Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedra ir Lietuvos sociologų draugija 2022 m. balandžio 22 d. jau aštuntąjį kartą Kaune, VDU Socialinių mokslų fakultete, surengė nacionalinę jaunųjų sociologų ir antropologų konferenciją „Aktualūs sociologijos ir antropologijos tyrimai: problemos ir kontekstai“.

Nacionalinė jaunųjų sociologų ir antropologų konferencija – tai tradicinė kasmetinė pradedančiųjų tyrėjų susitikimų ir diskusijų platforma, skirta pasidalinti bakalauro, magistrantūros ar doktorantūros studijų metu atliktų tyrimų radiniais ar aptarti dar tik planuojamus tyrimus, susipažinti su bendraminčiais.

Šių metų konferencija skirta jaunimo dalyvavimo ir žmogaus teisių temai. Jos programą sudarė dvi plenarinės diskusijos ir keturios paralelinės pranešimų sekcijos.

M. Ališauskienė ir A. Allocco: „Sociologija ir antropologija gali padaryti pasaulį geresne vieta“

Diskusijoje „Antropologija, žmogaus teisės ir politika: kodėl ir kaip mes studijuojame ir atliekame tyrimus?“, skirtoje permąstyti socialinio mokslininko vaidmenį žmogaus teisių tyrimuose, dalyvavo Elono universiteto (Šiaurės Karolina, JAV) religijos studijų docentė dr. Amy Allocco ir VDU profesorė dr. Milda Ališauskienė.

„Ar sociologija ir antropologija gali padaryti pasaulį geresne vieta?“ – tokiu klausimu diskusiją pradėjo M. Ališauskienė, kuri tiria naująsias religijas, religijos laisvės, žmogaus teisių, religijos ir politikos, religijos ir visuomenės santykius pokomunistinėse visuomenėse. Pasak jos, kai baigėsi Covid-19 pandemija ir vasario 24 d. prasidėjo karas Ukrainoje, tarptautinėje sociologų platformoje neprieita bendros nuomonės, kiek sociologai ar antropologai gali išlikti neutralūs tokių įvykių kaip karas akivaizdoje.

Amy Allocco, religijos antropologės, kuri specializuojasi tirdama Pietų Azijos religijas, hinduizmą Pietų Indijoje, hinduizmo deives, etnografiją ir lytį islame, įsitikinimu, tai turėtų būti mokslininkų tikslas – jie turėtų įsipareigoti siekti socialinių pokyčių, mobilizuoti savo žinias, sprendžiant realaus gyvenimo problemas. Ji atkreipė dėmesį, kad Elono universiteto (JAV), kuriame ji dirba, veiklos ir misijos tiksluose įrašytas siekis, kad universiteto studentai taptų globaliais piliečiais ir informuotais lyderiais, besirūpinančiais bendruoju gėriu. A. Allocco teigimu, tai turi atsispindėti ir mokymo turinyje, studijų literatūroje, studentams pateikiamose užduotyse, kad jie išmoktų ne tik rinkti medžiagą, bet ir kritiškai ją vertinti bei mąstyti.

Diskusijoje M. Ališauskienė taip pat kėlė klausimus apie socialinių mokslų objektyvumą, feministinę ir viešąją antropologiją bei sociologijos ir antropologijos studijų svarbą.

A. Allocco teigimu, antropologijos tikslas yra sugriauti ribas tarp savęs ir kito, ir tai turi atsispindėti atliekant mokslinius tyrimus. Kaip feminizmo antropologė, ji pabrėžė dalijimosi galia su tyrimo dalyvėmis svarbą. Profesorės įsitikinimu, mokslininkui svarbu ne tik galvoti apie tai, kaip parengti mokslinę publikaciją, bet ir surasti ne tik pačius populiariausius balsus, ieškant tyrimo dalyvių, kartu su jomis ieškoti tinkamų tyrimo klausimų ir terminų, dalintis su dalyvėmis tyrimo rezultatais, siekti jų atgalinio ryšio, prisiimti atsakomybę už tyrimo trūkumus. Kaip tirianti religijas bei religijos ir lyties santykį, A. Allocco taip pat pabrėžė visuomenės religinio raštingumo svarbą, siekiant mažinti diskriminaciją ir labiau įgalinti religingus žmones, ypatingai moteris.

Elono universiteto profesorė pasakojo, kad baigę sociologijos ir antropologijos studijas jos studentai pasuka į labai skirtingas sritis; be to, naujoji karta per savo gyvenimą turės ne vieną, o daug karjerų. Todėl, anot jos, labai svarbu suteikti jiems tokius gebėjimus, kaip kritinis mąstymas, gebėjimas diskutuoti raštu ir žodžiu, viešai kalbėti ir pristatyti, kuriuos jie galėtų pritaikyti įvairiose srityse.

Lietuvos jaunimas nori galios ir valdžios, bet jam trūksta tam kompetencijų ir pilietiško požiūrio

Kodėl Lietuvos jaunimo dalyvavimas pilietinėse veiklose išlieka gana žemas? Kodėl jauni žmonės mūsų šalyje vengia klimato kaitos ir žmogaus teisių klausimų, kurie itin populiarūs tarp Vakarų jaunimo? Į tokius klausimus ieškota atsakymų diskusijoje „Kiek svarbus visuomenei jaunimo balsas: ar galime keisti ir keistis?“.

2021 m. pabaigoje UAB „Spinter tyrimai“ Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atliktas sociologinis tyrimas atskleidžia gana žemą Lietuvos jaunimo įsitraukimą į pilietines veiklas. Pusė apklaustųjų nurodė nedalyvavę visiškai jokių organizacijų veiklose, o dalyvaujantys dažniausiai renkasi sporto bei kultūrines veiklas. Itin mažo populiarumo sulaukia klimato kaitos bei žmogaus teisių temos. Jaunimas gana noriai dalyvauja rinkimuose, bet dalyvavimas politinių organizacijų veikloje (taip pat ir religinių bendruomenių) yra mažiausiai patrauklus pilietinės saviraiškos būdas.

Diskusiją moderavusi VDU Sociologijos katedros vedėja doc. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė kėlė klausimus apie tai, koks yra šiandienos Lietuvos jaunimo portretas, kaip keičiasi jo darbotvarkė, dalyvavimo kokybė ir kompetencijos bei kodėl jaunimo politika nėra įdomi patiems politikams, nors dabartinis jaunimas yra ateities žmonės.

Dr. Jūratė Imbrasaitės, VDU sociologijos docentės, teigimu, Lietuvos jaunimas yra labai įvairus, o tiriant jo aktyvizmą, dabar vadovaujamasi platesne dalyvavimo sąvoka, kuri apima ir latentinį dalyvavimą, kaip stebėjimas. Anot jos, laikomasi požiūrio, kad piliečiai užima stebinčiųjų ir kontroliuojančių pozicijas, panašiai  kaip tėvai stebi savo vaikus baseine ir įsikiša tik tuomet, jei pradeda vykti kas nors blogo. Ji pabrėžė, kad tyrimų duomenimis, tik 11-12 proc. Lietuvos jaunimo dalyvauja įvairiose visuomeninėse veiklose, ir tai daugiausia jaunimas iš didžiųjų miestų, turintis aukštesnes pajamas, labiau pasitikintis kitais žmonėmis ir politinėmis institucijomis, nemėgstantis stipraus lyderio ir apskritai besivadovaujantis pomaterialistinėmis vertybėmis. Didžiausia jaunimo dalis – 36 proc., yra mažiausiai įsitraukę protestuotojai, pvz., besireiškiantys socialiniuose tinkluose. 20 proc. yra apolitiški savanoriai, kurie nesidomi politika, bet užsiima veikla, susijusia su vieta, kur gyvena, daugiausia – mažuose miestuose. J. Imbrasaitė taip pat pabrėžė dalyvavimo kokybę.

Dr. Dainius Genys, VDU sociologijos docentas, pakomentavo neseniai atliktą emigravusio Lietuvos jaunimo tyrimą, kuriame atsiskleidė vyraujantis požiūris apie save, kaip neaktyvų, bet elitinį jaunimą, išvažiavusį mokytis į užsienio universitetus, kuris grįžę į Lietuvą ims veikti ir sieks pokyčių. Mokslininko teigimu, stebina tai, kad toks Lietuvos jaunimas, eidamas į politiką, iškart siekia valdžios, nori užimti aukštas pareigas, nors demokratija juk prasideda nuo savivaldos, ir labai svarbu skatinti politinę kultūrą „iš apačios“.

Studentų judėjimo „Šauksmas“ atstovas Žygimantas Menčenkovas, dirbantis mokytoju, pasakojo, kad moksleiviai, rinkdamasi temas projektams mokykloje, negali rinktis politikos temos. Jo įsitikinimu, tokia apolitizuota švietimo sistema neleidžia jauniems žmonėms laiku įgyti tam tikrų gebėjimų. Jis pritarė minčiai, kad jauni žmonės Lietuvoje nori galios, bet jiems trūksta gebėjimų, todėl mokykloje jiems reikia suteikti įrankius veikti politikos lauke, tada galbūt sumažėtų ir susvetimėjimas su pačia politika. Ž. Menčenkovo teigimu, reikia atsisakyti jaunimo infantilizacijos, tobulinti švietimo sistemą, kad moksleiviai mokytųsi ne tik istorijos, bet ir politinių procesų, idėjų ir ideologijų.

Dr. Jolita Buzaitytės-Kašalynienės, VU socialinio darbo docentės, teigimu, politikai nenori atsisakyti galios pozicijų, o leidimas kandidatuoti į Seimą nuo 21 metų amžiaus tėra tik liberalių partijų būdas pritraukti savo rinkėjus. Mokslininkės teigimu, labai svarbus yra klausimas, koks yra žmogaus santykis su autoritetu, valdžia, o ne kodėl žmonės dalyvauja ar ne. Ji įsitikinusi, kad Lietuvos visuomenėje santykis su autoritetu yra labai stipriai pažeistas dėl 200 metų okupacijos patirties, ir valdžia mums yra tai, kas mus persekioja, o ne globoja ar rūpinasi, o individualūs poreikiai išlieka svarbesni už kolektyvinius, todėl ir dalyvavimo lygis yra mažas.

Savanorių grupės, teikiančios tiesioginę humanitarinę pagalbą pabėgėliams ir migrantams Lietuvos-Baltarusijos pasienyje „Sienos grupė“ atstovas Mantautas Šulskus, diskusijoje teigė, kad „Sienos grupėje“ savanoriaujantys žmonės nesijaučia jaunimu, jų amžiaus vidurkis siekia 40 metų, bet visuomenė juos neretai mato kaip jaunus žmones. Jis stebėjosi, kad Lietuvoje per patį “Black Lives matter” judėjimo įkarštį, kai buvo nužudytas George Floyd, į gatves išėjo labai jauni žmonės, tačiau kai pačioje Lietuvoje iškilo “Black Lives matter” judėjimo klausimai, susiję su migrantų, atvykusių, iš Afganistano, Sirijos ir kitų valstybių, teisėmis, mūsų jaunimas jų padėtimi Lietuvoje nesusidomėjo.

D. Genio įsitikinimu, kuo mažiau dalyvaujame, tuo mažiau pasitikime valdžia, tačiau daugiau dalyvavimo reiškia ir geresnę gyvenimo kokybę bei emocinę sveikatą.

Ž. Menčenkovas pastebėjo, kad aktyvistams reikia visuomenės palaikymo, nes jie eikvoja savo resursus ir laiką, taip pat imasi „nelegalių temų“, kurių nepalaiko valdžia ir kurios gali būti nepopuliarios ir plačiojoje visuomenėje.

J. Imbrasaitė išsakė nuomonę, kad galima veikti nebūtinai maištaujant, bet ir bendradarbiaujant, pateikdama Švedijos, kur sėkmingai veikia konsensuso politika, pavyzdį. Ji taip pat pabrėžė, kad kiekvienoje organizacijoje labai svarbi saviorganizacija, nes didžiąją dalį gyvenimo mes praleidžiame vienokiose ar kitokiose organizacijose, o per saviorganizaciją realizuojasi poreikiai.

J. Buzaitytė-Kašalynienė diskusiją užbaigė akcentuodama, kad Lietuvos jaunimo dalyvavimui trukdo ir individualistinė ideologija bei neoliberalizmas, besivadovaujantis egoizmo ir malonumo principais, o bendruomeniškumas yra išstumiamas verslumo, kai net už savanorystę žmonės kartais tikisi gauti materialų atlygį.

Paralelinėse konferencijos sekcijose – temos nuo žmogaus teisių iki braziliško zouk šokio

Keturiose konferencijos sekcijose savo atliktų tyrimų rezultatus pristatė aštuoniolika skirtingas socialinių ir humanitarinių mokslų sritis – sociologiją, socialinę antropologiją, viešąjį administravimą, politologiją, komunikaciją, edukologiją, istoriją, filosofiją – atstovaujančių jaunųjų tyrėjų iš VDU ir kitų Lietuvos bei užsienio šalių universitetų ir tyrimų centrų.

VDU Švietimo akademijos magistrantė Edita Naidaitė savo tyrime apie švietimo įstaigų ir tėvų vaidmenį ugdant vaikus šeimoje daro išvadą, kad ugdymo šeimoje reglamentavimas Lietuvoje yra perteklinis ir neefektyvus. Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) doktorantė Vilma Ražauskienė rengia disertaciją apie moterų tapatybės ir nuostatų, susijusių su lyčių vaidmenimis, pokyčius susilaukus vaikų Lietuvoje. VDU politikos mokslų doktorantės Irminos Beneševičiūtės tyrimas atskleidžia, kad pagrindinė neįgaliųjų dalyvavimo nevyriausybinėse organizacijose Lietuvoje ašis – egzistencinis noras būti su kitais.

VDU istorijos ir archeologijos doktorantas Martynas Butkus tyrinėja savanoriškas organizacijas ir socialinį kapitalą Lietuvoje 1918 – 1940 metais. VDU politikos mokslų bakalauro studentas Justinas Rizgelis tiria Lietuvos šeimų sąjūdį ir Lietuvos prezidento laikyseną jo atžvilgiu. VDU politikos mokslų bakalauro studentė Liucija Daraškaitė analizuoja moterų politikių lyderių politinį įvaizdį Lietuvos žiniasklaidoje. VDU sociologijos doktorantė Morta Vidūnaitė skaitė pranešimą apie religingų moterų įgalinimą be feministinių tikslų, kritikuodama dominuojančio Vakarų feminizmo nuostatas.

LSMC doktorantas iš Ukrainos Dmytro Mamaiev kalbėjo apie pabėgėlių fenomeną Europos Sąjungos plėtros kontekste. VDU politikos mokslų magistrantė Evelina Juchnevičiūtė pristatė savo tyrimą apie Europos žmogaus teisių režimo įgyvendinimą Lietuvoje ir Lietuvos internetinės žiniasklaidos formuojamą diskursą apie Stambulo konvenciją. VDU politikos mokslų bakalauro studentas Ruslan Slobodyanik analizuoja, kaip Covid-19 pandemijos metu evoliucionavo žmonių elgesys sekant savo sveikatą skaitmeninėmis priemonėmis. Orhuso universiteto (Danija) švietimo ir globalizacijos antropologijos magistrė Rūta Petrylaitė pristatė savo tyrimą apie intymumo sampratą ir patirtį per brazilišką zouk šokį.

Lietuvos karo akademijos doktorantas Paulius Balsys tyrinėja individualistinės tūkstantmečio kartos socialinės integracijos Lietuvos kariuomenėje iššūkius. LSMC Sociologijos instituto Darbo rinkos tyrimų mokslininkės Indrė Kirelienė ir Rūta Brazienė tiria nesaugaus užimtumo iššūkius (kaip apsunkintą negalėjimą keisti darbdavio, leidimo laikinai gyventi išdavimo laikotarpiu), kylančius Azerbaidžano piliečiams bandant integruotis į Lietuvos darbo rinką. LSMC doktorantė Agota Vaitkienė, naudodama socialinės patologijos perspektyvą, analizuoja hierarchinius gydytojų santykius darbo aplinkoje Lietuvoje. VDU Socialinės antropologijos magistrantė Šarūnė Baltramonaitytė tiria, kaip išmaniųjų laikrodžių nešiojimas ir savęs stebėjimas sportuojančių žmonių kasdienybėje veikia žmogaus santykį su pačiu savimi ir savo kūnu bei santykius tarp šias technologijas naudojančių žmonių.