VDU Socialinio darbo absolventė Vytautė: „Mano didžiausia stiprybė – tai galėjimas ir gebėjimas būti su kitais žmonėmis“
„Mano didžiausia stiprybė – tai galėjimas ir gebėjimas būti su kitais žmonėmis“ – apie studijas ir dabartinius profesinius vingius savo patirtimi dalinasi VDU Socialinio darbo absolventė Vytautė Užaitė.
- Kaip pasirinkai studijas Vytauto Didžiojo universitete?
Aš baigiau Kauno J. Jablonskio gimnaziją. Keletą paskutinių metų pradėjau galvoti ir dairytis, kur norėčiau studijuoti toliau. Kadangi mokiausi labai gerai, todėl galėjau pretenduoti į tas studijas, kurios tuo metu buvo paklausios. Vytauto Didžiojo universitetas dar mokantis mokykloje man darė didžiulį įspūdį. Turėjau keletą draugų, kurie studijavo šiame universitete ir jų atsiliepimai buvo puikūs. Būdavo įdomu klausytis, apie tai, kaip jie įsilieja į universiteto gyvenimą, koks šis universitetas yra vakarietiškas, demokratiškas. Tai man buvo labai svarbu. Kodėl socialinis darbas? Tuo metu tai buvo pakankamai nauja profesija ir tai mane patraukė. Turiu tokį žinojimą, kad ten kur yra labai nauja, kur takas nėra pramintas, tu gali daug ką padaryti ir nuveikti. Tai, kaip aš pati buvau auginta ir kaip mano artimoje aplinkoje buvo rūpinamasi vienas kitu, man buvo pavyzdys ir suvokimas, kokia galinga jėga yra daryti kažką dėl kito. Todėl ši profesija man atrodė geriausias būdas tais nepramintais takais prieiti prie žmogaus ir daryti gera.
- Vytaute, ką prisimeni iš savo studijų? Kas buvo svarbu, reikšminga?
Kadangi aš baigiau Socialinio darbo bakalauro ir magistro studijas, man šios studijos buvo vientisas, nepertraukiamas procesas. Ką prisimenu iš bakalauro studijų? Bakalauro pirmieji metai buvo labai ryškūs. Kiekviena diena buvo tarsi neišdildomas įspūdis. Pirmiausia labai įsiminė, jog galėjau savarankiškai dėliotis savo studijas. Stebino ir žavėjo dėstytojų entuziazmas, kaip jie nori perduoti mums sukauptas žinias ir patirtį pačiu geriausiu būdu. Visa tai buvo labai įdomu. Aš net nepajutau, kaip praėjo ketveri studijų metai. Prisimenu visų dėstytojų vardus ir pavardes, prisimenu nutikusius įvykius paskaitų metu. Ten buvo gyvenama pilnai, visa širdimi.
Bakalauro studijos įsiminė tuo, jog buvo labai platus dalykų pasirinkimas, galėjai patyrinėti daug įvairių sričių. Viskas tarpusavy labai siejosi ir vėliau sugulė į specialybinius dalykus. Taigi aš jau antrame kurse labai aiškiai save įsivaizdavau būsima socialine darbuotoja. Labai didelį įspūdį paliko praktika. Jos metu išmokau tiek daug įvairių darbo metodų ir būdų, jog jau magistro studijose jaučiausi labai stipriai pasiruošusi būsimai profesijai. Labai džiugino individualus santykis. Nors mūsų buvo gana daug, tačiau dėstytojai atpažindavo kiekvieno mūsų individualius poreikius ir stiprybes ir pagal tai pasiūlydavo praktikos vietas. Dabar visa tai atrodo neįtikėtina. Magistro studijos pasižymėjo tuo, jog mūsų buvo kur kas mažiau, mes galėjome dar giliau tyrinėti savo individualias mokymosi patirtis, giliau ir išsamiau analizuoti kai kurias, jau žinomas ir naujas temas. Studijuodama magistro programoje turėjau nerealią galimybę būti Erasmus studente ir vieną semestrą mokiausi Laplandijos universitete Suomijoje, kur t. p. atlikau ir socialinio darbo praktiką didžiausioje regiono ligoninėje. Tada aš galutinai apsisprendžiau, kad noriu dirbti socialine darbuotoja būtent sveikatos priežiūros srityje.
- Ką šiuo metu veiki ? Koks tavo darbas?
Jau septyniolika metų dirbu Kauno miesto poliklinikoje, kur įgijau daug tiesioginio darbo su klientais, vėliau – vadovavimo patirties, t. p. prisidėjau prie įvairių socialinių, sveikatinimo projektų rengimo, įgyvendinimo ir vystymo. Keturiolika metų dirbau poliklinikos psichikos sveikatos centro socialine darbuotoja. Šiame etape socialinis darbas sveikatos priežiūros srityje man atsiskleidė visomis spalvomis – reikėjo išmanyti ne tik socialinio darbo metodus ir principus, bet ir gebėti dirbti tarpdisciplininėje komandoje, gerai žinoti, kaip veikia sveikatos priežiūros sistema, sekti vykstančius pokyčius bei nuolat save stiprinti ir auginti kaip specialistę. Šiuo metu jau trylika metų dirbu poliklinikos Dainavos jaunimo centre, esu šio centro vadovė, rūpinuosi paslaugų, skirtų jaunimui plėtra, prieinamumo didinimu. Taip pat jau kurį laiką dirbu ir dar vienose pareigose – esu Kauno miesto poliklinikos projektų koordinavimo specialistė. Mano darbas susijęs su įvairių projektų koordinavimu, įgyvendinimo priežiūra, paraiškų rengimu.
Jei užeitumėte į mano kabinetą, pamatytumėte, kad aš paskendusi tarp dokumentų, bet visada esu atvira pokalbiui ir kontaktui su į polikliniką, Jaunimo centrą ateinančiais žmonėmis.
- Kokių gebėjimų, įgūdžių reikia dabartiniame tavo darbe?
Kalbant apie socialinį darbą, čia turi nuolat tobulėti ir keistis, gebėti tiksliai identifikuoti, kas svarbu vienai ar kitai klientų grupei, negali su visais dirbti tais pačiais metodais ir stiliumi. Galvojant apie įgūdžius, reikalingus vadovavimui, yra būtina gebėti organizuoti, planuoti, savarankiškai priimti tam tikrus sprendimus ir tuo pačiu labai stipriai dirbti su komanda, ją telkti, stiprinti, greitai prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių. Dirbant su projektais turi gebėti itin gerai planuoti laiką, analizuoti kontekstą ir atpažinti tuo metu aktualų poreikį, bet tuo pačiu nepamesti ir kūrybiško matymo. Turi būti žingeidus, drąsus, gebėti bendrauti, bendradarbiauti bei pristatyti ir perteikti kitam savo patirtį. Žvelgiant bendrai socialinis darbuotojas dirba nuolatiniame pokyčių lauke, todėl turi išmanyti begalę sričių ir būti plačiai atmerktomis akimis bei pasiruošęs nuolat mokytis.
- Vytaute, kas tave stumia į priekį?
Man labai svarbu yra dalintis. Didžiausias atsigavimo šaltinis man yra kiti žmonės, mano kolegos, artimieji, bendraminčiai, draugai. Su jais man visada gera dalintis savo patirtimi. Taip pat man labai svarbus organizacijos, kurioje dirbu palaikymas. Aš tvirtai žinau, kad galiu atnešti bet kokį sunkumą ir nebūsiu su juo palikta viena, o tai labai padeda. Aš labai tikiu tuo, ką darau. Žinojimas ir tikėjimas, kad mes padarysime, labai stiprina. Mano didžiausia stiprybė – galėjimas ir gebėjimas būti tarp kitų žmonių. Esu labai dėkinga visiems kolegoms, kuriuos per tuos metus sutikau, su kuriais teko dirbti. Iš kiekvieno galėjau kažko išmokti ir pasiimti sau.
- Ką pasakytum moksleiviui, kuris galvoja studijuoti socialinį darbą?
Pirmiausia reikėtų užduoti sau klausimą, kas yra socialinis darbas, kaip aš jį suprantu. Nereikėtų apsiriboti populiariomis nuomonėmis, siauru socialinio darbo įvaizdžiu. Aš linkėčiau apsidairyti aplinkui ir labai atidžiai pasiklausyti, kaip socialiniai darbuotojai kuria socialinius verslus, įvairias inovatyvias iniciatyvas ir kt. Siūlyčiau leisti sau praplėsti matymą ir žinojimą, kas yra socialinis darbas ir ką gali veikti šis darbuotojas. Socialinis darbas yra labai kompleksiška profesija ir yra begalė sričių, kur tu gali save pilnai realizuoti.
- Koks tavo gyvenimo šūkis?
Dažnai vadovaujuosi posakiu – ,,Būk tuo pokyčiu, kurį nori matyti“.
Kalbėjosi Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė