arba išorinius tyrėjus, atlieka didelių apimčių kultūros ir meno lauko tyrimus bei vidines analizes. Juose tiria dabartinę Lietuvos kultūros situaciją, finansavimo kultūros organizacijoms ir individualiems kūrėjams pokyčius, meno kūrėjų, vartotojų ir organizacijų būklę, kuria duomenų bazes ir atlieka daug kitų svarbių darbų. Kol kas Stebėsenos ir analizės skyrius nedidelis – vos keturi darbuotojai. Kartais ieškome komandos pastiprinimo, taip pat priimame praktikantus, tad mielai kviečiu motyvuotus ir aktyvius studentus pasidomėti karjeros Taryboje galimybėmis.
Ką veiki už darbo ribų?
Mane labai žavi kelionės. Ypatingi jausmai užplūsta būnant kalnuose: laisvė ir buvimas dalimi kažko didelio ir prasmingo. Viena savaitė praleista kažkur aukštai, gali suteikti energijos visiems metams. Beje, labai mėgstu ir siūti. Kadangi turiu dvi dukrytes, tad vis stengiuosi jas nudžiuginti savo rankomis pasiūtais drabužėliais. Man siuvimas suteikia kūrybinę laisvę bei tuo pačiu yra puikus atsipalaidavimo būdas.
Rasa, ką pasakytum jaunam žmogui, kuris planuoja studijuoti sociologiją?
Prisimenu berods Oskaro Vaildo žodžius, kad grožis slypi žiūrinčiojo žvilgsnyje. Sociologas, turėdamas teorinį bagažą ir žvelgdamas į tam tikrus visuomenės procesus, gali suformuoti savo įžvalgas. Šioje srityje yra galimybė plėtotis jauno žmogaus kūrybiniam potencialui ir skleistis unikaliam požiūriui. Taip pat kitu kampu galima pamatyti ir patį save. Turint sociologinį mąstymą, aplinkoje vykstančius procesus ir sąryšius galima įvertinti plačiau ir objektyviau, pasitelkiant tam tikrus duomenis, argumentus, įžvalgas. Smagiausia dalis, kad pasiėmęs „sociologijos žemėlapį“ tu gali leistis į vis kitokią kelionę.
Kalbėjosi Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė.
VDU Organizacinės psichologijos absolventės sėkmės istorija
Kaip pasirinkote VDU Organizacinės psichologijos studijas?
Bakalauro studijų metu išsigryninau, kad noriu dirbti su suaugusiais. Darbo aplinka verslo organizacijose buvo ta vieta, kur save įsivaizdavau, norėjau dirbti komandoje, kurti organizacijai ir darbuotojams pridėtinę vertę taikant psichologijos žinias ir įrankius. Visada tikėjau asmens ir darbo suderinamumo svarba, jau bakalauro studijose buvo įdomu nagrinėti šią temą ir matyti kaip didesnis suderinamumas tarp darbo, organizacijos, vadovo ir asmens lemia aukštesnį įsipareigojimą, pasitenkinimą ir neabejotinai – geresnius darbo rezultatus. Tuo pačiu verslas man visada atrodė tokia struktūruota, pamatuojama, tačiau tuo pačiu dinamiška aplinka. Ir tai turbūt rezonuoja su mano asmenybe.
Kas buvo Jums svarbu šiose studijose, ką prisimenate?
Šios studijos buvo koncentruotos informacijos ir praktikų, susijusių su organizacijų psichologija, srautas. Tai skyrėsi nuo bakalauro studijų tuo, kad labai kryptingai didžioji dalis disciplinų buvo pristatoma būtent per verslo aplinkos perspektyvą.
Labai vertinau universiteto liberalumą ir pagarbą studentui nuo pirmų dienų. Jaučiau, kad VDU tikrai siekė ugdyti laisvai mąstančius, sąmoningus žmones.
Labai šiltai prisimenu savo magistrinio darbo vadovę ir stiprią organizacinės psichologijos ekspertę, profesorę Auksę Endriulaitienę. Daugybė kitų psichologijos katedros dėstytojų taip pat yra palikę šiltus prisiminimus. Turėjome nuostabių atvykstančių dėstytojų iš užsienio, kurie ypatingai sudomino ir leido patirti kitokį dėstymo ir darbo auditorijoje modelį. Šiose magistro studijose turėjome tikrai labai įvairių mokymosi, praktikavimosi ir darbo grupėse būdų.
Ką veikiate šiuo metu, kur dirbate?
Po studijų baigimo visą laiką dirbau personalo valdymo srityje. Pradėjau nuo atrankų darbo konsultacinėje kompanijoje, vėliau perėjau prie personalo vadovo pareigų augančioje kompanijoje. Teko prisiliesti prie įvairiausių personalo valdymo procesų, tiek minkštųjų (atranka, ugdymas, veiklos vertinimas, motyvavimas, organizacijos kultūra), tiek labiau kietųjų (projektų valdymas, HR administravimas ir skaitmenizacija, darbo teisė, biudžetai ir pan.). Šiuo metu tarptautinėje organizacijoje, kuri turi 3000 darbuotojų daugiau nei 10 pasaulio šalių, dirbu kaip korporacijos personalo vadovė ir su komanda esu atsakinga už personalo valdymo procesų gerinimą ir įrankių diegimą visoje organizacijoje.
Kokia sritis Jūsų darbe labiausiai Jus traukia?
Labai džiaugiuosi savo darbe įvairiapusiškumu ir nuolatine šios srities raida. Žmogiškųjų išteklių sritis vis kinta, tobulėja, įgauna naujas spalvas (ypač integruojant technologijas) ir net įvairius pavadinimus, tokius kaip „People & culture”, “Employee experience“ ir t.t. Tuo pačiu ši sritis apima labai platų spektrą atsakomybių! Tad sudėjus nuolatinį kitimą ir plotį – tai viena vertus yra didelis iššūkis, kita vertus – nuolatinė intelektualinė stimuliacija, galimybė mokytis ir augti įvairiuose verslo ir žmonių valdymo aspektuose.
Taip pat šį darbą matau kaip labai prasmingą. HR profesionalai turi galimybę daryti įtaką kuriant ir palaikant teigiamą darbo vietos kultūrą, padedant darbuotojams klestėti. Tai sritis, kuri leidžia organizacijoje daug ką pakeisti, ieškant sprendimų, didinant darbuotojų įsitraukimą, produktyvumą ir pasitenkinimą, galiausiai – organizacijos sėkmę.
Šie profesinės srities aspektai labiausiai mane ir traukia, ir džiugina.
Kai būna sunku, iš kur semiatės energijos?
Kai būna sunku, darau pauzę. Stabtelėjimas, laikas sau viską sustato į vietas, svarbu tik žinoti, kas tinkamai papildo asmeninį kuro baką ir sąmoningai skirti tam laiko. Stengiuosi išlaikyti sveiką balansą tarp darbo ir laisvalaikio, lavinti ne tik savo protą darbe, bet ir kūną po darbo, skirti laiko savo pomėgiams ir mylimiems žmonėms.
Darbo aplinkoje sunkiose situacijose labai vertinu kolegų palaikymą. O asmeninėje aplinkoje turiu savo srities profesionalų, su kuriais pasidalinimas patirtimis tikrai suteikia energijos, įkvėpimo ir noro toliau judėti tik į priekį.
Kokie Jūsų pomėgiai?
Pomėgių yra visa puokštė, dažniau laikas riboja visus juos puoselėti tiek, kiek galbūt norėčiau, tad pagrinde užsiimu sportu ir aktyviu laisvalaikiu ypač vasarą (dviračiai, pasivaikščiojimas gamtoje, maudynės ir pan.). Mėgstu pakeisti aplinką ir keliauti, tyrinėti naujas vietas. Taip pat užsiimu siuvimu, sodininkyste, mėgaujuosi muzika ir lankausi koncertuose. Laikas nuo laiko vis noriu ką nors naujo išmokti, turiu tarptautinį koučingo sertifikatą ir šiuo metu studijuoju Mindfulness, siekdama sertifikuotis kaip Mindfulness mokytoja.
Ką pasakytumėte studentams, kurie svarsto rinktis šias magistrantūros studijas?
Šiandien organizacijų psichologija yra ypatingai įdomi sritis ir kuo toliau, tuo labiau įgaunanti svarbą. Technologijų ir dirbtinio intelekto kontekste nemaža dalis profesijų jau yra pakeistos ar artimoje ateityje išnyks. Įvairiose apžvalgose prognozuojant ateities paklausiausias profesijas sąrašo viršuje atsiduria socialinės, psichologijos ir sveikatos srities profesionalai, ne išimtis organizacijoje – personalo valdymo funkcija (organizacinis psichologas), kuriam verslo aplinkoje tenka susidurti su labai kompleksiškų problemų sprendimu, darbas reikalauja emocinio intelekto ir puikių bendravimo su įvairiausiais žmonėmis įgūdžių (pvz. talentų valdymas, konfliktų sprendimas, pokyčių valdymas, organizacijos kultūra ir t.t.) – tai yra tai, ką sunku pilnai replikuoti. Žinoma, stebime didžiulę HR technologijų plėtrą, kurios dėka šios srities specialistai gali priiminėti dar labiau duomenimis grįstus ir greitesnius, labiau savalaikius sprendimus, turinčius teigiamą įtaką organizacijos pelno rodikliams. Tokiame kontekste sėkmingai veikia tie, kurie geba nuolat mokytis ir greitai adaptuotis.
Kalbėjosi Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Socialinio darbo absolventė Gerda Laurinavičienė: „tikiu tuo, ką darau, nors kartais būna be galo sunku…“
Gerda, kaip tu pasirinkai VDU Socialinio darbo studijas?
Atsimenu, kai mama 12 klasėje manęs paklausė, ar man nebūtų įdomu studijuoti socialinį darbą. Tuo metu buvau girdėjusi, kad yra tokia profesija ir studijų programa, bet nebuvau labai įsigilinusi į ją. Mama išgirdo, kad Vytauto Didžiojo universitete yra tokia programa ir man pasiūlė pasidomėti ja labiau. Paskui studijų mugėje, atsimenu, susitikau su šios programos dėstytojais, mane labai sudomino ir patraukė ši sritis. Dabar prisimenu, kad man visada buvo įdomu, kas lemia socialines problemas, kokios jų priežastys, kokią pagalbą galima teikti žmogui ir vaikams, atsidūrusiems sunkiose gyvenimo situacijose. Kita priežastis – tai tiesioginis kontaktas su žmogumi. Niekada nemėgau „popierizmo“ ir neieškojau „patogaus“ darbo.
Ką prisimeni iš savo studijų universitete? Kas tau buvo prasminga?
Socialinio darbo studijos praturtino mane ne tik kaip socialinę darbuotoją, galėjau augti kaip asmenybė. Studijų metu viskas atrodė prasminga, nes visi dėstomi dalykai ir praktika buvo papildantys vienas kitą. Žinios, kurias aš gavau, ugdė visapusiškai. Pavyzdžiui, prisimenu dėstytojo Gedo Malinausko organizuotą žygį, komandinio darbo užduotis, patirtus išgyvenimus. Buvo labai įdomu susitikti su įvairiais svečiais, kurie buvo pakviečiami į paskaitas ir pasakodavo savo asmenines istorijas bei dalindavosi su studentais sukaupta patirtimi. Tai leisdavo labiau suprasti, kaip teorija „įžeminama“ praktikoje. Būdama studente mačiau, kaip dėstytojai dalyvauja įvairiose veiklose, domisi socialinio darbo realijomis bei vykstančiais pokyčiais, laiko tave lygiaverčiu kolega. Kai matai tokį dėstytojų užsidegimą, visa tai paliečia ir tave patį. Negali likti abejingas.
Gerda, kur šiuo metu dirbi?
Aš šiuo metu dirbu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje Kauno apskrities skyriuje. Vienaip ar kitaip mano visas profesinis kelias yra susijęs su vaiko gerovės sritimi. Darbo patirtis įvairiose organizacijose leido pamatyti vaiko globos sistemą iš įvairių pusių. Dirbant vaiko teisių apsaugos tarnyboje, susiduriu su netikėčiausiomis situacijoms. Atsakomybių laukas yra labai platus. Nagrinėju įvairius vaiko teisių pažeidimo atvejus, dirbu su globojamais vaikais, globėjų šeimomis, įtėviais. Tenka bendradarbiauti su teismais, policija, mokyklomis, atvejo vadybininkais bei socialiais darbuotojais. Kartais darbinės situacijos sukrečia, priverčia permąstyti daugelį dalykų gyvenime. Tačiau tuo pačiu sutinku daug nuostabių, padėti pasiruošusių žmonių. Tai labai motyvuoja ir stiprina. Tikiu tuo, ką darau, nors kartais būna be galo sunku.
Ar yra darbo sritis, kuri tave traukia labiau nei kitos?
Taip, esu atpažinusi tokią sritį. Iš vienos pusės ji mane labai traukia, iš kitos pusės, ji yra viena iš sunkiausių. Tai vaiko teisių pažeidimo atvejų nagrinėjimas. Jų būna pačių įvairiausių, niekada nesusidursi su tokia pačia situacija. Gal todėl ši sritis ir yra man įdomi. Tokiu atveju susitinku su vaiku ir šeima, analizuoju situaciją, bandau suprasti, kas vyksta, kokia pagalba šeimai reikalinga ir t.t. Kita man įdomi sritis yra darbas su globėjų šeimomis. Kai globos procesas vyksta sklandžiai, gali stebėti, kaip vaikas atsiskleidžia ir auga saugioje bei mylinčioje aplinkoje, kokie pozityvūs procesai vyksta jo gyvenime. Savo darbe sutinku daug išmintingų ir puikių globėjų. Esu jiems labai dėkinga. Štai tokios akimirkos leidžia išlikti ir tikėti tuo, ką darai.
Gerda, ar tenka darbe teikti psichosocialinį konsultavimą?
Aš iš tikrųjų labai džiaugiuosi, kad studijų programos pavadinimas yra patikslintas. Manau ir kiti absolventai patikintų, kad psichosocialinio konsultavimo yra labai daug mūsų darbe. Susiduriame su įvairiomis situacijomis, palūžusiais, pasimetusiais, krizes išgyvenusiais žmonėmis. Pavyzdžiui, tenka konsultuoti globoje esančius vaikus, skyrybas išgyvenančias poras, smurtą patyrusius paauglius ir jų tėvus ir kt. Dažnai tokiais atvejais informavimo ir tarpininkavimo nebepakanka.
Kas dar svarbaus vyksta tavo gyvenime?
Šiuo metu studijuoju Suomijoje Laplandijos universiteto socialinio darbo doktorantūroje. Jau seniai rezgiau mintį apie šias studijas ir kai dėstytojai paragino, galutinai apsisprendžiau. Rašau disertaciją apie vaikų patirtis globos sistemoje. Noriu, kad būtų išgirstas vaikų balsas. Besigilindama į šią sritį, supratau, kad vaikai dažnai nėra vertinami kaip lygiaverčiai tyrimo dalyviai. Mano tyrimas rodo, kad jie turi, ką pasakyti ir nori būti išgirsti. Man pačiai ši sritis yra labai įdomi, naudoju keletą tyrimo metodų, todėl nejaučiu, kad šis darbas man būtų sunkus.
Ką veiki ne darbo metu? Ar turi kažkokių pomėgių?
Kadangi mano darbe ne mažai streso ir įtampos, po darbo mėgstu užsiimti fizine veikla. Mėgstu įvairius rankdarbius, leisti laiką gryname ore, sportuoti. Tai mane vėl „pastato į rėmus“. Dabar esu atradusi tapybą. Užsiimdama ja galiu pamiršti viską aplinkui, „atsijungti“. Mėgstu žiūrėti filmus, kurie pakrauna gera energija. Suprantu, kad dirbdama tokį darbą, turiu pasirūpinti savimi, kad neperdegčiau.
Gerda, ko palinkėtum jaunam žmogus, kuris planuoja studijuoti socialinį darbą?
Jaunam žmogui norisi pasakyti, kad jeigu jis mėgsta iššūkius ir nenori nuobodaus darbo, jeigu jam nėra tas pats, kaip jaučiasi šalia esantis žmogus, jis yra teisingame kelyje. Socialinis darbas apima daugybę sričių, kuriose tu gali save realizuoti, kur gali save išbandyti. Tad tai tikrai yra perspektyvus darbas, be galo reikalingas ir įdomus.
Kalbėjosi Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Sociologijos ir antropologijos bakalauro studijų absolventė Deimantė Adamonė: „Sociologijos studijos suteikia sparnus“
Apie Sociologijos ir antropologijos bakalauro studijas, studijų naudą bei dabartinę profesinę veiklą savo mintimis dalinasi absolventė Deimantė Adamonė.
- Kas turėjo įtakos pasirinkimui studijuoti Sociologiją ir antropologiją Vytauto Didžiojo universitete?
Suvokimui, kad studijos yra svarbu, didelę reikšmę turėjo mano seneliai. Jie abu buvo mokytojai. Iš jų pasakojimų apie studentų gyvenimą, aš supratau, kad mokslas gali atverti labai daug durų. Apie VDU išgirdau iš senelio, kuris šį universitetą visada laikė liberalizmo centru, šviesuomenės susirinkimo vieta. Viena iš sociologijos studijų pasirinkimo priežasčių buvo tai, jog mokykloje labai gerai sutardavau su mokyklos socialine darbuotoja. Tai buvo labai šitas, darbui atsidavęs žmogus. Tačiau mačiau, kad socialinis darbas ne visada gali padėti su problemomis susiduriantiems žmonėms, o sociologija tuo metu man pasirodė kaip įrankis, kuris padėtų siekti didesnių, labiau apčiuopiamų rezultatų ir pokyčių visuomenėje.
- Deimante, ką prisimeni iš savo studijų?
Tik įstojus į universitetą man labai didelį įspūdį padarė tai, kiek daug dėmesio ir jėgų dėstytojai skiria tam, kad tave išmokytų. Juk pats esi toks dar visai piemenukas. Atvažiuoji iš mažo miestelio, neturi kažkokios patirties, ne visuomet turi ką pasakyti dėstomų dalykų temomis, o jie pasiruošę perduoti tau visa, ką yra sukaupę. Po pirmo kurso man teko padaryti vienerių metų pertrauką ir kai grįžau į studijas vėl, labai gerai prisimenu jausmą – tarsi būčiau grįžusi namo. Jausmas, kad čia yra tavo, kad čia esi laukiamas, esi svarbus.
- Kaip šios studijos turėjo įtakos tavo profesinei kelionei?
Gal banaliai skambės, bet man atrodo, kad sociologijos studijos suteikia sparnus. Man sociologija yra tas mokslas, kuris padeda suprasti, kodėl vieni ar kiti reiškiniai vyksta, kokie veiksniai tam turi įtakos. Ji suteikia platesnį požiūrį bei aiškesnį supratimą, kodėl vienos ar kitos problemos nėra taip greitai sprendžiamos. Sociologijos mokslas leidžia į visuomenę žiūrėti kaip į nuolat besikeičiantį, gyvą organizmą. Šis požiūris turėjo didelę įtaką mano profesiniams pasirinkimams.
- Deimante, ką šiuo metu veiki?
Šiuo metu dirbu „Kurk Lietuvai“ projekte. Jis yra vykdomas jau vienuoliktus metus. Šio projekto idėja yra pritraukti specialistus, kurie turi darbo arba mokslo patirties užsienyje. Toks specialistas įdarbinamas metams laiko. Per šį laikotarpį reikia įvykdyti du projektus viešajame sektoriuje. Veiklos gali būti labai skirtingos, pvz.: šiemet vienas iš projektų yra skirtas išsiaiškinti, kaip galima būtų mažinti maisto švaistymą. Kitu projektu yra siekiama suprasti, kaip reikia spręsti valstybei įsiskolinusių žmonių situaciją ir kt. Savo pirmąjį projektą įgyvendinau Jaunimo reikalų agentūroje, kur, kartu su kolege, siekėme įpūsti naujų vėjų žvelgiant į kompetencijų ugdymą, per neformaliojo švietimo ir ugdymo veiklas – kaip socialinės atskirties prevenciją. Į „Kurk Lietuvai“ projektą atvykau vedama noro gerinti jaunimo lytiškumo ugdymą ir labai džiaugiuosi, kad prie to galiu prisidėti antrojo projekto metu.
- Ką pasakytų apie tave tavo kolegos?
Labai tikiuosi, kad pasakytų, jog esu paprasta. Aš pati labai mėgstu paprastus žmones, su kuriais lengva ir malonu bendrauti. Tikiuosi, kad atpažintų mano optimizmą ir pasakytų, kad esu patikimas žmogus. Man tai labai svarbu. Esu įsitikinusi, kad tik pasitikėdami vieni kitais galime kartu veikti ir nuveikti.
- Ką norėtum ateityje nuveikti, išbandyti?
Dabar mane labai domina smegenų veikla. Kaip smegenys vystosi priklausomai nuo prieraišios tėvystės (ne)patyrimo, kaip smegenys reaguoja į skirtingas praeityje įvykusias traumas ir kt. Man atrodo, kad tam vis dar yra suteikiama per mažai dėmesio darbe su jaunimu bei sprendžiant kitas opias mūsų visuomenės problemas. Žvelgiant iš asmeninio gyvenimo perspektyvos, norėčiau išbandyti lietuvišką piligrimų kelią. Turiu keletą motyvų tai padaryti. Pirmiausia labai mėgstu vaikščioti. Antra, kadangi 10 metų teko gyventi Airijoje, vis dar jaučiu, kad turiu Lietuvos pažinimo alkį. Keliaudama šiuo piligrimų keliu, turėčiau galimybę aplankyti tas vietas, kuriose praleidau savo vaikystę ir jaunystę.
- Kas priverčia tave “sprogti” ?
Mane be galo erzina Lietuvoje vis dar gajus požiūris, kad naglas žmogus yra vertybė. Jeigu tu lipsi per galvas, parodysi savo statusą, poziciją, tai tu būsi labiau privilegijuotas. Mane erzina, kai žmonės turėdami kažkokią galią, nori ją demonstruoti. Esu įsitikinusi, kad parodydami daugiau žmogiškumo ir supratimo, galime kur kas daugiau pasiekti.
- Deimante, ką pasakytum jaunam žmogui, kuris planuoja studijuoti sociologiją?
Mums dažnai sociologija asocijuojasi su darbu tyrimų centre, tačiau tai yra kur kas daugiau. Mano kolegas į sociologijos mokslus atvedė skirtingi motyvai. Dabar jie dirba skirtingose organizacijose ir pozicijose. Kai kurie iš jų dirba bankuose, reklamos agentūrose, užima vadovaujančias pozicijas, yra žmogiškųjų išteklių specialistai ir t.t. Šiuo metu ir viešajame sektoriuje dažnai sutinku turinčius sociologijos išsilavinimą. Daugeliui jų studijos padėjo išvystyti profesinę „uoslę“, ko reikia atitinkamoms sritims, kad jos galėtų efektyviai funkcionuoti.
Tie jaunuoliai, kurie galvoja apie sociologijos studijas turėtų įsivardinti sau, ar jie nori suprasti, kaip visuomenė veikia, kodėl ji veikia vienu ar kitu būdu ir ar jie yra vedami noro prisidėti, kad šiek tiek visiems mums būtų geriau.
Kalbėjosi Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
„STUDIJOS TURĖJO DIDŽIULĘ ĮTAKĄ MANO TOLIMESNEI PROFESINEI KARJERAI…“ – VDU SOCIALINIO DARBO ABSOLVENTĖ
Apie Socialinio darbo studijas, dabartinę profesinę veiklą, pomėgius ir gyvenimo aistrą savo mintimis dalinasi VDU Socialinio darbo absolventė Rasa Vėjalytė.
Rasa, kas paskatino tave rinktis socialinio darbo profesiją? Kodėl rinkaisi būtent VDU ?
Į VDU studijas žengiau jau iš praktikės pusės. Esu baigusi socialinės pedagogikos-edukologijos bakalauro studijas kitame universitete, tačiau tuometiniame darbe su žmonėmis turinčiais negalią, buvo reikalingas socialinio darbo išsilavinimas. Pašaukimo vedama, pradėjau domėtis universitetais, kuriuose galima studijuoti socialinį darbą. Užsukusi į VDU, buvau maloniai priimta, išsamiai viskas pristatyta, studijų eiga ir mokomieji dalykai. Likau sužavėta ir iš karto nusprendžiau rinktis VDU, atmesdama kitus universitetus.
Ką prisimeni iš savo studijų? Kas tau buvo svarbu?
Labai puikiai prisimenu universiteto jaukią akademinę aplinką, dėstytojus, jų žinias, gyvus pasakojimus ir šilto, lygiavertiško santykio su studentu kūrimą. Manau tai, ką išvardinau ir buvo svarbiausia, įsiminė ir paliko gerą, malonų prisiminimą.
Kokią vietą studijos universitete turi tavo profesinėje kelionėje?
Iš tiesų studijos turėjo didžiulę įtaką mano tolimesnei profesinei karjerai. Dar studijuodama buvau įkvėpta dėstytojos vesti paramos grupę savo tuometinėje darbovietėje tėvams, auginantiems vaikus ir jaunuolius su intelekto negalia. Vėliau atkeliavo pasiūlymai vesti panašaus pobūdžio grupes kitose įstaigose, pvz. paaugliams su intelekto sutrikimu. Po truputį grupių temos keitėsi, tačiau įkvėptas noras vesti grupes nekito. Taip atkeliavau iki streso valdymo, bendravimo ir bendradarbiavimo lavinimo bei kitokiomis temomis vedamų grupių paaugliams. Studijos paskatino vesti grupes, o grupės – žingsnis po žingsnio atvedė iki šių dienų darbo srities, kurioje dirbu – tai pagalba paaugliams ir jų šeimoms.
Papasakok apie savo darbą. Ką dabar veiki, už ką esi atsakinga?
Šiuo metu dirbu keliose darbovietėse – paramos šeimai centre „Darnūs namai“ socialine darbuotoja, projektų vadove ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje Multidimensinės šeimos terapijos koordinatore Kauno regione. Dirbu su šeimomis ir jaunuoliais, kurie patiria iššūkių dėl jaunuolio nepriimtino elgesio, mokyklos nelankymo, psichotropinių medžiagų vartojimo, bėgimo iš namų, silpno, konfliktiško santykio su tėvais. Taip pat koordinuoju specialistus, kurie dirba su šeimomis.
Kuri iš dabartinių veiklų darbe tau labiausiai patraukti, įdomi?
Abi veiklos yra skirtingos, suteikiančios balansą, papildančios viena kitą. Darbas su šeima, jos pažinimas, santykio mezgimas, problemų analizavimas ir sprendimo ieškojimas skatina nuolat tobulėti, gilinti žinias apie žmogų ir santykį su žmogumi, tėvystės bei paauglystės ypatumus.
Rasa, su kokiais iššūkiais tu susiduri savo darbe?
Paauglystė nuostabus etapas ir dirbti su paaugliai neįkainojama patirtis, tačiau juos pritraukti į veiklas, tikras iššūkis, tuomet reikia gerokai paplušėti.
Koks tavo gyvenimo “motto” ?
Gyvenime dažniausiai remiuosi keliais motto: „Viskas bus gerai” ir “Geriau gailėtis to, ką padarei, o ne to, ko nepadarei”. Šie įsitikinimai leidžia semtis iš gyvenimo įvairiausių spalvų bei skirtingų skonių. Taip lengviau pažinti save ir aplinką, atskirti tai, kas tikra ir reikalinga.
Kai būna sunku, kas tau neleidžia nuleisti rankų, skatina eiti į priekį?
Žinojimas, kad kiekviena gyvenime situacija yra pamoka. Kai būna sunku, visuomet pasvarstau, ko galiu išmokti iš šios situacijos, ką turėčiau daryti kitaip. Stengiuosi žvelgti į sunkumus ne kaip į bausmę, o kaip į galimybę stabtelti ir daryti pokytį.
Kokia tavo gyvenimo aistra? Ką veiki, kai nedirbi?
Gyvenime turiu nemažai pomėgių, nuo domėjimosi saviugda iki sodininkystės. Kai pomėgių daug, skirstant jiems laiką dažnai remiuosi sezoniškumu. Tačiau, kam visuomet stengiuosi rasti laiko rytą – vakarą, žiemą – vasarą, tai žirgams. Jojimas, pasivaikščiojimai su žirgais, tiesiog buvimas su jais ir rūpestis yra tai, ką galiu vadinti aistra. Jiems visuomet stengiuosi rasti laiko. Tai mano atgaivos stotelė, jėgų atnaujinimo šaltinis.
Rasa, ką pasakytum jaunam žmogui, kuris galvoja rinktis Socialinio darbo studijas VDU?
Jaunam žmogui pasakyčiau – jei nori studijuoti ir gauti ne tik žinių, bet ir gyvos, gyvenimiškos patirties, nedvejojant rinktis Socialinio darbo studijas VDU!
Kalbėjosi Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Socialinės antropologijos absolventė: „Man atrodo, kad svarbiausia yra būti kaip gali geriausiai tam tikrame laike ir aplinkybėse…“
Apie savo magistrantūros studijas ir gyvenimo apsisprendimus mintimis dalinasi socialinės antropologijos absolventė s. Juozapa Živilė Miliauskaitė.
Živile, kaip pasirinkai VDU socialinės antropologijos magistrantūros studijas?
Esu baigusi VU lietuvių filologijos bakalauro studijas. Paskui gyvenau gyvenimą, o dar vėliau pradėjau galvoti, kur man čia mokytis, kad būtų įdomu. Aš visada turėjau aistrą suprasti procesus, kodėl visuomenėje vyksta tam tikri dalykai, kokios yra priežastys, pasekmės. Taigi aš atradau socialinę antropologiją kaip galimybę domėtis ir atrasti daugelį dalykų.
Man šios magistrantūros studijos buvo įspūdingos. Kadangi aš visada ilgėjausi pažinti visuomenėje vykstančius procesus, turėjau didelį norą pažinti skirtingas kultūras, grupes, todėl man buvo labai įdomu studijuoti. Magistrantūros studijų metu dariau mokslinį tyrimą ir tame atradau didelę aistrą. Tai tapo galimybe ne tik sužinoti, bet ir daryti pokytį. Mano tyrimas buvo apie tai, kaip vyksta priklausomybę turinčių asmenų reabilitacija. Darydama šį tyrimą aš labai tuo susidomėjau, gilinausi. Taip atsirado mano troškimas studijuoti doktorantūroje ir toliau visa tai tyrinėti.
Ką prisimeni iš savo magistrantūros studijų? Kas tau buvo svarbu, prasminga?
Studijose man buvo esminiai keli dalykai. Vienas iš jų buvo tai, kad studijų metu aš gavau labai daug žinių apie įvairias sritis, skirtingus dalykus. Aš turiu smalsumą, todėl man tai buvo labai svarbu. Kitas dalykas buvo dėstytojai. Su dėstytojais ryšys studijų metu buvo labai betarpiškas, artimas ir auginantis. Dėstytojas skatino tave domėtis, tau visada padėdavo. Tai labai įkvepia. Dar vienas dalykas, kuris man buvo svarbus – tai mūsų grupė. Labai šaunūs buvo mano kolegos kursiokai. Mes dažnai eidavome kur nors vakaroti ir visada kalbėdavome apie studijas, nes mums visiems buvo labai įdomu. Kartu visiems mokytis buvo labai smagu.
Živile, ką šiuo metu veiki ?
Aš esu vienuolė. Bažnyčioje esu atsakinga už jaunimo ugdymą. Kalbant apie praktinį studijų panaudojimą, atlikusi savo magistrantūros baigiamąjį darbą pradėjau labai daug kalbėti šia tema. Skaitau šia tema paskaitas, užsiimu švietėjiška veikla.
Kokią įtaką studijos turi tavo dabartinėms veikloms?
Žinot, viskas labai integralu. Suprasdamas visuomenėje vykstančius dalykus, gali tikslingai veikti ir daug procesų įtakoti, daryti pokytį. Dabar studijuodama doktorantūroje aš toliau domiuosi priklausomybę turinčių žmonių integracija po reabilitacijos. Tai mūsų visuomenėje gerokai paslėpta tema. Šiuo metu kyla daug klausimų, kaip sekasi šiems žmonėms. Ir jei pavyktų tokių tyrimų duomenis išartikuliuoti, galbūt galėtų keistis daugelis dalykų šioje srityje. Galėtų kurtis daugiau integracijos galimybių ir pan.
Ar savo bažnytinėje veikloje, kaip jaunimo ugdytoja, susiduri su jaunais žmonėmis, kurie jau vartoja tam tikras narkotines medžiagas?
Reikia suprasti, kad visa tai yra labai arti mūsų. Bet kokiu atveju jaunimas žino, kas tai yra ir yra matę. Aš su jaunimu labai daug kalbuosi apie priklausomybes, nors tiesiogiai nedirbu su socialinę riziką patiriančiais jaunuoliais.
Živile, kokį savo pasiekimą vertini labiausiai?
Na, šitas klausimas jūsų labai įdomus. Man atrodo, kad nieko ypatingo nesu pasiekusi. Man labai svarbu, kad aš galiu viešai kalbėti tema, kuria dabar domiuosi ir turiu žinių, kuriomis galiu dalintis su kitais. Nors tai labai sunku pasverti, juk ne medalį gavau. Man atrodo, kad svarbiausia būti, kaip gali geriausiai tam tikrame laike ir aplinkybėse. Save dovanoti tokiu būdu. Toks yra mano apsisprendimas. Mes apsisprendžiam tam tikrus dalykus daryti, nors jie ne visada būna labai lengvi ir smagūs. Kartais žmonės galvoja, kad būti laimingam, tai daryti tai, kas lengva. Bet taip nėra. Jei mes darome tam tikrus dalykus, kurie mums yra svarbūs ir prasmingi, tai bet kuriuo atveju susiduriame su iššūkiais.
Kuri veikla tau yra pati svarbiausia ?
Šiuo metu man labai svarbios doktorantūros studijos. Tai daryti apsisprendžiau labai sąmoningai, tuo pačiu atsisakydama kitų dalykų.
Živile, ką pasakytum jaunam žmogui, kuris baigęs bakalauro studijas svarsto rinktis socialinės antropologijos magistrantūros studijas?
Svarbiausia jausti prasmę to, ką tu darai. Svarbiausia turėti troškimą, tuomet gali padaryti labai daug dalykų. Kartais mes patiriame visuomenės spaudimą, jog būtinai turi baigti magistrantūros studijas. Svarbu turėti nuostatą mokytis dalykų, kuriuos tu vėliau galėsi panaudoti. Socialinė antropologija mažai kam suprantamas dalykas, tačiau šių studijų metu gali įgyti daug kompetencijų, kurios vėliau tau leis geriau suprasti visuomenės procesus ir visa tai galėsi pritaikyti kiekvienoje pasirinktoje veikloje. Aš matau labai daug prasmės studijuoti socialinius mokslus.
Ko sau palinkėtum?
Aš sau linkiu, ko ir visiems kitiems dažnai linkiu – būti savimi. Kai esi savimi, tuomet geriausiai atsiskleidžia tavo savybės, polėkiai, gebėjimai. Tam, kad galėtume būti savimi, turime patikti patys sau. Labai įdomus dalykas – kai mes galime būti savimi, tai ir kiti su mumis gali būti savimi.
Kalbėjosi Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
VDU Socialinės demografijos absolventė Dovilė: „Aš matyt tokia nenuorama, kuri vis ieško, kuo „užkišti“ smegenis…”
„AŠ MATYT TOKIA NENUORAMA, KURI VIS IEŠKO, KUO „UŽKIŠTI“ SMEGENIS…“ – APIE NUOLATINĮ NORĄ SIEKTI KAŽKO NAUJO IR DABARTINIUS PASIEKIMUS SAVO MINTIMIS DALINASI VDU SOCIALINĖS DEMOGRAFIJOS ABSOLVENTĖ DOVILĖ BUGIENĖ
Dovile, kaip pasirinkai VDU socialinės demografijos studijas?
Mano pirmoji Alma mater yra Vilniaus universitetas. Medicinos fakultete baigiau visuomenės sveikatos bakalauro ir magistrantūros studijas. Šias studijas baigiau prieš daug metų, tačiau visada širdyje buvo noras toliau studijuoti ir tobulėti, siekti kažko naujo. Šios socialinės demografijos studijos mano gyvenime atsirado, galima sakyti, atsitiktinai. Tuo metu pas mus organizacijoje buvo pasidalinta informacija apie VDU socialinės demografijos magistro studijas. Man visada atrodė, kad sociologijos studijos yra gana sausas, neįdomus mokslas. Bet nusprendžiau labiau pasidomėti atsiųsta informacija, kas siūloma, kokie dalykai yra dėstomi ir tai mane užkabino. Pasirodė, kad tai tikrai yra įdomu. Patiko ir tai, kad paskaitos vyko vakarais, taigi studijas galima buvo nesunkiai derinti su darbu. Be to, tai nebuvo neakivaizdinės studijos, kada mokaisi daugiausia iš vadovėlio ir ateini į universitetą tik atsiskaityti. Ko gero visi šie faktoriai lėmė mano apsisprendimą.
Ką prisimeni iš savo studijų universitete? Koks tai laikas?
Man šis studijų laikas buvo labai šviesus ir prasmingas. Nors pradėjau studijuoti man visiškai naują, nepažįstamą sritį, tačiau pats mokymasis man labai patiko. Buvo labai įdomūs ne tik dėstytojai, bet ir visi dėstomi dalykai. Širdyje išsinešiau didelę šilumą ir meilės jausmą. Dėstytojo ir studento santykis buvo toks ypatingas, jis rėmėsi rodomu dėmesiu, bendradarbiavimu, pagarba. Prisimenu, jog būdama studente, visada jaučiau palaikymą, motyvaciją ir skatinimą judėti į priekį. Visada buvau priimta kaip lygiavertė dėstytojo partnerė. Be to, pradėjau vėl studijuoti po gana ilgo laiko tarpo. Pastebėjau, kad mano visai kitas požiūris į mokymąsi nei buvo anksčiau. Taigi, gal visai verta pradėti studijuoti po kažkurio laiko, nes tuomet keičiasi požiūris į mokslą, kuriasi kitas santykis su tuo, ką darai.
Dovile, kaip tavo socialinės demografijos studijos susiję su dabartiniu darbu?
Baigus magistrantūros studijas aš gavau pasiūlymą prisijungti prie mokslininkų komandos Lietuvos Socialinių mokslų centro Sociologijos institute. Tai yra mano antrasis darbas. Šiuo metu esu jaunesnioji mokslo darbuotoja. Taip pat planuoju tęsti sociologijos doktorantūros studijas ir toliau gilintis į demografijos vingius. Tai mokslinis darbas, kurį šiuo metu mielai dirbu. Kitas mano darbas susijęs su sveikatos priežiūros sritimi. Sociologijos studijų metu įgytos žinios man leidžia geriau suprasti demografinius rodiklius, interpretuoti informaciją. Be to, kadangi šiose studijose yra ugdomas kritinis mąstymas, visa tai galima pritaikyti dirbant bet kurį kitą darbą, kur yra reikalingi šie gebėjimai.
Kokios veiklos sritys, tau, Dovile, yra ypač mėgiamos ir įdomios?
Kasdien suprantu, kad aš dar labai daug ko nežinau. Mane traukia pažinimo, atradimo džiaugsmas. Taigi kiekviena diena man yra išskirtinė, kupina iššūkių ir galimybių. Tokiu atveju nėra nuobodu, nes demografijos sritis labai įdomus, bet man vis dar platus, nedaug pažintas laukas.
Dovile, kokį savo profesinį pasiekimą vertini labiausiai?
Man asmeniškai labai svarbus manęs kaip mokslinio darbuotojo įvertinimas ir tai, kad man pasiūlė šį darbą Sociologijos institute. Gyvenime niekada neįsivaizdavau savęs kaip mokslininkės. Atrodė, kad tai tikrai ne man, bet štai gyvenimas atvėrė naują langą į visai nepažįstamą profesinės veiklos sritį ir tas mane labai džiugina. Aišku, tai mane verčia lipti iš komforto zonos ir visi nauji iššūkiai vėl skatina pažinti save, atrasti kaip asmenybę iš naujo.
Ką pasakytum jaunam žmogui, kuris planuoja studijuoti socialinę demografiją?
Pirmiausia, renkantis profesiją, reikėtų įsiklausyti į save. Svarbu suprasti, ką tu nori veikti gyvenime. Bet, ko gero, jaunam žmogui nėra lengva atsakyti į šį klausimą. Savęs paieškos paprastai užima daug daugiau laiko nei pasirinkimas, kokią studijų programą studijuoti. Tačiau, jei žmogus yra smalsus, jeigu jam įdomu suprasti ir atrasti, kaip veikia visuomenė, kokie mes esame šiandien, kokie mes buvome vakar ar būsime ateityje, tai šios studijos galėtų padėti atsakyti į šiuos klausimus. Jaunam žmogui norėčiau palinkėti pasiimti iš mokymosi kiek įmanoma daugiau. Šios studijos suteikia ne tik daug žinių, jos labai praturtina žmogų kaip asmenybę. Kiekvienam linkiu atrasti savo gyvenimo kelią, tada ir studijos atneš daug džiaugsmo ir vidinio pasitenkinimo.
Dovile, ko palinkėtum sau sekančiais metais?
Norėčiau sau palinkėti stiprybės ir jėgų tęsti tai, ką pradėjau.
Kalbėjosi Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
