Juozas Augutis: Atkurkime universitetų autonomiją
Lietuvos aukštojo mokslo bendruomenė kaip maža visata, sovietmečio suspausta į vieno universiteto ir kelių institutų bei akademijų branduolį, po nepriklausomybės sprogimo susiskaldė ir ėmė skrieti į visas puses.
Akademinės bendruomenės susiskaldymo ir nutolimo priežasčių galima būtų įvardinti bent keletą. Tačiau viena iš esminių – valdžios pastangos biurokratizuoti mokslą. Pirmasis po nepriklausomybės Mokslo ir studijų įstatymas, aiškus ir lakoniškas, įtvirtinantis universitetų ir aukštųjų mokyklų autonomiją, nubrėžiantis griežtas ribas ministerijai, buvo greitai okupuotas ir apgyvendintas biurokratų bei vidutinybių. Svarbiausias uždavinys buvo sumažinti aukštųjų mokyklų autonomiją, apriboti laisvų, kūrybiškų mokslo ir studijų formų kūrimą, o didžiausias noras – suskaldyti akademinės bendruomenės vienybę. Liūdniausia, kad tai pavyko su kaupu. Pirmoji rimta biurokratų pergalė buvo studentų krepšelių įvedimas. Iš ministerijos varpinės išdidžiai buvo paskelbta, kad pasibaigė aukštųjų mokyklų nepriklausomybės era – nuo dabar ministerija nustatys, kiek ir kokių krepšelių kuriai studijų krypčiai paskirti. Universitetai ir kolegijos dėl krepšelių pradėjo kovoti tarpusavyje. Kad ta kova būtų dar aršesnė, ministerija ėmėsi nustatinėti sąlygas studentų priėmimui į aukštąsias mokyklas, ir, galiausiai, per LAMA BPO, perėmė jį į savo rankas. Kodėl aukštosios mokyklos nepasipriešino? Ne taip viskas lengva ir paprasta. Biurokratija prieš aukštojo mokslo krepšelizaciją atliko apšaudymą sunkiąja artilerija. Universitetai ir kolegijos buvo apkaltinti nesąžiningu studentų priėmimu, kokybės mažinimu ir pradėjo kitą kampaniją su šūkiu, kad Lietuvoje – per daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu. Aukštosios mokyklos, turėdamos skirtingo populiarumo programas, būdamos skirtingo patrauklumo miestuose, pasidavė šiai provokacijai, ėmė kovoti vienos prieš kitas, kurti atskirus aljansus, menkinti vienos kitas, bandyti pelnyti tuo metu valdžioje esančių politikų ir ministrų palankumą. Tą darė visi be jokios išimties. Kare kaip kare. Antras kirtis universitetų autonomijai buvo jų valdymo funkcijų atėmimas iš senatų ir perdavimas taryboms. Pirmieji tarybų sudarymo nuostatai buvo tokie, kad pusę narių turėjo skirti ministras. Prieš tokį pasikėsinimą į universitetų autonomiją pirmasis pradėjo kovoti Vilniaus universitetas. Deja, visi kiti universitetai tylėjo ir kova buvo pralaimėta. Tarybos, nors ir švelnesne forma, universitetuose buvo įvestos.