Lietuvoje gimstamumas priartėjo prie dugno, tačiau mokslininkė sako: didesnės išmokos ir ilgesnės atostogos problemos neišspręs
Pernai Lietuvoje gimė mažiausiai vaikų per visą nepriklausomybės laikotarpį. Tai paneigė ekspertų prognozes, kad po karantino gimstamumo rodikliai šiek tiek ūgtels. Pernai susilaukta 22.1 tūkst. kūdikių – 1,3 tūkst. mažiau nei 2021 metais.
Nors gimstamumas Lietuvoje mažėja nuolat, trumpas kūdikių bumas fiksuotas 2009 metais, praėjus porai metų, kai trumpam kilstelėtos motinystės išmokos ir pailgintos vaiko priežiūros atostogos. Tačiau sugriežtinus šias tvarkas, gimstamumas vėl sumažėjo.
Norint užtikrinanti kartų kaitą, suminis gimstamumo rodiklis, arba kiek vaikų tenka vienai moteriai, turėtų būti bent 2,1. Ir tai – objektyviausias metodas gimstamumui skaičiuoti.
Paskutinį kartą toks rodiklis Lietuvoje buvo 1990 m., vėliau kasmet mažėjo, o 2002 m. pasiekė žemiausią lygį. Vėliau padėtis kiek stabilizavosi, o nuo 2008-ųjų kone dešimtmetį fiksuotas ir augimas. Tačiau per pastaruosius metus rodiklis vėl nusirito iki beveik 2002 metų lygio.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė sako, išmokas didintų, jei būtų tikra, kad jos veikia. Anot jos, ne finansinės priemonės skatina šeimas apsispręsti turėti daugiau vaikų, o tinkamos sąlygos jiems auginti.
„Visi tyrimai tą patį patvirtina, kad priima [sprendimą] ne dėl to, kad yra viena ar kita išmoka, nes šiaip padėtis auginti vaikus yra viena iš palankiausių motinystės atostogų, išmokų prasme“, – LRT TELEVIZIJAI sakė ministrė.
Anot M. Navickienės, jaunoms šeimoms svarbiau tai, kad tėvystės atostogų išėjusieji neiškristų iš darbo rinkos, o dirbantieji galėtų derinti darbą ir šeimos įsipareigojimus.
Ministrei antrina ir VDU Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė. Anot jos, nors išmokų padidinimas chronologiškai ir sutapo su gimstamumo ūgtelėjimu, tikroji jo priežastis yra visiškai kita.
„Sovietmečiu mes turėjome vieną gimstamumo modelį, gimdoma buvo anksti, tarpai tarp vaikų [gimimo] buvo nedideli. Tuo tarpu su 1990 metais tai pasikeitė. Dalis 1970 m. kartos moterų pirmuosius vaikus gimdė galbūt anksti, tačiau vėliau atidėjo vaikų susilaukimą. Ir būtent šitai kohortai paskutinieji galimi vaikų susilaukimo metai buvo būtent apie 2008 metus ir paskiau“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Svarbi valanda“ aiškina mokslininkė.
A. Maslauskaitės teigimu, žymiai svarbesnės priemonės, kurios paskatintų gyventojus rinktis gimdyti vaikus, yra ne motinystės išmokos ar atostogos, bet tėvams skirtų paslaugų, šeimos politikos priemonių stabilumas.
„Bet yra ir daugybė kitų veiksnių, kurie skatina arba pozityviai skatina šeimos apsisprendimą turėti vaikų, tarkime, pasitikėjimas valdžia, valstybe, viešųjų paslaugų kokybė, jų prieinamumas šeimoms“, – teigia profesorė.
Europos Sąjungoje gimstamumo rodiklis daugmaž stabilus ir svyruoja apie pusantro vaiko vienai moteriai.
Mūsų regione, palyginti su Lietuva, blogiau tik Lenkijoje (1,33). Estija ir Latvija bendrijos vidurkį viršija (atitinkamai 1,61 ir 1,57). Tiesa, kartų kaitai būtino rodiklio nėra nė vienoje ES šalyje.
Šaltinis: lrt.lt
Išyra kone pusė lietuvių vedybų: kuo svarbus porai „7 metų niežulio“ sindromas?
Dažnai išgirstame – štai, vis daugėja skyrybų. Ar iš tiesų lietuvių šeimos vis dažniau nusprendžia pasukti skirtingais keliais? Sociologė, VDU Sociologijos katedros profesorė, demografė Aušra Maslauskaitė su tokiu teiginiu nesutinka. Esmingai jį pataiso – jau ilgus metus esame palyginti dažnai besiskirianti visuomenė ir šią tendenciją stabiliai palaikome. „Lietuviai kaip amerikiečiai – daug tuokiasi ir daug skiriasi“, – sako pašnekovė ir sutinka išsamiau pakomentuoti pastarųjų kelių dešimtmečių lietuvių demografinius rodiklius būtent per ištuokų prizmę.
– Kaip bendrai įvertintumėte skyrybų tendencijas Lietuvoje? Jų daugėja, mažėja ar žymesnio pokyčio nematyti?
– Žvelgiant į demografinius duomenis, kurie įvertina įvairius struktūrinius rodiklius, tai mes tikrai negalėtume sakyti, kad skyrybų Lietuvoje, pastaruosius 3, 4 ar net 5 dešimtmečius daugėja. Didysis ištuokų šuolis Lietuvoje įvyko gana seniai, tai buvo 1970-ųjų pradžioje, o nuo to laiko mes išliekame šalimi, kurioje ištuokos apskritai dažnos. Suminis ištuokų rodiklis, kuris yra vienas tiksliausių, vertinant skyrybų dinamiką, – aukštas, bet jis yra stabiliai aukštas, net jei pastebimi svyravimai, jie labai nedideli. Vertinant šiuos rodiklius, galėtume sakyti, kad Lietuvoje ištuokos tikimybė svyruoja ties 40 proc. Lyginant su kitomis, pavyzdžiui, Europos valstybėmis, esame visuomenė, kurioje ištuokos yra tikrai dažnos.
– Kokios priežastys nulemia tokias dažnas ištuokas? Kodėl negebame tų sukurtų santuokų išsaugoti?
– Kaip minėjau, ištuokų skaičius stabiliai aukštas, tačiau atkreipiau dėmesį į kelis, nors ir nežymius, pasvyravimus. Juos galime čia paminėti. Pavyzdžiui, ištuokų skaičius buvo kiek sumažėjęs apie 2008–2009 metus, tą patį pastebime 2020–2021-ųjų demografinėje statistikoje. Taigi galime daryti išvadą, tas nemažai aptarta ir literatūroje, kad skyrybų rodikliai linkę kiek mažėti, kai įvyksta vienokios ar kitokios krizės, atsiranda neapibrėžtumų. Nors, iš vienos pusės, minėti veiksniai nulemia prastėjančią ekonominę padėtį, bedarbystę ir konfliktus šeimose, bet demografiniai rodikliai rodo, kad sunkmečiu sprendimą skirtis poros linkusios atidėti. Kitaip tariant, galima sakyti, kai laikai geri, žmonės sprendimą nutraukti juos netenkinančius santykius priima lengviau.
– Daugiau nei kelis dešimtmečius esame stabiliai dažnai besiskiriantys. Ar yra priežasčių, kodėl susiformavo tokia ilgalaikė tendencija, juk Pietų Europoje padėtis kitokia. Ar tai kažkokios „lietuviškos“ priežastys?
– Veiksniai per tuos ilgus metus keitėsi, tačiau rezultatas išliko panašus. XX a. 7–8 dešimtmetyje iš tiesų išgyvenome milžinišką ištuokų šuolį. Tada suveikė kelių veiksnių paketas. Pirma – buvo pakeistas ištuokų reguliavimas, išsiskirti tapo paprasčiau – buvo pašalintas teisinis barjeras, kuris galėjo sulaikyti žmones nuo šio žingsnio. Kitas dalykas, tuo metu vyko ir milžiniški visuomenės pokyčiai – žmonės iš kaimų kėlėsi į miestus, moterys masiškai buvo įtrauktos į darbo rinką. Ne ką mažiaus svarbus dalykas, kad išgyvenome pokarį, partizaninį karą, tremtis – visos šios dramos paliko labai daug traumų visuomenėje. Vienas iš labai svarbių dalykų, vykstančių, kai visuomenę drebina tokie didžiuliai pokyčiai, yra lydimas didesnio alkoholio vartojimo, destruktyvaus elgesio formų, beje, tai stebima ne tik mūsų šalyje.
Taigi Lietuvoje tas nesaikingas alkoholio vartojimas labai išplito ir padarė reikšmingą įtaką šeimų gyvenimui. Jeigu pasižiūrėsime į antropologinę, sociologinę medžiagą iš to laikmečio, matysime, kad vienas dažniausiai įvardijamų skyrybų motyvų buvo alkoholis.
Kitas dalykas, paskatinęs skyrybas – moterų integracija į darbo rinką. Pradėjusios dirbti, jos galėjo lengviau įsivaizduoti, kad sudurs galą su galu ir palikusios netenkinančius santykius. Visi minėti dalykai veikė tą, vadinkime, istorinį periodą, kuris nutolęs nuo mūsų maždaug pusšimčiu metų.
– Ar tyrimai atskleidžia, kas dažniau inicijuoja ištuokas – vyrai ar moterys?
– Bendrai dažniau ištuokas paskatina moterys, ir tai būdinga ne tik Lietuvai, bet ir kitoms valstybėms. Beje, tai yra vienas taip pat iš labai svarbių indikatorių – moterys dažniau yra nepatenkintos tuo, ką jos gauna santuokoje. Moterys dažnai išgyvena santuokos krizę, nes jaučiasi per daug apkrautos – joms tenka ir vaikai, ir namai, ir darbas. Neretai sulaukia per mažai pagalbos, įsitraukimo iš vyrų pusės, o tai pastūmėja jas inicijuoti ištuokas. Kalbėdami akademiškiau, kaip priežastį galėtume įvardinti lyčių nelygybę, kuri egzistuoja šeimose.
Jei kalbėtume apie tai, ką skyrybų priežastimi dažniausiai įvardija patys žmonės, iš tikrųjų tas „paketas“ panašus, tik įvilktas į kitus žodžius. Sovietmečiu buvo labai paplitusi klišė „nesutapo charakteriai“, o šiandien mes sakytume „santykių problemos“, tačiau po abiem frazėm slepiasi tas pats. Aišku, nors situacija kiek ir keičiasi, viena iš priežasčių – ir anksčiau buvo, ir yra – alkoholis, bet tai ne tik Lietuvos, sakyčiau, kad regiono problema. Taip pat, neretai patys žmonės įvardija ir seksualinius santykius bei neištikimybę.
– Kiek jūsų minėtiems skaičiams įtakos turi religija? Ar ji pastūmėja tuoktis ir ar stabdo skirtis?
– Jeigu mes įsivaizduosime, kad esame labai katalikiška šalis, kaip mėgstame save įvardinti, tai demografiniai skaičiai, susiję būtent su ištuokomis, turėtų mus priversti suglumti. Klaustume, kaip čia dabar taip gali būti? Aš manau, kad religija labai didelio vaidmens čia nevaidina, mūsų religingumas labai dažnai yra formalus. Dalies žmonių santykis su ja yra parodomasis, toks lyg paviršinis, jie dalyvauja ritualuose geriausiu atveju kelis kartus per metus, pažymi kertinius gyvenimo įvykius, tokius kaip krikštynos, vestuvės ar pan., bet negalime pasakyti, kad gyventų religinį gyvenimą, kuris diktuotų sprendimus.
– Ar galime sakyti, kad šiais laikais santuoka kaip reiškinys išgyvena krizę? Pastebime, kad vis daugiau porų pasirenka nesituokti, nesusilaukti vaikų.
– Tikrai nemanyčiau, kad santuoka išgyvena krizė. Nesame visuomenė, mananti, kad santuoka yra atgyvena. Nepaisant to, kad per trisdešimt metų pasikeitė tai, kaip žmonės kuria šeimą, vis tik pačios santuokos svarba nemenksta. Vis tik, šeima su vaikais įsivaizduojama kaip santuokos pagrindu sukuriama šeima. Porų, kurios ilgą laiką gyvena nesusituokusios ir augina vaikus vis tik yra nedaug. Paprastai modelis yra toks, kad žmonės pradeda gyventi be vedybų, taip gyvena kurį laiką, tas visai paplitę, tačiau kai jau pradeda galvoti apie vaikus, apsisprendžiama sukurti santuoką.
Vieni tyrimai rodo, kad gyvenimas kohabitacijoje daro įtaką žmonių įsipareigojimų suvokimui, jie lyg jaučiasi laisvesni, paprasčiau išsiskirti, kiti šaltiniais vertina, kad įtaka nedidelė. Vis tik aš manau, kad tai nėra labai reikšmingas veiksnys. Galbūt reikėtų kalbėti apie tai, kad prie ištuokų dinamikos prisideda ne pats santuokos kūrimo modelis, o tai, kad mes esame visuomenėje, kuriai skyrybos yra gana įprastas dalykas. Turime jau ne vieną kartą, kuri užaugo su skyrybomis – ar patys patyrė tėvų skyrybas, ar matė jas artimoje aplinkoje.
Iš tyrimų, kurie analizuoja ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio demografinius rodiklius, matome, kad vaikystėje patyrus tėvų skyrybas padidėja rizika ir pačiam išsiskirti jau savo sukurtoje šeimoje. Tarp kartų susiformuoja toks besisukantis skyrybų ratas, taip pat matyti, kad mūsų visuomenėje skyrybos nėra stigmatizuojamos. Mūsų visuomenėje žiūrima į tai labiau kaip „na, taip gali gyvenime nutikti“.
– Kaip ilgai žmonės gyvena juos netenkinančiuose santykiuose iki išsiskiria? Galbūt žinoma ir tai, kiek vidutiniškai gyvena nelaimingai, bet taip ir nesiskiria?
– Demografiniais tyrimais nustatyta, kad Europos šalyse egzistuoja „7 metų niežulio“ fenomenas. Skyrybų rizika auga pirmus 7-erius, vėliau – mažėja. Manoma, kad tai susiję su tuo, jog pirmus septynerius metus poros išgyvena labai daug iššūkių – iš pradžių santykių susiderinimas, vėliau – vaikai. Kaip pertvarkyti santykius, kai jie atsiranda? Kaip pasidalinti vaikų priežiūrą, kaip suderinti darbus ir šeimą? Natūralu, kad šie dalykai iškelia prieštaravimų, konfliktų, o gebėti juos spręsti – sunku. Kai etapas, demografų mėgstamas pavadinti „7 metų niežulio sindromu“, praeina, tada ištuokos rizika ima mažėti, kuo toliau – tuo labiau. Retai kada išsiskiria žmonės, nugyvenę 30 metų kartu.
Lietuvoje, tiesa, ta minėta 7 metų rizika yra kiek prasitęsusi, iki 8–9 metų, bet tendencijos panašios.
– Vis tik, jei dar sugrįžtume prie lietuvių. Sakykime, ar būtų galima įžvelgti, kas galėtų sumažinti ištuokų rodiklius. Gal mes per atsainiai renkamės partnerius ar nemokame išlaikyti santykių?
– Turime kalbėti apie tai, kad šeima paprastai negyvena burbule. Daugybė dalykų, kurie supą ją, procesų, kurie vyksta jos aplinkoje, daro labai didelę įtaką. Netgi tai, pavyzdžiui, kad žmonėms sunku įsigyti būstą. Jeigu nekilnojamojo būsto rinka tokia, kad namų įsigijimas labai apkrauna šeimą, per brangu, sunku gauti paskolą ir pan. – natūralu, šis stresas persikels ir į šeimyninį gyvenimą.
Šeimą paveikia ir visuomenės nuostatos, stereotipai, kad moteris turi auginti vaikus, šeimininkauti namuose. Vaikų priežiūra – irgi atrodo, kuo čia galėtų būti susijusi, nors iš tiesų – labai. Jeigu turime visuomenę, kurioje vaiko priežiūros sistema nėra pakankamai išplėtota, pavyzdžiui, trūksta darželių, arba ji yra per brangi. Visos šios bėdos nukeliauja į santykių lygmenį, tai tampa papildomu dirgikliu, kurį porai reikia spręsti, o jų būna tikrai ne vienas.
Taigi, nesakyčiau, kad lietuviai prastai pasirenka partnerius. Manau, egzistuoja pakankamai daug „už šeimos“, kurie ją neigiamai paveikia.
– Pabaigai, o kaip dėl santuokų? Sakote, jos neišgyvena krizės. Jų tiek pat, o gal net daugėja?
– Mes tikrai negalime sakyti, kad lietuviams santuoka tampa nereikalinga. Jokiu būdu. Ji išlieka žmonės labai svarbia šeimyninio gyvenimo organizavimo forma. Ji turi stiprų socialinį ir kultūrinį krūvį.
Jeigu žiūrėsime į suminį santuokų rodiklį, matysime, kad pandemija turėjo šiokią tokią įtaką, bet reikėtų pasakyti, kad vertinant Europos mastu – mūsų ne tik skyrybų, bet ir santuokų rodikliai yra aukšti. Lietuviai kaip amerikiečiai – daug tuokiasi, ir daug skiriasi.
Šaltinis: 15min.lt
Lietuviai rečiau ryžtasi turėti vaiką: mažiau gimdančių, retesni pirmagimiai ir bevaikystės užuomazgos
„Gimstamumas Lietuvoje 2021 m. krito į žemumas, kurios pranoksta net ir niūriausias prognozes“, – šalies demografinius rodiklius vertino demografė, prof. dr. Aušra Maslauskaitė. Naujausiais duomenimis, šalyje vidutiniškai reproduktyvaus amžiaus moteriai tenka 1,34 vaiko, tokį rodiklį specialistai laiko dugnu.
Demografas Domantas Jasilionis atkreipia dėmesį, kad drastiškai mažėja gimdančių moterų – 2004 m. jų buvo 900 tūkst., praėjusiais – 580 tūkst. Prognozuojama, kad apie 2050-uosius metus, jų teliks 400 tūkst.
Ar išgyvename demografinę krizę?
Ne vienerius ir net ne dešimt metų Lietuvoje absoliutus gimimų skaičius mažėja, jei vertintume kelis dešimtmečius, skirtumas būtų itin ryškus. 1990 m. Lietuvoje gimė apie 57 tūkst. mažylių. Vadinasi, apie tiek po 6–7 metų pradėjo lankyti mokyklą, maždaug tiek po 16–18 metų stojo į Lietuvos universitetus arba įsiliejo į darbą rinką.
2021 m. naujagimių šalyje kone tris kartus mažiau – 23 tūkst. kūdikių. Ir to pasekmes jau, veikiausiai, mažiau nei po dešimtmečio pajusime švietimo sistemoje, darbo rinkoje ir pan.
„Gimstamumas Lietuvoje 2021 m. krito į žemumas, kurios pranoksta net ir niūriausias prognozes. Tai labai bloga žinia Lietuvai, kurios demografinė būklė ir perspektyvos jau seniai nekėlė optimizmo. 2021 m., palyginti su 2019 m., suminis gimstamumo rodiklis sumažėjo 17 proc. punktų, o su 2020 m. – 9 proc. punktais“, – teigia prof. dr. Aušra Maslauskaitė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorė, VDU Demografinių tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja.
Jos teigimu, Lietuvos gimstamumo bėda yra antro ir paskesnių vaikų susilaukimas: „Regis, įžengėme į etapą, kai demografine problema tampa ir pirmojo vaiko susilaukimas. Ir tai jau būtų ne trumpalaikis, bet fundamentalus veiksnys, ilgam paveiksiantis gimstamumą“, – teigia demografė.
Makso Planko demografinių tyrimų instituto mokslininkas ir VDU profesiorius Domantas Jasilionis į problemą žvelgia iš kelių pusių. Reikia atkreipia dėmesį, kad labai svarbu, kokiais kriterijais mes lyginamės su Europa, o vėliau – kokios tokių prastų tendencijų priežastys.
„Lyginantis su kitomis šalimis svarbu, kokiu rodikliu ir kaip mes lyginsimės. Lietuva maža šalis ir, aišku, kad joje gimsta mažiau vaikų nei, sakykime, Vokietijoje. Lietuvoje daugiau kaip 20 tūkst., o Vokietijoje beveik 800 tūkst. naujagimių per metus. Vienas iš geriausių palyginamųjų rodiklių yra suminis gimstamumas, kitaip tariant – vidutinis vaikų skaičius, tenkantis reproduktyvaus amžiaus moteriai“, – sakė mokslininkas.
Priežastys: nuo pandemijos iki apsisprendimo
Prof. dr. A. Maslauskaitė pabrėžia, kad gimstamumo rodikliams įtaką daro daugybių veiksnių, vieni jų ilgalaikiai, kiti – trumpalaikiai, o ir vieni, ir kiti reikalauja išsamesnių tyrimų.
„Gimstamumas praėjusiais metais nukrito į tikrai nepageidautinas žemumas. Galima būtų kelti keletą argumentų. Vienas iš jų – trumpalaikio šoko, reakcija į COVID-19 pandemiją. Jei pažvelgtume į demografinius tyrimus, kuriais buvo vertinta, kaip sveikatos ar gamtiniai kataklizmai daro įtaką gimstamumui, matytume, kad ryšys yra įrodytas.
Nepageidautini, netikėti išoriniai įvykiai – pandemijos ar karščio bangos – turi įtaką gimstamumui, jį mažina. Daugiausiai šiuo atveju vedamos paralelės su ispaniško gripo pandemija, kuri per pasaulį nuvilnijo 20 a. pradžioje. Manoma, kad po tokių įvykių gimstamumas atsikuria praėjus 3–5 metams“, – komentavo mokslininkė.
Profesorė pridūrė, kad pasaulinė pandemija padarė įtaką ir santuokoms, galėjo prisidėti ir prie gimstamumo: „Lietuva yra tokia šalis, kurioje gimstamumas vis dar siejamas su santuoka. Nepaisant to, kad gyventi ne santuokoje jau gana paplitęs reiškinys, bet, kitaip nei kitose šalyse, mes išlikome visuomene, kuri linkusi kurti santuoką ir tik tada susilaukti vaikų.“
Taigi, pandemija daugelį porų, kurios svarstė apie santuokas, privertė jas atidėti, tas galėjo turėti įtakos ir sprendimui susilaukti vaikų: „Šiuo atveju mes vėl kalbame apie, kaip mes linkę manyti, trumpalaikį efektą.“
Kitas dalykas, anot profesorės, kad susiklosčiusią dabartinę situaciją nulėmė ir ilgalaikiai veiksniai. „Mes gimstamumo rodiklio mažėjimą stebime jau ne pirmus metus. Jei žiūrėtume atidžiau į suminio gimstamumo rodiklio kreivę, matytume, kad mažėti jis pradėjo 2019 m. 2020-aisiais jis dar sumažėjo, o praėjusiais metais nukrito rekordiškai žemai. Vadinasi, turime tam tikrų indikacijų, kad pradeda veikti ir kiti, ne tik trumpalaikiai veiksniai, nesusiję su pandemija“, – įsitikinusi A. Maslauskaitė.
Galime vėl kelti kelias hipotezes. Viena iš jų, pasak pašnekovės, yra ekonominio pobūdžio. „Kitaip tariant, nepalanki padėtis būsto rinkoje. Būsto prieinamumas mažėjo, o tai reiškė, kad jaunos poros negalėjo įsigyti būsto, tai irgi galėjo nulemti atidėti vaikų planavimą, o gal net nuspręsti visai jų nesusilaukti.
Dar vienas dalykas, kurį reikėtų paminėti (jis, aišku, reikalauja išsamesnių tyrimų), kiek 2021 metais buvo pagimdyta pirmų vaikų. Tai labai svarbus demografinis rodiklis, įvertinę jį matysime, kad praėjusiais metais buvo labai mažai pirmagimių“, – komentavo profesorė.
Siganalas – gimdančių moterų mažėjimas
A. Maslauskaitė taip pat kvietė atkreipti dėmesį į moterų amžių. Vyresnio amžiaus moterų grupėje augo negimdžiusiųjų dalis: „O tai gali būti signalas, kad auga linkusių visai neturėti vaikų rodikliai. Daugėja moterų, kurios artėdamos prie 30-ies dar nesusilaukė vaikų, tikėtina, kad dalis jų ir nesusilauks.“
Nulinis lygis, pasak profesorės, nėra didelis. Reikėtų įvertinti, kad vis judame prie tendencijos, kai vaikai gimdomi vėliau ir mažesniais intervalais, kaip matyti ir kitų šalių tendencijose, tačiau moterų, nusprendusių nesusilaukti vaikų iš viso, po truputį daugėja.
Demografas D. Jasilionis gimdančių reproduktyvaus amžiaus moterų mažėjimą įvardija viena iš svarbiausių problemų. „Pavyzdžiui, 2004 m. jų buvo beveik 900 tūkst., o štai pernai jų buvo likę jau tik 580 tūkst. Tai yra labai smarkus mažėjimas. Taigi natūralu, kad pagal suminio gimstamumo rodiklį (kiek vaikų tenka vienai moteriai) atrodome lyg ir ne paskutiniai Europos Sąjungoje, bet kadangi gimdančių moterų gerokai mažiau, gerokai mažiau gimsta ir vaikų“, – dėstė mokslininkas.
Šis klausimas, pasak demografo, yra labai svarbus, nes absoliutus gimusiųjų skaičius iš esmės rodo šalies demografinį potencialą. Tai lemia ir bendrą šalies gyventojų skaičių, nes mirštančiųjų skaičius, pasak pašnekovo, jau gerokai viršija gimstančiųjų.
Ne kiekybė, o kokybė
Šeimos politika, kompensacijos, kitos vertybės – kas turėtų paskatinti moteris susilaukti atžalų?
D. Jasilionis tikina, kad šie procesai yra nulemti metų metus trunkančių procesų, todėl šeimos politikos sprendimai staigaus rezultato neduos, nebent, jei sprendimai geri – po kiek laiko.
„Matote, politika gali sulėtinti, kažkiek subalansuoti tuos procesus, tačiau iš esmės pakeisti labai staigiai demografinės raidos – ne. Gyventojų skaičius ir amžiaus struktūros pokyčiai yra ilgalaikiai ir tęsiasi dešimtmečius. O įvairios tiesioginės finansinės gimstamumo skatinimo priemonės (išmokos), kiek esame matę iš patirties, duoda dažniausiai trumpalaikį efektą.
Aišku, protinga šeimos politika gali padaryti minimalias korekcijas, sakykime, pristabdyti mažėjimą. Vienas iš tokios politikos kiekybinių orientyrų galėtų būti suminis gimstamumas, artimas 2,1 vaiko vienai moteriai. Toks rodiklis rodo stabilią demografinę raidą, kai užtikrinama kartų kaita“, – vertino demografas.
Tiesa, D. Jasilionis atkreipė dėmesį, kad vis tiek nereikėtų šeimos politikos nurašyti, atvirkščiai, ji turi būti labai apmąstyta, kad duotų ne trumpalaikį, o ilgalaikį efektą ir stabilizuotų gimstamumą. Šiuo atveju, anot jo, reikėtų remtis gerosiomis praktikomis, kur didelis dėmesys skiriamas darbo ir vaikų auginimo derinimui bei yra labai gerai išvystytas ikimokyklinio ugdymo tinklas. Tokie gerųjų praktikų pavyzdžiai, kuriose šiuo metu stebimi vieni aukščiausių suminio gimstamumo rodiklių – Švedija ir Prancūzija.
Demografas pabrėžė, kad laikas mąstyti ne apie bendrą gyventojų skaičių, o apie kokybinius rodiklius. „Žiūrėkime į gyvenimo kokybę. Jei, pavyzdžiui, pavyktų stabilizuoti rodiklius ir užtikrinti gerą gyvenimo kokybę dabartiniams gyventojams, ilgalaikėje perspektyvoje pamatytume rezultatą.
Galime žiūrėti į tokias mažas šalis kaip, pavyzdžiui, Liuksemburgas. Užtikrinkime mažesniam skaičiui gyventojų geras sąlygas auginti vaikus, oriai ir socialiai teisingai gyventi ir matysime. Be to, Lietuvai yra būtinas proveržis mažinant didžiulę socialinę nelygybę, kuri lemia demografinių problemų koncentraciją tam tikruose visuomenės sluoksniuose. Sakyčiau, vaikytis tiesiog skaičių nereikia, turėtų pradėti dominuoti gyvenimo kokybės ir socialinio teisingumo klausimas“, – įžvalgomis dalinosi mokslininkas.
Ar lietuviai išliks?
Kalbėdamas apie prognozes D. Jasilionis, remdamasis įvairiais Jungtinių Tautų vertinimais, svarsto, kad Lietuvoje absoliutus gimusių skaičius ir toliau mažės, nes mažės gimdančių moterų.
„Toks užburtas ratas, kai mažėja absoliutus gimstamumas, ima mažėti ir mergaičių, ir berniukų. Bet šiuo atveju mes kalbame apie mergaites, nes mažiau gimsta ir potencialių mamų. Aišku, prie šio proceso prisidėjo ir ilgailaikė, intensyvi jaunų moterų ir vyrų emigracija. Šios abi priežastys užprogramuoja ir tolesnę neigiamą tendenciją – manoma, kad reproduktyvių, galinčių gimdyti moterų, skaičius Lietuvoje dugną pasieks 2050-aisiais, kai, remiantis įvairiomis prognozėmis, tokių moterų liks tik 400 tūkst.
Taigi automatiškai planuojame, kad absoliutus gimusių skaičius toliau mažės. Žinoma, kažkiek šį procesą gali sušvelninti imigracija, sunku tikėtis, kad tai padarys reikšmingą įtaką jau kelis dešimtmečius vykstantiems fundamentaliems gyventojų skaičiaus ir amžiaus pokyčiams“, – komentavo demografas.
Į dažnai juokais keliamą klausimą – ar lietuviai iš viso išliks, demografas atsako ramindamas – tikrai išliks. „Panikuoti nereikia, lietuvių tauta ir Lietuva tikrai išliks. Aš sakyčiau, reikia matyti ir realistiškai vertinti skaičius. Nekurti fantastinių scenarijų, kaip mes staiga pradėsime augti didžiuliais tempais, ir adekvačiai įvertinti imigracijos potencialą.
Pirmas tikslas turėtų būti sulėtinti spartų kritimą, ypač – jauniausiose gyventojų grupėse. Nors imigracija yra vienas iš demografinių problemų sušvelninimo resursų, jos poveikis yra ribotas, vertinant ilgalaikę perspektyvą. Be to, šie procesai turi būti valdomi vykdant protingą migracijos politiką“, – svarstė mokslininkas. Apskritai, pasak jo, siekiant pozityvesnių demografinių pokyčių, būtina iki šiol valstybiniu lygiu neveikianti nuolatinė demografinė stebėsena ir profesionali analizė.
Pasak jo, analizuojant dabartinius duomenis, matyti, kad dalis jaunesnio, vidutinio amžiaus žmonių yra įsitvirtinę ir neturėtų išvykti iš Lietuvos. „Be to, emigracinis potencialas labiausiai emigrantus siunčiančiose gyventojų grupėse ir regionuose jau išseko. Kita vertus, susiformavo ir demografinis „avangardas“, tai – gyventojai, kurių demografinė elgsena ir rodikliai artimi pažangiausioms šalims. Pavyzdžiui, sparčiai auganti aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų grupė, kurioje stebima žymiai mažesnė emigracija, sparčiausiai augantis gimstamumas ir Vakarų šalių vidurkiams artimas mirtingumas.
Šie dalykai ir auganti imigracija kiek švelnina prastėjančią situaciją. Tačiau migracijos veiksnių tikrai nereikia pervertinti, juos prognozuoti sudėtinga dėl geopolitinių ir ekonominių grėsmių. Grįžtant prie klausimo, ar Lietuva išliks, taip – ji išliks. Tik klausimas, kokia bus gyventojų sudėtis ir kiek tų gyventojų. Mes dabar vertiname Jungtinių Tautų prognozes iki 2050 m., net labai pesimistinis scenarijus numato apie 2 mln. gyventojų, o pagal labiausiai tikėtiną vidutinį scenarijų – jų turėtų likti 2,2 milijono“, – kalbėjo D. Jasilionis.
Šaltinis: lrt.lt
Esame naujame demografinio gimstamumo etape, kuris nenuteikia viltingai
Prof. dr. Aušra Maslauskaitė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorė, VDU Demografinių tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja
Gimstamumas Lietuvoje 2021 m. krito į žemumas, kurios pranoksta net ir niūriausias prognozes. Tai labai bloga žinia Lietuvai, kurios demografinė būklė ir perspektyvos jau seniai nekėlė optimizmo. Nors tikėtasi, kad dėl COVID-19 pandemijos vaikų gims mažiau, gimstamumo rodikliai prastės, tačiau žvilgsnis į naujausią demografinę statistiką verčia aukštai kilstelti antakius.
Kaip rodo naujausi Statistikos departamento duomenys, praėjusiais metais suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje pasiekė 1,34 reikšmę. Priminsiu, jog šis rodiklis nurodo vidutinį skaičių vaikų, kurio susilaukia viena reproduktyvaus amžiaus moteris. 2020 m. suminis gimstamumo rodiklis buvo 1,48, o 2012–2019 metais jis svyravo apie 1,6–1,7, kai kuriais metais priartėdamas net iki 1,74 (2015 m.) (žr. grafiką). Tai buvo tikrai neprasta žinia tiek atsigręžiant į laikotarpį nuo 1990-ųjų, tiek ir lygiuojantis su kitomis šalimis, net ir su Skandinavija ar Prancūzija, kuriose įprastai gimstamumo rodikliai aukštesni nei kitur ES.
2021 m., lyginant su 2019 m., suminis gimstamumo rodiklis sumažėjo 17 proc. punktų, o su 2020 m. – 9 proc. punktais.
Keturiais tūkstančiais mažiau kūdikių
Kiek kitaip į 2021 m. gimstamumo situaciją galima pažvelgti vertinant absoliučius gimusių vaikų skaičius. 2019-aisiais, kurie ženklina santykinai gausaus gimstamumo periodo pabaigą, Lietuvos gyventojų gretas papildė 27 393 naujagimiai, o praėjusiais metais – 23 330, taigi, net 4 063 mažiau arba 15 proc. mažiau.
2021 m. padėtis grąžina mus į 2000-ųjų pradžią, kai Lietuva išgyveno istoriškai dar nebūtą gimstamumo „duobę“. 2000–2007 m. suminis gimstamumo rodiklis svyravo apie 1,2–1,3. Skausmingos šio periodo pasekmės šiandien jau atsiveja per mažėjantį mokinių, potencialių ir esamų studentų skaičių, būtinybę pritaikyti švietimo infrastruktūrą ir pan. Jos nusikels ir į ateitį, kai minėtu periodu gimusi negausi moterų karta, kuri dar labiau apkarpyta emigracijos, įžengs į reproduktyvų amžių, pradės dirbti, mokėti mokesčius ir t. t. Paminėtinas ir su tuo susijęs užprogramuotas gyventojų skaičiaus mažėjimas, visuomenės senėjimas. Vis tik atsakyti, ar 2020 m. prasidėjęs ir praėjusiais metais tebesitęsiantis gimstamumo nuosmukis bus ilgalaikis, kada ir koks bus pasiektas kritimo dugnas, šiandien dar per anksti. Tačiau jau dabar svarstytinos priežastys.
Latvijoje ir Estijoje gimstamumas buvo stabilus, priešingai nei Lietuvoje
Intuicija sufleruotų, jog praėjusių metų gimstamumas yra COVID-19 pandemijos pasekmė. Nors pandemijos pradžioje socialinėse medijose spekuliuota apie laukiantį kūdikių bumą, demografai buvo skeptiški ir nepalaikė tokios nuomonės. Ankstesnių pandemijų, didelių stichinių nelaimių efektas gimstamumui paprastai yra ne skatinantis, bet ribojantis. Vis tik pasirodantys ES šalių duomenys rodo, kad pirmieji dveji pandemijos metai turėjo skirtingą poveikį gimstamumui. 2021 m. vienose šalyse jis augo nežymiai (Prancūzijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Vengrijoje), kitose – gana reikšmingai (pavyzdžiui, Čekijoje, kur užfiksuotas aukščiausias suminis gimstamumo rodiklis nuo 1992 m.). Net ir kaimyninėje Latvijoje bei Estijoje praėjusieji metai buvo paženklinti stabilumo (žr. grafiką). Vis tik Lietuvos gimstamumo kreivė šlieja mus prie šalių, kuriose pandeminiu periodu gimstamumas mažėjo.
Taigi, kas nutiko Lietuvoje? Pagrįstiems argumentams būtini detalūs duomenys, jų analizė, kuri leistų suprasti, kas ir kodėl vyksta lietuvių šeimose. Juolab kad į aktyvųjį šeimos kūrimo tarpsnį įžengia karta, kuri gimė ir augo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Nors tokių duomenų stokojama, vis tik galima svarstyti keletą hipotetinių paaiškinimų.
Lietuviai linkę susilaukti vaikų santuokoje
Nors gyvenimas kartu ne santuokoje paplitęs, taip gyvenama tol, kol nusprendžiama susilaukti arba pradedama lauktis vaikų. Ne santuokoje gimstančių vaikų dalis Lietuvoje sudaro apie 25 procentus. Jei lyginsime su padėtimi prieš dešimtmetį ar du, ji mažėja. Kitų šalių kontekste nesantuokinių vaikų dalis yra labai maža (palyginimui, Estijoje ne santuokoje gimusių vaikų dalis 2021 m. buvo 58 proc.). Lietuvoje santuoka tebėra pagrindinė prielaida vaikams. Nepaisant visų naujų socialinių ir kultūrinių šeiminio gyvenimo vėjų, likome visuomenė, kurioje santuokos socialinė ir simbolinė reikšmė menkai susvyravo. 2020 m. pirmų santuokų suminis rodiklis buvo rekordiškai žemas (beje, panašus į 2000–2005 m.). Pandeminiai suvaržymai, tikėtina, paskatino dalį potencialių jaunavedžių atidėti santuokos įregistravimą, o tai tuo pačiu privertė nukelti ir vaikų susilaukimą. Taigi, kaip bebūtų paradoksalu, mūsų socialinis konservatyvumas šiuo atveju suveikė kaip gimstamumą ribojantis veiksnys. Vis tik šis argumentas būtų pozityvi žinia, nes leistų tikėtis kompensacinio gimstamumo efekto artimiausioje ateityje.
Būsto įperkamumo mažėjimas, labai tikėtina, skaudžiausiai atsiliepia jauniems žmonėms
Jei santuoka yra vaikų susilaukimo prielaida, tai būstas yra santuokos prielaida. Premija už nuosavo būsto barjero įveikimą yra santuoka – tai jau nusistovėjusi gyvenimo kelio kultūrinė logika. Lietuvos banko duomenimis, 2021 m. būsto kainos augimo tempas buvo sparčiausias nuo 2007 m., o būsto įperkamumo indeksas stagnuoja pastaruosius kelerius metus. Būsto įperkamumo mažėjimas, labai tikėtina, skaudžiausiai atsiliepia jauniems žmonėms. Jiems tenka vis ilgiau užtrukti trypčiojant prie būsto įveikimo barjero, o tai atitinkamai paveikia ir jų sprendimus, susijusius su šeimos kūrimu. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje dominuojantį vaidmenį būsto rinkoje turi privatus sektorius, tikėtis pozityvaus proveržio čia būtų sunku.
Pirmųjų vaikų dalies mažėjimas gali būti blogas ženklas
2021 m. rekordiškai mažai buvo pagimdyta pirmųjų vaikų. Jų gimė tik 43 proc., kai praėjusius du dešimtmečius pirmagimių dalis svyruodavo apie 47–48 proc. 2021-ieji pratęsė nuo 2018 m. pasirodžiusią pirmų vaikų dalies mažėjimo tendenciją ir tai jau rodo ne pandeminį efektą. Antrųjų vaikų susilaukta panašiai kaip ir praėjusių penkerių metų periodu, o trečiųjų dalis šiek tiek augo. Bendrai, dėl antrųjų vaikų ilgalaikė tendencija yra neprasta: lyginant nuo 2000 m., jų dalis visų gimusiųjų kontekste nuosekliai augo. Vis tik pirmųjų vaikų dalies mažėjimas gali būti blogas ženklas. Jis rodo, kad dalis moterų neįžengia į motinystę: arba ją nukelia vis tolesniam amžiui, arba ir visai jos atsisako. Nuo 2011 m. ir 2021 m. augo negimdžiusių moterų dalis 30–34 m. ir 35–39 m. amžiaus grupėse, kaip rodo paskutiniųjų dviejų Visuotinių gyventojų surašymų duomenys. Žinoma, galima viltis, kad jos dar susilauks vaikų, tačiau mažiau, nei vyresnė karta. Juolab kad tarp Surašymų išaugo negimdžiusių moterų dalis 40–44 m. bei 45–49 m. amžiaus grupėse. Taigi, jei demografai jau daug metų kalbėjo, kad Lietuvos gimstamumo bėda yra antro ir paskesnių vaikų susilaukimas, regis, įžengėme į etapą, kai demografine problema tampa ir pirmojo vaiko susilaukimas. Ir tai jau būtų ne trumpalaikis, bet fundamentalus veiksnys, ilgam paveiksiantis gimstamumo ateitį.
Atideda norą susilaukti vaikų
Optimistiškai galime tikėtis, kad 2020 m. ir 2021 m. gimstamumo kreivės smukimas tėra trumpalaikis. Tai – atsakas į pandemijos sukeltus neapibrėžtumus, ekonomines problemas. 2021 m. vasarą mano ir kolegų atliktas reprezentatyvus 30–34 m. gyventojų tyrimas rodė, kad ketvirtadalis jaunų žmonių, ketinusių susilaukti vaikų, šiuos ketinimus atidėjo ateičiai. Žymiai dažniau vaikų susilaukimą ateičiai pastūmė tie, kurie yra labiau ekonomiškai pažeidžiami: žemesnio išsilavinimo, deklaravę patirtas finansines problemas. Nors su ekonominiais neapibrėžtumais susidūrė ne tik Lietuva, tikėtina, kad socialinės politikos saugikliai kitose šalyse suveikė efektyviau.
Taigi, akivaizdu, kad įžengėme į naują demografinį gimstamumo etapą, kuris nenuteikia viltingai. Nors dalis esamos padėties priežasčių yra susijusios su pandemija, esama ir kitų, fundamentalesnių demografinių ir socialinių veiksnių. Jų poveikio minimizavimui būtini ir išsamesni tyrimai, ir jų rezultatais grįsti viešosios politikos sprendimai.
Sociologė: ukrainiečiams parodėme daug solidarumo – viliuosi, jo dar liko ir artimiausiems žmonėms
Greta vykstantis karas, pasak sociologės prof. Aušros Maslauskaitės, skaudžiai atskleidžia žmogaus gyvenimo ir žmogiškųjų ryšių trapumą. Daugelis įprastų dalykų staiga nebėra tokie savaime suprantami. „Galbūt kai kam tai tapo impulsu pažvelgti į save, santykius šeimoje iš kito taško“, – svarsto nauja LRT.lt publikacijų ciklo „Pokalbis karo fone“ pašnekovė.
Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorės A. Maslauskaitės manymu, Rusijos visuomenė vėl tapo virtuvine, sovietiniai elgesio modeliai – sugrįžo. Valdžios kritika, anot jos, įmanoma tik siaurame patikimų žmonių rate. Todėl priežasčių masiniams protestams, kurių taip tikisi demokratinis pasaulis, nėra.
„Visuomenė pakišta po valstybės prievartos aparato gaubtu, o po juo yra baimė ir abejingumas. Tik įtrūkiai šiame gaubte gali sukurti prielaidas rezistuojančioms grupėms burtis, susitikti, imtis tokio kolektyvinio veiksmo kaip demonstracija“, – įsitikinusi Lietuvos sociologų draugijos viceprezidentė.
– Kiekybiniai tyrimai padeda sociologams susidaryti tikslesnį vaizdą apie socialinę tikrovę ir visuomenės ryšius. Koks sociologo vaidmuo karo grėsmės akivaizdoje? – jos klausia LRT.lt.
– Pradėti galbūt reikėtų nuo to, kad apklausos, t. y. kiekybiniai tyrimai, yra tik vienas iš socialinės tikrovės pažinimo įrankių, kuriuo naudojasi sociologai. Kiekvienas jų turi savo ribas, o pasirenkamas priklausomai nuo to, ką siekiame pažinti.
Lietuvoje kiek ydingai suvokiame apklausas, priskiriame joms kone magiškas galias įvardyti, kas ir kaip egzistuoja. Todėl neretai patenkame į groteskiškas situacijas, kai išlupus iš apklausos vieno klausimo (neretai ir nekorektiškai suformuluoto) atsakymus bandoma laimėti grumtynes dėl galios apibrėžti tikrovę.
Gerai, kad pastaruoju metu vis aktyviau įsijungia savireguliacijos mechanizmai ir akademinė sociologų bendruomenė įsiterpia tarp politikų ir rinkos sociologų interesų komentuodama nekorektišką sociologijos instrumentų naudojimą.
O apskritai gal kiek klaidinantis vaizdinys, kad sociologas privalo būti apsiginklavęs skaičiais ir tik tuomet gali pelnytis auditorijos autoritetą. Spekuliatyvios įžvalgos yra ne mažiau svarbios bandant paaiškinti socialinę tikrovę, tik sociologas jas vis tiek tampresnėmis gijomis susieja su empirika.
Kalbant apie sociologo vaidmenį karo grėsmės akivaizdoje, nemanau, kad šis vaidmuo ypatingu būdu pasikeičia. Lygiai taip pat, kaip nepasikeičia filosofo ar istoriko vaidmuo. Bent jau kai kalbame apie akademinį darbą dirbančius sociologus. Karo artumas sociologui naujų funkcijų neprideda, jis tik sukala naujus rėmus temoms, kurios nagrinėtos ir iki vasario 24 dienos. Gal tie rėmai ir ne nauji, bet jie ryškesni.
O apskritai, sakyčiau, iš esmės sociologas ir lieka tų savo amžinųjų profesinių klausimų lauke ieškodamas, kas bendrina mus, kaip visuomenę, kolektyvinių vaizdinių ir socialinių saitų lygmeniu, kokie yra visuomenės ir valdžios santykiai, kaip visuomenėje paskirstytos privilegijos, kas ir kodėl lieka ekonominėse, socialinėse ar kultūrinėse paraštėse ir pan.
Kad ir kaip skausminga, tačiau būtent šis karas mums nuskaidrino takoskyrą tarp liberalios demokratijos ir autoritarinių visuomenių, jų principų ir vidinės architektūros kraštutiniu būdu. Mums šis kraštutinumas kyla iš artumo, padėties atpažįstamumo ir baugių nuojautų dėl ateities.
Visi, net ir tie, kurie deklaravo niekada nesidomintys politika, gali pamatyti skirtumus. Ir ši akivaizdi takoskyra veda prie klausimo, ne tik su kuo mes, kaip bendruomenė, bet ir kokie mes. O štai čia jau galime traukti iš straipsnių, knygų, stalčių ir lentynų viską, ką sociologai Lietuvoje jau yra parašę, pasakę. Traukti, dar kartą pasižiūrėti į save ir klausti visuomenės, politikų: ar trinkelėmis išklotos miestelių aikštės svarbiau nei investavimas į NVO, ar socialinė ir ekonominė atskirtis yra tik todėl, kad visuomenėje visada yra „prigimtinių looser‘ių“ ir nieko čia nepriveiksi, ar turime ir ar verta turėti žmogiško ir socialinio jautrumo Kitam, ar tikrai „tradicinė šeima“ yra gelbėjimosi ratas Lietuvai, ar Briuselis ir sovietai – tas pats ir pan.?
Dar vienas dalykas, kurį karo akivaizdoje dar labiau privalo ginti akademiniai sociologai, – neleisti manipuliuoti apklausų rezultatais medijose. Bet tai – rutininė funkcija.
– Kaip tik apie tai: viešai buvo išsakytas teiginys, esą ukrainiečių kovą su okupantais palaiko 9 iš 10 Lietuvos gyventojų. Ar tokia apklausa buvo vykdoma? Ar tai panašu į tiesą? Jei taip, ar tas 10 procentų karo atveju ir situacijai blogėjant būtų reikšminga galia?
– Apklausų vykdoma daug ir vykdo jas patys įvairiausi subjektai, tad visų tikrai nežinau. Jūsų minimos – taip pat. Tačiau ukrainiečių kovos nepalaikymas ir kolaboravimas su okupantais karo atveju Lietuvoje yra du skirtingi dalykai. Lygiai taip pat kaip ir 90 proc. ukrainiečių palaikymas neleidžia daryti išvados, kad turėtume tokią dalį aktyviai besipriešinančių gyventojų.
O ir iš viso, jei mes norime bent preliminariai sužinoti, kiek ir kokių gyventojų galimai stotų ginti šalies, tokius tyrimus reikėtų daryti dabar ir jie turėtų būti rimti, apmąstyti, metodologiškai pasverti ir brangūs. Čia dar viena mūsų yda – įsivaizdavimas, kad socialiniai mokslai yra pigūs ir išleidus kelis šimtus eurų galima gauti rezultatą. Nepakaktų įmesti vieną kitą klausimą į standartinę rinkos tyrimų bendrovių vykdomą apklausą, kai šalia klausimų apie majonezo vartojimą aiškinamasi ir gyventojų pasiryžimas gintis.
Kiek žinau, fragmentiškai gyventojų nuostatos tirtos ir anksčiau, bet karo kontekstas šiuos rezultatus verčia archyvine informacija. Galbūt tokie tyrimai jau daromi, tik apie juos nežinau ir, matyt, neturėčiau žinoti.
– Ukrainiečiai pasakoja, kad jų giminaičiai Rusijoje netiki, ką šiems jie kalba apie Rusijos kariuomenės barbarybes. Atsakydami net guodžia: „Pakentėkite, mes tuoj jus išvaduosime nuo nacistų.“ Kas yra atsitikę ryšiams tarp artimiausių žmonių? Kokios priežastys lemia, kad žmogus labiau pasitiki televizoriumi, o ne savo artimu?
– Šis klausimas padiktuotas mūsų perdėm idealizuoto požiūrio į šeimą. Mes dažnai įsivaizduojame, kad šeimos yra darnos, bendrų vertybių, absoliutaus abipusio pasitikėjimo, savitarpio supratimo, pagalbos burbulai. Tokie gėrio uostai. Bet realybėje šeimose gyvena žmonės ir jie yra visokie, į situacijas, kuriose atsiduria, reaguoja įvairiai, turi ir gina skirtingus požiūrius ir nebūtinai civilizuotais būdais.
Didžiausia tikimybė susidurti su smurtu yra ne gatvėje, bet šeimoje, nors dažnam tai atrodo neįtikima. Tad ne kartą girdėtos istorijos apie skirtingus šeimos narių požiūrius į karą yra tiesiog gyvenimo dalis. Neabejoju, kad ne vienas savo lietuviškoje patirtyje turi šeimos ar giminės susitikimų epizodų, kai žmonės uoliai ir karštai ginčijasi, kas kaltas dėl sugriuvusių kolūkių, kuri partija vagys ir pan. Ir tie ginčai neišsprendžiami, jie tiesiog atsikartoja per kiekvieną didesnį susibūrimą.
– Dar apie mūsų giminaičius… Porą metų kamavusi ir vis dar nesiliaujanti pandemija, keli karantinai sutraukė ryšius tarp šeimų, artimųjų. O kokios įtakos šeimos ryšiams turi karo grėsmė ir artumas?
– Nesakyčiau, kad pandemija sutraukė ryšius tarp šeimų ir artimųjų. Karantinai jiems laikinai nuliejo kiek kitas formas. Susitikimus keitė skambučiai, zoom`ai ir videopokalbiai. Dalykai labai greitai atsikūrė nutraukus ribojimus.
Taip, pandemija kiek koregavo žmonių šeiminio gyvenimo planus. Bet ir tai ne siekius, o jų įgyvendinimo kalendorių. Jaunimas atidėjo planuotą vaikų susilaukimą (tai dar matysime demografinėje statistikoje), santuokas.
Gretimai vykstantis karas prikišamai brutaliai parodo žmogaus gyvenimo ir žmogiškųjų ryšių trapumą, tai, kad daugybė asmeninio gyvenimo dalykų nėra savaime suprantami. Galbūt kai kam tai tapo impulsu pažvelgti į save, santykius šeimoje iš kito taško. Karo pradžioje matėme daug solidarumo su ukrainiečiais. Norėčiau tikėti, kad dalis jo liko ir santykiuose su vietiniais – šeimos nariais, artimaisiais ar bendrapiliečiais.
– Laukiantieji kardinalių permainų kare kelia klausimą, kodėl rusai neišeina į masinius protestus. Ir Rusijos intelektualai, ir vakariečiai įprastai dėl to kaltina totalinę Kremliaus propagandą, visuomenės „zombinimą“ per valstybinius TV kanalus. Tačiau ar čia glūdi priežastis? Ar tikrai dauguma rusų nežino tikrosios situacijos ir tiki matantys „specialiąją operaciją“?
– Sunku žinoti šiandienos situaciją Rusijoje, mes beveik negirdime pačių rusų balsų ir kitų balsų iš Rusijos apie rusus. Mąstant apie propagandą ir medijas, visuomenės „zombinimą“, man regis, perdedame medijų vaidmenį, ypač kai kalbame apie autoritarinės valstybės kontekstą.
Prisiminkime sovietinę Lietuvos praeitį. Ar visuomenė tikėjo tuo, ką rodė kasvakarinė laida „Vremia“ apie JAV kapitalizmą ir žmonių išnaudojimą kapitalizmo lopšyje? Maža dalis galbūt taip, tam tikra dalis – ne, bet didžioji dalis – nesigilino. Žmonės tiesiog gyveno savo privatumo kišenėse, sprendė buitinius išgyvenimo klausimus ir puikiai žinojo, kad viešai šiais klausimais nediskutuojama, jei nenorima turėti problemų.
Autoritarinė valstybė įjungia savo prievartos aparatą ir nuolat parodo, primena, kad ji turi galią neleisti jums viešai abejoti. Autoritarizmo sąlygomis nelieka viešumõs ta prasme, prie kurios mes, kaip visuomenė, jau vėl esame įpratę. Viešumõs, kurioje dėl galios apibrėžti tikrovę nuolat konkuruoja valstybė, skirtingos visuomenės ar interesų grupės, pavieniai asmenys. Tai yra toks viešumõs dūzgimas, kuris kai ką erzina, bet jame niekas nėra vienintelis solistas. Autoritarizme viešuma yra uzurpuota valstybės ir ji toje viešumoje rodo, rašo, sako, ką nori.
Gali būti net ir taip, kad visi žino, jog tai melas, bet tiek valstybė, tiek visuomenė apsimeta, kad ne. Visi įtraukti į savotišką butaforijų stumdymą. Sovietmečiu buvo toks žanras – laiškų rašymas partijos komitetui. Susirūpinusios melžėjos rašė laišką CK dėl taikos pasaulyje. Matydami tai TV ekranuose vargu ar kas tikėjo, kad laiškus rašė melžėjos, kad joms išvis tai rūpi, kad jų laiškai svarstomi ir pan. Bet butaforijos vis buvo stumdomos, perstumdomos ir tai buvo nuolatiniai pasikartojantys aktai, jais siekta imituoti viẽšumą.
Lygiai taip pat ir šiandienos situacijoje, manau, negalime teigti, kad rusai tiki tuo, ką mato per savo TV. Jie tiesiog nebyliai dalyvauja, kai stumdomos butaforijos. Vis tik jei valstybės vardu kas nors tos visuomenės paklaustų, ji nemirktelėdama deklaruotų, kad tiki ir yra kartu su valstybe, nes ji žino, kad tik taip gali išvengti botago, bausmės, privataus saugumo praradimo.
Visi puikiai jaučia valstybės įjungtus prievartos aparato volus ir žino asmeninę kainą, kurią tektų sumokėti. Visuomenė, iš kurios yra atimta viešuma, tampa virtuvine visuomene. Atviresnės pozicijos, atsargi oficialios pozicijos kritika įmanoma tik siaurame itin patikimų žmonių rate. Tai buvo sovietmečiu (kai kas dar ir dabar nostalgiškai prisimena virtuvinį dvasingumą, kai prie butelio ankštose virtuvėse buvo galima kalbėti laisviau), tai, manau, atsigamino Rusijoje ir dabar. Sugrįžo socialinio elgesio modeliai, kurie, galbūt, nelabai ir buvo ištrinti iš kolektyvinės sąmonės.
– Ar propagandos totalumas negali pasiekti ribos, kai rezultatai bus priešingi, nei tikisi užsakovas Kremliuje? Pavyzdžiui, nelauktai virsti demonstracijomis, jei Rusijos valdžia atsitrauks, netesės pažadų ar panašiai?
– Negali. Pirmiausia, norint suvokti propagandos totalumą būtina pažvelgti į ją iš kitos koordinačių sistemos, išsivaduoti iš propagandos rėmų. Skylių gauti alternatyvią informaciją, matyt, yra, bet gal ir ne tiek daug.
Tačiau dar svarbesnis dalykas – būtina kitokio požiūrio socialinė akumuliacija, t. y. kad šis požiūris būtų ne išsibarsčiusių pavienių asmenų, bet bendras socialinėms grupėms, kurios galėtų mobilizuotis.
O virtuvinėje visuomenėje toks socialinis veiksmas neįmanomas. Nes visuomenė išsinarsčiusi virtuvėlėse, pakišta po valstybės prievartos aparato gaubtu, o po juo yra baimė ir abejingumas. Tik šio gaubto įtrūkiai gali sukurti prielaidas rezistuojančioms grupėms burtis, susitikti, imtis tokio kolektyvinio veiksmo kaip demonstracija.
O tai, kad valdžios pažadai bus neištesėti, tikrai nepaskatins jokio kolektyvinio veiksmo. Nes totalitarinė valstybė puikiai įvaldžiusi įvairias retorines subtilybes ir technologijas, dėl to labai lengvai pasiteisins, kodėl planas nebuvo įgyvendintas.
Na, gal per daug čia nuorodų į sovietmetį, bet tada visuomenė nuolat buvo maitinama pažadais (pvz., kad pavysime ir pralenksime JAV ir pan.), kurie tiesiog cirkuliavo, ir niekas nesitikėjo, kad valstybė bus kaip nors atskaitinga už juos. O jei valstybė dėl vienų ar kitų priežasčių pajusdavo, kad reikėtų kažkaip pasiteisinti, tai nesunkiai ir padarydavo sukurdama pačių įvairiausių istorijų. Nematau prielaidų, kad tai nenutiktų ir dabar.
LRT.lt publikacijų cikle „Pokalbis karo fone“ Lietuvos meno kūrėjai, kultūros žmonės kiekvienas iš savo profesinės perspektyvos vertina Rusijos karo įtaką ir kylančius iššūkius.
Projektas – gyventojų ir šeimos dinamikai
VDU Socialinių mokslų fakultete pradedamas įgyvendinti H2020 programos projektas „The Generations and Gender Programme preparatory Phase Projet“ (GGP-5D).
VDU projekte dalyvauja kartu su 14 mokslinių tyrimų institucijų partnerių. Projekto tikslas užtikrinti mokslinių tyrimų infrastruktūros „Kartų ir lyčių programa“ (GGP) tvarumą susitelkiant į MTI plėtrą. Ypatingas dėmesys bus skiriamas infrastruktūros mokslinio ir socialinio-ekonominio poveikio, techninės kokybės sritims, tampresnių ryšių su kitomis MTI vystymui. GGP yra tarpdisciplininė mokslinių tyrimų insfrastruktūra skirta gyventojų ir šeimos dinamikai. Ji kaupia, tvarko, skleidžia palyginamus longitiudinius duomenis apie jaunimą, šeimas, kartų pokyčius, moterų ir vyrų gyvenimo kelią. Tai vienintelė mokslinių tyrimų infrastruktūra, kuri siekia atsakyti į esminius mokslinius ir socialinius iššūkius susijusius su demografiniais šeimos pokyčiais. VDU partnerinei daliai vadovauja prof. dr. Aušra Maslauskaitė.
Pasirašyta „Kartų ir lyčių programos“ Konsorciumo sutartis
Vytauto Didžiojo universitetas pasirašė „Kartų ir lyčių programos“ (Generations and Gender Programme – GGP) Konsorciumo sutartį ir kartu su dešimt Europos lyderiaujančių mokslo institucijų tapo Konsorciumo valdybos nariu.
„Kartų ir lyčių programa“ (GGP) yra mokslinių tyrimų infrastruktūra, kuria siekiama kurti mokslininkams ir politikos kūrėjams būtinus aukštos kokybės duomenų rinkinius apie šeimų ir individų gyvenimo kelio trajektorijas, demografinę šeimos raidą ir prisidėti prie aktualių visuomeninių ir viešosios politikos iššūkių sprendimo. GGP startavo dar 2004 m., jame dalyvauja virš 20 Europos ir pasaulio šalių. GGP yra Europinio Mokslinių tyrimų infrastruktūrų Kelrodžio dalis.
GGP dėmesio centre yra klausimai susiję su lyčių ir kartų santykiais šeimoje ir visuomenėje, darbo ir šeimos organizavimu, šeimų kūrimu ir raida, vaikų susilaukimu bei auginimu, suaugusių tėvų ir vaikų santykiais. GGP kaupia kontekstinius ir apklausų duomenis. GGP apklausos išsiskiria longitiudiniu dizainu, didelėmis imtimis, palyginamumu, o tai suteikia unikalias galimybes nagrinėti individų socialinį ir demografinį elgesį. Lietuva į GGP įsijungė dar 2004 m., įgyvendino dvi tyrimo bangas 2006 m. ir 2009 m.
GGP Konsorciumo valdyba yra svarbiausias MIT valdymo organas. Įsijungdama į Konsorciumo valdybą VDU įneš savo indėlį sprendžiant infrastruktūrai ir jos raidai aktualius tyrimų turinio, metodologinius, MIT organizacinius klausimus. VDU infrastruktūroje atstovauja prof. dr. Aušra Maslauskaitė.