Sociologė: ukrainiečiams parodėme daug solidarumo – viliuosi, jo dar liko ir artimiausiems žmonėms
Greta vykstantis karas, pasak sociologės prof. Aušros Maslauskaitės, skaudžiai atskleidžia žmogaus gyvenimo ir žmogiškųjų ryšių trapumą. Daugelis įprastų dalykų staiga nebėra tokie savaime suprantami. „Galbūt kai kam tai tapo impulsu pažvelgti į save, santykius šeimoje iš kito taško“, – svarsto nauja LRT.lt publikacijų ciklo „Pokalbis karo fone“ pašnekovė.
Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorės A. Maslauskaitės manymu, Rusijos visuomenė vėl tapo virtuvine, sovietiniai elgesio modeliai – sugrįžo. Valdžios kritika, anot jos, įmanoma tik siaurame patikimų žmonių rate. Todėl priežasčių masiniams protestams, kurių taip tikisi demokratinis pasaulis, nėra.
„Visuomenė pakišta po valstybės prievartos aparato gaubtu, o po juo yra baimė ir abejingumas. Tik įtrūkiai šiame gaubte gali sukurti prielaidas rezistuojančioms grupėms burtis, susitikti, imtis tokio kolektyvinio veiksmo kaip demonstracija“, – įsitikinusi Lietuvos sociologų draugijos viceprezidentė.
– Kiekybiniai tyrimai padeda sociologams susidaryti tikslesnį vaizdą apie socialinę tikrovę ir visuomenės ryšius. Koks sociologo vaidmuo karo grėsmės akivaizdoje? – jos klausia LRT.lt.
– Pradėti galbūt reikėtų nuo to, kad apklausos, t. y. kiekybiniai tyrimai, yra tik vienas iš socialinės tikrovės pažinimo įrankių, kuriuo naudojasi sociologai. Kiekvienas jų turi savo ribas, o pasirenkamas priklausomai nuo to, ką siekiame pažinti.
Lietuvoje kiek ydingai suvokiame apklausas, priskiriame joms kone magiškas galias įvardyti, kas ir kaip egzistuoja. Todėl neretai patenkame į groteskiškas situacijas, kai išlupus iš apklausos vieno klausimo (neretai ir nekorektiškai suformuluoto) atsakymus bandoma laimėti grumtynes dėl galios apibrėžti tikrovę.
Gerai, kad pastaruoju metu vis aktyviau įsijungia savireguliacijos mechanizmai ir akademinė sociologų bendruomenė įsiterpia tarp politikų ir rinkos sociologų interesų komentuodama nekorektišką sociologijos instrumentų naudojimą.
O apskritai gal kiek klaidinantis vaizdinys, kad sociologas privalo būti apsiginklavęs skaičiais ir tik tuomet gali pelnytis auditorijos autoritetą. Spekuliatyvios įžvalgos yra ne mažiau svarbios bandant paaiškinti socialinę tikrovę, tik sociologas jas vis tiek tampresnėmis gijomis susieja su empirika.
Kalbant apie sociologo vaidmenį karo grėsmės akivaizdoje, nemanau, kad šis vaidmuo ypatingu būdu pasikeičia. Lygiai taip pat, kaip nepasikeičia filosofo ar istoriko vaidmuo. Bent jau kai kalbame apie akademinį darbą dirbančius sociologus. Karo artumas sociologui naujų funkcijų neprideda, jis tik sukala naujus rėmus temoms, kurios nagrinėtos ir iki vasario 24 dienos. Gal tie rėmai ir ne nauji, bet jie ryškesni.
O apskritai, sakyčiau, iš esmės sociologas ir lieka tų savo amžinųjų profesinių klausimų lauke ieškodamas, kas bendrina mus, kaip visuomenę, kolektyvinių vaizdinių ir socialinių saitų lygmeniu, kokie yra visuomenės ir valdžios santykiai, kaip visuomenėje paskirstytos privilegijos, kas ir kodėl lieka ekonominėse, socialinėse ar kultūrinėse paraštėse ir pan.
Kad ir kaip skausminga, tačiau būtent šis karas mums nuskaidrino takoskyrą tarp liberalios demokratijos ir autoritarinių visuomenių, jų principų ir vidinės architektūros kraštutiniu būdu. Mums šis kraštutinumas kyla iš artumo, padėties atpažįstamumo ir baugių nuojautų dėl ateities.
Visi, net ir tie, kurie deklaravo niekada nesidomintys politika, gali pamatyti skirtumus. Ir ši akivaizdi takoskyra veda prie klausimo, ne tik su kuo mes, kaip bendruomenė, bet ir kokie mes. O štai čia jau galime traukti iš straipsnių, knygų, stalčių ir lentynų viską, ką sociologai Lietuvoje jau yra parašę, pasakę. Traukti, dar kartą pasižiūrėti į save ir klausti visuomenės, politikų: ar trinkelėmis išklotos miestelių aikštės svarbiau nei investavimas į NVO, ar socialinė ir ekonominė atskirtis yra tik todėl, kad visuomenėje visada yra „prigimtinių looser‘ių“ ir nieko čia nepriveiksi, ar turime ir ar verta turėti žmogiško ir socialinio jautrumo Kitam, ar tikrai „tradicinė šeima“ yra gelbėjimosi ratas Lietuvai, ar Briuselis ir sovietai – tas pats ir pan.?
Dar vienas dalykas, kurį karo akivaizdoje dar labiau privalo ginti akademiniai sociologai, – neleisti manipuliuoti apklausų rezultatais medijose. Bet tai – rutininė funkcija.
– Kaip tik apie tai: viešai buvo išsakytas teiginys, esą ukrainiečių kovą su okupantais palaiko 9 iš 10 Lietuvos gyventojų. Ar tokia apklausa buvo vykdoma? Ar tai panašu į tiesą? Jei taip, ar tas 10 procentų karo atveju ir situacijai blogėjant būtų reikšminga galia?
– Apklausų vykdoma daug ir vykdo jas patys įvairiausi subjektai, tad visų tikrai nežinau. Jūsų minimos – taip pat. Tačiau ukrainiečių kovos nepalaikymas ir kolaboravimas su okupantais karo atveju Lietuvoje yra du skirtingi dalykai. Lygiai taip pat kaip ir 90 proc. ukrainiečių palaikymas neleidžia daryti išvados, kad turėtume tokią dalį aktyviai besipriešinančių gyventojų.
O ir iš viso, jei mes norime bent preliminariai sužinoti, kiek ir kokių gyventojų galimai stotų ginti šalies, tokius tyrimus reikėtų daryti dabar ir jie turėtų būti rimti, apmąstyti, metodologiškai pasverti ir brangūs. Čia dar viena mūsų yda – įsivaizdavimas, kad socialiniai mokslai yra pigūs ir išleidus kelis šimtus eurų galima gauti rezultatą. Nepakaktų įmesti vieną kitą klausimą į standartinę rinkos tyrimų bendrovių vykdomą apklausą, kai šalia klausimų apie majonezo vartojimą aiškinamasi ir gyventojų pasiryžimas gintis.
Kiek žinau, fragmentiškai gyventojų nuostatos tirtos ir anksčiau, bet karo kontekstas šiuos rezultatus verčia archyvine informacija. Galbūt tokie tyrimai jau daromi, tik apie juos nežinau ir, matyt, neturėčiau žinoti.
– Ukrainiečiai pasakoja, kad jų giminaičiai Rusijoje netiki, ką šiems jie kalba apie Rusijos kariuomenės barbarybes. Atsakydami net guodžia: „Pakentėkite, mes tuoj jus išvaduosime nuo nacistų.“ Kas yra atsitikę ryšiams tarp artimiausių žmonių? Kokios priežastys lemia, kad žmogus labiau pasitiki televizoriumi, o ne savo artimu?
– Šis klausimas padiktuotas mūsų perdėm idealizuoto požiūrio į šeimą. Mes dažnai įsivaizduojame, kad šeimos yra darnos, bendrų vertybių, absoliutaus abipusio pasitikėjimo, savitarpio supratimo, pagalbos burbulai. Tokie gėrio uostai. Bet realybėje šeimose gyvena žmonės ir jie yra visokie, į situacijas, kuriose atsiduria, reaguoja įvairiai, turi ir gina skirtingus požiūrius ir nebūtinai civilizuotais būdais.
Didžiausia tikimybė susidurti su smurtu yra ne gatvėje, bet šeimoje, nors dažnam tai atrodo neįtikima. Tad ne kartą girdėtos istorijos apie skirtingus šeimos narių požiūrius į karą yra tiesiog gyvenimo dalis. Neabejoju, kad ne vienas savo lietuviškoje patirtyje turi šeimos ar giminės susitikimų epizodų, kai žmonės uoliai ir karštai ginčijasi, kas kaltas dėl sugriuvusių kolūkių, kuri partija vagys ir pan. Ir tie ginčai neišsprendžiami, jie tiesiog atsikartoja per kiekvieną didesnį susibūrimą.
– Dar apie mūsų giminaičius… Porą metų kamavusi ir vis dar nesiliaujanti pandemija, keli karantinai sutraukė ryšius tarp šeimų, artimųjų. O kokios įtakos šeimos ryšiams turi karo grėsmė ir artumas?
– Nesakyčiau, kad pandemija sutraukė ryšius tarp šeimų ir artimųjų. Karantinai jiems laikinai nuliejo kiek kitas formas. Susitikimus keitė skambučiai, zoom`ai ir videopokalbiai. Dalykai labai greitai atsikūrė nutraukus ribojimus.
Taip, pandemija kiek koregavo žmonių šeiminio gyvenimo planus. Bet ir tai ne siekius, o jų įgyvendinimo kalendorių. Jaunimas atidėjo planuotą vaikų susilaukimą (tai dar matysime demografinėje statistikoje), santuokas.
Gretimai vykstantis karas prikišamai brutaliai parodo žmogaus gyvenimo ir žmogiškųjų ryšių trapumą, tai, kad daugybė asmeninio gyvenimo dalykų nėra savaime suprantami. Galbūt kai kam tai tapo impulsu pažvelgti į save, santykius šeimoje iš kito taško. Karo pradžioje matėme daug solidarumo su ukrainiečiais. Norėčiau tikėti, kad dalis jo liko ir santykiuose su vietiniais – šeimos nariais, artimaisiais ar bendrapiliečiais.
– Laukiantieji kardinalių permainų kare kelia klausimą, kodėl rusai neišeina į masinius protestus. Ir Rusijos intelektualai, ir vakariečiai įprastai dėl to kaltina totalinę Kremliaus propagandą, visuomenės „zombinimą“ per valstybinius TV kanalus. Tačiau ar čia glūdi priežastis? Ar tikrai dauguma rusų nežino tikrosios situacijos ir tiki matantys „specialiąją operaciją“?
– Sunku žinoti šiandienos situaciją Rusijoje, mes beveik negirdime pačių rusų balsų ir kitų balsų iš Rusijos apie rusus. Mąstant apie propagandą ir medijas, visuomenės „zombinimą“, man regis, perdedame medijų vaidmenį, ypač kai kalbame apie autoritarinės valstybės kontekstą.
Prisiminkime sovietinę Lietuvos praeitį. Ar visuomenė tikėjo tuo, ką rodė kasvakarinė laida „Vremia“ apie JAV kapitalizmą ir žmonių išnaudojimą kapitalizmo lopšyje? Maža dalis galbūt taip, tam tikra dalis – ne, bet didžioji dalis – nesigilino. Žmonės tiesiog gyveno savo privatumo kišenėse, sprendė buitinius išgyvenimo klausimus ir puikiai žinojo, kad viešai šiais klausimais nediskutuojama, jei nenorima turėti problemų.
Autoritarinė valstybė įjungia savo prievartos aparatą ir nuolat parodo, primena, kad ji turi galią neleisti jums viešai abejoti. Autoritarizmo sąlygomis nelieka viešumõs ta prasme, prie kurios mes, kaip visuomenė, jau vėl esame įpratę. Viešumõs, kurioje dėl galios apibrėžti tikrovę nuolat konkuruoja valstybė, skirtingos visuomenės ar interesų grupės, pavieniai asmenys. Tai yra toks viešumõs dūzgimas, kuris kai ką erzina, bet jame niekas nėra vienintelis solistas. Autoritarizme viešuma yra uzurpuota valstybės ir ji toje viešumoje rodo, rašo, sako, ką nori.
Gali būti net ir taip, kad visi žino, jog tai melas, bet tiek valstybė, tiek visuomenė apsimeta, kad ne. Visi įtraukti į savotišką butaforijų stumdymą. Sovietmečiu buvo toks žanras – laiškų rašymas partijos komitetui. Susirūpinusios melžėjos rašė laišką CK dėl taikos pasaulyje. Matydami tai TV ekranuose vargu ar kas tikėjo, kad laiškus rašė melžėjos, kad joms išvis tai rūpi, kad jų laiškai svarstomi ir pan. Bet butaforijos vis buvo stumdomos, perstumdomos ir tai buvo nuolatiniai pasikartojantys aktai, jais siekta imituoti viẽšumą.
Lygiai taip pat ir šiandienos situacijoje, manau, negalime teigti, kad rusai tiki tuo, ką mato per savo TV. Jie tiesiog nebyliai dalyvauja, kai stumdomos butaforijos. Vis tik jei valstybės vardu kas nors tos visuomenės paklaustų, ji nemirktelėdama deklaruotų, kad tiki ir yra kartu su valstybe, nes ji žino, kad tik taip gali išvengti botago, bausmės, privataus saugumo praradimo.
Visi puikiai jaučia valstybės įjungtus prievartos aparato volus ir žino asmeninę kainą, kurią tektų sumokėti. Visuomenė, iš kurios yra atimta viešuma, tampa virtuvine visuomene. Atviresnės pozicijos, atsargi oficialios pozicijos kritika įmanoma tik siaurame itin patikimų žmonių rate. Tai buvo sovietmečiu (kai kas dar ir dabar nostalgiškai prisimena virtuvinį dvasingumą, kai prie butelio ankštose virtuvėse buvo galima kalbėti laisviau), tai, manau, atsigamino Rusijoje ir dabar. Sugrįžo socialinio elgesio modeliai, kurie, galbūt, nelabai ir buvo ištrinti iš kolektyvinės sąmonės.
– Ar propagandos totalumas negali pasiekti ribos, kai rezultatai bus priešingi, nei tikisi užsakovas Kremliuje? Pavyzdžiui, nelauktai virsti demonstracijomis, jei Rusijos valdžia atsitrauks, netesės pažadų ar panašiai?
– Negali. Pirmiausia, norint suvokti propagandos totalumą būtina pažvelgti į ją iš kitos koordinačių sistemos, išsivaduoti iš propagandos rėmų. Skylių gauti alternatyvią informaciją, matyt, yra, bet gal ir ne tiek daug.
Tačiau dar svarbesnis dalykas – būtina kitokio požiūrio socialinė akumuliacija, t. y. kad šis požiūris būtų ne išsibarsčiusių pavienių asmenų, bet bendras socialinėms grupėms, kurios galėtų mobilizuotis.
O virtuvinėje visuomenėje toks socialinis veiksmas neįmanomas. Nes visuomenė išsinarsčiusi virtuvėlėse, pakišta po valstybės prievartos aparato gaubtu, o po juo yra baimė ir abejingumas. Tik šio gaubto įtrūkiai gali sukurti prielaidas rezistuojančioms grupėms burtis, susitikti, imtis tokio kolektyvinio veiksmo kaip demonstracija.
O tai, kad valdžios pažadai bus neištesėti, tikrai nepaskatins jokio kolektyvinio veiksmo. Nes totalitarinė valstybė puikiai įvaldžiusi įvairias retorines subtilybes ir technologijas, dėl to labai lengvai pasiteisins, kodėl planas nebuvo įgyvendintas.
Na, gal per daug čia nuorodų į sovietmetį, bet tada visuomenė nuolat buvo maitinama pažadais (pvz., kad pavysime ir pralenksime JAV ir pan.), kurie tiesiog cirkuliavo, ir niekas nesitikėjo, kad valstybė bus kaip nors atskaitinga už juos. O jei valstybė dėl vienų ar kitų priežasčių pajusdavo, kad reikėtų kažkaip pasiteisinti, tai nesunkiai ir padarydavo sukurdama pačių įvairiausių istorijų. Nematau prielaidų, kad tai nenutiktų ir dabar.
LRT.lt publikacijų cikle „Pokalbis karo fone“ Lietuvos meno kūrėjai, kultūros žmonės kiekvienas iš savo profesinės perspektyvos vertina Rusijos karo įtaką ir kylančius iššūkius.
