Fotomenininkės Rasos Dautartaitės paroda „Nerimo moterys“
VDU Socialinių mokslų fakulteto (Jonavos g. 66) pirmojo aukšto erdves papuošė
kūrybinių ir socialinių projektų autorės, fotomenininkės, VDU absolventės Rasos Dautartaitės paroda „NERIMO MOTERYS“. Kviečiame apsilankyti!
„Draugai vadina mane kovotoja. Didžiuojasi manimi. O aš jau pusvalandį sėdžiu ligoninės priimamajame ir nesustodama verkiu. Draugas renka visus įmanomus numerius mano telefone. Kai akys apdžiūsta ir pakeliu akis, apsidairau. Sėdintys aplink žmonės turbūt galvoja, kad man tikrai labai skauda arba kažkas ką tik mirė. O mirė tik mano kovingumas, tad nusiginklavusi laukiu gelbėjimo nuo nerimo, nuo panikos atakų. Nuo baimės gyventi. Nuo savo pačios širdies dūžių. Čia jaučiuosi saugi, nors puikiai suprantu, kad jie nesupranta manęs ir nieko manyje nemato. Mato tik tai, kad pas juos prašausi nebe pirmą kartą. Noriu tabletės. Raminamųjų. Nebenoriu nieko jausti ir jau mintyse renkuosi lovą palatoje. Tai mane prablaško. Vienintelis dalykas, kurį man reikėjo pasakyti, kad jaučiuosi beviltiškai. O aš nutylėjau. Susirinkau savo špagas ir grįžau namo kovoti toliau.
Pasakų knygose, filmuose magijos ir nesuprantami dalykai mums atrodo stebuklingi. Nesuvokiami. Dar labiau įdomūs. Paslapčia, net pagalvojame kaip būtų smagu turėti tai, ko neturi ar nemato, nemoka kiti. O galbūt kaip filmų aktorė išgyventi stichinę nelaimę, slaptą misiją, išgelbėti gyvenimo meilę iš kažkieno gniaužtų. Tai būtų labai smagu kalbant apie stebuklingas galias, talentą, ugdytą nuo vaikystės. Tačiau leiskite nukrypti į visai kitą pusę. Turiu šiokios tokios „magijos“, kurią vadinu nerimo sutrikimu. Ją taip pat ugdžiau turbūt nuo vaikystės. Tai psichologinis negalavimas. Pakeičiantis gyvenimą. Jo dėka atsiranda baimės, susikuria naujos taisyklių. Deja, jis nepadės išgyventi tos stichinės nelaimės, o greičiau ją sukurs mano kūne nerimo ar panikos atakos forma. Šios mano magijos kiti nemato. Jos iki galo suvaldyti dar neišmokau.“
