Gražioji epocha vartojimo mekoje
Vytauto Didžiojo universiteto docentė Aurelija Mykolaitytė savo disertacinėje monografijoje “Gražiosios epochos stilistika: XX amžiaus pradžios literatūriniai žaidimai” rašo, kad estetika prieš šimtmetį bylojo jaunystę, kūrybinę drąsą ir gyvybingumą. Mūsų laikais Vilniaus Gedimino prospekte matomi pasipuošę ir akivaizdžiai grožiu susirūpinę žmonės savąja laikysena teigia, kad estetika šiais laikais tėra galios ir pinigų turėjimo ženklas.Iki pat Antrojo pasaulinio karo Kaunui buvo būdinga tai, kad čia gyveno žmonių sluoksnis, kurio esminis bruožas buvo pabrėžiamas estetizmas: nuo kasdienės aplinkos, aprangos iki architektūros. Šiuo atveju, estetizmas dažniausiai liudijo vidinę inteligenciją ir kūrybingumą. Kaip ir daugumoje Europos, ypač jos rytinės dalies, valstybių, taip ir Lietuvoje po minėtos istorinės katastrofos grožis prarado savo pirmapradį nesuinteresuotumą, bohemos kvapą ir laisvės ilgesį. Vis sparčiau besivystant neoliberaliajam kapitalizmui, grožis ir estetizmas, kaip taikliai pastebi A.Mykolaitytė, šiandien yra metodas galią turinčiųjų rankose. Gražiais ir brangiais daiktais šiandien liudijamas ne intelektinis pajėgumas ar drąsa gyventi kitaip, o atvirkščiai – elementarus bukumas ir paklusnumas sistemai.