VDU Socialinio darbo absolventė Polina Šedienė: „Tikrai pataikiau ten, kur man buvo labai gera“
Savo prisiminimais apie VDU Socialinio darbo studijas bei pasirinktą profesiją dalinosi Polina Šedienė – VDU absolventė, praktikuojanti egzistencinės krypties psichoterapeutė, supervizorė, socialinių mokslų daktarė, LSMU dėstytoja, Epilepsijos psichosocialinio centro įkūrėja.
Polina, kaip pasirinkai VDU Socialinio darbo studijas?
Pradžioje galvojau, kad pasirinkau jas todėl, kad viena mano kolegė buvo jau įstojusi metais anksčiau ir pasakė man, kad šios studijos labai įdomios, naujos, kitokios. Daugelis dėstytojų yra atvykę iš Amerikos. Tačiau dabar svarstau, kad ne tai buvo mano pasirinkimo esmė. Aš juk įstojau 1995 metais, o 1990 metais mes atgavome nepriklausomybę ir buvo bendra tokia atvirumo ir galimybių nuotaika. Tuo metu aš dirbau vienoje įmonėje chemijos inžiniere ir kažkaip jau nebemačiau prasmės. Man visada buvo įdomu žmonės, santykiai tarp jų. Kažkaip pajutau, kad išaugau tą įmonę. Matyt buvo toks vidinis pašaukimas. Daug ką dariau iš intuicijos ir tikrai pataikiau ten, kur man buvo labai gera.
Ką prisimeni iš studijų? Ką jos tau davė?
Tas laikotarpis man yra labai ryškus. Tuo metu mes turėjome vieną auditoriją, kurioje visą laiką dirbome. Mūsų grupėje buvo 12 žmonių ir viskas vyko toje uždaroje erdvėje su tais pačiais žmonėmis. Čia apie fizinę aplinką, kurią aš kažkodėl labai ryškiai prisimenu. Studijos įtakojo mano požiūrį į žmogų. Jų metu įsisąmoninau, kad žmogus yra unikalus, individualus, nepakartojamas. Tai buvo labai svarbu, nes juk buvome sistemoje, kur žmogus tebuvo mažas sraigtelis. Šios studijos davė vertybes, savęs pajautimą, sąmoningumą, suvokimą, kur tu esi ir kaip tu esi. Studijuodama socialinį darbą pajutau, kad ir aš esu tokia – nepakartojama, unikali, ne tik tie žmonės, su kuriais dirbsime.
Kaip studijos įtakojo, kas esi šiandien?
Studijų metu turėjome daug praktikos ir dėstytojų palydėjimą joje. Visą laiką mums buvo akcentuojama, kad mes, studentai, turime vystyti paslaugas, kurti kažką naujo. Taigi universiteto praktika suteikė drąsos ir stimulą kažką keisti, daryti, veikti. Dabar mėgstu sakyti, kad „kai darai, tai ir pasidaro“. Studijuodama supratau socialinio darbo vertę. Aš visą laiką identifikavausi su ta profesija. Mano artimi žmonės žino, kas aš esu, kodėl aš esu ir kad tai yra labai svarbu. Visur drąsiai sakau, kad esu socialinė darbuotoja. Mokslo prasme šios studijos davė pagrindą, ant kurio aš galėjau statyti visus kitus dalykus, kurie man gyvenime buvo įdomūs ir svarbūs. Vėliau baigiau supervizijos, doktorantūros, egzistencinės krypties psichoterapijos studijas. VDU Socialinio darbo studijos leido atrasti, kas galėtų būti mano pašaukimas.
Polina, tavo profesinė biografija labai įvairiaspalvė. Baigei įvairias studijas, įkūrei dienos centrą žmonėms, sergantiems lėtinėmis psichikos ligomis, epilepsijos psichosocialinio konsultavimo centrą, prieš keletą metų baigei psichoterapijos studijas. Kas tą lėmė?
Nuo vaikystės save prisimenu, kaip mergaitę, kuri labai gerai mokėsi. Bet kaip asmuo, kaip žmogus, kaip turinti lūkesčių, norų, pergyvenimų, mažai kam berūpėjau. Protas buvo vertybė. Gal todėl visą gyvenimą labai daug mokiausi. Dabar pagalvoju, kad nereikėjo tiek daug mokytis, bet visa tai yra mano. Turiu dabar visokių diplomų, laipsnių. Visada labai daug dirbau ir studijuodama socialinį darbą papildomai dar mokiausi anglų, vokiečių kalbų. Norėjau pasinaudoti visomis universiteto suteiktomis galimybėmis. Taip, gyvenime turėjau daug įvairiausių veiklų, bet jos visos apie tą patį – socialinį darbą. Net ir studijuoti psichoterapiją pradėjau tam, kad būčiau geresnė socialinė darbuotoja.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotoje akcijoje „Geriausio socialinio darbuotojo rinkimai“ tu, Polina, buvai apdovanota „Gerumo žvaigžde“ nominacijoje už darbą su negalią turinčiais žmonėmis, sergančiais ir vargstančiais. Ką tau tai reiškia?
Tai buvo man labai netikėta. Ką laimėjau su žvaigžde, tai sūnaus patvirtinimą. Man labai svarbu, kad jis atkreipė dėmesį, pamatė mane, kad jis išgirdo, kad jam tai artima ir svarbu. Šią žvaigždę gavau ne be reikalo. Tikrai labai daug ir sunkiai dirbau, daug mokiausi, investavau į save, į savo klientų gyvenimus, į santykį ir t. t. Socialinio darbo prasme šis apdovanojimas man suteikė galimybę užbaigti tapatinimąsi vien su socialinio darbo profesija taip giliai, kaip aš tai supratau, išgyvenau. Tai kaip iniciacija, virsmas, užbaigtas geštaltas. Gavusi šią žvaigždę jau galėjau imtis psichoterapinės veiklos. Kol kas savanoriškais pagrindais vadovauju Epilepsijos psichosocialinio konsultavimo centrui, tačiau su klientais dirba kiti žmonės, buvę mano studentės.
Koks tavo gyvenimo credo?
Tas credo labai kinta. Kiekvieną dieną jis gali būti kitoks. Kažkada VDU studijų metu paprašyta užrašiau teiginį „Meilė daro stebuklus“. Tuo metu taip jaučiausi. Ir dabar dažnai juo remiuosi. Man atrodo, kad meilė ir yra gyvenimo prasmė ir esmė.
Polina, kurį savo pasiekimą vertini labiausiai?
Galvojau ir tikėjau, kad mano gyvenimą įprasmins centro psichiatriniams pacientams įkūrimas. Tuo metu labai gerai jaučiausi, kai pavyko tai padaryti. Tačiau pasirodo, kad negali įprasminti vienu pasiekimu savo gyvenimą. Prasmės paieškos yra pastovios. Kai išėjau iš šio centro, padariau šį sprendimą labai racionaliai, tačiau emociškai atsisveikinti buvo kur kas sunkiau. Atsisveikinimo tema man labai sunki. Dabar jau išmokau atsisveikinti su pasiekimais. Gal didžiausi mano pasiekimai ir yra šie išmokimai bei supratimai. Gebėjimas priimti ir toleruoti neapibrėžtumą, gebėjimas atsisveikinti, turėti kantrybės.
Visai neseniai parašei knygą „Epilepsija sergančių asmenų psichosocialinė situacija. Tarpdalykės komunikacijos ir kūrybiško bendradarbiavimo prielaidos“. Ką ji tau reiškia?
Dirbdama su tais žmonėmis supratau, kad svarbi ne tik medikamentinė pagalba. Būtina įvairialypė pagalba, svarbus socialinis darbas. Tą ir stengiausi parodyti šioje knygoje. Knyga – tai rezultatas mano tokio darbo, kaip aš jį dirbu. Kai dirbau su psichiatriniais ligoniais, parašiau disertaciją ta tema, kai dirbau su epilepsija sergančiais, parašiau mokslinę monografiją. Kai imuosi naujos veiklos, tada aš daug skaitau, analizuoju, domiuosi, daug praktikuojuosi, vykstu stažuotis, daug sėdžiu bibliotekose. Be to, manau, kad trūksta knygų socialiniam darbuotojui. O kartu tai atsisveikinimas su šia veikla ir užbaigimas.
Ko palinkėtum pirmakursiui, studijuojančiam socialinį darbą?
Linkiu pamilti profesiją, nes ji yra ypatinga. Socialinio darbo profesija leidžia realizuoti gyvenimo vertybes. Suteikia galimybę mums įgalinti kitus tapti matomais ir girdimais.
Ko palinkėtum sau kitais metais?
Ir toliau norėčiau dalintis patirtimi, sukaupta išmintimi, mažiau dirbti tai, ką reikia, o daugiau tai, kas malonu ir prasminga. Norėčiau toliau dirbti su studentais ir palinkėti sau sveikatos.
Polina, ar savo profesinę kelionę pavadintum Sėkmės istorija?
Tas jausmas nuolat keičiasi. Kažkada taip ir jaučiausi. Dabar galvoju, kad tai mano Nesėkmės istorija. Juk aš ne vakar gimiau, turiu savo biografiją, savo tėvų gyvenimo istoriją, yra mūsų šalies socialinis kultūrinis kontekstas. Nesėkmės istorija todėl, kad aš turiu tėvus, kurie gana anksti mirė. Man labai gaila savo tėvų, kurie būdami 10 metų amžiaus buvo atskirti nuo savo tėvų, o šie buvo ištremti. Jie liko su svetimais žmonėmis. Pokario metu jie negalėjo niekur stoti mokytis, nes jų tėvai buvo ne tokie, kokie turėjo būti. Ir visa tai patyrė, nes turėjo labai geras, tvarkingas šeimas. Dabar man atrodo, kad visa tai, ką darau, yra mano tyli kova už neteisybę. Kova, kuri ateina iš šios praeities. Taigi man kiekvienas žmogus yra didžiulė vertybė. Dėl savo klientų galiu padaryti labai daug dalykų. Bet kur aš tame? Tai yra klausimas. Už proto, už pastangų, kažkur ir aš esu. Čia ir esu… Ačiū, kad pamatei ir pakvietei mane pasidalinti savo istorija.
Kalbėjosi Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė