Socialinis darbas
Šiandieną šalies socialiniai darbuotojai švenčia savo profesinę – Socialinio darbuotojo dieną. VDU socialinio darbo katedra, viena pirmųjų šalyje pradėjo rengti šios srities profesionalus, dauguma dėstytojų yra šios profesijos atstovai-praktikai. Ne mažiau svarbu paminėti ir tai, kad katedra yra sutelkus didelę absolventų bendruomenę.
Socialinis darbas dėl žmogaus teisių ir socialinio teisingumo
Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, VDU bakalauro programos „Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas“ ir magistro programos „Socialinis darbas“ dėstytojas
Socialinis darbas progresyviose šalyse, tokiose kaip Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos, Kanada, Skandinavijos šalys, yra jau seniai pripažintas profesionalia veikla, reikalaujančia specifinių darbuotojų kompetencijų, būtinų tinkamai padėti žmonėms įveikti įvairius gyvenimo iššūkius, taip pat skatinti socialinius pokyčius dėl žmonių gerbūvio, be to, veikti politiniu lygmeniu siekiant įstatyminės bazės tobulinimo dėl geresnės žmonių teisių apsaugos.
Tuo tarpu Lietuvoje ši profesija dar yra labai jauna, pradėta atkūrus Nepriklausomybę. Ko gero, dėl to šią profesiją neretai lydi klaidingi įsitikinimai ir mitai. Bene svarbiausias mitas yra tai, kad socialinis darbas tereikalauja elementarių profesinių gebėjimų, kad bet kokia pagalba žmogui yra socialinis darbas. Todėl atsitiko taip, kad individualios priežiūros darbuotojai, padedantys tvarkytis buityje ar higienos klausimais, ar tiesiog padėti kitiems mėgstantys žmonės klaidingai vis dar pavadinami socialiniais darbuotojais.
Pagrindas – žmogaus teisės ir socialinis teisingumas
Bet kas gi iš tiesų yra socialinis darbas? Pažvelkime į tai, kaip socialinį darbą apibrėžia Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija, kuri nustato socialinio darbo profesijos standartus, veiklos turinį ir tikslus. Federacija teigia, kad socialinis darbas yra praktika grįsta profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, socialinę sanglaudą, žmonių įgalinimą ir išlaisvinimą. Žmogaus teisių gynimas ir socialinio teisingumo puoselėjimas yra socialinio darbo pagrindas.
Taigi, socialinis darbas prisideda prie konkrečių veiksmų, skirtų spręsti socialinės nelygybės, žmonių diskriminacijos dėl jų amžiaus, negalios, lyties, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės, tautybės, etniškumo, ir žmonių išnaudojimo priežastis ir pasekmes. Kaip teigia Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija, socialiniai darbuotojai solidarizuojasi su nepalankioje padėtyje esančiais žmonėmis, siekia jų įgalinimo, išlaisvinimo iš išnaudojančių sąlygų, lygybės su visais žmonėmis, socialinės įtraukties ir aktyvaus dalyvavimo visuomenėje.
Tarptautinė socialinio darbo samprata parodo socialinį darbą kaip veiklą, kuriai būtinas platus įvairių žinių turėjimas, įskaitant humanitarines, psichologines, sociologines, vadybines, politines ir kitas žinias. Tik sistemingos žinios ir tinkami profesiniai įgūdžiai leidžia socialiniams darbuotojams suprasti nelygybės ir diskriminacijos esmę, be to, juos įgalina projektuoti socialinio darbo intervencijas įvairiose gyvenimo srityse.
Psichosocialinis konsultavimas – socialinio darbuotojo kasdienybė
Socialinis darbas su vaikais reikalauja gerai suprasti vaiko teises, taigi, išmanyti tarptautinius vaiko teisių standartus ir nacionalinius vaiko teisių apsaugos teisių aktus. Kadangi vaikai gali patirti įvairias diskriminacijos formas, įskaitant smurtą, nepriežiūrą, socialinę atskirtį, socialiniai darbuotojai turi išmanyti psichosocialinį konsultavimą, gebėti išklausyti vaiką ir veikti pagal geriausio vaiko intereso principą, siekti vaiko teisės gyventi mylinčios ir puoselėjančios šeimos aplinkoje, be to, prasmingai užimti vaikus, kad jie įgytų tinkamų gyvenimiškųjų įgūdžių.
Socialinis darbas su negalią turinčiais žmonėmis pareikalauja gero socialinių darbuotojų žinojimo apie žmonių su negalia teises, įstatyminę bazę, be to, negalios kaip reiškinio ir negalių įvairovės pažinimo. O tai yra būtina, kad socialiniai darbuotojai nekartotų diskriminacinių profesinių modelių, bet siektų pokyčių skatindami žmonių su negalia teisių pripažinimo, įskaitant savarankišką gyvenimą ir pagalbą bendruomenėje, mokymąsi ir darbą bendrosiose mokymosi ir darbo aplinkose.
Socialinis darbas su moterimis, panašiai kaip su aukščiau paminėtomis žmonių grupėmis, reikalauja žmogaus teisėmis grįsto pagalbos moterims išmanymo. Būtina išmanyti psichosocialinį konsultavimą, gebėti organizuoti ir teikti individualią ir organizacinę pagalbą diskriminaciją lyties pagrindu patiriančioms moterims, įskaitant smurtą artimojoje aplinkoje, be to, prekybą žmonėmis. Svarbu, kad socialiniai darbuotojai skatina lyčių lygybės ir nediskriminavimo diskursą, vykdo advokacijos veiklas.
Socialiniam darbui su prieglobsčio prašytojais ir migrantais reikalingas gero žmogaus teisių supratimas ir teorinis išmanymas. Reikia išmanyti, kaip padėti įvairias traumines patirtis išgyvenusiems, iš kultūriškai labai skirtingų pasaulio regionų atvykusioms moterims, vyrams, vaikams, palikusiems savo namus, bendruomenę, šalį, be to, patyrusiems realias grėsmes savo gyvybei. Sėkmingam socialiniam darbui su pabėgėliais ir migrantais reikalingi psichosocialinio konsultavimo gebėjimai.
Neįmanoma viename puslapyje nusakyti socialinio darbo profesijos kompleksiškumo, visų sričių. Būtų galima plėsti socialinio darbo sričių sąrašą, antai, paminėtini reabilitacinis darbas su nuo narkotinių priemonių priklausomais asmenimis, savanorystės ir pilietinės veiklos plėtotė, darbas su atliekančiais bausmę įkalinimo įstaigose ar probacijoje, visuomenės švietimas ir kova su neigiamais stereotipais socialinių grupių atžvilgiu.
Reziumuojant, socialinis darbas yra profesija, kur susitinka gyvas ryšys su žmogumi, organizaciniai ištekliai ir politinis veikimas dėl žmogaus vertės ir orumo, dėl žmogaus teisių ir socialinio teisingumo. Kadangi vis dar daug žmonių dėl savo savybių ir tapatybių savo aplinkoje patiria įvairių diskriminacijos ir nelygybės formų, neabejotina, kad socialinio darbo profesija yra labai reikalinga ir bus labai reikalinga.
Kviečiame studijuoti SOCIALINIO DARBO magistro studijų programoje
Patinka dirbti komandoje? Sieki didesnio socialinio teisingumo ir žmogaus teisių užtikrinimo? Nori tapti lyderiu socialinio darbo srityje?
Studijuok SOCIALINIO DARBO magistro programoje VDU!
Čia puikiai užsienio ekspertų įvertinta studijų programa, aukščiausio lygio dėstytojai, studentų įvairovė. Čia studijuojant įgyjama profesinė meistrystė siekti visuomenės pokyčių dėl žmogaus orumo ir socialinio teisingumo.
Socialinis darbas – tai pagalbos žmonėms, įgalinimo ir socialinių pokyčių, socialinio teisingumo ir žmogaus teisių profesija.
„Man labai svarbu, kad čia dirba kompetentingi dėstytojai, savo sričių profesionalai, kurie kuria lygiavertį ir šiltą santykį su studentais“, – sako pirmo kurso studentė Gintarė Patašiūtė.
„Studijuodama magistro programoje turėjau nerealią galimybę būti Erasmus studente ir vieną semestrą mokiausi Laplandijos universitete Suomijoje, kur t. p. atlikau ir socialinio darbo praktiką didžiausioje regiono ligoninėje. Tada aš galutinai apsisprendžiau, kad noriu dirbti socialine darbuotoja būtent sveikatos priežiūros srityje“, – apie studijas ir dabartinius profesinius vingius patirtimi dalinasi VDU Socialinio darbo absolventė Vytautė Užaitė savo sėkmės istorijoje.
Plačiau apie VDU Socialinio darbo magistrantūros programą skaitykite čia
Prašymus dalyvauti pagrindiniame priėmimo etape galima pateikti iki birželio 28 d. 24 val.
Visą informaciją apie 2023 m. priėmimą į magistrantūros studijas rasite čia.
Socialinis darbas – pašaukimas ir gyvybiškai svarbi profesija
„Socialinis darbas išgyvena tam tikrą pakilimo laikotarpį. COVID-19 parodė, kad ši profesija yra būtina užtikrinti gyvybinėms valstybės funkcijoms – jau nebėra dvejojančio žmogaus, kad taip yra. Anksčiau kalbėdavome tik apie mokytojus, gydytojus, beveik niekada neminėdavome socialinių darbuotojų. Manau, dabar situacija keičiasi. Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių rinktųsi šią profesiją – ne tam, kad tiesiog reikia kažkur įstoti, bet kad tai būtų ir gerbtina, ir labai stipriai iš pašaukimo ateinanti profesija“, – socialinio darbo studijų svarbą pabrėžė LR socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, kuri viešėdama Vytauto Didžiojo universitete (VDU) aptarė socialinės politikos pokyčius Lietuvoje.
Socialinis darbas – veikla, skirta padėti žmonėms, šeimoms ir bendruomenėms spręsti socialines problemas, susidoroti su sunkumais, stiprinti atsparumą iššūkiams, ugdyti jų savarankiškumą, atsakomybę. Šios profesijos atstovai prisideda sprendžiant opias visuomenės problemas, tokias kaip smurtas artimoje aplinkoje, socialinė atskirtis, skurdas, priklausomybės ir kiti sunkumai, su kuriais susiduria žmonės, patekę į sudėtingas gyvenimiškas situacijas. Atpažįstant šios profesijos svarbą, VDU studentams siūlo unikalią, vienintelę Lietuvoje tokio pobūdžio bakalauro studijų programą – „Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas“.
Padeda kurti stipresnę visuomenę
Pasak VDU Socialinio darbo katedros vedėjos, docentės dr. Rasos Naujanienės, socialiniai darbuotojai kartu su kitais specialistais teikia psichosocialinę pagalbą – padeda išgyvenantiems įvairias krizes, patyrusiems emocines traumas dėl ligų, netekties, skyrybų ir kitų įvykių. Tai plati profesija, apimanti tiek psichosocialinę pagalbą žmonėms, patiriantiems socialinę riziką, sergantiems priklausomybėmis, vaikus globojančioms šeimoms, bausmę atliekantiems asmenims, žmonėms su negalia ir kitiems, tiek žmogaus teisių užtikrinimo praktikas.
„Socialiniams darbuotojams svarbu motyvuoti žmones priimti psichologų, psichiatrų ir kitų specialistų pagalbą, įgalinti juos siekti pokyčio. Be to, socialinis darbas skatina asmeninę atsakomybę ir savarankiškumą, padeda žmonėms tapti savimi pasitikinčiais ir kurti stipresnę, tvaresnę visuomenę. Todėl ši profesija yra labai svarbi Lietuvos visuomenės gerovei ir plėtrai“, – teigia doc. dr. R. Naujanienė.
Pašnekovės teigimu, socialinį darbą rinktis turėtų tie, kuriems tai kartu yra ir pašaukimas. „Būti socialiniu darbuotoju reiškia turėti stiprius tarpasmeninius santykius, empatiją, kantrybę ir norą padėti kitam žmogui. Tai yra itin atsakinga profesija, kuri reikalauja nuolatinio mokymosi ir tobulėjimo. Kaip ir kiekviena pagalbą žmogui teikianti profesija, socialinis darbas yra kartu ir pašaukimas. Svarbiausia, ją turi rinktis žmogus, kuris nori padėti kitam žmogui ir kuriam nesvetimas socialinis jautrumas bei žmogaus teisių užtikrinimas“, – paaiškina mokslininkė.
Svarbiausia – įsiklausymas
Vaikų gerovės centre „Pastogė“ dirbantis Marius Rišys Vytauto Didžiojo universitete baigė socialinio darbo magistrantūros studijas. Jo teigimu, svarbiausias įgūdis šios srities darbuotojams – gebėjimas įsiklausyti. „Socialinis darbas nėra tik dokumento tvarkymas, formalių dalykų užpildymas ar žmogaus nukreipimas eiti viena ar kita kryptimi. Tai pirmiausia žmogaus išklausymas, pagalba susitvarkyti su emocijomis, kurios jį slegia šią minutę, padėti jam suprasti, kaip jis atsidūrė dabartinėje padėtyje, ir kad jam reikalinga pagalba“, – sako jis.
M. Rišys pažymi, jog įsiklausymas ir buvo vienas iš didžiausių privalumų, kuriuos jam suteikė studijos. Ne mažiau naudos davė ir tarptautiškumas: galimybė lankyti dėstytojų, atvykusių iš JAV, Švedijos ir kitų šalių, paskaitas, bendrauti su studentais užsieniečiais, praplėsti akiratį apie reiškinius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasti, tačiau iš tiesų turi sudėtingas, rimtas priežastis.
„Tai, ką mes matome dabar, yra tiktai pasekmė. Jei norime suprasti, kas žmogui nutiko, kodėl jis atsidūrė bėdoje, reikia klausyti jo istorijos, pažinti viską iš kito kampo. Studijos tai ir suteikė – įsiklausymo įgūdį, gebėjimą konsultuoti, pažvelgti plačiau“, – sako M. Rišys, kuriam centre „Pastogė“ pradžioje teko itin sudėtingas darbas – dirbti su socialinės rizikos šeimomis ir padėti joms susigrąžinti vaikus, spręsti priklausomybės, smurto ir kitas problemas.
„Būdavo ir labai sėkmingų istorijų. Būna, kad praėjus penkeriems metams klientai susiranda ir sako „Ačiū, kad padėjote išlipti iš priklausomybės liūno“, o tu jau pamiršęs buvai, kad toks atvejis buvo. Tai džiugindavo“, – šviesesnę darbo pusę prisimena VDU absolventas.
Šiuo metu jis dirba su žmonėmis, kurie globoja vaikus, konsultuoja globėjus ir jų globojamus vaikus, padeda jiems pereiti per globos procesą – Mariui tenka būti emociniu tarpininku, padėti išvengti nesusikalbėjimų. Dar viena jo atsakomybė – vesti mokymus žmonėms, kurie pretenduoja tapti globėjais. „Tai labai įdomus darbas, nes eini per žmogaus gyvenimo istoriją, jo santykį su aplinka, savo tėvais, vaikyste. Pagal tai reikia vertinti, daryti išvadas, ar žmogus bus pajėgus rūpintis vaiku, būti įtėviu“, – pasakoja vaikų gerovės centro „Pastogė“ darbuotojas.
Į situacijas reikia reaguoti greitai
Panašią atsakomybę šiuo metu turi ir VDU socialinio darbo bakalauro ir magistro programų absolventė Gerda Laurinavičienė, dirbanti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje: ji susitinka su asmenimis ir šeimomis, kurios išreiškia norą tapti globėjais arba įvaikintojais.
„Vaiko teisių apsaugos tarnyba traukė savo dinamiška darbo specifika, todėl profesinis kelias pasisuko šia linkme. Šį darbą pasirinkau dar ir dėl to, kad Laplandijos universitete studijuoju socialinio darbo doktorantūroje, o mano disertacijos tema yra susijusi su Lietuvos globos sistemoje esančiais vaikais. Globos sistema man yra įdomi, o ir mano patirtis suteikia galimybę ją analizuoti iš įvairių perspektyvų“, – sako pašnekovė, kuri Vytauto Didžiojo universitete baigė socialinio darbo bakalauro ir magistrantūros studijas.
Pasak jos, studijos VDU buvo turtingos visomis prasmėmis – tiek dėstomų dalykų turiniu, tiek dėstytojais, kurie yra savo srities profesionalai. „Prisimenu daug diskusijų, kuriose tiesiogiai dalyvavo ir Čikagos Lojolos universiteto studentai, daug praktikos, kuri suteikė galimybę socialinį darbą pamatyti iš arti, bendradarbiavimo su įvairiomis institucijomis. Studijos leido tobulėti tiek kaip socialinio darbo profesionalei, tiek kaip asmenybei“, – tikina G. Laurinavičienė, papildydama, jog studijuodama ji praplėtė savo požiūrį į socialines problemas, įgijo įgūdžių, kurie labai naudingi dabartiniame darbe.
„Mano darbas reikalauja greitai reaguoti į situacijas, dirbti struktūruotai, atsakingai, nuolat domėtis ir analizuoti globos sistemos pokyčius, bendradarbiauti su kitais specialistais ir kolegomis. Darbe taip pat reikia empatijos, kritinio mąstymo, smalsumo, neretai – drąsos“, – pažymi socialinė darbuotoja.
Vienintelės tokio pobūdžio studijos Lietuvoje
Vytauto Didžiojo universitete siūloma bakalauro studijų programa „Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas“ apjungia naujausias socialinio darbo ir kitų disciplinų teorijas ir žinias, konsultavimo metodus bei praktikas. Studijose ugdomas profesionalus ir atsakingas požiūris į psichosocialinę pagalbą, siekiant žmogaus teisių užtikrinimo bei kritiškai vertinant organizacinius, teisinius, politinius ir ekonominius kontekstus. Pasak doc. dr. Rasos Naujanienės, dėmesys psichosocialiniam konsultavimui yra didžiausia šios studijų programos stiprybė ir išskirtinumas, kurio neturi kitos Lietuvoje siūlomos programos.
„Psichosocialinis konsultavimas – tai konsultavimas dėl tarpusavio santykių, krizinės situacijos arba įvykio, gedulo arba netekties, mokymas dėl galimybių, siekiant suteikti žmogui informaciją apie turimas galimybes, padėti paprasčiau nustatyti savo poreikius, priimti tinkamus sprendimus ir kt.“, – paaiškina VDU Socialinio darbo katedros vedėja.
Atnaujintoje „Socialinio darbo ir psichosocialinio konsultavimo“ programoje dėstomi psichologijos studijų krypties dalykai, skirti asmenybės raidai, psichologijos pagrindams socialiniame darbe ir koučingo metodams, teisei, taip pat atnaujinti dalykai, skirti psichosocialiniam konsultavimui ir kitoms sritims, siekiant sustiprinti socialinio darbo praktikos kompetencijas. Studijų metu suteikiama galimybė atlikti net tris praktikas pasirinktose viešosiose ir nevyriausybinėse organizacijose, ugdyti praktinius įgūdžius įvairiuose praktiniuose kursuose ir grupinių supervizijų metu.
Šių studijų absolventai gali sėkmingai įsidarbinti socialinio darbo ir kitose profesinėse srityse, jie geba atlikti psichosocialinį vertinimą, kryptingai vesti konsultacinį pokalbį, naudoti motyvacinio interviu technikas, alternatyvias konsultavimo priemones ir kita. Baigęs studijas ir įgijęs socialinių mokslų bakalauro laipsnį, absolventas gali dirbti socialiniu darbuotoju ar vadovu valstybinėse ir nevyriausybinėse organizacijose, veikiančiose socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo, teisėtvarkos sistemoje, užimtumo srityje, krašto apsaugos srityje.
Programos absolventas yra kvalifikuotas teikti psichosocialinę pagalbą ir konsultuoti įvairias asmenų grupes, pavyzdžiui, vaikus ir paauglius, jaunuolius, šeimas, senyvo amžiaus asmenis, asmenis, turinčius psichikos sveikatos problemų ar kenčiančius nuo priklausomybių, migrantus, darbo neturinčius ir kt. Studijas galima tęsti socialinio darbo, socialinės antropologijos, integruotos komunikacijos, o taip pat kitose socialinių mokslų ir ugdymo mokslų srities magistrantūros studijų programose.
Apie VDU studijų programą „Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas“
Socialinio darbo studijų programos absolventų susitikimas
Mieli SOCIALINIO DARBO absolventai, š. m. lapkričio 10 d. 15:00 val. kviečiame jus į absolventų susitikimą – seminarą! Tema: „Psichosocialinio konsultavimo praktikos socialiniame darbe“.
Dalyvavimas patvirtinamas kvalifikacijos kėlimo pažymėjimu.
Trukmė: 4 akad. val.
Vieta: Kaunas, Jonavos g. 66 pirmo aukšto holas.
Nuoroda registracijai: https://forms.gle/ho2SpBZPfjLg1hNL6
Prof. Jonas Ruškus: vaikai su negalia turi teisę eiti į mokyklą su visais
Jau 2024-aisiais visos Lietuvos mokyklos turės būti pasiruošusios priimti negalią ir specialiuosius ugdymo poreikius turinčius vaikus. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba primena: įsigalioję Švietimo įstatymo pakeitimai reikš, kad vaikai su negalia nebegalės būti diskriminuojami juos ugdant tik atskirtose specialiosiose mokyklose. Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas prof. Jonas Ruškus teigia, kad šis pokytis didelę naudą atneš ne tik vaikams su negalia, bet ir jos neturintiems. Kad tai įvyktų – turime kovoti su neigiamomis nuostatomis ir mitais.
Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, įpareigojančią vaikams su negalia suteikti lygias teises bendroje švietimo sistemoje, Lietuva ratifikavo prieš dvylika metų. Kaip manote, kodėl prireikė tiek daug laiko, kad būtų pasistūmėta su realiais pokyčiais?
Priežastis yra Lietuvoje ir kitose šalyse įsišaknijęs mąstymas, kad žmonėms su negalia yra gerai gyventi atskirai nuo likusios visuomenės, specialiai jiems sukurtose vietose. Lygiai taip pat visada buvo manoma, kad vaikams su negalia bus geriau mokytis atskirai nuo kitų vaikų. Neva, taip jie bus apsaugomi nuo neigiamai jų atžvilgiu nusiteikusios visuomenės, neva, vaikai su negalia neturi gebėjimų mokymuisi bendro ugdymo sistemoje, iš jų nieko negalima tikėtis.
Trumpiau tariant, viskas vertinama per sutrikimo prizmę. Metaforiškai kalbant, manoma, kad vaikai su negalia yra „sugedę“ ir juos reikia kažkaip „remontuoti“. Netikima, kad žmonės su negalia gali įnešti savo indėlį visuomenėje, prisidėti savo gebėjimais, žiniomis, dalyvavimu. Tai įsišakniję kolektyvinėje sąmonėje, visuomenei tarsi natūralu diskriminuoti žmones su negalia.
Pirmosios įtraukiojo ugdymo idėjos atsirado jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Buvo tikrai gerų iniciatyvų – pavyzdžiui, panaikinta diskriminacinė terminologija, suvokta, kad specialiosios mokyklos nėra absoliutus gėris ir kad reikia siekti taip tuo metu vadintinos „integracijos“. Buvo daromi tam tikri žingsniai, tačiau tai niekada netapo politine valia. Įtraukusis švietimas, negalią turinčių vaikų ugdymas drauge su visais vaikais veikiau buvo traktuojamas kaip iš užsienio primesta valia. Buvo bandymų jį įgyvendinti, bet nelabai pavyko vien todėl, kad mokyklos nebuvo pasiruošusios keistis – keisti mokymo metodus, keisti supratimą, kad vaikai su negalia gali ir turi mokytis kartu su visais.
Kadangi pati švietimo sistema ir mokyklos nesikeitė, buvo dar kartą suformuotas požiūris, kad integracija yra neįmanoma.
Kita priežastis – pati Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, kaip dokumentas, nebuvo traktuojama kaip valstybės įsipareigojimas. Labiau kaip vizija, skirta kažkam kitam. Tačiau didėjo nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų spaudimas, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas nuolat primindavo šalims, kad atskirai nuo bendrosios ugdymo sistemos vykdomas vaikų su negalia ugdymas yra žmogaus teisių pažeidimas. Pilietinis, ekspertinis, tarptautinis spaudimas lėmė tai, kad prasidėjo pokyčiai.
Įtraukusis švietimas nėra naujiena ir kitose šalyse. Gal galite pasidalinti geraisiais pavyzdžiais, kuriose valstybėse ši praktika vykdoma teisingai?
Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitete įtraukiojo ugdymo atžvilgiu vertinama daug pasaulio šalių. Paprastai pagiriame šalį, kuri padarė didelę pažangą žmonių su negalia teisių srityje. Yra viena vienintelė valstybė, kuri buvo pagirta dėl įtraukiojo ugdymo – Švedija. Ten atskirai mokosi mažiau nei 1 proc. vaikų su negalia. Vienos šalys įtraukiojo ugdymo aspektu yra labiau pažangios, kitos – mažiau.
Yra šalių, kur įtraukiojo ugdymo pažanga yra didelė, pavyzdžiui – Ispanija. Tai viena pažangiausių šalių, kalbant apie žmonių su negalia įtrauktį visuomenėje, tačiau ir ten yra nemažai diskriminacijos dėl negalios atvejų, taip pat ir švietimo sistemoje.
Norėčiau išskirti vieną labai dažną klaidą, daromą Lietuvoje. Nuolat girdžiu: „Parodykite mums kokią nors šalį, kuri viską padarė tobulai, o mes nuvažiuosime, pažiūrėsime ir žinosime, į ką turime lygiuotis, kaip turime daryti“. Norėčiau pasakyti, kad tokios šalies nėra, o mums reikia keisti supratimą, į ką reikia lygiuotis. Mokytis iš gerų praktikų reikia, tačiau lygiuotis mums būtina ne į šalis, o į tarptautinės žmogaus teisės standartus ir tikslus, nurodytus Konvencijoje. Kitaip tariant, siekti žmonių su negalia, kaip dalies žmonių įvairovės pripažinimo, siekti visiškos socialinės įtraukties.
Kaip manote, kokius pokyčius Lietuvos visuomenėje atneštų tinkamai įgyvendintas įtraukusis švietimas?
Labai daug pokyčių. Žmonių su negalia diskriminacija pasireiškia jų socialine atskirtimi, segregacija. Įtraukusis švietimas reikštų mažiau diskriminacijos negalios pagrindu, daugiau įvairovės ir galimybių lygybės – juk tuo, žmogaus teisėmis, ir grindžiama demokratinė visuomenė.
Vienas didžiausių lūžių, įvyksiančių transformuojant įprastą mokyklą į įtraukią mokyklą, yra įvairovės principo įgyvendinimas. Kaip prisitaikyti mokyklai, švietimo sistemai, mokytojams, specialistams, prie to, kad vaikai yra įvairūs? Tai vienas iš daugiausiai iššūkio keliančių uždavinių. Užtikrinti prieinamumą, tinkamai pritaikyti sąlygas pagal kiekvieno vaiko poreikius, turėti aukštus edukacinius lūkesčius, tuo siekti kokybiško ir lygiateisio ugdymo.
Įtraukųjį ugdymą būtina matyti viso žmogaus gyvenimo perspektyvoje. Kai vaikai su negalia mokysis drauge su visais kitais vaikais, jie kartu užaugs, pabaigs mokyklą, įsilies į visuomenę. Juk vienas iš mokyklos tikslų yra kad žmonės galėtų realizuoti save visuomenėje, prisidėti prie bendruomenių gyvenimo. Žmonės su negalia, kurie mokysis kartu su visais, galės prasmingai ir veiksmingai įsilieti į gyvenimą.
Artėjant 2024 metams, tarp negalios neturinčių vaikų be negalios tėvų sklinda įvairūs mitai apie tai, kaip pasikeis jų vaikų kasdienybė. Kokius mitus, susijusius su įtraukiuoju švietimu, jums tenka girdėti ar susidurti? Ar jie pagrįsti?
Žinau dvi pagrindines baimes, kurios tokiems tėvams kyla: kad nukentės jų vaikų akademinis pažangumas ir kad pamokų metu kils elgesio problemų. Abi baimės kyla iš klaidingų įsitikinimų.
Visų pirma, įtraukusis švietimas reiškia labai individualią prieigą prie vaiko – mokykla prisitaiko prie vaikų įvairovės ir skirtingų gebėjimų. Mokykla, kurioje mokosi vaikai su negalia, daug laimi mokymosi metodų įvairovės prasme. Jei pažiūrėsime į tarptautinius Jungtinių Tautų ar UNESCO dokumentus, pamatysime, kad ten vartojamas platesnis terminas: įtraukus, kokybiškas, lygiateisis ugdymas. Tai reiškia mokymosi aplinkų prisitaikymą prie kiekvieno vaiko. Vaikai be negalios, lygiai taip pat, kaip vaikai su negalia, gauna labai daug, nes jie nebėra tik standartiniai mokymo objektai, į juos žiūrima per įvairovės prizmę, kaip į individualius subjektus.
Antra – elgesio problemos, kurių bijo tėvai. Tai – diskriminacinis mitas, kuris neturi pagrindo. Juk elgesio klausimų gali iškilti bet kuriam vaikui. Įtraukiojo ugdymo metu kaip tik gerėja, stiprėja vaikų tarpusavio bendravimo gebėjimai, padėsiantys ir ateityje. Vaikai auga įvairovės aplinkoje, vystosi komunikavimo su skirtingus gebėjimus turinčiais žmonėmis įgūdžiai.
Svarbu suvokti, kad mitai, stereotipai, išankstiniai nusistatymai tikrai egzistuoja, ir mokyklų bei švietimo politikų uždavinys yra tuos mitus griauti.
Įtraukusis švietimas, kaip ir kaip kurie kiti žmonių su negalia įtraukties klausimai, kartais klaidingai matomi kaip pagalbos vienai visuomenės grupei išraiška, o ne kaip žmogaus teisių klausimas. Kaip manote, ko reikia, kad tai pasikeistų?
Visuomenei vis dar labai sunku suvokti ir atpažinti, kad įtraukusis ugdymas, visų pirma, yra žmogaus teisių klausimas. Tai jokiu būdu nėra gailestis, primesta valia ar globa. Įtraukų ugdymą būtina traktuoti kaip moralinę pareigą, kaip ugdymą be diskriminacijos dėl vaiko negalios.
Iki šiol turėjome diskriminacinę praktiką. Antai, švietimo įstatymu buvo pabrėžtos ne vaikų su negalia teisės mokytis drauge su visais, o mokyklų teisės atsirinkti vaikus, atsisakyti priimti vaikus su negalia. Metas pažvelgti į įtraukujį švietimą per žmogaus teisių, lygybės, socialinio teisingumo perspektyvas.
Didysis lūžis įvyks tada, kai suprasime, kad įtraukusis švietimas yra vaiko su negalia teisė. Tai šių metų balandžio mėnesį išsakė Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas kartu su Vaiko teisių komitetu.
Kas už tos teisės? Ugdymo sąlygų pritaikymas pagal individualius vaiko poreikius, mokytojų teisė gauti paramą, kad būtų užtikrinta ši teisė. Dėl to laimi visi vaikai. Svarbu suvokti, kad negalios neturinčių vaikų teisė į kokybišką švietimą taip pat bus dar geriau realizuota taikant įtraukųjį švietimą.
Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija keičia pasaulį. Ne negalią turinčius žmones, o pasaulį. Kad įvyktų pokytis, pasaulis turi keistis.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inf.
Priėmimas į podiplomines (ištęstines) magistrantūros studijas
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakultetas vykdo priėmimą į podiplomines studijas. Studijos skirtos magistro laipsniui įgyti.
Podiplominių studijų programos:
🔵 Sveikatos/organizacinė/mokyklinė psichologija (priėmimo informacija)
🔵 Socialinis darbas (priėmimo informacija)
Suteikiama kvalifikacija – SOCIALINIŲ MOKSLŲ MAGISTRO laipsnis.
Studijos organizuojamos patogiu ir lanksčiu dirbantiems grafiku. Toks grafikas leidžia lengviau derinti studijas su darbu, komandiruotėmis ir kitais užsiėmimais.
Studijų trukmė – 2,5 metų.
Studijos mokamos.
Paraiškos priimamos iki rugpjūčio 23 d.
Daugiau informacijos:
VDU vasaros mokyklos įspūdžiai: „Kaip rasti balansą tarp virtualios ir realios realybės?
Šiemet VDU vasaros mokykloje SMF dėstytojai moksleiviams parengė ypač aktualų jaunuoliams kursą: „Socialiniai tinklai: (ne)noriu išlikti savimi“. Skirtingų katedrų mokslininkai padėjo moksleiviams į socialinių medijų temą pažvelgti iš skirtingų perspektyvų: savęs atskleidimą virtualioje aplinkoje, padėjo įsigilinti kaip dalyvavimas socialiniuose tinkluose keičia draugystės sampratą (kuo skiriasi reali ir virtuali draugystė), požiūrį į save ir kitus, lūkesčius, savęs vertinimą ir savojo tapatumo suvokimą.
VDU vasaros mokyklos lektorės, socialinio darbo katedros dėstytojos dr. Jorūnės Vyšniauskytės-Rimkienės nemaža praktinė prevencinio darbo socialinių medijų srityje su jaunuoliais ir jų tėvais patirtis, skaudžiai byloja apie šiuolaikinių jaunuolių didžiulį įsitraukimą į virtualias erdves, kas kelia tėvų ir kitų globėjų nuoširdų susirūpinimą. Lektorė kvietė jaunuolius suprasti kaip veikia jų gyvenimą virtuali realybė. Renginio metu jaunuoliai turėjo galimybę geriau suvokti socialinių medijų poveikį savo gyvenime ir pažvelgti į savo realybę kitu žvilgsniu. Praktinių seminarų metu buvo sudaroma galimybė moksleiviams ne tik patyrinėti save, bet klausantis bendraamžių pažvelgti į savo istoriją kitu žvilgsniu. Intensyvūs praktiniai užsiėmimai, anot pačių jaunuolių padėjo jiems geriau įsivardinti kaip jiems sekasi balansuoti tarp virtualios ir realios realybės ir rasti į ką “atsiremti” kasdienybėje, kad tas balansas ilgiau išliktų. Moksleiviai stebino smalsumu, savo motyvacija tobulėti bei susirūpinimu dėl jaunesnių vaikų aktyvaus įsitraukimo į socialinių medijų pasaulį. Džiaugdamiesi teigiama vasaros mokyklos patirtimi, deja apgailestaujame, kad tokioje svarbioje socialinių medijų prevencinėje socialinio darbo srityje šalyje darbuojasi kol kas dar minimaliai specialistų. Tikimės ateityje į šią prevencinę socialinio darbo sritį įsitrauks daugiau socialinių darbuotojų dirbančių su jaunimu ir tėvais.
Džiaugiuosi savo pasirinkimu VDU SMF: Socialinis darbas
Socialinis darbas tai ateities profesija, kurios poreikis pasaulyje ir Lietuvoje sparčiai auga. Visuomenė vis dažniau kalba apie gerovės valstybę, kurios idėją padeda įgyvendinti ir socialiniai darbuotojai.
Socialinio darbo studijos skirtos jaunam, veržliam, smalsiam, iššūkius priimančiam žmogui, kuris nori mokytis įvairiose netradicinėse situacijose, yra pilietiškas, drąsus, mėgstantis bendrauti, neabejingas kitam žmogui.
Apie savo studijas ir veiklą VDU SMF pasakoja 3 kurso Socialinio darbo bakalauro studijų programos studentė Gintarė:
Daugiau informacijos apie šią studijų programą.
Kviečiame studijuoti SOCIALINIO DARBO bakalauro studijų programoje
Socialinis darbas – prasminga, įvairių pasirinkimų kupina, bendravimu ir bendradarbiavimu grįsta veikla, skatinanti pokyčius visuomenėje bei siekianti užtikrinti žmonių gerovę ir žmogaus teises.
Socialinis darbas tai ateities profesija, kurios poreikis pasaulyje ir Lietuvoje sparčiai auga. Visuomenė vis dažniau kalba apie gerovės valstybę, kurios idėją padeda įgyvendinti ir socialiniai darbuotojai.
Socialinio darbo studijos skirtos jaunam, veržliam, smalsiam, iššūkius priimančiam žmogui, kuris nori mokytis įvairiose netradicinėse situacijose, yra pilietiškas, drąsus, mėgstantis bendrauti, neabejingas kitam žmogui.
Apie savo studijas ir veiklą VDU SMF pasakoja 3 kurso Socialinio darbo bakalauro studijų programos studentė Gintarė:
„Bakalauro pirmieji metai buvo labai ryškūs. Kiekviena diena buvo tarsi neišdildomas įspūdis. Pirmiausia labai įsiminė, jog galėjau savarankiškai dėliotis savo studijas. Stebino ir žavėjo dėstytojų entuziazmas, kaip jie nori perduoti mums sukauptas žinias ir patirtį pačiu geriausiu būdu. Visa tai buvo labai įdomu. Aš net nepajutau, kaip praėjo ketveri studijų metai. Prisimenu visų dėstytojų vardus ir pavardes, prisimenu nutikusius įvykius paskaitų metu. Ten buvo gyvenama pilnai, visa širdimi“, – teigia Vytautė Užaitė, VDU socialinio darbo studijų programos absolventė, pasidalinusi savo sėkmės istorija.
Plačiau apie VDU Socialinio darbo bakalauro studijų programą skaitykite čia
Prašymus dalyvauti pagrindiniame priėmimo etape galima pateikti iki liepos 25 d. 12 val.
Visą informaciją apie 2022 m. priėmimą į bakalauro studijas rasite čia
