Artūras Tereškinas. Pirmyn, vergai nužemintieji

Esame vergų visuomenė. Mes – pavergtieji arba tikros vergės Izauros („Vergė Izaura“ – populiari 1976–1977 m. brazilų muilo opera, rodyta ir Lietuvoje). Dabar esantys valdžioje turi beveik absoliučią galią, kuri paverčia mums vergais. Neegzistuojame be valdančiųjų, kuriuos galima vadinti vergvaldžiais. Tai reiškia, kad esame beveik ne žmonės.

Tai viena labai ryškių, bet retai diskutuojamų sąmokslo teorijų ar sąmokslo fantazijų (man labiau patinka pastaroji sąvoka). Ši sąmokslo fantazija sklando internetinėje žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, naujų socialinių judėjimų ir dar tebekuriamų partijų programose.

Apie sąmokslo fantazijas ir jų polinkį aiškinti svarbius įvykius bei aplinkybes kaip piktavalio sąmokslo rezultatą rašyta nemažai. Lietuvoje sąmokslo fantazijose skandinama ir COVID-19 pandemija, ir klimato kaita, ir LGBTQ+ žmonės, ir žydai. Atskiros politinės figūros taip pat dažnai išnaudojamos šioms fantazijoms. Posttiesos epochoje sąmokslo teorijos darosi vis lakesnės ir išmanesnės.

Kas šioje vergų ir vergvaldžių fantazijoje apibūdina „vergo“ padėtį? Vergams nesvarbūs giminystės ryšiai, jie neatpažįsta savo tėvų ir tėvynės, todėl jie verti „globalistų“ vardo. Vergams meluojama, vergystė maskuojama „vaivorykštiniais“ liberaliosios demokratijos šūkiais, nors, kaip skelbiama, ji tėra atsigaunantis naujasis totalitarizmas. Vergai pažeidžiami ir lengvai manipuliuojami jiems primestų vergvaldžių. Šioje sąmokslo fantazijoje vergvaldžiai dažnai vadinami „laikinai administruojančiais Lietuvą“ ar „UAB „Lietuva“ administratoriais“. Administratoriai kontroliuoja vergus, atimdami iš jų konstitucines teises.

Lietuvoje sąmokslo fantazijose skandinama ir COVID-19 pandemija, ir klimato kaita, ir LGBTQ+ žmonės, ir žydai.

Teigiama, kad vergai – tai tie, kurie nuolankiai moka mokesčius, bet nesugeba mąstyti: sąmokslo teoretikai ir fantazuotojai dažnai vartoja žodį „glušai“, kuris turėtų nusakyti mūsų esmę; nevengiama mūsų vadinti ir „primityviais protais“. Valdantieji griauna šeimas ir bendruomenes, paverčia mus tik darbo įrankiais ir visa tai daroma nuolat gąsdinant ir terorizuojant (pvz., įvairiais pandeminiais ribojimais, galimybių pasų ir skiepijimosi reikalavimais).

Vergai jaučia, bet nemąsto. Tokia ta vergo dalia, bet ji neva atspindinti tai, kas vyksta Europos Sąjungoje, kurioje vis mažiau intelektinės energijos ir noro reflektuoti save. Nustoję mąstyti, imame suvokti savo būseną kaip neišvengiamą ir būtiną: vergystė yra teisinga, nes ji visas mūsų gyvenimas. Bėda tik, kad šios sąmokslo fantazijos platintojai taip pat nemėgsta savirefleksijos ir žiūrėti į savo atspindžius veidrodžiuose. Daugiausia intelektinės energijos jiems suteikia Dubajus, Florida ar Garliava.

Šioje sąmokslo fantazijoje daug kalbama apie laisvę. Laisvė suvoktina ne tik kaip individo teisė į gyvybę, bet ir į mirtį. Į ją gerokai labiau. Kaip prieš porą metų Lietuvos šeimų sąjūdžio mitinge teigė viena žinoma veikėja, „Mes sirgsime. Ir jeigu jūs mus gąsdinate, kad mes mirsime, tai mes mirsime kaip laisvi žmonės, patys. Mums nereikia, kad jūs mus saugotumėte nuo mūsų pačių ir padėtumėte mums sirgti ir mirti.“ Tai galima pavadinti politinės nekrofilijos, kurią šios sąmokslo fantazijos kūrėjai yra puikiai įsisavinę, šūkiu. Vergai juk ir yra tik gyvi lavonai.

Todėl vergus geriausiai apibūdina tai, kas vadintina „socialine mirtimi“. Mes socialiai marinami, socialiai mirštantys, socialiai mirę. Kabome nuolatinėje negyvybės būsenoje, atsisakę bet kokių pretenzijų veikti. Politikos teoretikas Achilleʼas Mbembė šią politinę nekrofiliją apibūdina kaip „mirtį gyvenant“, kai esi nuolat žalojamas ir žeminamas fantasmagoriškame žiaurumų ir siaubų pasaulyje.

Sąmokslautojai nuolat mums primena nužmoginančią prievartą, kurios imasi valdžia, griaudama ne tik socialinius ryšius, bet ir kėsindamasi į žmonių tapatybes (pvz., dingo „tradiciniai“ vyrai ir moterys bei jų vaidmenys). Ši prievarta paverčia mus nematomais, neatpažįstamais ir nepripažįstamais. Vienintelė mūsų teisė – dalyvauti pasikartojančiuose paklusimo ir paklusnumo ritualuose, tarp kurių yra ir balsavimas. Todėl netgi ir ši teisė kvestionuojama laikant ją mūsų pavergimo ir vergystės dalimi.

Mūsų beteisiai kūnai atviri nuolatinei prievartai. Tokie kūnai gali tapti piliečiais tik tada, jei sugebės priešintis, kovoti su valdančiųjų „diktatūra“, nepasiduoti manipuliacijoms ir melui.

Tik pasipriešinimas gali transformuoti vergus į piliečius, t. y. tuos, kurie yra mirę gyvieji, į gyvybingus politinius veikėjus. „Neleisime likviduoti laisvės“, – kartoja nenuilstantys sąmokslų fantazuotojai.

Įdomu tai, kad šios sąmokslo fantazijos kūrėjai ir platintojai save laiko tarpininkais tarp mirusių gyvųjų ir tikrai gyvų. Nors ir įkalinti ribotame savo politinių fantazijų pasaulyje, jie įsivaizduoja esantys itin įžvalgūs ir talentingi, nes geba paversti vergų tikrovę naujomis išgyvenimo ir pasipriešinimo vergystei programomis.

Tik keista tai, kad beveik viską – socialinę gerovę, sveikatą, politinį saugumą – jie aukoja dėl šios abstrakčiai suvokiamos ir retai kada apibrėžiamos laisvės. Kai nuolat girdi virtualias kalbas apie pavergtą liaudį, kuri maitinama stresu ir nerimu, ir vergvaldžius, likvidavusius laisvę, suvoki, kad laisvė šiame diskurse reiškia visišką individo autonomiją, laisvę būti nebaudžiamam ir neatsakingam už kitų gerovę.

Kaip matyti iš čia pateiktų idėjų, sklandančių socialiniuose tinkluose, ir įvairių politinių judėjimų manifestuose, vergo ir vergystės fantazija ar teorija gana prieštaringa. Viena vertus, vergai uždaryti nužmoginimo ir socialinės mirties požemiuose, kita vertus, išsilaisvinę jie nori tapti visiškai nuo nieko nepriklausomomis, savarankiškomis, niekieno nekontroliuojamomis ir niekam neįsipareigojusiomis būtybėmis.

Bet ar šis požiūris nėra tik kraštutinio individualizmo išraiška, palaikanti dar didesnį individų susvetimėjimą ir visuomenės susiskaldymą?

Klausimas retorinis. Didžiausia problema yra tai, kad šioje sąmokslo fantazijoje politika tampa tik totalios individo autonomijos projektu, o ne bendruomeniškumo ir solidarumo paieškomis. Nusimetę socialinės mirties pančius, vergai nori patekti į visiškai privatų laisvės rojų.

Kita problema yra tai, kad šios sąmokslo fantazijos kūrėjai ir vartotojai nesuvokia (arba nenori suvokti), kad bet kokie socialiniai ryšiai yra iš dalies grįsti galia. Ši galia – tai ne tik fizinė jėga, kuria naudojantis galima valdyti žmones. Tai ir simbolinė galia, kuri leidžia mums įsivaizduoti save kaip socialines būtybes. Ši galia suteikia mums kalbėjimo būdą ir simbolių rinkinį, kuriuo apibrėžiame save.

Gyvenant visuomenėje, šios galios neįmanoma išvengti, nors jai galima priešintis. Taip, kiekvienas esame stebimi, vertinami, baudžiami ar apdovanojami. Taip, kartais esame nuplakami viešo gėdinimo kirčiais, kartais atšaukiami (valio „visagalei“ atšaukimo kultūrai), kartais bauginami. Demokratinės visuomenės institucijos ir galios struktūros, valdančios socialinį gyvenimą, verčia mus prisitaikyti prie gana griežtų konformizmo reikalavimų. Bet tai nereiškia, kad esame vergai, visiškai priklausomi nuo tariamų vergvaldžių, kurie suteikia mums vienokią ar kitokią materialinę ar simbolinę vertę.

Galima džiaugtis šios sąmokslo fantazijos kūrėjų lakia vaizduote, tačiau ji kelia ir šypseną, ir siaubą. Pirmiausia, jiems niekaip nepavyksta nuslėpti paprasto dalyko: kaip ir kitos sąmokslo fantazijos ar teorijos, ši fantazija naudojama trivialiam politiniam tikslui – demonizuoti politinius oponentus ir gąsdinti žmones nuolatine pilietine bei politine krize. Kartu fantazuojant apie vergvaldžių sąmokslus siekiama paaiškinti tai, kas kelia nerimą, numalšinti politinę depresiją ir įsivaizduoti save gyvybingais politinio bei pilietinio veiksmo dalyviais. Nieko labai naujo. Gal dėl to mums visiems vertėtų aistringai sudainuoti „Pirmyn, vergai nužemintieji“ ir atnaujinti savo vaizduotes bei perkrauti fantazijas.

Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius

Šaltinis: lrt.lt

Artūras Tereškinas. Aš myliu savo vyrą

Aš myliu savo vyrą. Ši frazė gali skambėti patetiškai ir net keistai. Tiek daug heteroseksualių moterų kasdien viešai prisipažįsta mylinčios savo vyrus. Tik pusamžiai heteroseksualūs vyrai Lietuvoje dažniausiai ne myli, o nekenčia. Nekenčia vidutinybių, lyties tapatybių, lyčių lygybės. Labiausiai jie myli save ir vadinamąsias didžiąsias asmenybes, kuriomis save laiko.

O aš myliu savo vyrą. Jį pažįstu nuo 2013 m., susituokėme 2019 m. Kopenhagoje. Tuoj sukaks mūsų pažinties dešimtmetis. Susipažinome pažinčių portale „OkCupid“. Jis, rodos, tebeegzistuoja, nors dabar pažinčių programų ir programėlių dešimtys.

Mano vyras – ne Europos Sąjungos šalies pilietis, todėl 2019 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu“ mums revoliucinis. Mūsų šeima susijungė. Kai Migracijos departamente savo vyrą vadinu sutuoktiniu, darbuotoja tik nusišypso ir maloniai linkteli. „Pasirašykite čia“, – sako. Prieš kelerius metus kita darbuotoja klausė, kodėl neįregistravau savo santuokos „metrikacijoje“. „Tai kad mūsų santuokos Civilinės metrikacijos skyriai neregistruoja“, – šypsojausi aš. Neregistruoja ir neregistruos.

Nors mano vyras puikiai išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, namie kalbame angliškai. Anglų kalba mane jau seniai okupavusi: kalbėti, rašyti, mąstyti, sapnuoti tik angliškai. Lietuvių kalba įsiveržia į mūsų gyvenimus tik kartais. Doktorantūros laikais Jungtinėse Valstijose mokiausi prancūzų kalbos ir net išlaikiau egzaminą, bet prancūziškai galiu tik skaityti. Kartais sapnuoti. Sapnuoju savo prancūzų kalbos mokytoją, doktorantę iš Paryžiaus, kuri kreipdamasi į mane visada kirčiavo paskutinį mano vardo ir pavardės skiemenį – ArtūRAS TereškiNAS (su prancūziška „r“ raide mano vardas skambėjo itin egzotiškai). Vadinkite mane ArrrtiūRAS!

Vis dėlto dažniausiai sapnuoju angliškai su ryškiu įžymybės Paris Hilton akcentu (jei galite, pasiklausykite interviu su ja). Ir ne tik sapnuoju. Vieną rytą mano vyras iškilmingai pranešė, kad praeitą naktį per miegus kalbėjausi su savimi. Dviem balsais. Angliškai. Aukštu balsu, priminusiu kai kurių mūsų Seimo narių falcetus, atsiprašinėjau, o labai žemu balsu, panašiu į amerikiečių dainininko Barry‘io White`o bosą, bariau save ir sau priekaištavau. Šie pokalbiai pasikartojo kelis kartus. Kai psichiatrės paklausiau, ar gali būti, kad sergu man niekada nediagnozuota šizofrenija, ji tik nusijuokė. „Tokio amžiaus žmonėms šizofrenijos jau nebūna.“ Nebūna, tai nebūna. Ėmiau įrašinėti naktinius pokalbius su savimi. Klausydamasis jų tik dar daugiau sužinau apie save.

Prisiglausti prie šypsenos ir bučinio kaip vilties, atsveriančios mano patiriamą didžiulę psichinę žalą, kad aš ir mano šeima Lietuvoje laikomi socialiai neteisėtais ir netikrais.

Mano vyras keliasi daug anksčiau nei aš. Kai nubundu, jis pasitinka mane su šypsena ir bučiniu. Visą gyvenimą buvau depresyvus asmuo (tikslesnė diagnozė – „depresyvus realistas“), todėl kai matau jo šypseną, pagalvoju, kad ji palaiko mano troškimą gyventi. Prisiglausti prie šypsenos ir bučinio kaip vilties, atsveriančios mano patiriamą didžiulę psichinę žalą, kad aš ir mano šeima Lietuvoje laikomi socialiai neteisėtais ir netikrais.

Kai skaitau Lietuvos kraštutinių dešiniųjų („Pro Patria“, „Nacionalinio susivienijimo“, Laisvos visuomenės instituto, „Lietuvos šeimų sąjūdžio“ ir daugelio kitų) rašinius apie grėsmes tautai ir visuomenei, vis prisimenu prancūzą Didier Eriboną, daugiau nei prieš porą dešimtmečių rašiusį, kad prancūzų nacionalistai kasmetines „Gay Pride“ eitynes laikė pavojumi demokratijai. Pas mus apie tai vis dar kliedi nevykę kandidatai į Vilniaus merus, kurių vienintelė politinė korta ir yra LGBTI+ žmonių diskriminavimas. Mano šeimos niekinimas. Pašok su mumis kadrilį, Sinica!

Bet nei šis, nei į jį panašūs politikai nemoka šokti. Nei kadrilio, nei rumbos. Kai paklausi, nuo ko prasideda meilė, jie negali atsakyti. Taigi nuo ko prasideda meilė?

Artūras Tereškinas su vyru Vladimiru Bralovičiumi / Asmeninio archyvo nuotr.

Meilė prasideda nuo skausmo, nuo košmarų, nuo pornografinių filmų, nuo šildomos raugintų kopūstų sriubos, nuo mašinų gausmo už lango, nuo apsipirkimo „Maximoje“, nuo COVID-19 infekcijos, nuo gniaužiančio kosulio, nuo telefono žinučių, nuo nuskustų juodų plaukų, nuo penktadienių prie kompiuterio. Meilė prasideda nuo loterijos bilietų, nuo prisiminimų, nuo atsisveikinimų Belgrado oro uoste, nuo trumpų susitikimų Frankfurte, Paryžiuje ir Varšuvoje, nuo ašarų, nuo šokių gėjų klubuose, nuo prakaito ir bučinių.

Meilė prasideda nuo galimybių, disonansų, rezonansų, neaiškių reikšmių, lyties, keistumo. Nuo eksperimentų, įvaizdžių, įvardžių, nuotykių, politinių ir pilietinių, ir daugybės tapatybių, kurioms trūksta pavadinimų: radikalių fėjų, dragų, klonų, odinių žmonių, feminisčių, masturbatorių, divų, karalienių, pasyvų, translyčių, tetų, dėdžių, lesbiečių, miegančių su vyrais, ir lesbiečių, laikančių save vyrais (už pavadinimus ačiū amerikiečių mokslininkei Eve Kosofsky Sedgwick). Meilė prasideda nuo žmonių, kurie keičia tapatybes, bet keisdamiesi mokosi vieni iš kitų.

Jau seniai rašau meilės eilėraščius (pomirtiniam eilėraščių rinkiniui). Šį, skirtą savo vyrui, parašiau prieš trejus metus. Savo rašinį juo ir užbaigsiu:

Niekada neišversiu tavęs į lietuvių kalbą

Jos mokaisi lėtai

Tardamas mane

Neteisingas kirčiavimas

Bet toks esu jau esu

Neteisingas visą laiką

Vakar sužinojau

Kad klauseisi Fionos Apple

Ji daug kam nieko nereiškia

Tik tau ir man

Visą laiką girdėsiu

Kad esu tavo lietuvių kalba

Esu tavo kvapas

Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius

Šaltinis: lrt.lt

Artūras Tereškinas. Vyrai kaip problemos

Kas nutinka, kai pasidarai problema? Kaip jautiesi ja tapęs, kai žmonės, žiūrėdami į tave, klausia šio klausimo, nors ir šiek tiek delsdami, nedrąsiai, bet kartu su nenumaldomu smalsumu? Jie sako, kad matė ne vieną vyrą, panašų į tave – „jis buvo puikus savo rūšies egzempliorius“. Jie šypsosi kartodami: ką tau reiškia būti problema?

Daug kam buvimas problema gali būti savotiška aklavietė, judėjimas pirmyn stovint vietoje. Esu rašęs apie aklavietės vyrus (tai ir bedarbiai, ir benamiai, ir pagyvenę vyrai), kurie pasitenkina gyvenimo trupiniais, bet kiekvieną dieną jaučiasi lūzeriai. Nesėkmės, tikros ar įsivaizduojamos, juos persekioja kasdien. Jų vyriškas tapatumas neaiškus, netikras, kone fantazmiškas – tik tie fantazmai panašesni į siaubo filmų vaiduoklius. Čia reikia pabrėžti žodį „siaubas“.

Dažnai esame išvarginti vyriško tapatumo naštos. Ar nebūtų puiku, jeigu galėtume nubusti nei vyrai, nei moterys, taip, kad mūsų nežymėtų konvenciniai lyties, amžiaus, rasės, kūno ženklai. Ką tada reikštų mūsų padėtis ir statusas? Kaip save apibrėžtume ir būtume apibrėžiami? Kas galėtų mus atpažinti ir galų gale pripažinti ne kaip siaubingus fantazmus?

Bet buvimas problema ar probleminiu vyru gali būti ir savotiškas nušvitimas, atsivėrimas kitiems, klausimas sau: kaip jautiesi siekdamas pažinti save ir perteikti emocijas, kurias perduodi kitiems? Ar pyksti? Ar esi įniršęs? Nusivylęs? Visi šie jausmai – taip pat nuoroda į buvimą problema.

Prieš dešimt metų daug mąsčiau apie kūrybingo vyriškumo fantazijas ir fantazavimą. Buvau naiviai įsitikinęs vyriškumo fantazijų būtinumu – jų reikia kaip vandens ir maisto, kaip oro ir meilės, kaip vasaros kvapo ar pavasario balsų. Tačiau dabar pagalvoju, kad tų fantazijų būna visokių: neretai vyrai, apimti nevilties, nuskęsta norminėse konservatizmo fantazijose (visa galintis vyras, supermenas, skraidantis ant sparnų), kurios lengvai tampa juos išnaudojančiomis ideologijomis. Jos nudėvi vyrus ir priartina neišvengiamą mirtį. „Nieko nėra tikresnio nei tai, kad mirsime, ir nieko neaiškesnio nei tai, kada mirtis mus ištiks“. Skaičiau, kad tai buvo mėgstamiausia XVII amžiaus prancūzų notarų frazė, naudojama rašant testamentus.

Iš kažkur, netiksliai, lyg aidas, girdisi amerikiečių mokslininkės Eve Kosofsky Sedgwick žodžiai: ar žinai, kaip veikia fantazija? Tai tarsi uždara patalpa, iš kurios išsiurbiamas visas oras, vadinasi, nėra gravitacijos, tėra tik keli objektai, besisukantys kartu. Tai tavo fantazijos.

Deja, norminės konservatizmo fantazijos, kuriose norime atrodyti ir pasirodyti tikri arba normalūs vyrai, nors mūsų ekonominės ir emocinės aplinkybės paprasčiausiai prieštarauja tam normalumui, mus paskandina nerimo, baimės ir nusivylimo jūroje. Kaip ir meilė, mūsų vyriškumas nuskęsta šioje jūroje, liudijančioje, kad nesame tie, kurie gali įgyvendinti savo svajones. Nesame ir tie, kurie gali kurti išlaisvinančias vyriškumo fantazijas.

Todėl vyrų gyvenimai gali priminti apie tuštumą ir ištuštėjimą. Jautiesi tuštutis, kuris atsibunda vėlai, geria kavą su skrebučiais, paskui guli su kompiuteriu lovoje, skaito žinias, varto virtualias nuotraukas, prausiasi, eina į sporto klubą, sportuoja, geria proteiną, žingsniuoja namo, verda bulves, jas valgo su vakar gamintais šaltibarščiais, prisimena kelis naujus lietuviškus žodžius, juos užrašo, paskui žiūri į kompiuterio ekraną galvodamas, ar reikia mokėti muitus, jei užsisakai „Levis 505” džinsus iš Amazon svetainės.

Prieš tai sporto klube supranti, kaip sunku, kai į tave žiūri kitas vyras – vyras prakaituota nugara. Akis nutvilko jo mėlyni „New Balance“ sportbačiai, raudonos „Adidas“ trumpikės. Darai pratimus kojoms, guli ant nugaros, o vyras nenuleidžia akių nuo tavęs. Tikras iššūkis tau. Mėgini klausytis lieknų tamsiaplaukių vaikinų iš Ispanijos (girdi, kad kalba ispaniškai), nepadeda. Atsikeli, nuimi svarmenis, pasitrauki, nes nebegali atlaikyti prakaituoto vyro žvilgsnio. Kodėl jis toks sunkus? Ar dėl to, kad esi probleminis vyras?

Gal tas vyras nekenčia tavęs dėl to, kad jam pasirodei pernelyg moteriškas? Intensyvios vyriškumo kovos vyksta tarp tų, kurie laiko save vyriškais, ir tų, kurie yra moteriški arba pateikia save kaip moteriškus. Tradiciškai suvokiamo moteriškumo ir vyriškumo kiekis – viena didžiausių skiriamųjų linijų vyriškumo varžybose, nors jose ne mažiau svarbūs yra ir kiti dalykai – socialinė padėtis, amžius, kūno galia ar negalia. O gal tas nenuleidžiantis žvilgsnio vyras paprasčiausiai geidė tavęs kaip geidžiama pigaus buto ar padėvėto automobilio?

Tyrėjai sako, kad vyriškumą galima įgarsinti dainomis. Kokių dainų klausosi vyrai ir kokių dainų klausaisi tu? Menkai išmanydamas apie muziką, bet šį tą nutuokdamas apie vyrus, žinai, kad jie, kaip ir tu, klausosi nelaimingų dainų. Dainoje „Bloga liga“ Lana Del Rey sako: „Jaučiuosi tokia nepatenkinta,/ Stengiuosi prigulti,/ Bet nežinau, kaip…/ Mielasis, kai aš miegu,/Jaučiu tarsi nesapnuočiau./O dieve,/aš sergu bloga liga,/aš sergu bloga liga“. Galbūt tai ir yra nelaimingų vyrų muzika, nusivylusių vyrų dainos, kuriose pasakojama apie geras ir blogas ligas, kentėjimą, mirtį ir kitokių vyriškumų ilgesį.

Vyriškumą perduoda muzika, apskritai garsai. Jie skamba panašiai, kaip ir jausmai, kuriais dalijasi vyrai, susigrūdę kovos ringe ar susėdę prie derybų stalo. Jausmai gali skambėti, bet juos galima ir užuosti. Kai skundiesi kito vyro kvapu, iš tikrųjų skundiesi ir jo vyriškumu. Nenori nei girdėti, nei užuosti jo.

Daug kas nenori nei girdėti, nei užuosti pagyvenusių vyrų, neturtingų vyrų, gėjų vyrų. Senukams, vargetoms ir homoseksualams čia vietos nėra, praneša neoninis užrašas miesto centre, pakeliui į darbą. Nėra vietos maištaujančioms moterims, translyčiams vyrams, visiems tiems, kurie norėtų protestuoti, verkti arba tylėti chruščiovkių balkonuose su cigarete rankose. Greitai neliks vietos nei jų kvapui, nei garsui.

Daug kas nenori nei girdėti, nei užuosti pagyvenusių vyrų, neturtingų vyrų, gėjų vyrų.

Kai lauke pradeda lyti, tavo kabineto langas virpa tik nuo tavo kvėpavimo; uždusai bėgdamas nuo lietaus. Klausaisi, koridoriuje kažkas groja radiją. Žinios, besitęsiantis karas, kavos kvapas, vyrai, besikalbantys apie statybas: viskas brangsta, valdžia labai bloga, per ateinančius rinkimus balsuosime už balandžius ir įžymybes, kurios prekiauja pigiais veido kremais, paskui vėl gailėsimės, ieškosime ramybės sodo nameliuose, pajūrio poilsinėse, palapinėse prie ežerų. Tokie vyriški pokalbiai-dainos.

Kažkada, kai nesnigo ir nelijo, balkone prieš kabineto langus susivėlusi moteris su baltu lietpalčiu kabino skalbinius – raudoni marškiniai, baltos liemenėlės, rusvos palaidinės, juodos kelnės – visa spalvų paletė žiūrėjo tiesiai į tave. Buvo sunku susikaupti, tiek daug spalvų. Netrukus ta pati moteris ateis į balkoną su knyga, atsisės ant oranžinės kėdės ir skaitys tol, kol saulė nepradės spiginti jai į akis.

Rudenį ji dažnai sėdėdavo balkone, o tu žiūrėjai pro kabineto langą, kaip ji varto knygos puslapius, šypsosi, pasitaiso į kuodą susuktus plaukus. Kad ir ką kas galvotų, ji šio kiemo karalienė, balkono karalienė, spalvų karalienė. Kai moteris trumpam dingdavo iš balkono, jos oranžinė kėdė šypsodavosi tau. Taip, kaip moteris vyrui, kaip moteris problemai. Kaip jautiesi, kai tampi problema?

Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius

Šaltinis: lrt.lt

Artūras Tereškinas. Kas yra moteris, arba pastabos apie lyčių ekosistemą

Neseniai geras draugas atsiuntė žinutę: „Žiūrėk, toks transfobiškas straipsnis“. Atsiverčiau, perskaičiau Vaivos Rykštaitės rašinį „Kas yra moteris?“. Pakraipiau galvą, pašokinėjau žemyn ir aukštyn.

Kritikuoti kitų rašinius – nedėkingas žanras, ypač kai ne iki galo supranti, ką autorė norėjo pasakyti. Aišku tik tai, kad ji siekė išlaviruoti tarp progresyviosios visuomenės dalies, kurią ji vadina „liberaliaisiais“, ir konservatyviosios Lietuvos šeimų sąjūdžio minios. O gal turėjo ir kitų tikslų.

Tiems, kas neskaitė straipsnio, trumpa jo santrauka taip, kaip jį supratau aš: neaišku, ką reiškia būti moterimi; nors biologija neapibrėžia moters, translytės moterys vis tiek lieka „netikromis“ moterimis; ir nieko čia nepadarysi, nes keisti lytį – tai tas pats, kas keisti pilietybę; nors dabar autorė turi JAV pasą, ji vis tiek liko lietuvaitė; panašiai ir su translytėmis moterimis, kurios ryžosi lyties keitimui: jos niekaip negali paslėpti savo vyriško „paso“; autorei gaila vargšės skriaudžiamos rašytojos J. K. Rowling, ne sykį aštriai pasisakiusios prieš translytes moteris. Autorė taip pat teigia, kad Vakarai dėl savo politkorektiškumo bijo atsakyti į klausimą „Kas yra moteris?“ ir tuo naudojasi prorusiškos jėgos.

Pirmiausia, ne, mitologiniai Vakarai, kad ir ką ši etiketė reikštų, nebijo. Tikrai sunku atsakyti į klausimą, kas yra moteris, todėl atsakymų yra ne vienas. Radikaliai lyties atžvilgiu nusistatę mano, kad buvimas moterimi įgyvendinamas atkartojant visuotinai priimtas moteriškumo normas (pvz., švelni, nuolanki vyrui, globėjiška, emocinga). Tai reiškia, kad moteriški lytiniai organai ir biologija čia tiesiog antriniai dalykai. Moterys, gimusios su peniais, taip pat gerai geba įgyvendinti moteriškumą ir gyventi moterų gyvenimus, kaip ir gimusios su makštimis. Kita Vakarų grupė vis dar mano, kad makštis yra pagrindinis skiriamasis moters bruožas. Šitaip mąstantys lieka prisirišę prie biologinio determinizmo, jie netgi lyčių nelygybę pateisina biologiniais skirtumais.

Garsi prieš seksą nusiteikusios feminizmo pakraipos atstovė Catherine MacKinnon teigia, kad moteris yra vienų asmenų grupės seksualumo pasisavinimo kitos grupės reikmėms pasekmė. Čia norima pasakyti, kad vyrai yra tie, kurie savinasi moterų seksualumą, ir kad moterys kaip grupė atsiranda dėl šio nelygybe grįsto seksualinio ryšio. Pasak garsaus prancūzų sociologo Pierre‘o Bourdieu, vyrai ir moterys – tai dvi skirtingos socialinės klasės, pirmoji išnaudojanti, antroji išnaudojama. Yra ir kitų atsakymų į šį sudėtingą klausimą. Vis dėlto mitologiniai Vakarai visada prisimena prancūzės Simone de Beauvoir mintį, kad „moterimi ne gimstama, o tampama“.

Įdomus „vargšės“ J. K. Rowling atvejis. Taip, dėl jos transfobinių pasisakymų ją pasmerkė vieni filmų serijos „Haris Poteris“ aktoriai, bet parėmė kiti. Tačiau šie pasisakymai – jai kaip vanduo nuo žąsies. J. K. Rowling toliau rašo bei spausdina knygas ir, jei žiniasklaida nemeluoja, dirba prie naujos „Hario Poterio“ knygų ekranizacijos HBO Max kanale (tai bus TV serialas).

Bet kaip teisingai yra sakiusi populiari translytė youtube‘rė Natalie Wynn (jos kanalas, pavadintas „ContraPoints“, tiesiog puikus), Rowling ir kitos TERFės (TERF anglų kalba – tai trans-exclusionary radical feminist, lietuviškai – translyčius asmenis išbraukianti radikali feministė) „yra naudingos idiotės, susirūpinusiu moterišku veidu pridengiančios patriarchalinį smurtą prieš translyčius žmones, kurį galiausiai įgyvendins dešinieji vyrai“.

Ir ji teisi. Translyčiai išlieka viena iš pažeidžiamiausių grupių, nukenčiančių nuo fizinio ir žodinio smurto. Prieš juos dažnai smurtaujama vien dėl to, kad jie neatitinka lyčių normų ir juos sunku sudėlioti į aiškias lyčių kategorijas. O, kaip žinoma, tai tiesiog siutina tuos, kurie viską apibrėžia tik varpomis ir makštimis.

Translyčius asmenis išbraukiantis radikalus feminizmas labai susirūpinęs translyčių moterų grėsme „tikroms“ moterims, pvz., moterų tualetais, į kuriuos translytės moterys neturėtų patekti, arba kitomis tik moterims skirtomis erdvėmis. Tačiau ši baimė labai primena agresyviai nusiteikusių heteroseksualių žmonių, atsisakančių dalintis persirengimo kabinomis su gėjais ir lesbietėmis, baimes, nes šie neva juos prievartauja tiek žvilgsniais, tiek nepageidaujamais prisilietimais.

Jei kalbėtume apie transseksualius asmenis, t. y. tuos, kurie nusprendžia imtis fizinės lyties keitimo operacijos, sociologiniai tyrimai rodo, kad moteriškumo įkūnijimas – sudėtingas procesas, kai reikia pakeisti ne tik savo kūną, bet ir pasaulėjautą. Tai savotiškas „persikvalifikavimas“, susijęs su naujo moteriško vaidmens prisiėmimu, savikontrole, autentiškumo ir pasididžiavimo savimi jausmais.

Verta prisiminti, kad „translytis“ – tai skėtinė sąvoka, apimanti labai įvairią individų grupę, metančią iššūkį socialiai ir kultūriškai konstruojamoms lyčių normoms. Transseksualai sudaro tik nedidelę šios grupės dalį. Ši sąvoka apima transvestitus, persirengėlius, drag karalienes ir karalius, interseksualius ir kitus asmenis.

Sąvokos „translytis“ elastiškumas verčia mus permąstyti, ką reiškia biologinė ir socialinė lytis bei suvokti, kad ne genitalijos ir ne chromosomos apibrėžia mūsų lyties tapatybes.

Sąvokos „translytis“ elastiškumas verčia mus permąstyti, ką reiškia biologinė ir socialinė lytis bei suvokti, kad ne genitalijos ir ne chromosomos apibrėžia mūsų lyties tapatybes. Kaip teigia amerikiečių filosofė Judith Butler, translyčių asmenų troškimas tapti moterimi ar vyru nėra tik paprastas noras prisitaikyti prie aiškių tapatybės kategorijų. Tai gali būti ir noras pasikeisti, laikant lyties tapatybę pratybomis, įgalinančiomis šį pasikeitimą, kai pats noras pasidaro transformuojančia veikla.

Diskusijose apie translytiškumą galima pastebėti, kad tai, kaip mes suvokiame lytį, nėra nei natūralu, nei neišvengiama; pasaulyje yra daugybė sistemų, kuriose veikia kitokie lyčių tapatybių įsivaizdavimai ir skirtingos lyties sampratos. Tai leidžia suabejoti ir Vakaruose vis dar vyraujančia hetero ir homo, vyro ir moters opozicija. Translyčių žmonių judėjimai tai aiškiai liudija.

Jacko Halberstamo manymu, lytis yra ne tiek įkūnyta tapatybė, kiek specifinis klimatas ar ekosistema. Tokie lyties įvykiai, kaip nėšti vyrai, heterolankstumas, homolankstumas, metroseksualumas, lyties takumas, rodo, kaip radikaliai ši ekosistema pasikeitė per keletą paskutinių dešimtmečių.

Ką dar galima pasakyti mąstant apie buvimą moterimi ar vyru? Tai, kad save progresyviomis laikančios lietuviškai rašančios autorės ir autoriai, kalbėdami apie lyčių klausimus, yra daug konservatyvesni nei kada nors galėjome įsivaizduoti. Kad jos ir mes vis dar atvirai flirtuojame su diskriminaciniais ir smurtiniais šeimos sąjūdžių bei propatrijų šūkiais. Jų ir mūsų progresyvumas – tik rūgščiai karti iliuzija. Bet ir nurijus šią iliuzijos piliulę, vis dar verta kurti ir platinti pasakojimus apie translytes tapatybes, užlieti savo gyvenamąją aplinką istorijomis, kurios padėtų nepasiduoti prievartinėms lyčių kategorizavimo sistemoms.

Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius

Šaltinis: lrt.lt

Artūras Tereškinas. Kaip Lietuvoje būti įžymybe?

Visada vėluoti. Bet kalbėti niekada ne vėlu. Arba, kaip dainuoja amerikietė Lana Del Rey, „Niekada nevėlu būti tuo, kuo nori būti, pasakyti tai, ką nori pasakyti“. O pasisakyti, kaip ir šimtai kitų, noriu apie neseniai mirusią Agnę Jagelavičiūtę.

Su A. Jagelavičiūte neteko daug bendrauti. Vienintelis susitikimas – sociologinis interviu, kuriame ji sutiko dalyvauti. Šis interviu tapo pagrindu knygos skyriui „Ką reiškia būti įžymybe Lietuvoje: pasiklydę emocijose“. Knyga, pavadinta „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“, išspausdinta 2013 metais (leidykla „Kitos knygos“). Šis knyga ir jos skyrius kol kas išlieka vieninteliu mėginimu tyrinėti lietuvišką popkultūrą ir įžymybes.

Interviu su A. Jagelavičiūte vyko nudrengtoje kinų užeigoje Basanavičiaus gatvėje, Vilniuje, 2013 m. gegužės 14 d. Mano informantė buvo gana lakoniška, todėl interviu buvo trumpokas – tik 40 minučių. Kita vertus, žinodamas jos užimtumą (interviu laiką ir vietą derinome mažiausiai tris kartus, nes vis atsirasdavo kokių nors kliūčių) taip pat stengiausi klausti tik to, kas atrodė svarbiausia.

Klausdamas ir klausydamasis A. Jagelavičiūtės, norėjau sužinoti atsakymus iš šiuos klausimus: kaip įžymybės konstruojamos Lietuvoje? Kokie garsenybės įvaizdžio aspektai patys svarbiausi? Kokia buvimo įžymybe nauda? Kokia kaina mokama būnant įžymiam?

Pasak A. Jagelavičiūtės, šiuo metu tapti įžymybe nėra sunku: „Užtenka padaryti… gerai nuskambėjusią kvailystę arba sudalyvauti kažkokioje laidoje“ (informantės kalba, kaip įprasta sociologiniuose interviu, netaisyta). Vis tik ne visi gali tapti garsenybėmis. Jomis tampa tik „charizmatiški, gražūs, ekscentriški. Jie turi tam tikrų savybių, kurios savaime pritraukia“.

Vadinasi, asmenybės žavesys lemia daug. Kita vertus, „ta šlovė nebūna ilgalaikė“, nes „būti žinomam dėl žinomumo mažose šalyse sunku“. Norint palaikyti savo žinomumą, reikia daug metų nedingti iš „eterio“.

Nors A. Jagelavičiūtė teigė, kad ji laikoma skandalinga asmenybe, pati niekada sąmoningai nėra kūrusi apie save gandų ar jų skleidusi.

Iš pokalbio su A. Jagelavičiūte taip pat matyti, kad įžymybė yra savotiška fikcija, tik ne vien dėl to, kad ją konstruoja įvairios medijos, bet dar dėl to, kad vartotojai ją šitaip įsivaizduoja: jai priskiriami neįtikėtini charakterio bruožai (skandalistas), keisčiausi poelgiai (mėgsta šokti ant stalų) ir egzotiški pomėgiai (jam patinka mylėtis su vienakojėmis merginomis). Pasak jos, „<…> kai tau suteikiamos dešimtys savybių, kurių tu neturi, ir iš tavęs atimamos kai kurios savybės, tai suformuojamas tam tikras įvaizdis“, kuris iš esmės tėra tik konstruktas ir nuo tavęs mažai priklauso.

Gandai yra viena dažniausiai naudojamų priemonių kurti įžymybės fikciją. Gandų vaidmenį šiame procese sunku paneigti. Graeme’o Turnerio požiūriu, gandus galima laikyti svarbiu socialiniu procesu, per kurį diskutuojama, vertinama, dalijamasi ir keičiamasi santykiais, tapatybėmis, socialinėmis bei kultūrinėmis normomis.

Nors A. Jagelavičiūtė teigė, kad ji laikoma skandalinga asmenybe, pati niekada sąmoningai nėra kūrusi apie save gandų ar jų skleidusi. Nėra skambinusi ir tarusis, kaip sukurti kokį nors skandalą: „Kažkas gal ir bando tuos gandus daryti, bet iš esmės tikroms įžymybėms to nereikia, nes jų gyvenimas dažniausiai savaime domina. O gandai tai erzina, nes jie dažniausiai iškreipia vaizdą apie tave.“

Ar lietuviškos įžymybės atitinka tradicinių globalių įžymybių, tokių kaip Kim Kardashian, Paris Hilton ar Tyra Banks, bruožus? Patraukliai sugalvoti ir pateikti skandalai, nuolatinis žiniasklaidos dėmesys, periodiniai radikalūs išorės pokyčiai ir seksas – tai pagrindinės ypatybės, apibūdinančios „klasikines“ įžymybes.

A. Jagelavičiūtės nuomone, Lietuvos įžymybės pernelyg nesiskiria nuo užsienietiškų, skiriasi tik pačios įžymybių kultūros „maštabai“ arba dydis. Vis tik yra ir skirtumų. Sekso skandalai lietuviškoje įžymybių kultūroje beveik tabu. Nors pati informantė teigė laukianti tokio skandalo, kol kas jo tikėtis sunku. Jos žodžiais, žmones dar nelabai pasiruošę sekso skandalams ir „tas žmogus, kuris papuolė į sekso skandalą, greičiausiai praras karjerą Lietuvoje“.

„Skandalai netyčia kyla tada, kai jie jau gali kilti“, – sakė A. Jagelavičiūtė. Be sekso Lietuvoje negalima žaisti ir su religija (čia turima galvoje Katalikų Bažnyčią ir krikščionybę), nes juokai apie religiją ar jos kritika priimami skausmingai. Pačiai informantei patiko eksperimentuoti su savo išvaizda (pvz., kilniam tikslui nusiskusti plaukus ir pan.), tačiau net ir tai erzindavo publiką. Vadinasi, visada reikėjo žinoti, kokias ribas gali peržengti ir kokių ne.

Buvimas įžymybe turi savo kainą. Nors Lietuvoje niekas įžymybių nepersekioja, vis tiek, pasak A. Jagelavičiūtės, „tos visiškos ramybės tu netenki“. Tave nuolat mato ir stebi. Paradoksalu, kad tada, kai imi slėptis, paparacai ir gerbėjai dar labiau ima tave sekioti. Netenkama teisės į savo atvaizdą, žiniasklaida visur ir visada gali naudoti tavo veidą.

Be to, įžymybės praranda galimybę „kontroliuoti informacijos srautą apie save“. Apie tave gali rašyti ir rodyti tave, kada kam šauna į galvą, nors, informantės požiūriu, „kiekvieną dieną [sulaukti] po straipsnį apie save yra šlykštu“. Persisotinimas įžymybe gali nuslopinti susidomėjimą ja. A. Jagelavičiūtė teigė, kad pati nenorėjo būti matoma žiniasklaidoje kasdien, nors žurnalistai, besidomintys jos privačiu gyvenimu, skambindavo jai gana dažnai.

A. Jagelavičiūtė teigė, kad pati nenorėjo būti matoma žiniasklaidoje kasdien, nors žurnalistai, besidomintys jos privačiu gyvenimu, skambindavo jai gana dažnai.

Taigi žymumas ne tik pelningas, bet iš dalies gali būti ir skausmingas. Šią dvilypę buvimo įžymybe kainą puikiai apibūdino britų televizijos laidų vedėjas Grahamas Nortonas, po daug metų trukusių derybų sugebėjęs pasikviesti į laidą ikonišką žvaigždę Madonną: „Negalima tapti Madonna atsitiktinai. Būti ir išlikti Madonna yra sunkus darbas, todėl mūsų laidoje buvo atsipalaidavusi, kiek jai tai įmanoma. Bet aš vis tiek buvau laimingas.“ Aš irgi buvau laimingas, kad A. Jagelavičiūtė interviu metu atrodė atsipalaidavusi.

Įžymybių kultūros sudėtingumą puikiai iliustruoja groteskiško amerikiečių serialo „Pietų parkas“ (angl. South Park) serija, pavadinta „Naujas Britney įvaizdis“ (HBO kanalas jį transliavo 2008 m. kovo 18 d.). Šioje serijoje pagrindiniai veikėjai berniukai Stenas, Kailas, Kartmanas ir Batersas, tėvų verčiami, žiūri prezidentinius Baracko Obamos ir Hillary Clinton debatus, kuriuos pertraukia informacinis pranešimas apie Britney Spears, Pietų parke besišlapinančią ant vabalo.

Vaikai nusprendžia užsidirbti pinigų fotografuodami šią žvaigždę. Apsimetę Britney vaikais, jie prasmunka į viešbutį, kuriame ji apsistojusi. Manydama, kad tai jos vaikai, Britney apsidžiaugia, bet pamačiusi, kai tai viso labo apsimetėliai – puola į depresiją. Galų gale apimta nevilties dėl nuolatinio paparacų priekabiavimo, ji mėgina nusižudyti: šauna sau į galvą. Nors ir netekusi dviejų trečdalių viršutinės galvos dalies, per stebuklą ji išgyvena, tačiau ją ir toliau persekioja paparacai.

Be to, jos prodiuseris ir toliau verčia įrašinėti dainas bei koncertuoti: ji dalyvauja MTV apdovanojimų ceremonijoje ir tampa visų pajuokos objektu dėl svorio ir negebėjimo šokti, nors niekam į akis nekrinta, kad jai trūksta didesnės dalies galvos.

Jausdamiesi kalti, berniukai nutaria padėti šiai žvaigždei pabėgti į Šiaurės ašigalį. Tačiau pabėgimas nepavyksta, nes publika, kurią įkūnija net ir traukinio vairuotojas, reikalauja paaukoti ją, kad būtų geresnis kukurūzų derlius. Traukinys sustoja kaimelyje, kuriame Britney laukia jo gyventojai ir paparacai. Apsupta žmonių, Britney miršta. Tais metais kukurūzai puikiai uždera, tačiau žmonėms jau reikia naujos įžymybės, naujos aukos kitų metų derliui.

Kaip rodo šis pavyzdys, įžymybių vaizdiniai, platinami žiniasklaidos, yra paveikesni negu patys asmenys, esantys už tų vaizdinių, nes jie atskleidžia svarbius šiuolaikinio gyvenimo rūpesčius: pateikti save kaip kultūrinį gaminį, kurį kas nors nupirks, ir užsitikrinti materialinę gerovę, mėgautis šlove, būti matomam, sulaukti dėmesio ir pagarbos, nuolat keisti save ir savo įvaizdį siekiant išlikti dėmesio centre, justi malonumą žiūrint į kito asmens gyvenimą, kuris konstruojamas ir skandalizuojamas tam pačiam vartotojo malonumui.

Interviu su A. Jagelavičiūte, kuris tapo vieno knygos „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ skyriaus epicentru, atskleidė, kad nepaisant mūsų kritiško požiūrio į įžymybes jos reikalingos ir būtinos. Jomis naudodamosi auditorijos (tu, aš, jis ar ji) kuria savo reikšmes priimdamos arba atmesdami socialines vertybes, kurias įžymybės įkūnija.

Kai galvoju apie A. Jagelavičiūtę ir Lietuvos įžymybių kultūrą, visada prisimenu populiarios amerikiečių atlikėjos Lanos Del Rey žodžius: „Susirask tą asmenį, kurio gyvenimą norėtum gyventi, suprask, kaip jie susikūrė tokį gyvenimą, skaityk knygas, pasirink sektinus pavyzdžius protingai, sužinok, ką jie yra padarę, ir daryk tai.“

Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius.

Šaltinis: lrt.lt

Artūras Tereškinas. Nužudyti laimę

Ar pusamžė lesbietė, trisdešimtmetis homoseksualus vyras ir į dvidešimt pirmus metus įkopęs translytis asmuo gali būti laimingi Lietuvoje? Ar jiems lemta nutverti laimės paukštę kad ir už nušiurusios jos uodegos?

Nelengva atsakyti į šiuos klausimus, kai pats laimės išgyvenimas dažnai sunkiai apčiuopiamas ir nusakomas. Visai neblogai šią homoseksualių asmenų laimės problemą yra apibūdinęs vienas amerikiečio Marto Crowleyʼio pjesės „Vaikinų grupė“ (1968) veikėjų. Jo žodžiais, „parodyk man laimingą homoseksualą, ir aš parodysiu tau gėjaus lavoną“. Kitaip tariant, laimingas gali būti tik miręs gėjus.

Ši sarkastiška pastaba – gera paskata trumpai apmąstyti, kas yra laimė ir ką su ja daryti. Gal rytais ją užsigerti antidepresantais, o vakarais – melatonino tabletėmis? Jei kiekvienas, net ir gėjus, nori būti laimingas, ar tai reiškia, kad būtina kasdien nesustojant ir nesigręžiojant atgal siekti laimės?

Beveik kiekvienas iš mūsų trokštame būti laimingi. Kaip yra rašęs Richardas Layardas knygoje „Laimė: naujojo mokslo pamokos“ (2005), „laimė reiškia jaustis gerai, o jaustis blogai reiškia išgyventi vargą“. Laimės mokslo požiūriu viskas atrodo gana paprasta, bet ar taip yra iš tikrųjų? Tie, kas mėgina analizuoti jausmus, pastebi, kad ribos tarp blogos ir geros savijautos, gerų ir blogų išgyvenimų, laimingumo ir kančios ne visada aiškios. Dar dažniau būna, kad trokšdami laimės mes nežinome, ko iš tikrųjų norime.

Laimės tyrėjai, tarp jų ir garsi feministė Sara Ahmed, teigia, kad siekdami laimės orientuojamės į tam tikrus objektus arba dalykus, kurie atrodo būtini geram gyvenimui. Kuo arčiau šių dalykų esame, tuo labiau prisiliečiame prie gero gyvenimo pažado. Laimės jausmo išgyvenimas neabejotinai susijęs su gyvenimo, kurį laikome geru, vaizdiniu. Laimės mokslas diktuoja mums, kad laimė dažnai paverčia socialines normas geidžiamomis socialinėmis prekėmis. Kas netrokšta visiems priimtino gero gyvenimo? Kas neieško gyvenimo scenarijų, kurie patenkintų jų individualius troškimus gerai jaustis ir pakenčiamai gyventi?

Internete duomenų apie laimę į valias. Rasime ne vieną „laimės indeksą“, kuris liudija, kad tam tikri individai, visuomenės grupės ar tautos yra laimingesnės nei kitos (ne viename indekse Lietuvos vieta gana aukšta). Laimės tyrėjai yra sukūrę ištisą laimės rodiklių, kurie padeda nustatyti laimės lygį, mokslą.

Kalbėdamas apie šiuos rodiklius, jau minėtas Richardas Layardas pastebi vieną paradoksą: „Vakarų visuomenėms tampant vis turtingesnėms, jų žmonės nepasidarė laimingesni.“ Vadinasi, laimė nebūtinai sietina su turtu ir jo kaupimu. Tačiau laimės mokslo požiūriu be turto yra ir kitų dalykų, kuriuos būtų galima laikyti pirminiais laimės rodikliais. Vienas iš pagrindinių yra santuoka, gebanti maksimaliai padidinti laimės išgyvenimą. Jei esi vedęs ar ištekėjusi, visiškai tikėtina, kad tu laimingesnis ar laimingesnė už nevedusius ir netekėjusias.

Šeima (nors jos nereikia ir negalima tapatinti su santuoka) – kitas esminis laimės objektas, turintis potencijos paversti mus laimingais. Laimingų šeimų vaizdiniai tiesiog iki kraujo įsigėrę į mūsų vaizduotę. Vien žodis „šeima“ sužadina ištisą nuotraukų albumą, kuris dar labiau įtvirtina šeimos ir laimės sąsają. Be galo sunku atskirti gero gyvenimo supratimą nuo šeimos, romantinės meilės, heteroseksualaus poravimosi, šeiminės aplinkos.

Tikra nelaimė yra ir tai, kad lietuviška politika yra pavertusi kitų laimę savo pigia ir lengvai konvertuojama valiuta. Tai politika, besimaudanti kitų skausme ir kentėjime.

Gal dėl to ultrakonservatyvių judėjimų pavadinimuose ir šūkiuose, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, vyrauja žodis „šeima“. Gal todėl stengiamasi visomis jėgomis ginti „tradicinių“ šeimų reputaciją, nematyti šeimos narių nelaimingumo priežasčių, atimti šeimos sąvoką iš LGBTI+ žmonių (kas nežino, pakartosiu: LGBTI trumpinys reiškia lesbietes, gėjus, biseksualius, translyčius ir interseksualius asmenis).

Pastarųjų niekas nelaukia prie šeimos stalo, jie trukdo tvariam šeimos ir laimės ryšiui. Škac iš čia, – sako šiems žmonėms ir politikai, ir sąjūdžiai bei įvairialyčiai pseudoinstitutai: negalime prileisti jūsų prie šeimos, nes jūs galite sutepti ir užkrėsti ją savo nelaimingais gyvenimais (prisiminkite, kad „laimingas gėjus – miręs gėjus“).

Galima manyti, kad dėl tos pačios priežasties Seime stringa visiškai nukenksmintas Civilinės sąjungos įstatymas ir visomis išgalėmis kovojama už savo susifantazuotą šeimos vaizdinį, nes daug kam tai reiškia ginti laimės ir gero gyvenimo viziją. LGBTI+ ir kiti „netradiciniai“ žmonės (pvz., feministės ar lyčių lygybės išpažintojai) jos neverti. O ką jau kalbėti apie vieną pirminių laimės rodiklių – santuoką. Ji LGBTI+ žmonėms net sapnuose nesisapnuoja. Arba, tiksliau sakant, apie ją neleidžiama sapnuoti.

Ir laimės, ir nelaimingumo jausmas gali būti užkrečiamas. Todėl bijoma, kad pripažinus tos pačios lyties partnerystę ar laikant LGBTI+ žmonių sąjungas šeimomis šie žmonės gali užkrėsti visuomenę nesuvaldomais laimės protrūkiais arba, priešingai, kėsintis į jau laimingų šeimų gyvenimus. Persivalgius nepagrįstų baimių, stengiamasi neleisti, kad LGBTI+ žmonės taptų to paties „laimingo“ pasaulio nariais, lygiateisiais piliečiais. Geriau pakišti savo ir jų nelaimingumą po purvinu durų kilimėliu, nustumti šias problemas į nematomus paribius. Juk LGBTI+ asmenų kūnai, seksualumas, troškimai ir aistros – smūgis įprastoms socialinėms normoms.

Ir laimės, ir nelaimingumo jausmas gali būti užkrečiamas.

Kaip teigia knygos „Laimės pažadas“ (2010) autorė Sara Ahmed, nors LGBTI+ asmenys siekia tų pačių laimės objektų, tokių kaip santuoka ar šeima, jie suvokia, kad trokšdami laimės jie yra kitų (politikų, homofobų, homoisteriškų visuomenės veikėjų, etc.) nelaimingumo priežastis. Tikra nelaimė yra ir tai, kad lietuviška politika yra pavertusi kitų laimę savo pigia ir lengvai konvertuojama valiuta. Tai politika, besimaudanti kitų skausme ir kentėjime. Tai politika, save pateisinanti išsigalvotais kolektyviniais norais („demokratija – daugumos diktatūra“) bei masiniais laimės pažadais.

Galima ir reiktų parašyti daugybę laimės istorijų. Nors sunku išmatuoti kitų žmonių laimę, tiek pusamžė lesbietė, tiek trisdešimtmetis homoseksualus vyras, tiek dvidešimt vienų translytis asmuo gali papasakoti savas laimės istorijas. Gali būti, kad šiose istorijose bus daugiau nelaimingumo nei laimės potyrių. Bet visada verta kalbėti apie LGBTI+ žmonių laimę vien dėl nudėvėtos ir nuodingos klišės, kad nelaimingas gyvenimas – kiekvieno LGBTI+ asmens pasirinkimas ir lemtis. Tai nebūtinai tiesa. Tik tie, kurie nenori ir nesugeba pripažinti, kad šie žmonės verti tų pačių laimės objektų, ir yra šios klišės platintojai. Jie laimės žudikai, metodiškai ir ciniškai žudantys mūsų laimę.

Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius.

Šaltinis: lrt.lt

Artūras Tereškinas. Sekso karai politinių davatkų pasaulyje

Socialiniuose tinkluose nuolat girdžiu, kad vykstant žiauriam karui Ukrainoje reikia stengtis nevartoti žodžio „karas“, kuris perpildytas itin stiprių reikšmių. Žmonės, atžagariai besisvaidantys šiuo žodžiu, barami ir ujami, tik dažnai visiškai tuščiai. Dar visai neseniai su visu pasauliu kariavo ir pralaimėję kandidatai į Vilniaus bei kitų miestų merus: jų pasisakymuose nuolat skambėjo „karas prieš vairuotojus“, „karas prieš pėsčiuosius“, „karas prieš didingąjį Vilnių“, „karas prieš šeimą“.

Sąvoka „sekso karai“ jau seniai įsigalėjusi tiek akademiniame, tiek publicistiniame diskurse. Ją sunku kuo nors pakeisti. Iš pradžių maniau pakeisiąs šią sąvoką „sekso muštynėmis“, tačiau kariaujant su savimi šis naujas terminas ėmė atrodyti juokingai. Neseksualios nei muštynės, nei peštynės.

Sekso karų juokais nuleisti neišeina. Kariaujama dažniausiai tik rimtai ir su užmoju. Pasaulyje sekso karai itin intensyvūs buvo devintame ir dešimtame XX amžiaus dešimtmetyje. Tada jie vadinti feministiniais sekso karais (kartais pornokarais). Diskutuota ir kariauta dėl seksualumo, seksualinių santykių, erotikos ir pornografijos. Gilintasi į moters seksualinius malonumus ir erotines moteriško kūno galimybes. Šiuos karus galima laikyti Vakarų pasaulyje tuo metu neseniai pasibaigusios seksualinės revoliucijos rezultatu.

Feministiniuose sekso karuose aiškiai išsiskyrė dvi stovyklos – viena, nusistačiusi prieš seksą ir pornografiją, kita labai pozityvi sekso atžvilgiu. Pirmoji itin demonizavo vyriškąjį seksualumą ir savo radikaliausiuose pavidaluose išrado šūkį: pornografija – tai teorija, o praktika yra išprievartavimas. Daug neigiamo pasakyta ir apie pornografijos gamybą bei vartojimą. Ši aktyvisčių ir intelektualių stovykla iš dalies atspindėjo ir kraštutinių konservatorių, siekusių uždrausti bet kokį atviro seksualumo vaizdavimą viešumoje, poziciją.

Antroji feminisčių stovykla, kurią galima vadinti „feministės už seksą“, buvo įsitikinusi, kad seksualinė laisvė neatskiriama nuo kovos už moterų ir visų žmonių laisvę. Tiek moterys, tiek vyrai nukenčia nuo seksualinių ir lyties normų. Daug dėmesio skirta ir sekso darbuotojams, kurių darbas imtas laikyti tolygiu kitiems darbams. Ir nesvarbu, ar tu aptarnauji klientus Stoties rajone, ar daliniesi intymiomis nuotraukomis „OnlyFans“ platformoje. Šios stovyklos atstovės (o ir atstovai) daug jėgų skyrė kovai su seksualiniu puritonizmu ir seksualumo represavimu. Todėl joms nei pornografija, nei erotika nebuvo ir nėra blogis.

Tačiau neteisinga manyti, kad sekso karai – tai tik paprasta, ne vieną dešimtmetį trunkanti intelektualių ir privilegijuotų feminisčių, daugiausia gyvenančių JAV, diskusija. Seksualumo tema jaudina plačiąją visuomenę ir yra užkabinusi daugybę naujų temų. Sekso karuose imta diskutuoti apie klausimus, susijusius ne tik su vadinamojo obsceniško meno finansavimu ir pornografijos reguliavimu, bet ir su reprodukcinėmis moterų teisėmis ir laisvėmis, LGBTQ+ žmonių teisine apsauga, seksualine prievarta ir smurtu, lytinio švietimo įtvirtinimu mokyklose.

Tačiau neteisinga manyti, kad sekso karai – tai tik paprasta, ne vieną dešimtmetį trunkanti intelektualių ir privilegijuotų feminisčių, daugiausia gyvenančių JAV, diskusija.

Šie klausimai tebėra aktualūs ir Lietuvoje, tik nežinia, ar visi jie yra tapę tikrų sekso karų vieta. Mažai kas kariauja dėl visiškai laisvos seksualinės kultūros ar galimybės patirti masę erotinių malonumų. Pornografija Lietuvoje draudžiama, bet plačiai vartojama. Nedaug kas diskutuoja apie paslėptas aistras, keistus seksualinius veiksmus, obscenišką meną. Tiesa, periodiškai atsiranda raudančių dėl įvairiausių iškrypimų, bet tos raudos nuskęsta plačioje skundų ir nepasitenkinimo upėje.

Ar kam nors svarbu, kad seksualiniai malonumai būtų demokratiškai padalinti kuo didesniam skaičiui piliečių? Ar nors viena partija Lietuvoje savo programoje turi talpų demokratinio hedonizmo principą? Erotiniai malonumai žmonėms! Įsipareigojame seksualiniam teisingumui ir lygybei! Deja, šių įsipareigojimų nerasime. Dauguma politikų užsiima politiniu-seksualiniu celibatu. Kai kuriuos galima paprasčiausiai vadinti politinėmis davatkomis.

Šį įsipareigojimo seksualiniam teisingumui ir lygybei trūkumą rodo ir tokie šalies įstatymai, kaip „Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas“. Įstatyme tos neigiamos informacijos itin daug: tai ne tik „erotinio pobūdžio“ ar lytinius santykius skatinanti informacija, bet ir informacija, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“. Ir tai tik nedidelė dalis iš dvidešimt vieno tipo žalingos informacijos, išvardintos įstatyme.

Dauguma politikų užsiima politiniu-seksualiniu celibatu. Kai kuriuos galima paprasčiausiai vadinti politinėmis davatkomis.

Nors įstatymas neefektyvus, bet sekso karų dalyviai, kurie nusipelno politinių davatkų vardo, dažnai juo pasinaudoja kad ir savo politinėse kalbose ir pasisakymuose. Šis įstatymas – neblogas įrankis guiti seksualumą iš viešumos, bausti erotikos platintojus ir skirtingus seksualinius gyvenimus gyvenančius asmenis.

Kai susimąstai apie politines davatkas (tai politikai, kurie vaidina šventus, bet yra ciniški, nuolat meluoja ir manipuliuoja), mintyse neišvengiamai iškyla Agnės Širinskienės figūra. Be abejonės, ji viena iš svarbiausių karžygių, dalyvaujančių lietuviškuose sekso karuose. Ir kariauja ji ne viena: už jos nugaros šmėžuoja įvairios viešosios įstaigos, šešėliuoti veikėjai ir veikėjos. Veiksmas verda dar nuo tų laikų, kai Širinskienė, didžiai įkvėpta, rašė daktaro disertaciją „AIDS paaštrintos sveikatos apsaugos problemos ir jų sprendimo etinė-moralinė atsakomybė“ (2004), kurioje propagavo lytinį susilaikymą ir kritikavo kontracepciją.

Paklydimai paklydimais, tačiau visa šios Seimo narės veikla, ypač priešinantis nukenksmintam Civilinės sąjungos įstatymo projektui, – tai nuolatinis mėginimas paneigti seksualinę lygybę ir seksualinį teisingumą daliai piliečių. Neleisti jiems būti matomiems ir politiškai atstovaujamiems.

Kai kalbėjau apie įstaigas, šmėsčiojančias už plačios Širinskienės nugaros, pirmiausia turėjau galvoje „Laisvos visuomenės institutą“ (toliau – LVI). Jį žiniasklaidoje esu minėjęs ne kartą, ir beveik kiekvieną kartą sulaukdavau jos valdybos narės, Širinskienės patarėjos Seime Kristinos Zamarytės-Sakavičienės oficialaus atsakymo-straipsnio. Deja, nė vieno nesiryžau skaityti, nes kraštutinių pažiūrų sekso karų karžygės vargina. Klausytis jų tai tas pats, kas prisipažinti meilėje pripučiamai sekso lėlei.

Ieškant medžiagos apie tai, kaip skirtingos religijos žvelgia į seksualumą, internete radau neseną LVI leidinį, skirtą sekso karams. Brošiūra pavadinta „Partnerystė ar šeima: pasirinkimas Lietuvai“ (2021). Jame partnerystės klausimais pasisako visi, kas netingi: arkivyskupai, profesoriai, docentai, lektoriai, psichoterapeutai, šokėjai ir dainininkai. Šioje brošiūroje homoseksualiems asmenims siūloma nenusidėti (t. y. būti seksualiai skaistiems), bet kurti „nesavanaudišką draugystę“; jie raginami prisiminti, kad jie negali papildyti vienas kito ar viena kitos (kur lyčių papildomumo principas?); apgailestaujama, kad „homoseksualūs žmonės labai dažnai ir skaudžiai kenčia nuo vienatvės ir vienišumo“ (tikra citata), bet partnerystės įstatymas tikrai nepadės jiems įveikti vienatvės (tikrai tikrai!).

Leidinyje gąsdinama seksualinės laisvės idėjomis (jos pragaištingos, nes teigiama, kad visuomenė, kuri džiaugiasi seksualine laisve, negali išlikti), įrodinėjamas homoseksualių vyrų polinkis į poligamiją ir meldžiama atsiduoti „tradicinėms seksualinės moralės normoms“. Kitais žodžiais, prašoma nepasinerti „į seksualinės laisvės besaikės plėtros procesus“ (vėl tikra citata).

Visa tai rašoma lyg ir rimtu veidu, bet vartant brošiūrą atrodo, kad tai juodojo humoro veikalas. Juokinga, bet kartu akivaizdu kokios seksualinės fantazijos ir įsivaizdavimai yra persmelkę kraštutinius lietuvių sekso karų karininkus ir kareivius. Jie įnirtingai kovoja ne tik prieš homoseksualumą, bet ir prieš „besaikę“ seksualinę laisvę. Sėkmės jiems.

Kažkada progresyvūs amerikiečių mokslininkai ir menininkai surengė konferenciją, pranešimų pavadinimais parodijavusią itin netolerantiškus ir neapykantą platinančius politikus. Reiktų ir mums tokios. Ten žadu skaityti net tris pranešimus: „Agnės Širinskienės akimis: kontraceptinė kultūra kaip dainuojanti revoliucija“, „Pamiršk, širdie, akivarus ir kūlgrindas: Vilijos Targamadzės spindesys“, „Ne reiškia taip: nuogi Petro Gražulio vyrai“. Pasijuokime.

Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius.

Šaltinis: lrt.lt

Artūras Tereškinas. Šiukšlių politika

Kai sakome „šiukšlių politika“, dažniausiai turime omenyje fizines šiukšles, teršiančias mūsų miestus ir kaimus. Prisimename sąvartynus ir šiukšlių rinkimo programas. Užuodžiame viešas ir privačias šiukšliadėžes, nors stengiamės nepastebėti besikaupiančių šiukšlių kalnų.

O tie, kurie pastebi, vienijasi į protesto judėjimus, pavadintus „Jūs smirdite“ (angl. You Stink) ir skanduoja apie šiukšlių krizę.

Bet šiukšlėmis vadinami ir žmonės bei žmonių grupės. Dažnai tai žmonės „ne savo vietoje“, peržengiantys tiek erdvines, tiek socialines ribas. Iš Jungtinių Amerikos Valstijų atėjusi sąvoka „baltosios šiukšlės“ apibūdina baltaodžius, priklausančius žemiausiai socialinei klasei. Iš baltųjų šiukšlių tyčiojamasi, jos menkinamos ir niekinamos. Iš JAV ši sąvoka pasklido po pasaulį – dabar baltosios šiukšlės yra globalaus pasaulio lumpenproletariatas, keliantis ir nerimą, ir susidomėjimą.

Visi, kada nors matę nors vieną „Džerio Springerio“ šou epizodą, žino, apie ką kalbu. 28 sezonus ir apie 4000 epizodų turėjusi laida buvo viena sėkmingiausių Amerikos televizijos programų, sistemingai viešinusi baltųjų šiukšlių gyvenimus ir tenkinusi žiūrovų poreikį jaustis pranašesniems. Laida dar labiau įtvirtino stereotipus apie šią gyventojų grupę kaip ištvirkusią, smurtaujančią, piktnaudžiaujančią alkoholiu, tingią ir kvailą. Vėliau baltosios šiukšlės klestėjo kitoje populiarioje laidoje „Honey Boo Boo štai ir čia“ (angl. Here comes Honey Boo Boo). Lietuvos ekranuose panašiausi stereotipai apie baltąsias šiukšles sklido iš TV3 laidos „24 valandos“.

Iš Jungtinių Amerikos Valstijų atėjusi sąvoka „baltosios šiukšlės“ apibūdina baltaodžius, priklausančius žemiausiai socialinei klasei.

Baltosios šiukšlės turi savo estetiką ir ikonografiją. Jos dažnai vaizduojamos kaip groteskiškos, isteriškos, besimėgaujančios maistu, gėrimais ir narkotikais. Kartu jos karnavališkos, jų elgesys perdėtas ir hiperbolizuotas. Jos išreiškia visa, kas „padorioje“ visuomenėje laikoma politiškai ir kultūriškai nekorektiška. Šie žmonės dažnai įgarsina alternatyvią tikrovę, gyvena ultrakonservatyvios politikos ir alternatyvių faktų visatoje.

Kalbant apie baltąsias šiukšles, norisi prisiminti ir jų ikonografo, žinomo amerikiečių kino režisieriaus Johno Waterso filmus „Rožiniai flamingai“ (1972), „Moterų bėdos“ (1974) ir „Beviltiškas gyvenimas“ (1977). Pats Watersas juos vadino „šiukšlių trilogija“. Šiuose filmuose baltosios šiukšlės, laužančios moralės, seksualumo ir padorumo normas, tampa savotiškais kontraherojais. Jie save išdidžiai vadina baltosiomis šiukšlėmis. Jie propaguoja prastą skonį ir alternatyvų pasaulį su alternatyviomis vertybėmis. Viena iš filmo „Rožiniai flamingai“ herojų Babs Johnson pakrikštija save „bjaurasties karaliene“.

Tačiau baltosios šiukšlės signalizuoja ir apie globaliai paplitusią socialinę nelygybę bei socialinę atskirtį, su kuria vis sunkiau tvarkytis. Gerokai lengviau saugiai atsiriboti nuo šių žmonių kaip nuo „apačių“, besikapanojančių tik jiems vieniems suprantamose karnavaliniuose vaidinimuose. Šis atsiribojimas susijęs su vidurinės klasės baimėmis ir socialine panieka neturtingų baltųjų šiukšlių „purviniems“ kūnams. Baltųjų šiukšlių etiketės atskleidžia ir aiškius klasinės diskriminacijos požymius skirtingose visuomenėse.

Dėl visų šių priežasčių baltosios šiukšlės yra naudingos ir kaip pedagoginė priemonė, skatinanti kritiškai apmąstyti socialinę nelygybę, kultūrines tapatybes ir netgi politiką. Ypač šiuo požiūriu įdomi politikos sritis, į kurią persikelia baltųjų šiukšlių retorika ir ikonografija. Nors ši politika, kurią galima vadinti šiukšlių politika, labiausiai pastebima JAV, tai globalus reiškinys. Puikiai šios politikos svarbiausius aspektus iliustruoja kraštutinių pažiūrų JAV respublikonų kongresmenė Marjorie Taylor Greene. Be abejo, taip pat gerai juos iliustruotų Agnė Širinskienė, Remigijus Žemaitaitis, Mindaugas Puidokas, Dainius Kepenis ir nemažai kitų politikų. Tačiau šįkart pasirinksiu neutralesnį, bet gana panašų savo kraštutinumu Greene atvejį.

Vienas iš svarbių šiukšlių politikos bruožų yra skirtumo tarp tikėjimo ir faktų, subjektyvios nuomonės ir tikrovės ištrynimas. Jei tikiu, vadinasi, taip ir yra. Viename iš savo pasisakymų Green teigė: „Turite susitaikyti su tuo, kad vyriausybė nori totaliai sekti kiekvieną jūsų gyvenimo žingsnį. Jie nori žinoti, kada valgote. Jie nori žinoti, ar valgote sūrainį, o tai labai blogai, nes Billas Gatesas nori, kad valgytumėte jo dirbtinę mėsą, kuri auga persikų medžio (sic!) lėkštėje [čia Green norėjo pasakyti „petri lėkštelėje“, bet sumaišė persikus su petri – autoriaus pastaba].

Taigi, tikriausiai kas nors jūsų kūne ims šnibždėti: ‚Ne, ne, ne, nevalgykite tikro sūrainio, jums reikia valgyti netikrą, netikrą mėsainį, netikrą Billo Gateso sukurtą mėsą“. Jie tikriausiai taip pat nori žinoti, kada einate į tualetą ir ar jūsų tuštinimasis vyksta laiku ir reguliariai“. Visa ši ilga citata perpildyta nuogirdų, absurdiškų įsivaizdavimų ir paranojiško įsitikinimo, kad kam nors svarbu, kada Marjorie Taylor Greene ar Remigijus Žemaitaitis tuštinasi.

Šiame Greene pasisakyme galima įžvelgti ir apokaliptinių įspėjimų apie šiuolaikinį pasaulį bei jo blogumą. Tai taip pat būdinga šiukšlių politikai. Apokaliptiniu įspėjimu alsuoja ir kitas Greene pasisakymas, neturintis nieko bendro su tuo, kas vyksta tikrovėje: „Jie tiesiog nori, kad jūs manytumėte, jog visi gyventojai staiga tapo homoseksualais arba translyčiais. Tiesiog ištisa karta, karta. Tikriausiai po kokių keturių ar penkių kartų nebeliks heteroseksualų. Visi bus arba homoseksualai, arba translyčiai, arba [lyčių] nonkonformistai, arba dar kokie nors iš 50 ar 60 skirtingų variantų sąrašo“.

Tokių apokaliptinių pasisakymų kupinos ir jau mano minėtų (o ir kai kurių nepaminėtų) Lietuvos politikų kalbos arba įrašai socialiniuose tinkluose.

Šiukšlių politikos atstovai siekia užpildyti viešąją erdvę efektingais pasisakymais, kurie paremti politinių paskalų ir politinio gyvenimo atliekomis. Tačiau jiems svarbiausia agresyviai atkreipti į save dėmesį ir per daug dažnai kartoti neretai absurdiškus dalykus. Tai tarsi gyvenimas tuščioje erdvėje, kurioje savo galią išreiški tik platindamas renkamas atliekas ir išdidžiai jas demonstruodamas. Visa tai paverčia politiką bereikšme visata, kupina nuolatinio tuštumos pertekliaus.

Šiukšlių politikos atstovai siekia užpildyti viešąją erdvę efektingais pasisakymais, kurie paremti politinių paskalų ir politinio gyvenimo atliekomis.

Dar vienas šios politikos bruožas – gėdos trūkumas. Tačiau jei tenka išgyventi gėdos jausmą, jis naudojamas tik nuraminti publiką, atkurti gerą savijautą, o ne realiai veikti siekiant spręsti socialines problemas ar mažinti socialinę neteisybę. Šiems politikams svarbu nejausti kaltės ir ją permesti tiems, kurie yra „aukštai“ (pvz., valdančiai politinei daugumai), juos įvairiausiais būdais žeminant.

Šį rugsėjį Greene, Twitteryje rašydama apie prezidento Joe Bideno kalbą, kurioje jis kritiškai atsiliepė apie „MAGA respublikonus“, palygino jį Hitleriu. Ji taip pat paskelbė vaizdo įrašą, kuriame Bidenas su mažais ūsais stovi ant pakylos su svastikomis už nugaros. Įraše girdėjosi Hitlerio, besikreipiančio į džiūgaujančią minią, balsas. Siekdama pažeminti Bideną, Greene trivializavo nacizmą ir su juo susijusias istorinius žiaurumus.

Naudodamosi nereikšmingomis, bet hiperbolizuotomis smulkmenomis, groteskiškai tyčiodamiesi iš politinio gyvenimo epicentre esančių asmenų, šiukšlių politikos atstovai vaizduoja elegantiškas aukas, nes jiems atrodo, kad aukos sindromas madingas. Todėl jie dažnai fantazuoja, kad juos atakuoja daugybė išorinių jėgų, tarp kurių ir globalizmo apologetai, ir liberalai su savo begaliniu liberalumu, ir apskritai progresyvios politinės jėgos. Tai agresyvūs, nuolat viskuo besipiktinantys ir įtarūs žmonės, kurių vargai ir bėdos projektuojami ne į save, o į kitus.

Šiukšlių politika gali būti vadinama ir kitais vardais, bet čia norėjosi atkreipti dėmesį į kai kuriuos šios politikos bruožus ir praktikas, sietinas su keista vienos socialinės klasės retorika ir vaizdynu. Savo autobiografijoje „Šoko vertė“ (angl. Shock value, 1981) jau minėtas režisierius Johnas Watersas rašė, kad šiukšlės visada privalo sujungti pasibjaurėjimą ir pramogą. Šiukšlių politika kelia pasibjaurėjimą, bet ji neabejotina pramoga, kuri žavi joje dalyvaujančių barokiniu karnavalu, totaliai nekorektiškais jų pasisakymais, paskalų pertekliumi, skandalų troškuliu ir dėmesiu juokingoms nuogirdoms.

Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius

Šaltinis: lrt.lt

Artūras Tereškinas. Atsilikusiųjų Lietuva

Šis rašinys – ironiška odė atsilikimui. Žodis „atsilikęs“ gali skambėti kaip keiksmažodis ir kaltinimas. Šiuolaikiniai sociologai ir antropologai paprastai susilaiko nuo tokių didžiulį neigiamą krūvį turinčių žodžių, nors yra mokslininkų (pvz., jau miręs britų istorikas Ericas Hobsbawmas), kurie jų nevengia.

Tu esi atsilikęs ir dėl to niekam tikęs, sako jie.

Kas įgalina mus kalbėti apie atsilikimą ir atsilikėlius? Pirmiausia tai modernybės arba modernaus amžiaus (prisiminkime, kad dabar jau gyvename postmodernioje epochoje) idėja, perpildyta tikėjimu progresu, racionalumu ir technologine raida. Pastarieji savo ruožtu intymiai susiję su atsilikimo samprata. Progreso ir regreso arba atsilikimo priešprieša išliko net po to, kai daugybė modernaus amžiaus projektų, pvz., mokslo kaip išganymo samprata, tikėjimas socialine lygybe ir nesibaigiančia žmonijos laime, žlugo.

Kažkur, modernybės ir postmodernybės šešėliuose, liko daugybė atstumtųjų, pasmerktųjų ir nereikalingų kitų. Atsilikėliais vadinti kolonizuotieji, neturtingi žmonės, seksualiniai ir lyčių maištautojai, moterys, asmenys su negalia, nusikaltėliai. Pavadinant šias žmonių grupes atsilikusiomis, joms primesta prastesnių būtybių etiketė.

Atsilikimą mėginta apibūdinti įvairiausiais socialiniais, politiniais ir psichosocialiniais terminais. Jis analizuotas kaip nesėkmė, vienatvė, buvimas auka, regresija, neviltis, gėda. Tai reiškia, kad atsilikimas – ir jausmų, kuriuos patiriame, sankaupa. Nostalgiškai žvelgiame atgal, nekenčiame savęs, depresuojame, nirštame, vengiame tikrovės, pasitraukiame į save ir jaučiamės nugalėti. Ne vienas iš mūsų esame išgyvenę šiuos jausmus. Ir ne vienas esame jautęsi kaip tie, kurie nepritapę prie to, kas vyksta aplink, ėmė ir „atsiliko“. Tai įprasta, ypač tiems, kuriuos visuomenė stigmatizuoja ir nuolat žemina (pvz., mane kaip homoseksualų vyrą).

Pakerėti susikurtos praeities dainų, lietuvių atsilikėliai paverčia save kartėlio, kliedesių, pykčio, pagiežos, neapykantos ir melo dainininkais.

Bet, kaip nuolat patiriantis aprašytus jausmus, pastebiu, kad šiuo metu Lietuvoje egzistuoja visiškai kitoks atsilikimas. Jį galima pavadinti sąmoningai džiugiu atsilikimu. Atsilikimu didžiuojamasi teigiant, kad jis didesnės Lietuvos visuomenės dalies bruožas. Sukurtas ištisas diskursas, supriešinantis „pažangiuosius“ ir „nepažangius atsilikėlius“. Nenoriu minėti šio diskurso kūrėjų pavardžių, tačiau lietuviškoje kraštutinėje dešinėje jų nors sunkvežimiais vežk.

Šie veikėjai nesustodami verkia ir dejuoja, kad yra užčiaupiami ir persekiojami (nuolatinės diskusijos apie atšaukimo kultūrą). Nepaisant neva visagalės atšaukimo kultūros, jie jaučiasi kaip tikri didvyriai su savo kartuvėmis, pastatytomis prie Seimo, „Youtube“ transliacijomis skambiais pavadinimais „Jie taip pasakė!“ ir internetinėmis peticijomis „Stop kitų žmonių džiaugsmui ir laimei!“. Viena atsilikimo šauklė marginaliniame portale rašė, kad „nepažangūs atsilikėliai“ – tai tikroji Lietuva, „tikrasis visuomenės stuburas“.

Šie atsilikėliai – vieninteliai dori žmonės, nes „besidarkantys pažanguoliai“ – tai mažuma, besistengianti įbrukti visiems „pažangos propagandą“, kurią jie dažnai dar vadina pažangos ideologija. Teigiama, kad ši ideologija dar labiau sustiprėjo per COVID-19 pandemija, kai iš vargšų atimtos paskutinės jų pilietinės teisės ir laisvės. O kur dar genderizmas, neomarksizmas, gėjystė ir panašūs dalykai, tiesiog smūgiuojantys išdidiems atsilikėliams į paširdžius.

Kaip ne vienas viešumoje veikiantis atsilikėlis teigia, istorijos ratas apsisuko. Tik šis posūkis liūdnai ironiškas. Visi, kuriuos (post)modernus amžius laikė atstumtaisiais ir atsilikėliais, dabar pakrikštyti pažanguoliais, nepaisant to, kad jie tik mažuma, nesudaranti „visuomenės stuburo“.

Buvimas atsilikusiu visiškai atitinka antidemokratines, antiskiepų, seksistines, homofobines, transfobines nuostatas, vyraujančias Lietuvoje.

Besididžiuojantieji atsilikimu negali nekartoti daugumai mūsų žinomos mantros: „prigimtinė“ šeima, tėvas, motina ir vaikas, lyčių papildomumas, „prigimtinis“ moterų išnaudojimas, „prigimtinis“ vyriškumas, heteroseksuali diktatūra – visa tai, ką neva pažangioji visuomenės „mažuma“ nori iš jų atimti ir pasisavinti. Todėl kraštutiniai filosofai, laisvų visuomenių ir krikščioniškų kultūrų institutai, tradicinių šeimų sąjūdžiai ir basakojės mamos vis nenustoja verkę, kad visų, kurie kovoja prieš tos pačios lyties partnerystę ir Stambulo konvenciją, laukia patyčios, antrankiai, bausmės.

Įdomu ir tai, kad daugumai šių veikėjų (tai dažniausiai kraštutiniai dešinieji, sąmokslo teorijų šalininkai, kunigai, Seimo narių padėjėjos ir pan.), besididžiuojančių atsilikimu, kliūva ir pats kapitalizmas. Jis dažniausiai tėra suvokiamas kaip vartojimo rinkos, prieštaraujančios pastovioms tapatybėms, ar tai būtų lytinės, šeiminės, religinės ar profesinės tapatybės. Kapitalizmas kaltas ir dėl to, kad, jų žodžiais, skatina „belyčiams“ ir „keistalyčiams“ skirtų prekių rinkas. Jų logika remiantis, akivaizdu, kad translytis asmuo yra daug aršesnis prekių vartotojas nei, tarkim, koks nors tvirtos tapatybės atsilikėlis iš ciniškų neapykantos institutų. Vadinasi, tik tvirtos ir stabilios tapatybės – būdas pasipriešinti kapitalizmui. Pirmyn, atsilikėliai!

Visiems šiems asmenims, kurie nuolat supriešina progresą ir atsilikimą, atsilikimas yra orumo, pasididžiavimo ir pilietinio pasipriešinimo ženkliukas, išdidžiai pūpsantis ant jų krūtinių. Įsisegiau atsilikimą ir nešioju, nes juk esu visuomenės stuburas, nesvarbu, kad atsilikęs.

Buvimas atsilikusiu visiškai atitinka antidemokratines, antiskiepų, seksistines, homofobines, transfobines nuostatas, vyraujančias Lietuvoje. Išdidūs atsilikusieji nejaučia jokių skrupulų palaikydami šiuolaikines socialines hierarchijas ir nelygybę bei patologizuodami socialiniuose pakraščiuose egzistuojančius žmones. Bendra pažangiosios Lietuvos visuomenės dalies apatija tik dar labiau skatina atsilikusiųjų žiaurumą, nukreiptą į pabėgėlius, migrantus, translyčius, biseksualus ir kitas socialiai pažeidžiamas grupes.

Atsilikėliai beveik visada yra nostalgiški, nes siekia atkurti tai, kas neva prarasta, ar tai būtų mitologinis Ievos ir Adomo rojus, ar Žemaitės laikų Lietuva, ar trečiadienio meniu „Gustuko“ picerijoje. Jų žodyne vyrauja tokie žodžiai kaip atkūrimas, atstatymas, atgaivinimas ir atgimimas. Pats atsilikimas tampa nuolatiniu atkūrimo aktu.

Knygoje „Apšvietos dialektika“ (1947) filosofai Maxas Horkheimeris ir Theodoras W. Adorno yra kalbėję apie gręžimosi atgal pavojus. Šį žiūrėjimą atgal jie iliustravo Odisėjo ir sirenų – graikų mitologinių figūrų – pavyzdžiu. Pasak šių filosofų, sirenų dainavimas žavėjo galimybe nugrimzti į praeitį, nes jos pačios – ištisas praeities konteineris. Bet atsiliepti į jų dainas, vadinasi, leistis būti sunaikintam. Sirenos žinojo viską, kas vyko praeityje, bet ateitis buvo kaina, kurią turėjai sumokėti į jas atsigręždamas.

Atsilikėliai beveik visada yra nostalgiški, nes siekia atkurti tai, kas neva prarasta, ar tai būtų mitologinis Ievos ir Adomo rojus, ar Žemaitės laikų Lietuva, ar trečiadienio meniu „Gustuko“ picerijoje.

Odisėjui, pririštam prie laivo stiebo, pavyko išgyventi: sirenų dainos nesugebėjo jo nugalėti. Jį išgelbėjo tai, kad, net ir girdėdamas sirenų dainavimą ir atsigręždamas į jas, jis toliau judėjo pirmyn. M. Horkheimerio ir T. W. Adorno teigimu, Odisėjas pasiūlo idealų santykio su istorine praeitimi modelį: įsiklausyk į ją, bet neleisk, kad ji tave sunaikintų.

Deja, lietuvių atsilikėliai toli gražu ne odisėjai. Jie nesugeba nei prisirišti prie kartuvių, kurias valkiojo šalia Seimo, nei įsiklausyti į praeitį, nei užsikimšti ausų vašku, kaip Odisėjas padarė su savo jūreiviais. Pakerėti susikurtos praeities dainų, lietuvių atsilikėliai paverčia save kartėlio, kliedesių, pykčio, pagiežos, neapykantos ir melo dainininkais. Kitais žodžiais, dauguma atsilikėlių patys tapo tomis viliojančiomis, bet pražūtingomis sirenomis. Jų dainų perpildyti socialiniai tinklai.

Kai skaitau atsilikusiųjų neapykantos, reakcingo konservatizmo ir pasididžiavimo savo atsilikimu žinutes socialiniuose tinkluose ir „meinstryminėje“ žiniasklaidoje, neturiu vilties, kad jie gali pasikeisti. Gerai tik tai, kad dauguma jų gyvena įsivaizduojamoje praeityje ir kalbasi su keistomis praeities šmėklomis. O kokią revoliuciją gali sukelti tie, kurie trisdešimt (o gal šimtą?) metų miegojo, o atsibudę suvokė, kad visuomenės ateitis glūdi jų džiugiose atsilikimo fantazijose?