Psichologijos studentams – protmūšis
VDU Psichologijos katedra kviečia Tave, psichologijos studente, išmėginti savo jėgas protmūšyje. Prieš prasidedant atsiskaitymų metui, kviečiame šiek tiek atsipūsti bei paskirti popietę neformaliam pasibuvimui su universiteto bendruomene. Organizuojamose protų kovose lauks įvairūs klausimai, kurie bus susiję ne tik su psichologija, bet ir su kitomis sritimis. Kiekvieną grupę sudarys 3-4 studentai ir 1 dėstytojas. Numatyti 4 etapai, kuriuose bus po 10 klausimų. Pertraukos metu organizuosime vaišes bei pašnekesius.
Protmūšis vyks gruodžio 2 d. 13.30 val., 108 a. (Jonavos g. 66).
Registracija – iki lapkričio 25 d. (imtinai):
https://forms.office.com/r/98GnwBJNdU
Seksualiniai nusikaltėliai – kas jie tokie ir kodėl kai kurie tvirkina net vaikus
Skirtingai nei kitų nusikaltimų atvejais, prievartautojų bei tvirkintojų bylos, siekiant apsaugoti aukas, nagrinėjamos už uždarų durų – užslaptinti net kaltinamųjų vardai. Galima manyti, kad tai pasitarnauja nusikaltėliams vien jau dėl to, jog neįspėja kitų potencialių aukų. Pirmoje straipsnių ciklo dalyje psichologijos profesorė atskleidžia, kas slypi seksualinių nusikaltėlių galvose ir kodėl sutrinka potraukiai.
Žiniasklaidoje seksualinių nusikaltimų istorijos nagrinėjamos itin retai – siekiant apsaugoti bet kokią jautrią informaciją, susijusią su aukomis, šio pobūdžio bylos nagrinėjamos uždaruose teismo posėdžiuose. Tokiais atvejais prievartautojams ir tvirkintojams nepritaikoma „viešumo“ bausmė, tad ir prevencija, tikėtina, nelabai veikia.
Ar neatrodo, kad tokie nusikaltėliai, įgavę tarsi slaptumo šydą (kuo skiriasi nuo žmogžudžių, turto prievartautojų, sukčių, vagių ir pan.?), naudojasi tuo, darydami tolimesnius nusikaltimus? Jei paaugles socialiniuose tinkluose kalbinantis „dėdė“ nebuvo išviešintas, ar jis toliau sėkmingai gali vykdyti savo nusikalstamas veiklas?
Šiuos klausimus 15min uždavė prokuratūros, teismo atstovams bei psichologijos žinovei. Pirmoje straipsnių ciklo dalyje – atsakymus į šiuos klausimus pateikia bei seksualinių nusikaltėlių portretą bando nutapyti Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros profesorė Liuda Šinkariova.
Sutrinka potraukiai
Anot profesorės, nors seksualinių nusikaltimų rezultatas visuomet yra vienas – turime auką, kuri patyrė fizinę, emocinę ir psichologinę traumą, nusikaltimo darymo priežastys gali būti įvairios. Egzistuoja platus psichologinių ir psichiatrinių sutrikimų laukas, tad itin sudėtinga apibrėžti seksualinius nusikaltimus darančio žmogaus portretą.
Pirma, anot profesorės, veikos gali būti atliekamos dėl psichikos sutrikimų. Tuomet rengiama psichiatrinė ekspertizė, sprendžiama, žmogus buvo pakaltinamas ar ne. Antra, prievartautojams ar tvirkintojams gali būti nustatomas potraukių sutrikimas ir tai nėra laikoma psichikos liga.
„Potraukis – tai žemiausia žmogaus funkcionavimo grandis, bazinis instinktas. Pagrindiniai potraukiai yra mitybos, savisaugos ir seksualinis. Sutrikę šie potraukiai gali sukelti psichologinių sunkumų, pavyzdžiui, žmogus gali pradėti per daug valgyti arba priešingai – visiškai nevalgyti, perdėtai rūpintis savimi arba priešingai – visiškai nesisaugoti, o jei iškrypsta seksualinis potraukis, turime visokias seksualines perversijas“, – patikino L. Šinkariova.
Priklausomai nuo psichikos sutrikimo pobūdžio, žmogus gali arba negali valdyti savo potraukius. Jei kamuoja padidėjęs seksualumas, potraukis sutrikęs, žmogus sunkiai jį suvaldo. Tokiam žmogui, anot profesorės, jau reikalinga pagalba.
Sutrikimai formuojasi nuo vaikystės
Išskyrė L. Šinkariova ir asmenybės sutrikimų kategoriją. Buityje tai dažnai pavadiname charakterių ypatumais.
Prievartavimas, profesorės teigimu, yra asocialios asmenybės sutrikimas. Toks žmogus yra šaltakraujis, neturi empatijos, neužjaučia kitų, aukos, suprantama, yra savanaudis, manipuliuojantis kitais žmonėmis.
„Mes pratę manyti, kad asociali asmenybė būtinai turi būti nusikalstama. Tai gali būti ir pakankamai funkcionalus žmogus, jis gali dirbti visai padorų ir pelningą darbą ir turėti tą asocialios asmenybės struktūrą. Supraskite, žiaurumas, manipuliavimas kitais, naudos siekimas sau dažnai sutrikdo žmogaus stabilių santykių užmezgimą, o fiziologinis poreikis niekur nedingsta. Todėl žmogus kartais ir atlieka tokius veiksmus“, – paaiškino profesorė.
Pasak jos, asmenybės sutrikimai formuojasi nuo vaikystės. Jei vaikas gimsta su jautresniu temperamentu, jam reikalingi empatiškesni tėvai, kurie labiau juo rūpintųsi, daugiau dėmesio skirtų, kantresni būtų, neišsiprovokuotų patys emociškai reaguodami į vaiką neigiamai, kad jis trukdis.
Jei tėvai mylintys, gali išsivystyti stabili asmenybė, bet jei šeimoje patiriama nuolatinė priespauda, vaikas nuolat sulaukia negatyvios informacijos apie save, formuojasi žemos savivertės struktūra. Tuomet vaikas atranda panašių draugų, nes visiems reikalingas bendrumas veiklose, požiūriuose.
„Tie draugai būna ne geriausio elgesio. Subūrę bendraminčių ratą, jie vienas kitą priima tokį, koks yra – tai tarsi emocinė atgaiva, kompensavimas.
Šių žmonių, kurie krypsta į asocialios asmenybės vystymąsi, seksualiniai santykiai, beje, būna labai ankstyvi, netvarkingi, pereinama prie žiauresnių santykių, kurie gali privesti prie prievartos aktų. Taigi asmenybės sutrikimai vystosi nuo vaikystės, paauglystės, plius, tai yra vaiko visos patirtys“, – patikino profesorė.
Nuslopinti instinktus – sudėtinga
Pašnekovė išskyrė ir smegenų veiklos sutrikimus. Smegenyse egzistuoja migdolinis kūnas, kuris atsakingas už pykčio emociją, agresiją, o kaktinėje skiltyje yra svarbi žievės dalis, kuri kontroliuoja impulsyvius neigiamus potraukius, veiksmus.
Pavyzdžiui, supykstame, jei autobuse kas stipriai užmina ant kojos, norime rėkti, nes skauda, bet mumyse suveikia kažkas, kad to nedarome. Taip kaktinė sritis pažaboja tą migdolinį kūną.
„Jei kalbame apie šaltakraujus prievartautojus, serijinius, ta žievė yra silpnai veikianti, nepažaboja migdolinio kūno, kuris taškosi neigiamomis emocijomis. Elgiamasi impulsyviai ir tas impulsyvumas nepažabojamas“, – patikino profesorė.
Dar vienas svarbus aspektas, anot jos, yra tai, kad seksualiniai nusikaltimai gali būti vienkartiniai arba serijiniai. Bet kuriuo atveju, žmogus turi gauti psichologo konsultaciją, kad suprastų, kas su juo darosi ir kur slypi to priežastys, ką galima su tuo padaryti.
„Dažniausiai pats žmogus nekelia sau šitų klausimų, o jei kelia, nežino, kaip pažaboti potraukį. Nuslopinti instinktus yra be galo sudėtinga, bet juk skiriamės nuo gyvūnų tuo, kad esame sąmoningos būtybės“, – paaiškino L.Šinkariova.
Bando parodyti savo aukai jėgą
Paklausta, kodėl išsivysto seksualinis potraukis būtent vaikams, pašnekovė, paaiškino, kad seksualinis prievartautojas nėra viena kažkokia kategorija žmonių, nėra vieno psichologinio tipažo.
Nuslopinti instinktus yra be galo sudėtinga.
„Asocialios asmenybės sutrikimų atvejų aukomis dažniausiai tampa suaugusieji. O jei kalbėtume apie vaikų seksualinį išnaudojimą, tai šią veiklą daro kiek kitokio tipažo žmonės. Jie dažnai turi psichologinių problemų, neišspręstų nuo pat vaikystės. Jiems vystosi nepilnavertiškumo jausmas. Tokie žmonės jaučiasi kitokie nei jų aplinka, lyg būtų svetimi artimoje aplinkoje.
Tas svetimumo, kitoniškumo, menkavertiškumo jausmas toliau formuoja ne į agresyvias asmenybes, o, priešingai, tokie žmonės dažniausiai yra nuolaidūs, drovesni, nedrąsūs. Jiems išsivysto socialinis ir emocinis vienišumas. Jie neturi artimų santykių. Jei turi, jaučiasi tuose santykiuose labai nejaukiai. O seksualinis potraukis juk niekur nedingsta, jis išlieka“, – pabrėžė profesorė.
Tokiais atvejais, prievartaudami vaiką, paauglį, perkeltine prasme, tokie asmenys tarsi bando parodyti savo aukai jėgą. Taip įsitvirtina savąjį „aš“, kurio nejautė kada turėję. Prievartaujant įsivyrauja požiūris „aš galiu, aš sprendžiu ir taip bus“. „Būti svarbiu, kompetentingu tam tikrais klausimais žmogui vis tiek reikia – tas poreikis stiprus. Atsiranda tokia iškreipta niša“, – paaiškino L. Šinkariova.
Vienus išviešinimas paveiktų, kitų – ne
Paklausta, ar tikslinga slėpti informaciją apie seksualinius nusikaltėlius vardan absoliutaus jų aukų privatumo, profesorė patikino, kad negali būti vienareikšmiško atsakymo taip arba ne.
„Pirmosios kategorijos mano nupasakotų seksualinių nusikaltėlių – žiaurių, neturinčių empatijos, nejaučiančių gėdos, sąžiningumo jausmo, išviešinimas nepaveiks. Tokių asmenų izoliacija nuo visuomenės būtų viena iš priemonių. Jie pripažįsta tik jėgą, apie psichologiją, moralę neverta kalbėti, su jais reikia kalbėti jų kalba. Jie gali gerbti tik stipresnį už save. Tai gali būti įkalinimo vieta, kur jam tikrai blogai, jo laisvė apribota. Kalbant apie kitą tipažą – tuos nuolankius, nepasitikinčius seksualinius nusikaltėlius, jų išviešinimas gali būti veiksmingas. Tai juk gėdinga patirtis“, – palygino profesorė.
Tai, ar reiktų viešo seksualinių nusikaltėlių sąrašo, jos nuomone, – diskusijų klausimas. Lietuvoje apie tai jau buvo kalbama. Tačiau kaip tokiais atvejais, gerbiant visus visuomenės narius, neperžengti etikos, moralės normų, o dar egzistuoja ir duomenų apsaugos klausimai – teisė asmens į privatumą.
„Policija teigia, kad vedami registrai tiek įtariamųjų, tiek kaltinamųjų, nuteistųjų. Tai būtų tarsi dubliavimas informacijos. Klausimas yra atviras.
Kitas dalykas, o ką su tuo sąrašu kiti žmonės toliau darys? Turi būti kontrolės mechanizmas. Štai paauglių atveju suveikia smalsumas. Jei jie ir žinotų, kad kalbina nusikaltėlis, taigi įdomu. Paaugliai gali būti įsitikinę, kad su jais taip nenutiks. Net ir žinodami gali rizikuoti.
Yra pavyzdžių, kur bylos, nusikaltėliai vieši, bet tai neveikia elgesio. Yra narciziškumo aspektų, tokių asmenybės bruožų užtaisas, kai žmogus mėgaujasi neigiamame fone“, – atkreipė dėmesį profesorė.
Ji įsitikinusi, kad naudingiau būtų visuomenę šviesti.
„Dauguma žmonių galvoja, kad tik vakare baisu eiti, tik naktį gali užpulti. Ne, gali su tavimi susipažinti ir dieną, ir kavinėje, nusivesti kur į pobūvį, net užmegzti emocinį ryšį, o po to prievartauti. Visuomenė turi žinoti, kad prievartautojų psichologinis portretas yra labai įvairus ir spalvingas“, – patikino profesorė.
Šaltinis: www.15min.lt
Saugiam vairavimui svarbiausia – mokėti įvertinti pavojų kelyje
„Statistiniai duomenys rodo, kad dažniausiai eismo įvykių kaltininkais yra nustatomi transporto priemonių vairuotojai – jie sukelia 67 proc. visų eismo įvykių. Fiksuojama daugybė atvejų, kai skaudžias pasekmes sukėlusių nelaimių priežastimi tapo aplinkybės, kuomet vairuotojas neteisingai numatė ar neatpažino pavojaus tam tikroje eismo situacijoje“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros doktorantė Modesta Morkevičiūtė.
Mokslininkės teigimu, ši tendencija rodo, kad saugiam vairavimui labai svarbus gebėjimas aptikti, įvertinti ir tinkamai sureaguoti į galimas grėsmes kelyje. Tikimybė patekti į autoįvykį žymiai sumažėja, jei vairuotojas turi gerus pavojaus kelyje suvokimo įgūdžius – todėl mokslininkai ir praktikai deda daug pastangų, kad surastų tinkamus būdus jiems patobulinti.
„Vairuotojų įgūdžiai nėra pastovūs. Jie gali kisti, priklausomai nuo turimų žinių, patyrimo, kasdieninio situacijų kelyje analizavimo. Tai leidžia ugdyti pavojaus kelyje suvokimą: vairuotojai gali mokytis aktyviau dairytis, atpažinti signalus apie situacijos pavojingumą, pasirinkti mažiausiai rizikingą būdą išvengti grėsmės ir t. t. Deja, jauni vairuotojai, turėdami mažiau patirties ir neretai mažiau paisydami rizikos, ne visuomet atpažįsta ar tinkamai reaguoja į eismo situacijose kylantį pavojų“, – atkreipia dėmesį mokslininkė.
Vis dėlto, pasak M. Morkevičiūtės, net ir sukaupus didelę vairavimo patirtį, praleidus ne vieną dešimtmetį kelyje, ne visada ištobulinami gebėjimai, reikalingi siekiant deramai įvertinti grėsmes vairuojant. Tiek besimokantys, tiek patyrę vairuotojai gali būti nepasiruošę tinkamai sureaguoti į pavojingas eismo situacijas. Besimokantiems vairuotojams trūksta patirties į pavojus reaguoti tinkamai, prireikia daugiau laiko atpažįstant ir suvokiant pavojų. Patyrę vairuotojai paprastai yra labiau pasitikintys savo vairavimo gebėjimais, tačiau neretai nuvertina potencialų pavojų. Todėl pavojaus kelyje suvokimo įgūdžius tobulinti svarbu visoms vairuotojų grupėms, nepriklausomai nuo jų stažo.
Siekiant gerinti pavojaus kelyje suvokimą, įvairiose šalyse (pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Australijoje) kuriamos specialios priemonės. Dauguma jų paremtos vairavimo situacijas demonstruojančiais vaizdo įrašais. Vieną tokių priemonių parengė ir VDU Psichologijos katedros mokslininkės.
„Tai – šiuolaikiška, patraukli, trumpalaikė, realias eismo situacijas demonstruojanti, aktyviu besimokančiojo dalyvavimu paremta nuotolinė pavojaus kelyje suvokimo mokymo programa. Programa orientuota į bendrą grėsmių kelyje numatymo, išvengimo įgūdžio tobulinimą, taip pat – į atskirų gebėjimų, kurie sudaro pavojaus kelyje suvokimo kompetenciją, ugdymą“, – pasakoja viena iš projekto rengėjų, doc. dr. Laura Šeibokaitė.
Programos metu vairuotojai įgyja reikiamų žinių, atlieka praktines užduotis, taip formuodami ir tobulindami turimus bet kokios realios ar potencialios grėsmės kelyje išvengimo įgūdžius. Demonstruojant įvairias vairavimo situacijas kompiuterio ekrane, pateikiant aktualią teorinę informaciją ir dalinantis praktiniais patarimais, vairuotojai mokomi dėmesingumo ir sąmoningumo vairuojant, pavojingų situacijų atpažinimo, tinkamo situacijos vertinimo, optimalaus elgesio reaguojant į pavojų kelyje.
Įvertinus poreikį, Lietuvoje kurtą programą jau spėta išbandyti ir įvertinti. Programos efektyvumo vertinimui skirtame tyrime sudalyvavo beveik 200 besimokančių ir patyrusių vairuotojų. Daugiau nei metus trukęs tyrimas parodė, kad mokymų dėka reikšmingai pagerėjo vairuotojų pavojaus kelyje suvokimas.
„Tokie mokymai yra itin svarbūs, bet įgūdžius reikia tobulinti ir toliau. Vairuotojai turėtų nepamiršti nuolat dairytis kelyje, vengti pašalinės veiklos, nes ji nukreipia dėmesį nuo potencialių grėsmių. Į jas galima sureaguoti greičiau, jei žmogus pabandys iš anksto numatyti vairuotojų ir kitų eismo dalyvių ketinimus, apie kuriuos pastarieji signalizuoja tam tikrais būdais (pavyzdžiui, įspėjamaisiais transporto priemonės signalais, vairavimo trajektorijos keitimu, kūno judesiais ir kt.)“, – pasakoja doc. dr. L. Šeibokaitė.
Pasak docentės, Lietuva eismo saugumo srityje iki šiol pasižymi ne itin džiuginančia statistika – nors ir dedamos pastangos padėtį pakeisti. 2019 m. Lietuva užėmė šeštą vietą ES pagal žuvusiuosius kelyje milijonui gyventojų (67), nors 2021-aisiais šioje kategorijoje mūsų šaliai pavyko nukristi į devintąją vietą.
„Nepaisant to, kad paskutiniaisiais metais eismo saugumo situacija Lietuvoje gerėjo, tačiau vis dar esame tarp tų Europos Sąjungos šalių, kuriose žuvusiųjų keliuose skaičius milijonui gyventojų yra itin didelis. Vis dėlto, šią statistiką galima koreguoti efektyvumą įrodžiusiomis priemonėmis – pavojaus kelyje suvokimo gebėjimų ugdymo programomis. Kiekvienas vairuotojas turėtų mokytis, tobulinti vairavimo gebėjimus ir būti visada pasirengęs susidurti su grėsmėmis“, – teigia mokslininkė.
Pavojaus kelyje suvokimo gebėjimų ugdymo programa ir efektyvumo tyrimas yra sudėtinė projekto „Pavojaus kelyje suvokimo mokymas skirtingose vairuotojų grupėse: galimybės, efektyvumas ir poveikis eismo saugumui“ (PaKelSuMo, finansavimo sutarties Nr. S-MIP-19-1, finansuojama LMT) dalis. Straipsnis parengtas projekto vykdytojų Modestos Morkevičiūtės ir doc. dr. Lauros Šeibokaitės. Projektui vadovauja prof. dr. Auksė Endriulaitienė, kartu projektą vykdo dr. Rasa Markšaitytė ir dr. Justina Slavinskienė.
Akimirkos iš VDU Studijų festivalio moksleiviams
Gegužės 13 d. VDU Prezidento Valdo Adamkaus sporto centro erdvėse vyko VDU Studijų festivalis moksleiviams – erdvė kitokiam universiteto pažinimui.
VDU Tėvų akademijoje – apie tėvų dalyvavimą vaikų karjeros sprendimuose
2022 m. gegužės 26 d. (ketvirtadienį) 18:00 val. kviečiame į VDU Tėvų akademijos nuotolinę paskaitą „Tėvų dalyvavimas vaikų karjeros sprendimuose: kiek, kada, kaip?“ Paskaitą ves VDU Psichologijos katedros profesorė Loreta Bukšnytė-Marmienė.
Vaikams baigiant mokyklą kyla daug klausimų, susijusių su pasirinkimais ir sprendimais planuojamos karjeros atžvilgiu. Tėvams vaikų sprendimai gali atrodyti neapgalvoti, neracionalūs, vedantys į nesėkmę ir tai kelia tėvams nerimą, susirūpinimą, norą padėti savo vaikui pasirinkti tokį sprendimą, kuris vestų į sėkmę. Tačiau juk vaikai nenori tėvų patarimų. Tai kaip elgtis mums, suaugusiems, kai mūsų vaikai renkasi savo karjeros kelią: nesikišti, aktyviai įsitraukti ir dalyvauti, o gal laukti kol vaikas pats ateis paklausti patarimo? Susitikimo metu bus kalbama apie tai, kaip šiuolaikiniame pasaulyje suprantama karjera, kas yra karjeros valdymas, kas padeda priimti tinkamus karjeros sprendimus jauniems žmonėms ir koks tėvų vaidmuo savo vaikų karjeros sprendimuose.
Būtina išankstinė REGISTRACIJA: http://smf.vdu.lt/registracija
Paskaita vyks nuotoliniu būdu. Likus dienai iki renginio, užsiregistravusiems bus išsiųsta prisijungimo informacija. Renginys nemokamas.
Kviečiame dalyvauti!
******************
VDU Tėvų akademija – tai dalis Socialinių mokslų fakulteto misijos. Kartą per mėnesį VDU Socialinių mokslų fakulteto dėstytojai – psichologai, sociologai, socialinio darbo atstovai dovanoja nemokamus užsiėmimus tėvams, taip siekdami prisidėti prie visuomenės tobulėjimo. Kviečiame mokytis apie save, šeimą, savo vaikus, jų auklėjimą ir kitomis aktualiomis temomis.
Aukos kaltinimo fenomenas: kokias klaidas daro kaltinantys aukas?
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedros profesorė, Psichologijos klinikos psichologė, socialinių mokslų daktarė Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė
„Nereikėjo flirtuoti“, „Gavo, ko nusipelnė“, „Man taip nenutiktų“ – tokius ir panašius komentarus girdime nuolat. Psichologai įvardija įvairių tipų klaidas, kurias daro kaltinantieji aukas.
Aukos kaltinimas – tai reiškinys, kuomet nusikaltimo ar kitokio nemalonaus įvykio auka yra laikoma pilnai arba dalinai atsakinga už nusižengimą, padarytą jos atžvilgiu. Toks kaltinimas gali pasireikšti įvairiais teisininkų, medikų, žurnalistų, šeimos narių, visuomenės veiksmais, komentarais ar sprendimais.
Tyrimai rodo, kad žmonės labiau linkę kaltinti aukas dėl prieš jas įvykdytų nusikaltimų, kai kaltininkas yra jų pažįstamas, kai jis lieka nenubaustas ar nepagautas, kai auka patiria ilgalaikes nusikaltimo pasekmes ir negauna palaikymo iš kitų. Taip pat – kai auka neatitinka savo lyties vaidmens. Tai ypač galioja seksualinio pobūdžio nusikaltimams arba nusikaltimams artimoje aplinkoje. Aukos yra dažniau kaltinamos ir tuomet, kai jos neatitinka „idealios aukos“ vaidmens. Tai yra, jeigu auka yra moteris – ji nėra pasyvi, silpna, „žinanti savo vietą“, arba jeigu pati pasidarė savo apsinuoginusios nuotraukas, nors ir tik privačiam naudojimui, o buvęs partneris jas, be moters leidimo, paviešina. Jeigu auka yra vyras – tuomet apskritai netikima tokiu prievartos scenarijumi arba suabejojama vyro vyriškumu.
Naujausi tyrimai nerodo, kad žmonės labiau linkę kaltinti seksualinės prievartos nei apiplėšimo aukas. Kita vertus, lyginant su pastarosiomis, seksualinės prievartos aukos susiduria su negatyvesnėmis socialinėmis reakcijomis: tyla, vengimu kalbėti apie įvykį, stigmatizavimu arba egocentrinėmis reakcijomis. Pavyzdžiui, žmogui taip nemalonu girdėti aukos istoriją, kad pastarajai tenka raminti klausantįjį. Aukos kaltinimą labiau lemia tai, ar vertinantysis turi seksistinių nuostatų ir stokoja empatijos aukai – tokiais atvejais jis linkęs kaltinti auką ir nesugeba įsivaizduoti, ką ji jaučia.
Dauguma seksualinės prievartos atvejų – tarp pažįstamų
Nusikaltėliai yra linkę kaltinti aukas todėl, kad jie nori pateisinti savo elgesį, išvengti bausmės ir toliau demonstruoti galią. Tai ypač galioja smurtiniams nusikaltimams: seksualiniam priekabiavimui, smurtui artimoje aplinkoje, seksualinei prievartai. Norėdami pateisinti savo elgesį, nusikaltėliai neretai vadovaujasi seksistinėmis nuostatomis ir stereotipais apie tai, koks elgesys turėtų būti priimtinas vienai ar kitai socialinei grupei. Jie yra įsitikinę, kad turi teisę naudotis savo galia ir elgtis taip, kaip nori – ypač su tais, kurie pažeidžia įprastus lyčių ar kitus socialinius vaidmenis.
Prievartos priežastis – galios ir kontrolės disbalansas tarp aukos ir kaltininko. Kitaip tariant, kai kaltininkas turi neproporcingai didesnę galią, nei jo auka. Ši galia gali būti susijusi su fizinėmis, socialinėmis, finansinėmis ar politinėmis galimybėmis. Skirtingai nuo visuomenėje dominuojančio įsivaizdavimo, dauguma seksualinės prievartos atvejų nutinka tarp pažįstamų žmonių.
Dauguma seksualinės prievartos nusikaltėlių yra vyrai. Taip yra dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo, priešiškumo moterų atžvilgiu, patirtos seksualinės ir fizinės prievartos vaikystėje. Taip pat – dėl palaikomų ryšių su agresyviais, nusikalsti linkusiais bendraamžiais, nestabilios ir smurtinės šeimos aplinkos, patriarchalinės šeimos ir bendruomenės struktūros. Bendruomenės lygmenyje, tai lemia menkos bausmės už smurtą, seksualinės prievartos tolerancija, ekonominių priemonių ir teisinės pagalbos stoka. Tarp dar platesnio masto priežasčių galima įvardyti ir įstatymų, skirtų kovai su lyčių nelygybe, stoką.
Visuomenėje dominuoja moterų sudaiktinimas
Kultūrinės seksistinės nuostatos sukuria atmosferą, kurioje tik tam tikras vyrų ir moterų elgesys yra laikomas priimtinu arba normatyviu. Pavyzdžiui, vyrui yra „normalu“ norėti seksualiai užkariauti moterį, jis nelabai gali susivaldyti, yra agresyvus, o moteris turi būti neišsišokanti, kukli, paklūstanti, pasyvi. Tokios nuostatos taip pat palaiko galios disbalansą, kuriuo remiantis vyrai turi daugiau galios, nei moterys, yra viršesni, privilegijuoti.
Visuomenėje dominuojančios seksistinės nuostatos persiduoda ir kitiems asmenims – stebėtojams, kurie taip pat ima kaltinti aukas dėl jas ištikusių nelaimių. Mokslininkai kalba apie „išprievartavimo kultūrą“ – fenomeną, kai išprievartavimas tampa visuomenėje normaliu dalyku. Tokią kultūrą palaiko žiniasklaida, reklama, kalbos vartojimas. Žmonės nuolat mato nuasmenintus, sudaiktintus, seksualizuotus, vartojamus moterų kūnus, nuvertinamas moterų išsakomas mintis ar idėjas. Tokia praktika pamažu tampa norma – vyrai dominuoja, veikia, o moterys – reaguoja, yra išnaudojamos.
Toks iškreiptas lyčių veikimo galios pasiskirstymas tampa ne tik normatyviu, bet tuo pačiu ir nematomu. Kitaip tariant, smurtas vis mažiau stebina. Humoras, kuris yra naudojamas kalbant apie išprievartavimus (taip juos sumenkinant) tiek žiniasklaidoje, tiek ir viešojoje kalboje, taip pat prisideda prie tokios kultūros palaikymo.
Vienas mokslininkų tyrimas, kuriame buvo apklausti 20-mečiai, atskleidė, kad jauni žmonės jaučiasi gyvenantys seksizmo terpėje, kurioje išprievartavimas yra suprantamas kaip norma, o žmonės yra vis labiau abejingi vyrų prieš moteris smurto apraiškoms. Jie pastebi, kad toks moterų sudaiktinimas ir vyrų agresyvus elgesys yra dažnai priimtinas populiariojoje muzikoje bei televizijoje, o socialiniuose tinkluose gausu aukas kaltinančių komentarų bei dvigubų seksualinių standartų vyrų ir moterų atžvilgiu.
Sunku patikėti, kad geriems žmonėms nutinka blogi dalykai
Kodėl aukos yra kaltinamos? Psichologai išskiria gausybę psichologinių priežasčių, susijusių su mąstymo klaidomis. Viena iš populiariausių yra teisingo pasaulio hipotezė, paremta idėja, kad pasaulis yra saugi, teisinga vieta, kurioje žmonės gauna tai, ko nusipelnė. Tie, kurie vadovaujasi šia hipoteze, tiki, kad socialinė sistema, kurioje jie veikia, yra teisinga, sąžininga ir teisėta.
Tokie įsitikinimai yra supurtomi, kai žmonės susiduria su netikėtomis nelaimėmis, pavyzdžiui, smurtiniais nusikaltimais. Kitaip tariant, sunku ir toliau tikėti, kad geriems žmonėms nutinka geri dalykai, o blogiems – blogi, jei leisi sau pagalvoti, kad mergina, prie kurios priekabiavo, buvo geras žmogus. Matyt, ji visgi darė kažką ne taip, kad ją ištiko tokia nelaimė. Toks galvojimas leidžia išsaugoti asmeninės atsakomybės bei socialinių situacijų kontrolės iliuziją. Jeigu leisi sau manyti, kad pasaulis yra nevaldomas, tuomet, vadinasi, ir mane gali ištikti tokio paties masto nelaimė – taps labai sunku gyventi.
Tyrimai rodo, kad mąstydami apie tai, kiek auka yra kalta už savo patirtą prievartą, pirmiausiai žmonės svarsto, kiek pati auka prisidėjo prie to, kad patyrė prievartą, o po to – kaip ji privalėjo užkirsti kelią šiai prievartai. Vienas tyrimas atskleidė, kad tie, kurie palaiko teisingo pasaulio hipotezę, susidūrę su situacija, kai nekalta auka patiria prievartą, jaučia kognityvinį disonansą (t.y., neatitikimą tarp realybės ir savo turimo įsivaizdavimo) ir ima labiau kaltinti aukas dėl dviejų skirtingų psichologinių procesų: intuityvaus-asociacinio (auka yra siejama su negatyviu įvykiu, todėl nesinori apie tai galvoti) ir racionalaus (ieškoma loginio paaiškinimo, kodėl būtent ji tai patyrė).
Aukos kaltinimą taip pat neretai lemia bazinė priskyrimo klaida, kai labiau sureikšminamos vidinės, su asmens būdo ypatumais susijusios „nelaimių“ priežastys ir sumenkinamos išorinės, su aplinkybėmis susijusios elgesio priežastys. Kitaip tariant, kai laikomasi požiūrio, kad žmogaus elgesys atspindi jo būdą, o aplinkybės ar kontekstas nėra svarbūs. Tokiu atveju, susidūrę su nusikaltimo auka, šią klaidą darantys žmonės yra linkę priskirti daugiau atsakomybės aukai už jos netinkamą elgesį ir ignoruoja situacinius nusikaltimo veiksnius. Įdomu tai, kad savo pačių atžvilgiu šie žmonės vadovaujasi priešinga mąstysena ir daugiau reikšmės teikia kontekstui, o ne savo elgesiui – tai vadinama veikėjo-stebėtojo klaida.
„Man taip nenutiks“
Prievartos aukoms žmonės itin dažnai priskiria mazochistinės asmenybės bruožus: „Juk, antraip, ji paliktų savo smurtaujantį vyrą“. Taip pat dažnai minima netinkama apranga („Kodėl ji taip seksualiai apsirengė?“) ar elgesys („Kodėl flirtuoja? Kodėl vartoja alkoholį?“). Ir priešingai, kalbant apie seksualinio pobūdžio nusikaltėlius, bandoma mažinti jų kaltę paminint jų asmenybės ypatybes: nesusivaldymą, didelį seksualinį potraukį.
Dar viena mąstymo klaida – nepažeidžiamumo iliuzija. Žmonės, kurie nėra patyrę prievartos, dažnai galvoja, kad jiems to nutikti negali arba kad tai yra gerokai mažiau tikėtina. Aukų patirtis primena mums, kad esame pažeidžiami – tai kelia stresą ir nesaugumą, todėl žmonės yra linkę kaltinti aukas: „Galbūt auka darė kažką negerai. Aš taip nesielgiu, todėl manęs ši nelaimė neištiks“. Imamasi skirstymo į „mes“ (tie, kurie elgiasi tinkamai ir nepatiria nelaimių) ir „jie“ (aukos, kurios elgiasi kažkaip netinkamai), taip atsiribojant nuo aukos.
Empatijos stoka taip pat gali prisidėti prie didesnio aukos kaltinimo, ypač tiems, kurie nesitapatina su aukos grupe. Pavyzdžiui, jeigu auka yra moteris, vyrams sunkiau įsivaizduoti, ką ji jaučia, nes jie savęs netapatina su moterimi ir jaučia poreikį apginti, atstovauti arba pateisinti vyrus.
Aukos kaltinimą taip pat skatina pasirinkimo galimybė – tai yra, jei žmogus kitų elgesį vertina akcentuodamas individualią atsakomybę, asmeninę kontrolę ir ignoruodamas socialinius veiksnius, sumažėja jo empatija socialiai remtinų asmenų atžvilgiu.
Nukentėjusieji vengia pranešti apie patirtą prievartą, norėdami išvengti kaltinimo ir nenorėdami patirti atstūmimo iš aplinkos, neigiamų išgyvenimų bendraujant su teisės ir medicinos specialistais. Be to, jie patys perima visuomenėje populiarias nuostatas ir ima kaltinti save: savęs kaltinimas tampa būdu atstatyti saugumo jausmą, savo paties gyvenimo kontrolę.
Ką reikėtų daryti?
Svarbu kovoti su seksistinėmis nuostatomis, mažinti lyčių galios disbalansą. Reikėtų keisti seksualinės prievartos mitus, klaidingus įsitikinimus ir skatinti informacijos apsikeitimą, bendradarbiavimą tarp visų institucijų, dirbančių seksualinės prievartos klausimais: teisininkų, nevyriausybinių organizacijų, žurnalistų, mokslininkų.
Siekiant užkirsti kelią seksualinei prievartai, svarbu vykdyti mokymus, kaip atpažinti rizikingas situacijas, į kurias pakliūna kiti žmonės, ir stiprinti atsakomybės jausmą, pasitikėjimą savimi kovojant su tokiomis situacijomis. Vykdant tokius mokymus siekiama keisti ne tik individualių asmenų elgesį, tačiau ir organizacijų kultūrą – socialines normas, palaikančias išprievartavimo kultūrą.
Įvyko Lietuvos psichologų kongresas
2022 m. balandžio 29-30 dienomis Vytauto Didžiojo universitete vyko didžiausias Lietuvos psichologų renginys – Lietuvos psichologų kongresas 2022 „Psichologija 3600 + 1“. Beveik 200 psichologų iš visos Lietuvos dvi dienas dalinosi savo moksliniais ir praktiniais pasiekimais, žiniomis, laimėjimais, pralaimėjimais, naujomis idėjomis ir pasiūlymais.
„Šių metų Lietuvos psichologų kongresas ypatingas dėl keleto priežasčių. Pirma, po kelių metų pertraukos Kongresas pagaliau vyko „gyvai“ ir psichologų bendruomenės nariai vėl turėjo progą susitikti ir akis į akį bendrauti su savo kolegomis. Antra, šių metų Kongresas tapo dar vieno naujo ciklo pradžia ir pabaiga. Pirmasis Lietuvos psichologų kongresas įvyko būtent čia, Vytauto Didžiojo universitete. Ir nuo tada, Kongresas apkeliavo kitus Lietuvos universitetus ir dar kartą sugrįžo pas mus, kaip jau buvo sugrįžęs 2016 m. ir vėl sugrįžto dabar – 2022 m. Ir šį ciklo apsisukimą vertiname kaip reikalingą ir naudingą etapą įsivertinti kaip per tuos kelerius metus pasikeitėme mes ir psichologija Lietuvoje. Trečia, šis 2022 m. Lietuvos psichologų kongresas taip pat vyko ir Lietuvos universiteto šimtmečio minėjimo metu. Tad tai yra proga pagalvoti ir apie tai, kaip psichologija pasikeitė per 100 m., koks yra Mūsų, kaip psichologų bendruomenės, indėlis į universitetų ir į visuomenės tobulėjimą ir pokyčius per pastaruosius 100 metų.“ – apie tai, kuo ypatingas praėjęs 2022 m. Lietuvos psichologų kongresas dalinasi Kongreso organizacinio komiteto pirmininkas dokt. Tadas Vadvilavičius.
Lietuvos psichologų kongreso metu taip pat vyko ir Lietuvos psichologų sąjungos visuotinis narių suvažiavimas, kurio metu buvo išrinkta naujoji sąjungos Prezidentė ir Valdybos nariai. Į Lietuvos psichologų sąjungos Valdybą buvo išrinkti ir du VDU Psichologijos katedros nariai – dr. Justina Slavinskienė ir dokt. Tadas Vadvilavičius.
Toliau deglas organizuoti Lietuvos psichologų kongresą buvo perduotas Mykolo Romerio universiteto kolegoms iš Psichologijos instituto.