Vilma Narkevičienė: “Studijos VDU išties man buvo puikiu startu”
Vilma Narkevičienė, Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro psichologė, Kauno apskrities specialiųjų pedagogų ir tėvų draugijos pirmininkė
Koks buvo Jūsų kelias iki VDU?
Jau besimokydama Kauno „Varpo” gimnazijoje puikiai žinojau, kad noriu studijuoti VDU. Mane šis universitetas buvo patraukęs savo naujovišku, vakarietišku stiliumi, iš užsienio atvykstančiais dėstytojais, įdomiomis studijų programomis, galimybe mokytis įvairių užsienio kalbų, lanksčiu ir pagal asmeninius poreikius pasirenkamu studijų turiniu bei paskaitų tvarkaraščiu. Taip pat norėjosi studijuoti gimtajame mieste ir viliojo gana ilgos, jau prieš Šv. Kalėdas prasidedančios žiemos atostogos, kurių, kitaip nei kitose aukštosiose mokyklose, neslėgė pasirengimas egzaminų sesijai. Antru mano žingsniu buvo studijų programos pasirinkimas. Tuo metu svyravau tarp anglų filologijos bei ekonomikos ir vadybos studijų programų pasirinkimo. Tačiau prieš pat abitūros egzaminus, eidama savo mokyklos psichologės pavyzdžiu, pasirinkau psichologijos studijas ir iki šiol nei akimirkai nesu dvejojus šio pasirinkimo teisingumu.
Ką Jums davė studijos VDU?
Studijos VDU man davė išties daug: pradedant teoriniu ir praktiniu profesijos pagrindu, platesniu išsilavinimu, kelių užsienio kalbų (anglų k., prancūzų k., ispanų k.) išmokimu ir baigiant iki šiol esančiais kolegomis, draugais bei tam tikra pasaulėžiūra, asmeninėmis nuostatomis ir savybėmis.
Kokią įtaką jos daro dabartiniam Jūsų gyvenimui ir pasiekimams?
Studijuodama VDU, jau trečiajame kurse supratau, kad noriu teoriškai ir praktiškai gilintis į kurčiųjų psichologiją. Šį pasirinkimą dar labiau sustiprino doc. dr. Algirdo Grigonio dėstomas „Specialiųjų poreikių vaikų psichologijos” kursas. Pradėjau mokytis lietuvių gestų kalbos, parengiau bakalauro ir magistro tezes apie kurčių mokinių vaizdinės atminties raidą ir pradėjau dirbti dabartiniame Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre psichologe. Šiame centre dirbu jau 14 metų, per kuriuos įgijau gana didelę psichologinės pagalbos teikimo kurtiems ir neprigirdintiems vaikams bei jų šeimoms patirtį, gilinausi į mokslinius tyrimus apie kurčiųjų kognityvinę, emocinę raidą, rengdama ir dalyvaudama įvairiuose seminaruose, konferencijose dalijausi įgyta teorine ir praktine patirtimi su kolegomis, pedagogais, klausos sutrikimą turinčių vaikų tėvais, pagalbos specialistais iš Lietuvos ir užsienio.
Garbaus atminimo doc. dr. A. Grigonis, kuris buvo mano baigiamųjų darbų mokslinis vadovas ir Kauno apskrities specialiųjų pedagogų ir tėvų draugijos steigėjas bei pirmininkas, pakvietė mane visuomeninei veiklai talkinant organizuoti kvalifikacinius renginius (seminarus, konferencijas) pedagogams ir specialistams, dirbantiems su specialiųjų (ugdymosi) poreikių turinčiais asmenimis. Taip nuo 2001 m. įsitraukiau į tarptautinių A.P.P.L.E. (Amerikos pedagogų pagalba Lietuvos švietimui) seminarų organizavimą visoje Lietuvoje, o nuo 2006 m. po doc. dr. A. Grigonio mirties tapau šių seminarų koordinatore ir Kauno apskrities specialiųjų pedagogų ir tėvų draugijos pirmininke. Kaip šios NVO atstovė priklausiau Šiaurės-Baltijos šalių specialistų, dirbančių su vaikais ir paaugliais, organizacijos (NBO: Nordic-Baltic organization for professionals working with children and adolescents) valdybai bei dalyvavau šios organizacijos veikloje rengiant tarptautines konferencijas (2008 m., 2010 m. ir 2012 m.) vaikų ir paauglių psichinės sveikatos, socialinės globos specialistams iš Šiaurės ir Baltijos šalių.
Ar sutinkate, kad aukštoji mokykla turi išmokyti studentą mokytis visą gyvenimą? Ir ar Jums studijos VDU buvo gera mokslo pradžia?
Manau, kad šiuolaikinėje, sparčiai besikeičiančioje informacinėje visuomenėje, mokymosi visą gyvenimą nuostatos ir gebėjimai turi lemiamą reikšmę. Jų mokymas turi prasidėti gerokai anksčiau nei studijos aukštojoje mokykloje, tačiau aukštosios mokyklos uždaviniu turėtų būti – diegti, stiprinti nuostatas ir įduoti studentams tvirtus „įrankius” nuolatiniam profesiniam ir asmenybės tobulėjimui. Studijos VDU išties man buvo puikiu startu profesinėje, mokslinėje ir visuomeninėje veikloje.
Koks dėstytojas (-a) buvo labiausiai įsimintinas studijuojant VDU? Kodėl?
Kaip minėjau anksčiau, pačią didžiausią įtaką mano profesinei karjerai ir asmenybės tobulėjimui padarė doc. dr. A. Grigonis, kurio pasekėja būti man yra ir tikslas, ir iššūkis, ir garbė. Taip pat norėtųsi paminėti ir doc. dr. B. Grigaitę, kuri savo rūpestingumu, dalyko žiniomis, požiūriu į studentus paliko pačius šilčiausius prisiminimus. Įsimintinas buvo ir vizituojančio dėstytojo iš JAV Nebraskos universiteto J. Fleming dėstytas Trumpalaikės į sprendimus orientuotos psichoterapijos kursas, suteikęs naudingų žinių ir praktinių įgūdžių, kurias vėliau tobulinau ir taikiau profesinėje veikloje.
Ko palinkėtum studijas VDU pasirinkusiam jaunimui? Kokie rūpesčiai ir džiaugsmai jų laukia?
Jaunimui, pasirinkusiems studijas VDU, norėčiau palinkėti atvirumo naujoms žinioms, įdomiai nepamirštamai mokslinei ir socialinei patirčiai, aktyvumo, kūrybiškumo, pasididžiavimo jausmo priklausant šios „Alma Mater” gausiai bendruomenei (apimančiai praeities, dabarties ir ateities kartas), visuomeniškumo, savanorystės dvasios, atsakingo požiūrio į save kaip į Lietuvos visuomenės gerovės kūrėją bei kaip žmogų, pastebintį ir atsiliepiantį į esančiųjų šalia poreikius.
Tikiu, kad šių jaunuolių laukia įstabi ir nepamirštama kelionė, žengiant pirmuosius, svarbius profesinės karjeros, savarankiško gyvenimo žingsnius. O šioje kelionėje yra svarbi visa patirtis, apimanti susidūrimą su sunkumais bei jų įveikimą, pažinimo džiaugsmą, atsakingo elgesio ir jaunatviško nerūpestingumo dermę.
Kalbėjosi Birutė Balsevičienė