Lietuviai rečiau ryžtasi turėti vaiką: mažiau gimdančių, retesni pirmagimiai ir bevaikystės užuomazgos
„Gimstamumas Lietuvoje 2021 m. krito į žemumas, kurios pranoksta net ir niūriausias prognozes“, – šalies demografinius rodiklius vertino demografė, prof. dr. Aušra Maslauskaitė. Naujausiais duomenimis, šalyje vidutiniškai reproduktyvaus amžiaus moteriai tenka 1,34 vaiko, tokį rodiklį specialistai laiko dugnu.
Demografas Domantas Jasilionis atkreipia dėmesį, kad drastiškai mažėja gimdančių moterų – 2004 m. jų buvo 900 tūkst., praėjusiais – 580 tūkst. Prognozuojama, kad apie 2050-uosius metus, jų teliks 400 tūkst.
Ar išgyvename demografinę krizę?
Ne vienerius ir net ne dešimt metų Lietuvoje absoliutus gimimų skaičius mažėja, jei vertintume kelis dešimtmečius, skirtumas būtų itin ryškus. 1990 m. Lietuvoje gimė apie 57 tūkst. mažylių. Vadinasi, apie tiek po 6–7 metų pradėjo lankyti mokyklą, maždaug tiek po 16–18 metų stojo į Lietuvos universitetus arba įsiliejo į darbą rinką.
2021 m. naujagimių šalyje kone tris kartus mažiau – 23 tūkst. kūdikių. Ir to pasekmes jau, veikiausiai, mažiau nei po dešimtmečio pajusime švietimo sistemoje, darbo rinkoje ir pan.
„Gimstamumas Lietuvoje 2021 m. krito į žemumas, kurios pranoksta net ir niūriausias prognozes. Tai labai bloga žinia Lietuvai, kurios demografinė būklė ir perspektyvos jau seniai nekėlė optimizmo. 2021 m., palyginti su 2019 m., suminis gimstamumo rodiklis sumažėjo 17 proc. punktų, o su 2020 m. – 9 proc. punktais“, – teigia prof. dr. Aušra Maslauskaitė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorė, VDU Demografinių tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja.
Jos teigimu, Lietuvos gimstamumo bėda yra antro ir paskesnių vaikų susilaukimas: „Regis, įžengėme į etapą, kai demografine problema tampa ir pirmojo vaiko susilaukimas. Ir tai jau būtų ne trumpalaikis, bet fundamentalus veiksnys, ilgam paveiksiantis gimstamumą“, – teigia demografė.
Makso Planko demografinių tyrimų instituto mokslininkas ir VDU profesiorius Domantas Jasilionis į problemą žvelgia iš kelių pusių. Reikia atkreipia dėmesį, kad labai svarbu, kokiais kriterijais mes lyginamės su Europa, o vėliau – kokios tokių prastų tendencijų priežastys.
„Lyginantis su kitomis šalimis svarbu, kokiu rodikliu ir kaip mes lyginsimės. Lietuva maža šalis ir, aišku, kad joje gimsta mažiau vaikų nei, sakykime, Vokietijoje. Lietuvoje daugiau kaip 20 tūkst., o Vokietijoje beveik 800 tūkst. naujagimių per metus. Vienas iš geriausių palyginamųjų rodiklių yra suminis gimstamumas, kitaip tariant – vidutinis vaikų skaičius, tenkantis reproduktyvaus amžiaus moteriai“, – sakė mokslininkas.
Priežastys: nuo pandemijos iki apsisprendimo
Prof. dr. A. Maslauskaitė pabrėžia, kad gimstamumo rodikliams įtaką daro daugybių veiksnių, vieni jų ilgalaikiai, kiti – trumpalaikiai, o ir vieni, ir kiti reikalauja išsamesnių tyrimų.
„Gimstamumas praėjusiais metais nukrito į tikrai nepageidautinas žemumas. Galima būtų kelti keletą argumentų. Vienas iš jų – trumpalaikio šoko, reakcija į COVID-19 pandemiją. Jei pažvelgtume į demografinius tyrimus, kuriais buvo vertinta, kaip sveikatos ar gamtiniai kataklizmai daro įtaką gimstamumui, matytume, kad ryšys yra įrodytas.
Nepageidautini, netikėti išoriniai įvykiai – pandemijos ar karščio bangos – turi įtaką gimstamumui, jį mažina. Daugiausiai šiuo atveju vedamos paralelės su ispaniško gripo pandemija, kuri per pasaulį nuvilnijo 20 a. pradžioje. Manoma, kad po tokių įvykių gimstamumas atsikuria praėjus 3–5 metams“, – komentavo mokslininkė.
Profesorė pridūrė, kad pasaulinė pandemija padarė įtaką ir santuokoms, galėjo prisidėti ir prie gimstamumo: „Lietuva yra tokia šalis, kurioje gimstamumas vis dar siejamas su santuoka. Nepaisant to, kad gyventi ne santuokoje jau gana paplitęs reiškinys, bet, kitaip nei kitose šalyse, mes išlikome visuomene, kuri linkusi kurti santuoką ir tik tada susilaukti vaikų.“
Taigi, pandemija daugelį porų, kurios svarstė apie santuokas, privertė jas atidėti, tas galėjo turėti įtakos ir sprendimui susilaukti vaikų: „Šiuo atveju mes vėl kalbame apie, kaip mes linkę manyti, trumpalaikį efektą.“
Kitas dalykas, anot profesorės, kad susiklosčiusią dabartinę situaciją nulėmė ir ilgalaikiai veiksniai. „Mes gimstamumo rodiklio mažėjimą stebime jau ne pirmus metus. Jei žiūrėtume atidžiau į suminio gimstamumo rodiklio kreivę, matytume, kad mažėti jis pradėjo 2019 m. 2020-aisiais jis dar sumažėjo, o praėjusiais metais nukrito rekordiškai žemai. Vadinasi, turime tam tikrų indikacijų, kad pradeda veikti ir kiti, ne tik trumpalaikiai veiksniai, nesusiję su pandemija“, – įsitikinusi A. Maslauskaitė.
Galime vėl kelti kelias hipotezes. Viena iš jų, pasak pašnekovės, yra ekonominio pobūdžio. „Kitaip tariant, nepalanki padėtis būsto rinkoje. Būsto prieinamumas mažėjo, o tai reiškė, kad jaunos poros negalėjo įsigyti būsto, tai irgi galėjo nulemti atidėti vaikų planavimą, o gal net nuspręsti visai jų nesusilaukti.
Dar vienas dalykas, kurį reikėtų paminėti (jis, aišku, reikalauja išsamesnių tyrimų), kiek 2021 metais buvo pagimdyta pirmų vaikų. Tai labai svarbus demografinis rodiklis, įvertinę jį matysime, kad praėjusiais metais buvo labai mažai pirmagimių“, – komentavo profesorė.
Siganalas – gimdančių moterų mažėjimas
A. Maslauskaitė taip pat kvietė atkreipti dėmesį į moterų amžių. Vyresnio amžiaus moterų grupėje augo negimdžiusiųjų dalis: „O tai gali būti signalas, kad auga linkusių visai neturėti vaikų rodikliai. Daugėja moterų, kurios artėdamos prie 30-ies dar nesusilaukė vaikų, tikėtina, kad dalis jų ir nesusilauks.“
Nulinis lygis, pasak profesorės, nėra didelis. Reikėtų įvertinti, kad vis judame prie tendencijos, kai vaikai gimdomi vėliau ir mažesniais intervalais, kaip matyti ir kitų šalių tendencijose, tačiau moterų, nusprendusių nesusilaukti vaikų iš viso, po truputį daugėja.
Demografas D. Jasilionis gimdančių reproduktyvaus amžiaus moterų mažėjimą įvardija viena iš svarbiausių problemų. „Pavyzdžiui, 2004 m. jų buvo beveik 900 tūkst., o štai pernai jų buvo likę jau tik 580 tūkst. Tai yra labai smarkus mažėjimas. Taigi natūralu, kad pagal suminio gimstamumo rodiklį (kiek vaikų tenka vienai moteriai) atrodome lyg ir ne paskutiniai Europos Sąjungoje, bet kadangi gimdančių moterų gerokai mažiau, gerokai mažiau gimsta ir vaikų“, – dėstė mokslininkas.
Šis klausimas, pasak demografo, yra labai svarbus, nes absoliutus gimusiųjų skaičius iš esmės rodo šalies demografinį potencialą. Tai lemia ir bendrą šalies gyventojų skaičių, nes mirštančiųjų skaičius, pasak pašnekovo, jau gerokai viršija gimstančiųjų.
Ne kiekybė, o kokybė
Šeimos politika, kompensacijos, kitos vertybės – kas turėtų paskatinti moteris susilaukti atžalų?
D. Jasilionis tikina, kad šie procesai yra nulemti metų metus trunkančių procesų, todėl šeimos politikos sprendimai staigaus rezultato neduos, nebent, jei sprendimai geri – po kiek laiko.
„Matote, politika gali sulėtinti, kažkiek subalansuoti tuos procesus, tačiau iš esmės pakeisti labai staigiai demografinės raidos – ne. Gyventojų skaičius ir amžiaus struktūros pokyčiai yra ilgalaikiai ir tęsiasi dešimtmečius. O įvairios tiesioginės finansinės gimstamumo skatinimo priemonės (išmokos), kiek esame matę iš patirties, duoda dažniausiai trumpalaikį efektą.
Aišku, protinga šeimos politika gali padaryti minimalias korekcijas, sakykime, pristabdyti mažėjimą. Vienas iš tokios politikos kiekybinių orientyrų galėtų būti suminis gimstamumas, artimas 2,1 vaiko vienai moteriai. Toks rodiklis rodo stabilią demografinę raidą, kai užtikrinama kartų kaita“, – vertino demografas.
Tiesa, D. Jasilionis atkreipė dėmesį, kad vis tiek nereikėtų šeimos politikos nurašyti, atvirkščiai, ji turi būti labai apmąstyta, kad duotų ne trumpalaikį, o ilgalaikį efektą ir stabilizuotų gimstamumą. Šiuo atveju, anot jo, reikėtų remtis gerosiomis praktikomis, kur didelis dėmesys skiriamas darbo ir vaikų auginimo derinimui bei yra labai gerai išvystytas ikimokyklinio ugdymo tinklas. Tokie gerųjų praktikų pavyzdžiai, kuriose šiuo metu stebimi vieni aukščiausių suminio gimstamumo rodiklių – Švedija ir Prancūzija.
Demografas pabrėžė, kad laikas mąstyti ne apie bendrą gyventojų skaičių, o apie kokybinius rodiklius. „Žiūrėkime į gyvenimo kokybę. Jei, pavyzdžiui, pavyktų stabilizuoti rodiklius ir užtikrinti gerą gyvenimo kokybę dabartiniams gyventojams, ilgalaikėje perspektyvoje pamatytume rezultatą.
Galime žiūrėti į tokias mažas šalis kaip, pavyzdžiui, Liuksemburgas. Užtikrinkime mažesniam skaičiui gyventojų geras sąlygas auginti vaikus, oriai ir socialiai teisingai gyventi ir matysime. Be to, Lietuvai yra būtinas proveržis mažinant didžiulę socialinę nelygybę, kuri lemia demografinių problemų koncentraciją tam tikruose visuomenės sluoksniuose. Sakyčiau, vaikytis tiesiog skaičių nereikia, turėtų pradėti dominuoti gyvenimo kokybės ir socialinio teisingumo klausimas“, – įžvalgomis dalinosi mokslininkas.
Ar lietuviai išliks?
Kalbėdamas apie prognozes D. Jasilionis, remdamasis įvairiais Jungtinių Tautų vertinimais, svarsto, kad Lietuvoje absoliutus gimusių skaičius ir toliau mažės, nes mažės gimdančių moterų.
„Toks užburtas ratas, kai mažėja absoliutus gimstamumas, ima mažėti ir mergaičių, ir berniukų. Bet šiuo atveju mes kalbame apie mergaites, nes mažiau gimsta ir potencialių mamų. Aišku, prie šio proceso prisidėjo ir ilgailaikė, intensyvi jaunų moterų ir vyrų emigracija. Šios abi priežastys užprogramuoja ir tolesnę neigiamą tendenciją – manoma, kad reproduktyvių, galinčių gimdyti moterų, skaičius Lietuvoje dugną pasieks 2050-aisiais, kai, remiantis įvairiomis prognozėmis, tokių moterų liks tik 400 tūkst.
Taigi automatiškai planuojame, kad absoliutus gimusių skaičius toliau mažės. Žinoma, kažkiek šį procesą gali sušvelninti imigracija, sunku tikėtis, kad tai padarys reikšmingą įtaką jau kelis dešimtmečius vykstantiems fundamentaliems gyventojų skaičiaus ir amžiaus pokyčiams“, – komentavo demografas.
Į dažnai juokais keliamą klausimą – ar lietuviai iš viso išliks, demografas atsako ramindamas – tikrai išliks. „Panikuoti nereikia, lietuvių tauta ir Lietuva tikrai išliks. Aš sakyčiau, reikia matyti ir realistiškai vertinti skaičius. Nekurti fantastinių scenarijų, kaip mes staiga pradėsime augti didžiuliais tempais, ir adekvačiai įvertinti imigracijos potencialą.
Pirmas tikslas turėtų būti sulėtinti spartų kritimą, ypač – jauniausiose gyventojų grupėse. Nors imigracija yra vienas iš demografinių problemų sušvelninimo resursų, jos poveikis yra ribotas, vertinant ilgalaikę perspektyvą. Be to, šie procesai turi būti valdomi vykdant protingą migracijos politiką“, – svarstė mokslininkas. Apskritai, pasak jo, siekiant pozityvesnių demografinių pokyčių, būtina iki šiol valstybiniu lygiu neveikianti nuolatinė demografinė stebėsena ir profesionali analizė.
Pasak jo, analizuojant dabartinius duomenis, matyti, kad dalis jaunesnio, vidutinio amžiaus žmonių yra įsitvirtinę ir neturėtų išvykti iš Lietuvos. „Be to, emigracinis potencialas labiausiai emigrantus siunčiančiose gyventojų grupėse ir regionuose jau išseko. Kita vertus, susiformavo ir demografinis „avangardas“, tai – gyventojai, kurių demografinė elgsena ir rodikliai artimi pažangiausioms šalims. Pavyzdžiui, sparčiai auganti aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų grupė, kurioje stebima žymiai mažesnė emigracija, sparčiausiai augantis gimstamumas ir Vakarų šalių vidurkiams artimas mirtingumas.
Šie dalykai ir auganti imigracija kiek švelnina prastėjančią situaciją. Tačiau migracijos veiksnių tikrai nereikia pervertinti, juos prognozuoti sudėtinga dėl geopolitinių ir ekonominių grėsmių. Grįžtant prie klausimo, ar Lietuva išliks, taip – ji išliks. Tik klausimas, kokia bus gyventojų sudėtis ir kiek tų gyventojų. Mes dabar vertiname Jungtinių Tautų prognozes iki 2050 m., net labai pesimistinis scenarijus numato apie 2 mln. gyventojų, o pagal labiausiai tikėtiną vidutinį scenarijų – jų turėtų likti 2,2 milijono“, – kalbėjo D. Jasilionis.
Šaltinis: lrt.lt
VDU SMF Sociologijos katedros lektorius Apolonijus Žilys: kodėl Lietuvos jaunimas perka būstą, o Vakaruose mieliau jį nuomojasi
Kylant ir nekilnojamojo turto, ir paskolų kainai, jaunimui įpirkti būstą Lietuvoje tampa vis sudėtingiau. Euribor šešių mėnesių palūkanų norma jau išlipo iš neigiamos zonos, o JAV ir Jungtinės Karalystės centriniai bankai po truputį vis kelia palūkanų normas. Kaip į tai reaguoja jaunieji Lietuvos gyventojai?
„Analizuojant prieš pandemiją darytą apklausą, galima manyti, kad neapibrėžtumo sąlygomis jaunimas dar labiau nori įsigyti būstą, nes Lietuvoje būsto pirkimas susijęs su egzistenciniu saugumo jausmu. Žmonės mėgsta kontroliuoti savo aplinką ten, kur gali. Jeigu jie jaučiasi užtikrinti, gyvendami savo nuosavoje rezidencijoje, neapibrėžtomis finansinėmis ir saugumo sąlygomis dar labiau nori įsigyti būstą“, – „Žinių radijo“ laidoje „Skaitmeninė karta“ svarsto Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros lektorius Apolonijus Žilys. Lietuvoje būsto įsigijimo ir nuomos rinka yra visiškai kitokia, lyginant su kai kuriomis Vakarų Europos valstybėmis. „Būsto politikos bendra tendencija pastaruosius 30 nepriklausomybės metų – dažniausiai kalbama apie būsto įpirkimą. Įpirkimo sąvoka yra bene svarbiausia. Dėl privatizacijos 90-aisiais Lietuvoje dominuoja privataus būsto fondas. Nuomos fondas ir vadinamasis viešasis būsto fondas arba socialinis, municipalinis būsto fondas sudaro labai mažą dalį, lyginant su kai kuriomis kitomis Vakarų šalimis. Taip pat lyginant su Vakarais, valstybė Lietuvoje mažai prisideda, padedant jaunimui įsigyti būstą,“ – sako lektorius.
Lietuvos jaunimas nedaug kuo skiriasi nuo savo tėvų, nes taip pat kaip ir jie nori būti nekilnojamojo turto savininkais, o ne nuomotojais.
„Nyderlanduose ar Vokietijoje nuoma populiari, nes ji palyginus su pirkimu yra pigi. Socialinis arba municipalinis būstas, nepriklijuojant stigmų ar etikečių, ten yra populiariausia rezidencijos forma. Pavyzdžiui, Vokietijoje ilgalaikė nuoma nieko nestebina. Jaunimas nuomoja ir gyvena 20 metų tame būste, kitaip tariant, jame ir pasensta, tampa vidutinio amžiaus. Nuoma yra saugus variantas. Jaunimas nėra spaudžiamas rinktis įsigyti nuosavą būstą. Jie tai daro dažniausiai gerai apsisprendę“, – teigia sociologas. Per 30 nepriklausomybės metų Lietuvoje užaugo karta, kuri tampa būsto paveldėtojais. „Po 30 metų atsirado tam tikra jaunimo klasė, kuri paveldi būstą. Po 30 metų įsitvirtinus privačiai būsto rinkai, dalis jaunimo natūraliai tampa būsto savininkais paveldėjimo būdu. Pavyzdžiui, Vokietijoje nuosavas būstas sudaro apie 40–50 procentų, kai Lietuvoje apie 80 proc.
Kelias nueitas privatizuojant būsto fondą, užkerta kelią valstybės kišimuisi į privačią rinką. Tai yra viena priežasčių, kodėl Lietuvoje sunku vykdyti valstybines paramos programas būstui įsigyti. Be to, tai išties yra brangu“, – sako Apolonijus Žilys.
Šaltinis: www.lrytas.lt
Nuo Basanavičiaus, Sąjūdžio iki Garliavos: kodėl praradome tikėjimą elitu ir kada atsirado paralelinė Lietuva?
Raginimų „kovoti su elitu“ Lietuvoje galima išgirsti per protestus ir iš politikų lūpų. Elitu gąsdinama, jis vaizduojamas kaip valstybės yda, pažadus apie antielitizmą žeria kuriamos naujos politinės jėgos.
Priešpriešas kuria ir valstybės politika
Paprastai, kalbant apie elitą, turima omeny žmonės, turintys tam tikrą kapitalą, portalui LRT.lt sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros vedėja Jurga Bučaitė-Vilkė. Pavyzdžiui, išskiria ji, kapitalas gali būti ekonominis, politinis ar sprendimų priėmimo, informacinis, socialinio pripažinimo bei prestižo.
J. Bučaitė-Vilkė atkreipia dėmesį, kad tam tikro kapitalo žmonės gali sukaupti dėl politinės sistemos, kai per rinkimus išrenkami atstovai, turintys sprendimų priėmimo galią. Tačiau kiti elitą supranta per socialinės nelygybės ir socialinių klasių sistemą – manoma, kad dalis žmonių išnaudojami, o dalis turi daugiau ir platesnių galimybių.
„Man atrodo, kad Lietuvoje diskursas labiau per gyvenimo šansus, vyrauja priešpriešos per socialinių klasių perspektyvą naratyvas. Lyg ir nekvestionuojama, kad politikai yra išrinkti, deleguoti, bet elitas daugiau matomas per ekonominio vartojimo, gyvenimo šansų turėjimą, profesinį pripažinimą. Per tai formuojasi priešprieša“, – komentuoja VDU sociologė.
Anot jos, prie tokios priešpriešos gali prisidėti ir valstybės politika, kuri formuoja sankirtas. Kaip pavyzdį J. Bučaitė-Vilkė pateikia „Tūkstantmečio mokyklų“ projektą – jis gali kurti elitistinį požiūrį į švietimą ankstyvame vaikų amžiuje.
„Tai kuria priešpriešas, kad elitas ar tie žmonės, kurie gyvena didmiesčiuose, savo vaikams gali suteikti didesnius šansus gyvenime, palyginti su tais, kurie gyvena regione. Tai yra ta valstybės politikos pusė, kuri gali palaikyti sankirtas, elitistinį požiūrį“, – tvirtina VDU Sociologijos katedros vedėja.
Taigi, pabrėžia J. Bučaitė-Vilkė, sankirtas tarp vadinamojo elito ir ne elito veikia neteisybės jausmas, o jas galima dirbtinai suformuoti arba panaikinti: „Žmonės daugiau reflektuoja savo šeimos situaciją, asmeninius ir individualius pasirinkimus savo situacijoje, kad ko nors negalėjo arba neturėjo galimybių.“
Sociologės teigimu, stebėdami, kad ir vaikų išsilavinimo galimybės priklauso nuo gyvenamosios vietos, žmonės jaučia neteisybę – iš čia taip pat atsiranda ilgalaikis nepasitenkinimo ir nepripažinimo jausmas.
Elitas matomas neigiamoje šviesoje
Tačiau, teigia J. Bučaitė-Vilkė, egzistuoja ir kapitalistinė vakarietiška pasiekimų sistema, kad, remdamasis savo pajėgumais, talentu, darbštumu ir galimybėmis, gali pasiekti daugiau ir tapti elitu.
„Amerikietiškoje kultūroje tai labai ryšku. Socialinių klasių vartojimas ir gyvenimo būdas visur panašus, vakarietiškas, tad ir šie principai persikelia, jie Lietuvoje labai ryškūs, kad per savo galimybes, atkaklumą ir asmenines savybes nenuleisdamas rankų gali pasiekti tikslą“, – kalba sociologė.
Vis dėlto ji svarsto, kad taip buvo anksčiau: „Dabar vaikai ir jaunuoliai iš rajonų neįstoja į aukštąsias mokyklas dėl prasto pasirengimo. Gal tai jau nebeveikia – atsiranda paveldėtojų klasės, iš to kyla neteisingumo jausmas, nes matome, kad ir verslininkų vaikai dirba, perima verslą, jau nuo pat mažens turi labai geras galimybes.“
Pašnekovė sutinka, kad neretai elitas Lietuvoje suvokiamas neigiamai, o ypač tai juntama socialiniuose protestuose, kur elitui apibūdinti pasitelkiama neigiama konotacija.
„Gal Lietuvoje elitas nelaikomas nauda visuomenei, gal labiau kaip tik remiamasi Marxo pirmosiomis idėjomis, tai suvokiama kaip išnaudotojų klasė – ar tai būtų kultūros, ar švietimo elitas, (…) ekonominis, ar politinis elitas – yra neigiamos konotacijos“, – pabrėžia J. Bučaitė-Vilkė.
Pasak jos, ne visi gali sutikti su neoliberalizmu, nes jis kalba apie laisvąją konkurenciją ir paties žmogaus pastangas, lyderystę, – ne visi turi tokias sąlygas ir tai suvokia, o iš to gali kilti ir skaudulių.
Kviečiame skaityti daugiau: www.lrt.lt
VDU SMF mokslininkė dalyvauja „Horizon 2022“ mokslinių tyrimų projekte
Š. m. gegužės mėn. VDU Sociologijos katedros docentė dr. JŪRATĖ IMBRASAITĖ laimėjo eksperto konkursą programos “Culture, creativity ir inclusive society” šaukimo HORIZON-CL2-2022-DEMOCRACY projektų vertinimui ir pasirašė kontraktą su ES Komisijos mokslinių tyrimų agentūra.
Džiaugiamės ir didžiuojamės!
Kodėl verta rinktis magistrantūros studijas Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedroje?
– Taikomoji sociologija
– Socialinė antropologija
– Socialinė demografija
VDU prof. dr. M. Ališauskienė – ISORECEA viceprezidentė
Tarptautinė religijų studijų vidurio ir rytų Europoje asociacija (ISORECEA) išrinko VDU SMF Sociologijos katedros bei PMDF Politologijos katedros profesorę dr. Mildą Ališauskienę jos viceprezidente ketverių metų kadencijai (iki 2026 m.).
Prof. dr. M. Ališauskienė yra ISORECEA narė nuo 2001 m., 2014–2018 m. ji buvo šios asociacijos generalinė sekretorė. 2014 m. asociacija surengė konferenciją Vytauto Didžiojo universitete (VDU).
Asociacija ISORECEA buvo įkurta 1995 m. ir telkiasi į akademines diskusijas skirtas religinės kaitos vidurio ir rytų Europoje analizei. Iš viso asociacija vienija daugiau nei 100 narių iš 17 valstybių: JAV, Prancūzijos, D. Britanijos, Suomijos, Lenkijos ir t. t. Jos dėmesio centre – apsikeitimas mokslinėmis žiniomis apie religijų padėtį vidurio ir rytų Europoje. ISORECEA nariai atstovauja įvairioms disciplinoms: sociologijai, antropologijai, istorijai, filosofijai ir kt.
