Lietuvos demografinė krizė: kodėl jau praradome Vilnių ir Kauną ir kaip šį procesą suvaldyti? (I dalis)
Demografinė krizė Lietuvoje buvo viena populiariausių prieš Seimo rinkimus vykusių debatų temų. Dažnai šios krizės ženklai paviršutiniškai aptariami ir žiniasklaidoje. Tiesa, pažvelgti plačiau į Lietuvą jau kelis dešimtmečius krečiančią ir daugelyje sričių savo įtaką rodančią problemą dažnai vengiama.
Nuo 1992 metų iki 2018-ųjų Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo 23 procentais. Nuo 3,7 milijonų iki 2,81 mln. Per 25 metus Lietuva neteko tiek gyventojų, kiek gautume sudėję dabar Vilniuje ir Kaune gyvenančius žmones.
Emigracija, gimstamumo mažėjimas ir padidėjęs tam tikrų grupių mirtingumas – tokius pagrindinius demografinės krizės dėmenis nurodo Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, habilituota daktarė, Demografinių tyrimų centro vadovė Vladislava Stankūnienė.
„Šias problemas turime jau du dešimtmečius. Jos sudėtingėja, gausėja ir sunkoka įžvelgti teigiamesnius poslinkius. Pagal bendrą demografinę situacija esame dugne. Pagal daugumos demografinių procesų neigiamus pokyčius esame blogiausiose pozicijose Europoje ir ne tik. Demografinės prognozės labai nepalankios. Populiacija senės labai sparčiai – artimiausiais dešimtmečiais labai sumažės darbingo amžiaus gyventojų“, – konstatavo mokslininkė.
Vardindama demografinių problemų priežastis prof. habil. dr. V.Stankūnienė pažymėjo, kad labai dažnai pasiduodama pagundai išskirti problemas ir aptarti atskiras priežastis, nepastebint ar nenorint pastebėti, kad jos susiję.