Vien KET išmanymo neužtenka: kodėl nemokame kultūringai ir saugiai elgtis eisme?
„Spinter tyrimai“ 2022 m. atlikta apklausa parodė, kad vairuotojai, pėstieji ir kiti eismo dalyviai keliuose labiausiai vertina saugumą, o eismo ir vairavimo kultūra yra tik kiek daugiau nei patenkinama.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedros docentė Laura Šeibokaitė pasakoja, kokios savybės būdingos nekultūringiems, rizikuoti linkusiems eismo dalyviams ir atsako, ko trūksta, kad eismo kultūra taptų saugesnė.
Nekultūringo eismo dalyvio portretas
VDU docentė teigia, kad dalyvavimas eisme – kur kas daugiau nei kelionė iš taško A į tašką B. „Vairavimas atlieka daug įvairių funkcijų, sprendžia net psichologines problemas. Dažnai žmonės vairavimą naudoja įvairioms emocijoms, savijautai išreikšti“.
„Yra vairuotojų, kurie apskritai nekreipia dėmesio į taisykles: eismas yra tik viena iš daugybės gyvenimo sričių, kur pasireiškia toks elgesys. Žmonėms atrodo, kad jie geriau žino, kaip turi būti: nors moka taisykles, jų tiesiog nesilaiko“.
Klausimas, kodėl taip yra, gerokai sudėtingesnis. „Dažniausiai nedrausmingi eismo dalyviai turi visą puokštę neigiamų savybių. Pavyzdžiui, yra agresyvesni nei žmonės, kurie linkę paklusti taisyklėms.
KET pažeidėjai taip pat turi didesnį polinkį į nerimą, yra impulsyvūs. Jie dažnai priima rizikingus sprendimus gerai neapgalvoję visų galimų pasekmių. Šiems žmonėms reikia simuliacijos iš aplinkos, todėl jie atlieka veiksmus, kurie sukelia adrenaliną“, – aiškina L. Šeibokaitė.
Pasak mokslininkės, atlikti tyrimai rodo, kad nelaimingus eismo įvykius sukelia ne taisyklių nemokėjimas, savitas interpretavimas, o noras sau leisti daugiau. Tai būdinga ne tik vairuotojams, bet ir dviratininkams, pėstiesiems.
„Svarbu ugdyti supratimą, kad kelių eismo taisyklių laikymasis – tai bendrojo gėrio siekimas, naudingas kiekvienam iš mūsų. Paklūstant taisyklėms, laimėsime gerokai daugiau, nei viršijant greitį ar kertant kelią neleistinoje vietoje“, – teigia VDU docentė.
Prasižengia ne tik jaunimas
Rizikingiausia grupė eismo saugumo ir kultūros aspektu yra jauni amžiumi ir vairavimo patirtimi vairuotojai. „Nepakankama vairavimo patirtis sukuria iliuziją: žmogus išvažiuoja į kelią vieną – du – tris kartus ir jam nieko nenutinka. Tuomet kyla įspūdis, kad jis yra puikus vairuotojas. Nors praktinės patirties eisme dar turi labai mažai, kiekvieną kartą vairuojant, jis sau leidžia vis daugiau“.
Anot pašnekovės, čia svarbūs du aspektai: brandumo stoka, kuri neleidžia tinkamai įvertinti situacijos ir noras įtikti bendraamžiams: „kai automobilyje sėdi daugiau jaunų žmonių, vairavimas kartais tampa galimybe pademonstruoti savo „kietumą“. Atliekant rizikingus manevrus, nepatyrę vairuotojai demonstruoja įsivaizduojamą drąsą ir mėgina įtvirtinti suaugusiojo statusą“.
Visgi dalis žmonių ir pasiekę brandos laikotarpį neatsisako netinkamų ir pavojingų vairavimo įpročių. „Yra vairuotojų, kurie bėgant metams išlaiko netinkamą vairavimo modelį. Jie perdėtai pasitiki savimi, todėl gali sukelti pavojingas situacijas kelyje, veltis į konfliktus su kitais eismo dalyviais“, – sako L. Šeibokaitė.
Svarbu pradėti nuo savęs
Mokslininkė mano, kad Lietuvoje yra vietos tobulėjimui ir eismo kultūros gerinimui. Vienas tokių aspektų – augant šeimose gautos pamokos. L. Šeibokaitė skatina tėvus įvertinti, ar jie tinkamai išnaudoja turimus resursus.
„Nors mokyklose ir kitose aplinkose informacijos apie elgesį eisme yra pakankamai, vaikai geriausiai mokosi iš artimųjų pavyzdžio. Jeigu namuose aiškinama, kad kelią kirsti galima tik per perėją, tačiau tėvai pasiėmę vaiką už rankos bėga per gatvę ten, kur jiems patogu, vaikas perima šį elgesio modelį ir kartoja tėvų klaidas“.
Pasak pašnekovės, priežasčių grandinėje svarbiausia – pats žmogus. „Už nekultūringą ir pavojingą eismo dalyvių elgesį pirmiausia atsakingi jie patys. Net pati geriausia susisiekimo infrastruktūra, švietimo, mokymo programos viso darbo už mus nenuveiks: kiekvienas eismo dalyvis turi gebėti save kontroliuoti ir įvertinti veiksmų pasekmes“, – teigia mokslininkė.
Šaltinis: lrytas.lt
Telefonas prie vairo: priklausomybė ar žalingas įprotis?
Greičiausiai esate pastebėję, kad užsidegus raudonam šviesoforo signalui ne vienas vairuotojas į rankas čiumpa mobiliojo ryšio priemonę. Dalis jų, net ir pradėję važiuoti, telefonu toliau rašo trumpąsias žinutes, kalba ar naršo internete. Norint išvengti pasekmių neatsakingai vairuojant, telefoną siūloma ne tik nutildyti ar išjungti, tačiau net ir „užrakinti“ bagažinėje. Apie tai, kas lemia vairuotojų drąsą kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) psichologe dr. Rasa Markšaityte.
Rizikas žino, bet elgiasi kitaip
Policijos pareigūnai ir saugaus eismo ekspertai nuolat akcentuoja, kad naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis – veikla, nesusijusi su transporto priemonės vairavimu. Tai reglamentuota ir Kelių eismo taisyklių (KET) 20 punkte. Rašyti žinutes, kalbėti telefonu, naršyti internete ar kitaip naudotis mobiliojo ryšio priemone rankomis galima tik saugiai sustojus leistinoje vietoje, išjungus vairuojamos transporto priemonės variklį.
Tačiau net ir žinodami rizikas, mobiliųjų iš rankų žmonės nepaleidžia net vairuodami. Anot VDU psichologės dr. R. Markšaitytės, tai vyksta dėl asmeninės patirties, kuomet telefono naudojimas nesukelia jokių pasekmių. Tačiau taip galvoti yra ydinga.
„Deja, bet žinojimo nepakanka elgesiui pakeisti. Čia galima pasitelkti analogiją – beveik visi rūkantys pasakys, jog žino, kokias grėsmes sveikatai kelia nikotinas ir jo priemaišos, bet vis tiek rūko. Bėda ta, jog nors žmonės suvokia, kad telefono naudojimas prie vairo didina riziką pateikti į eismo įvykį, kad atitraukia vairuotojo dėmesį nuo kelio ir pailgina jo reakciją į kitus eismo dalyvius, netgi patys nurodo, kad kai naudojasi telefonu, jaučia, jog reikia mažinti greitį ir sąmoningai pasirenka nemanevruoti ir pan., vis tiek nepadeda telefono toliau nuo savęs.
Galbūt taip yra todėl, kad daugelis mūsų turime patirtį kaip atsiliepėm telefonu, naršėm ar rašėm ir nieko nenutiko. Juk eismo įvykis nenutinka kiekvieną kartą kai paimame telefoną į rankas – vaidinasi, susikaupia daug prieštaraujančios informacijos ir vadovaujamės tada ne mokslininkų nurodomais faktais ar statistika, bet asmenine patirtimi. O toks pasekmių nebuvimas tik dar labiau sustiprina galvojimą, kad telefonas vairuotojų neblaško ir vairuoti netrukdo“, – teigė dr. R. Markšaitytė.
Psichologė atkreipė dėmesį, kad vairuotojai per daug pasitiki savimi, o dažnai įvykių priežastis aiškina sau palankiai, taip apsaugodami savigarbą.
„Jeigu telefonas tampa įvykio priežastimi, tai imam galvoti, kad tik „vos vos neatsitrenkiau“, „suvaldžiau“, „spėjau sureaguoti“, „čia nieko rimto juk nenutiko“ arba „tas kitas vairuotojas nemoka važiuoti“… Kita vertus, dalis vairuotojų taip pat mano, kad jie turi pakankamus įgūdžius, ir net ištikus kokiai nors avarinei situacijai kol kalbėjo telefonu, jie sugebės susidoroti su iššūkiu ir į rimtą bėdą nepateks“, – teigė dr. R. Markšaitytė.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad remiantis moksliniais tyrimais, reakcijos laikas naudojantis telefonu suprastėja net 3 kartus. Pavyzdžiui, važiuojant gyvenvietėje leistinu 50 km/val. greičiu, per 2 sekundes praleistas telefone vairuotojas nuvažiuos net 27 metrus. Vadinasi, 27 metrus vairuotojas gali nuvažiuoti visiškai nematydamas tam tikrų kelio ženklų ar kelio ruožo – tai prilyginama lyg vairavimui užsimerkus.
