• Titulinis
• Visos naujienos

Kviečiame studijuoti MOKYKLINĖS PSICHOLOGIJOS magistro studijų programoje

Kodėl ją studijuoti VDU?

„VDU Mokyklinės psichologijos magistro programa skirta psichologams, savo profesinę ateitį siejantiems su pagalba vaikams ir paaugliams, jų šeimoms ir pedagogams tiek valstybinėse institucijose, tiek privačioje praktikoje. Mokyklinės psichologijos specialistai įgyja kompetencijas, reikalingas profesionaliai teikti psichologinę pagalbą ne tik mokykloje bei kitose švietimo sistemos institucijose, bet įvairiose neformalaus ugdymo įstaigose, nevyriausybinėse organizacijose, vaikų globos namuose, bendruomeniniuose vaikų namuose ir pan., kur vykdomas vaikų ugdymo(si) procesas ir teikiamos vaikų ir/ar šeimos psichologo paslaugos. Šią specializaciją baigusieji savo profesines idėjas puikiai gali realizuoti vykdydami ir privačią veiklą: atlikdami psichologinį vaiko įvertinimą, konsultuodami, šviesdami vaikus ir jų tėvus psichologinės vaikų raidos klausimais. Taigi, priešingai paplitusiai klaidingai nuostatai – mokyklinė psichologija skirta daugiau nei mokyklai.

Didžiuojamės, kad VDU Mokyklinės psichologijos magistrantūros studijų programa yra tarptautinių ekspertų aukščiausiais balais įvertinta programa lyginant su kitomis analogišką išsilavinimą suteikiančiomis programomis Lietuvoje (plačiau galima susipažinti www.skvc.lt). Remiantis ekspertų vertinimu, Programoje pasiektas puikus teorinių žinių ir praktinių įgūdžių balansas, o Programoje dėstančių ir vizituojančių dėstytojų iš užsienio kompetencija yra aukšta. Taigi, pagrįstai galima sakyti, kad šioje programoje vykdomos kokybiškos studijos“, – pažymi dr. Jurga Misiūnienė, VDU Mokyklinės psichologijos programos komiteto vadovė ir dėstytoja.

„Visus norinčius padėti augti mūsų ateičiai, kviečiu pasirinkti Mokyklinės psichologijos studijų programą “, – sako Vaiva Daniūnaitė, antro kurso magistrantūros studijų studentė.

„Studijų metu labiausiai įsiminė nuoseklus žinių (tiek teorinių, tiek praktinių) gilinimas. Labiausiai patiko aiški ir praktiška studijų programa – tai man padėjo tiek dirbant vaikų globos namuose, tiek mokykloje, tiek vedant Pozityvios tėvystės mokymus. Visuomet liksiu dėkinga už įgytą patirtį šiose studijose“, – teigia dr. Ugnė Paluckaitė, VDU Mokyklinės psichologijos absolventė, pasidalinusi savo sėkmės istorija.

Plačiau apie VDU Mokyklinės psichologijos magistrantūros programą skaitykite čia

Prašymus dalyvauti pagrindiniame priėmimo etape galima pateikti iki birželio 28 d. 24 val.

Visą informaciją apie 2023 m. priėmimą į magistrantūros studijas rasite čia.

Interviu su Mokyklinės psichologijos studijų programos studente Gintaute

Nors vasarą yra įprasta atostogauti, tą daro ne visi. VDU Mokyklinės psichologijos II kurso studentė Gintautė Jegorovaitė įgyvendino Lietuvos mokslo tarybos finansuotą 2 mėnesių trukmės projektą „Ikimokyklinio amžiaus vaikų sakytinės kalbos vertinimas: tėvams skirto klausimyno psichometriniai rodikliai“ (tyrimo vadovė dr. Jurga Misiūnienė).

Kalbiname Gintautę apie jos projektą ir patirtį jį įgyvendinant.

Gintaute, pradėkime nuo Tavo tirto reiškinio – kuo yra svarbu tyrinėti sakytinę vaikų kalbą?

Sakytinės kalbos tyrinėjimas dėmesio vertas jau vien todėl, nes tai yra ypatingas reiškinys – gebėjimas kalbėti žmones skiria nuo gyvūnų.  Mano akimis, atrodo neįtikėtina, kad vaikai per maždaug trejus metus įgyja pagrindinius kalbėjimo įgūdžius. Atrodytų, trimetis dar toks mažas, bet jo žodyno apimtis jau gali siekti 900 žodžių – kaip tiek sutelpa toje galvelėje? Žinoma, tai nėra vienintelė priežastis, dėl ko svarbu tyrinėti šį reiškinį. Sakytinė kalba glaudžiai siejasi su kitomis gyvenimo sritimis. Pavyzdžiui, jei vaikas intensyviausiu kalbos mokymosi laikotarpiu neįgyja net pagrindinių kalbėjimo įgūdžių, vėlesniame amžiuje gali kilti mokymosi, bendravimo, elgesio ir emocinių sunkumų. Tyrimai rodo, kad vaikai, negalintys aiškiai išreikšti savo minčių šeimos nariams ir bendraamžiams, ima jausti nerimą, kad jų poreikiai nebus patenkinti. Taigi tikėtina, kad tokiu atveju vaikas gali prarasti bendravimo teikiamą džiaugsmą ir užsidaryti savyje. Sakytinės kalbos tyrimai taip pat gali padėti identifikuoti esamus sunkumus bei prisidėti prie rekomendacijų tėvams ar pedagogams kūrimo, nurodant, kaip būtų galima padėti vaikui lavinti kalbėjimo įgūdžius. Tokie tyrimai šių dienų visuomenėje aktualūs, nes pastaruoju metu daugėja vaikų, kurie, sulaukę 3 metų ar vyresnio amžiaus, dar negeba laisvai kalbėti.

Kuo šis projekto įgyvendinimas buvo naudingas Tau, kaip psichologijos specialistei ir tyrėjai?

Šio projekto įgyvendinimo metu įgijau gilesnių teorinių žinių apie vaiko sakytinės kalbos raidą ir vertinimą. Nors teorijos skaitymas nėra pati smagiausia projekto įgyvendinimo dalis, tačiau nuodugnus susipažinimas su kitų atliekamais moksliniais tyrimais padeda pagrįsti tyrimo poreikį, aktualumą ir eigą. Remiantis teoriniu tematikos pagrindu, sukūriau tyrimo instrumentą – Ikimokyklinio amžiaus vaikų sakytinės kalbos vertinimo skalę. Ši skalė, skirta tėvams, ir buvo pagrindinis mano projekto tikslas. Kurdama šią skalę pagilinau tyrimo instrumento kūrimo ir patikimumo vertinimo įgūdžius – reikėjo prisiminti kriterijus, kuriais remiantis vertinamas patikimumas ir atsakingai juos atsirinkti. Išmokau dar geriau naudotis SPSS programine įranga, o mokslinius tyrimus vykdančiam psichologijos specialistui tai vienas svarbesnių įgūdžių. Na, ir negaliu nepaminėti, kad tyrimas suteikė galimybę įgyti mokslo populiarinimo straipsnio ir mokslinio straipsnio rengimo publikavimui įgūdžius – iki šiol neteko daryti nei viena, nei kita, tad susipažinau su reikalavimais, keliamais mokslinio straipsnio rengimui, taip pat mokiausi mokslinės literatūros analizės rezultatus pritaikyti skaitytojams ne iš akademinės aplinkos.

Kokie buvo didžiausi įspūdžiai ir kokie kilo didžiausi iššūkiai?

Pats didžiausias įspūdis buvo diena, kai sužinojau, kad mano projektas bus finansuojamas. Puikiai prisimenu tą akimirką – dar nebuvau gavusi oficialaus laiško apie projekto finansavimą ir naršydama „Facebook“ sraute atsitiktinai pamačiau Psichologijos katedros „postą“ su sveikinimo tekstu, kuriame akį patraukė mano vardas ir pavardė. Žinoma, kad stabtelėjau jį paskaityti ir tuomet mane užplūdo neapsakomos emocijos. Vienu metu jaučiau ir džiaugsmą, ir pasididžiavimą savo darbu, bet taip pat pajaučiau, kokia atsakomybė ir įsipareigojimas manęs laukia ateinančius du vasaros mėnesius. Kadangi vasara – toks metas, kai norisi atsipalaiduoti ir laiką leisti nerūpestingai, nemenkas iššūkis buvo struktūruotai susidėlioti savo darbų planą ir, be abejo, jo laikytis. Nesumeluosiu sakydama, kad projekto įgyvendinimas reikalavo prie suplanuotų veiklų padirbėti bent po valandą kiekvieną dieną, pavyzdžiui, į svarbius laiškus teko atsakinėti net ir kelionės metu, o klausimyno nuorodą potencialiam respondentui teko išsiųsti vėlyvą šeštadienio vakarą.

Kokių patarimų turėtum jaunesniems kolegoms, planuojantiems savo ateities tyrimus?

Mano nuomone, planuojant savo tyrimą, yra labai svarbu aiškiai atsakyti sau į du klausimus:

1. Ką savo tyrimu aš noriu atskleisti?
2. Kodėl tai yra svarbu ir prasminga?

Jai pačiam nėra iki galo aišku, kur link norisi eiti, gali kilti pasimetimas ir taip galima prarasti laiko, ypač, jei tyrimas vykdomas vasaros laikotarpiu. Na, o žinojimas, kodėl tai yra svarbu ir prasminga reikalingas ne tik tyrimo aktualumui ir naujumui pagrįsti, bet ir argumentų pateikimui būsimiems respondentams, kurie ne visada noriai dalyvauja tyrime, prieš tai iki galo neišsiaiškinę pačių įvairiausių dalykų.

Dar keletas patarimų, kurie labiau susiję su emocijomis, galinčiomis kilti projekto vykdymo metu:

1. Neprarasti užsidegimo, jei kas nors nepasiseka.
2. Būti lanksčiam, nes nebūtinai viskas vyks taip, kaip jums norėsis.
3. Būti pakančiu ir atjaučiančiu ne tik tyrimo vadovui, kuris ne visada turi galimybę atsakyti į klausimą per pirmas penkias minutes (nors tau ir atrodys, kad atsakymo reikia „čia ir dabar“), bet ir sau, ieškant balanso tarp darbo ir poilsio.

Kuo šis tyrimas yra naudingas Tau pačiai kaip žmogui? Kuo šie tyrimai gali būti naudingi tėvams, mokytojams ar kitiems asmenims?

Kadangi vaiko sakytinės kalbos tema mane domina jau ketvirtus metus, šis tyrimas buvo dar viena galimybė suprasti, kaip stipriai aš esu „užsidegusi“ ir kokią didžiulę prasmę matau vaiko sakytinės kalbos reiškinio nagrinėjime. Taip pat šis tyrimas prisidėjo prie mano asmeninių kompetencijų ugdymo: kantrybės, lankstumo, atidumo, laiko planavimo.

Kalbant apie tėvus, vaiko sakytinės kalbos tyrimai gali padėti rasti atsakymus į jiems svarbius klausimus. Kasdienybėje tenka susidurti su nerimaujančiais tėveliais, kurie yra susirūpinę, kad jų vaikas jau toks didelis, o vis dar kalba tik „mama“ ir „tete“. Norisi būti tuo žmogumi, kuris prisidėtų prie informacijos apie vaiko kalbos raidą sklaidos. Mano nuomone, vienas iš geriausių būdų, kaip galima tokiems tėveliams padėti – pirmiausia edukuoti juos apie vaikų kalbos raidos ypatumus.

Mokytojams vaikų sakytinės kalbos tyrimai labiausiai naudingi vėlgi iš edukacinės perspektyvos. Analizuodami tokių tyrimų rezultatus, pedagogai įgytų reikalingų žinių, kaip jie galėtų prisidėti prie vaiko sakytinės kalbos įgūdžių lavinimo. Įgijus tokias žinias, atsivertų galimybės bendradarbiavimui su mokinių tėveliais, ir tuomet būtų teikiama visapusiška pagalba, neabejotinai atnešanti laukiamus rezultatus.

Panašią naudą matau ir kitiems asmenims – artimiesiems bei seneliams irgi prasminga išmanyti vaikų kalbos raidos ypatumus. Kuo daugiau suaugusių asmenų prisidės prie vaiko kalbėjimo įgūdžių ugdymo, tuo geresnių rezultatų visiems kartu pavyks pasiekti.

Kaip vaikai mokosi kalbėti?

Gintautė Jegorovaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Mokyklinės psichologijos programos 2 kurso studentė

Dr. Jurga Misiūnienė, Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros lektorė, Mokyklinės psichologijos programos komiteto vadovė

Kaip žmogus mokosi kalbėti? Tai – vienas žaviausių ir sudėtingiausių raidos uždavinių, kuris prasideda nuo pat pirmojo vaiko riksmo. Bendrauti galima ir kitais būdais – mimikomis, šypsena, gestais, akių kontaktu – tačiau nemokėdami kalbėti prarastume pagrindinį būdą reikšti savo jausmus, išsakyti poreikius, dirbti, mokytis, bendrauti ir atlikti kitus kasdienius veiksmus.

Pav. 1. Mokymosi kalbėti etapai ir jų savybės

Mokymasis kalbėti yra ypatingas procesas, nes vaikai per gana trumpą laiką (maždaug trejus metus) įgyja pagrindines sakytinės kalbos žinias, kurios vėlesniais gyvenimo metais vis tobulėja. Tik gimęs kūdikis pradeda skleisti biologinius garsus, o po jų seka dažniausiai literatūroje išskiriami šie mokymosi kalbėti etapai: vogravimas, čiauškėjimas, holofrazės, dviejų žodžių stadija, telegrafinė kalba ir daugiažodinė stadija. Kaip ir bet kokių kitų įgūdžių, taip ir sakytinės kalbos mokymasis vyksta palaipsniui, o kiekvienas iš paminėtų etapų turi skirtingą vaidmenį kalbėjimo raidoje.

Kiekvieno vaiko kalbėjimo raida yra savita – todėl galima tik apytiksliai, preliminariai nurodyti kiekvienos stadijos pradžią ir pabaigą. Nebūtinai visi etapai to paties amžiaus vaikams prasidės vienu metu, tačiau kai kuriose stadijose į amžių reikėtų atkreipti dėmesį ir, jei kyla nerimas, visada galima kreiptis į specialistus konsultacijai.

Gintautė Jegorovaitė

Ikimokyklinukas mokosi kalbėti

Ikimokyklinis amžius (3–5 metai) yra laikomas tarpsniu, kuomet sakytinės kalbos mokymasis vyksta intensyviausiai. Labai svarbu suprasti, kuo vaiko sakytinė kalba yra ypatinga šiuo laikotarpiu, todėl toliau verta aptarti dvi raidos stadijas: telegrafinės ir daugiažodinės kalbos. Ši raida vyksta, kai vaikas yra 3–5 metų amžiaus.

Telegrafinės kalbos stadija prasideda vaikui sulaukus maždaug 2,5–3 metų. Pagrindinis požymis, parodantis šio etapo pradžią – mažylis pradeda kalbėti ilgesniais nei dviejų žodžių sakiniais. Ši stadija yra laikoma svarbiausia vaiko kalbos vystymosi procese, nes, jai pasibaigus, jis jau pradeda kalbėti laisvai. Aplinkiniams tampa daug paprasčiau bendrauti su vaiku, nes jis jau turi gana platų žodyną: tiek aktyvų (kiek žodžių jis supranta ir pasako pats), tiek pasyvų (kiek žodžių supranta, bet dar negeba jų pasakyti pats). Mokslininkai teigia, kad šiame amžiuje jau galima suprasti apie 75 proc. vaiko kalbos, nes telegrafinės kalbos laikotarpiu trejų metų ikimokyklinuko žodynas išauga iki maždaug 900 žodžių. Jį sudaro įvairios kalbos dalys: veiksmažodžiai, daiktavardžiai, būdvardžiai, įvardžiai. Vaikas ima varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti.

Telegrafinės kalbos etapas palaipsniui pereina į daugiažodinę stadiją, kurioje vaikai išmoksta kalbėti sakiniais, sudarytais iš trijų, keturių ar net penkių žodžių. Šis etapas tęsiasi maždaug nuo 2,5 iki 6 metų amžiaus. Daugiažodinė stadija laikoma paskutiniu sakytinės kalbos raidos etapu, kurio metu mažylio kalba tampa labiausiai panašia į suaugusiųjų. Visiškai nebelieka čiauškėjimo – tai reiškia, kad po visais vaiko pasakytais sakiniais slypi ketinimas bendrauti: jis gali pasakyti, ką galvoja, apibūdinti, kaip jaučiasi ar papasakoti kokią nors istoriją. Užsienio tyrėjai pastebėjo, kad, sulaukus penkerių metų, aktyvus žodynas siekia apie 6 tūkstančius žodžių ir plečiasi maždaug papildomais 20 žodžių per dieną: pradedami naudoti jungtukai, prielinksniai, prieveiksmiai. Jei mokymasis kalbėti vyksta įprastai, be sutrikimų, galima tikėtis, kad, pasibaigus ikimokyklinio amžiaus tarpsniui, vaiko žodynas jau sieks apie 13 tūkstančių žodžių.

Dr. Jurga Misiūnienė

Jei viskas vyksta ne pagal planą…

Pastaruoju metu daugėja vaikų, kurie, sulaukę 3 metų ir vyresnio amžiaus, dar negeba laisvai kalbėti. Manoma, kad taip nutinka dėl galimai lėtesnio sakytinės kalbos mokymosi proceso. Tokiu atveju būtų prasminga pabandyti atpažinti, kokiame sakytinės kalbos etape šiuo metu yra mažylis. Taip pat papildomai galima įvertinti šiuos keturis aspektus: kiek žodžių vaikas supranta ir pasako pats; ar jis dėlioja, derina žodžius; kiek žodžių supranta, net jei ir negeba jų pasakyti pats; ar jis supranta kalbą, kurią girdi (pavyzdžiui, ar įvykdo prašymą „Paduok kamuolį“).

Kai atpažįstamas dabartinis vaiko sakytinės kalbos vystymosi etapas ir įvertinamos jo galios ir sunkumai šioje srityje (pavyzdžiui, galbūt jis puikiai suvokia prašymus, bet dar negeba tinkamai derinti žodžių), tuomet galima tikslingai skirti laiko bei pastangų jo sakytinės kalbos lavinimui. Nors įgūdžių sklandžiai kalbėti trūkumas čia ir dabar gali atrodyti natūralus ir sunkumų nekeliantis dalykas, ateityje jis gali paveikti psichologinę ir socialinę vaiko gerovę, kadangi kalba glaudžiai siejasi su kitomis gyvenimo sritimis.

Anot tyrimų rezultatų, vaikai, turintys sakytinės kalbos vartojimo sunkumų, yra labiau pažeidžiami: kyla rizika patirti mokymosi, ypač skaitymo ir rašymo, sunkumus, socialinę atskirtį, bendraamžių patyčias. Visos šios neigiamos patirtys gali kelti elgesio ir emocijų sunkumus: nerimą, depresiškumą. Kadangi sakytinė kalba – bendravimo pagrindas, natūralu, kad, įgūdžių stoka šioje srityje sukelia bendravimo sunkumų. Negebėjimas tinkamai išsakyti savo minčių kelia nesusipratimus su šeimos nariais, bendraamžiais, tad tikėtina, kad mažasis gali apskritai nebenorėti bendrauti, tapti uždaresnis, vienišesnis. Vis tik tokiu atveju nereikėtų vaiko saugoti ir atriboti nuo bendravimo proceso. Atvirkščiai – jį reiktų kuo daugiau įtraukti į pokalbius, suteikiant saugią aplinką kalbėjimo įgūdžiams ugdyti. Tai reiškia, kad jei vaikas bando ką nors pasakyti, nors ir netaisyklingai – svarbu nesijuokti, netaisyti jo, bet pagirti už pastangas ir paskatinti kalbėti daugiau.

Atėjus laikui lankyti ikimokyklinę įstaigą

Gebėti sklandžiai kalbėti tampa ypač svarbu pradėjus lankyti ikimokyklinę įstaigą, nes kyla noras ne tik išreikšti savo jausmus ir poreikius, bet ir suprasti kitą asmenį, užmegzti socialinius santykius. Žinoma, šis noras kyla ir anksčiau, kol vaikas auga ir daugiausiai laiko praleidžia su savo tėvais, tačiau ikimokyklinėje įstaigoje jį apsupa visiškai nauji ir nepažįstami žmonės, kuriems kalbėjimo kokybė yra svarbesnė, nei tėvams. Jei vaiko sakytinė kalba nėra aiški, tėvai dažniausiai geba suprasti jo kūno kalbą, tačiau tai gali būti sudėtinga pedagogams ar kitiems vaikams, kuriems gali prireikti daugiau laiko perprasti vaiko nežodinius signalus.

Jei ikimokyklinėje įstaigoje vaikas lieka nesuprastas dėl neaiškaus kalbėjimo, lieka nepatenkinti jo poreikiai, tad tikėtina, kad jis pradės nenorėti jos lankyti. Tuomet galima būtų jam pademonstruoti, kad suprantame, jog jam sunku, bet motyvuoti, kad lankyti šią įstaigą svarbu ir toliau. Kai kurie tyrėjai teigia, kad, esant neaiškiai ikimokyklinuko sakytinei kalbai, po kurio laiko ji patobulės, jei vaikas įstaigą lankys reguliariai.

Kaip padėti vaikui lavinti kalbėjimo įgūdžius?

Sėkmingas mokymosi kalbėti procesas, vedantis link taisyklingos sakytinės kalbos, panašios į suaugusiųjų, priklauso ne tik nuo biologinių faktorių (pavyzdžiui, paveldimumo, ligų), bet ir nuo socialinės aplinkos veiksnių.

Visų pirma, kaip ir minėta, vaiko gebėjimas kalbėti pastebimai patobulėtų, jei jis reguliariai lankytų ikimokyklinę įstaigą. Tai – vieta, kur patogu mokytis kalbėti per socialinį bendravimą su kitais vaikais. Sakytinės kalbos mokymosi procesas vyksta žaidžiant žaidimus, klausantis bendraamžių ir bandant išreikšti save. Taigi, jei vaikas visiškai negeba kalbėti ar turi skurdžius sakytinės kalbos įgūdžius, tėvų, senelių ar kitų artimųjų pareiga būtų užtikrinti reguliarų ikimokyklinės įstaigos lankymą.

Jei vaikas kalba, tačiau netaisyklingai (nederina galūnių, giminių, skaičiaus, žodžių pagal prasmę), jam tikslinga kuo daugiau bendrauti su suaugusiaisiais. Juk taisyklingos sakytinės kalbos geriausiai galima išmokti iš įgudusių jos vartotojų. Taigi, mažyliui būtų naudinga sakytinės kalbos mokytis ir per socialinį bendravimą su pedagogais: ikimokyklinės įstaigos auklėtojais, muzikos, šokių ar kitų būrelių mokytojais, sporto treneriais. Mokslininkai teigia, kad pedagogai gali įtraukti vaikus į tikslingus pokalbius, kurie reikalauja sudėtingo žodyno vartojimo, jų metu naudojami atviri klausimai ir pasirenkamos mąstymą lavinančios temos. Svarbiausia, kad tie pokalbiai atlieptų vaikų interesus. Tokiu atveju jis bus labiau įsitraukęs ir susidomėjęs dalyvavimu pokalbyje. Tai, kuo vaikas domisi, ir jam kylančius kalbėjimo sunkumus galima aptarti su ugdytojais ir bendradarbiauti, lavinant vaiko sakytinę kalbą.

O kaip prisidėti galėtų tėvai?

Vaiko sakytinės kalbos ugdyme tėvai yra patys svarbiausi asmenys. Ankstesniuose tyrimuose mokslininkai nustatė, kad vaikų, kurių sakytinės kalbos raida yra įprasta, tėvai skiria daugiau laiko pokalbiams su jais, negu vaikų, kurių sakytinės kalbos raida galimai sulėtėjusi. Natūralu, kad kuo daugiau žodžių atžala girdi nuo ankstyvojo amžiaus, tuo platesnis jos žodynas. Girdėdami kuo daugiau įvairių žodžių, vaikai sužino, kokiame tiksliai kontekste jie turi būti vartojami. Taip jie išmoksta atskirti skirtingas žodžių kategorijas: veiksmažodžius, būdvardžius, prieveiksmius ir kt., ką turėtų gebėti daryti ikimokyklinukas..

Siekdami lavinti savo atžalų sakytinės kalbos įgūdžius, tėvai turėtų su vaiku ne tik daug, taisyklingai ir įvairiai kalbėti (parinkdami skirtingą intonaciją, balso garsumą, skirtingas pokalbių temas), bet ir pateikti jam grįžtamosios informacijos, pavyzdžiui, linksėti galva, atsakant į jo pasisakymus. Pastebėjus, kad atžala ėmė varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti, reikia skirti daugiau dėmesio skirtingų žodžių formų mokymui. Pavyzdžiui – savo kalboje vartoti sinonimus: įprastą žodį „bėgti“ keisti žodžiais „lėkti“, „skuosti“, „rūkti“ ir t. t.

Šių dienų visuomenėje itin paplitę išmanieji prietaisai, kuriais labai sėkmingai naudojasi ir suaugę, ir vaikai, todėl „gyvo“ bendravimo vis mažėja, tačiau jis turėtų būti pirmoje vietoje: prasminga kartu su vaiku aptarti daiktus ir veiksmus, kai, pavyzdžiui, rengiamasi, vaikštoma lauke, prausiamasi, važiuojama į svečius. Gyvas bendravimas turėtų būti dažnas, aktyvus, siekiant geriausių vaiko sakytinės kalbos vartojimo rezultatų.

Apibendrinant galima teigti, kad mokymasis kalbėti – iš tiesų sudėtingas procesas, reikalaujantis daug žinių ir pastangų ne tik iš pačių vaikų, bet ir iš aplinkinių: tėvų, pedagogų, artimųjų. Tačiau tinkamas sakytinės kalbos vartojimas suteikia daug galimybių: jausmų, poreikių išraišką, santykių kūrimą, kas yra ypač svarbu kiekvienam iš mūsų. Ikimokyklinis amžius – tas etapas, kuomet vaikai nemažą dienos dalį pradeda leisti atskirai nuo savo tėvų. Šiame etape jiems jau prireikia pasinaudoti minėtomis galimybėmis, todėl prasminga pažinti vaikų sakytinės kalbos vystymosi ypatumus ir padėti jiems įgyti pakankamus kalbėjimo įgūdžius.

Kviečiame dalyvauti atrankoje ir gauti finansavimą Mokyklinės psichologijos magistrantūros studijoms VDU

Bendradarbiavimo sutartis su Marijampolės savivaldybe

Gegužės 3 d. Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Vytauto Didžiojo universitetu, atstovaujamu rektoriaus prof. Juozo Augučio. Savivaldybės diskusijoje apie pedagogų ir specialistų mokyklose trūkumą dalyvavo ir VDU Socialinių mokslų fakulteto dekanė doc. dr. Aurelija Stelmokienė. Suprasdami augantį mokyklose dirbančių psichologų poreikį, Marijampolės savivaldybės vadovai imasi veiksmų – nuo rugsėjo savivaldybės biudžeto lėšomis apmokės Mokyklinės psichologijos magistro studijas 2 specialistams.

Daugiau skaitykite čia: https://www.vdu.lt/lt/vdu-pasirase-bendradarbiavimo-sutarti-su-marijampoles-savivaldybe/

Džiaugiuosi savo pasirinkimu VDU SMF: Mokyklinė Psichologija

• Centrai
• Facebook Demo – Customizer
• Facebook Demo – Customizer
• Instagram Demo – Customizer
• Instagram Demo – Customizer
• Pradžia
• Priėmimas
• SMF istorija
• Sociologija ir antropologija (Visuomenės, kultūros ir komunikacijos specializacija (anglų k.))
• Studentams
• Visi renginiai
• Visos naujienos
• Fakultetas
• Tyrimai
• Katedros
• Studijos
• Socialinio darbo katedra
• Tarptautiniai ryšiai
• Absolventai
• Kontaktai