Trečiame aukšte Dianos Mockevičienės paroda „Sielos pasakos“:
Fotomenininkė Diana Mockevičienė apie savo parodą: „Kūrybinė banga mane pagavo visai netikėtai. Susirgau, netekau darbo, operacija, daug laiko praleista lovoje. Pagalvojau, kad atėjo laikas pokyčiams ir užsirašiau į fotografijos mokymus. Taip skausmingai prasidėjo mano kūrybinis kelias.
Nuo pat vaikystės mane domino ribos, saugančios matomąjį pasaulį, suteikiančios jam stabilumą. Labai norėjau pažvelgti anapus regimybių, pasinerti į sielos gelmes nuėmus kaukes. Norėjau išeiti už visų ribų arba bent jau praplėsti jas maksimaliai, kiek leidžia tas darinys, kurį mes vadiname ”Aš”. Ir tirpo tas iliuzorinis šydas savaime. Žvelgdama į ežerą mačiau žvaigždes. Jos atrakino dangų ir sujungė su vandeniu. Taip atsivėrė paraleliniai pasauliai, pilni grožio ir paslapčių.
Ligos metu eidavau pasivaikščioti ir akį patraukė šešėliai ant žemės. Išsitraukiau fotoaparatą ir jau nebegalėjau sustoti. Žmonės klausė, ką fotografuoju, juk čia nieko nėra. Mano šešėlis, nugulęs ant niekuo neišsiskiriančio žemės plotelio, atrakino duris į pasąmonės gelmes, iš ten pakeldamas mano protėvių istorijas, vis dar gyvas manyje. Taip gimė pirmoji paroda “Sielos pasakos”. Šiais darbais išreiškiu pagarbą ir begalinį dėkingumą savo protėviams. Aš jų dukra, kurianti laimingą pabaigą liūdnoms giminės pasakoms ir švenčianti gyvenimą. Juokaudama sakau, kad ši paroda tai fotografijos dievų ir protėvių dovana man.“