Interviu su Mokyklinės psichologijos studijų programos studente Gintaute

Mokykline psichologija

Nors vasarą yra įprasta atostogauti, tą daro ne visi. VDU Mokyklinės psichologijos II kurso studentė Gintautė Jegorovaitė įgyvendino Lietuvos mokslo tarybos finansuotą 2 mėnesių trukmės projektą „Ikimokyklinio amžiaus vaikų sakytinės kalbos vertinimas: tėvams skirto klausimyno psichometriniai rodikliai“ (tyrimo vadovė dr. Jurga Misiūnienė).

Kalbiname Gintautę apie jos projektą ir patirtį jį įgyvendinant.

Gintaute, pradėkime nuo Tavo tirto reiškinio – kuo yra svarbu tyrinėti sakytinę vaikų kalbą?

Sakytinės kalbos tyrinėjimas dėmesio vertas jau vien todėl, nes tai yra ypatingas reiškinys – gebėjimas kalbėti žmones skiria nuo gyvūnų.  Mano akimis, atrodo neįtikėtina, kad vaikai per maždaug trejus metus įgyja pagrindinius kalbėjimo įgūdžius. Atrodytų, trimetis dar toks mažas, bet jo žodyno apimtis jau gali siekti 900 žodžių – kaip tiek sutelpa toje galvelėje? Žinoma, tai nėra vienintelė priežastis, dėl ko svarbu tyrinėti šį reiškinį. Sakytinė kalba glaudžiai siejasi su kitomis gyvenimo sritimis. Pavyzdžiui, jei vaikas intensyviausiu kalbos mokymosi laikotarpiu neįgyja net pagrindinių kalbėjimo įgūdžių, vėlesniame amžiuje gali kilti mokymosi, bendravimo, elgesio ir emocinių sunkumų. Tyrimai rodo, kad vaikai, negalintys aiškiai išreikšti savo minčių šeimos nariams ir bendraamžiams, ima jausti nerimą, kad jų poreikiai nebus patenkinti. Taigi tikėtina, kad tokiu atveju vaikas gali prarasti bendravimo teikiamą džiaugsmą ir užsidaryti savyje. Sakytinės kalbos tyrimai taip pat gali padėti identifikuoti esamus sunkumus bei prisidėti prie rekomendacijų tėvams ar pedagogams kūrimo, nurodant, kaip būtų galima padėti vaikui lavinti kalbėjimo įgūdžius. Tokie tyrimai šių dienų visuomenėje aktualūs, nes pastaruoju metu daugėja vaikų, kurie, sulaukę 3 metų ar vyresnio amžiaus, dar negeba laisvai kalbėti.

Kuo šis projekto įgyvendinimas buvo naudingas Tau, kaip psichologijos specialistei ir tyrėjai?

Šio projekto įgyvendinimo metu įgijau gilesnių teorinių žinių apie vaiko sakytinės kalbos raidą ir vertinimą. Nors teorijos skaitymas nėra pati smagiausia projekto įgyvendinimo dalis, tačiau nuodugnus susipažinimas su kitų atliekamais moksliniais tyrimais padeda pagrįsti tyrimo poreikį, aktualumą ir eigą. Remiantis teoriniu tematikos pagrindu, sukūriau tyrimo instrumentą – Ikimokyklinio amžiaus vaikų sakytinės kalbos vertinimo skalę. Ši skalė, skirta tėvams, ir buvo pagrindinis mano projekto tikslas. Kurdama šią skalę pagilinau tyrimo instrumento kūrimo ir patikimumo vertinimo įgūdžius – reikėjo prisiminti kriterijus, kuriais remiantis vertinamas patikimumas ir atsakingai juos atsirinkti. Išmokau dar geriau naudotis SPSS programine įranga, o mokslinius tyrimus vykdančiam psichologijos specialistui tai vienas svarbesnių įgūdžių. Na, ir negaliu nepaminėti, kad tyrimas suteikė galimybę įgyti mokslo populiarinimo straipsnio ir mokslinio straipsnio rengimo publikavimui įgūdžius – iki šiol neteko daryti nei viena, nei kita, tad susipažinau su reikalavimais, keliamais mokslinio straipsnio rengimui, taip pat mokiausi mokslinės literatūros analizės rezultatus pritaikyti skaitytojams ne iš akademinės aplinkos.

Kokie buvo didžiausi įspūdžiai ir kokie kilo didžiausi iššūkiai?

Pats didžiausias įspūdis buvo diena, kai sužinojau, kad mano projektas bus finansuojamas. Puikiai prisimenu tą akimirką – dar nebuvau gavusi oficialaus laiško apie projekto finansavimą ir naršydama „Facebook“ sraute atsitiktinai pamačiau Psichologijos katedros „postą“ su sveikinimo tekstu, kuriame akį patraukė mano vardas ir pavardė. Žinoma, kad stabtelėjau jį paskaityti ir tuomet mane užplūdo neapsakomos emocijos. Vienu metu jaučiau ir džiaugsmą, ir pasididžiavimą savo darbu, bet taip pat pajaučiau, kokia atsakomybė ir įsipareigojimas manęs laukia ateinančius du vasaros mėnesius. Kadangi vasara – toks metas, kai norisi atsipalaiduoti ir laiką leisti nerūpestingai, nemenkas iššūkis buvo struktūruotai susidėlioti savo darbų planą ir, be abejo, jo laikytis. Nesumeluosiu sakydama, kad projekto įgyvendinimas reikalavo prie suplanuotų veiklų padirbėti bent po valandą kiekvieną dieną, pavyzdžiui, į svarbius laiškus teko atsakinėti net ir kelionės metu, o klausimyno nuorodą potencialiam respondentui teko išsiųsti vėlyvą šeštadienio vakarą.

Kokių patarimų turėtum jaunesniems kolegoms, planuojantiems savo ateities tyrimus?

Mano nuomone, planuojant savo tyrimą, yra labai svarbu aiškiai atsakyti sau į du klausimus:

  1. Ką savo tyrimu aš noriu atskleisti?
  2. Kodėl tai yra svarbu ir prasminga?

Jai pačiam nėra iki galo aišku, kur link norisi eiti, gali kilti pasimetimas ir taip galima prarasti laiko, ypač, jei tyrimas vykdomas vasaros laikotarpiu. Na, o žinojimas, kodėl tai yra svarbu ir prasminga reikalingas ne tik tyrimo aktualumui ir naujumui pagrįsti, bet ir argumentų pateikimui būsimiems respondentams, kurie ne visada noriai dalyvauja tyrime, prieš tai iki galo neišsiaiškinę pačių įvairiausių dalykų.

Dar keletas patarimų, kurie labiau susiję su emocijomis, galinčiomis kilti projekto vykdymo metu:

  1. Neprarasti užsidegimo, jei kas nors nepasiseka.
  2. Būti lanksčiam, nes nebūtinai viskas vyks taip, kaip jums norėsis.
  3. Būti pakančiu ir atjaučiančiu ne tik tyrimo vadovui, kuris ne visada turi galimybę atsakyti į klausimą per pirmas penkias minutes (nors tau ir atrodys, kad atsakymo reikia „čia ir dabar“), bet ir sau, ieškant balanso tarp darbo ir poilsio.

Kuo šis tyrimas yra naudingas Tau pačiai kaip žmogui? Kuo šie tyrimai gali būti naudingi tėvams, mokytojams ar kitiems asmenims?

Kadangi vaiko sakytinės kalbos tema mane domina jau ketvirtus metus, šis tyrimas buvo dar viena galimybė suprasti, kaip stipriai aš esu „užsidegusi“ ir kokią didžiulę prasmę matau vaiko sakytinės kalbos reiškinio nagrinėjime. Taip pat šis tyrimas prisidėjo prie mano asmeninių kompetencijų ugdymo: kantrybės, lankstumo, atidumo, laiko planavimo.

Kalbant apie tėvus, vaiko sakytinės kalbos tyrimai gali padėti rasti atsakymus į jiems svarbius klausimus. Kasdienybėje tenka susidurti su nerimaujančiais tėveliais, kurie yra susirūpinę, kad jų vaikas jau toks didelis, o vis dar kalba tik „mama“ ir „tete“. Norisi būti tuo žmogumi, kuris prisidėtų prie informacijos apie vaiko kalbos raidą sklaidos. Mano nuomone, vienas iš geriausių būdų, kaip galima tokiems tėveliams padėti – pirmiausia edukuoti juos apie vaikų kalbos raidos ypatumus.

Mokytojams vaikų sakytinės kalbos tyrimai labiausiai naudingi vėlgi iš edukacinės perspektyvos. Analizuodami tokių tyrimų rezultatus, pedagogai įgytų reikalingų žinių, kaip jie galėtų prisidėti prie vaiko sakytinės kalbos įgūdžių lavinimo. Įgijus tokias žinias, atsivertų galimybės bendradarbiavimui su mokinių tėveliais, ir tuomet būtų teikiama visapusiška pagalba, neabejotinai atnešanti laukiamus rezultatus.

Panašią naudą matau ir kitiems asmenims – artimiesiems bei seneliams irgi prasminga išmanyti vaikų kalbos raidos ypatumus. Kuo daugiau suaugusių asmenų prisidės prie vaiko kalbėjimo įgūdžių ugdymo, tuo geresnių rezultatų visiems kartu pavyks pasiekti.