Interviu su Mokyklinės psichologijos studijų programos studente Gintaute

Nors vasarą yra įprasta atostogauti, tą daro ne visi. VDU Mokyklinės psichologijos II kurso studentė Gintautė Jegorovaitė įgyvendino Lietuvos mokslo tarybos finansuotą 2 mėnesių trukmės projektą „Ikimokyklinio amžiaus vaikų sakytinės kalbos vertinimas: tėvams skirto klausimyno psichometriniai rodikliai“ (tyrimo vadovė dr. Jurga Misiūnienė).

Kalbiname Gintautę apie jos projektą ir patirtį jį įgyvendinant.

Gintaute, pradėkime nuo Tavo tirto reiškinio – kuo yra svarbu tyrinėti sakytinę vaikų kalbą?

Sakytinės kalbos tyrinėjimas dėmesio vertas jau vien todėl, nes tai yra ypatingas reiškinys – gebėjimas kalbėti žmones skiria nuo gyvūnų. Mano akimis, atrodo neįtikėtina, kad vaikai per maždaug trejus metus įgyja pagrindinius kalbėjimo įgūdžius. Atrodytų, trimetis dar toks mažas, bet jo žodyno apimtis jau gali siekti 900 žodžių – kaip tiek sutelpa toje galvelėje? Žinoma, tai nėra vienintelė priežastis, dėl ko svarbu tyrinėti šį reiškinį. Sakytinė kalba glaudžiai siejasi su kitomis gyvenimo sritimis. Pavyzdžiui, jei vaikas intensyviausiu kalbos mokymosi laikotarpiu neįgyja net pagrindinių kalbėjimo įgūdžių, vėlesniame amžiuje gali kilti mokymosi, bendravimo, elgesio ir emocinių sunkumų. Tyrimai rodo, kad vaikai, negalintys aiškiai išreikšti savo minčių šeimos nariams ir bendraamžiams, ima jausti nerimą, kad jų poreikiai nebus patenkinti. Taigi tikėtina, kad tokiu atveju vaikas gali prarasti bendravimo teikiamą džiaugsmą ir užsidaryti savyje. Sakytinės kalbos tyrimai taip pat gali padėti identifikuoti esamus sunkumus bei prisidėti prie rekomendacijų tėvams ar pedagogams kūrimo, nurodant, kaip būtų galima padėti vaikui lavinti kalbėjimo įgūdžius. Tokie tyrimai šių dienų visuomenėje aktualūs, nes pastaruoju metu daugėja vaikų, kurie, sulaukę 3 metų ar vyresnio amžiaus, dar negeba laisvai kalbėti.

Kuo šis projekto įgyvendinimas buvo naudingas Tau, kaip psichologijos specialistei ir tyrėjai?

Šio projekto įgyvendinimo metu įgijau gilesnių teorinių žinių apie vaiko sakytinės kalbos raidą ir vertinimą. Nors teorijos skaitymas nėra pati smagiausia projekto įgyvendinimo dalis, tačiau nuodugnus susipažinimas su kitų atliekamais moksliniais tyrimais padeda pagrįsti tyrimo poreikį, aktualumą ir eigą. Remiantis teoriniu tematikos pagrindu, sukūriau tyrimo instrumentą – Ikimokyklinio amžiaus vaikų sakytinės kalbos vertinimo skalę. Ši skalė, skirta tėvams, ir buvo pagrindinis mano projekto tikslas. Kurdama šią skalę pagilinau tyrimo instrumento kūrimo ir patikimumo vertinimo įgūdžius – reikėjo prisiminti kriterijus, kuriais remiantis vertinamas patikimumas ir atsakingai juos atsirinkti. Išmokau dar geriau naudotis SPSS programine įranga, o mokslinius tyrimus vykdančiam psichologijos specialistui tai vienas svarbesnių įgūdžių. Na, ir negaliu nepaminėti, kad tyrimas suteikė galimybę įgyti mokslo populiarinimo straipsnio ir mokslinio straipsnio rengimo publikavimui įgūdžius – iki šiol neteko daryti nei viena, nei kita, tad susipažinau su reikalavimais, keliamais mokslinio straipsnio rengimui, taip pat mokiausi mokslinės literatūros analizės rezultatus pritaikyti skaitytojams ne iš akademinės aplinkos.

Kokie buvo didžiausi įspūdžiai ir kokie kilo didžiausi iššūkiai?

Pats didžiausias įspūdis buvo diena, kai sužinojau, kad mano projektas bus finansuojamas. Puikiai prisimenu tą akimirką – dar nebuvau gavusi oficialaus laiško apie projekto finansavimą ir naršydama „Facebook“ sraute atsitiktinai pamačiau Psichologijos katedros „postą“ su sveikinimo tekstu, kuriame akį patraukė mano vardas ir pavardė. Žinoma, kad stabtelėjau jį paskaityti ir tuomet mane užplūdo neapsakomos emocijos. Vienu metu jaučiau ir džiaugsmą, ir pasididžiavimą savo darbu, bet taip pat pajaučiau, kokia atsakomybė ir įsipareigojimas manęs laukia ateinančius du vasaros mėnesius. Kadangi vasara – toks metas, kai norisi atsipalaiduoti ir laiką leisti nerūpestingai, nemenkas iššūkis buvo struktūruotai susidėlioti savo darbų planą ir, be abejo, jo laikytis. Nesumeluosiu sakydama, kad projekto įgyvendinimas reikalavo prie suplanuotų veiklų padirbėti bent po valandą kiekvieną dieną, pavyzdžiui, į svarbius laiškus teko atsakinėti net ir kelionės metu, o klausimyno nuorodą potencialiam respondentui teko išsiųsti vėlyvą šeštadienio vakarą.

Kokių patarimų turėtum jaunesniems kolegoms, planuojantiems savo ateities tyrimus?

Mano nuomone, planuojant savo tyrimą, yra labai svarbu aiškiai atsakyti sau į du klausimus:

Ką savo tyrimu aš noriu atskleisti?
Kodėl tai yra svarbu ir prasminga?

Jai pačiam nėra iki galo aišku, kur link norisi eiti, gali kilti pasimetimas ir taip galima prarasti laiko, ypač, jei tyrimas vykdomas vasaros laikotarpiu. Na, o žinojimas, kodėl tai yra svarbu ir prasminga reikalingas ne tik tyrimo aktualumui ir naujumui pagrįsti, bet ir argumentų pateikimui būsimiems respondentams, kurie ne visada noriai dalyvauja tyrime, prieš tai iki galo neišsiaiškinę pačių įvairiausių dalykų.

Dar keletas patarimų, kurie labiau susiję su emocijomis, galinčiomis kilti projekto vykdymo metu:

Neprarasti užsidegimo, jei kas nors nepasiseka.
Būti lanksčiam, nes nebūtinai viskas vyks taip, kaip jums norėsis.
Būti pakančiu ir atjaučiančiu ne tik tyrimo vadovui, kuris ne visada turi galimybę atsakyti į klausimą per pirmas penkias minutes (nors tau ir atrodys, kad atsakymo reikia „čia ir dabar“), bet ir sau, ieškant balanso tarp darbo ir poilsio.

Kuo šis tyrimas yra naudingas Tau pačiai kaip žmogui? Kuo šie tyrimai gali būti naudingi tėvams, mokytojams ar kitiems asmenims?

Kadangi vaiko sakytinės kalbos tema mane domina jau ketvirtus metus, šis tyrimas buvo dar viena galimybė suprasti, kaip stipriai aš esu „užsidegusi“ ir kokią didžiulę prasmę matau vaiko sakytinės kalbos reiškinio nagrinėjime. Taip pat šis tyrimas prisidėjo prie mano asmeninių kompetencijų ugdymo: kantrybės, lankstumo, atidumo, laiko planavimo.

Kalbant apie tėvus, vaiko sakytinės kalbos tyrimai gali padėti rasti atsakymus į jiems svarbius klausimus. Kasdienybėje tenka susidurti su nerimaujančiais tėveliais, kurie yra susirūpinę, kad jų vaikas jau toks didelis, o vis dar kalba tik „mama“ ir „tete“. Norisi būti tuo žmogumi, kuris prisidėtų prie informacijos apie vaiko kalbos raidą sklaidos. Mano nuomone, vienas iš geriausių būdų, kaip galima tokiems tėveliams padėti – pirmiausia edukuoti juos apie vaikų kalbos raidos ypatumus.

Mokytojams vaikų sakytinės kalbos tyrimai labiausiai naudingi vėlgi iš edukacinės perspektyvos. Analizuodami tokių tyrimų rezultatus, pedagogai įgytų reikalingų žinių, kaip jie galėtų prisidėti prie vaiko sakytinės kalbos įgūdžių lavinimo. Įgijus tokias žinias, atsivertų galimybės bendradarbiavimui su mokinių tėveliais, ir tuomet būtų teikiama visapusiška pagalba, neabejotinai atnešanti laukiamus rezultatus.

Panašią naudą matau ir kitiems asmenims – artimiesiems bei seneliams irgi prasminga išmanyti vaikų kalbos raidos ypatumus. Kuo daugiau suaugusių asmenų prisidės prie vaiko kalbėjimo įgūdžių ugdymo, tuo geresnių rezultatų visiems kartu pavyks pasiekti.

VDU Socialinio darbo absolventė Vytautė: „Mano didžiausia stiprybė – tai galėjimas ir gebėjimas būti su kitais žmonėmis“

„Mano didžiausia stiprybė – tai galėjimas ir gebėjimas būti su kitais žmonėmis“ – apie studijas ir dabartinius profesinius vingius savo patirtimi dalinasi VDU Socialinio darbo absolventė Vytautė Užaitė.

Kaip pasirinkai studijas Vytauto Didžiojo universitete?

Aš baigiau Kauno J. Jablonskio gimnaziją. Keletą paskutinių metų pradėjau galvoti ir dairytis, kur norėčiau studijuoti toliau. Kadangi mokiausi labai gerai, todėl galėjau pretenduoti į tas studijas, kurios tuo metu buvo paklausios. Vytauto Didžiojo universitetas dar mokantis mokykloje man darė didžiulį įspūdį. Turėjau keletą draugų, kurie studijavo šiame universitete ir jų atsiliepimai buvo puikūs. Būdavo įdomu klausytis, apie tai, kaip jie įsilieja į universiteto gyvenimą, koks šis universitetas yra vakarietiškas, demokratiškas. Tai man buvo labai svarbu. Kodėl socialinis darbas? Tuo metu tai buvo pakankamai nauja profesija ir tai mane patraukė. Turiu tokį žinojimą, kad ten kur yra labai nauja, kur takas nėra pramintas, tu gali daug ką padaryti ir nuveikti. Tai, kaip aš pati buvau auginta ir kaip mano artimoje aplinkoje buvo rūpinamasi vienas kitu, man buvo pavyzdys ir suvokimas, kokia galinga jėga yra daryti kažką dėl kito. Todėl ši profesija man atrodė geriausias būdas tais nepramintais takais prieiti prie žmogaus ir daryti gera.

Vytaute, ką prisimeni iš savo studijų? Kas buvo svarbu, reikšminga?

Kadangi aš baigiau Socialinio darbo bakalauro ir magistro studijas, man šios studijos buvo vientisas, nepertraukiamas procesas. Ką prisimenu iš bakalauro studijų? Bakalauro pirmieji metai buvo labai ryškūs. Kiekviena diena buvo tarsi neišdildomas įspūdis. Pirmiausia labai įsiminė, jog galėjau savarankiškai dėliotis savo studijas. Stebino ir žavėjo dėstytojų entuziazmas, kaip jie nori perduoti mums sukauptas žinias ir patirtį pačiu geriausiu būdu. Visa tai buvo labai įdomu. Aš net nepajutau, kaip praėjo ketveri studijų metai. Prisimenu visų dėstytojų vardus ir pavardes, prisimenu nutikusius įvykius paskaitų metu. Ten buvo gyvenama pilnai, visa širdimi.

Bakalauro studijos įsiminė tuo, jog buvo labai platus dalykų pasirinkimas, galėjai patyrinėti daug įvairių sričių. Viskas tarpusavy labai siejosi ir vėliau sugulė į specialybinius dalykus. Taigi aš jau antrame kurse labai aiškiai save įsivaizdavau būsima socialine darbuotoja. Labai didelį įspūdį paliko praktika. Jos metu išmokau tiek daug įvairių darbo metodų ir būdų, jog jau magistro studijose jaučiausi labai stipriai pasiruošusi būsimai profesijai. Labai džiugino individualus santykis. Nors mūsų buvo gana daug, tačiau dėstytojai atpažindavo kiekvieno mūsų individualius poreikius ir stiprybes ir pagal tai pasiūlydavo praktikos vietas. Dabar visa tai atrodo neįtikėtina. Magistro studijos pasižymėjo tuo, jog mūsų buvo kur kas mažiau, mes galėjome dar giliau tyrinėti savo individualias mokymosi patirtis, giliau ir išsamiau analizuoti kai kurias, jau žinomas ir naujas temas. Studijuodama magistro programoje turėjau nerealią galimybę būti Erasmus studente ir vieną semestrą mokiausi Laplandijos universitete Suomijoje, kur t. p. atlikau ir socialinio darbo praktiką didžiausioje regiono ligoninėje. Tada aš galutinai apsisprendžiau, kad noriu dirbti socialine darbuotoja būtent sveikatos priežiūros srityje.

Ką šiuo metu veiki ? Koks tavo darbas?

Jau septyniolika metų dirbu Kauno miesto poliklinikoje, kur įgijau daug tiesioginio darbo su klientais, vėliau – vadovavimo patirties, t. p. prisidėjau prie įvairių socialinių, sveikatinimo projektų rengimo, įgyvendinimo ir vystymo. Keturiolika metų dirbau poliklinikos psichikos sveikatos centro socialine darbuotoja. Šiame etape socialinis darbas sveikatos priežiūros srityje man atsiskleidė visomis spalvomis – reikėjo išmanyti ne tik socialinio darbo metodus ir principus, bet ir gebėti dirbti tarpdisciplininėje komandoje, gerai žinoti, kaip veikia sveikatos priežiūros sistema, sekti vykstančius pokyčius bei nuolat save stiprinti ir auginti kaip specialistę. Šiuo metu jau trylika metų dirbu poliklinikos Dainavos jaunimo centre, esu šio centro vadovė, rūpinuosi paslaugų, skirtų jaunimui plėtra, prieinamumo didinimu. Taip pat jau kurį laiką dirbu ir dar vienose pareigose – esu Kauno miesto poliklinikos projektų koordinavimo specialistė. Mano darbas susijęs su įvairių projektų koordinavimu, įgyvendinimo priežiūra, paraiškų rengimu.

Jei užeitumėte į mano kabinetą, pamatytumėte, kad aš paskendusi tarp dokumentų, bet visada esu atvira pokalbiui ir kontaktui su į polikliniką, Jaunimo centrą ateinančiais žmonėmis.

Kokių gebėjimų, įgūdžių reikia dabartiniame tavo darbe?

Kalbant apie socialinį darbą, čia turi nuolat tobulėti ir keistis, gebėti tiksliai identifikuoti, kas svarbu vienai ar kitai klientų grupei, negali su visais dirbti tais pačiais metodais ir stiliumi. Galvojant apie įgūdžius, reikalingus vadovavimui, yra būtina gebėti organizuoti, planuoti, savarankiškai priimti tam tikrus sprendimus ir tuo pačiu labai stipriai dirbti su komanda, ją telkti, stiprinti, greitai prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių. Dirbant su projektais turi gebėti itin gerai planuoti laiką, analizuoti kontekstą ir atpažinti tuo metu aktualų poreikį, bet tuo pačiu nepamesti ir kūrybiško matymo. Turi būti žingeidus, drąsus, gebėti bendrauti, bendradarbiauti bei pristatyti ir perteikti kitam savo patirtį. Žvelgiant bendrai socialinis darbuotojas dirba nuolatiniame pokyčių lauke, todėl turi išmanyti begalę sričių ir būti plačiai atmerktomis akimis bei pasiruošęs nuolat mokytis.

Vytaute, kas tave stumia į priekį?

Man labai svarbu yra dalintis. Didžiausias atsigavimo šaltinis man yra kiti žmonės, mano kolegos, artimieji, bendraminčiai, draugai. Su jais man visada gera dalintis savo patirtimi. Taip pat man labai svarbus organizacijos, kurioje dirbu palaikymas. Aš tvirtai žinau, kad galiu atnešti bet kokį sunkumą ir nebūsiu su juo palikta viena, o tai labai padeda. Aš labai tikiu tuo, ką darau. Žinojimas ir tikėjimas, kad mes padarysime, labai stiprina. Mano didžiausia stiprybė – galėjimas ir gebėjimas būti tarp kitų žmonių. Esu labai dėkinga visiems kolegoms, kuriuos per tuos metus sutikau, su kuriais teko dirbti. Iš kiekvieno galėjau kažko išmokti ir pasiimti sau.

Ką pasakytum moksleiviui, kuris galvoja studijuoti socialinį darbą?

Pirmiausia reikėtų užduoti sau klausimą, kas yra socialinis darbas, kaip aš jį suprantu. Nereikėtų apsiriboti populiariomis nuomonėmis, siauru socialinio darbo įvaizdžiu. Aš linkėčiau apsidairyti aplinkui ir labai atidžiai pasiklausyti, kaip socialiniai darbuotojai kuria socialinius verslus, įvairias inovatyvias iniciatyvas ir kt. Siūlyčiau leisti sau praplėsti matymą ir žinojimą, kas yra socialinis darbas ir ką gali veikti šis darbuotojas. Socialinis darbas yra labai kompleksiška profesija ir yra begalė sričių, kur tu gali save pilnai realizuoti.

Koks tavo gyvenimo šūkis?

Dažnai vadovaujuosi posakiu – ,,Būk tuo pokyčiu, kurį nori matyti“.

Kalbėjosi Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė