Siūlymas dirbti iki 72 metų nustebino lietuvius, o kada į pensiją norėtų kiti europiečiai?
Praėjo daugiau kaip metai, kai Europos Komisija rekomendavo iki 2040 m. Lietuvoje prailginti darbingo amžiaus trukmę iki 72 m. Ši rekomendacija buvo plačiai aptarinėjama tiek darbovietėse per pietų pertrauką, tiek žiniasklaidoje, tiek politinėje arenoje. Pensinio amžiaus trukmės tema pasisakė LR Vyriausybės premjerė ir ministrai, bei pakomentavo LR prezidentas ir jo patarėjai.
Tuo tarpu, demografai baksnoja į senėjančios visuomenės pagreičius Lietuvoje ir į didelius vidutinės gyvenimo trukmės skirtumus tarp vyrų ir moterų. Vieni ekonomistai rodo skaičiavimus, kaip pensinio amžiaus neilginimas paveiks ateities kartas ir kokia tai būtų valstybės įsipareigojimų kaina. Kiti ekonomistai pateikia, kaip skurdo ir nepritekliaus rodikliai yra susiję su pensijų kaip pagrindiniu pajamų šaltiniu. Privačių pensijų fondų atstovai kaip suinteresuotos grupės pateikia savus argumentus, o ir mes kiekvienas individualiai turime nuomonę minėtu atveju.
Bet dažnai mes neįvertame kultūrinių vertybių poveikio sprendžiant apie mūsų įvairius gyvenimo tarpsnius. Kultūra dažnai padiktuoja, kada jau reikėtų pradėti galvoti ar net paskubėti priimti svarbius gyvenimo sprendimus. Pavyzdžiui, kada asmuo tampa jaunu ar vidutinio amžiaus, kada reikia sukurti šeimą, pradėti galvoti apie tapimą tėvais, bei kada reikėtų pasitraukti iš aktyvios darbo rinkos. Bet išėjimas į pensiją iš visų paminėtų sprendimų yra mažiausiai painus ar sudėtingas sprendimas, nes pensinio amžiaus riba yra reguliuojama įvairių institucijų, apskaičiuojama pagal įvairius visuomenės populiacijos demografinius bruožus, o ir nustatoma pagal mūsų pačių išbuvimo darbo rinkoje trukmę ir kitus faktorius. Dažnai atrodo, kad šio gyvenimo etapo sprendimas yra mažiausiai priklausomas nuo mūsų apsisprendimo ar net kultūrinių normų.
Bet čia mes galime pažvelgti šiek tiek plačiau į Lietuvos ir kitų Europos šalių gyventojų lūkesčius pensinio amžiaus klausimu. Tai kada yra tinkamiausias metas išeiti į pensiją? Iki kokio amžiaus dar galime susitaikyti dirbti? Ar tas ribinis pensinis amžius sutampa su perėjimu į senatvę? Ar pensinis amžius daugiau apibrėžia tik pasitraukimą iš darbo rinkos? Į šiuos bendrus klausimus dalinai gali padėti atsakyti Europos socialinis tyrimas (toliau trumpinama EST) ir tuo pačiu pažiūrėti, ar ta minima 72 metų riba yra mums priimtina kaip visuomenei ar ne.
EST atskleidžia gana didelius vertinimų apie tinkamiausią amžių visam laikui išeiti į pensiją įvairiose Europos šalyse skirtumus (žr. Grafikas Nr. 1). Vidutinio amžiaus rodikliai tarp šalių svyruoja net 8 metų intervale. Anksčiausią vidutinį pensinį idealų amžių nurodė Juodkalnijos gyventojai (58,5 m.), o vėlyviausią amžių nurodo islandai 66,2 m. yra idealus pensinis amžius. Galima įvertinti bendrą tendenciją, kad Šiaurės šalys, Airija ir Nyderlandai gerokai vėliau gyvenime vertina pensinį amžių nei bendras Europos gyventojų vidurkis, kuris yra 61,3 m. Tuo tarpu, Balkanų šalys kaip Juodkalnijos ir Serbijos (58,7 m.), bei Latvijos (58,8 m.) ir Slovakijos (58,9 m.) gyventojų vertinimai yra žemesni nei bendras Europos gyventojų vidurkis. Tuo tarpu, Lietuvos gyventojų nuomone tinkamiausias amžius išeiti į pensiją 60-tieji gyvenimo metai, bei kaip visuomenė norėtume šiek tiek anksčiau išeiti į pensiją nei vidutinis Europos gyventojas.
Svarbu pažvelgti, koks yra atotrūkis yra tarp ankstesnių vertinimų, kuriuos galima įvardinti kaip idealų pensinį amžių visuomenėje, ir oficialaus įstatymais reglamentuojamo pensinio amžiaus (ang. statutory pension age) tiriamose šalyse. Gal visuomenėse idealaus pensinio amžiaus ribos sutampa oficialiu pensiniu amžiumi? Reikia pažymėti, kad oficialios pensinio amžiaus ribos dažnai diferencijuojamos ir priklauso nuo įvairių faktorių. Priklausomai nuo darbo stažo, pajamų ar įnašų į pensijų draudimą ar kartais net profesinės pozicijos gali priklausyti, ar asmuo gali išeiti anksčiau ar vėliau į pensiją netgi toje pačioje šalyje. Bene dažniausias diferenciacinis pensinio amžiaus faktorius yra lytis, kuomet vyrams ir moterims nustatomos skirtingos pensijos ribos. Taip yra Lietuvoje, Lenkijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir kitur, todėl toliau bendras oficialus pensinis amžius tokiose šalyse buvo naudojamas kaip vyrų ir moterų amžiaus ribų vidurkis. Turint vieną oficialų pensinį amžių bus galima palyginti su šalimis, kuriose nėra diferenciacijos lyties pagrindu (žr. Grafikas Nr. 2).
Taigi, oficialus pensinis amžius visuomet yra aukštesnis nei idealaus pensinio amžiaus vertinimai visose Europos šalyje. Jeigu visos Europos visuomenės vertina, kad idealus pensinis amžius turėtų būti žemesnis nei tai oficialiai nustatyta šalyje, tai tada kyla klausimas, kokie tie skirtumai? Žemiau grafike matyti, kad Europoje atotrūkis tarp idealaus ir oficialaus pensinio amžiaus stipriai varijuoja: nuo iki metų Islandijoje ar Švedijoje iki 8 metų Bulgarijoje. Išryškėja tendencija, kad labiausiai suderinti lūkesčiai išeiti į pensiją su oficialiu laikotarpiu aptinkami visose Šiaurės šalyse ir Austrijoje, kur tas atotrūkis tėra iki dviejų metų. Pietų Europos šalių gyventojai – bulgarai, prancūzai, portugalai ir italai vertina, kad jie turėtų 6 metais anksčiau išeiti į pensiją nei nustatyta dabartinė riba šalyje. Lietuvos gyventojai vidutiniškai norėtų paankstinti apie 3 metus savo pensinį amžių nei oficialus pensinis amžius ir atitinka daugiau bendrą Europos šalių rodiklį. Beje, Estijoje šis atotrūkis mažesnis – 2,42 metai, o Latvijos gyventojų yra net 5,18 metai. Verta pastebėti, kad šie skirtumai dažnai yra nulemti skirtingo oficialaus išėjimo į pensiją amžiaus: pietų Europos (Italija, Portugalija, Prancūzija, Bulgarija) ir šiaurės Europos (Islandija ar Norvegija) šalyse yra nustatytas viena aukščiausių amžiaus ribų – 67 metai, kai su žemesnis pensinis amžius aptinkamas (iki 64 metų) Lenkijoje, Austrijoje, Slovakijoje ar Serbijoje.
Tyrime buvo klausiama ir kitų klausimų, kurie atskleidžia visuomenėje bendrus įsitikinimus apie vyresnio asmens gyvenimo tarpsnius, kaip kokio amžiaus asmuo jau laikytinas kaip senas dirbti bent 20 val. per savaitę ar ilgiau, bei kokio amžiaus asmuo laikytinas senu. Pirmasis klausimas atspindi tam tikras kultūrines laiko ribas iki kurio tarpsnio asmuo yra laikytinas vis dar produktyviu darbo rinkoje.
Kaip matyti 3-iame grafike, Europoje aptinkami vėl gana dideli kontrastai. Juodkalinijoje ar Serbijoje manoma, kad 55-56 metų asmuo jau neturėtų aktyviai dirbti. Šis gyvenimo etapo riba labiausiai atitolinama tarp Šiaurės šalių gyventojų – Islandijoje, Švedijoje ar Danijoje vidutiniškai paslenkamas atsitraukimas iš darbo rinkos iki 67-68 metų. Lietuvoje atsitraukimo iš darbo rinkos riba yra vertinama kaip 63-ieji metai ir atitinka tokių šalių (kaip Vokietija, Estija ar Čekija) vertinimus, kuriose linkstama pavėlinti atsitraukimo iš darbo rinkos. Kita kultūrinė amžiaus riba yra asmens amžius, kai jis jau laikytinas senu. Lietuvos gyventojai laiko senu asmeniu, kuris sulaukia 70-ies metų. Toks vertinimas atitinka vertinimus tose šalių, kur seno asmens riba yra labiau pavėlinama, kaip pavyzdžiui Norvegija, Belgija ir pan. Nėra ryškaus Europoje šalių regiono, kuriam būtų būdinga pavėlinti seno asmens ribas, bet Balkanų ar centrinės Europos šalyse kaip Kroatija, Vengrija, Serbija, Slovakija ar Juodkalnija seno asmens amžius yra paankstinamas. Minėtose šalyse 61-65 metų asmuo jau laikytas senu.
Vertinant pasitraukimo iš aktyvios darbo rinkos vėliausią terminą, idealaus pensinio amžiaus ir seno asmens amžiaus vertinimus pastebimos dar kelios tendencijos. Daugumoje Europos šalių gyventojų linkę sutikti, kad dar galima dirbti nei idealus pensinis amžius išskyrus Juodkalnijoje, Serbijoje, Kroatijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Airijoje. Lietuviai kartu su Danijos, Suomijos, Švedijos, Lenkijos ir Čekijos gyventojais netgi linkę į didžiausią kompromisą, nes čia sutinkama, kad 3 metus dar galima “pakentėti”, bei dirbti po įsivaizduojamo idealaus pensinio amžiaus.
Kyla klausimas, kaip galima paaiškinti minėtą požiūrių į darbingo asmens, pensinio amžiaus ir seno asmens apsibrėžimus tarp Europos šalių ir pačiose šalyse? Paaiškinimų gali būti įvairių, o aptartų amžiaus terminų nustatymas gali būti veikiamas įvairių faktorių. Tai gali būti susiję su demografiniais senėjančios visuomenės procesais, kurie nėra tolygūs įvairiose Europos visuomenėse, ar gerovės valstybės įsipareigojimais ir darbo garantijomis. Amžiaus ribos gali būti susijusios priklausomai nuo to, kokia pensijų sistemos tradicija šalyje, jos stabilumas ilgame laikotarpyje, ar politinių, kurie tiesiogiai siejasi su įvairių asmens ateities scenarijų pasirinkimais. Asmens įsitikinimai apie vėlesnį gyvenimo tarpsnį gali būti įvairūs ir juos gali lemti visi paminėti ir dar daugiau veiksnių. Tokie veiksniai formuoja asmens lūkesčius ar įsitikinimus visuomenėje, sukuria tam tikrus bendrus šalyje supratimus, tad vertinimai dažnai gali būti apspręsti kultūros. Taigi, vienas iš faktorių, kuris gali paaiškinti pensinio amžiaus ribų skirtumus, galėtų būti dominuojančių vertybių visuomenėje faktorius.
Tokiu atveju, net pensijų sistemos stabilumas šalyje, staigūs migracijos ar senėjimo procesai, ar ilgalaikiai politiniai debatai dėl pensijų reformos sąlygoja mūsų įsitikinimus pavyzdžiui apie idealų pensinį amžių, nes atsakydami į klausimą, koks geriausias amžius išeiti į pensiją, sudedame dažniausiai savo tam tikrus lūkesčius įvertinę bendrą šalies ir savo asmeninio gyvenimo kontekstą. Nors EST neklausė europiečių ir Lietuvos gyventojų apie šalies konkrečią pensijų sistemos situaciją, bet tyrimas klausė apie tai, kiek asmeniui atrodo, kad jam yra būdingos vienos ar kitos vertybės, pasitelkus socialinės psichologijos mokslininko Š. Švarco žmogiškųjų vertybių skalę. Minėtoje skalėje išskiriamos 10 universalių vertybių, kai vienos vertybės yra žymimos kaip svarbesnės nei kitos.
Vertybes galima apibrėžti įvairiai, bet sociologijos ir socialinės psichologijos aspektais – vertybes galima apibūdinti kaip tam tikrų įsitikinimų ar net siekiamų gyvenimo tikslų orientyrus, kurie formuoja mūsų elgseną kaip esminiai gyvenimo principai. Taipogi, konkreti vertybė (pvz., tradicija ar asmeninė laisvė) negali būti visiems vienodai svarbi mūsų gyvenime. Vertybės yra grįstos tam tikra nustatyta hierarchija, nes vieni įsitikinimai yra svarbesni ir aktualesni mūsų gyvenime. Kitas svarbus momentas, kad asmens individualios vertybės gali skirtis nuo dominuojančių toje visuomenėje, tad čia aktualu pažvelgti bendroje perspektyvoje kurios yra labiau išreikštos ar aktualesnės vertybės toje visuomenėje kolektyviniu pagrindu. Nenagrinėsime visų vertybių sąsajų su idealaus pensinio amžiaus vertinimais, o pasirinksime aptarti tik saugumą ir asmeninius pasiekimus kaip vertybes.
Asmenys, besivadovaujantys saugumo kaip vertybės principais, yra linkę ieškoti gyvenime stabilumo ar leistis į priklausymo grupei paieškoms. Saugumą vertinantys asmenys pritaria didesnei socialinei tvarkai, bei labiau vertina šeimos saugumą, ir turi dažniau išreikštą lūkestį, kad valdžia užtikrintų saugumą ar, kad valstybė būtų stipri. Žemiau grafike Nr. 4 matyti tendencija, kad, kuriose labiau yra išreikštas saugumo kaip vertybės poreikis yra linkusios paankstinti vidutinį idealų pensinį amžių. Tokių šalių pavyzdžiai yra Kipras, Slovėnija, Serbija, Slovakija ar Juodkalnija. Tuo tarpu, Islandija, Švedija, Norvegija ar Danija yra šalys, kurioms yra mažiau svarbus saugumas kaip vertybė, bei linkusios atidėti savo idealų pensinį amžių. Lietuvos gyventojai priklausytų “vidurinių” šalių grupei, kur saugumas santykinai svarbus, bei linkę atidėti pensinį amžių šiek tiek.
Asmeniniai pasiekimai kaip vertybė labiau aktualūs asmenims, kuriems svarbu pademonstruoti savo gabumus. Tokiam asmeniui svarbu, kad jo veikla būtų ir labai sėkminga ir, kad žmonės vertintų tuos pasiekimus. Asmeniniai pasiekimai kaip vertybė charakterizuoja asmenis, kuriems aktualesnis tampa individualios sėkmės vertinimas ar didelės asmeninės ambicijos. Čia stebima panaši tendencija: kuo labiau išreikšti ar svarbesni šalyje asmeniniai pasiekimai – tuo idealus pensinis amžius yra paankstinamas Europos šalyse. Minėtoms šalims galėtų būti priskiriamos tiek Balkanų šalys kaip Slovėnija, Serbija, Bulgarija ar Juodkalnija, bet ir santykinai Italija ar Austrija. Tuo tarpu, asmeniniai pasiekimai kaip vertybė mažiau aktualūs Islandijos, Švedijos, Norvegijos ar Suomijos visuomenėse, kur idealus pensinis amžius yra atitolinamas. Lietuva vėl priskirtina su vidutiniškai išreikštu asmeninių pasiekimų vertinimu ir patenka į bendrą likusių Europos šalių vidurkį.
Politikos mokslų mokslininkas R. Inglehartas teigia, kad daugumoje Europos šalių dominuoja racionalios ir vadinamosios sekuliarios vertybės, o religinės ar tradicinės vertybės menkai reguliuoja visuomenės gyvenimą palyginus su kitomis pasaulio visuomenėmis. Bet svarbiausi skirtumai tarp įvairių Europos visuomenių aptinkami, kiek visuomenės gyvenime aktualesnės yra saviraiškos ar išgyvenamumo vertybės. Jis pastebėjo, kad posovietinėse, centrinės Europos, Balkanų ar Baltijos šalyse dominuoja daugiau išgyvenamumo vertybės, o aukščiausiu saviraiškos laipsniu pasižymi Šiaurės šalys, Nyderlandai ar Šveicarija. Kodėl? Paaiškinimas santykinai yra paprastas, pirmoji šalių grupė patyrė staigius visuomenės pokyčius per pastaruosius 30 metų, o ir vyresnės kartos gyvenimas socialistinėje ar sovietinėje santvarkoje negarantavo stabilios gerovės ir kartu užtikrintumo gyvenime. Neužtikrintumas dėl ateities ar sunkiai prognozuojama viešo sektoriaus institucijų ar privačių subjektų kryptis yra susijęs su išgyvenamumo vertybėmis, kur individualios ekonominės gerovės siekimas yra svarbesnis nei savirealizacija. Antroji šalių grupė yra turtingų šalių su dosnia paramos sistema ir aukšta gyvenimo kokybe grupė. Tokioje aplinkoje žmonės gali sau leisti siekti aukštesnių poreikių ir nematerialių tikslų, daugiau skirti laiko sau, t.y. savirealizacijai, bei įsitraukti dažniau į visuomenės dalyvavimą ir taip palaikyti pasitikėjimą kitais.
Aptartų vertybių kaip saugumas ir asmeniniai pasiekimai iš esmės sutampa su šia R. Ingleharto hipoteze, nes kuo svarbesnės šios vertybės – tuo tikėtina aktualesnės išgyvenamumo vertybės toje visuomenėje. Mažesnis saugumo siekis ar menkesnis asmeninio statuso bei ambicijų tenkinimas labiau siejamas su savirealizacija. Norisi paminėti, kad Lietuvos ir Estijos (dėl Latvijos sudėtingiau tai įvertinti) gyventojų vertybės vertinant šiais EST duomenimis pasislinko nuo išgyvenamumo link savirealizacijos vertybių palyginus su pirmaisiais R. Ingleharto tyrimais. O Lietuvos gyventojai yra linkę nežymiai paslinkti palyginus su kitomis buvusiomis posocialistinės ar posovietinėmis šalimis aktyvios darbo rinkos vėliausią terminą, idealaus pensinio amžiaus ir seno asmens amžiaus vertinimus. Ir kaip matyti, dažnai mūsų įsivaizdavimus ne tik apie vertybes, bet net ir tikėtina diskusijas apie pensinio amžiaus pavėlinimą apsprendžia dalinai vertybės, kurios susiformavo dėka įvairių socialinių, demografinių, politinių ar kultūrinių veiksnių ar procesų kuriuos išgyvenome, išgyvename ir išgyvensime. Žinoma, aptartos kelios vertybės negali paaiškinti visų pensinio amžiaus įsivaizdavimo vertinimų tarp šalių ar net šalių viduje, bet jos padeda atskleisti įvairų kultūrinį kontekstą Europoje ir kur atsiduria Lietuva.
Vytauto Didžiojo universiteto vykdomą projektą „Lietuvos narystės Europos Socialinio tyrimo Europos mokslinių tyrimų infrastruktūros konsorciume plano įgyvendinimas“ (Nr. VS–3) finansuoja Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Lietuvos mokslo taryba.
Doc. dr. Apolonijus Žilys, nacionalinis EST koordinatorius Lietuvoje
Šaltinis: lrt.lt
Nuotolinis seminaras „Klasterinės analizės bendrieji principai socialiniams duomenims“
Europos socialinį tyrimą (EST) įgyvendinanti Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų komanda š. m. spalio 7 d. 12 val. kviečia į nuotolinį seminarą „Klasterinės analizės bendrieji principai socialiniams duomenims“.
Seminaras skirtas tyrėjams, kuriuos domina klasterinės analizės pradmenys, taip pat – norintiems atnaujinti jau turimus įgūdžius pagrindinių klasterinės analizės metodų taikyme. Seminaro metu bus aptariama, kuo vadovaujantis geriausia nuspręsti dėl klasterių skaičiaus, pristatomi k-vidurkių, hierarchinės ir kiti populiariausi klasterinės analizės metodai bei su SPSS programa pademonstruojami keli klasterinės analizės pavyzdžiai. Esant laiko, taip pat ketinama pademonstruoti klasterinės analizės pavyzdžius su tam tikrais RStudio programos paketais. Klasterinei analizei skirtų SPSS ar RStudio programos paketų seminaro metu turėti nėra privaloma.
Seminarą ves Europos socialinio tyrimo komandos Vytauto Didžiojo universitete tyrėjas doc. dr. Apolonijus Žilys.
Seminaro trukmė – 1,2 val. Seminaras vyks MS Teams platformoje.
Būtina išankstinė registracija: https://bit.ly/3dGOKIC
VDU SMF Sociologijos katedros lektorius Apolonijus Žilys: kodėl Lietuvos jaunimas perka būstą, o Vakaruose mieliau jį nuomojasi
Kylant ir nekilnojamojo turto, ir paskolų kainai, jaunimui įpirkti būstą Lietuvoje tampa vis sudėtingiau. Euribor šešių mėnesių palūkanų norma jau išlipo iš neigiamos zonos, o JAV ir Jungtinės Karalystės centriniai bankai po truputį vis kelia palūkanų normas. Kaip į tai reaguoja jaunieji Lietuvos gyventojai?
„Analizuojant prieš pandemiją darytą apklausą, galima manyti, kad neapibrėžtumo sąlygomis jaunimas dar labiau nori įsigyti būstą, nes Lietuvoje būsto pirkimas susijęs su egzistenciniu saugumo jausmu. Žmonės mėgsta kontroliuoti savo aplinką ten, kur gali. Jeigu jie jaučiasi užtikrinti, gyvendami savo nuosavoje rezidencijoje, neapibrėžtomis finansinėmis ir saugumo sąlygomis dar labiau nori įsigyti būstą“, – „Žinių radijo“ laidoje „Skaitmeninė karta“ svarsto Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros lektorius Apolonijus Žilys. Lietuvoje būsto įsigijimo ir nuomos rinka yra visiškai kitokia, lyginant su kai kuriomis Vakarų Europos valstybėmis. „Būsto politikos bendra tendencija pastaruosius 30 nepriklausomybės metų – dažniausiai kalbama apie būsto įpirkimą. Įpirkimo sąvoka yra bene svarbiausia. Dėl privatizacijos 90-aisiais Lietuvoje dominuoja privataus būsto fondas. Nuomos fondas ir vadinamasis viešasis būsto fondas arba socialinis, municipalinis būsto fondas sudaro labai mažą dalį, lyginant su kai kuriomis kitomis Vakarų šalimis. Taip pat lyginant su Vakarais, valstybė Lietuvoje mažai prisideda, padedant jaunimui įsigyti būstą,“ – sako lektorius.
Lietuvos jaunimas nedaug kuo skiriasi nuo savo tėvų, nes taip pat kaip ir jie nori būti nekilnojamojo turto savininkais, o ne nuomotojais.
„Nyderlanduose ar Vokietijoje nuoma populiari, nes ji palyginus su pirkimu yra pigi. Socialinis arba municipalinis būstas, nepriklijuojant stigmų ar etikečių, ten yra populiariausia rezidencijos forma. Pavyzdžiui, Vokietijoje ilgalaikė nuoma nieko nestebina. Jaunimas nuomoja ir gyvena 20 metų tame būste, kitaip tariant, jame ir pasensta, tampa vidutinio amžiaus. Nuoma yra saugus variantas. Jaunimas nėra spaudžiamas rinktis įsigyti nuosavą būstą. Jie tai daro dažniausiai gerai apsisprendę“, – teigia sociologas. Per 30 nepriklausomybės metų Lietuvoje užaugo karta, kuri tampa būsto paveldėtojais. „Po 30 metų atsirado tam tikra jaunimo klasė, kuri paveldi būstą. Po 30 metų įsitvirtinus privačiai būsto rinkai, dalis jaunimo natūraliai tampa būsto savininkais paveldėjimo būdu. Pavyzdžiui, Vokietijoje nuosavas būstas sudaro apie 40–50 procentų, kai Lietuvoje apie 80 proc.
Kelias nueitas privatizuojant būsto fondą, užkerta kelią valstybės kišimuisi į privačią rinką. Tai yra viena priežasčių, kodėl Lietuvoje sunku vykdyti valstybines paramos programas būstui įsigyti. Be to, tai išties yra brangu“, – sako Apolonijus Žilys.
Šaltinis: www.lrytas.lt
VDU SMF lektoriaus disertacija – tarp geriausių Lietuvoje
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto (SMF) Sociologijos katedros lektoriaus dr. Apolonijaus Žilio daktaro disertacija „Moderniosios visuomenės miesto plėtra: rezidencinė diferenciacija Lietuvos didmiesčiuose“ (socialinių mokslų sritis, sociologija 05 S), vadovas VDU prof. dr. Vylius Leonavičius, pateko tarp geriausių 2015 m. Lietuvos mokslinių disertacijų.
Rugsėjo 13 d. Lietuvos Respublikos prezidentūroje šalies vadovė Dalia Grybauskaitė apdovanojo konkurso laureatus.
Projektu siekiama skatinti doktorantus ruošti aukšto lygio disertacijas, kurios pelnytų pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Taip pat inicijuoti tarpinstitucinį ir tarpdisciplininį bendradarbiavimą, didinti Lietuvos jaunųjų mokslininkų motyvaciją vykdyti aukščiausios kokybės ir svarbos visuomenei mokslinę veiklą.
Daugiau informacijos apie konkursą ,,Geriausia disertacija“ galima rasti Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos internetiniame puslapyje.
