Šimtmečio VDU Absolventų diena‘22
Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) kartu su VDU Absolventų klubu tęsia gražią tradiciją ir antrąjį lapkričio penktadienį, lapkričio 11 d., kviečia universiteto absolventus sugrįžti į savo Alma Mater bei sudalyvauti VDU Absolventų dienai skirtuose renginiuose. Šie metai – ypatingi. Jau ne vienas renginys ar susibūrimas sutelkė Universiteto bendruomenę minėti itin prasmingą sukaktį – jau praėjo šimtas metų nuo to, kai reikšmingiausi ir išmintingiausi to meto žmonės priėmė sprendimą kurti Lietuvos universitetą Kaune. Per šiuos šimtą metų Vytauto Didžiojo universitetas subūrė daugybę profesionalų ir savo srities žinovų, kurie išugdė bei vis dar sėkmingai ugdo tūkstančius specialistų, kūrusių, kuriančių ir kursiančių mūsų visuomenę.
Šių metų pagrindinė Absolventų dienos‘22 tema – „Šimtmečio absolventų diena VDU“, dėl to didžioji dalis renginių yra organizuojama atsinaujinusiose universiteto patalpose, kurios itin stipriai pasikeitė per pastaruosius 30 metų. Šiais metais laukia kelios naujienos. Viena iš jų – susitikimas su po pasaulį išsibarsčiusiais VDU absolventais (hibridinis renginys anglų kalba) bei ekskursijos po Rektoratą ir jame atidarytą 100-mečiui skirtą ekspoziciją bei VDU atsinaujinusias patalpas. Dar viena naujiena – VDU Absolventų klubo organizuojamas forumas „Universitetui-Miestui-Valstybei: VDU Artes liberales alumnų sąjūdis ir liudijimai“, o vakarą pratęsti kvies „Alumnų dūzgės“, kurių metu vyksiančių stand-up pasirodymų bei open-mic išskirtinių istorijų metu nestigs daug juoko, šurmulio ir geriausių emocijų.
VDU ABSOLVENTŲ DIENOS’22 PROGRAMA
15.00 – 17.00 Managing Change: The Art of Transition (hybrid event in English).
Location: VMU Small Hall, S. Daukanto str. 28, Kaunas
The international VMU alumni will share the best practices among each other on the crucial today’s topic: transition. Transition is an ongoing process which involves adaptation to different contexts and changes in interpersonal relationships.
Speakers – international VMU graduates:
- Alexander Samuel Hixson, an alumnus of Sociolinguistics and Multilingualism MA programme – “Changing from a student at VDU to a teacher at VDU and moving to another country”.
- Kayako Takagi, an alumna of Educational Management MA programme – “Transition from one job to another”.
- Angelica Peccini, an alumna of Sociolinguistics and Multilingualism MA programme – “Manage change and transition”.
- Lakshya Dave, an alumnus of Applied English Linguistics MA programme – “Transitioning as an international immigrant”.
17:00 – 18:00 Pažink Universitetą iš naujo. Kviečiame atvykti apžiūrėti VDU Rektoratą ir jame atidarytą 100-mečiui skirtą ekspoziciją „Vivat Universitas Vytauti Magni!“ (K. Donelaičio g. 58) bei aplankyti atsinaujinusias Universiteto erdves, kurios itin stipriai pasikeitė per pastaruosius 30 metų (Daugiafunkcinis mokslo ir studijų centras, Putvinskio g. 23 bei VDU Pedagogų rengimo centras, K. Donelaičio g. 52).
17:00 – 17:30 Ekskursija po VDU Rektoratą ir jame atidarytą parodą „Vivat Universitas Vytauti Magni!“ (lietuvių k.)
17:30 – 18:10 Ekskursija po Universiteto erdves (lietuvių k.)
17:30 – 18:00 30 Ekskursija po VDU Rektoratą ir jame atidarytą parodą „Vivat Universitas Vytauti Magni!“ (anglų k.)
18:15 – 20:15 VDU Absolventų klubo forumas „Universitetui-Miestui-Valstybei: VDU Artes liberales alumnų sąjūdis ir liudijimai“. Forumo moderatorius Julijus Grickevičius – VDU alumnas, istorikas, LRT Klasikos vadovas.
Vieta: VDU mažoji salė (S. Daukanto g. 28, Kaunas). Organizatoriai – VDU Absolventų klubas.
I Dalis.
1. Forumo atidarymas su VDU korporacijų iškilminga ceremonija „Gaudeamus igitur“ bei sveikinimo žodis.
2. KTU, LSMU, VDU alumnų asociacijų manifestas.
II Dalis.
VDU alumnų ir dėstytojų pranešimai:
1. „Manifestų reikšmė, alumnų tapatybė ir galia visuomenėje“. Pranešėjas Valdas Rakutis. VDU alumnas, istorikas, LR Seimo narys.
2. „Nestandartiniai VDU alumnų likimai: Ar reikia siekti karjeros standarto?“ Pranešėjas Garbės Prof. Liudas Mažylis. VDU garbės profesorius ir politikos mokslų dėstytojas, chemikas, Europos parlamento narys.
3. „Ką lemia sporto galia visuomenėje“. Pranešėjas Paulius Motiejūnas. VDU alumnas, Politikos mokslų ir diplomatijos magistrantas, VDU Tarybos narys, Kauno „Žalgirio“ vadovas.
4. „Kultūros ir inteligentijos fenomenai“. Pranešėjas Simonas Kairys. VDU politikos mokslų alumnas, LR Kultūros ministras.
III Dalis.
„Blitz“ diskusija – greitų klausimų–atsakymų sesija skirta pašnekovams.
21:00 – 22:00 Alumnų dūzgės. Daugeliui pokalbių užbaigti neretai pritrūksta laiko, todėl VDU kviečia linksmai pratęsti Šimtmečio absolventų dienos vakarą su stand-up bei open-mic išskirtinėmis istorijomis, kurių metu nestigs daug juoko, šurmulio ir geriausių emocijų. Vieta – tikslinama.
Tarptautinė studentų diena. Studente, užimk VDU SMF dekanės vietą!
Turi idėjų, kaip patobulinti savo fakultetą? O gal nori pamatyti ir pajausti, ką reiškia valdyti visą Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakultetą? Lapkričio 17 d., Tarptautinės studentų dienos proga VDU SMF dekanė savo kėdę ir pareigas perleidžia studentams!
Viskas, ką turi padaryti – iki lapkričio 9 d. 23:59 val. užpildyti anketą ir parodyti savo motyvaciją, ką nori nuveikti ar pakeisti norimoje pozicijoje.
Studentai, vienai dienai užimsiantys VDU SMF dekanės vietą, bus informuoti lapkričio 11 d.
Siūlymas dirbti iki 72 metų nustebino lietuvius, o kada į pensiją norėtų kiti europiečiai?
Praėjo daugiau kaip metai, kai Europos Komisija rekomendavo iki 2040 m. Lietuvoje prailginti darbingo amžiaus trukmę iki 72 m. Ši rekomendacija buvo plačiai aptarinėjama tiek darbovietėse per pietų pertrauką, tiek žiniasklaidoje, tiek politinėje arenoje. Pensinio amžiaus trukmės tema pasisakė LR Vyriausybės premjerė ir ministrai, bei pakomentavo LR prezidentas ir jo patarėjai.
Tuo tarpu, demografai baksnoja į senėjančios visuomenės pagreičius Lietuvoje ir į didelius vidutinės gyvenimo trukmės skirtumus tarp vyrų ir moterų. Vieni ekonomistai rodo skaičiavimus, kaip pensinio amžiaus neilginimas paveiks ateities kartas ir kokia tai būtų valstybės įsipareigojimų kaina. Kiti ekonomistai pateikia, kaip skurdo ir nepritekliaus rodikliai yra susiję su pensijų kaip pagrindiniu pajamų šaltiniu. Privačių pensijų fondų atstovai kaip suinteresuotos grupės pateikia savus argumentus, o ir mes kiekvienas individualiai turime nuomonę minėtu atveju.
Bet dažnai mes neįvertame kultūrinių vertybių poveikio sprendžiant apie mūsų įvairius gyvenimo tarpsnius. Kultūra dažnai padiktuoja, kada jau reikėtų pradėti galvoti ar net paskubėti priimti svarbius gyvenimo sprendimus. Pavyzdžiui, kada asmuo tampa jaunu ar vidutinio amžiaus, kada reikia sukurti šeimą, pradėti galvoti apie tapimą tėvais, bei kada reikėtų pasitraukti iš aktyvios darbo rinkos. Bet išėjimas į pensiją iš visų paminėtų sprendimų yra mažiausiai painus ar sudėtingas sprendimas, nes pensinio amžiaus riba yra reguliuojama įvairių institucijų, apskaičiuojama pagal įvairius visuomenės populiacijos demografinius bruožus, o ir nustatoma pagal mūsų pačių išbuvimo darbo rinkoje trukmę ir kitus faktorius. Dažnai atrodo, kad šio gyvenimo etapo sprendimas yra mažiausiai priklausomas nuo mūsų apsisprendimo ar net kultūrinių normų.
Bet čia mes galime pažvelgti šiek tiek plačiau į Lietuvos ir kitų Europos šalių gyventojų lūkesčius pensinio amžiaus klausimu. Tai kada yra tinkamiausias metas išeiti į pensiją? Iki kokio amžiaus dar galime susitaikyti dirbti? Ar tas ribinis pensinis amžius sutampa su perėjimu į senatvę? Ar pensinis amžius daugiau apibrėžia tik pasitraukimą iš darbo rinkos? Į šiuos bendrus klausimus dalinai gali padėti atsakyti Europos socialinis tyrimas (toliau trumpinama EST) ir tuo pačiu pažiūrėti, ar ta minima 72 metų riba yra mums priimtina kaip visuomenei ar ne.
EST atskleidžia gana didelius vertinimų apie tinkamiausią amžių visam laikui išeiti į pensiją įvairiose Europos šalyse skirtumus (žr. Grafikas Nr. 1). Vidutinio amžiaus rodikliai tarp šalių svyruoja net 8 metų intervale. Anksčiausią vidutinį pensinį idealų amžių nurodė Juodkalnijos gyventojai (58,5 m.), o vėlyviausią amžių nurodo islandai 66,2 m. yra idealus pensinis amžius. Galima įvertinti bendrą tendenciją, kad Šiaurės šalys, Airija ir Nyderlandai gerokai vėliau gyvenime vertina pensinį amžių nei bendras Europos gyventojų vidurkis, kuris yra 61,3 m. Tuo tarpu, Balkanų šalys kaip Juodkalnijos ir Serbijos (58,7 m.), bei Latvijos (58,8 m.) ir Slovakijos (58,9 m.) gyventojų vertinimai yra žemesni nei bendras Europos gyventojų vidurkis. Tuo tarpu, Lietuvos gyventojų nuomone tinkamiausias amžius išeiti į pensiją 60-tieji gyvenimo metai, bei kaip visuomenė norėtume šiek tiek anksčiau išeiti į pensiją nei vidutinis Europos gyventojas.
Svarbu pažvelgti, koks yra atotrūkis yra tarp ankstesnių vertinimų, kuriuos galima įvardinti kaip idealų pensinį amžių visuomenėje, ir oficialaus įstatymais reglamentuojamo pensinio amžiaus (ang. statutory pension age) tiriamose šalyse. Gal visuomenėse idealaus pensinio amžiaus ribos sutampa oficialiu pensiniu amžiumi? Reikia pažymėti, kad oficialios pensinio amžiaus ribos dažnai diferencijuojamos ir priklauso nuo įvairių faktorių. Priklausomai nuo darbo stažo, pajamų ar įnašų į pensijų draudimą ar kartais net profesinės pozicijos gali priklausyti, ar asmuo gali išeiti anksčiau ar vėliau į pensiją netgi toje pačioje šalyje. Bene dažniausias diferenciacinis pensinio amžiaus faktorius yra lytis, kuomet vyrams ir moterims nustatomos skirtingos pensijos ribos. Taip yra Lietuvoje, Lenkijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir kitur, todėl toliau bendras oficialus pensinis amžius tokiose šalyse buvo naudojamas kaip vyrų ir moterų amžiaus ribų vidurkis. Turint vieną oficialų pensinį amžių bus galima palyginti su šalimis, kuriose nėra diferenciacijos lyties pagrindu (žr. Grafikas Nr. 2).
Taigi, oficialus pensinis amžius visuomet yra aukštesnis nei idealaus pensinio amžiaus vertinimai visose Europos šalyje. Jeigu visos Europos visuomenės vertina, kad idealus pensinis amžius turėtų būti žemesnis nei tai oficialiai nustatyta šalyje, tai tada kyla klausimas, kokie tie skirtumai? Žemiau grafike matyti, kad Europoje atotrūkis tarp idealaus ir oficialaus pensinio amžiaus stipriai varijuoja: nuo iki metų Islandijoje ar Švedijoje iki 8 metų Bulgarijoje. Išryškėja tendencija, kad labiausiai suderinti lūkesčiai išeiti į pensiją su oficialiu laikotarpiu aptinkami visose Šiaurės šalyse ir Austrijoje, kur tas atotrūkis tėra iki dviejų metų. Pietų Europos šalių gyventojai – bulgarai, prancūzai, portugalai ir italai vertina, kad jie turėtų 6 metais anksčiau išeiti į pensiją nei nustatyta dabartinė riba šalyje. Lietuvos gyventojai vidutiniškai norėtų paankstinti apie 3 metus savo pensinį amžių nei oficialus pensinis amžius ir atitinka daugiau bendrą Europos šalių rodiklį. Beje, Estijoje šis atotrūkis mažesnis – 2,42 metai, o Latvijos gyventojų yra net 5,18 metai. Verta pastebėti, kad šie skirtumai dažnai yra nulemti skirtingo oficialaus išėjimo į pensiją amžiaus: pietų Europos (Italija, Portugalija, Prancūzija, Bulgarija) ir šiaurės Europos (Islandija ar Norvegija) šalyse yra nustatytas viena aukščiausių amžiaus ribų – 67 metai, kai su žemesnis pensinis amžius aptinkamas (iki 64 metų) Lenkijoje, Austrijoje, Slovakijoje ar Serbijoje.
Tyrime buvo klausiama ir kitų klausimų, kurie atskleidžia visuomenėje bendrus įsitikinimus apie vyresnio asmens gyvenimo tarpsnius, kaip kokio amžiaus asmuo jau laikytinas kaip senas dirbti bent 20 val. per savaitę ar ilgiau, bei kokio amžiaus asmuo laikytinas senu. Pirmasis klausimas atspindi tam tikras kultūrines laiko ribas iki kurio tarpsnio asmuo yra laikytinas vis dar produktyviu darbo rinkoje.
Kaip matyti 3-iame grafike, Europoje aptinkami vėl gana dideli kontrastai. Juodkalinijoje ar Serbijoje manoma, kad 55-56 metų asmuo jau neturėtų aktyviai dirbti. Šis gyvenimo etapo riba labiausiai atitolinama tarp Šiaurės šalių gyventojų – Islandijoje, Švedijoje ar Danijoje vidutiniškai paslenkamas atsitraukimas iš darbo rinkos iki 67-68 metų. Lietuvoje atsitraukimo iš darbo rinkos riba yra vertinama kaip 63-ieji metai ir atitinka tokių šalių (kaip Vokietija, Estija ar Čekija) vertinimus, kuriose linkstama pavėlinti atsitraukimo iš darbo rinkos. Kita kultūrinė amžiaus riba yra asmens amžius, kai jis jau laikytinas senu. Lietuvos gyventojai laiko senu asmeniu, kuris sulaukia 70-ies metų. Toks vertinimas atitinka vertinimus tose šalių, kur seno asmens riba yra labiau pavėlinama, kaip pavyzdžiui Norvegija, Belgija ir pan. Nėra ryškaus Europoje šalių regiono, kuriam būtų būdinga pavėlinti seno asmens ribas, bet Balkanų ar centrinės Europos šalyse kaip Kroatija, Vengrija, Serbija, Slovakija ar Juodkalnija seno asmens amžius yra paankstinamas. Minėtose šalyse 61-65 metų asmuo jau laikytas senu.
Vertinant pasitraukimo iš aktyvios darbo rinkos vėliausią terminą, idealaus pensinio amžiaus ir seno asmens amžiaus vertinimus pastebimos dar kelios tendencijos. Daugumoje Europos šalių gyventojų linkę sutikti, kad dar galima dirbti nei idealus pensinis amžius išskyrus Juodkalnijoje, Serbijoje, Kroatijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Airijoje. Lietuviai kartu su Danijos, Suomijos, Švedijos, Lenkijos ir Čekijos gyventojais netgi linkę į didžiausią kompromisą, nes čia sutinkama, kad 3 metus dar galima „pakentėti”, bei dirbti po įsivaizduojamo idealaus pensinio amžiaus.
Kyla klausimas, kaip galima paaiškinti minėtą požiūrių į darbingo asmens, pensinio amžiaus ir seno asmens apsibrėžimus tarp Europos šalių ir pačiose šalyse? Paaiškinimų gali būti įvairių, o aptartų amžiaus terminų nustatymas gali būti veikiamas įvairių faktorių. Tai gali būti susiję su demografiniais senėjančios visuomenės procesais, kurie nėra tolygūs įvairiose Europos visuomenėse, ar gerovės valstybės įsipareigojimais ir darbo garantijomis. Amžiaus ribos gali būti susijusios priklausomai nuo to, kokia pensijų sistemos tradicija šalyje, jos stabilumas ilgame laikotarpyje, ar politinių, kurie tiesiogiai siejasi su įvairių asmens ateities scenarijų pasirinkimais. Asmens įsitikinimai apie vėlesnį gyvenimo tarpsnį gali būti įvairūs ir juos gali lemti visi paminėti ir dar daugiau veiksnių. Tokie veiksniai formuoja asmens lūkesčius ar įsitikinimus visuomenėje, sukuria tam tikrus bendrus šalyje supratimus, tad vertinimai dažnai gali būti apspręsti kultūros. Taigi, vienas iš faktorių, kuris gali paaiškinti pensinio amžiaus ribų skirtumus, galėtų būti dominuojančių vertybių visuomenėje faktorius.
Tokiu atveju, net pensijų sistemos stabilumas šalyje, staigūs migracijos ar senėjimo procesai, ar ilgalaikiai politiniai debatai dėl pensijų reformos sąlygoja mūsų įsitikinimus pavyzdžiui apie idealų pensinį amžių, nes atsakydami į klausimą, koks geriausias amžius išeiti į pensiją, sudedame dažniausiai savo tam tikrus lūkesčius įvertinę bendrą šalies ir savo asmeninio gyvenimo kontekstą. Nors EST neklausė europiečių ir Lietuvos gyventojų apie šalies konkrečią pensijų sistemos situaciją, bet tyrimas klausė apie tai, kiek asmeniui atrodo, kad jam yra būdingos vienos ar kitos vertybės, pasitelkus socialinės psichologijos mokslininko Š. Švarco žmogiškųjų vertybių skalę. Minėtoje skalėje išskiriamos 10 universalių vertybių, kai vienos vertybės yra žymimos kaip svarbesnės nei kitos.
Vertybes galima apibrėžti įvairiai, bet sociologijos ir socialinės psichologijos aspektais – vertybes galima apibūdinti kaip tam tikrų įsitikinimų ar net siekiamų gyvenimo tikslų orientyrus, kurie formuoja mūsų elgseną kaip esminiai gyvenimo principai. Taipogi, konkreti vertybė (pvz., tradicija ar asmeninė laisvė) negali būti visiems vienodai svarbi mūsų gyvenime. Vertybės yra grįstos tam tikra nustatyta hierarchija, nes vieni įsitikinimai yra svarbesni ir aktualesni mūsų gyvenime. Kitas svarbus momentas, kad asmens individualios vertybės gali skirtis nuo dominuojančių toje visuomenėje, tad čia aktualu pažvelgti bendroje perspektyvoje kurios yra labiau išreikštos ar aktualesnės vertybės toje visuomenėje kolektyviniu pagrindu. Nenagrinėsime visų vertybių sąsajų su idealaus pensinio amžiaus vertinimais, o pasirinksime aptarti tik saugumą ir asmeninius pasiekimus kaip vertybes.
Asmenys, besivadovaujantys saugumo kaip vertybės principais, yra linkę ieškoti gyvenime stabilumo ar leistis į priklausymo grupei paieškoms. Saugumą vertinantys asmenys pritaria didesnei socialinei tvarkai, bei labiau vertina šeimos saugumą, ir turi dažniau išreikštą lūkestį, kad valdžia užtikrintų saugumą ar, kad valstybė būtų stipri. Žemiau grafike Nr. 4 matyti tendencija, kad, kuriose labiau yra išreikštas saugumo kaip vertybės poreikis yra linkusios paankstinti vidutinį idealų pensinį amžių. Tokių šalių pavyzdžiai yra Kipras, Slovėnija, Serbija, Slovakija ar Juodkalnija. Tuo tarpu, Islandija, Švedija, Norvegija ar Danija yra šalys, kurioms yra mažiau svarbus saugumas kaip vertybė, bei linkusios atidėti savo idealų pensinį amžių. Lietuvos gyventojai priklausytų „vidurinių” šalių grupei, kur saugumas santykinai svarbus, bei linkę atidėti pensinį amžių šiek tiek.
Asmeniniai pasiekimai kaip vertybė labiau aktualūs asmenims, kuriems svarbu pademonstruoti savo gabumus. Tokiam asmeniui svarbu, kad jo veikla būtų ir labai sėkminga ir, kad žmonės vertintų tuos pasiekimus. Asmeniniai pasiekimai kaip vertybė charakterizuoja asmenis, kuriems aktualesnis tampa individualios sėkmės vertinimas ar didelės asmeninės ambicijos. Čia stebima panaši tendencija: kuo labiau išreikšti ar svarbesni šalyje asmeniniai pasiekimai – tuo idealus pensinis amžius yra paankstinamas Europos šalyse. Minėtoms šalims galėtų būti priskiriamos tiek Balkanų šalys kaip Slovėnija, Serbija, Bulgarija ar Juodkalnija, bet ir santykinai Italija ar Austrija. Tuo tarpu, asmeniniai pasiekimai kaip vertybė mažiau aktualūs Islandijos, Švedijos, Norvegijos ar Suomijos visuomenėse, kur idealus pensinis amžius yra atitolinamas. Lietuva vėl priskirtina su vidutiniškai išreikštu asmeninių pasiekimų vertinimu ir patenka į bendrą likusių Europos šalių vidurkį.
Politikos mokslų mokslininkas R. Inglehartas teigia, kad daugumoje Europos šalių dominuoja racionalios ir vadinamosios sekuliarios vertybės, o religinės ar tradicinės vertybės menkai reguliuoja visuomenės gyvenimą palyginus su kitomis pasaulio visuomenėmis. Bet svarbiausi skirtumai tarp įvairių Europos visuomenių aptinkami, kiek visuomenės gyvenime aktualesnės yra saviraiškos ar išgyvenamumo vertybės. Jis pastebėjo, kad posovietinėse, centrinės Europos, Balkanų ar Baltijos šalyse dominuoja daugiau išgyvenamumo vertybės, o aukščiausiu saviraiškos laipsniu pasižymi Šiaurės šalys, Nyderlandai ar Šveicarija. Kodėl? Paaiškinimas santykinai yra paprastas, pirmoji šalių grupė patyrė staigius visuomenės pokyčius per pastaruosius 30 metų, o ir vyresnės kartos gyvenimas socialistinėje ar sovietinėje santvarkoje negarantavo stabilios gerovės ir kartu užtikrintumo gyvenime. Neužtikrintumas dėl ateities ar sunkiai prognozuojama viešo sektoriaus institucijų ar privačių subjektų kryptis yra susijęs su išgyvenamumo vertybėmis, kur individualios ekonominės gerovės siekimas yra svarbesnis nei savirealizacija. Antroji šalių grupė yra turtingų šalių su dosnia paramos sistema ir aukšta gyvenimo kokybe grupė. Tokioje aplinkoje žmonės gali sau leisti siekti aukštesnių poreikių ir nematerialių tikslų, daugiau skirti laiko sau, t.y. savirealizacijai, bei įsitraukti dažniau į visuomenės dalyvavimą ir taip palaikyti pasitikėjimą kitais.
Aptartų vertybių kaip saugumas ir asmeniniai pasiekimai iš esmės sutampa su šia R. Ingleharto hipoteze, nes kuo svarbesnės šios vertybės – tuo tikėtina aktualesnės išgyvenamumo vertybės toje visuomenėje. Mažesnis saugumo siekis ar menkesnis asmeninio statuso bei ambicijų tenkinimas labiau siejamas su savirealizacija. Norisi paminėti, kad Lietuvos ir Estijos (dėl Latvijos sudėtingiau tai įvertinti) gyventojų vertybės vertinant šiais EST duomenimis pasislinko nuo išgyvenamumo link savirealizacijos vertybių palyginus su pirmaisiais R. Ingleharto tyrimais. O Lietuvos gyventojai yra linkę nežymiai paslinkti palyginus su kitomis buvusiomis posocialistinės ar posovietinėmis šalimis aktyvios darbo rinkos vėliausią terminą, idealaus pensinio amžiaus ir seno asmens amžiaus vertinimus. Ir kaip matyti, dažnai mūsų įsivaizdavimus ne tik apie vertybes, bet net ir tikėtina diskusijas apie pensinio amžiaus pavėlinimą apsprendžia dalinai vertybės, kurios susiformavo dėka įvairių socialinių, demografinių, politinių ar kultūrinių veiksnių ar procesų kuriuos išgyvenome, išgyvename ir išgyvensime. Žinoma, aptartos kelios vertybės negali paaiškinti visų pensinio amžiaus įsivaizdavimo vertinimų tarp šalių ar net šalių viduje, bet jos padeda atskleisti įvairų kultūrinį kontekstą Europoje ir kur atsiduria Lietuva.
Vytauto Didžiojo universiteto vykdomą projektą „Lietuvos narystės Europos Socialinio tyrimo Europos mokslinių tyrimų infrastruktūros konsorciume plano įgyvendinimas“ (Nr. VS–3) finansuoja Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Lietuvos mokslo taryba.
Doc. dr. Apolonijus Žilys, nacionalinis EST koordinatorius Lietuvoje
Šaltinis: lrt.lt
Viešą paskaitą skaitys prof. Adam Kuper iš Londono ekonomikos mokyklos
Lapkričio 4 d., penktadienį, 13 val., Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje (S. Daukanto g. 25, Kaunas) viešą paskaitą-seminarą „Magical Thinking: How to make sense of magic“ skaitys lietuvių kilmės pasaulinio garso antropologas, Britų akademijos narys, Europos socialinės antropologijos asociacijos įkūrėjas, Londono ekonomikos mokyklos profesorius Adam Kuper. Paskaitą organizuoja VDU Socialinės antropologijos centras.
Paskaitoje profesorius analizuos tokių klasikinėje antropologijoje nagrinėjamų reiškinių kaip magija, užkeikimai, burtininkavimas transformacijas ir konotacijas šiuolaikinėje visuomenėje. Vienas iš klasikinių antropologijos klausimų yra, kaip suvokti tikėtinai neracionalius įsitikinimus, pavyzdžiui, tikėjimą magija ar burtais, ir žalą, kurią sukelia judėjimai prieš burtininkystę (angl. anti-witchcraft) bei cargo kultas. Ar gali kai kurios antropologų išvystytos teorijos, skirtos šių reiškinių paaiškinimui, padėti mums suprasti šiuolaikinius mitus apie sveikatą, apokaliptines sektas ir sąmokslo teorijas?
Adam Kuper yra žinomas kaip Socialinių mokslų enciklopedijos mokslinis redaktorius, antropologijos teorijų ir istorijos tyrinėtojas, taip pat Afrikos, Karibų, Europos visuomenių, giminystės ir politinių sistemų tyrėjas, 19 knygų autorius ir bendraautoris. Adam Kuper yra trečios kartos Kauno litvakų palikuonis, 1989–1990 m. jis dalyvavo atkuriant VDU ir steigiant prof. Liucijos Baškauskaitės vadovaujamą Antropologijos katedrą.
VDU tyrėjams – seminarų ciklas „Įvadas į duomenų analizę su Mplus“
Europos socialinį tyrimą (EST) įgyvendinanti VDU mokslininkų komanda įvairių socialinių mokslų krypčių tyrėjus kviečia į nuotolinių metodologinių seminarų ciklą „Įvadas į duomenų analizę su Mplus“.
Seminarų metu bus pateikiama informacija apie struktūrinį lygčių modeliavimą, modelių patikimumo įvertinimą. Pristatoma Mplus programa, jos galimybės ir ribotumai, pagrindinės Mplus komandos ir pakomandės. Mokysimės SPSS faile esančius duomenis eksportuoti į formatą, kurį nuskaito Mplus programa, apskaičiuoti pagrindines – prašomosios statistikos charakteristikas, užrašyti analizės kodą patvirtinančiajai faktorinei analizei bei moderaciniam ryšiui tikrinti.
Seminarų ciklas vyks 2022 m. lapkričio mėn.:
- Lapkričio 4 d. 12:00-14:00 val. – Mplus komandų ir pakomandžių pristatymas, failo perkėlimas iš SPSS į formatą, kurį nuskaito Mplus, analizės kodo užrašymas ir paleidimas, pagrindinių aprašomosios statistikos charakteristikų apskaičiavimas.
- Lapkričio 11 d. 12:00-14:00 val. – Patvirtinančioji faktorinė analizė su Mplus.
- Lapkričio 18 d. 12:00-14:00 val. – Mediacinių ryšių analizė panaudojant Mplus.
Seminarai tarpusavyje tampriai susiję. Neturintys darbo su Mplus programa patirties asmenys turėtų sudalyvauti pirmame seminare ir toliau pasirinktinai abiejuose sekančiuose ar viename iš jų. Turintys duomenų analizės su Mplus programa patirties, gali dalyvauti ne visame mokymų cikle, bet kažkuriame iš seminarų (t.y. pirmąjį gali praleisti). Norint dalyvauti seminaruose Mplus programos turėjimas nėra būtinas.
Seminarus ves EST komandos Vytauto Didžiojo universitete tyrėja dr. Gabija Jarašiūnaitė-Fedosejeva.
Seminarai vyks MS Teams platformoje. Būtina išankstinė registracija (prisijungimo nuorodą atsiųsime likus dienai iki seminarų pradžios).
VDU Tėvų akademijoje aptars virtualių socialinių kontaktų reikšmę
Spalio 27 d. (ketvirtadienį), 18 val., VDU Tėvų akademija kviečia dalyvauti nuotolinėje paskaitoje „Virtualūs ar skaitmeniniai socialiniai kontaktai? Kova su darbo-šeimos konfliktu“. Paskaitą ves VDU Psichologijos katedros doktorantas Tadas Vadvilavičius.
Paskaitoje bus kalbama apie tai, kaip virtualūs ir skaitmeniniai socialiniai kontaktai gali padėti ir/ar trukdyti kovoti su namuose patiriamu darbo-šeimos konfliktu. Paskaitoje bus remiamasi Europos socialinio tyrimo (EST) 10-osios bangos duomenimis iš dešimties Europos valstybių, įskaitant ir Lietuvos.
Būtina išankstinė registracija
Paskaita vyks nuotoliniu būdu. Likus dienai iki renginio, užsiregistravusiems bus išsiųsta prisijungimo informacija.
Kviečiame dalyvauti!
**********************
VDU Tėvų akademija – tai dalis Socialinių mokslų fakulteto misijos. Kartą per mėnesį VDU Socialinių mokslų fakulteto dėstytojai – psichologai, sociologai, socialinio darbo atstovai dovanoja nemokamus užsiėmimus tėvams, taip siekdami prisidėti prie visuomenės tobulėjimo. Kviečiame mokytis apie save, šeimą, savo vaikus, jų auklėjimą ir kitomis aktualiomis temomis.
Studentams – kvietimas išvykti studijų praktikai užsienyje
Tarptautinių ryšių departamentas skelbia papildomą konkursą ir kviečia visus universiteto studentus pasinaudoti galimybe išvykti studijų praktikai užsienyje.
Galite dalyvauti šiose tarptautinio mobilumo programose:
- „Erasmus+” praktikos (Visos pasaulio šalys) Paraiškas konkursui galite teikti iki 2022 m. lapkričio 14 d.
- Tarptautinės praktikos (ne ES/EEE šalys). Paraiškas konkursui galite teikti iki 2022 m. lapkričio 14 d.
Telefonas prie vairo: priklausomybė ar žalingas įprotis?
Greičiausiai esate pastebėję, kad užsidegus raudonam šviesoforo signalui ne vienas vairuotojas į rankas čiumpa mobiliojo ryšio priemonę. Dalis jų, net ir pradėję važiuoti, telefonu toliau rašo trumpąsias žinutes, kalba ar naršo internete. Norint išvengti pasekmių neatsakingai vairuojant, telefoną siūloma ne tik nutildyti ar išjungti, tačiau net ir „užrakinti“ bagažinėje. Apie tai, kas lemia vairuotojų drąsą kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) psichologe dr. Rasa Markšaityte.
Rizikas žino, bet elgiasi kitaip
Policijos pareigūnai ir saugaus eismo ekspertai nuolat akcentuoja, kad naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis – veikla, nesusijusi su transporto priemonės vairavimu. Tai reglamentuota ir Kelių eismo taisyklių (KET) 20 punkte. Rašyti žinutes, kalbėti telefonu, naršyti internete ar kitaip naudotis mobiliojo ryšio priemone rankomis galima tik saugiai sustojus leistinoje vietoje, išjungus vairuojamos transporto priemonės variklį.
Tačiau net ir žinodami rizikas, mobiliųjų iš rankų žmonės nepaleidžia net vairuodami. Anot VDU psichologės dr. R. Markšaitytės, tai vyksta dėl asmeninės patirties, kuomet telefono naudojimas nesukelia jokių pasekmių. Tačiau taip galvoti yra ydinga.
„Deja, bet žinojimo nepakanka elgesiui pakeisti. Čia galima pasitelkti analogiją – beveik visi rūkantys pasakys, jog žino, kokias grėsmes sveikatai kelia nikotinas ir jo priemaišos, bet vis tiek rūko. Bėda ta, jog nors žmonės suvokia, kad telefono naudojimas prie vairo didina riziką pateikti į eismo įvykį, kad atitraukia vairuotojo dėmesį nuo kelio ir pailgina jo reakciją į kitus eismo dalyvius, netgi patys nurodo, kad kai naudojasi telefonu, jaučia, jog reikia mažinti greitį ir sąmoningai pasirenka nemanevruoti ir pan., vis tiek nepadeda telefono toliau nuo savęs.
Galbūt taip yra todėl, kad daugelis mūsų turime patirtį kaip atsiliepėm telefonu, naršėm ar rašėm ir nieko nenutiko. Juk eismo įvykis nenutinka kiekvieną kartą kai paimame telefoną į rankas – vaidinasi, susikaupia daug prieštaraujančios informacijos ir vadovaujamės tada ne mokslininkų nurodomais faktais ar statistika, bet asmenine patirtimi. O toks pasekmių nebuvimas tik dar labiau sustiprina galvojimą, kad telefonas vairuotojų neblaško ir vairuoti netrukdo“, – teigė dr. R. Markšaitytė.
Psichologė atkreipė dėmesį, kad vairuotojai per daug pasitiki savimi, o dažnai įvykių priežastis aiškina sau palankiai, taip apsaugodami savigarbą.
„Jeigu telefonas tampa įvykio priežastimi, tai imam galvoti, kad tik „vos vos neatsitrenkiau“, „suvaldžiau“, „spėjau sureaguoti“, „čia nieko rimto juk nenutiko“ arba „tas kitas vairuotojas nemoka važiuoti“… Kita vertus, dalis vairuotojų taip pat mano, kad jie turi pakankamus įgūdžius, ir net ištikus kokiai nors avarinei situacijai kol kalbėjo telefonu, jie sugebės susidoroti su iššūkiu ir į rimtą bėdą nepateks“, – teigė dr. R. Markšaitytė.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad remiantis moksliniais tyrimais, reakcijos laikas naudojantis telefonu suprastėja net 3 kartus. Pavyzdžiui, važiuojant gyvenvietėje leistinu 50 km/val. greičiu, per 2 sekundes praleistas telefone vairuotojas nuvažiuos net 27 metrus. Vadinasi, 27 metrus vairuotojas gali nuvažiuoti visiškai nematydamas tam tikrų kelio ženklų ar kelio ruožo – tai prilyginama lyg vairavimui užsimerkus.
Šaltinis: kaunas.kasvyksta.lt
Šiandien – mokymai apie mokymąsi tarnaujant bendruomenei
Spalio 18 d., antradienį, 16–17.30 val., internete rengiami vieši mokymai „Kaip lyčių dimensiją veiksmingai integruoti į studijas? Mokymosi tarnaujant bendruomenei patirtis“. Seminarą ves VDU Socialinių mokslų fakulteto profesorė dr. Natalija Mažeikienė ir VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorė dr. Auksė Balčytienė. Dalyviai kviečiami registruotis internetu.
Seminaro lektorės supažindins dėstytojus(-as) su inovatyvaus „Mokymosi tarnaujant bendruomenei“ (angl. community based service learning) metodo taikymu studijų procese. Prieš 40 metų sukurtas JAV ir šiuo metu Europos universitetuose sparčiai populiarėjantis įtraukiojo mokymosi metodas yra paremtas pilietinių, socialinių ir profesinių gebėjimų ugdymu per studentų teikiamą profesinę pagalbą bendruomenėms ir organizacijoms. Seminare bus pristatyti tokio mokymosi metodo taikymo principai, eiga, didaktiniai įrankiai, pavyzdžiai ir seminaro dėstytojų kelerių metų patirtis šioje srityje. „Mokymosi tarnaujant bendruomenei“ metodologija bus pristatoma iliustruojant, kaip integruoti lyčių dimensiją į studijas.
Seminare VDU aptars grįžtamosios migracijos tyrimų rezultatus
Spalio 18 d., 16 val. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinės antropologijos centras kviečia į dr. Violettos Parutis (Esekso universitetas, Jungtinė Karalystė) seminarą “[I would leave again] only over my dead body!”: Return or double return migration among Lithuanian and Polish (re)migrants”.
Seminaras vyks gyvai, VDU Socialinių mokslų fakultete (Jonavos g. 66) 112 auditorijoje. Išankstinės registracijos nėra.
Seminaras vyks anglų kalba.
Seminaro anotacija lietuvių kalba:
Nors grįžtamosios migracijos tyrimų ir daugėja, mažai žinoma apie tai, kas vyksta emigrantams sugrįžus. Seminaras prisidės prie šių žinių spragos užpildymo – jame bus aptariami tyrimo, kuriame analizuoti grįžusiųjų iš emigracijos lenkų ir lietuvių planai dalyvauti tolesniame mobilume, rezultatai. Pasitelkiant mišraus tyrimo metodą buvo tiriama, kokiomis aplinkybėmis grįžtantys migrantai ketina likti savo kilmės šalyje visam laikui ir kokie veiksniai priverstų juos apsvarstyti galimybę vėl išvykti.
Dr. Violettos Parutis vizitą Vytauto Didžiojo universitete remia Vytauto Kavolio vardo tarpdisciplininė profesūros vizitų programa. Ji skirta kviestinių lietuvių diasporos dėstytojų vizitams VDU. Programa siekiama stiprinti tarpdisciplininį požiūrį studijų programose ir ryšius su lietuvių diasporos akademine bendruomene. Stipendiją vizitui įsteigė Lietuvių fondo administruojamas Danos Gedvilienės fondas.
Daugiau informacijos apie dr. Violetta Parutis metodologinių seminarų ciklą
