VDU Sociologijos absolventė Dovilė Vainorė: „Žmogus gyvas tol, kol jis atranda vis kažką naujo…“
Kaip pasirinkai sociologijos studijas VDU ?
Baigiau Ukmergės Jono Basanavičiaus vidurinę mokyklą (dabar jau gimnazija) 2005 metais. Mano studijų pasirinkimas susijęs su tam tikrais klystkeliais. Vytauto Didžiojo universitete buvo tuo metu jungtinė psichologijos – sociologijos studijų programa. Aš domėjausi, skaičiau, kokie dalykai bus dėstomi. Beskaitant man pasirodė įdomūs ir sociologijos specialybiniai dalykai. Nors nenorėjau paleisti ir savo pirmojo apsisprendimo, kad stosiu į psichologiją. Šis, dvigubas variantas visai tiko. Po dvejų studijų metų mums, studentams, reikėjo rinktis, kas toliau studijuos psichologiją, o kas pasirinks sociologiją. Aš tada ir „išdaviau“ psichologiją. Nors gyvenime prie jos dar vienu ar kitu momentu grįžau – tai tęstinės psichologijos ir koučingo studijos, psichoterapijos pagrindai. Bestudijuojant darė įspūdį sociologijos dėstytojų erudicija, analizuojamos temos, tai, kokiu „kampu“ jos imamos tyrinėti. Teko rengti įvairius rašto darbus, projektus. Beje, ir Kaunas man visada buvo labai artimas. Vytauto Didžiojo universitetas – toks su savo istorija. Jis siejasi su patriotiškumu, bet kartu ir su tarptautiškumu.
Dovile, ką prisimeni iš savo studijų, kas buvo svarbu, prasminga?
Man patiko galimybė be specialybinių, rinktis papildomus dalykus – iš menų, politikos, ekonomikos, gamtos ir kitų grupių. Dar mokyklos laikais domėjausi istorija, įvairiomis kultūromis bei visuomeniniais dalykais. VDU susipažinau su turkų kultūra ir kalba. Pasinaudojau galimybe beveik visus semestrus tobulinti anglų kalbos įgūdžius. Toks platus pasirinkimų spektras išskiria šį universitetą iš kitų. Įsimintina tai, kad du metus dirbau komisijoje stojančių moksleivių dokumentams priimti. Tai buvo pirmoji mano darbinė patirtis. Gal tai atsitiktinumas, o gal ne, bet vėliau, jau baigusi studijas, dirbau ir personalo atrankų srityje.
Ką šiuo metu veiki?
Šiuo metu mane pagavote labai įdomiame etape. Paskutinius kelis metus dirbau nevyriausybinėse organizacijose, dar prieš tai – verslo sektoriuje. Iškart po studijų teko padirbėti ir valstybinėje organizacijoje. Praeitų metų pabaigoje kartu su bendraminte Ieva įkūrėme nevyriausybinę organizaciją VšĮ „Om-lėtai“ ir jau įgyvendinome keletą projektų. Šiuo metu abejomis kojomis esu šios organizacijos vystymo procese. Parengėme dar 4 projektus – laukiame jų vertinimo ir sprendimų dėl finansavimo. Viena iš krypčių – jaunimo pritraukimas į Lietuvos regionus. Man pačiai daug metų yra įdomi žydų kultūra ir istorija, tad pora pateiktų projektų yra būtent šitai tematikai. Praeitais metais baigiau profesines žurnalistikos studijas. Dažnai kalbinu žmones, kurie regionuose kuria įvairias iniciatyvas, socialinius verslus. Kartais tekstai atgula interviu formatu, kartais tai būna mano įspūdžių ir patirčių refleksijos, esė. Tai, jog pakankamai sėkmingai sekasi vystyti kultūrinius ir socialinius projektus, manau, yra ir sociologijos studijų dėka. Tam, kad suplanuotum, vertintum rizikas, galėtum inicijuoti pokyčius, turi gebėti analizuoti informaciją, situacijas, duomenis konkrečiame kontekste. To ir moko sociologija.
Dovile, kokia veikla teikia didžiausią džiaugsmą?
Man patinka rašyti, dirbti su įvairiais tekstais. Negaliu savęs, ko gero, vadinti rašytoja, bet kažkada aš save pavadinau užrašytoja. Užrašytoja tam tikrų situacijų, iš to paskui gimstančių tekstų. Didelį pasitenkinimą jaučiu dalindamasi žiniomis su kitais žmonėmis. Buvo laikas kai pati per praktiką išmokau, ką reiškia valdyti projektą, ką reiškia spręst organizacinius ar kelių projektų iššūkius vienu metu. Dabar padedu žmonėms tai praeiti: jei jie patys to nori, suteikiu atsakomybes, skatinu mokytis valdyti projektą – eiti iki pabaigos, link rezultato. Man labai patinka matyti kai žmonės atranda save ir vis drąsiau ir drąsiau plečia savo galimybių ribas. Dar ir staigmena – rašau knygą. Tiksliau ji parašyta, dirbu šiuo metu su rankraščiu.
Kokią savo savybę, įprotį, charakterio bruožą vertini labiausiai?
Greičiausiai tai yra kritiškumas. Gali būti, kad tai irgi susiję su studijomis VDU, sociologiniu mąstymu. Mėgstu kritiškai įsivertinti aplinką ir save. Aiškiau ir ramiau, kai atsakai į klausimus: „Ar palankios aplinkybės, sąlygos? Ar man, kaip specialistui ir kaip žmogui reikia vienoje ar kitoje veikloje, erdvėje būti?“ Visada klausiu savęs, ką iš konkrečios situacijos galiu išmokti, kur verta dėti pastangas, o kada reikia sustoti ir „uždaryti klausimą“.
Ką gyvenime dar norėtum išbandyti, išmokti?
Man visada informatyviai atrodė vaizdo ir teksto samplaika. Savo tekstams visada naudoju tik pačios darytas nuotraukas. Jas galima vadinti mėgėjiškomis, nes nėra užfiksuotos profesionalia įranga. Ateityje norėčiau patobulinti fotografinius gebėjimus, tikiuosi, rasiu galimybę dirbti su profesionalia įranga. Socialinėse situacijose užimu stebėtojos poziciją. Sėdėdama kavinėje ar eidama gatve, pamačiusi kažkokią sąveika, įvykį, aš pagalvoju: „Kokia yra šių žmonių istorija? Kas juos sieja?“ Juk už vaizdo visada slypi istorijos – tai taip įdomu užrašyti, skaityti, žiūrėti.
Ką pasakytum jaunam žmogui, kuris galvoja apie sociologijos studijas?
Jei ieškai, kas praskaidrintų rūką nuo abejonių ir galimų pasirinkimų, patarčiau susirinkti kontaktus tų žmonių, kurie jau studijavo konkrečią profesiją, ir juos pakalbinti. Verta išgirsti, kas jiems patiko, kaip jiems atrodė studijos, kur ir kaip pritaikė įgytas žinias. Tai padės suprasti, kaip atrodys studijos, kokias pastangas teks įdėti mokymosi metu, ką galėsi pritaikyti darbinėje aplinkoje. Svarbu susirinkti informaciją, kritiškai, sąmoningai save įvertinti ir paklausti : „Kodėl aš to noriu?“ Reikalinga atsakyti sau ir į tokį klausimą; „Kokioje profesinėje srityje save įsivaizduoju?“ Linkiu, kad tai nebūtų vien tik emocinis sprendimas, o pagrįstas, labai norimas ir argumentuotas sau pačiam pasirinkimas.
Ką palinkėtum sau?
Neseniai seminare išgirdau posakį, kuris tarsi kliktelėjoir sudrebino mintis: „… kad ir kas benutiktų, nenustok mokytis“. Man tie žodžiai suteikia gilios prasmės ir energijos tam, ką darau. Juk žmogus gyvas ir sveikas tol, kol atranda vis kažką naujo: išmoksta, sužino, išbando naujas veiklas. Kai nieko nebegauni iš išorės ir niekuo nesidalini, prasideda griūtis – „rūgimo“ procesas. Linkiu sau tiesiog nesustoti – toliau mokytis, panaudoti žinias ir jomis dalintis.
Parengė Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
