Psichikos sveikatos priežiūra: prievarta ar pagalba?

Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys

LR Seimo planai vėl nuvilia: vietoje to, kad klotų įstatyminius pamatus demokratiškai, žmogaus orumą ir jo teises gerbiančiai Lietuvai kurti, rengiasi įtvirtinti atgyvenusias, antidemokratines prievartos prieš žmogų formas. Vietoje to, kad Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas būtų tobulinamas, įvedant sveikatą stiprinančias pagalbos žmogui priemones, skatinama kontrolė, prievarta ir žmogaus izoliavimas.

Lietuvoje psichikos sveikata vis dar suprantama ne kaip profesionali, orumu ir socialine įtrauktimi grįsta pagalba žmogui, bet kaip gydymas vaistais ir prievartinis jo atribojimas nuo visuomenės. Prievartinė hospitalizacija ir gydymas įteisinami kaip visuomenės apsaugos nuo žmogaus forma, vietoje to, kad būtų kuriama kompleksinės pagalbos žmogui mechanizmai.

Seimas nepaiso žmogaus teisės gauti visavertę, profesionalią pagalbą, kad jis galėtų visavertiškai gyventi visuomenėje. Nors psichikos sveikatos politika, įskaitant ir atitinkamus įstatymus, privalo plėtoti pagalbos, o ne prievartos prieš žmogų, priemones.

Įstatymu įtvirtinusi prievartinę hospitalizaciją, Lietuva dar sykį pademonstruos pasauliui negerbianti tarptautinių įsipareigojimų. Lietuva, ratifikuodama Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, įsipareigojo gerbti žmogaus teises, sukurti pagalbos mechanizmus negalią turintiems žmonėms, įskaitant ir psichosocialinę negalią. Konvencijos 14-as straipsnis įvardija valstybės pareigą užtikrinti, kad neįgalieji lygiai su kitais asmenimis įgyvendintų teisę į asmens laisvę ir saugumą; kad tokiems asmenims nebūtų neteisėtai ar savavališkai atimta laisvė, kad bet koks jų laisvės atėmimas būtų suderinamas su įstatymu ir kad laisvės atėmimas jokiu būdu nebūtų teisinamas neįgalumu, įskaitant ir psichikos sutrikimą.

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas yra išaiškinęs, kad prievartinė hospitalizacija dėl sveikatos sutrikimų prieštarauja Konvencijai ir yra žmogaus teisių pažeidimas. Bet kuri gydymo forma, įskaitant hospitalizaciją, gali būti taikoma tik remiantis laisvu ir informacija pagrįstu paties asmens sutikimu. JT Neįgaliųjų teisių Komitetas daug sykių kreipėsi į šalis, kviesdamas jas uždrausti prievartinę hospitalizaciją į psichiatrines ligonines, remiantis numanomu ar tikru žmonių psichikos sutrikimu (Konvencijos 25 straipsnis). Be to, žmogaus veiksnumo ribojimas taip pat yra prievartos forma ir žmogaus teisių pažeidimas. Tai vienareikšmiškai nustato Konvencijos 12-as straipsnis ir Komitetas, atlikdamas šio straipsnio išaiškinimą.

Ne prievarta turi būti taikoma, hospitalizuojant žmogų ar atimant jo pilną ar dalinį veiksnumą. Teisėkūra privalo šalinti diskriminacines teisines sąlygas ir kurti kompleksinės pagalbos žmogui ir jo šeimai mechanizmus, įskaitant psichologinę, socialinę, medicininę ir teisinę pagalbą. Kompleksinė sveikatos priežiūra ir gyvenimas visuomenėje yra žmogaus teisė, o valstybės prievolė yra sukurti profesionalius ir žmogaus orumą gerbiančius pagalbos mechanizmus. Tokiu keliu žengia šalys, kurios gerbia visus, įskaitant turinčius psichosocialinę negalią, savo piliečius.