Psichologijos magistru tapęs Lietuvos olimpiečių kineziterapeutas kolekcionuoja aplinką
Vasario mėnesį Lietuvos baidarininkų rinktinė plušėjo treniruočių stovykloje Portugalijoje, Montebelo Aguieiros miestelyje. Pirmoje stovyklos pusėje atletams talkino kineziterapeutė Laura Gedminaitė, o antroje – nuo 2009-ųjų su baidarių ir kanojų irkluotojais dirbantis kineziterapeutas, psichologas Jurijus Vaščenkovas.
Kineziterapijos specialisto diplomą J.Vaščenkovas įgijo 2004 m. Lietuvos kūno kultūros akademijoje (dabar Sporto universitetas – red. pastaba), ten pat 2006-aisiais baigė kineziterapijos magistrantūros studijas. Po jų nuolat gilinosi į funkcinius kūno sistemų ryšius. 2020 m. apsigynė psichologijos studijų bakalauro diplomą Vilniaus universitete. Šių metų sausį jis rankose jau laikė Vytauto Didžiojo universiteto sveikatos psichologijos magistro diplomą.
Dabar J.Vaščenkovui 42-eji. Buvusiame Lietuvos olimpiniame sporto centre jis pradėjo dirbti 2006-aisiais. Dar po poros metų jaunas kineziterapeutas buvo pakviestas į medikų komandą ir debiutavo Pekino vasaros olimpinėse žaidynėse. Iš pradžių Jurijus dirbo su įvairių sporto šakų atstovais. Paskui taip jau susiklostė, kad tapo Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo rinktinės nariu. Baidarininkais jis rūpinosi Londono, Rio de Žaneiro, Tokijo olimpinėse žaidynėse, dešimtyje pasaulio ir Europos čempionatų.
– Jurijau, kada baidarininkai pradėjo rengtis šių metų irklavimo sezonui?
– Žiemą. Ši treniruočių stovykla ant vandens šiemet jiems jau antroji. Prieš tai vieni dirbo Afrikoje, kiti – Turkijoje. Žiemą dar slidinėjo Italijos Alpėse. Tai buvo ne kalnų, o lygumų slidinėjimas. Jis baidarininkams naudingas, nes apkraunami kiti raumenys, kojos, liemuo. Įprastai per treniruotę sportininkai įveikdavo nuo 20 iki 30 kilometrų. O apskritai naujajam sezonui po mėnesio atostogų baidarininkai pradėjo iš lėto rengtis dar spalį. Aš visada sakau, kad profesionaliems atletams reikia mėnesį skirti poilsiui. Tai nereiškia, kad būtina gulėti paplūdimyje ir nesveikai maitintis. Reikia ir mankštintis, ir sportuoti. Svarbu baidarininkams apsieiti be baidarės, dziudo meistrams be tatamio ir taip toliau.
– Ar ir jums tenka drauge su sportininkais šliuožti slidinėjimo treniruotėje?
– Aš jų nepaveju. Bet slidinėti išmokė. Su kurios sporto šakos atstovais dirbdavau, pats savo kailiu tą sportą išmėgindavau. Su dziudo meistrais ėjau ant tatamio, dirbdamas su boksininkais kopiau į bokso ringą.
– Teko ir sportinę baidarę išbandyti?
– Žinoma, nes tai savotiška baidarininkų pramoga. Jiems smagu įsodinti į jų irkluojamą laivą su jais dirbantį kitos srities specialistą. Iš sportinės baidarės akimirksniu, kai tik tave paleidžia, virsti vandenin, net nesupratęs kodėl. O pusiau sportinę baidarę esu visai sėkmingai irklavęs.
– Kai pirmą sykį jums skambinau, sakėte, kad negalite kalbėti, nes po dešimties minučių turite vesti treniruotę. Tai jūs jau ir treneriu dirbate?
– Yra puikių trenerių, su kuriais sportininkai siekia meistriškumo aukštumų. Mano specifinės treniruotės trunka 15 minučių. Tai funkciniai pratimai traumų profilaktikai užtikrinti prieš tikras treniruotes. Kartais laisvą dieną funkcinės mankštos vyksta ir pusvalandį.
– Kur jūs treniruojatės Portugalijoje? Kokios sąlygos?
– Gal jau dešimtam sezonui rengtis baidarininkai pasirenka prie kalnų esantį Montebelo Aguieiros miestelį, toli nuo garsiųjų tos šalies kurortų. Irkluoja didžiulėje užtvankoje. Vasario antroje pusėje dienos metu ten buvo apie 20 laipsnių šilumos. Visi gyvename patogiuose kotedžuose su atskirais kiemeliais, kuriuose yra kepsninės. Kaip maitintis, kiekvienas sprendžia asmeniškai. Galima eiti į kavinę, galima patiems mėseles čirškintis. Kai kam iš vyrų maisto gaminimas yra savotiškas hobis. Kad nebūtų klausimo, kas gamina skaniausiai, iš karto atsakau: mano nuomone, treneris Sergejus Sorokinas, nes aš su juo gyvenu ir būnu pavaišintas.
– Jus, tiek metų dirbantį su geriausiais Lietuvos baidarininkais, manau, jau drąsiai galima vadinti šios sporto šakos specialistu. Jūsų nuomone, kaip vyksta pasirengimas ikiolimpiniam sezonui, kuriame jau bus kovojama ir dėl kelialapių į Paryžiaus žaidynes. Kokios atletų nuotaikos?
– Prieš kiekvieną naują sezoną visada būna daug optimizmo. Juoba praėję metai mūsų baidarininkams vėl buvo sėkmingi. Neišgirsite nieko naujo, jeigu pasakysiu, kad vyrai labai motyvuoti, ambicingi. Dabar treneriams svarbu neprarasti balanso, sumaniai valdyti motyvuotus sportininkus, kad jie laiku būtų geriausios formos.
– Jūs vienintelis medikas šiame vyrų būryje?
– Su baidarininkais dirbame kartu su kineziterapeute Laura Gedminaite. Stovyklose keičiame vienas kitą, o varžybose būname abu. Noriu pasidžiaugti, kad su Laura sukūrėme draugišką ir efektyviai dirbančią komandą. Būdami toli nuo Lietuvos sporto gydytojų, privalome išmanyti ne tik kineziterapeuto darbo subtilybes, bet turėti ir kitų medicinos žinių. Nes būna ir traumų, pavyzdžiui, sportininkas pasitempia raiščius. Tada jau baigiasi profilaktika, reikia spręsti problemas čia ir dabar. Kaip aš sakau, reikia plačios žinių sistemos. Laimei, reguliarus testavimas, masažai, įvairūs pratimai, pačių sportininkų dėmesys savo kūnui ir mitybai bei kokybiškas dialogas su treneriais leidžia išvengti rimtų traumų ar ligų.
– Esu girdėjęs olimpinėse žaidynėse sportininkus sakant, kad Jurijus – ne tik sumanus medikas, bet ir puikus pašnekovas, gebantis žodžiais nuraminti. Gal teko mokytis ir užkalbėjimo meno?
– Neteko (juokiasi). Terapinis santykis tarp sportininko ir mediko labai svarbus. Būtina pajausti, ko sportininkas nori, bet nelikti vien emociniu pašnekovu. Svarbu pasirinkti kryptį, apie ką kalbėtis. Reikia bazinio supratimo.
– Gal todėl atsirado poreikis baigti psichologijos mokslus?
– Visų psichologijos studijų metu žinojau, ko siekiu ir ką noriu nuveikti. Stengiausi kuo geriau suprasti psichikos, elgesio ir organizmo fiziologijos ryšius, tokiu būdu į visumą susiedamas psichologijos ir fizinės medicinos disciplinas. Šias įžvalgas dėsčiau kursiniuose bei diplominiame darbe, jie vadinosi „Neurohumoralinė elgesio reguliacija“ ir „Neapibrėžtumo situacijoje veikiančių stimulų įtaka vegetacinėms funkcijoms ir emocijoms“. VU psichologijos diplominis darbas – „Subjektyviai identifikuojamos emocijos ir širdies ritmo pokyčiai lokalizuotos stimuliacijos šalčių metu“.
VDU sveikatos psichologijos diplomą apsigyniau atlikęs tyrimą tema „Susidomėjimo reikšmė lėtinį juosmeninės stuburo dalies skausmą patiriančių asmenų skausmo bei psichofiziologinių rodiklių pokyčiams, ištvermei ir motyvacijai atliekant gydomąjį „lentos“ pratimą“. Apibendrindamas pastarąjį mokslinį darbą galiu teigti: jeigu jaučiame susidomėjimą, net ir užsiimdami sunkia fizine veikla patiriame daugiau malonumo ir mažiau streso; susidomėjimas reikšmingai didina ištvermę ir motyvaciją, reikšmingai mažina subjektyvų sunkumo jausmą ir skausmą.
Psichologija praplečia kompetencijų sritį gydant žmogų.
– Jau kelis kartus pakartojote žodžių junginį „moderniausia integracinė medicina“. Kas tai yra?
Šiuo metu didelę reikšmę įgijo integracinė medicina – į visumą susiejanti, atrodytų, labai skirtingas sritis. Tai reiškia, kad gydant, pavyzdžiui, širdies problemas reikia atsižvelgti ne tik į širdies kraujotakos sistemą, fizinį aktyvumą ar mitybą, bet ir į neurohormoninius asmens ypatumus, elgesio įpročius, emocines reakcijas.
Jau jokia naujovė, kad aiškinant sveikatos sutrikimų priežastis ir jų gydymo principus mokslo ir medicinos srityje vyrauja vadinamoji biopsichosocialinė paradigma. Tai reiškia, kad susidūrus su bet kokiu sveikatos sutrikimu svarbūs tiek kūno biologiniai (pavyzdžiui, raumenys, raiščiai, hormonai, imunitetas, virškinimas), tiek psichosocialiniai (pavyzdžiui, nerimas, stresas, santykiai su aplinkiniais, žinių sistema) veiksniai. Remdamasi moksliniais tyrimais, Tarptautinė skausmo tyrimų asociacija teigia, kad psichologiniai skausmo gydymo metodai yra vienodai svarbūs kaip ir medicininiai.
Medicinoje neurofiziologijos ir psichologijos žinių integracija gerokai praplečia diagnostinių ir terapinių priemonių diapazoną. Tai didina efektyvumą ir dirbant su profesionaliais sportininkais, ir taikant kasdienę medicinos praktiką. Pavyzdžiui, efektyviau galima spręsti sporte ypač aktualias išsekimo ir persitreniravimo, negebėjimo per varžybas maksimaliai išnaudoti savo jėgų problemas, lėtinio skausmo, raumenų tonuso sutrikimų klausimus.
Šiuo metu moksliškai įrodyta daugiau nei 20 įvairių ligų, kurios glaudžiai susijusios su psichikos reiškiniais – pradedant skrandžio opomis, artritu, baigiant širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimais, diabetu ar astma.
– Kai prieš Pekino ir Londono žaidynes rengdamas Lietuvos olimpinės rinktinės bukletą paklausiau, koks jūsų mėgstamas laisvalaikio užsiėmimas, atsakėte, kad tai knygos, skaitymas. Ar šis pomėgis išliko?
Skaitau. Bet, prisipažinsiu, šiam pomėgiui, o ypač grožinei literatūrai, lieka vis mažiau laiko. Laisvalaikiu, kai nereikia susikaupti, net važiuodamas dviračiu klausausi garso knygų. Dažniausiai skaitau tik specifinę literatūrą. Štai dabar turiu atsivežęs Basselio van der Kolko knygą „Kūnas mena viską“ ir skaitau ją palengva.
– Kodėl knygą „Kūnas mena viską“ reikia skaityti palengva?
– Knygoje gausu įdomių įžvalgų ir klinikinių istorijų, iliustruojančių streso ir psichologinių traumų sąsajas su kūno neurofiziologiniais procesais. Tai labai įdomūs, bet ir labai sudėtingi reiškiniai. Jų įtvirtinimui ne tik atmintyje, bet ir praktinėje veikloje reikia rasti ryšių su jau turima žinių sistema.
Pavyzdys galėtų būti komandinio bendrumo svarba, kai tenka toleruoti ir įveikti maksimalių krūvių varžybų metu atsirandančią kančią. Šiame procese dalyvauja ne tik patirtis ir lūkesčiai, bet tokie pat svarbūs yra hormonai, virškinimo sistema, fizinio pasirengimo lygis ir sveikata.
Sporto medicinoje reikia suprasti ne tik patirties ir lūkesčių svarbą, bet ir vidaus organų veiklos, biocheminių procesų, raumenų tonuso įtaką vyraujančioms emocijoms, dėmesiui, motyvacijai, suvokiamam sunkumo jausmui ir skausmo tolerancijai. Visa tai – neatsiejama sporto rezultatų dalis. Skaitau ir mąstau.
– Kokią naudingą knygą galvai ir kūnui rekomenduotumėte paskaityti neprofesionaliai sportuojančiam žmogui?
– Tegul pabando amerikiečio Roberto Morriso Sapolsky „Elgesys“. Nuostabi knyga. Autorius yra vienas garsiausių pasaulio neurobiologų. Knygoje aiškinamas žmogaus elgesys pradedant viena sekunde iki jam įvykstant, baigiant keliais šimtmečiais ar net tūkstančiais metų iki jam atsitinkant…
– Dar apie pomėgius. Anksčiau olimpiniame kaimelyje keisdavotės ženkliukais, rinkote miestų, kuriuos aplankėte, žemėlapius. Ar kolekcionavimo hobis dar išlikęs?
– Septyniolika metų dirbdamas su geriausiais Lietuvos atletais išmokau ne tik rinkti, bet ir atsirinkti. Nustojau kolekcionuoti bet ką. Dabar daug dėmesio skiriu aplinkai. Žiūriu, gėriuosi, o kartais piktinuosi, bet visada galvoju, kodėl taip vyksta, kodėl žmonės elgiasi būtent taip, o ne kitaip. Stebiu sportininkus, vietinius gyventojus. Tai, kas man atrodo įdomiausia, – užsirašau, nes žmogaus „kompiuteris“ dar nėra labai tobulas, net ir įdomiausi pastebėjimai gan greit užsimiršta.
– Ar tai reiškia, kad bus knyga?
– Kol kas tai raiška mano seminaruose, paskaitose. Šiam darbui taip pat rengiuosi atsakingai. Kai yra tvarka žinių sistemoje, tada atsiranda noras jomis dalintis su kitais.
– Dar ne taip seniai jus vadino geriausiu fotografu tarp sporto medikų. Retai skirdavotės su nuosava profesionalia fototechnika. Atsiųsdamas įdomių nuotraukų iš pasaulio, Europos čempionatų, kuriuose nebūdavo Lietuvos fotografų, gelbėdavote redakcijas. Ir „Olimpinė panorama“ ne kartą spausdino jūsų nuotraukas. Ar dar fotografuojate?
– Kai pradėjau kolekcionuoti aplinką, fotografija taip pat nukeliavo į antrą planą. Noras fotografuoti nedingo, savo aparatūros neišpardaviau. Kaip ir anksčiau surinktų suvenyrų neišdalinau. Dabar jau beveik visose reikšmingiausiose varžybose dirba profesionalūs fotografai, kurie svarbiausias akimirkas įamžina daug geriau negu aš.
Fotografuodamas užfiksuoji akimirkos emociją, o stebėdamas aplinką matai, kodėl tai įvyko. Atmintyje ilgiau išlieka vaizdai, turintys įdomų kontekstą, susiję su reikšmingais įvykiais.