Ministrės padėka Socialinio darbo katedros profesoriui

VDU Socialinio darbo katedros kvietimu universitete apsilankiusi LR Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė išsakė savo padėką VDU Socialinio darbo katedros profesoriui Jonui Ruškui už aktyvų darbą Jungtinių Tautų Žmonių su negalia komitete, jo darbą dėl žmonių su negalia teisių pripažinimo nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis. „Dėkoju prof. J. Ruškui už jo nepaliaujamą rūpestį žmonėmis su negalia, jo ekspertines įžvalgas ir siūlymus, nuoseklų Lietuvos atstovavimą tarptautiniuose projektuose ir organizacijose. O taip pat – jo atsidavimą ir rūpestį talkinant „Arkos“ bendruomenei“, – sakė ministrė M. Navickienė.

Ministrė taip pat pabrėžė socialinio darbo profesijos svarbą, išreiškė didelį pasitikėjimą socialiniais darbuotojais. „Mes valstybėje turime ruoštis tam, kad jūsų profesijos žmonės ateis ne tik dirbti į sistemą, bet ir ją kurti, ateityje – dirbti ministrais, merais, sprendimų priėmėjais. Jei bandysime tik algoritmais, aprašais savo darbą reglamentuoti, užkirsime galimybę pamatyti tai, kas yra sunkiai aprašoma. Tad labai linkėčiau, kad mes atrastume tinkamą balansą tarp to, kas turi būti aprašyta, ir pasitikėjimo, kurį privalome sukurti kiekvienam sistemoje dirbančiam darbuotojui, kad jis nebijotų rizikuoti, priimti sprendimą, net jeigu aprašas konkrečiai nenurodo, ką daryti“, – pažymėjo M. Navickienė.

VDU Socialinių mokslų fakultete vykdomos dvi studijų programos, rengiančios socialinio darbo profesijos atstovus: bakalauro programa Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas, bei magistro programa Socialinis darbas.

 

#VDUsmf

#VDUSocialinisdarbas #SocialinisDarbasIrPsichosocialinisKonsultavimas

 

Pražūtinga Rusijos invazija Ukrainos žmonėms su negalia

Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Jungtinių tautų Žmonių su negalia teisių komiteto vicepirmininkas

Rugpjūčio 9 dieną Jungtinės Tautos paviešino duomenis, kurie rodo, kad dėl Rusijos karinės agresijos Ukrainoje beveik 10,5 milijono Ukrainos gyventojų buvo priversti palikti namus: 3,8 milijono registravosi laikinam prieglobsčiui Europoje, o 6,6 milijono buvo perkelti ar persikėlė šalies viduje.

Nors Ukrainoje žmonių su negalia skaičius viršija 2,7 milijono, be to, dar apie 2 milijonai serga retomis ar lėtinėmis ligomis, tikslių skaičių apie žmonių su negalia perkėlimą šalies viduje ar į užsienį nėra. Nėra duomenų, kiek žmonių su negalia žuvo ar buvo sužeisti.

Dar balandžio mėnesį Jungtinių Tautų žmonių su negalia konvencijos komitete (toliau – Komitetas) inicijavome susitikimą su Ukrainos žmonių su negalia atstovais. Jie prisijungė nuotoliniu būdu  iš Kijevo slėptuvių ir tuomet dar neokupuoto, bet jau bombarduojamo Mariupolio gatvių.

Po susitikimo pakvietėme Jungtinių Tautų nares apsaugoti nuo pragaištingų karo pasekmių negalią turinčius žmones, įskaitant ieškančius prieglobsčio už Ukrainos ribų,  suteikiant jiems prieinamą informaciją, pritaikant gyvenimo sąlygas, užtikrinant prieinamumą prie saugių vietų. Pakvietėme karo pabėgėlius priimančias šalis užtikrinti, kad žmonės su negalia būtų apsaugoti, jiems būtų užtikrinamas prieinamumas prie humanitarinės pagalbos atsižvelgiant į įvairius individualius jų poreikius pagalbai, priminėme, kad vaikai su negalia negali būti atskirti nuo jų šeimų, bei privalo būti apsaugoti nuo institucionalizavimo. Rusijos Federaciją pakvietėme nutraukti žiaurumus, gerbti žmogaus teises ir priimtus tarptautinius įsipareigojimus.

Apgailėtina, bet Rusijos žiaurumai Ukrainoje tęsiasi, o Jungtinės Tautos Ukrainoje paskelbė patį aukščiausiąjį kritinės padėties lygį. Gavęs nerimą keliančios informacijos, rugpjūčio 16 ir 18 dienomis JT Žmonių su negalia komitetas pakvietė su karu susijusias šalis į klausymus dėl žmonių su negalia padėties Ukrainoje. Klausymai surengti remiantis JT Žmonių su negalia teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 36.1. ir 11 straipsniais, kurios pirmasis leidžia Komitetui pareikalauti iš šalies narės daugiau informacijos, o antrasis nusako šalių narių įsipareigojimus pavojingose situacijose ir humanitarinės krizių atveju. Klausymai rengti Ženevos konvencijos (IV) dėl civilių apsaugos karo metu šviesoje, kurias tiek Ukraina, tiek Rusijos Federacija yra ratifikavusios. Ženevos konvencijoje aiškiai įvardinti šalių įsipareigojimai karo metu užtikrinti žmonių su negalia apsaugą nuo smurto, prievartinio sulaikymo, kankinimų, kolektyvinės bausmės, garantuoti, kad jų nepaims įkaitais bei suteikti jiems saugumą.

Klausymuose dalyvavo tarptautinių ir nacionalinių žmonių su negalia organizacijų atstovai, kare dalyvaujančių valstybių atstovai, buvo pakviesti karo pabėgėlius ir prieglobsčio prašytojus priimančių šalių atstovai. Rusija paprieštaravo šiems klausymams ir atsisakė dalyvauti, kas  parodo jos požiūrį į savo įsipareigojimus tarptautinei teisei. Pasisakė Ukrainos, Lietuvos, Turkijos, Moldovos, Latvijos atstovai, dar kitos šalys pateikė ataskaitas raštu apie jų šalyse taikomas pagalbos priemones Ukrainos karo pabėgėliams ir prieglobsčio prašytojams su negalia. Dėl tarptautinės humanitarinės pagalbos Ukrainos žmonėms su negalia taip pat pasisakė Europos Komisijos atstovai.

Ukrainos nacionalinė žmonių su negalia asamblėja (toliau – Asamblėja) savo pranešime paskelbė, kad mažiausiai 400 tūkstančių žmonių su negalia, arba 15 proc. visos jų populiacijos, paliko Ukrainą, o 33 tūkstančiai evakavosi šalies viduje. Tačiau, anot Asamblėjos, tikslūs persikėlusių ar perkeltų žmonių su negalia skaičiai, juolab išskaidyti pagal negalios tipą, lytį, amžių, pagalbos poreikius, nėra žinomi. Dėl didelės statistikos apie žmones su negalia stokos Rusijos invazijos poveikį patiriantys žmonės su negalia yra nematomi karo apžvalgose ar analizėse, neretai lieka humanitarinės pagalbos nuošalyje, tiek perkeltieji Ukrainos viduje, įskaitant likusiuosius karinių veiksmų ar okupuotoje zonose, tiek besitraukiantieji į užsienio šalis, įskaitant valstybių sienų perėjimo punktus.

Panašios tendencijos karo pabėgėlius su negalia priimančiose šalyse, įskaitant ir Lietuvą. Lietuvoje jau skaičiuojama per 60 tūkstančių karo pabėgėlių, pagal jų skaičių, tenkantį vienam gyventojui, Lietuva užima trečią vietą tarp visų ES šalių. Man nepavyko rasti Ukrainos pabėgėlių su negalia statistikos Lietuvoje, juolab, išskaidytos pagal lygtį, amžių, negalios tipą ir pagalbos poreikius. Neabejotina, kad statistikos stoka apsunkina supratimą apie būtinus žmonių su negalia poreikius pagalbai. Jungtinių Tautų duomenys rodo, kad 13 procentų visų Ukrainos pabėgėlių šeimų narių turi vienokią ar kitokią negalią, 9 procentai – sunkią ligą.

Remiantis nacionalinių ir tarptautinių organizacijų, dirbančių humanitarinės pagalbos bei negalios srityse Ukrainoje informacija, žmonės su negalia, įskaitant vaikus su negalia, dėl Rusijos pradėtų karo veiksmų patiria didžiausią, lyginant su kitomis grupėmis, riziką, įskaitant skurdą, smurtą, apleistumą, sužeidimus ar mirtį. Evakuacijos planai ir priemonės nepritaikyti žmonėms su negalia. Informacija apie pavojus televizijos programose nėra verčiama į gestų kalbą. Nepateikiama supaprastinta informacija žmonėms su kognityviniais sutrikimais. Jiems labai trūksta prieinamumo prie priemonių, skelbiančių informaciją apie pavojus ir evakuaciją ieškant prieglobsčio nuo apšaudymų ir bombardavimo. Dėl fizinio ir informacinio prieinamumo stokos gyvenamosiose aplinkose žmonės su negalia negali pabėgti iš karinių veiksmų zonų, ieškotis saugių vietų, maisto, sveikatos priežiūros punktų. Bėgdami nuo apšaudymų, žmonės neretai palieka jų savarankiškam judėjimui būtinas technines priemones, įskaitant vežimėlius, vaikštynes ir kita. Kaimiškose vietovėse praktiškai visa pagalbos ir paslaugų sistema liovėsi egzistavusi. Dėl humanitarinės pagalbos nepasiekiamumo ir neprieinamumo žmonės su negalia Ukrainoje atsidūrė socialinėje izoliacijoje, atskirti nuo artimųjų, savo bendruomenių.

Dėl informacijos ir prieglobsčio vietų neprieinamumo, pagalbinių priemonių, įskaitant vežimėlius, trūkumo daugelis jų yra priversti likti namuose bombardavimo ir apšaudymų metu. Kaip buvo pranešta žiniasklaidoje, tragiškas įvykis įvyko Charkivo mieste, kur rusų raketa nukrito ant bendrabučio ir užmušė septyniolika žmonių, iš kurių didžiuma – kurtieji, negalėję pabėgti iš namų pavojaus akivaizdoje dėl išankstinės evakuacinių priemonių, įskaitant informacijos, neprieinamumo. Be to, kaip pranešė viena iš Ukrainos žmonių su negalia organizacijų, vaikai su intelekto negalia, su psichosocialinėmis negaliomis ir autistiški vaikai, išsigandę aplink vykstančių šaudymų, bombardavimo ar perpildytų slėptuvių ir traukinių, atsisakydavo palikti namus, taip likdavo praktiškai neapsaugoti nuo mirtino pavojaus. Kaip teigė vienos žmonių su negalia organizacijos atstovė „nuo pat pirmųjų karo dienų mes susidūrėme su apšaudymu ir bombardavimu, didžiule evakuacijos priemonių trūkumo ir informacijos prieinamumo problema, ypač tai patyrė sensorinių negalių ir didelių poreikių pagalbai turintys žmonės. Per pirmąjį karo mėnesį mums pavyko evakuoti daugiau nei keturis šimtus žmonių“.

Daugybė žmonių su negalia negavo jiems reikalingos pritaikytos humanitarinės pagalbos. Ukrainos žmonių su negalia organizacijų atstovai išsakė susirūpinimą, kad priemonės, kurių imtasi ištirti nusikaltimus žmoniškumui ir žmogaus teisių pažeidimus, neįtraukia žmonių su negalia ar jų organizacijų atstovų. Be to, Ukrainos vyriausybė ir savivaldybės, organizacijų atstovų teigimu, nekreipė dėmesio į jų pasiūlymus dėl evakuacijos priemonių prieinamumo ir pasiekiamumo gerinimo. Su žmonių su negalia organizacijomis nesikonsultuojama, jiems pritaikyta pagalba teikiama labai retai. Kiekvienas gelbėjasi, kaip kas gali. Kaip praneša žmonių su negalia organizacijos, Rusijos sukeltas karas ir vyriausybės bei savivaldybių atsako dėl evakuacijos priemonių pasiekiamumo ir prieinamumo stoka labai rimtai pažeidė organizacijų pajėgumą patiems teikti pagalbą žmonėms su negalia. Negana to, daugelis tarptautinių humanitarinės pagalbos organizacijų mažai teprisideda prie pagalbos žmonėms su negalia pavojingose situacijose. Vis dėlto yra kelios tarptautinės organizacijos, antai, Inclusion Europe (Įtrauki Europa), kuri lėšų pritraukimo kampanijos būdu surinko daugiau kaip pusę milijono eurų ir paskyrė juos žmonių su  intelekto negalia organizacijoms, kad šios padėtų intelekto negalią turintiems žmonėms evakuotis pavojingų situacijų atveju.

Prie šalies sienų su kitomis šalimis trūksta pritaikymų pagal negalią. Fizinę, regos, klausos, intelekto, psichosocialines ir kitas negalias turintiems žmonėms reikalingi įvairūs ir skirtingi pritaikymai, kad žmonės su negalia gautų visą jiems reikalingą informaciją ir pagalbą. Tačiau trūksta priemonių, leidžiančių palaikyti kontaktus su artimaisiais, rūbų, maisto, asmeninės higienos priemonių, neretai ir asmens dokumentų, sąlygų miegui. Daugelis jų, bėgdami iš karo veiksmų zonų,  prarado šeimos paramą ir specialistų pagalbą. Be artimųjų ir bendruomenės pagalbos pabėgėliai su negalia neretai negali pasinaudoti humanitarinės pagalbos priemonėmis tiek persikeldami šalies viduje, tiek bėgdami į užsienį.

Karinė Rusijos agresija ne tik iš esmės paveikė žmonių su negalia gyvenimus, bet fiziškai ar psichiškai traumavo daug žmonių, negalia tapo jų gyvenimo dalimi. Humanitarinės organizacijos praneša apie daugybines žmonių patiriamas traumas, dėl ko daugeliui žmonių prireikė įvairių medicinos ir reabilitacijos paslaugų. Žmonės, patyrę amputacijas, nudegimus, psichiką traumuojančius įvykius, išgyvenę agresijas lyties pagrindu, susiduria su smarkiai išaugusiu reabilitacijos paslaugų ir specialistų poreikiu ir didžiuliu jų trūkumu.

Moterys, vaikai, seni žmonės patiria dar didesnes rizikas nei kiti, įskaitant atskyrimą nuo šeimos, judėjimo ribojimus, smurtą lyties pagrindu. Pašaukus juos lydinčius suaugusius vyrus privalomajai karinei tarnybai, moterys ir mergaitės su negalia atsidūrė ypatingai padidintoje smurto ir prievartos lyties pagrindu rizikoje, įskaitant seksualinį išnaudojimą.

Beje, respektabilus tarptautinis medicinos žurnalas The Lancet rugpjūčio mėnesį skelbia (2022, 50), kad Ukrainos sveikatos paslaugų tinklo sumaitojimas kartu su žmonių patirtomis karo traumomis bei prievarta perkeltais žmonėmis sukurs milžinišką reabilitacijos paslaugų poreikį šalyje. Kita vertus, kaip pažymi žurnalas, reabilitacija retai yra prioretizuojama konfliktų pradžioje, kas nulemia pražūtingas pasekmes sužeistiesiems ir neįgaliesiems. Dar veikianti sveikatos sistema būna perpildyta ir nebepajėgi atliepti traumas patyrusių žmonių poreikius. The Lancet ragina Ukrainos vyriausybę kuo greičiau pripažinti reabilitacijos specialistų kvalifikacijas, rengti juos, įtraukti skubią reabilitacijos plėtotę į tarptautinių Ukrainos donorų ir humanitarinių organizacijų atsako į Rusijos agresiją strategijas bei veiksmų planus.

Ypač rimtas karo pasekmes patyrė institucijose apgyvendinti vaikai. Net devyniasdešimt tūkstančių vaikų yra vieno ar kito tipo globos, gydymo ar edukacinėse institucijose, įskaitant kūdikių ir našlaičių namus, mokyklas-internatus ir pan. Tarp jų – didelė dalis vaikų su viena ar kita negalia, kurie dar ir dažnai netekę tėvų globos. Jau ir taip atskirti nuo visuomenės institucinėse gyvenamosiose aplinkoje, karo sąlygomis tie vaikai atsidūrė dar didesnėje atskirtyje nuo įprastų žmonių bendruomenių ir vaikų aplinkų. Klausymu metu pabrėžta ypač didelis poreikis padėti vaikams su negalia, perkeltiems Ukrainos viduje ar išvykusiems į užsienio šalis, suteikti galimybę mokytis įtraukiose ugdymosi aplinkose.

Kaip pažymėta klausymu Komitete metu, okupuotose teritorijose pasilikę žmonės su negalia Ukrainoje, patiria rusų armijos žiaurumus, įskaitant vadinamuosiuose žaliuosiuose koridoriuose ir filtravimo stovyklose. Rusijos armija naudoja globos institucijas savo daliniams apsistoti. Nors labai mažai žinių ateina iš okupuotų teritorijų, sužinota, kad du globos įstaigoje apgyvendinti žmonės su negalia ten mirė dėl ypač blogų sąlygų, kiti dešimt buvo deportuoti į Rusiją, dar kitų trijų likimas nežinomas. Mokyklą Jahidne kaime Černichivo apskrityje pavertus karine Rusijos armijos baze, penki žmonės su negalia buvo areštuoti rusų karių ir panaudoti gyvuoju skydu, juos priverčiant patirti žiaurų, nežmonišką ir žeminantį elgesį su jais. Be to, kaip pranešta, Rusijos armijai neleidus evakuotis, penkiolika žmonių su negalia mirė globos institucijoje. Okupuotose teritorijose žmonės su negalia nebuvo prileisti prie medicininės, techninės pagalbos priemonių, patyrė Rusijos karių žiaurų elgesį su jais. Komitetui pranešta ir apie tai, kad nemažai žmonių su negalia buvo deportuoti į atokius Rusijos rajonus.

Karas atskleidė siaubingas gyvenimo sąlygas globos institucijose Ukrainoje, dar vadinamuose psichoneurologiniuose internatuose. Nuo pat sovietinių laikų žmonės su negalia masiškai buvo talpinami į tokias globos institucijas. Dar 2015 metais Jungtinių Tautų Žmonių su negalia teisių komitetas, man būnant vienam iš jo pranešėju Ukrainos ataskaitos klausimu, išreiškė gilų susirūpinimą (CRPD/C/UKR/CO/1) dėl žmonių su negalia, įskaitant vaikus, institucionalizavimo, ir paprašė imtis skubių priemonių kuo greičiau pradėti žmonių su negalia deinstitucionalizavimą, kartu sukuriant pagalbos ir paslaugų tinklą bendruomenėje, kas leistų žmonėms su negalia gyventi savarankiškai, lygiai su visais žmonėmis. Kiek man teko stebėti, labai nedidelis progresas įvyko Ukrainoje po šalies ataskaitos vertinimo JT komitete. Kaip pranešta Komitetui, 2022 metais 43.300 žmonių su negalia vis tebegyveno 282 globos institucijose Ukrainoje.

Rusijos karinė invazija bloškė trapų deinstitucionalizacijos procesą Ukrainoje į naujus verpetus. Globos institucijos ir psichoneurologiniai internatai tapo priverstiniu prieglobsčiu dėl karo veiksmų perkeltiems žmonės su negalia, įskaitant ir institucijas, skirtas vaikams su negalia. Tai lėmė, kad jau ir taip ypač prastos gyvenimo sąlygos institucijose tapo siaubingomis. Negana to, kad globos institucijos ir psichoneurologiniai internatai jau ir taip yra atskirti nuo visuomenės, nuo įprastų ir bendrų žmonių gyvenimo aplinkų ir sąlygų, jas perpildžius pabėgėliais su negalia, gyvenimo sąlygos čia tapo nepakenčiamomis. Didžiuliai elementarios higienos, gyvenamosios erdvės, pagalbos, techninių priemonių, kvalifikuotų specialistų  ir visko, ko reikia elementariems žmogiškiesiems poreikiams, trūkumai radikaliai viktimizavo žmonės su negalia. Dalis institucijų personalo dėl karo pavojaus pasitraukė, likusieji yra ant visiško išsekimo ribos, kas dar labiau padidino institucijose patalpintų žmonių su negalia apleistumo, išnaudojimo, prievartos riziką. Sveikatos priežiūros stoka globos institucijoje Borodiankoje lėmė tragišką 12 rezidentų su intelekto ir psichosocialine negalia žūtis. Karas parodė, kad globos institucijos yra mirtinai pavojinga vieta gyventi.

Nuo 2010 metų Ukraina yra Jungtinių Tautų Žmonių su negalia konvencijos šalis narė. Šalies narės įsipareigojimai numato, kad žmonės su negalia, kokios pagalbos jiems bereikėtų, turi teisę savarankiškai gyventi lygiomis teisėms su visais žmonėmis bendruomenėje, nepatirti diskriminacijos negalios pagrindu, būti įtrauktiems į visuomenę lygiai su visais žmonėmis, tuo tikslu gauti visų reikalingą pagalbą bendruomenėje, įskaitant asmeninę pagalbą ir pagalbą į namus, būtiną visiškai jų lygybei ir  socialinei įtraukčiai užtikrinti.

Tenka pastebėti, kad Ukrainos vyriausybei, susitelkusiai į gynybą nuo karinės Rusijos invazijos, žmonių su negalia teisių standartų įgyvendinimas, įskaitant lygybę su visais žmonėmis užtikrinant sąlygas gyventi savarankiškai, pagalbą, informacijos ir paslaugų prieinamumą ir sąlygų pritaikymą, kaip įsipareigota įsipareigojimus Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijai, tampa per sunkiu uždaviniu. Kita vertus, tarptautinė žmogaus teisių teisė, įskaitant minimą Konvenciją, nenumato, kad kritinės padėties atveju, karinės ar gamtinės kilmės ji bebūtų, gali būti nepaisoma žmogaus teisių įsipareigojimų ar jų įgyvendinimas gali būti atidedamas. Priešingai, kritinės padėties atveju žmogaus teisių įgyvendinimas turi būti valstybių prioritetu.

Atliepiant į kritinę globos institucijose ir psichoneurologiniuose internatuose patalpintų vaikų padėtį, vaikų su negalia globa šeimose, prigimtinėse ar alternatyviose, turi būti prioretizuojama, suteikiant šeimai ir vaikui su negalia visą jiems būtiną pagalbą ir paslaugas bendruomenėje. Tai dar 2022 metų balandžio mėnesį du Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitetai (žmonių su negalia ir vaiko teisių) pakvietė įgyvendinti visas Konvencijos šalis nares. Suaugusių žmonių su negalia atveju Jungtinių Tautų žmonių su negalia teisių konvencijos šalys narės yra įsipareigojusios įgyvendinti jų teisę gyventi ne atskirose specializuotose vietose, bet savarankiškai bendruomenėje, lygiai su visais, tam gaunant jiems būtiną asmeninę pagalbą ir prieinamumą prie bendruomenės paslaugų.

Žmonių su negalia teisės, įvardintos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje, aiškiai ir nedviprasmiškai pasako, kad lygybė ir laisvė, savarankiškas gyvenimas ir autonomija, asmeninė pagalba bendruomenėje, viešųjų sveikatos, švietimo, transporto paslaugų prieinamumas turi būti prioritetas net ir ištikus kritinei padėčiai ar humanitarinei krizei.

Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas savo 27-osios sesijos pabaigoje pažymėjo, kad ypač svarbu aktyviai įtraukti žmonių su negalia organizacijas į tarptautinės humanitarinės pagalbos Ukrainai planavimą, lėšų skirstymą ir įgyvendinimą. Tai taikoma ir Europos Sąjungos humanitarinei pagalbai. Jau pastebėta, kad ES lėšomis statomos naujos globos institucijos ir taip toliau tęsiamas žmonių su negalia institucionalizavimas. Ne kartą tarptautiniuose forumuose dėl žmonių su negalia padėties Ukrainoje esu išsakęs Konvencijos Komiteto poziciją, kad tiek Ukrainos vyriausybė, tiek Ukrainai pagalbą teikiančios tarptautinės organizacijos privalo prioretizuoti žmones su negalia pagalbos Ukrainai ir jos atstatymo strategijose bei veiksmų planuose kaip vieną pažeidžiamiausių žmonių grupę, aiškiai atpažįstant saugumo, apsaugos ir pagalbos priemones, būtinas vaikams, moterims, seniems žmonėms su negalia, taip pat pripažįstant negalių ir pagalbos poreikių įvairovę. Visos priemonės namuose privalo būti nukreiptos į lygybės su visais žmonėmis ir socialinės įtraukties tikslą, įskaitant lygią žmonių su negalia teisę gyventi bendruomenėje ir gauti jiems būtiną pagalbą šiai teisei įgyvendinti.

Tai, kad atsitiko ir vis dar tebeatsitinka žmonėms su negalia Ukrainoje Rusijos invazijos metu, parodo žmonių su negalia pažeidžiamumą ekstremalių situacijų metu, kylantį iš valstybių nepasirengimo pavojingoms ir kritinėms situacijoms. Pagalbos ir apsaugos protokolai bei priemonės nėra įtraukios, nepritaikyti negalią turintiems žmonėms, jų įvairovei. Jei pagalbos ir apsaugos priemonės nėra nei įtraukios, nei pritaikytos, žmonės su negalia tampa neproporcingai pažeidžiami, lyginant su kitais žmonėmis. Todėl ir Lietuvoje būtina kuo labiau į pagalbos priemonių ir protokolų kūrimą įtraukti žmonių su negalią įvairovę atstovaujančias organizacijas, kurios geriausiai pasakys, kas ekstremaliose situacijose reikalinga kurtiesiems, neregiams, žmonėms su intelekto ar psichosocialine negalia, autistiškiems žmonėms, žmonėms su fizine negalia ir kitiems, turintiems negalių ir sergančių įvairiomis ligomis. Nėra ko laukti, kol ekstremali situacija ištiks, nesvarbu, ar karinė, gamtinė ar dar kitokia humanitarinė situacija. Ruoštis reikėjo pradėti jau vakar, o jei nepradėta – būtina pradėti nedelsiant.

Prof. Jonas Ruškus: vaikai su negalia turi teisę eiti į mokyklą su visais

Negalia

Jau 2024-aisiais visos Lietuvos mokyklos turės būti pasiruošusios priimti negalią ir specialiuosius ugdymo poreikius turinčius vaikus. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba primena: įsigalioję Švietimo įstatymo pakeitimai reikš, kad vaikai su negalia nebegalės būti diskriminuojami juos ugdant tik atskirtose specialiosiose mokyklose. Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas prof. Jonas Ruškus teigia, kad šis pokytis didelę naudą atneš ne tik vaikams su negalia, bet ir jos neturintiems. Kad tai įvyktų – turime kovoti su neigiamomis nuostatomis ir mitais.

Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, įpareigojančią vaikams su negalia suteikti lygias teises bendroje švietimo sistemoje, Lietuva ratifikavo prieš dvylika metų. Kaip manote, kodėl prireikė tiek daug laiko, kad būtų pasistūmėta su realiais pokyčiais?

Priežastis yra Lietuvoje ir kitose šalyse įsišaknijęs mąstymas, kad žmonėms su negalia yra gerai gyventi atskirai nuo likusios visuomenės, specialiai jiems sukurtose vietose. Lygiai taip pat visada buvo manoma, kad vaikams su negalia bus geriau mokytis atskirai nuo kitų vaikų. Neva, taip jie bus apsaugomi nuo neigiamai jų atžvilgiu nusiteikusios visuomenės, neva, vaikai su negalia neturi gebėjimų mokymuisi bendro ugdymo sistemoje, iš jų nieko negalima tikėtis.

Trumpiau tariant, viskas vertinama per sutrikimo prizmę. Metaforiškai kalbant, manoma, kad vaikai su negalia yra „sugedę“ ir juos reikia kažkaip „remontuoti“. Netikima, kad žmonės su negalia gali įnešti savo indėlį visuomenėje, prisidėti savo gebėjimais, žiniomis, dalyvavimu. Tai įsišakniję kolektyvinėje sąmonėje, visuomenei tarsi natūralu diskriminuoti žmones su negalia.

Pirmosios įtraukiojo ugdymo idėjos atsirado jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Buvo tikrai gerų iniciatyvų – pavyzdžiui, panaikinta diskriminacinė terminologija, suvokta, kad specialiosios mokyklos nėra absoliutus gėris ir kad reikia siekti taip tuo metu vadintinos „integracijos“. Buvo daromi tam tikri žingsniai, tačiau tai niekada netapo politine valia. Įtraukusis švietimas, negalią turinčių vaikų ugdymas drauge su visais vaikais veikiau buvo traktuojamas kaip iš užsienio primesta valia. Buvo bandymų jį įgyvendinti, bet nelabai pavyko vien todėl, kad mokyklos nebuvo pasiruošusios keistis – keisti mokymo metodus, keisti supratimą, kad vaikai su negalia gali ir turi mokytis kartu su visais.

Kadangi pati švietimo sistema ir mokyklos nesikeitė, buvo dar kartą suformuotas požiūris, kad integracija yra neįmanoma.

Kita priežastis – pati Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, kaip dokumentas, nebuvo traktuojama kaip valstybės įsipareigojimas. Labiau kaip vizija, skirta kažkam kitam. Tačiau didėjo nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų spaudimas, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas nuolat primindavo šalims, kad atskirai nuo bendrosios ugdymo sistemos vykdomas vaikų su negalia ugdymas yra žmogaus teisių pažeidimas. Pilietinis, ekspertinis, tarptautinis spaudimas lėmė tai, kad prasidėjo pokyčiai.

Jonas Ruškus

Įtraukusis švietimas nėra naujiena ir kitose šalyse. Gal galite pasidalinti geraisiais pavyzdžiais, kuriose valstybėse ši praktika vykdoma teisingai?

Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitete įtraukiojo ugdymo atžvilgiu vertinama daug pasaulio šalių. Paprastai pagiriame šalį, kuri padarė didelę pažangą žmonių su negalia teisių srityje. Yra viena vienintelė valstybė, kuri buvo pagirta dėl įtraukiojo ugdymo – Švedija. Ten atskirai mokosi mažiau nei 1 proc. vaikų su negalia. Vienos šalys įtraukiojo ugdymo aspektu yra labiau pažangios, kitos – mažiau.

Yra šalių, kur įtraukiojo ugdymo pažanga yra didelė, pavyzdžiui – Ispanija. Tai viena pažangiausių šalių, kalbant apie žmonių su negalia įtrauktį visuomenėje, tačiau ir ten yra nemažai diskriminacijos dėl negalios atvejų, taip pat ir švietimo sistemoje.

Norėčiau išskirti vieną labai dažną klaidą, daromą Lietuvoje. Nuolat girdžiu: „Parodykite mums kokią nors šalį, kuri viską padarė tobulai, o mes nuvažiuosime, pažiūrėsime ir žinosime, į ką turime lygiuotis, kaip turime daryti“. Norėčiau pasakyti, kad tokios šalies nėra, o mums reikia keisti supratimą, į ką reikia lygiuotis. Mokytis iš gerų praktikų reikia, tačiau lygiuotis mums būtina ne į šalis, o į tarptautinės žmogaus teisės standartus ir tikslus, nurodytus Konvencijoje. Kitaip tariant, siekti žmonių su negalia, kaip dalies žmonių įvairovės pripažinimo, siekti visiškos socialinės įtraukties.

Kaip manote, kokius pokyčius Lietuvos visuomenėje atneštų tinkamai įgyvendintas įtraukusis švietimas?

Labai daug pokyčių. Žmonių su negalia diskriminacija pasireiškia jų socialine atskirtimi, segregacija. Įtraukusis švietimas reikštų mažiau diskriminacijos negalios pagrindu, daugiau įvairovės ir galimybių lygybės – juk tuo, žmogaus teisėmis, ir grindžiama demokratinė visuomenė.

Vienas didžiausių lūžių, įvyksiančių transformuojant įprastą mokyklą į įtraukią mokyklą, yra įvairovės principo įgyvendinimas. Kaip prisitaikyti mokyklai, švietimo sistemai, mokytojams, specialistams, prie to, kad vaikai yra įvairūs? Tai vienas iš daugiausiai iššūkio keliančių uždavinių. Užtikrinti prieinamumą, tinkamai pritaikyti sąlygas pagal kiekvieno vaiko poreikius, turėti aukštus edukacinius lūkesčius, tuo siekti kokybiško ir lygiateisio ugdymo.

Įtraukųjį ugdymą būtina matyti viso žmogaus gyvenimo perspektyvoje. Kai vaikai su negalia mokysis drauge su visais kitais vaikais, jie kartu užaugs, pabaigs mokyklą, įsilies į visuomenę. Juk vienas iš mokyklos tikslų yra kad žmonės galėtų realizuoti save visuomenėje, prisidėti prie bendruomenių gyvenimo. Žmonės su negalia, kurie mokysis kartu su visais, galės prasmingai ir veiksmingai įsilieti į gyvenimą.

Artėjant 2024 metams, tarp negalios neturinčių vaikų be negalios tėvų sklinda įvairūs mitai apie tai, kaip pasikeis jų vaikų kasdienybė. Kokius mitus, susijusius su įtraukiuoju švietimu, jums tenka girdėti ar susidurti? Ar jie pagrįsti?

Žinau dvi pagrindines baimes, kurios tokiems tėvams kyla: kad nukentės jų vaikų akademinis pažangumas ir kad pamokų metu kils elgesio problemų. Abi baimės kyla iš klaidingų įsitikinimų.

Visų pirma, įtraukusis švietimas reiškia labai individualią prieigą prie vaiko – mokykla prisitaiko prie vaikų įvairovės ir skirtingų gebėjimų. Mokykla, kurioje mokosi vaikai su negalia, daug laimi mokymosi metodų įvairovės prasme. Jei pažiūrėsime į tarptautinius Jungtinių Tautų ar UNESCO dokumentus, pamatysime, kad ten vartojamas platesnis terminas: įtraukus, kokybiškas, lygiateisis ugdymas. Tai reiškia mokymosi aplinkų prisitaikymą prie kiekvieno vaiko. Vaikai be negalios, lygiai taip pat, kaip vaikai su negalia, gauna labai daug, nes jie nebėra tik standartiniai mokymo objektai, į juos žiūrima per įvairovės prizmę, kaip į individualius subjektus.

Antra – elgesio problemos, kurių bijo tėvai. Tai – diskriminacinis mitas, kuris neturi pagrindo. Juk elgesio klausimų gali iškilti bet kuriam vaikui. Įtraukiojo ugdymo metu kaip tik gerėja, stiprėja vaikų tarpusavio bendravimo gebėjimai, padėsiantys ir ateityje. Vaikai auga įvairovės aplinkoje, vystosi komunikavimo su skirtingus gebėjimus turinčiais žmonėmis įgūdžiai.

Svarbu suvokti, kad mitai, stereotipai, išankstiniai nusistatymai tikrai egzistuoja, ir mokyklų bei švietimo politikų uždavinys yra tuos mitus griauti.

Įtraukusis švietimas, kaip ir kaip kurie kiti žmonių su negalia įtraukties klausimai, kartais klaidingai matomi kaip pagalbos vienai visuomenės grupei išraiška, o ne kaip žmogaus teisių klausimas. Kaip manote, ko reikia, kad tai pasikeistų?

Visuomenei vis dar labai sunku suvokti ir atpažinti, kad įtraukusis ugdymas, visų pirma, yra žmogaus teisių klausimas. Tai jokiu būdu nėra gailestis, primesta valia ar globa. Įtraukų ugdymą būtina traktuoti kaip moralinę pareigą, kaip ugdymą be diskriminacijos dėl vaiko negalios.

Iki šiol turėjome diskriminacinę praktiką. Antai, švietimo įstatymu buvo pabrėžtos ne vaikų su negalia teisės mokytis drauge su visais, o mokyklų teisės atsirinkti vaikus, atsisakyti priimti vaikus su negalia. Metas pažvelgti į įtraukujį švietimą per žmogaus teisių, lygybės, socialinio teisingumo perspektyvas.

Didysis lūžis įvyks tada, kai suprasime, kad įtraukusis švietimas yra vaiko su negalia teisė. Tai šių metų balandžio mėnesį išsakė Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas kartu su Vaiko teisių komitetu.

Kas už tos teisės? Ugdymo sąlygų pritaikymas pagal individualius vaiko poreikius, mokytojų teisė gauti paramą, kad būtų užtikrinta ši teisė. Dėl to laimi visi vaikai. Svarbu suvokti, kad negalios neturinčių vaikų teisė į kokybišką švietimą taip pat bus dar geriau realizuota taikant įtraukųjį švietimą.

Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija keičia pasaulį. Ne negalią turinčius žmones, o pasaulį. Kad įvyktų pokytis, pasaulis turi keistis.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inf.