Sociologijos studijos VDU: tiems, kam įdomu, kas vyksta pasaulyje

Sociologijos studijos

„Sociologijos studijos Vytauto Didžiojo universitete (VDU) man davė tikrai labai daug, padėjo išvystyti kritinį mąstymą, kuris svarbus nepasimetant informacijos sraute, gebėti vertinti duomenis. Tai puiki kalvė visapusiškam žmogui užaugti“, – teigia VDU sociologijos absolventė Justina Mieželė, kuri veda įdomias, netradicines geografijos pamokas vienoje privačių mokyklų bei dalinasi sociologijos studijų metu įgytomis kompetencijomis ir sukaupta patirtimi su jaunaisiais savo kolegomis.

Justina teigia, kad visada svarbiausia augimas. „Mokytojui svarbu domėtis ir norėti mokytis pačiam. Aš daug pati išmokstu, priverčiu kitus daug išmokti ir man nepatinka plaukti paviršiumi. Man nepatinka paviršutiniškai žiūrėti į mokymąsi ir mokymą. Aš siekiu kurti asmeninį kontaktą su mokiniais. Dar labai svarbu, mano nuomone, nuoširdumas ir atvirumas. Jei esi nuoširdus, tu nebijai pasakyti „Suklydau“, tu nebijai pasakyti „Atsiprašau“, o būdamas atviras gali priimti savo ir kitų klaidas“, – pasakoja Justina, kuri įsitikinusi, kad atvirai žiūrėti į pasaulį geriausiai išmoko būtent sociologija.

„Mokiniai ko gero pasakytų, kad aš linkusi diskutuoti. Domiuosi, keliu klausimus ir skatinu juos kalbėti. Raginu nebijoti suklysti. Man labai svarbu savo darbe sieti teoriją su gyvenimu, todėl skatinu savo mokinius ne aklai iškalti, bet suprasti, kelti klausimus, tyrinėti, įprasminti gaunamas žinias – taip, kaip tai daroma sociologijoje“.

VDU sociologijos absolventė Justina Mieželė (asmeninio archyvo nuotr.)

VDU absolventė, socialinių mokslų daktarė, Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyboje vyriausiąja specialiste analitike dirbanti Eglė Ozolinčiūtė teigia, kad studijuojant sociologiją labiausiai patiko kvietimas interpretuoti ir kvestionuoti visuomenę. Tai, Eglę labiausiai sociologijoje vilioja ir šiandien. „Mano baigiamieji darbai, tiek bakalaurinis, tiek ir magistrinis, man padėjo geriau suprasti sovietmečio sistemos socialinius padarinius, kurie leidžia geriau suprasti mūsų, Lietuvos visuomenės specifinę situaciją. Mane visgi labiausiai traukia kokybiniai tyrimo metodai, pusiau struktūruoti ar giluminiai interviu, turinio (content) analizė, focus grupės, kurias, beje, teko ne kartą organizuoti ir darbinėse aplinkose“, – pasakoja pašnekovė.

Dirbdama Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyboje, Eglė vykdo prevencines veiklas, atlieka tyrimus, veda mokymus akademinei bendruomenei, kuria įvairias gaires (besiremiant  pozityviomis užsienio šalių patirtimis), kurios prisideda prie Lietuvos aukštojo mokslo kokybės gerinimo. „Turbūt labiausiai džiugina tai, kad jaučiu prasmę darbe, dirbu Lietuvai ir darbas man patinka“, – tikina VDU absolventė.

„Sunku įsivaizduoti, kas būtų, jeigu būčiau studijavusi ne sociologiją, o ką nors kita. Kaip bebūtų, įtaka matyt buvo stipri, nes visgi mano darbinė veikla yra neatsiejama nuo sociologijos ir jos metodų. Tai, kad teko pagyventi įvairiose visuomenėse ir dalyvauti įvairiuose kontekstuose bei juos geriau suprasti visuomenės raidos kontekstuose, man taip pat atrodo neatsiejama nuo sociologijos“, – pasakoja Eglė.

Kaip žinoti, kad sociologijos studijos yra geriausias pasirinkimas?

„Kai buvau turbūt kokia devintokė, mano tėvai viename iš bendrų pokalbių paklausė, kur save matau maždaug po dešimties metų. Tokiu „užsimerk ir įsivaizduok“ būdu. Ir aš save įsivaizdavau kažkur kalnuose, prie laužo, Lotynų Amerikoje, gyvenančią su vietiniais, kalbančią jų kalba ir juos studijuojančią, galbūt įgarsinančią jų pasaulėvaizdį ir gyvenimo būdą sugrįžus. Tokia mintis. Tėvelis tuomet pasakė, kad tai skamba kaip antropologija. Tuo metu antropologijos bakalauro programų Lietuvoje nebuvo, tad tokia artima disciplina apie visuomenę pasirodė sociologija. Esu kaunietė, VDU ir liberal arts man taip pat pasirodė artima, tad taip įvyko, kad pradėjau ir tęsiau studijas VDU“, – prisimena Eglė, kuri Vytauto Didžiojo universitete baigė tiek sociologijos bakalauro, tiek ir magistro studijas.

Pasak jos, jei žmonės ir visa, kas susiję su žmonėmis, yra įdomu, kitaip tariant, jei esi smalsus visuomenės ir jos santykių (įvairiais lygmenimis) temoms, tai sociologija yra tau. „Galbūt bus visko, bet daugiau džiaugsmų nei rūpesčių. Man atrodo svarbu įsivardinti, kas teikia džiaugsmą, ir tai studijuoti“, – įsitikinusi VDU Sociologijos absolventė.

Justina pasakoja, kad yra kilusi iš mažo miestelio šiaurės Lietuvoje, buvo labai aktyvi, viskuo besidominanti ir daug kur dalyvaujanti, tačiau sociologiją ir jos studijas VDU atrado netikėtai. „Mano mokyklos laida buvo ta moksleivių karta, kuomet prasidėjo įvairios švietimo sistemos reformos, pokyčiai, buvo diegiama daug naujovių. Mokykloje man labai patiko istorija ir geografija, tačiau dešimtoje klasėje turėjau išsiskirti su geografija, nes negalėjau mokytis abiejų šių dalykų. Ieškodama informacijos apie studijas, aš susidūriau su sociologija. Tuo metu tai buvo man visai negirdėta, nematyta, nepačiupinėta. Kai pradėjau skaityti studijų aprašą, supratau, kad visa tai apie mane ir apie tai, kas man įdomu. Rinktis studijuoti Kaune paskatino ir tai, kad šiame mieste jau studijavo mano brolis. Studijuodama sociologiją galėjau paragauti ir kitų mokslų duonos: edukologijos, psichologijos. VDU studijų laisvumas buvo ir yra man didžiausia vertybė“, – teigia absolventė.

Justina prieš renkantis studijas pataria pasikalbėti atvirai pačiam su savimi. „Reikia paklausti savęs, kas man patinka. Jei tau patinka, kaip bendrauja žmonės, kodėl atsiranda tam tikros nuostatos, tradicijos ir kt. Jei tau įdomu, kaip rutuliojasi pasaulis, tai tuomet vienareikšmiškai rinkis sociologiją, nes tai yra labai platu, universalu. Sociologija padeda struktūruoti informaciją, padeda matyti ir mąstyti plačiau“, – tikina Justina.

Prisiminus studijas, sugrįžta geriausios akimirkos

„Iš pirmųjų metų studijose atsimenu rytinius kalbų mokymus ir srautines paskaitas, kur yra galimybė sutikti begales žmonių iš įvairių disciplinų, domėtis, ieškoti ir tik trečiais metais pradėti labiau koncentruotis pasirinktoje srityje. Labai gerai prisimenu pirmąsias sociologijos paskaitas, dar srautiniu formatu, man tai buvo labai įdomu. Tekstai kartais atrodydavo tokie nesuprantami, ypač patraukė realybės interpretavimas ir filosofavimas apie visuomenę. Pamenu, grįždavau po prof. Vyliaus Leonavičiaus paskaitų ir tiek būdavo pilna įspūdžių, kad negalėdavau užmigti, sukdavosi mintys apie tai, ką girdėjau. Iš tiesų man patiko tiek sociologijos, tiek antropologijos paskaitos, tokios kaip klasikinės teorijos, kokybiniai tyrimo metodai, vizualinė antropologija ir kt. Taip pat prisimenu studijas, kuomet turėdavome „tiltines“ paskaitas tarp Lietuvos ir Amerikos, kai galėdavome diskutuoti apie tą pačią  mokslinę literatūrą ar tyrimus iš skirtingų visuomenės perspektyvų su studentais iš kitų visuomenių“, – apie studijas pasakoja Eglė ir papildo, kad labai daug gavo ir iš „Erasmus“ programų, tiek tuomet, kai pati buvo išvykusi iš Lietuvos (Eglei teko studijuoti Švedijoje ir Vokietijoje) tiek kai grįžusi tapo čia atvykusių užsieniečių mentore. „Tos draugystės yra tai, ką gavau kaip dovaną, tokią tęstinę. Su kai kuriais iš jų bendraujame ir susitinkame iki šiol“, – džiaugiasi Eglė.

VDU sociologijos absolventė Eglė Ozolinčiūtė (asmeninio archyvo nuotr.)

Justina iš studijų geriausiai prisimena daug nuostabių dėstytojų ir galimybes studijų metu išvažiuoti į užsienio šalių universitetus. „Prisimenu prof. Romualdo Vaštoko paskaitas, kurių metu žiūrėdavome ir aptardavome dokumentinius filmus apie įvairius reiškinius. Prisimenu prof. Vyliaus Leonavičiaus paskaitas ir jo asmeninį dėmesį studentui. Kai studentų grupė yra maža, klostosi visai kitas bendravimo santykis. Prisimenu dėstytojo prof. Artūro Tereškino paskaitas. Jų metu tu niekada nepasijutai esantis kažkoks menkesnis, nesvarbus. Tai yra dėstytojai autoritetai, kurie eina į santykį, diskutuoja, kurie pasiruošę išgirsti tave ir tau padėti“.

Apie išskirtinį VDU dėstytojų bendravimą su studentais liudija ir Eglė: „Studentų ir dėstytojų santykis man VDU labai patiko, nes bendra atmosfera atrodo tokia palyginus išlaisvinta nuo hierarchinių apribojimų. Su dėstytojais vykdavome į seminarus Č. Milošo sodyboje, į konferencijas užsienyje, atlikdavome tyrimus. Eidavome į barą diskusijoms ir pokalbiams“, – betarpišką komunikavimą prisimena Eglė.

Vieša paskaita „Ukrainos tapatybės dekonstrukcija per karo tarp Rytų ir Vakarų perspektyvą“

Gegužės 19 d., ketvirtadienį, 17 val. VDU Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedra kviečia į fakultete reziduojančio docento dr. Ihor Lantukh (Kharkivo V. N. Karazino valstybinis universitetas, Ukraina) nuotolinę paskaitą “Deconstruction of Ukrainian identity through the prism of the war between East and West” (liet. k. – „Ukrainos tapatybės dekonstrukcija per karo tarp Rytų ir Vakarų perspektyvą“). Paskaita vyks anglų k.

Per visą Rusijos Federacijos (imperijos, sąjungos) istoriją Maskvos politika Ukrainos atžvilgiu rėmėsi prielaida, kad nacionaliniai identitetai yra dirbtiniai ir todėl trapūs. Vis dėlto dabartinis Rusijos karas Ukrainoje nemaža dalimi įstrigo dėl to, kad toks mąstymas apie Ukrainos tapatybę pasirodė esąs absoliučiai klaidingas. Karas sukūrė naują Ukrainos tikrovę, sustiprindamas politinės vienybės ir valstybės tapatybės jausmą. Jis sutelkė visuomenę, įskaitant Ukrainos rusakalbius, vyriausybės pusėje. Rusijos invazija į Ukrainą sukėlė masinę etninę deformaciją, kuri suvienijo gyventojus ir sustiprino jų pilietinės priklausomybės jausmą. Karas su Rusija sustiprino Ukrainos pilietybės, o ne etninės priklausomybės sampratą. Rusakalbė mažuma persvarstė ne tik savo tautinio tapatumo jausmus, bet ir požiūrį į ukrainiečių kalbą. Daugelis asmenų ėmė tapatinti save su ukrainiečių kalba net jos nemokėdami, suvokdami ją kaip simbolinį šalies ženklą.

Ihor Lantukh yra baigęs istorijos ir finansų bei medicinos psichologijos studijas. 2020 m. apgynė psichologijos daktaro disertaciją. Yra daugiau kaip 140 publikacijų autorius, iš jų – 35 straipsnių profesiniuose leidiniuose, 6 monografijų, 8 vadovėlių autorius.

Susitikimą moderuos VDU Sociologijos katedros vedėja doc. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė.

Prisijungimo nuoroda MS Teams platformoje: https://bit.ly/3MYPTqX

Daugiau.

Sociologė: ukrainiečiams parodėme daug solidarumo – viliuosi, jo dar liko ir artimiausiems žmonėms

Greta vykstantis karas, pasak sociologės prof. Aušros Maslauskaitės, skaudžiai atskleidžia žmogaus gyvenimo ir žmogiškųjų ryšių trapumą. Daugelis įprastų dalykų staiga nebėra tokie savaime suprantami. „Galbūt kai kam tai tapo impulsu pažvelgti į save, santykius šeimoje iš kito taško“, – svarsto nauja LRT.lt publikacijų ciklo „Pokalbis karo fone“ pašnekovė.

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorės A. Maslauskaitės manymu, Rusijos visuomenė vėl tapo virtuvine, sovietiniai elgesio modeliai – sugrįžo. Valdžios kritika, anot jos, įmanoma tik siaurame patikimų žmonių rate. Todėl priežasčių masiniams protestams, kurių taip tikisi demokratinis pasaulis, nėra.

„Visuomenė pakišta po valstybės prievartos aparato gaubtu, o po juo yra baimė ir abejingumas. Tik įtrūkiai šiame gaubte gali sukurti prielaidas rezistuojančioms grupėms burtis, susitikti, imtis tokio kolektyvinio veiksmo kaip demonstracija“, – įsitikinusi Lietuvos sociologų draugijos viceprezidentė.

– Kiekybiniai tyrimai padeda sociologams susidaryti tikslesnį vaizdą apie socialinę tikrovę ir visuomenės ryšius. Koks sociologo vaidmuo karo grėsmės akivaizdoje? – jos klausia LRT.lt.

– Pradėti galbūt reikėtų nuo to, kad apklausos, t. y. kiekybiniai tyrimai, yra tik vienas iš socialinės tikrovės pažinimo įrankių, kuriuo naudojasi sociologai. Kiekvienas jų turi savo ribas, o pasirenkamas priklausomai nuo to, ką siekiame pažinti.

Lietuvoje kiek ydingai suvokiame apklausas, priskiriame joms kone magiškas galias įvardyti, kas ir kaip egzistuoja. Todėl neretai patenkame į groteskiškas situacijas, kai išlupus iš apklausos vieno klausimo (neretai ir nekorektiškai suformuluoto) atsakymus bandoma laimėti grumtynes dėl galios apibrėžti tikrovę.

Gerai, kad pastaruoju metu vis aktyviau įsijungia savireguliacijos mechanizmai ir akademinė sociologų bendruomenė įsiterpia tarp politikų ir rinkos sociologų interesų komentuodama nekorektišką sociologijos instrumentų naudojimą.

O apskritai gal kiek klaidinantis vaizdinys, kad sociologas privalo būti apsiginklavęs skaičiais ir tik tuomet gali pelnytis auditorijos autoritetą. Spekuliatyvios įžvalgos yra ne mažiau svarbios bandant paaiškinti socialinę tikrovę, tik sociologas jas vis tiek tampresnėmis gijomis susieja su empirika.

Kalbant apie sociologo vaidmenį karo grėsmės akivaizdoje, nemanau, kad šis vaidmuo ypatingu būdu pasikeičia. Lygiai taip pat, kaip nepasikeičia filosofo ar istoriko vaidmuo. Bent jau kai kalbame apie akademinį darbą dirbančius sociologus. Karo artumas sociologui naujų funkcijų neprideda, jis tik sukala naujus rėmus temoms, kurios nagrinėtos ir iki vasario 24 dienos. Gal tie rėmai ir ne nauji, bet jie ryškesni.

O apskritai, sakyčiau, iš esmės sociologas ir lieka tų savo amžinųjų profesinių klausimų lauke ieškodamas, kas bendrina mus, kaip visuomenę, kolektyvinių vaizdinių ir socialinių saitų lygmeniu, kokie yra visuomenės ir valdžios santykiai, kaip visuomenėje paskirstytos privilegijos, kas ir kodėl lieka ekonominėse, socialinėse ar kultūrinėse paraštėse ir pan.

Kad ir kaip skausminga, tačiau būtent šis karas mums nuskaidrino takoskyrą tarp liberalios demokratijos ir autoritarinių visuomenių, jų principų ir vidinės architektūros kraštutiniu būdu. Mums šis kraštutinumas kyla iš artumo, padėties atpažįstamumo ir baugių nuojautų dėl ateities.

Visi, net ir tie, kurie deklaravo niekada nesidomintys politika, gali pamatyti skirtumus. Ir ši akivaizdi takoskyra veda prie klausimo, ne tik su kuo mes, kaip bendruomenė, bet ir kokie mes. O štai čia jau galime traukti iš straipsnių, knygų, stalčių ir lentynų viską, ką sociologai Lietuvoje jau yra parašę, pasakę. Traukti, dar kartą pasižiūrėti į save ir klausti visuomenės, politikų: ar trinkelėmis išklotos miestelių aikštės svarbiau nei investavimas į NVO, ar socialinė ir ekonominė atskirtis yra tik todėl, kad visuomenėje visada yra „prigimtinių looser‘ių“ ir nieko čia nepriveiksi, ar turime ir ar verta turėti žmogiško ir socialinio jautrumo Kitam, ar tikrai „tradicinė šeima“ yra gelbėjimosi ratas Lietuvai, ar Briuselis ir sovietai – tas pats ir pan.?

Dar vienas dalykas, kurį karo akivaizdoje dar labiau privalo ginti akademiniai sociologai, – neleisti manipuliuoti apklausų rezultatais medijose. Bet tai – rutininė funkcija.

– Kaip tik apie tai: viešai buvo išsakytas teiginys, esą ukrainiečių kovą su okupantais palaiko 9 iš 10 Lietuvos gyventojų. Ar tokia apklausa buvo vykdoma? Ar tai panašu į tiesą? Jei taip, ar tas 10 procentų karo atveju ir situacijai blogėjant būtų reikšminga galia?

– Apklausų vykdoma daug ir vykdo jas patys įvairiausi subjektai, tad visų tikrai nežinau. Jūsų minimos – taip pat. Tačiau ukrainiečių kovos nepalaikymas ir kolaboravimas su okupantais karo atveju Lietuvoje yra du skirtingi dalykai. Lygiai taip pat kaip ir 90 proc. ukrainiečių palaikymas neleidžia daryti išvados, kad turėtume tokią dalį aktyviai besipriešinančių gyventojų.

O ir iš viso, jei mes norime bent preliminariai sužinoti, kiek ir kokių gyventojų galimai stotų ginti šalies, tokius tyrimus reikėtų daryti dabar ir jie turėtų būti rimti, apmąstyti, metodologiškai pasverti ir brangūs. Čia dar viena mūsų yda – įsivaizdavimas, kad socialiniai mokslai yra pigūs ir išleidus kelis šimtus eurų galima gauti rezultatą. Nepakaktų įmesti vieną kitą klausimą į standartinę rinkos tyrimų bendrovių vykdomą apklausą, kai šalia klausimų apie majonezo vartojimą aiškinamasi ir gyventojų pasiryžimas gintis.

Kiek žinau, fragmentiškai gyventojų nuostatos tirtos ir anksčiau, bet karo kontekstas šiuos rezultatus verčia archyvine informacija. Galbūt tokie tyrimai jau daromi, tik apie juos nežinau ir, matyt, neturėčiau žinoti.

– Ukrainiečiai pasakoja, kad jų giminaičiai Rusijoje netiki, ką šiems jie kalba apie Rusijos kariuomenės barbarybes. Atsakydami net guodžia: „Pakentėkite, mes tuoj jus išvaduosime nuo nacistų.“ Kas yra atsitikę ryšiams tarp artimiausių žmonių? Kokios priežastys lemia, kad žmogus labiau pasitiki televizoriumi, o ne savo artimu?

– Šis klausimas padiktuotas mūsų perdėm idealizuoto požiūrio į šeimą. Mes dažnai įsivaizduojame, kad šeimos yra darnos, bendrų vertybių, absoliutaus abipusio pasitikėjimo, savitarpio supratimo, pagalbos burbulai. Tokie gėrio uostai. Bet realybėje šeimose gyvena žmonės ir jie yra visokie, į situacijas, kuriose atsiduria, reaguoja įvairiai, turi ir gina skirtingus požiūrius ir nebūtinai civilizuotais būdais.

Didžiausia tikimybė susidurti su smurtu yra ne gatvėje, bet šeimoje, nors dažnam tai atrodo neįtikima. Tad ne kartą girdėtos istorijos apie skirtingus šeimos narių požiūrius į karą yra tiesiog gyvenimo dalis. Neabejoju, kad ne vienas savo lietuviškoje patirtyje turi šeimos ar giminės susitikimų epizodų, kai žmonės uoliai ir karštai ginčijasi, kas kaltas dėl sugriuvusių kolūkių, kuri partija vagys ir pan. Ir tie ginčai neišsprendžiami, jie tiesiog atsikartoja per kiekvieną didesnį susibūrimą.

– Dar apie mūsų giminaičius… Porą metų kamavusi ir vis dar nesiliaujanti pandemija, keli karantinai sutraukė ryšius tarp šeimų, artimųjų. O kokios įtakos šeimos ryšiams turi karo grėsmė ir artumas?

– Nesakyčiau, kad pandemija sutraukė ryšius tarp šeimų ir artimųjų. Karantinai jiems laikinai nuliejo kiek kitas formas. Susitikimus keitė skambučiai, zoom`ai ir videopokalbiai. Dalykai labai greitai atsikūrė nutraukus ribojimus.

Taip, pandemija kiek koregavo žmonių šeiminio gyvenimo planus. Bet ir tai ne siekius, o jų įgyvendinimo kalendorių. Jaunimas atidėjo planuotą vaikų susilaukimą (tai dar matysime demografinėje statistikoje), santuokas.

Gretimai vykstantis karas prikišamai brutaliai parodo žmogaus gyvenimo ir žmogiškųjų ryšių trapumą, tai, kad daugybė asmeninio gyvenimo dalykų nėra savaime suprantami. Galbūt kai kam tai tapo impulsu pažvelgti į save, santykius šeimoje iš kito taško. Karo pradžioje matėme daug solidarumo su ukrainiečiais. Norėčiau tikėti, kad dalis jo liko ir santykiuose su vietiniais – šeimos nariais, artimaisiais ar bendrapiliečiais.

– Laukiantieji kardinalių permainų kare kelia klausimą, kodėl rusai neišeina į masinius protestus. Ir Rusijos intelektualai, ir vakariečiai įprastai dėl to kaltina totalinę Kremliaus propagandą, visuomenės „zombinimą“ per valstybinius TV kanalus. Tačiau ar čia glūdi priežastis? Ar tikrai dauguma rusų nežino tikrosios situacijos ir tiki matantys „specialiąją operaciją“?

– Sunku žinoti šiandienos situaciją Rusijoje, mes beveik negirdime pačių rusų balsų ir kitų balsų iš Rusijos apie rusus. Mąstant apie propagandą ir medijas, visuomenės „zombinimą“, man regis, perdedame medijų vaidmenį, ypač kai kalbame apie autoritarinės valstybės kontekstą.

Prisiminkime sovietinę Lietuvos praeitį. Ar visuomenė tikėjo tuo, ką rodė kasvakarinė laida „Vremia“ apie JAV kapitalizmą ir žmonių išnaudojimą kapitalizmo lopšyje? Maža dalis galbūt taip, tam tikra dalis – ne, bet didžioji dalis – nesigilino. Žmonės tiesiog gyveno savo privatumo kišenėse, sprendė buitinius išgyvenimo klausimus ir puikiai žinojo, kad viešai šiais klausimais nediskutuojama, jei nenorima turėti problemų.

Autoritarinė valstybė įjungia savo prievartos aparatą ir nuolat parodo, primena, kad ji turi galią neleisti jums viešai abejoti. Autoritarizmo sąlygomis nelieka viešumõs ta prasme, prie kurios mes, kaip visuomenė, jau vėl esame įpratę. Viešumõs, kurioje dėl galios apibrėžti tikrovę nuolat konkuruoja valstybė, skirtingos visuomenės ar interesų grupės, pavieniai asmenys. Tai yra toks viešumõs dūzgimas, kuris kai ką erzina, bet jame niekas nėra vienintelis solistas. Autoritarizme viešuma yra uzurpuota valstybės ir ji toje viešumoje rodo, rašo, sako, ką nori.

Gali būti net ir taip, kad visi žino, jog tai melas, bet tiek valstybė, tiek visuomenė apsimeta, kad ne. Visi įtraukti į savotišką butaforijų stumdymą. Sovietmečiu buvo toks žanras – laiškų rašymas partijos komitetui. Susirūpinusios melžėjos rašė laišką CK dėl taikos pasaulyje. Matydami tai TV ekranuose vargu ar kas tikėjo, kad laiškus rašė melžėjos, kad joms išvis tai rūpi, kad jų laiškai svarstomi ir pan. Bet butaforijos vis buvo stumdomos, perstumdomos ir tai buvo nuolatiniai pasikartojantys aktai, jais siekta imituoti viẽšumą.

Lygiai taip pat ir šiandienos situacijoje, manau, negalime teigti, kad rusai tiki tuo, ką mato per savo TV. Jie tiesiog nebyliai dalyvauja, kai stumdomos butaforijos. Vis tik jei valstybės vardu kas nors tos visuomenės paklaustų, ji nemirktelėdama deklaruotų, kad tiki ir yra kartu su valstybe, nes ji žino, kad tik taip gali išvengti botago, bausmės, privataus saugumo praradimo.

Visi puikiai jaučia valstybės įjungtus prievartos aparato volus ir žino asmeninę kainą, kurią tektų sumokėti. Visuomenė, iš kurios yra atimta viešuma, tampa virtuvine visuomene. Atviresnės pozicijos, atsargi oficialios pozicijos kritika įmanoma tik siaurame itin patikimų žmonių rate. Tai buvo sovietmečiu (kai kas dar ir dabar nostalgiškai prisimena virtuvinį dvasingumą, kai prie butelio ankštose virtuvėse buvo galima kalbėti laisviau), tai, manau, atsigamino Rusijoje ir dabar. Sugrįžo socialinio elgesio modeliai, kurie, galbūt, nelabai ir buvo ištrinti iš kolektyvinės sąmonės.

– Ar propagandos totalumas negali pasiekti ribos, kai rezultatai bus priešingi, nei tikisi užsakovas Kremliuje? Pavyzdžiui, nelauktai virsti demonstracijomis, jei Rusijos valdžia atsitrauks, netesės pažadų ar panašiai?

– Negali. Pirmiausia, norint suvokti propagandos totalumą būtina pažvelgti į ją iš kitos koordinačių sistemos, išsivaduoti iš propagandos rėmų. Skylių gauti alternatyvią informaciją, matyt, yra, bet gal ir ne tiek daug.

Tačiau dar svarbesnis dalykas – būtina kitokio požiūrio socialinė akumuliacija, t. y. kad šis požiūris būtų ne išsibarsčiusių pavienių asmenų, bet bendras socialinėms grupėms, kurios galėtų mobilizuotis.

O virtuvinėje visuomenėje toks socialinis veiksmas neįmanomas. Nes visuomenė išsinarsčiusi virtuvėlėse, pakišta po valstybės prievartos aparato gaubtu, o po juo yra baimė ir abejingumas. Tik šio gaubto įtrūkiai gali sukurti prielaidas rezistuojančioms grupėms burtis, susitikti, imtis tokio kolektyvinio veiksmo kaip demonstracija.

O tai, kad valdžios pažadai bus neištesėti, tikrai nepaskatins jokio kolektyvinio veiksmo. Nes totalitarinė valstybė puikiai įvaldžiusi įvairias retorines subtilybes ir technologijas, dėl to labai lengvai pasiteisins, kodėl planas nebuvo įgyvendintas.

Na, gal per daug čia nuorodų į sovietmetį, bet tada visuomenė nuolat buvo maitinama pažadais (pvz., kad pavysime ir pralenksime JAV ir pan.), kurie tiesiog cirkuliavo, ir niekas nesitikėjo, kad valstybė bus kaip nors atskaitinga už juos. O jei valstybė dėl vienų ar kitų priežasčių pajusdavo, kad reikėtų kažkaip pasiteisinti, tai nesunkiai ir padarydavo sukurdama pačių įvairiausių istorijų. Nematau prielaidų, kad tai nenutiktų ir dabar.

 

LRT.lt publikacijų cikle „Pokalbis karo fone“ Lietuvos meno kūrėjai, kultūros žmonės kiekvienas iš savo profesinės perspektyvos vertina Rusijos karo įtaką ir kylančius iššūkius.

VDU prof. dr. M. Ališauskienė – ISORECEA viceprezidentė

Tarptautinė religijų studijų vidurio ir rytų Europoje asociacija (ISORECEA) išrinko VDU SMF Sociologijos katedros bei PMDF Politologijos katedros profesorę dr. Mildą Ališauskienę jos viceprezidente ketverių metų kadencijai (iki 2026 m.).

Prof. dr. M. Ališauskienė yra ISORECEA narė nuo 2001 m., 2014–2018 m. ji buvo šios asociacijos generalinė sekretorė. 2014 m. asociacija surengė konferenciją Vytauto Didžiojo universitete (VDU).

Asociacija ISORECEA buvo įkurta 1995 m. ir telkiasi į akademines diskusijas skirtas religinės kaitos vidurio ir rytų Europoje analizei. Iš viso asociacija vienija daugiau nei 100 narių iš 17 valstybių: JAV, Prancūzijos, D. Britanijos, Suomijos, Lenkijos ir t. t. Jos dėmesio centre – apsikeitimas mokslinėmis žiniomis apie religijų padėtį vidurio ir rytų Europoje. ISORECEA nariai atstovauja įvairioms disciplinoms: sociologijai, antropologijai, istorijai, filosofijai ir kt.

Kodėl visuomenei reikalingi sociologai? (Video)

Norint pristatyti ir paaiškinti, kas yra sociologas, tikriausiai geriausia būtų remtis garsaus austrų kilmės amerikiečio sociologo Peterio L. Bergerio mintimis. Pastarasis teigia, kad sociologas – tai asmuo, intensyviai, nenutrūkstamai ir be jokio gėdos jausmo besidomintis, ką daro žmonės. Ir nors sociologo dėmesį gali traukti daugybė įvairių dalykų, tačiau daugiausiai laiko ir jėgų jis skiria žmonių pasauliui, jų aplinkai, institucijoms, istorijai ir aistrai.

Sociologą domina žmonės ir įvykiai, lemiantys jų įsitikinimus. Sociologą taip pat traukia banalybė ir kasdienybė, kilnumas ir degradavimas, jėga ir tamsybė, intelektas ir kvailybė. Žinoma, jis tik žmogus ir gali jausti pasišlykštėjimą ar panieką, tačiau tai nepažabos jo aistros ieškoti atsakymų į jį dominančius klausimus.

Būtent tai pabrėžia ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros dėstytoja prof. Milda Ališauskienė, teigdama, kad sociologija – tai pamatinė disciplina, suteikianti atsakymus į žmogui kylančius klausimus ir skirta tiems, kurie nebijo jų ieškoti. „Tai pamatinė socialinių mokslų disciplina, kelianti klausimus ir ieškanti atsakymų į juos“, – sako profesorė.

„Meilė, karas, darbas, senėjimas, jaunimo grupuotės, žiniasklaida, valgymo įpročiai, vartojimas ir taupymas – tai tik dalis žmogiško veiksmo sričių ar procesų, kuriuos analizuoja sociologija“, – antrina VDU sociologė, Nacionalinės mokslo premijos laureatė prof. Aušra Maslauskaitė.

Kodėl sociologija – perspektyvi specialybė?

Nepaisant to, kad sociologija yra labai plati disciplina, baigusieji sociologiją turi labai daug karjeros galimybių. Sociologijos ir antropologijos specialybės absolventai gali dirbti socialinių programų kūrėjais ir įgyvendintojais viešajame ir privačiajame sektoriuose, reklamos, vartotojų elgsenos ir viešųjų ryšių specialistais rinkodaros, žiniasklaidos ir komunikacijos srityse, rinkos ir žiniasklaidos tyrimų analitikais, sociologinių tyrimų projektuotojais ir įgyvendintojais visuomenės nuomonės tyrimų srityje bei visuose kituose sektoriuose, kuriuose būtina išmanyti darbuotojų tarpusavio socialinius santykius, įmonės socialinę organizaciją ir valdymą bei gebėti identifikuoti socialines problemas ir atlikti tyrimus.

VDU Sociologijos katedros profesorius Vylius Leonavičius teigia, kad šiandien sociologijos studijų absolventų poreikis kyla dėl kelių priežasčių. Profesoriaus teigimu, sociologija – tai vienintelė disciplina, kuri išsamiai ir giliai leidžia aiškinti visuomenės kaitą bei joje vykstančius procesus, bei vienintelė disciplina, suteikianti teorinius modelius pažinti atskiras visuomenės gyvenimo sritis (sveikatos, švietimo, šeimos, kultūros ir kitas) platesniame visuomenės kontekste ir įvairių metodų pagalba surinkti apie jas patikimus duomenis.

„Šiandien įvairios valstybės institucijos (švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ministerijos ir miestų savivaldybės, įvairios socialinės kontrolės, migracijos kitos institucijos) bei nevyriausybinės organizacijos ieško sociologų, kurie gerai išmano visuomenės ir jos įvairių sričių sandarą bei kaitos mechanizmus ir gali padėti atskleisti įvairių visuomenės pokyčių priežastis bei padėti kurti socialinės raidos scenarijus. Sociologų poreikis ypač padidėjo, kuomet atsirado būtinybė konstruktyviai ir naudingai įsisavinti įvairių visuomenės gyvenimo sričių plėtrai ES skiriamas lėšas“, – sako prof. V. Leonavičius.

Tam pritaria ir prof. A. Maslauskaitė: „Sociologo kompetencija reikalinga tyrimų, studijų, valstybinėse institucijose, privataus verslo sektoriuje. Lietuvoje kaip ir daugelyje kitų išsivysčiusių visuomenių priimant sprendimus išsami situacijos ir galimų pasekmių analizė tampa būtinybe daugelyje viešosios politikos sričių, o sociologai čia ir yra pagrindiniai pagalbininkai. Sociologija yra bazinė visuomenės pažinimo disciplina, jos žinios būtinos ketinantiems darbuotis žiniasklaidos, politikos, marketingo, vadybos ar kitose srityse. Tad baigus sociologijos bakalauro studijas ir pasirinkus kitos krypties studijas tapsite tikrai pranašesni darbo rinkoje“, – tikina A. Maslauskaitė.

Gebėjimas kurti visuomenę transformuojančias idėjas

Tad jei mėgstate nuolat galvoti apie žmonių ir jų grupių elgesį bei jo priežastis, o žvelgdami į aplinkinius pastebite daugiau nei kiti, tikėtina, kad esate būsimas sociologas. O jei dar domina būsimos karjeros perspektyvos – metas kibti į studijas ir išpešti iš jų kiek įmanoma daugiau!

Vytauto Didžiojo universitete sociologijos ir antropologijos programa turi išskirtinį profilį: čia stiprus sveikatos sociologijos ir antropologijos, šeimos, lyčių bei seksualumo, pilietinės visuomenės, politinio dalyvavimo ir teisės sociologijos, socialinio, kultūrinio, tautinio identiteto ir migracijos, religijos sociologijos ir antropologijos akcentas.

VDU Sociologijos katedroje dirba jaunas, kvalifikuotas ir savo darbui atsidavęs dėstytojų kolektyvas: vyriškumo studijų pradininkas Lietuvoje prof. Artūras Tereškinas, šeimos sociologijos ir demografijos profesorė Aušra Maslauskaitė, medicinos ir švietimo sociologijos prof. Vylius  Leonavičius, politikos sociologijos dėstytoja Jūratė Imbrasaitė, religijos sociologijos dėstytojos Jolanta Kuznecovienė ir Milda Ališauskienė, sveikatos sociologijos dėstytoja Giedrė Baltrušaitytė ir daugelis kitų sociologijos sričių specialistų. Be to, VDU Sociologijos katedros studentams paskaitas skaito ne tik nuolatiniai, bet ir užsienio šalių vizituojantys dėstytojai.

Sociologijos studentams ir dėstytojams suteikiamos plačios galimybės dalyvauti akademinių mainų programose. VDU Sociologijos katedra palaiko glaudžius dvišalio bendradarbiavimo ryšius su užsienio universitetais: Liège universitetu Belgijoje, Fribūro universitetu Šveicarijoje, Kopenhagos universitetu, Alikantės universitetu Ispanijoje, Latvijos universitetu, Varšuvos universitetu, Liublianos universitetu Slovėnijoje ir kt.

Sociologijos katedros dėstytojų teigimu, studijų metu VDU sociologai išmoksta kritiškai mąstyti, analizuoti, o praktikos metu – atlikti įvairius kokybinius ir kiekybinius tyrimus įvairiose socialinėse grupėse. „Būsimi sociologai mokosi tirti visuomenėje vykstančius procesus ir juos prognozuoti. Pavyzdžiui, sociologai gali tirti, kiek žmonių Lietuvoje šiuo metu galvoja apie emigraciją arba kodėl Lietuvoje mažėja gimstamumas. Atlikę tyrimus, sociologai atitinkamoms vyriausybinėms institucijoms gali pateikti šių procesų priežastis bei rekomendacijas, ką reikėtų daryti, kad šie procesai keistųsi“, – pasakoja dr. M. Ališauskienė.

Anot VDU dėstytojos A. Maslauskaitės, studijuodami sociologiją studentai išmoksta kiekvienoje žmogiškosios veiklos srityje atpažinti ir nustatyti nematomas, bet galingas socialines jėgas, kurios veda ir valdo žmonių gyvenimus. „Sociologai kuria visuomenę transformuojančias idėjas, o matydami problemas ir nustatydami jas sąlygojančius veiksnius siūlo galimus jų sprendimo kelius. Panašiai kaip psichologai dirbdami su vienu asmeniu padeda spręsti jo asmenines psichologines problemas, sociologai sprendžia žmonių grupių  problemas. Taigi, sociologai yra savotiški šiuolaikinės visuomenės žyniai: žinantys daugiau nei kiti, galintys paaiškinti ir savo žiniomis keisti žmonių gyvenimus“, – sako prof. A. Maslauskaitė.

Plačiau apie VDU sociologijos ir antropologijos programą galima sužinoti čia.