Telefonas prie vairo: priklausomybė ar žalingas įprotis?
Greičiausiai esate pastebėję, kad užsidegus raudonam šviesoforo signalui ne vienas vairuotojas į rankas čiumpa mobiliojo ryšio priemonę. Dalis jų, net ir pradėję važiuoti, telefonu toliau rašo trumpąsias žinutes, kalba ar naršo internete. Norint išvengti pasekmių neatsakingai vairuojant, telefoną siūloma ne tik nutildyti ar išjungti, tačiau net ir „užrakinti“ bagažinėje. Apie tai, kas lemia vairuotojų drąsą kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) psichologe dr. Rasa Markšaityte.
Rizikas žino, bet elgiasi kitaip
Policijos pareigūnai ir saugaus eismo ekspertai nuolat akcentuoja, kad naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis – veikla, nesusijusi su transporto priemonės vairavimu. Tai reglamentuota ir Kelių eismo taisyklių (KET) 20 punkte. Rašyti žinutes, kalbėti telefonu, naršyti internete ar kitaip naudotis mobiliojo ryšio priemone rankomis galima tik saugiai sustojus leistinoje vietoje, išjungus vairuojamos transporto priemonės variklį.
Tačiau net ir žinodami rizikas, mobiliųjų iš rankų žmonės nepaleidžia net vairuodami. Anot VDU psichologės dr. R. Markšaitytės, tai vyksta dėl asmeninės patirties, kuomet telefono naudojimas nesukelia jokių pasekmių. Tačiau taip galvoti yra ydinga.
„Deja, bet žinojimo nepakanka elgesiui pakeisti. Čia galima pasitelkti analogiją – beveik visi rūkantys pasakys, jog žino, kokias grėsmes sveikatai kelia nikotinas ir jo priemaišos, bet vis tiek rūko. Bėda ta, jog nors žmonės suvokia, kad telefono naudojimas prie vairo didina riziką pateikti į eismo įvykį, kad atitraukia vairuotojo dėmesį nuo kelio ir pailgina jo reakciją į kitus eismo dalyvius, netgi patys nurodo, kad kai naudojasi telefonu, jaučia, jog reikia mažinti greitį ir sąmoningai pasirenka nemanevruoti ir pan., vis tiek nepadeda telefono toliau nuo savęs.
Galbūt taip yra todėl, kad daugelis mūsų turime patirtį kaip atsiliepėm telefonu, naršėm ar rašėm ir nieko nenutiko. Juk eismo įvykis nenutinka kiekvieną kartą kai paimame telefoną į rankas – vaidinasi, susikaupia daug prieštaraujančios informacijos ir vadovaujamės tada ne mokslininkų nurodomais faktais ar statistika, bet asmenine patirtimi. O toks pasekmių nebuvimas tik dar labiau sustiprina galvojimą, kad telefonas vairuotojų neblaško ir vairuoti netrukdo“, – teigė dr. R. Markšaitytė.
Psichologė atkreipė dėmesį, kad vairuotojai per daug pasitiki savimi, o dažnai įvykių priežastis aiškina sau palankiai, taip apsaugodami savigarbą.
„Jeigu telefonas tampa įvykio priežastimi, tai imam galvoti, kad tik „vos vos neatsitrenkiau“, „suvaldžiau“, „spėjau sureaguoti“, „čia nieko rimto juk nenutiko“ arba „tas kitas vairuotojas nemoka važiuoti“… Kita vertus, dalis vairuotojų taip pat mano, kad jie turi pakankamus įgūdžius, ir net ištikus kokiai nors avarinei situacijai kol kalbėjo telefonu, jie sugebės susidoroti su iššūkiu ir į rimtą bėdą nepateks“, – teigė dr. R. Markšaitytė.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad remiantis moksliniais tyrimais, reakcijos laikas naudojantis telefonu suprastėja net 3 kartus. Pavyzdžiui, važiuojant gyvenvietėje leistinu 50 km/val. greičiu, per 2 sekundes praleistas telefone vairuotojas nuvažiuos net 27 metrus. Vadinasi, 27 metrus vairuotojas gali nuvažiuoti visiškai nematydamas tam tikrų kelio ženklų ar kelio ruožo – tai prilyginama lyg vairavimui užsimerkus.
