Psichologas V. Legkauskas – apie perdėtą tėvų nerimą: ne tik neleisti į mokyklą, bet ir uždaryti vaiką į rūsį
Lietuvoje nuo praėjusio penktadienio ugdymo įstaigos reaguoja į gaunamus įspėjimus apie padėtus sprogmenis. Vaikai kasdien evakuojami. Ugdymo įstaigų darbuotojai dažniausiai elgiasi pagal jiems nurodytą algoritmą. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau klausimų kyla ne tik vaikams, bet ir tėvams, kaip nepasiduoti panikai, kaip bendrauti su vaikais ir kaip juos nuraminti. Apie tai kauno.diena.lt kalbėjosi su VDU psichologu doc. dr. Visvaldu Legkausku.
– Kaip elgtis tėvams girdint informaciją apie tai, kad jų vaikai evakuojami dėl pranešimų apie padėtus sprogmenis?
– Reikia žinoti, kad vaikai žiūri į pavyzdį. Jei vaikai mato ramų tėvų elgesį, ramiai apie tai kalba, – tai yra pagrindinis dalykas dėl kurio mažėja vaikų nerimas. Jei tėvų elgesys tampa nerimastingas, atitinkamai nerimas persiduoda ir vaikams.
– Ar kalbantis su vaikais apie evakuaciją, grėsmes, būtina atsižvelgti į jų amžių?
– Šioje vietoje išskirčiau tam tikrą amžiaus grupę: 7–10 metų vaikus. Šio amžiaus vaikų vaizduotė yra žymiai lakesnė nei jaunesnių vaikų. Ir jie dar nemoka tos vaizduotės suvaldyti taip, kaip geba tai daryti paaugliai. Todėl 7–10 metų vaikams informaciją reiktų statyti į konkretų rėmą tam, kad jų vaizduotė nenuskristų į kažkur. Jiems turi būti aiškiai įvardinta, kas gali būti, ko negali būti ir kodėl. Nebūtina sukti galvą, kiek vaikai gali suprasti, svarbu, kad jiems būtų kuo paprasčiau paaiškinta. Jei jiems būna situacija įprasminta paprastais, aiškiais paaiškinimais. Tai antras būdas, mažinantis vaikų nerimą. Pirmas – ramus tėvų elgesys.
– Gal galite pateikti konkrečių tokių situacijų „supaprastinimo“ būdų?
– Vaikas klausia: „Kodėl mums reikėjo išeiti iš mokyklos?“, Suaugusio žmogaus atsakymas: „Iš mokyklos reikėjo išeiti ne todėl, kad ten kažkas gali sprogti, o tam, kad mokykla pasimokytų, kaip išvesti daug vaikų greitai, jei kažkas atsitiktų“. Juk šiomis dienomis kaip tik taip ir buvo – niekas negalvojo, kad ten kažkas sprogs. Tai ir buvo tarsi treniruotės.
Jei vaikai užduoda tolesnius klausimus: „O ką daryti, jeigu vis tik įvyks sprogimas?“. Tuomet ir reikia vaikui paaiškinti, kur jis tokiu atveju turėtų eiti, kaip elgtis ir kieno klausyti. Ugniagesiai atvažiuoja į darželius ir pasakoja vaikams, kaip elgtis gaisro atveju. Šių dienų situacijose taikomas analogiškas veiksmų planas. Vaikui tereikia priminti tai, ko jį dėdė ugniagesys mokė darželyje.
– Ir vaikams, ir tėvams rūpi, kaip jie galėtų rasti vienas kitą, jei išsipildytų blogiausias scenarijus ir jie būtų atskirti vieni nuo kitų. Kaip išsklaidyti tokį nerimą?
– Turėtų būti paruoštas individualus šeimos planas. Bendro atsakymo nėra. Tėvai su vaiku iš anksto turi aptarti, kaip elgtis, jei jie būtų atskirti. Paprasčiau būtų su vaiku kalbėti apie gaisrą. Tai yra realus įvykis ir visiškai nesvarbu, kokia gaisro priežastis – sprogimas ar netinkama elektros izoliacija. Absoliuti dauguma žmonių vienas su kitu bandytų susiekti naudodami telefonus. Jei vaikas neturi telefono, tuomet reiktų elgtis taip, kaip pasiklydus nežinomoje vietoje. Galima įsivaizduoti, kad šeima atvyko į Palangos paplūdimį – daug žmonių ir vaikas pasiklydo. Vaikui iš anksto turi būti paaiškinta, ką daryti tokiu atveju.
– Ar įmanoma šiuolaikinius paauglius atriboti nuo TikTok socialinio tinklo?
– Nieko nedarant telieka žiūrėti TikToką ir jaustis taip, kaip sako TikTokas. Tuomet jau tikrai niekas nepadės. O jeigu ne, tuomet reikia žinoti, kad ir ten yra mygtukas „close“, jo reikia nepamiršti naudoti.
– Tėvai nerimauja, ar mokyklų specialistai yra tinkamai pasiruošę suvaldyti situaciją evakuacijos atveju. Ką galėtumėte pasakyti dėl savo atžalų mokyklose nerimaujantiems gimdytojams?
– Pasiruošę situacijai žmonės yra tada, kai ji yra kartotinė: žmogus jau žino, kaip bus, žino, kas veikia, o kas neveikia. Visose kitose situacijose bus, kaip bus. Kitaip nebus, stebuklo neįvyks. Visada dideles situacijas galima išskaidyti į mažesnes. O mažesnės situacijos nėra labai sudėtingos. Pvz. sprogimo situaciją išskaidyti į gaisro situaciją. Evakuaciją, kurioje galimas pasimetimas, galima skaidyti į pasimetimo situaciją Palangos paplūdimyje ar „Akropolyje“. Stengtis supaprastinti situaciją iki to, kas yra apčiuopiama ir galvoti, ką su tuo galima daryti.
– Yra tėvų, kurie girdėdami pranešimus apie neva padėtus sprogmenis, jau pradeda svarstyti galimybę nebeleisti atžalų į ugdymo įstaigas. Ką jūs apie ta manote?
– Tik nebeleisti. Ir ne tik nebeleisti, bet ir uždaryti vaiką į rūsį. Tik laikant vaiką rūsyje išlieka didžiausia tikimybė, kad jis išliks (šypsosi). O kalbant rimčiau, apie tai kalba ne psichologai, o politologijos specialistai. Jie sako, jog Lietuva jokių tiesioginių grėsmių nepatiria ir artimiausiu metu nepatirs: nei iš Rusijos, nei iš islamistų. Šiuo metu vyksta tai, kas angliškai vadinasi „harassment“ (liet. varginimas, priekabiavimas, persekiojimas). Šiuo atveju tai labiau erzinimas. Ir kai sako, kad tikslas – sukelti paniką, tai be realaus įvykio negalima sukelti panikos. Realybėje jau nebe visos mokyklos reaguoja į pranešimus. Dalis mokyklų nekreipia dėmesio. Tokia bus šios situacijos pabaiga: žmonės tiesiog nustos reaguoti. Tai nereiškia, kad nereikia reaguoti. Yra protingumo principas. Jei jau buvo pasakyta, kad yra užminuoti išėjimai – reikia apeiti ir patikrinti išėjimus. Juk nesunku suprasti, kad per naktį niekas asfalto neišardė, bombos po juo nepakišo ir to asfalto iš naujo neišliejo ir neišdžiovino. Sprogmenys paprastai padedami ten, kur juos galima rasti. Ugdymo įstaigos – gana paprastos erdvės ir nelabai ten įmanoma užminuoti taip, kad niekas nepastebėtų ženklaus sprogmens.
– Kaip vertinti šios dienos Širvintų rajono apsisprendimą dėl grasinimų pereiti prie nuotolinio ugdymo?
– Be reikalo. Tai – populistinis sprendimas, neturintis prasmės. Karas – ne COVID-19. Jokiame kare tiek žmonių nežūsta, kiek mirė dėl COVID-19. Tereikia pasižiūrėti Armėnijos, Azerbaidžano, Rusijos, Ukrainos karo ir COVID-19 aukų statistiką. O Lietuvoje net ne karas. Karo nenusimato ir realaus terorizmo grėsmės nėra. Todėl, ar tikrai reikia išleisti vaikus į nuotolinį mokymą, kai prieš jį piestu stojosi per COVID-19, kai buvo reali grėsmė ir žmonės mirė šimtais?
– Kaip nepasiduoti visuomenėje plintančiai panikai?
– Žmogus sudarytas taip, kad panikoje jis ilgai nepagyvens. Tiesiog pabandžius pasislėpti rūsyje, po dviejų dienų žmogus, tūnodamas tame rūsyje, pradeda jaustis kaip nelabai protingas ir iš jo išeina.
Psichologas Legkauskas apie stereotipus: kokią funkciją atlieka bei kodėl negalima jų sulaužyti
Stereotipai nebūtinai yra blogis, sako Vytauto didžiojo universiteto psichologas, docentas Visvaldas Legkauskas. Viena iš esminių stereotipų funkcijų yra padėti priimti greitą sprendimą, tačiau labai svarbu suprasti, kuomet jų naudoti nereikėtų.
Apie tai, kaip stereotipai ir įsitikinimai formuojami, kokias funkcijas atlieka bei kodėl jų negalima laužyti LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“ aiškino Vytauto Didžiojo Universiteto docentas, psichologas Visvaldas Legkauskas.
– Ar būtų galima teigti, kad žmogus savo nuomonę, įsitikinimus visgi keičia?
– Nelygu kokia nuomonė ir įsitikinimai, kuriuos mes galime pakeisti. Galime keisti mažiau reikšmingus įsitikinimus, pvz., kuri košė skaniausia. Paragauji naujos košės, ji pasirodo skanesnė, tad nuomonę pakeisti gali per 10 minučių.
– Kokią funkciją atlieka visuomenės stereotipas?
– Mes kažkodėl mėgstame apie stereotipus kalbėti kaip apie kažkokią baisią bėdą. Kaip visos schemos, stereotipai turi funkciją mums padėti greitai priimti pakankamai gerą sprendimą, pagreitinti žmogaus orientaciją ir prisitaikymą aplinkoje.
Jeigu sutinki žmogų, kurį savo galvoje priskiri kažkokiai kategorijai, pavyzdžiui, moterys, vilniečiai, pardavėjai, gali galvoje aktyvuoti stereotipą, kaip su tokiais žmonėms reikėtų elgtis. Stereotipas daro du dalykus: sukuria mano galvoje prognozę, ko aš galiu iš to žmogaus tikėtis, ir atitinkamai nukreipia mano reakciją į žmogų. Kaip man jo atžvilgiu elgtis, kad pasiekčiau savo tikslus.
– Kodėl stereotipai visuomenėje dažniausiai priimami neigiamai?
– Stereotipus mes naudojame visi. Juos pradedame suvokti kaip bėdą tada, kuomet jaučiame, kad prie mūsų yra klijuojamas stereotipas, kuris į mus nukreipia neigiamą, nepageidaujamą kitų žmonių elgesį. O kai patys naudojame stereotipus, mes sakome: čia realybės atspindys. Todėl kai jaučiamės nuo stereotipų nukentėję, vertiname juos neigiamai, bet kai naudojame juos patys, galvojame, kad taip suvokiame realybę.
– Ar galima apibrėžti žmones, kurie stereotipus pradeda vartoti patologiškai ir kenkti žmogaus socializacijai?
– Stereotipus mes suformuojame iš savo patirties. Stereotipai leidžia mums priimti pakankamai gerą sprendimą dėl to, kad jų turinys iš esmės yra teisingas. Bet taip būna pasikartojančiose situacijose. Kai situacija pasikeičia, stereotipai tampa bėda, nes naujai situacijai jie netinka.
Geras reagavimas į tokią situaciją – bandymas reflektuoti, pasižiūrėti į situaciją ar pašnekovą iš naujo, detaliau. Bėda prasideda tada, kai mes atsisakome reflektuoti, pritaikome stereotipą, kuris davė netinkamą rezultatą, bet užsispyrę bandome ginčytis su realybe. Tačiau viskas baigiasi vienodai, nes ginčo laimėti su realybe neįmanoma.
– Kokia yra stereotipo galia, ar jie įveikiami asmenų sąmonėje?
– Stereotipas nukreipia žmogaus suvokimą. Jeigu aš pamatau keletą svarbių požymių, padedu žmogų į tam tikrą lentyną, priskiriu jam dar dešimt požymiu, kurie, mano manymu, priklauso tiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, ar žmogus juos turi. Tada, kai žiūrėsiu į žmogaus elgesį, aš, remdamasis savo patirtimi, išsitrauksiu atvejus, kurie patvirtina mano išankstinę nuostatą, susiformavusią stereotipo pagrindu, ir ignoruosiu tuos, kurie mano išankstinę nuostatą paneigtų.
– Kaip jūs manote, kokie stereotipai yra pavojingi pačiai visuomenei? Galbūt galima išskirti aktualiausius, kurie pereina į diskriminaciją?
– Plačiąja prasme visi stereotipai pereina į diskriminaciją. Kai aš pasakau, kad mes esame skirtingi, nesvarbu kokiu požiūriu, ar lyties, tautybės, išsilavinimo, iš karto galvoje kyla klausimas, kuri grupė geresnė. Akivaizdu, atsakymas visada vienodas. Geresnė grupė ta, kuriai priklausau aš.
Tada išaiškėja akivaizdžios klausimo pasekmės. Jeigu mano grupė yra geresnė, iškilus klausimui apie bet kokių išteklių dalinimąsi, jų daugiau priklauso man, o ne jums – tai yra diskriminacijos apibrėžimas. Vadinasi, priklausomybė tam tikrai grupei apriboja žmogaus prieigą prie vienokių ar kitokių išteklių.
– Kaip manote, kokie komponentai lėmė, kad lyčių stereotipai mūsų visuomenėje yra gajūs, išliekantys?
– Stereotipai lengviau formuojasi apie visuomenės grupes, kurių skirtumai yra vizualiai matomi, nes vizualinis skirtumas tampa labai tvirtu atramos tašku stereotipo formavimuisi. Taip pat svarbu pabrėžti, jog stereotipai nesusiformuoja iš oro. Keičiantis visuomenei, keičiasi ir stereotipų turinys, pavyzdžiui, apie vyro ir moters lyčių vaidmenis.
Augant moterų vadovių skaičiui, vis mažiau žmonių galvoje lieka stereotipas, jog moterys negalėtų būti vadovėmis.
– Beveik penkis dešimtmečius buvome sovietų okupacijoje. Kaip manote, kokią įtaką tai turėjo mūsų stereotipų formavimuisi?
– Palikimo yra, bet jie ne apie žmonių grupes, o apie tai, kaip žmogus save suvokia. Žiūrint į aplinkinius nėra labai daug išskirtinių stereotipų, bet galima pastebėti, kad žmogus, kuris gyveno okupacijos sąlygomis, labiau bijo žmonių, mažiau toleruoja skirtingumą. Kitas dalykas, okupacinio režimo propaganda labai daug dėmesio skiria elgesio standartizavimui. Bet koks nukrypstantis elgesys yra stigmatizuojamas, apie jį formuojamas intensyvus, neigiamas stereotipas. Formuojama nuomonė, kad įvairovė yra iš principo blogai.
– Minėjote, kad kilus grėsmėms, visuomenė išlieka gana stabili. Kodėl taip lengva pamiršti, kas skaldė žmones?
– Pagrindinė prasmė, kodėl žmogus yra socialus padaras, kad iškilus didelei ir aiškiai suvokiamai grėsmei, žmonės telkiasi, kad atsispirtų grėsmei.
– Kaip jūs matytumėte dabartinę technologijų įtaką, kalbant apie stereotipus ir įsitikinimus, kaip jos veikia?
– Visų pirma jos leidžia greitai vieniems kitus surasti. Mažoms įsitikinimų grupėms, kurios gyvenime negalėtų būti grupės, nes yra per daug išsibarsčiusios, „Facebook“ ar „Twitter“ padeda tapti realia grupe socialiniame tinkle, o paskui ir susitikti gyvai. Antra savybė – technologijų pagalba mes galime kurti įtikinamą, alternatyvinę realybę.
– Ar reikėtų laužyti vyraujančius stereotipus ir įsitikinimus visuomenėje?
– Stereotipų nesulaužysi, nes vis dar pagrįsti ir suteikiantys pagrindą efektyviai prognozei stereotipai turi egzistuoti. Reiškia, jie leidžia vadovams greitai priimti pakankamai gerus sprendimus. Jie atlieka savo funkciją. Stereotipų laužymas realus tik tuomet, kai realybės, kurioje jis susiformavo nebėra, kai jie lieka tik galvose.
