Šanchajaus dangoraižiai ir Indijos sutartinės santuokos
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinės antropologijos studijų programos vadovas profesorius Vytis Čiubrinskas dalį 2017 m. pavasario semestro dirbo Kinijoje, kur tarėsi dėl ateities galimybių bendradarbiauti, vykdant studentų mainų programas.
Kuo Kinija gali būti patraukli antropologui, kokias temas galėtų rinktis studentai?
Tyrimų kryptys gali būti labai įvairios – ypač tyrimus vykdantiems magistrantams ir doktorantams. Pavyzdžiui, tiriamieji kontekstai gali būti atrasti Šanchajuje – griaunamas senasis Šanchajus ir statomi dangoraižiai. Gali būti koncentruojamasi į urbanizacijos kontekstus, ankštą gyvenimo būdą. Kita galima kryptis – paveldo politika, galima tirti, kaip paveldas muziejinamas, reprezentuojamas, kiek leidžiama mažumietiško (Kinija didžiuojasi turinti 53 etnines mažumas) alternatyvizmo, ką skatina valstybė? Aktualus ir kaimas, kaimo gyvenimas, krikščionybės, liuteronybės plitimas – kaip sekuliarioje valstybėje plinta nevietinė religija? Galimi ir paribio zonų, ypač Pietų ir Pietvakarių Kinijos, kontekstai, Šinziano provincijos ir Kazachstano prekyba, nelegalios migracijos klausimai. Visa tai – perspektyvios temos jauniems tyrėjams.
Kodėl žvalgomasi taip toli? Europos antropologo žvalgymasis į tolimus kraštus gali atverti naudingų perspektyvų. Namie tyrinėti sunkiausia, dėl to Europa – balta dėmė antropologijoje. Atsiribojimas nuo gimtų kraštų padeda pamatyti, vieni sakytų, Vakarų grimasas, aš sakyčiau – konfigūracijas. Rytietiškas Vakarų konfigūracijas. Kinija veržiasi būti Pietų Korėja, ši veržiasi būti Japonija, o Japonijoje ir Pietų Korėjoje pastebime labai daug vakarietiško gyvenimo būdo standarto.
Ką nutarėte Kinijoje?
Kinijoje sutarėme dėl vadinamųjų „field schools“– lauko tyrimų mokyklų, kurios Kinijoje labai praktikuojamos. Pavyzdžiui, Minzu universitete, kuriame lankiausi, įprasta, kad tyrėjai – antropologai, o ypač etnologai – turi savo tyrimo lauką, kuris yra geografiškai tiksliai apibrėžtas, taip pat yra įprasta į tas vietas siųsti studentus atlikti praktikas. Norime siekti apibusių mainų, keistis vizituojančiais studentais Kinijoje ir Lietuvoje. Priimti juos ne tam, kad sėdėtų auditorijoje, bet kviesti į praktinius lauko tyrimus. Kalbėjome ir apie vasaros mokyklas, kuriose vyktų intensyvūs užsiėmimai. Taip pat, galima galvoti apie ilgalaikius vizitus. Studentai galės ruošti tyrimo projektus, ar ten studijuoti. Studijų anglų kalba nėra daug, bet jų yra. Kinijoje galima rasti labai įdomių studijų krypčių: kovos menų, arbatos kultūros, kinų medicinos studijos.
Ar galimas glaudesnis mokslinis bendradarbiavimas su Kinijos mokslininkais?
Žinoma, neišvengiama tam tikrų kliūčių, nes dalis institucijų, mokslininkų dirba metodologinio nacionalizmo rėmuose, jie turi pataikyti į valstybinį užsakymą – tai akivaizdu ir mažumų tyrimų perspektyvoje. Kažkodėl etninė dauguma, haniai, netyrinėjami, o etninės mažumos tyrinėjamos – tai akivaizdžiai rodo tam tikrą tendencingumą. Tad su dalimi mokslininkų bendradarbiauti būtų nelengva, tačiau yra ir gausybė kitų, kurie yra tikrai atviri, ne tik, kad nepriklausomai mąstančių, bet ir skelbiančių darbus, jei ne Kinijos, tai Vakarų mokslinėje spaudoje. Visgi, ne Mao rėžimo laikai.
Žinoma, kad yra užmegzti ryšiai ne tik su Kinija, tačiau ir su Indija. Kokios tyrimų kryptys atsiskleidžia Indijoje?
Turime nusistovėjusį mainų tiltą su Dževaharlal Neru universitetu Delyje. Apie Indiją galima pasakoti nė kiek nemažiau, negu apie Kiniją. Joje kontroversijos tikrai nemažai. Nors Indija postkastinė, joje vis dar akivaizdi hierarchizacija. Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė prieš pusmetį apsigynė disertaciją iš Indijos Antropologijos, iš neliečiamųjų – dalitų – studentų judėjimo apie jų aktyvizmą, socialinį mobilumą, grupės galią, identiteto politiką. Taip pat galima tyrinėti Indijos migracijas ir diasporą, ypač grįžtamąją. Tai itin pastebima tarp tarp sikhų kilmės žmonių, kurie grįžta, investuoja, stato šventyklas ir mokyklas Pendzabe. Tirtinos ir socialinių lyčių santykių sferos, nes visuomenė persiorentuoja iš sutartinių vedybų į laisvąsias, vyksta vis daugiau laisvų apsisprendimų. Taip pat vis labiau netoleruojamas infanticidas – Indijoje ilgą laiką vyravo berniuko politika. Dar viena kryptis – Indijos politika.
Kinijos Komunistų partijos propagandoje propaguojamas „progresas“ ir „civilizuotumas“, o Indijos šūkis – „Mes esame didžiausia pasaulio demokratija“. Indiškoji demokratija – kaip ji sukonstruota, kaip ji veikia? Ten daugybė kairuoliškų partijų, lenininė, marksistinė, komunistinė, naksalistų – vietinių kraštutinių radikalų. Socializmo labai daug. Stipriai pulsuojantis politinis gyvenimas, aktyvi kova tarp jų rinkimuose, savivaldoje, universitetuose. Aktyviai mitinguojama. Aktyvus partinis gyvenimas turi paieškos formą. Intelektualai mano, jog Indija turi būtinai surasti savąjį kelią, nes jai netinka kapitalizmas ir socializmas. Dževaharlal Neru universitetas yra labai kairuoliškas ir labai tinkamas tirti.
Koks žmogus turėtų rinktis antropologijos studijas?
Socialinės antropologijos studijas turėtų rinktis žmogus, kuris yra atviras pasauliui, neturi susikurto vieno mastelio „kaip turėtų būti“. Jis turi norą pažinti bei norą keistis, turi neabejingumą žmonių – ar tai būtų verslininkai ar čiabuviai, ar etninės mažumos ar migrantai – problemoms, bėdoms, nesantaikoms. Gali pritaikyti globalias, palyginamas žinias, nes pasaulis daug platesnis nei Vakarai.
Interviu autorė – VDU studentė Rūta Staniulytė.
