Nuo Basanavičiaus, Sąjūdžio iki Garliavos: kodėl praradome tikėjimą elitu ir kada atsirado paralelinė Lietuva?
Raginimų „kovoti su elitu“ Lietuvoje galima išgirsti per protestus ir iš politikų lūpų. Elitu gąsdinama, jis vaizduojamas kaip valstybės yda, pažadus apie antielitizmą žeria kuriamos naujos politinės jėgos.
Priešpriešas kuria ir valstybės politika
Paprastai, kalbant apie elitą, turima omeny žmonės, turintys tam tikrą kapitalą, portalui LRT.lt sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros vedėja Jurga Bučaitė-Vilkė. Pavyzdžiui, išskiria ji, kapitalas gali būti ekonominis, politinis ar sprendimų priėmimo, informacinis, socialinio pripažinimo bei prestižo.
J. Bučaitė-Vilkė atkreipia dėmesį, kad tam tikro kapitalo žmonės gali sukaupti dėl politinės sistemos, kai per rinkimus išrenkami atstovai, turintys sprendimų priėmimo galią. Tačiau kiti elitą supranta per socialinės nelygybės ir socialinių klasių sistemą – manoma, kad dalis žmonių išnaudojami, o dalis turi daugiau ir platesnių galimybių.
„Man atrodo, kad Lietuvoje diskursas labiau per gyvenimo šansus, vyrauja priešpriešos per socialinių klasių perspektyvą naratyvas. Lyg ir nekvestionuojama, kad politikai yra išrinkti, deleguoti, bet elitas daugiau matomas per ekonominio vartojimo, gyvenimo šansų turėjimą, profesinį pripažinimą. Per tai formuojasi priešprieša“, – komentuoja VDU sociologė.
Anot jos, prie tokios priešpriešos gali prisidėti ir valstybės politika, kuri formuoja sankirtas. Kaip pavyzdį J. Bučaitė-Vilkė pateikia „Tūkstantmečio mokyklų“ projektą – jis gali kurti elitistinį požiūrį į švietimą ankstyvame vaikų amžiuje.
„Tai kuria priešpriešas, kad elitas ar tie žmonės, kurie gyvena didmiesčiuose, savo vaikams gali suteikti didesnius šansus gyvenime, palyginti su tais, kurie gyvena regione. Tai yra ta valstybės politikos pusė, kuri gali palaikyti sankirtas, elitistinį požiūrį“, – tvirtina VDU Sociologijos katedros vedėja.
Taigi, pabrėžia J. Bučaitė-Vilkė, sankirtas tarp vadinamojo elito ir ne elito veikia neteisybės jausmas, o jas galima dirbtinai suformuoti arba panaikinti: „Žmonės daugiau reflektuoja savo šeimos situaciją, asmeninius ir individualius pasirinkimus savo situacijoje, kad ko nors negalėjo arba neturėjo galimybių.“
Sociologės teigimu, stebėdami, kad ir vaikų išsilavinimo galimybės priklauso nuo gyvenamosios vietos, žmonės jaučia neteisybę – iš čia taip pat atsiranda ilgalaikis nepasitenkinimo ir nepripažinimo jausmas.
Elitas matomas neigiamoje šviesoje
Tačiau, teigia J. Bučaitė-Vilkė, egzistuoja ir kapitalistinė vakarietiška pasiekimų sistema, kad, remdamasis savo pajėgumais, talentu, darbštumu ir galimybėmis, gali pasiekti daugiau ir tapti elitu.
„Amerikietiškoje kultūroje tai labai ryšku. Socialinių klasių vartojimas ir gyvenimo būdas visur panašus, vakarietiškas, tad ir šie principai persikelia, jie Lietuvoje labai ryškūs, kad per savo galimybes, atkaklumą ir asmenines savybes nenuleisdamas rankų gali pasiekti tikslą“, – kalba sociologė.
Vis dėlto ji svarsto, kad taip buvo anksčiau: „Dabar vaikai ir jaunuoliai iš rajonų neįstoja į aukštąsias mokyklas dėl prasto pasirengimo. Gal tai jau nebeveikia – atsiranda paveldėtojų klasės, iš to kyla neteisingumo jausmas, nes matome, kad ir verslininkų vaikai dirba, perima verslą, jau nuo pat mažens turi labai geras galimybes.“
Pašnekovė sutinka, kad neretai elitas Lietuvoje suvokiamas neigiamai, o ypač tai juntama socialiniuose protestuose, kur elitui apibūdinti pasitelkiama neigiama konotacija.
„Gal Lietuvoje elitas nelaikomas nauda visuomenei, gal labiau kaip tik remiamasi Marxo pirmosiomis idėjomis, tai suvokiama kaip išnaudotojų klasė – ar tai būtų kultūros, ar švietimo elitas, (…) ekonominis, ar politinis elitas – yra neigiamos konotacijos“, – pabrėžia J. Bučaitė-Vilkė.
Pasak jos, ne visi gali sutikti su neoliberalizmu, nes jis kalba apie laisvąją konkurenciją ir paties žmogaus pastangas, lyderystę, – ne visi turi tokias sąlygas ir tai suvokia, o iš to gali kilti ir skaudulių.
