VDU Socialinio darbo absolventė Polina Šedienė: „Tikrai pataikiau ten, kur man buvo labai gera“

Savo prisiminimais apie VDU Socialinio darbo studijas bei pasirinktą profesiją dalinosi Polina Šedienė – VDU absolventė, praktikuojanti egzistencinės krypties psichoterapeutė, supervizorė, socialinių mokslų daktarė, LSMU dėstytoja, Epilepsijos psichosocialinio centro įkūrėja.

Polina, kaip pasirinkai VDU Socialinio darbo studijas?

Pradžioje galvojau, kad pasirinkau jas todėl, kad viena mano kolegė buvo jau įstojusi metais anksčiau ir pasakė man, kad šios studijos labai įdomios, naujos, kitokios. Daugelis dėstytojų yra atvykę iš Amerikos. Tačiau dabar svarstau, kad ne tame buvo mano pasirinkimo esmė. Aš juk įstojau 1995 metais, o 1990 metais mes atgavome nepriklausomybę ir buvo bendra tokia atvirumo ir galimybių nuotaika. Tuo metu aš dirbau vienoje įmonėje chemijos inžiniere ir kažkaip jau nebemačiau tame prasmės. Man visada buvo įdomu žmonės, santykiai tarp jų. Kažkaip pajutau, kad išaugau tą įmonę. Matyt buvo toks vidinis pašaukimas. Daug ką dariau iš intuicijos ir tikrai pataikiau ten, kur man buvo labai gera.

Ką prisimeni iš studijų? Ką jos tau davė?

Tas laikotarpis man yra labai ryškus. Tuo metu mes turėjome vieną auditoriją, kurioje visą laiką dirbome. Mūsų grupėje buvo 12 žmonių ir viskas vyko toje uždaroje erdvėje su tais pačiais žmonėmis. Čia apie fizinę aplinką, kurią aš kažkodėl labai ryškiai prisimenu. Studijos įtakojo mano požiūrį į žmogų. Jų metu įsisąmoninau, kad žmogus yra unikalus, individualus, nepakartojamas. Tai buvo labai svarbu, nes juk buvome sistemoje, kur žmogus tebuvo mažas sraigtelis. Šios studijos davė vertybes, savęs pajautimą, sąmoningumą, suvokimą, kur tu esi ir kaip tu esi. Studijuodama socialinį darbą pajutau, kad ir aš esu tokia – nepakartojama, unikali, ne tik tie žmonės, su kuriais dirbsime.

Kaip studijos įtakojo, kas esi šiandien?

Studijų metu turėjome daug praktikos ir dėstytojų palydėjimą joje. Visą laiką mums buvo akcentuojama, kad mes, studentai, turime vystyti paslaugas, kurti kažką naujo. Taigi universiteto praktika suteikė drąsos ir stimulą kažką keisti, daryti, veikti. Dabar mėgstu sakyti, kad „kai darai, tai ir pasidaro“. Studijuodama supratau socialinio darbo vertę. Aš visą laiką identifikavausi su ta profesija. Mano artimi žmonės žino, kas aš esu, kodėl aš esu ir kad tai yra labai svarbu. Visur drąsiai sakau, kad esu socialinė darbuotoja. Mokslo prasme šios studijos davė pagrindą, ant kurio aš galėjau statyti visus kitus dalykus, kurie man gyvenime buvo įdomūs ir svarbūs. Vėliau baigiau supervizijos, doktorantūros, egzistencinės krypties psichoterapijos studijas. VDU Socialinio darbo studijos leido atrasti, kas galėtų būti mano pašaukimas.

Polina, tavo profesinė biografija labai įvairiaspalvė. Baigei įvairias studijas, įkūrei dienos centrą žmonėms, sergantiems lėtinėmis psichikos ligomis, epilepsijos psichosocialinio konsultavimo centrą, prieš keletą metų baigei psichoterapijos studijas. Kas tą lėmė?

Nuo vaikystės save prisimenu, kaip mergaitę, kuri labai gerai mokėsi. Bet kaip asmuo, kaip žmogus, kaip turinti lūkesčių, norų, pergyvenimų, mažai kam berūpėjau. Protas buvo vertybė. Gal todėl visą gyvenimą labai daug mokiausi. Dabar pagalvoju, kad nereikėjo tiek daug mokytis, bet visa tai yra mano. Turiu dabar visokių diplomų, laipsnių. Visada labai daug dirbau ir studijuodama socialinį darbą papildomai dar mokiausi anglų, vokiečių kalbų. Norėjau pasinaudoti visomis universiteto suteiktomis galimybėmis. Taip, gyvenime turėjau daug įvairiausių veiklų, bet jos visos apie tą patį – socialinį darbą. Net ir studijuoti psichoterapiją pradėjau tam, kad būčiau geresnė socialinė darbuotoja.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotoje akcijoje „Geriausio socialinio darbuotojo rinkimai“ tu, Polina, buvai apdovanota „Gerumo žvaigžde“ nominacijoje už darbą su negalią turinčiais žmonėmis, sergančiais ir vargstančiais. Ką tau tai reiškia?

Tai buvo man labai netikėta. Ką laimėjau su žvaigžde, tai sūnaus patvirtinimą. Man labai svarbu, kad jis atkreipė dėmesį, pamatė mane, kad jis išgirdo, kad jam tai artima ir svarbu. Šią žvaigždę gavau ne be reikalo. Tikrai labai daug ir sunkiai dirbau, daug mokiausi, investavau į save, į savo klientų gyvenimus, į santykį ir t. t. Socialinio darbo prasme šis apdovanojimas man suteikė galimybę užbaigti tapatinimąsi vien su socialinio darbo profesija taip giliai, kaip aš tai supratau, išgyvenau. Tai kaip iniciacija, virsmas, užbaigtas geštaltas. Gavusi šią žvaigždę jau galėjau imtis psichoterapinės veiklos. Kol kas savanoriškais pagrindais vadovauju Epilepsijos psichosocialinio konsultavimo centrui, tačiau su klientais dirba kiti žmonės, buvę mano studentės.

Koks tavo gyvenimo Credo?

Tas Credo labai kinta. Kiekvieną dieną jis gali būti kitoks. Kažkada VDU studijų metu paprašyta užrašiau teiginį „Meilė daro stebuklus“. Tuo metu taip jaučiausi. Ir dabar dažnai juo remiuosi. Man atrodo, kad meilė ir yra gyvenimo prasmė ir esmė.

Polina, kurį savo pasiekimą vertini labiausiai?

Galvojau ir tikėjau, kad mano gyvenimą įprasmins centro psichiatriniams pacientams įkūrimas. Tuo metu labai gerai jaučiausi, kai pavyko tai padaryti. Tačiau pasirodo, kad negali įprasminti vienu pasiekimu savo gyvenimą. Prasmės paieškos yra pastovios. Kai išėjau iš šio centro, padariau šį sprendimą labai racionaliai, tačiau emociškai atsisveikinti buvo kur kas sunkiau. Atsisveikinimo tema man labai sunki. Dabar jau išmokau atsisveikinti su pasiekimais. Gal didžiausi mano pasiekimai ir yra šie išmokimai bei supratimai. Gebėjimas priimti ir toleruoti neapibrėžtumą, gebėjimas atsisveikinti, turėti kantrybės.

Visai neseniai parašei knygą „Epilepsija sergančių asmenų psichosocialinė situacija. Tarpdalykės komunikacijos ir kūrybiško bendradarbiavimo prielaidos“. Ką ji tau reiškia?

Dirbdama su tais žmonėmis supratau, kad svarbi ne tik medikamentinė pagalba. Būtina įvairialypė pagalba, svarbus socialinis darbas. Tą ir stengiausi parodyti šioje knygoje. Knyga – tai rezultatas mano tokio darbo, kaip aš jį dirbu. Kai dirbau su psichiatriniais ligoniais, parašiau disertaciją ta tema, kai dirbau su epilepsija sergančiais, parašiau mokslinę monografiją. Kai imuosi naujos veiklos, tada aš daug skaitau, analizuoju, domiuosi, daug praktikuojuosi, vykstu stažuotis, daug sėdžiu bibliotekose. Be to, manau, kad trūksta knygų socialiniam darbuotojui. O kartu tai atsisveikinimas su šia veikla ir užbaigimas.

Ko palinkėtum pirmakursiui, studijuojančiam socialinį darbą?

Linkiu pamilti profesiją, nes ji yra ypatinga. Socialinio darbo profesija leidžia realizuoti gyvenimo vertybes. Suteikia galimybę mums įgalinti kitus tapti matomais ir girdimais.

Ko palinkėtum sau sekančiais metais?

Ir toliau norėčiau dalintis patirtimi, sukaupta išmintimi, mažiau dirbti tai, ką reikia, o daugiau tai, kas malonu ir prasminga. Norėčiau toliau dirbti su studentais ir palinkėti sau sveikatos.

Polina, ar savo profesinę kelionę pavadintum Sėkmės istorija?

Tas jausmas nuolat keičiasi. Kažkada taip ir jaučiausi. Dabar galvoju, kad tai mano Nesėkmės istorija. Juk aš ne vakar gimiau, turiu savo biografiją, savo tėvų gyvenimo istoriją, yra mūsų šalies socialinis kultūrinis kontekstas. Nesėkmės istorija todėl, kad aš turiu tėvus, kurie gana anksti mirė. Man labai gaila savo tėvų, kurie būdami 10 metų amžiaus buvo atskirti nuo savo tėvų, o šie buvo ištremti. Jie liko su svetimais žmonėmis. Pokario metu jie negalėjo niekur stoti mokytis, nes jų tėvai buvo ne tokie, kokie turėjo būti. Ir visa tai patyrė, nes turėjo labai geras, tvarkingas šeimas. Dabar man atrodo, kad visa tai, ką darau, yra mano tyli kova už neteisybę. Kova, kuri ateina iš šios praeities. Taigi man kiekvienas žmogus yra didžiulė vertybė. Dėl savo klientų galiu padaryti labai daug dalykų. Bet kur aš tame? Tai yra klausimas. Už proto, už pastangų, kažkur ir aš esu. Čia ir esu… Ačiū, kad pamatei ir pakvietei mane pasidalinti savo istorija.

Kalbėjosi Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė

Kęstutis Vaišnora – Lietuvos kurčiųjų draugijos Kauno teritorinės valdybos Kauno rajono kurčiųjų pirminės organizacijos pirmininkas/projekto vykdytojas

Kęstutis Vaišnora – Lietuvos kurčiųjų draugijos Kauno teritorinės valdybos Kauno rajono kurčiųjų pirminės organizacijos pirmininkas/projekto vykdytojas. Lietuvos kurčiųjų draugijos valdybos narys. Kauno rajono neįgaliųjų reikalų tarybos narys. Seimo narės Ramintos Popovienės padėjėjas visuomeniniais pagrindais.

Keturi metai studijuojant universitete – tai laikas, kuris jauno asmens gyvenime padaro didelių pokyčių. Savo prisiminimais apie Socialinio darbo studijas VDU dalinosi šiais metais bakalauro studijas baigęs Kęstutis Vaišnora.

Šiais metais baigiau socialinio darbo studijas Vytauto Didžiojo Universitete ir įgyjau socialinio darbo bakalauro laipsnį. Keturi socialinio darbo studijų metai – tai dar vienas gyvenimo etapas, kuriame mokėmės pažinti save, tobulėjome ir brandinome save kaip asmenybės, įgyjome šiai profesijai reikalingų kompetencijų. Didžiausią įspūdį paliko dėstytojai, ypatingai socialinio darbo krypties, kurie suteikė daug teorinių žinių, dalinosi savo asmenine ir profesine patirtimi. Studijuojant pakito mano požiūris, plėtėsi tolerancijos ribos, išmokau pastebėti šalia esančius žmones, jų neteisti, išklausyti, suprasti, padėti ir dar daugelį kitų dalykų šios studijos išmokė bei pakeitė mano gyvenime. Neseniai teko kalbėtis su benamiu ir striptizo šokėja, o anksčiau tikriausiai jų būčiau net nepastebėjęs, nepasikalbėjęs, nuteisęs ir nusisukęs. Todėl dar vienas dalykas, kurį galima išmokti studijuojant socialinį darbą – tai pajusti gyvenimo džiaugsmo skonį ir bandyti padėti jį pajusti kitiems, savo gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms. Pradėjęs studijuoti socialinio darbo studijų programą išsikėliau sau tikslą: ateityje dirbti socialinį darbą konkrečioje, neįgaliųjų srityje su klausos negalią turinčiais asmenimis, todėl ypatingai teigiamai vertinu studijų metu įgyta praktinę patirtį, nes pagal studijų programą buvo būtina atlikti savanorišką veiklą, kvalifikacinę praktiką I ir II. Šias veiklas atlikau organizacijose, kurios dirba su klausos negalią turinčių žmonių bendruomenės nariais (Kauno lopšelis – darželis „Klausutis“, Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras, Lietuvos kurčiųjų draugijos Kauno teritorinė valdyba/VšĮ Kauno kurčiųjų reabilitacijos centras).

Studijų metu teko dirbti socialiniu darbuotoju (pagal Kauno miesto savivaldybės finansuojamą projektą „Socialinės paslaugos kurtiesiems Kauno mieste“), asmeniniu asistentu, o šiuo metu dirbu projekto vykdytoju Kauno rajone teikdamas socialinės reabilitacijos paslaugas šios teritorijos asmenims su klausos negalia (pagal 2013 metų socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektą). Praktika ir įgyta patirtis padėjo eiti gilesnio savęs ir socialinio darbo profesijos pažinimo keliu bei suteikė išbandyti savo galimybes profesinėje veikloje bei galimybę dirbti mėgstamą darbą. Būtent asmeninis pasirinkimas, tikslo turėjimas, socialinio darbo specialybės įgyjimas turėjo įtakos profesiniam keliui ir įvairios veiklos plėtotei. Šiuo metu dirbu Lietuvos kurčiųjų draugijos Kauno teritorinės valdybos Kauno rajono kurčiųjų pirminės organizacijos pirmininku/projekto vykdytoju, esu Lietuvos kurčiųjų draugijos valdybos narys, Kauno rajono neįgaliųjų reikalų tarybos narys, Seimo narės Ramintos Popovienės padėjėjas visuomeniniais pagrindais ir dar daug veiklos turiu. Tiems, kas nėra apsisprendęs ką norėtų studijuoti, yra girdėję apie socialinio darbo studijas, tačiau nėra tikri ar tai jiems, galėčiau pasakyti… Pats pildydamas stojimo prašymą, sulaukiau pasiūlymo rinktis socialinio darbo studijas. Pasirenkant buvo dvejonių, kelių aplinkinių reakcija gąsdino: „socialinis darbas? Nori senukams pampersus keisti? Nieko čia gero…“ Tačiau galiu drąsiai pasakyti, kad tai studijos, kurios suteikia universalių žinių ir praktinių įgudžių, kaip dirbti su įvairiomis klientų grupėmis ir net jei nedirbtumėte socialinio darbo, sukauptas bagažas praverstų kasdieniniame gyvenime ir įvairiose situacijose. Tai realaus gyvenimo studijos!

Pirmakursiams patarčiau nebijoti priimti naujų iššūkių, pasiimti viską, ką geriausio siūlo studijos, pajusti studentiško gyvenimo ritmą ir laisvę, atsakingai priimti sprendimus, būti aktyviems ir iškraustyti visų dėstytojų turimą žinių ir asmeninės bei profesinės veiklos bagažą, nepamiršti pasidaryti špargalkių, bet jomis nesinaudoti ir tiesiog… džiaugtis studijomis! Pasiekiau vieną iš savo tikslų ir džiaugiuosi, kad likimas pakreipė mane į socialinio darbo studijų programą. Džiaugiuosi, kad esu „čia“, todėl linkiu ir Jums atrasti savo tikslą, socialinio darbo lauką ir tobulėti kaip asmenybėms bei socialinio darbo profesijos atstovams!

Tikėjimas žmogumi yra pamatinė socialinio darbo vertybė

Savo prisiminimais apie Socialinio darbo studijas bei pasirinktą profesiją dalinosi Lietuvos Caritas generalinė direktorė, Janina Kukauskienė.

Socialinio darbo studijos Vytauto Didžiojo universitete suteikė man galimybę geriau pažinti ir suprasti žmogų ir visomis aplinkybėmis priimti jį kaip absoliučiai vertingą. Studijų metu mokiausi nebijoti sunkumų, būti lanksčia ir kūrybinga asmenybe. Dirbdama socialinį darbą susitikau ne tik su kitų žmonių, bet ir su savo pačios ribomis. Norėjosi geriau pažinti save, kad galėčiau geriau suprasti ir pagalbos besikreipiančius žmones. Taip toliau tęsiau savo kelionę per supervizijų studijas, o vėliau ir psichoterapijos studijas. Žmogiškosios vertės liudijimas ir tikėjimas žmogumi, mano manymu, yra pamatinės vertybės socialiniame darbe.

Lina Cirtautienė, VŠĮ „Psichologinio konsultavimo grupė” direktorė

Kaip nusprendėte studijuoti psichologiją? Kokie dar buvo pasirinkimai?
Tikslaus atsakymo ir šiandien dar neturiu – galbūt todėl, kad vidinis savo ir kitų pasaulis atrodė ypač įdomus ir sunkiai pažįstamas, buvo daug noro suprasti, kokie tie gyvenimo dėsniai ir kodėl jie būtent tokie. O galbūt dėl to, kad nuolat atsidurdavau sudėtingose gyvenimiškose situacijose, kuriose, būdama dar vaikas, jaučiausi įsipareigojusi padėti sunkius išgyvenimus patiriantiems. Tuomet tikėjau, kad psichologo išsilavinimas man būtų davęs „geresnius įrankius” padėti kitiems bei juos suprasti.
Nėra lengva paaiškinti pasirinkimą. Tik spontaniško pasirinkimo tai tikrai nepriminė. Tikslingai, o gal greičiau užsispyrusiai, siekiau savo tikslo. Kad studijuosiu psichologiją žinojau jau paauglystėje. Jau tada domėjausi viskuo, kas susiję su šiuo mokslu – lankiau psichologijos būrelį, skaičiau literatūrą. Tiesą sakant psichologija buvo vienintelis mano pasirinkimas ir stojant į universitetą. Pamenu, kai mamai pasakiau: „Stosiu tol, kol įstosiu”. Ir džiaugiuosi, kad man pavyko.

Kodėl pasirinkote VDU?
Dar iki įstojimo teko čia ne kartą lankytis. Vytauto Didžiojo Universitetas pasirodė esantis labai šiuolaikiškas bei inovatyvus. Universiteto aplinka, jo biblioteka stipriai skyrėsi nuo mokyklinės aplinkos – man atrodė čia vyksta tiek daug svarbių dalykų. Dar iki įstodama į universitetą buvau daug girdėjusi apie jį iš čia studijavusių. Turbūt tai ypač sustiprino mano pasirinkimą.

Kokias kvalifikacijas įgijote studijuodama VDU?
Baigiau psichologijos bakalauro, vėliau Sveikatos psichologijos magistro studijas. O dabar, po daugiau nei dešimt metų praktikos nusprendžiau grįžti i savo universitetą.

Šiuo metu esu doktorantė – gilinuosi į lyderytės tarptautinėse IT organizacijose ypatumus.

Ką Jums davė studijos VDU?
Greičiausiai visi pasiima ne tiek, kiek kiti jiems duoda, o tiek, kiek moka pasiimti. Man universitetas buvo tikrasis startas gyvenimui. Čia susiformavęs supratimas bei įgytos žinios tapo pamatu tam, kuo tikiu šiandien.
Dabar galvoju, kad tai buvo pats geriausias laikas svajoti, stebėti ir veikti. Universitetas savo vidine tvarka išlaisvina nuo mokyklinio supratimo apie mokymąsi, išmokimą ir gerus rezultatus. Čia suvokimas apie visa tai stipriai pakito. Studijuojant supranti, kad nebegali visko perskaityti, visko išmokti ir tai, jog žinoti nereiškia išmanyti, mokino prioritetizuoti veiklas – pergalvoti, o kas tau svarbiausia, žinoti, ko sieki. Ir net jei tai prasilenkdavo su kitų lūkesčiais.
Universitetas atrodė bent tris kartus intensyvesnis nei mokyklinis gyvenimas. Tačiau baigus studijas gyvenimas suintensyvėja tiek, kad už nežinojimą kam skirti savo jėgas ir laiką gali tekti sumokėti ypač brangiai – dirbti ne tai, ką norėtum, būti ne ten, kur svajoji, suprasti, jog nepasinaudojai galimybėmis, pavėlavai. Vadinasi – jausti nusivylimą, beprasmybę.
Universitete tenka kiekvienam išmokti savarankiškumo, atsakomybės ir sustiprinti laiko planavimo įgūdžius. Kita vertus, čia pastebimi kūrybingi, kitaip mąstantys, netradicinių sprendimų ieškantys. Manau tai buvo pačios svarbiausios pamokos, kurios paskatino ne vien dirbti pagal savo profesiją, bet ir ieškoti tokios veikos, kuri man būtų vertinga ir prasminga, nuolat vertinti – ar gyvenu taip, kaip noriu.

Ar sutinkate, kad aukštoji mokykla turi išmokyti studentą mokytis visą gyvenimą? Ir ar Jums studijos VDU buvo gera mokslo pradžia?
Mokymasis negali sustoti – kad ir kur studijuotum ar dirbtum. Šiuo metu visose veiklų srityse žinios per daug greitai keičiasi – nežinoti, reiškia atsilikti. Kiekvienas save gerbiantis specialistas turi rūpintis tuo, kad savo veikloje atstovautų tai, kas naujausia, inovatyviausia ir didelį dėmesį skirtų savo asmeninių bei profesinių kompetencijų stiprinimui.
Greičiausiai ne mokymo įstaigos atsakomybėje išmokyti – bet mokinio atsakomybėje mokytis.
Mokslai universitete iš tiesų tapo tik pradžia to, ką vis dar tenka mokytis jį baigus. Kartais pagalvoju, kad jei taip būčiau mokiusis universitete, kiek tenka dabar studijuoti, greičiausiai būčiau buvusi pati uoliausia studentė.
Darbo patirtis skirtingose pozicijose bei skirtingose veiklos srityse tik paskatino nesustoti domėtis profesiniu tobulėjimu. Svarbu domėtis savo srities inovacijomis, naujausiais tyrimais ar darbo metodais, kelti sau iššūkius planuojant darbinę veiklą ir taip tobulėti. Ir dar daugiau – mano manymu, tikrasis tobulėjimas galimas tik tarpdisciplininiame požiūryje – svarbu ne dirbti šalia, o dirbti kartu. Mes organizuojame kvalifikacijos kėlimo veiklas, mentorystės programas įvairių patyrimų ir profesijų žmonėms, kurių metu siekiama situacijas analizuoti neapsiribojant vien psichologiniu požiūriu. Ugdymo įstaigose vedame seminarus kartu su spec. pedagogais, logopedais, soc. darbuotojais, o kartais pristatome vadybinius ar marketinginius aspektus. Verslas ne išimtis, čia vykstantys pokyčiai dažnai apima kelis įmonės veiklos aspektus – pavyzdžiui, kad ir žmogiškųjų resursų valdymo aspektai turi derėti su numatomais pokyčiais įmonėje IT srityje ir prireikia ne vien psichologijos, vadybos žinių, bet ir IT specialistų, finansininko konsultacijų. Skirtingų specialistų susivienijimas sprendžiant situacijas visuomet pranašesnis. Juk nei viena veikla nevyksta vakuume.

Ką veikiate šiuo metu?
Prieš dešimt metų kartu su kolege įkūrėme VŠĮ „Psichologinio konsultavimo grupę”. Stipriausios mūsų komandos kompetencijos – psichologijos žinios bei įgūdžiai. Nuo to mes pradėjome. Dabar mūsų komandą sudaro įvairių sričių specialistai, kas kartą susivienijantys naujiems iššūkiams. Veiklą vykdome trijose srityse: paslaugos verslui, paslaugos ugdymo įstaigoms ir projektinės veiklos. Vedame mokymus, atliekame atrankas, tyrimus, ruošiame bei vykdome projektus. Esu VŠĮ „Psichologinio konsultavimo grupės” direktorė. Lygiagrečiai darbą „Psichologinio konsultavimo grupėje” derinu su organizacinės psichologijos doktorantūros studijomis VDU. Labai džiaugiuosi kad nepaisant daug jėgų pareikalaujančių veiklų jas pavysta suderinti.

Ar tam, ką dirbate šiuo metu, reikėjo drąsos? Ir iš kur jos sėmėtės, jeigu taip?
Kai vienam draugui džiaugsmingai pranešiau, kad kursiu savo įmonę, jis manęs rimtu balsu paklausė: „Tu gerai pagalvojai?”. Tuo metu nustebau – kodėl jis nesidžiaugia? Dabar to klausimo svorį suprantu ir aš. Mačiau tiek pat daug besikuriančių, kiek ir uždarančių savo verslus.
Mano manymu, psichologo paslaugos išlieka „prabangos preke”, neretai turinčia save apginti – įrodinėti paslaugos reikalingumą, naudą bei kokybę, kaštų sąsajas su planuojamu kliento veiklos efektyvumu ir pan. Kitaip tariant, kuomet produktas yra paslauga, pardavimas tampa kiek apsunkintas. Apie paslaugos kokybę klientas gali pasakyti tik ją išbandęs. Todėl, verčiantis tokia veikla, nepakanka vien tik gerai išmanyti profesinius dalykus.
Dabar galvoju, kad apsispręsti kurti socialinį verslą Lietuvoje buvo akiplėšiškai drąsu. Tačiau tuo metu mano darbinė veikla tapo puikiu motyvatoriumi – davusiu aiškiai suprasti, kam aš tikrai nenoriu skirti savo jėgų bei laiko. Tuo metu dirbau stambioje Lietuvos įmonėje, personalo skyriuje, žadančiame gražias karjeros galimybes, bet puoselėjusi man svetimas vertybes ir man nepriimtiną darbo organizavimo būdą. Nepaisant to, tai tapo pačia vertingiausia praktika ir geriausia priežastim viską pakeisti.
Todėl vieną dieną atsisėdau prie balto lapo ir pergalvojau ką aš norėčiau dirbti, ką galiu dirbti ir kaip įsivaizduoju savo tolimesnę profesinę veiklą. Didžioji dalis tą dieną išskirtų veiklų vykdomos ir dabar, tik, žinoma, turinčios kitokias apimtis, priemones ir planus.
Tiesą sakant tuo metu išeidama iš darbo drąsiai tikrai nesijaučiau. Juk nežinojau, kaip viskas klostysis. Bet optimizmo netrūko – įkalbėjau kolegę prisidėti prie mano pirminių idėjų realizavimo ir taip įkūrime savo įmonę. Man pasisekė, kad artimieji, turėdami verslo kūrimo patirtį, mane paskatino ir palaikė siekiant savo tikslų. Suprato mano pasirinkimą ir šeima. Todėl turėjau puikias sąlygas – mane supo manimi tikintys žmonės.

Ar studijos VDU galėjo prisidėti prie dabartinės Jūsų karjeros? Jeigu taip, tai kokiu būdu?
Tikrai taip. Studijos prisidėjo prie dabartinės mano veiklos. Studijuodama universitete sutikau savo srities profesionalų, kuriuos ir šiandien prisimenu. Iš tiesų universitetas ir dabar, praėjus dešimt metų nuo jo baigimo, nėra man svetimas. Malonu čia sugrįžti.
Man psichologijos mokslai daugiau uždavė klausimų, nei pateikė atsakymų. Tai paskatino aktyviai domėtis tiek psichologijos mokslo naujovėmis, tiek praktiniu pritaikymu. Kita vertus, pradėjus dirbti norėjosi sumažinti atotrūkį tarp teorijos ir praktikos, todėl ir dabartinėje savo veikloje pasirinkome tokias veiklos sritis: kvalifikacijos kėlimas praktikams, metodinių priemonių ruošimas, mentorystės programos, metodinės konsultacijos specialistams.

Dabartinės studijos doktorantūroje suteikia galimybę praktiko akimis pažvelgti į universitetą, studijų vertę ir aktualumą. Keliami moksliniai klausimai ir vedamos diskusijos suprantant esamą realią situaciją analizuojamoje srityje. Doktorantūrą VDU pasirinkau kaip vieną iš žingsnių siekiant tolimesnių profesinių tikslų bei siekiant stiprinti profesines kompetencijas organizacinėje psichologijoje.

Ko palinkėtumėt studijas VDU pasirinkusiam jaunuoliui? Kokie rūpesčiai ir džiaugsmai jo laukia?
Palinkėčiau nepramiegoti geriausio gyvenime laiko. Naudotis visomis galimybėmis ir išlikti aktyviu mokslo bei studentų bendruomenės nariu.
Mažiau klausyti, o daugiau girdėti, skaityti ir patirti. Ir turbūt svarbiausia – žinoti, koks tavo „kelionės” tikslas. Aktyviai veikti siekiant profesinių tikslų – tuomet atsiranda visai kitoks požiūris į teoriją bei kitoks žinių poreikis.

Kalbėjosi Raimonda Petrolienė

Vilma Narkevičienė: “Studijos VDU išties man buvo puikiu startu”

Vilma Narkevičienė, Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro psichologė, Kauno apskrities specialiųjų pedagogų ir tėvų draugijos pirmininkė

Koks buvo Jūsų kelias iki VDU?
Jau besimokydama Kauno „Varpo” gimnazijoje puikiai žinojau, kad noriu studijuoti VDU. Mane šis universitetas buvo patraukęs savo naujovišku, vakarietišku stiliumi, iš užsienio atvykstančiais dėstytojais, įdomiomis studijų programomis, galimybe mokytis įvairių užsienio kalbų, lanksčiu ir pagal asmeninius poreikius pasirenkamu studijų turiniu bei paskaitų tvarkaraščiu. Taip pat norėjosi studijuoti gimtajame mieste ir viliojo gana ilgos, jau prieš Šv. Kalėdas prasidedančios žiemos atostogos, kurių, kitaip nei kitose aukštosiose mokyklose, neslėgė pasirengimas egzaminų sesijai. Antru mano žingsniu buvo studijų programos pasirinkimas. Tuo metu svyravau tarp anglų filologijos bei ekonomikos ir vadybos studijų programų pasirinkimo. Tačiau prieš pat abitūros egzaminus, eidama savo mokyklos psichologės pavyzdžiu, pasirinkau psichologijos studijas ir iki šiol nei akimirkai nesu dvejojus šio pasirinkimo teisingumu.

Ką Jums davė studijos VDU?
Studijos VDU man davė išties daug: pradedant teoriniu ir praktiniu profesijos pagrindu, platesniu išsilavinimu, kelių užsienio kalbų (anglų k., prancūzų k., ispanų k.) išmokimu ir baigiant iki šiol esančiais kolegomis, draugais bei tam tikra pasaulėžiūra, asmeninėmis nuostatomis ir savybėmis.

Kokią įtaką jos daro dabartiniam Jūsų gyvenimui ir pasiekimams?
Studijuodama VDU, jau trečiajame kurse supratau, kad noriu teoriškai ir praktiškai gilintis į kurčiųjų psichologiją. Šį pasirinkimą dar labiau sustiprino doc. dr. Algirdo Grigonio dėstomas „Specialiųjų poreikių vaikų psichologijos” kursas. Pradėjau mokytis lietuvių gestų kalbos, parengiau bakalauro ir magistro tezes apie kurčių mokinių vaizdinės atminties raidą ir pradėjau dirbti dabartiniame Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre psichologe. Šiame centre dirbu jau 14 metų, per kuriuos įgijau gana didelę psichologinės pagalbos teikimo kurtiems ir neprigirdintiems vaikams bei jų šeimoms patirtį, gilinausi į mokslinius tyrimus apie kurčiųjų kognityvinę, emocinę raidą, rengdama ir dalyvaudama įvairiuose seminaruose, konferencijose dalijausi įgyta teorine ir praktine patirtimi su kolegomis, pedagogais, klausos sutrikimą turinčių vaikų tėvais, pagalbos specialistais iš Lietuvos ir užsienio.
Garbaus atminimo doc. dr. A. Grigonis, kuris buvo mano baigiamųjų darbų mokslinis vadovas ir Kauno apskrities specialiųjų pedagogų ir tėvų draugijos steigėjas bei pirmininkas, pakvietė mane visuomeninei veiklai talkinant organizuoti kvalifikacinius renginius (seminarus, konferencijas) pedagogams ir specialistams, dirbantiems su specialiųjų (ugdymosi) poreikių turinčiais asmenimis. Taip nuo 2001 m. įsitraukiau į tarptautinių A.P.P.L.E. (Amerikos pedagogų pagalba Lietuvos švietimui) seminarų organizavimą visoje Lietuvoje, o nuo 2006 m. po doc. dr. A. Grigonio mirties tapau šių seminarų koordinatore ir Kauno apskrities specialiųjų pedagogų ir tėvų draugijos pirmininke. Kaip šios NVO atstovė priklausiau Šiaurės-Baltijos šalių specialistų, dirbančių su vaikais ir paaugliais, organizacijos (NBO: Nordic-Baltic organization for professionals working with children and adolescents) valdybai bei dalyvavau šios organizacijos veikloje rengiant tarptautines konferencijas (2008 m., 2010 m. ir 2012 m.) vaikų ir paauglių psichinės sveikatos, socialinės globos specialistams iš Šiaurės ir Baltijos šalių.

Ar sutinkate, kad aukštoji mokykla turi išmokyti studentą mokytis visą gyvenimą? Ir ar Jums studijos VDU buvo gera mokslo pradžia?
Manau, kad šiuolaikinėje, sparčiai besikeičiančioje informacinėje visuomenėje, mokymosi visą gyvenimą nuostatos ir gebėjimai turi lemiamą reikšmę. Jų mokymas turi prasidėti gerokai anksčiau nei studijos aukštojoje mokykloje, tačiau aukštosios mokyklos uždaviniu turėtų būti – diegti, stiprinti nuostatas ir įduoti studentams tvirtus „įrankius” nuolatiniam profesiniam ir asmenybės tobulėjimui. Studijos VDU išties man buvo puikiu startu profesinėje, mokslinėje ir visuomeninėje veikloje.

Koks dėstytojas (-a) buvo labiausiai įsimintinas studijuojant VDU? Kodėl?
Kaip minėjau anksčiau, pačią didžiausią įtaką mano profesinei karjerai ir asmenybės tobulėjimui padarė doc. dr. A. Grigonis, kurio pasekėja būti man yra ir tikslas, ir iššūkis, ir garbė. Taip pat norėtųsi paminėti ir doc. dr. B. Grigaitę, kuri savo rūpestingumu, dalyko žiniomis, požiūriu į studentus paliko pačius šilčiausius prisiminimus. Įsimintinas buvo ir vizituojančio dėstytojo iš JAV Nebraskos universiteto J. Fleming dėstytas Trumpalaikės į sprendimus orientuotos psichoterapijos kursas, suteikęs naudingų žinių ir praktinių įgūdžių, kurias vėliau tobulinau ir taikiau profesinėje veikloje.

Ko palinkėtum studijas VDU pasirinkusiam jaunimui? Kokie rūpesčiai ir džiaugsmai jų laukia?
Jaunimui, pasirinkusiems studijas VDU, norėčiau palinkėti atvirumo naujoms žinioms, įdomiai nepamirštamai mokslinei ir socialinei patirčiai, aktyvumo, kūrybiškumo, pasididžiavimo jausmo priklausant šios „Alma Mater” gausiai bendruomenei (apimančiai praeities, dabarties ir ateities kartas), visuomeniškumo, savanorystės dvasios, atsakingo požiūrio į save kaip į Lietuvos visuomenės gerovės kūrėją bei kaip žmogų, pastebintį ir atsiliepiantį į esančiųjų šalia poreikius.
Tikiu, kad šių jaunuolių laukia įstabi ir nepamirštama kelionė, žengiant pirmuosius, svarbius profesinės karjeros, savarankiško gyvenimo žingsnius. O šioje kelionėje yra svarbi visa patirtis, apimanti susidūrimą su sunkumais bei jų įveikimą, pažinimo džiaugsmą, atsakingo elgesio ir jaunatviško nerūpestingumo dermę.

Kalbėjosi Birutė Balsevičienė

Dr. Aušra Griciūtė: Psichologijos studijos VDU buvo nuostabus mano gyvenimo etapas

Aušra Griciūtė: „VDU pradėjau studijuoti pirmaisiais jo atkūrimo nepriklausomoje Lietuvoje metais”

Artėjant absolventų dienoms, kalbiname VDU Socialinių mokslų daktaro laipsnį apsigynusią doc. dr. Aušrą Griciūtę. Šiuo metu Aušra dirba Lietuvos sporto universitete, kur puoselėja sporto psichologijos sritį, yra magistrantūros studijų programos „Sporto psichologija” direktorė.

Kaip nusprendėte studijuoti psichologiją?
Vytauto Didžiojo universitete pradėjau studijuoti pirmaisiais jo atkūrimo nepriklausomoje Lietuvoje metais. Buvau baigusi Kauno technologijos universitetą (tuo metu KPI) ir studijavusi tiksliuosius mokslus, tačiau mane domino ir socialiniai-humanitariniai mokslai, kuriuos ir teko studijuoti nuo tarybinės ideologijos nebepriklausomame Vytauto Didžiojo universitete. Kai Vytauto Didžiojo universitete buvo įsteigta Psichologijos studijų programa, žinojau, kad tai yra mano kelias, ir tikrai neapsirikau – man, kaip psichologei, labai daug davė studijos psichologijos bakalauro, magistro ir daktaro pakopose.

Kokiai psichologijos krypčiai labiausiai simpatizuojate?
Psichologijos moksle asmeniškai labai vertinu galimybę žvelgti į pasaulį ir žmogų visuminiu aspektu, analizuoti skirtingas dedamąsias. Teko gilintis į kognityvinę psichologiją, asmenybės psichologiją, sveikatos psichologiją ir kt., o praktinėje veikloje įgytas žinias taikyti mokyklinėje psichologijoje, klinikinėje psichologijoje. Negalėčiau išskirti kurios nors psichologijos krypties kaip labiausiai man reikšmingos ar mažiausiai reikšmingos. Kuo psichologijos specialistas turi daugiau žinių ir patirties įvairiose psichologijos srityse, tuo jo sprendimai yra tikslesni, profesionalesni.

Kuo ypatinga sporto psichologija?
Teko stebėti, kaip pradeda steigtis ir vystosi mokyklos psichologų, klinikinių psichologų, karo psichologų tinklai Lietuvoje. Tai nėra nei lengvas, nei greitas procesas. Nors moksliniai tyrimai sporto psichologijos srityje yra atliekami ne vieną dešimtmetį, tik dabar pradėjo atsirasti daugiau praktinės-taikomosios sporto psichologijos specialistų. Sporto mokslas, taip pat ir sporto mokslo praktinė taikomoji sritis, yra multidimensiniai ir apima daugelį sričių – akivaizdu, kad negalima atskirti žmogaus fizinių gebėjimų ugdymo nuo asmenybės raidos, moralinio, etinio tobulėjimo, socialinės srities formavimosi. Sporto psichologijos žinios yra svarbios įvairių sričių sporto specialistams – treneriams, kūno kultūros mokytojams ir kt., nes įgiję kompetencijas sporto psichologijos srityje ir gebėdami jas taikyti dirbdami su vaikais, jaunimu ir suaugusiaisiais sportinio rengimo metu, savo veikloje įvaldo naujas profesinio poveikio dimensijas ir modelius.

Kaip manote, kodėl sportininkai turėtų konsultuotis su psichologais?
Sporto psichologas gali padėti lengviau išspręsti sudėtingas su sportine veikla susijusias gyvenimo situacijas, pvz., patiriamo streso įveikimas, tinkamos sporto šakos pasirinkimas, motyvacijos sportuoti klausimai, perdegimo sindromo išvengimas, trenerio ir sportininkų tarpusavio bendravimo klausimai ir daugelis kitų, tiek patiems sportininkams, tiek jų treneriams ar sportuojančių vaikų ir paauglių tėvams.

Ką Jums davė studijos VDU?
Studijos Vytauto Didžiojo universitete buvo nuostabus ir prasmingas mano gyvenimo etapas, kurio metu gilinau savo žinias ne tik psichologijos, bet ir kitose man įdomiose ir mano profesinei veiklai aktualiose srityse. Iki šiol prisimenu kompetentingus, taip pat draugiškus, nuoširdžius psichologijos modulių dėstytojus, kurie sugebėjo sukurti universitetine dvasia alsuojančią socialinę aplinką.

Ar vis dar palaikote ryšį su VDU?
Šiuo metu palaikau ryšius su Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos katedromis – esu kviečiama dalyvauti magistrų, bakalaurų baigiamųjų darbų gynimo posėdžiuose, daktaro disertacijų gynimo komitetų veikloje. Esu bakalaurų studijų programos komiteto narė. Kartu su kitais absolventais dalyvavau Vytauto Didžiojo universiteto 20-mečio šventiniuose renginiuose. Labai džiaugiuosi Psichologijos katedrų vedėjų, darbuotojų – gerbiamų kolegų nuoširdžiu bendravimu, bendradarbiavimu. Linkiu jiems visokeriopos sėkmės, įgyvendinant studijų ir mokslo idėjas.

Kalbėjosi Brigita Miežienė

Aldona Steponavičiūtė: „Žmogus, kuris rašo”

Aldona Steponavičiūtė: „Žmogus, kuris rašo”

Užbaikite sakinį: „Aldona Steponavičiūtė…”
„Žmogus, kuris rašo” gal taip.

Koks Jūsų gyvenimo Credo?
Gyventi taip, kad kiekviena diena neštų kuo daugiau džiaugsmo.

Kokia, Jūsų nuomone, yra išsilavinimo reikšmė žmogaus gyvenime?
Jeigu trumpai pasakyti – teigiama. O jeigu išplėstai, tai išsilavinimas, visų pirma, praplečia akiratį. Antra, išmoko žmogų elgtis su informacija, ją sisteminti, ir tuo pačiu – išmoko turėti nuomonę. Aišku, gal tai priklauso nuo išsilavinimo, bet apskritai išsilavinimas turėtų išmokyti tave susigaudyti, orientuotis aplinkoje, išmoko istorijos, kaip formuojasi tam tikri požiūriai, išmoko tave argumentuoti savo požiūrį. Na, tiesiog padaro tave visavertiškesniu kaip asmenybę. Išsilavinimas duoda įrankius ir žinias, kuriais tu gali pagrįsti savo nuomonę. O žmogui asmeniškai, išsilavinimas duoda savęs pažinimo įrankius ir žinias. Kuo geriau save pažįsti, tuo turi daugiau galimybių būti laimingu.

Esate baigusi mokyklinės psichologijos studijas. Kas lėmė šį pasirinkimą?
Na labai paprastai. Kai aš baigiau psichologijos bakalaurą, buvo dvi specializacijos: mokyklinė psichologija ir organizacinė psichologija. Mokyklinė psichologija pasirodė šiek tiek arčiau konsultavimo, terapijos nei organizacinė, kuri man labiau į vadybą pasirodė panaši. Ta konsultavimo sritis pasirodė įdomesnė.

Ką Jums davė studijos VDU?
Studijos VDU man davė visus tuos dalykus, kuriuos pasakiau, požiūrio prasme. Ką davė psichologinės žinios? Psichologinės žinios man apskritai labai padeda gyvenime, bet ne ta populiariąja prasme, kuria žmonės įpratę sakyti: „Na, tu čia psichologė, tai skaitai mintis, gali nuspėti žmones, juos permatyti, jais manipuliuoti..”. Psichologija man padeda gyvenime ta prasme, kad pradedi geriau suprasti žmones ir net ne suprasti, bet tiesiog iš arčiau įsižiūrėti ir paklausti savęs: „Kodėl jie taip daro?”, „Kokios yra to priežastys?”. Empatijos greičiausiai neišmokstama, bet ją tikrai galima paskatinti. Konkrečiau, psichologija VDU man davė labai daug pažinčių. Daugelis mano draugų yra iš VDU. Ir netgi jeigu tu nesusidūrei su konkrečiu žmogumi, o paskui suveda gyvenimas, atsiranda toksai bendrumas. Ir tai yra labai daug.

Ką galite papasakoti apie dabartinę savo veiklą?
Dabartinė mano veikla susijusi su rašymu. Stengiuosi išlaikyti pakankamai platų profilį, rašydama apimti kuo daugiau temų. Jeigu anksčiau rašiau vien tik psichologinėmis temomis, gyvenimiškomis temomis (rašydavau į žurnalą „Aš ir psichologija”), tai dabar tenka pasigilinti ir į technologijas, ir į mokslo ir verslo santykius, ir apskritai į platesnį kontekstą. Tai – labai įdomu.

Ko norėtumėte palinkėti ar patarti dabartiniams bei būsimiems psichologijos studentams?
Norėčiau palinkėti, kad jie būtų laimingi, kad tie pasirinkimai, kuriuos jie daro, neštų jiems džiaugsmą. Ir, kad jeigu tie pasirinkimai neteikia džiaugsmo, tai sugalvotų, kokį kitą pasirinkimą jie gali daryti. Universitete dabar tikrai daug galimybių: galima išvažiuoti mokytis į užsienį, galima inicijuoti įvairias veiklas, galima prisidėti prie jau vykdomų veiklų. Galų gale, net nelabai svarbu, ką tu baigei. Svarbu, kur tu dar ėjai, ką dar veikei. Linkiu atrasti savo kelią, o tą padaryti yra daugybė galimybių.

Kalbėjosi Rūta Kavaliauskaitė – Keserauskienė

Dainius Baltrušaitis, „Bendravimas, kuriantis bendradarbiavimą“

Dainius Baltrušaitis: „Bendravimas, kuriantis bendradarbiavimą”

Kalbiname VDU psichologijos absolventą, įmonės SMART įkūrėją bei įmonių CONFINN ir TANTI bendrasavininką DAINIŲ BALTRUŠAITĮ. Dainius turi didesnę nei 8 metų konsultavimo patirtį, vadovaujantis susitelkimo į sprendimus (The Solutions Focus) metodu, organizacijose, papildomai pasitelkiant grupines fasilitavimo technikas World Cafe, Atviros erdvės technologiją ir kt. Dainiaus vadovavimo patirtis siekia daugiau kaip 11 m. VDU padėtas aukštojo mokslo pamatas Dainių paskatino siekti dar daugiau – baigtos organizacinės psichologijos ir vystymosi studijos Walden’o universitete (JAV); ekonomikos ir vadybos studijos Stokholmo ekonomikos mokykloje Rygoje. Taip pat Dainius yra sertifikuotas ugdomojo vadovavimo specialistas (koučeris). Šiandien Dainiaus prašome prisiminti savo Alma Mater ir trumpai pasidalinti savo patirtimi.

Dainiau, ką Jums davė VDU psichologijos studijos?
Manau, jos davė platesnį požiūrį į žmogų ir, ypatingai, bendravimą bei bendradarbiavimą. Manau, organizacija nėra kas kita nei bendravimas tarp žmonių. Technologijos, pastatai, kompiuteriai ar pan. yra niekas palyginus su tuo, ką gali padaryti bendravimas, kuriantis bendradarbiavimą.

Trys pagrindiniai dalykai, kuriuos turėtų daryti studentas, kad pasiektų tai, ką pasiekėte Jūs, arba daugiau..?
Kažin, ar pasakysiu ką ypatingai nauja čia 🙂 Visų pirma, manau, aiškiai apsibrėžti, ko jis tikisi ir nori, koks jo tikslas, ne tik iš studijų VDU, bet ir apskritai gyvenime. Įsivardyti savo raison d’etre. Tai jokiu būdu nereiškia nusipiešti taktinių veiksmų planą iš kurio neiškrypti. Manau, tai kaip tik labai žalinga. Bet turėti tikslą, viziją, dėl ko aš čia. Antra, atkaklumas. Kas bebūtų eiti ir daryti, siekti to, ko nori ir trokšti. Nepasiduoti ir eiti. Būti drąsiu, eiti ir klysti ir vėl eiti. Trečia, žinoti ir tikėti, kad žmonės aplinkui yra geri. Vienas nepasieksi, padarysi tik kartu su kitais. Tad mokytis bendradarbiauti įvairiose situacijose, net ir tose, kur atrodo nėra galimybių bendradarbiauti, rasti jas…

Kurį savo pasiekimą labiausiai vertinate?
Žmoną ir 3 vaikus 🙂

Ko palinkėtumėt psichologiją studijuojančiam pirmakursiui?
Visuomet būti atmerktomis akimis. Pasaulis pilnas galimybių ir tik tuomet, kai esi atsimerkęs, gali jas pamatyti ir pasinaudoti jomis. Lygiai taip pat ir studijuojant, būti atsimerkus ir ištempus ausis. Išgirsti ne tik tai, ką sako dėstytojas ar rašo knygos, bet ir tai, kas nėra pasakyta ar parašyta arba kas yra už to, kas pasakyta ar parašyta. Nesustoti klausti ir ieškoti.

Kalbėjosi Šarūnė Magelinskaitė – Legkauskienė

Studijuojant Sociologiją VDU mūsų galvose tiesiog kūliais virsdavo pasaulis ir atsiverdavo nerealių dalykų

Pokalbis su VDU Sociologijos katedros absolvente Jurga Verikiene, rinkos ir socialinių tyrimų kompanijos „SIC” (www.sic.lt) direktore. Kalbino VDU Sociologijos doktorantė Darja Lyzenko.

Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie savo kompanijos veiklą?
Didžiausią dalį SIC veiklos sudaro rinkos tyrimai, t.y. įvairių gamintojų ir paslaugų teikėjų Lietuvoje ir Baltijos šalyse užklausos apie jų produktus ir klientus: kas yra jų klientai, kaip jie gyvena ir ką jaučia, ką jie galvoja apie savo vartojamą produkciją, kaip priima sprendimą įsigyti konkretų produktą ir pan. Plačiąja prasme, vartotojo arba kliento pasaulis ir gaminio ar paslaugos vieta jame. Kita SIC veiklos sritis yra „socialiniai” tyrimai. Dažniausiai tai – viešosios nuomonės tyrimai, ministerijų užsakymais vykdomi projektai, pvz., reformų vertinimai, savo padėties Lietuvos visuomenėje subjektyvūs vertinimai, probleminės sritys, žmonių požiūris į visuomenės institutus ir politiką Lietuvoje. Tad apibendrinus, SIC veiklą sudaro dvi didelės sritys – vartotojų bei socialiniai tyrimai.

Kokiomis charakterio savybėmis, žiniomis, įgūdžiais turėtų pasižymėti darbuotojai, norintys užsiimti rinkos ir socialiniais tyrimais?
Tiek vienoje, tiek kitoje srityje visų pirma reikia, kad akys degtų [šypsosi – aut. past.]. Pagrindiniai skirtumai tarp šių dviejų sričių yra papildomų temų išmanymas. Tie, kurie dirba ir yra stiprūs rinkos tyrimuose , turi domėtis ir marketingu. Jiems neužtenka žinoti socialinės kaitos teorijas, jie labiau turėtų domėtis, kaip yra daroma įtaka žmonėms reklamos priemonėmis, pakuote ar prekės vieta lentynoje, kaip valdomos impulsyvios žmonių reakcijos. Tuo tarpu socialinių tyrimų specialistai turėtų turėti jau daug rimtesnį socialinių teorijų pagrindą turėti gilesnį suvokimą apie visuomenę ir joje vykstančius procesus.

O kalbant labiau apie praktinius įgūdžius, darbo įrankius, kuo turėtų pasižymėti būsimi tiek rinkos, tiek socialinių tyrimų srities darbuotojai?
Ir vieni, ir kiti turi mokėti skaičiuoti, tad visų pirma, tai yra darbas su Excel ir SPSS programomis. Dar grįžtant prie charakterio savybių, tie žmonės, kurie dirba su socialiniais tyrimais, turėtų būti kruopštesni, labiau mylintys detales, nes skaičius labai daug ką reiškia. O tie, kurie dirba rinkos tyrimuose, turi turėti daugiau show-offinių savybių, t.y. daugiau noro kalbėti prieš auditoriją, išeiti pasirodyti. Kalbant apie mūsų įmonėje vykdomus projektus, vienuose reikia daugiau pasirodyti, o kituose reikia daugiau save parodyti „ant popieriaus”. Tiesą sakant, rinkos tyrimuose nėra taip svarbu stilius, sakinio struktūra, šalutiniai pažyminio sakiniai, [šypsosi – aut.past.], o viešojo sektoriaus tyrimuose yra svarbiau frazės, reikia nebijoti biurokratinės kalbos, reikia ją mokėti įsisavinti, nesibodėti jos naudoti.

Ar galima teigti, jog rinkos tyrimai yra labiau susiję kokybinių tyrimų metodais, o socialiniai tyrimai – su kiekybinių?
Ne, nebūtinai, nors socialiniuose tyrimuose kokybinių tyrimų persvara yra gerokai mažesnė. Tik manau, kad taip labiau yra dėl žmonių, kurie yra mažiau įsigilinę į tyrimų galimybes ir todėl, užsakydami tyrimus, formuluoja standartines užklausas: 500 arba 1000 Lietuvos gyventojų. Akivaizdu, jog tai yra kiekybinis tyrimas ir mums, kaip teikėjui, nėra galimybių pakeisti tas sąlygas, mes jau gauname suformuluotą užklausą. Dėl to viešojo sektoriaus tyrimai yra dažniausiai kiekybiniai. Bet tai nereiškia, jog socialiniuose tyrimuose nereikia kokybinių tyrimų ar kad jie naudos neatneštų. Atneštų netgi labai daug. Kai sociologai užims savo vietas ministerijose ir kitose institucijose, kurios formuluoja užklausas, užklausos taps gerokai kokybiškesnės ir naudos iš tyrimų toms institucijoms bus daug daugiau.

Kaip pasirinkote sociologijos studijas?
Atsitiktinai. Aš iš pradžių buvau pasirinkus VDU menotyrą, nes labai gražiai skambėjo [šypsosi – aut. past.]. Apskritai, mano laikais, kai aš baigiau mokyklą [1990 m. – aut. past.], daugelis mūsų žinojome labai nedaug „universitetinių” dalykų. Žinojome, kad anglų kalba yra labai prestižinė specialybė, žinojome, kad yra medicina ir kad yra psichologija. Beveik viskas, sakyčiau. IT [informacinės technologijos – aut. past.] tik pradėjo skleisti pumpurus. Tuo metu buvo kalbos, kad reikės labai daug vertėjų, kad mokėti anglų kalbą bus gyvybiškai svarbu. Mokykla nesuteikdavo tiek anglų kalbos žinių, kiek suteikia dabar. Konkursai į anglų kalbą buvo milžiniški. Kitos specialybės tik pradėjo žengti pirmus žingsnius ir jas mylinčiųjų „iš anksto” buvo nedaug. Manau, visi tada rinkosi daugmaž besdami pirštu. Be to, mes tada galėjome rinktis tik vieną specialybę ir į ją stoti. Tad menotyra man tuo metu atrodė kažkas įdomaus ir rafinuoto [šypsosi – aut. past.]. Į sociologiją aš perėjau po dviejų kursų, jau trečiame.

O kas būtent lėmė, kad galiausiai pasirinkote sociologijos studijas?
Tie žmonės, kurie skaitė socialinių mokslų dalykus: ir A. P. Žygas, ir G. Beresnevičius, ir V. Kavolis… Jie, visų pirma, patys buvo dideli autoritetai ir jų klausydamas supranti, kad nori būti tarp tokių žmonių! Kad nori skaityti dalykus, kuriuos jie parašė, kad tai yra įdomu! Labai banalus žodis, bet taip, tai yra tau įdomu, tai yra tau artima, tai yra tavo! Taip aš jaučiausi tada. Ar man tai padės gyvenime? Tada aš apie tai negalvojau. Ar aš su tuo kažką daugiau veiksiu negu su menotyra? Apie tai aš irgi negalvojau. Man čia „įdomu” labiau reiškia prasminga: tai mokslas, kuris atveria, prisiliečia prie esmės, paaiškina labai daug dalykų tiek apie visuomenę, tiek apie save pačią šitoje visuomenėje, ir tos dienos Lietuvai tai yra labai svarbu – tokie buvo jausmai.

Kas labiausiai patiko studijuojant sociologiją? Gal kažkokios sociologijos mokslo sritys, metodai?
Vėlgi sakyčiau, kad žmonės labiau patraukė. Vienas iš tų žmonių buvo Craig Heller… Jis dėstė lyčių sociologiją. Nežinau, ar lyčių sociologija mane labiausiai patraukė, bet visa tai, ką jis darė per paskaitas, mane traukė baisiai. Jis užduodavo kokį nors klausimą iš, rodos, įprasto ir aiškaus mūsų gyvenimo, ir mes nutildavom. Nutildavom, nes niekada prieš tai nebuvome apie tai galvoję. Pirmas atsakymas labai spontaninis būdavo: „tai visi taip daro!”, „tai taip reikia daryti!”. Jo klausimas tada būdavo: „o kas sakė, kad taip reikia daryti? Kas apskritai galėjo nuspręsti, kad tau to reikia?”. Ir tada jis atsistodavo ir žiūrėdavo pro langą [šypsosi – aut. past.], o mes visi… mūsų galvose tiesiog kūliais virsdavo pasaulis ir atsiverdavo nerealių dalykų. Dar vienas dalykas, kurį jis mus privertė išmokti, buvo rašymas. Kiekvienai paskaitai turėdavome parašyti 100-200 žodžių įvairiom temom. Tada tu supranti, kad turi atsisėsti ir dėstyti savo nuomonę, formuoti savo mintis, argumentuoti. Tai buvo kažkas labai naujo, to mokykloje nebuvome turėję.
Kita dėstytoja-šviesulys buvo Marie-Louise Sandén. Ji mums dėstė metodologijas, bet dėstė taip, kad aš supratau, kiek jose prasmės ir kaip jos visos susipina, ir kaip visos bendrai gali paaiškinti viską, kas apskritai vyksta ir visuomenėje, ir bendruomenėje, ir šeimoj, kodėl viena keičia kitą… Ji, tarp kitko, mums išdėstė ir SPSS pradmenis, ir su statistika supažindino, ir parodė, kad iš pirmo žvilgsnio nuobodūs dalykai – paklaidos, statistiniai testai, patikimo lygmuo – kurie socialinių mokslų žmonėms atrodo labai sausi ir nereikalingi, gali būti inkorporuojami į bendrus mums suvokiamus dalykus. Man dabar tai yra vienas mėgiamiausių dalykų – statistika, metodai…

Kodėl pasirinkote studijas VDU?
VDU tuo metu buvo ypatingas tuo, kad mes turėjome išklausyti visų įmanomų dalykų įvadus: mes, taip pat ir būsimieji menotyrininkai, mokėmės ir IT, ir kalbas, ir menų daugybę dalykų, ir psichologiją, ir antropologiją, ir istoriją, ir biologiją, ir fiziką [šypsosi – aut. past.]. Universitetinis išsilavinimas plačiąja prasme nepriklausomai nuo to, kaip tu save profiliuoji, tau atveria gausybę galimybių! Tu tarsi pamatai, ką gali studijuoti, pamatai, kad yra daugiau mokslų gyvenime, ne tik anglų ir psichologija. Ir man antropologijos, sociologijos ir iš dalies ekonomikos įvadai ir parodė, kad vis dėlto aš labiau socialinių mokslų žmogus, mane tai domintų, ir pradėjau minti kelius į socialinių mokslų fakultetą.

Kaip supratau, VDU išskirtinumas buvo suteikiamas platus studijų profilis?
Taip, bent jau tais laikais tai buvo tikrai labai didelis išskirtinumas. Kita VDU ypatybė buvo jo modernumas. Dėstytojai, kurie tau spaudžia ranką, vadina tave vardu, kurie asmeniškai rūpinasi tavo bendrabučiu, kurie paklausia, kur buvai savaitgalį – visiškai nerealūs, nesuvokiami santykiai! Atėjęs į tą universitetą supranti, kad staiga tapai suaugusiųjų pasaulio dalimi, kad tu turi žodį, kad tu gali pasakyti savo nuomonę, kad tu turi turėti savo nuomonę, kad ją pasakytum. Mums tuo laiku, kai sistema vertėsi iš tarybinės į demokratinę, tai buvo tokio platumo kelias, kad aš ten didelėm akim stovėjau ir tiesiog džiaugiausi turėdama galimybę!

Moksleiviams ir studentams tiek renkantis sociologijos studijas, tiek studijų pradžioje dažnai kyla klausimas, ką jie darys pabaigę sociologijos studijas, kokią profesiją įgis? Kaip jiems atsakytumėte?
Aš nemokėčiau atsakyti į šitą klausimą, nes manau, kad klausimas iš principo yra ne iš tos pusės. Esu tikra, kad pirmiausia reikia išsirinkti tai, kas yra tavo, surasti, kas yra tavo. Kai randi tai, kas tau rūpi, kur nori gilinti žinias, darbai, užmokesčiai, pareigybės pačios ateina. Pas mane jos pačios ateina ir aš pažįstu daugybę žmonių, pas kuriuos irgi ateina. Labiau reiktų koncentruotis ties tuo, kas yra įdomu. Galbūt tai yra labai toli nuo vakarietiškos ekonominės klestinčios visuomenės sampratos, bet manau, kad tai turėtų būti pirmas atsakymas sau. O kalbant apie sociologijos pritaikomumą, aš manau, kad sociologai gali dirbti visur: ir ministerijose – jų ten, kaip minėjau, labai trūksta, gali sėkmingai pasireikšti Seime, suprasdami, kaip viskas laikina ir kaip viskas kontroliuojama, ir turėdami galvoje tuos mechanizmus, kurie valdo visuomenę, jie gali dirbti bet kurioje tiek didelėje, tiek mažoje įmonėje, tiek tarptautinėje, kur reikia suvokti kultūrinius skirtumus, kartų skirtumus, savo paslaugų pagalba spręsti socialines problemas, jie gali dirbti ir marketinge, jie gali dirbti įvairiuose projektuose, kuriuose kuriamos reformos… Aš nežinau, ko jie negali daryti. Gal kokioj gamykloj prie linijos ir negali stovėti [šypsosi – aut. past.].

Ką patartumėte tiems moksleiviams, kurie neapsisprendžia, ar rinktis sociologiją, ar ne?
Tu negali sociologijos sau tiesiog pasirinkti, nes svarbu, kokius žmones savo kelyje pasirinksi. Patariant, ką rinktis, manau, kad būtinai reikia klausinėti, kalbėtis su tais žmonėmis, kurie mokosi dabar sociologijos, matyti tuos dėstytojus, su kuriais bus galimybė dirbti, nuvažiuoti į universitetą, apeiti ir pajausti. Reikia pačiam susidėti sau pliusus ir minusus. Aš moksleivių vietoje skaityčiau, kokios yra studijų programos, kas dėstys, gauti informaciją „iš pirmų lūpų” – taip rinkčiausi studijas. Taip ir savo vaikams patariu rinktis – važiuoti, kalbėtis su studentais, kalbėti su dėstytojais ir pajausti.

Dėkojame už pokalbį.