Artūras Tereškinas. Šiukšlių politika
Kai sakome „šiukšlių politika“, dažniausiai turime omenyje fizines šiukšles, teršiančias mūsų miestus ir kaimus. Prisimename sąvartynus ir šiukšlių rinkimo programas. Užuodžiame viešas ir privačias šiukšliadėžes, nors stengiamės nepastebėti besikaupiančių šiukšlių kalnų.
O tie, kurie pastebi, vienijasi į protesto judėjimus, pavadintus „Jūs smirdite“ (angl. You Stink) ir skanduoja apie šiukšlių krizę.
Bet šiukšlėmis vadinami ir žmonės bei žmonių grupės. Dažnai tai žmonės „ne savo vietoje“, peržengiantys tiek erdvines, tiek socialines ribas. Iš Jungtinių Amerikos Valstijų atėjusi sąvoka „baltosios šiukšlės“ apibūdina baltaodžius, priklausančius žemiausiai socialinei klasei. Iš baltųjų šiukšlių tyčiojamasi, jos menkinamos ir niekinamos. Iš JAV ši sąvoka pasklido po pasaulį – dabar baltosios šiukšlės yra globalaus pasaulio lumpenproletariatas, keliantis ir nerimą, ir susidomėjimą.
Visi, kada nors matę nors vieną „Džerio Springerio“ šou epizodą, žino, apie ką kalbu. 28 sezonus ir apie 4000 epizodų turėjusi laida buvo viena sėkmingiausių Amerikos televizijos programų, sistemingai viešinusi baltųjų šiukšlių gyvenimus ir tenkinusi žiūrovų poreikį jaustis pranašesniems. Laida dar labiau įtvirtino stereotipus apie šią gyventojų grupę kaip ištvirkusią, smurtaujančią, piktnaudžiaujančią alkoholiu, tingią ir kvailą. Vėliau baltosios šiukšlės klestėjo kitoje populiarioje laidoje „Honey Boo Boo štai ir čia“ (angl. Here comes Honey Boo Boo). Lietuvos ekranuose panašiausi stereotipai apie baltąsias šiukšles sklido iš TV3 laidos „24 valandos“.
Iš Jungtinių Amerikos Valstijų atėjusi sąvoka „baltosios šiukšlės“ apibūdina baltaodžius, priklausančius žemiausiai socialinei klasei.
Baltosios šiukšlės turi savo estetiką ir ikonografiją. Jos dažnai vaizduojamos kaip groteskiškos, isteriškos, besimėgaujančios maistu, gėrimais ir narkotikais. Kartu jos karnavališkos, jų elgesys perdėtas ir hiperbolizuotas. Jos išreiškia visa, kas „padorioje“ visuomenėje laikoma politiškai ir kultūriškai nekorektiška. Šie žmonės dažnai įgarsina alternatyvią tikrovę, gyvena ultrakonservatyvios politikos ir alternatyvių faktų visatoje.
Kalbant apie baltąsias šiukšles, norisi prisiminti ir jų ikonografo, žinomo amerikiečių kino režisieriaus Johno Waterso filmus „Rožiniai flamingai“ (1972), „Moterų bėdos“ (1974) ir „Beviltiškas gyvenimas“ (1977). Pats Watersas juos vadino „šiukšlių trilogija“. Šiuose filmuose baltosios šiukšlės, laužančios moralės, seksualumo ir padorumo normas, tampa savotiškais kontraherojais. Jie save išdidžiai vadina baltosiomis šiukšlėmis. Jie propaguoja prastą skonį ir alternatyvų pasaulį su alternatyviomis vertybėmis. Viena iš filmo „Rožiniai flamingai“ herojų Babs Johnson pakrikštija save „bjaurasties karaliene“.
Tačiau baltosios šiukšlės signalizuoja ir apie globaliai paplitusią socialinę nelygybę bei socialinę atskirtį, su kuria vis sunkiau tvarkytis. Gerokai lengviau saugiai atsiriboti nuo šių žmonių kaip nuo „apačių“, besikapanojančių tik jiems vieniems suprantamose karnavaliniuose vaidinimuose. Šis atsiribojimas susijęs su vidurinės klasės baimėmis ir socialine panieka neturtingų baltųjų šiukšlių „purviniems“ kūnams. Baltųjų šiukšlių etiketės atskleidžia ir aiškius klasinės diskriminacijos požymius skirtingose visuomenėse.
Dėl visų šių priežasčių baltosios šiukšlės yra naudingos ir kaip pedagoginė priemonė, skatinanti kritiškai apmąstyti socialinę nelygybę, kultūrines tapatybes ir netgi politiką. Ypač šiuo požiūriu įdomi politikos sritis, į kurią persikelia baltųjų šiukšlių retorika ir ikonografija. Nors ši politika, kurią galima vadinti šiukšlių politika, labiausiai pastebima JAV, tai globalus reiškinys. Puikiai šios politikos svarbiausius aspektus iliustruoja kraštutinių pažiūrų JAV respublikonų kongresmenė Marjorie Taylor Greene. Be abejo, taip pat gerai juos iliustruotų Agnė Širinskienė, Remigijus Žemaitaitis, Mindaugas Puidokas, Dainius Kepenis ir nemažai kitų politikų. Tačiau šįkart pasirinksiu neutralesnį, bet gana panašų savo kraštutinumu Greene atvejį.
Vienas iš svarbių šiukšlių politikos bruožų yra skirtumo tarp tikėjimo ir faktų, subjektyvios nuomonės ir tikrovės ištrynimas. Jei tikiu, vadinasi, taip ir yra. Viename iš savo pasisakymų Green teigė: „Turite susitaikyti su tuo, kad vyriausybė nori totaliai sekti kiekvieną jūsų gyvenimo žingsnį. Jie nori žinoti, kada valgote. Jie nori žinoti, ar valgote sūrainį, o tai labai blogai, nes Billas Gatesas nori, kad valgytumėte jo dirbtinę mėsą, kuri auga persikų medžio (sic!) lėkštėje [čia Green norėjo pasakyti „petri lėkštelėje“, bet sumaišė persikus su petri – autoriaus pastaba].
Taigi, tikriausiai kas nors jūsų kūne ims šnibždėti: ‚Ne, ne, ne, nevalgykite tikro sūrainio, jums reikia valgyti netikrą, netikrą mėsainį, netikrą Billo Gateso sukurtą mėsą“. Jie tikriausiai taip pat nori žinoti, kada einate į tualetą ir ar jūsų tuštinimasis vyksta laiku ir reguliariai“. Visa ši ilga citata perpildyta nuogirdų, absurdiškų įsivaizdavimų ir paranojiško įsitikinimo, kad kam nors svarbu, kada Marjorie Taylor Greene ar Remigijus Žemaitaitis tuštinasi.
Šiame Greene pasisakyme galima įžvelgti ir apokaliptinių įspėjimų apie šiuolaikinį pasaulį bei jo blogumą. Tai taip pat būdinga šiukšlių politikai. Apokaliptiniu įspėjimu alsuoja ir kitas Greene pasisakymas, neturintis nieko bendro su tuo, kas vyksta tikrovėje: „Jie tiesiog nori, kad jūs manytumėte, jog visi gyventojai staiga tapo homoseksualais arba translyčiais. Tiesiog ištisa karta, karta. Tikriausiai po kokių keturių ar penkių kartų nebeliks heteroseksualų. Visi bus arba homoseksualai, arba translyčiai, arba [lyčių] nonkonformistai, arba dar kokie nors iš 50 ar 60 skirtingų variantų sąrašo“.
Tokių apokaliptinių pasisakymų kupinos ir jau mano minėtų (o ir kai kurių nepaminėtų) Lietuvos politikų kalbos arba įrašai socialiniuose tinkluose.
Šiukšlių politikos atstovai siekia užpildyti viešąją erdvę efektingais pasisakymais, kurie paremti politinių paskalų ir politinio gyvenimo atliekomis. Tačiau jiems svarbiausia agresyviai atkreipti į save dėmesį ir per daug dažnai kartoti neretai absurdiškus dalykus. Tai tarsi gyvenimas tuščioje erdvėje, kurioje savo galią išreiški tik platindamas renkamas atliekas ir išdidžiai jas demonstruodamas. Visa tai paverčia politiką bereikšme visata, kupina nuolatinio tuštumos pertekliaus.
Šiukšlių politikos atstovai siekia užpildyti viešąją erdvę efektingais pasisakymais, kurie paremti politinių paskalų ir politinio gyvenimo atliekomis.
Dar vienas šios politikos bruožas – gėdos trūkumas. Tačiau jei tenka išgyventi gėdos jausmą, jis naudojamas tik nuraminti publiką, atkurti gerą savijautą, o ne realiai veikti siekiant spręsti socialines problemas ar mažinti socialinę neteisybę. Šiems politikams svarbu nejausti kaltės ir ją permesti tiems, kurie yra „aukštai“ (pvz., valdančiai politinei daugumai), juos įvairiausiais būdais žeminant.
Šį rugsėjį Greene, Twitteryje rašydama apie prezidento Joe Bideno kalbą, kurioje jis kritiškai atsiliepė apie „MAGA respublikonus“, palygino jį Hitleriu. Ji taip pat paskelbė vaizdo įrašą, kuriame Bidenas su mažais ūsais stovi ant pakylos su svastikomis už nugaros. Įraše girdėjosi Hitlerio, besikreipiančio į džiūgaujančią minią, balsas. Siekdama pažeminti Bideną, Greene trivializavo nacizmą ir su juo susijusias istorinius žiaurumus.
Naudodamosi nereikšmingomis, bet hiperbolizuotomis smulkmenomis, groteskiškai tyčiodamiesi iš politinio gyvenimo epicentre esančių asmenų, šiukšlių politikos atstovai vaizduoja elegantiškas aukas, nes jiems atrodo, kad aukos sindromas madingas. Todėl jie dažnai fantazuoja, kad juos atakuoja daugybė išorinių jėgų, tarp kurių ir globalizmo apologetai, ir liberalai su savo begaliniu liberalumu, ir apskritai progresyvios politinės jėgos. Tai agresyvūs, nuolat viskuo besipiktinantys ir įtarūs žmonės, kurių vargai ir bėdos projektuojami ne į save, o į kitus.
Šiukšlių politika gali būti vadinama ir kitais vardais, bet čia norėjosi atkreipti dėmesį į kai kuriuos šios politikos bruožus ir praktikas, sietinas su keista vienos socialinės klasės retorika ir vaizdynu. Savo autobiografijoje „Šoko vertė“ (angl. Shock value, 1981) jau minėtas režisierius Johnas Watersas rašė, kad šiukšlės visada privalo sujungti pasibjaurėjimą ir pramogą. Šiukšlių politika kelia pasibjaurėjimą, bet ji neabejotina pramoga, kuri žavi joje dalyvaujančių barokiniu karnavalu, totaliai nekorektiškais jų pasisakymais, paskalų pertekliumi, skandalų troškuliu ir dėmesiu juokingoms nuogirdoms.
Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius
Šaltinis: lrt.lt
Artūras Tereškinas. Atsilikusiųjų Lietuva
Šis rašinys – ironiška odė atsilikimui. Žodis „atsilikęs“ gali skambėti kaip keiksmažodis ir kaltinimas. Šiuolaikiniai sociologai ir antropologai paprastai susilaiko nuo tokių didžiulį neigiamą krūvį turinčių žodžių, nors yra mokslininkų (pvz., jau miręs britų istorikas Ericas Hobsbawmas), kurie jų nevengia.
Tu esi atsilikęs ir dėl to niekam tikęs, sako jie.
Kas įgalina mus kalbėti apie atsilikimą ir atsilikėlius? Pirmiausia tai modernybės arba modernaus amžiaus (prisiminkime, kad dabar jau gyvename postmodernioje epochoje) idėja, perpildyta tikėjimu progresu, racionalumu ir technologine raida. Pastarieji savo ruožtu intymiai susiję su atsilikimo samprata. Progreso ir regreso arba atsilikimo priešprieša išliko net po to, kai daugybė modernaus amžiaus projektų, pvz., mokslo kaip išganymo samprata, tikėjimas socialine lygybe ir nesibaigiančia žmonijos laime, žlugo.
Kažkur, modernybės ir postmodernybės šešėliuose, liko daugybė atstumtųjų, pasmerktųjų ir nereikalingų kitų. Atsilikėliais vadinti kolonizuotieji, neturtingi žmonės, seksualiniai ir lyčių maištautojai, moterys, asmenys su negalia, nusikaltėliai. Pavadinant šias žmonių grupes atsilikusiomis, joms primesta prastesnių būtybių etiketė.
Atsilikimą mėginta apibūdinti įvairiausiais socialiniais, politiniais ir psichosocialiniais terminais. Jis analizuotas kaip nesėkmė, vienatvė, buvimas auka, regresija, neviltis, gėda. Tai reiškia, kad atsilikimas – ir jausmų, kuriuos patiriame, sankaupa. Nostalgiškai žvelgiame atgal, nekenčiame savęs, depresuojame, nirštame, vengiame tikrovės, pasitraukiame į save ir jaučiamės nugalėti. Ne vienas iš mūsų esame išgyvenę šiuos jausmus. Ir ne vienas esame jautęsi kaip tie, kurie nepritapę prie to, kas vyksta aplink, ėmė ir „atsiliko“. Tai įprasta, ypač tiems, kuriuos visuomenė stigmatizuoja ir nuolat žemina (pvz., mane kaip homoseksualų vyrą).
Pakerėti susikurtos praeities dainų, lietuvių atsilikėliai paverčia save kartėlio, kliedesių, pykčio, pagiežos, neapykantos ir melo dainininkais.
Bet, kaip nuolat patiriantis aprašytus jausmus, pastebiu, kad šiuo metu Lietuvoje egzistuoja visiškai kitoks atsilikimas. Jį galima pavadinti sąmoningai džiugiu atsilikimu. Atsilikimu didžiuojamasi teigiant, kad jis didesnės Lietuvos visuomenės dalies bruožas. Sukurtas ištisas diskursas, supriešinantis „pažangiuosius“ ir „nepažangius atsilikėlius“. Nenoriu minėti šio diskurso kūrėjų pavardžių, tačiau lietuviškoje kraštutinėje dešinėje jų nors sunkvežimiais vežk.
Šie veikėjai nesustodami verkia ir dejuoja, kad yra užčiaupiami ir persekiojami (nuolatinės diskusijos apie atšaukimo kultūrą). Nepaisant neva visagalės atšaukimo kultūros, jie jaučiasi kaip tikri didvyriai su savo kartuvėmis, pastatytomis prie Seimo, „Youtube“ transliacijomis skambiais pavadinimais „Jie taip pasakė!“ ir internetinėmis peticijomis „Stop kitų žmonių džiaugsmui ir laimei!“. Viena atsilikimo šauklė marginaliniame portale rašė, kad „nepažangūs atsilikėliai“ – tai tikroji Lietuva, „tikrasis visuomenės stuburas“.
Šie atsilikėliai – vieninteliai dori žmonės, nes „besidarkantys pažanguoliai“ – tai mažuma, besistengianti įbrukti visiems „pažangos propagandą“, kurią jie dažnai dar vadina pažangos ideologija. Teigiama, kad ši ideologija dar labiau sustiprėjo per COVID-19 pandemija, kai iš vargšų atimtos paskutinės jų pilietinės teisės ir laisvės. O kur dar genderizmas, neomarksizmas, gėjystė ir panašūs dalykai, tiesiog smūgiuojantys išdidiems atsilikėliams į paširdžius.
Kaip ne vienas viešumoje veikiantis atsilikėlis teigia, istorijos ratas apsisuko. Tik šis posūkis liūdnai ironiškas. Visi, kuriuos (post)modernus amžius laikė atstumtaisiais ir atsilikėliais, dabar pakrikštyti pažanguoliais, nepaisant to, kad jie tik mažuma, nesudaranti „visuomenės stuburo“.
Buvimas atsilikusiu visiškai atitinka antidemokratines, antiskiepų, seksistines, homofobines, transfobines nuostatas, vyraujančias Lietuvoje.
Besididžiuojantieji atsilikimu negali nekartoti daugumai mūsų žinomos mantros: „prigimtinė“ šeima, tėvas, motina ir vaikas, lyčių papildomumas, „prigimtinis“ moterų išnaudojimas, „prigimtinis“ vyriškumas, heteroseksuali diktatūra – visa tai, ką neva pažangioji visuomenės „mažuma“ nori iš jų atimti ir pasisavinti. Todėl kraštutiniai filosofai, laisvų visuomenių ir krikščioniškų kultūrų institutai, tradicinių šeimų sąjūdžiai ir basakojės mamos vis nenustoja verkę, kad visų, kurie kovoja prieš tos pačios lyties partnerystę ir Stambulo konvenciją, laukia patyčios, antrankiai, bausmės.
Įdomu ir tai, kad daugumai šių veikėjų (tai dažniausiai kraštutiniai dešinieji, sąmokslo teorijų šalininkai, kunigai, Seimo narių padėjėjos ir pan.), besididžiuojančių atsilikimu, kliūva ir pats kapitalizmas. Jis dažniausiai tėra suvokiamas kaip vartojimo rinkos, prieštaraujančios pastovioms tapatybėms, ar tai būtų lytinės, šeiminės, religinės ar profesinės tapatybės. Kapitalizmas kaltas ir dėl to, kad, jų žodžiais, skatina „belyčiams“ ir „keistalyčiams“ skirtų prekių rinkas. Jų logika remiantis, akivaizdu, kad translytis asmuo yra daug aršesnis prekių vartotojas nei, tarkim, koks nors tvirtos tapatybės atsilikėlis iš ciniškų neapykantos institutų. Vadinasi, tik tvirtos ir stabilios tapatybės – būdas pasipriešinti kapitalizmui. Pirmyn, atsilikėliai!
Visiems šiems asmenims, kurie nuolat supriešina progresą ir atsilikimą, atsilikimas yra orumo, pasididžiavimo ir pilietinio pasipriešinimo ženkliukas, išdidžiai pūpsantis ant jų krūtinių. Įsisegiau atsilikimą ir nešioju, nes juk esu visuomenės stuburas, nesvarbu, kad atsilikęs.
Buvimas atsilikusiu visiškai atitinka antidemokratines, antiskiepų, seksistines, homofobines, transfobines nuostatas, vyraujančias Lietuvoje. Išdidūs atsilikusieji nejaučia jokių skrupulų palaikydami šiuolaikines socialines hierarchijas ir nelygybę bei patologizuodami socialiniuose pakraščiuose egzistuojančius žmones. Bendra pažangiosios Lietuvos visuomenės dalies apatija tik dar labiau skatina atsilikusiųjų žiaurumą, nukreiptą į pabėgėlius, migrantus, translyčius, biseksualus ir kitas socialiai pažeidžiamas grupes.
Atsilikėliai beveik visada yra nostalgiški, nes siekia atkurti tai, kas neva prarasta, ar tai būtų mitologinis Ievos ir Adomo rojus, ar Žemaitės laikų Lietuva, ar trečiadienio meniu „Gustuko“ picerijoje. Jų žodyne vyrauja tokie žodžiai kaip atkūrimas, atstatymas, atgaivinimas ir atgimimas. Pats atsilikimas tampa nuolatiniu atkūrimo aktu.
Knygoje „Apšvietos dialektika“ (1947) filosofai Maxas Horkheimeris ir Theodoras W. Adorno yra kalbėję apie gręžimosi atgal pavojus. Šį žiūrėjimą atgal jie iliustravo Odisėjo ir sirenų – graikų mitologinių figūrų – pavyzdžiu. Pasak šių filosofų, sirenų dainavimas žavėjo galimybe nugrimzti į praeitį, nes jos pačios – ištisas praeities konteineris. Bet atsiliepti į jų dainas, vadinasi, leistis būti sunaikintam. Sirenos žinojo viską, kas vyko praeityje, bet ateitis buvo kaina, kurią turėjai sumokėti į jas atsigręždamas.
Atsilikėliai beveik visada yra nostalgiški, nes siekia atkurti tai, kas neva prarasta, ar tai būtų mitologinis Ievos ir Adomo rojus, ar Žemaitės laikų Lietuva, ar trečiadienio meniu „Gustuko“ picerijoje.
Odisėjui, pririštam prie laivo stiebo, pavyko išgyventi: sirenų dainos nesugebėjo jo nugalėti. Jį išgelbėjo tai, kad, net ir girdėdamas sirenų dainavimą ir atsigręždamas į jas, jis toliau judėjo pirmyn. M. Horkheimerio ir T. W. Adorno teigimu, Odisėjas pasiūlo idealų santykio su istorine praeitimi modelį: įsiklausyk į ją, bet neleisk, kad ji tave sunaikintų.
Deja, lietuvių atsilikėliai toli gražu ne odisėjai. Jie nesugeba nei prisirišti prie kartuvių, kurias valkiojo šalia Seimo, nei įsiklausyti į praeitį, nei užsikimšti ausų vašku, kaip Odisėjas padarė su savo jūreiviais. Pakerėti susikurtos praeities dainų, lietuvių atsilikėliai paverčia save kartėlio, kliedesių, pykčio, pagiežos, neapykantos ir melo dainininkais. Kitais žodžiais, dauguma atsilikėlių patys tapo tomis viliojančiomis, bet pražūtingomis sirenomis. Jų dainų perpildyti socialiniai tinklai.
Kai skaitau atsilikusiųjų neapykantos, reakcingo konservatizmo ir pasididžiavimo savo atsilikimu žinutes socialiniuose tinkluose ir „meinstryminėje“ žiniasklaidoje, neturiu vilties, kad jie gali pasikeisti. Gerai tik tai, kad dauguma jų gyvena įsivaizduojamoje praeityje ir kalbasi su keistomis praeities šmėklomis. O kokią revoliuciją gali sukelti tie, kurie trisdešimt (o gal šimtą?) metų miegojo, o atsibudę suvokė, kad visuomenės ateitis glūdi jų džiugiose atsilikimo fantazijose?
