Dr. Daiva Bartušienė: Mano santykis su studentais yra apie abipusius mainus ir dalinimąsi
Dėstytojo darbas šiuolaikiškame, nuolat kintančios visuomenės lūkesčius ir poreikius atliepti siekiančiame universitete yra kupinas tiek naujų profesinių galimybių, tiek ir tam tikrų iššūkių. Kalbiname studentų geriausiai 2022–2023 m. m. įvertintą Socialinių mokslų fakulteto dėstytoją dr. Daivą Bartušienę apie tai, ką reiškia būti dėstytoju ir kas šiandien yra geras dėstytojas.
Daiva, kas Tau yra geras dėstytojas?
Man „geras/a dėstytojas/a“ yra toks/ia, kuris/i puikiai išmano savo dėstomus dalykus ir geba juos suprantamai bei įdomiai perteikti, yra teisingas/a, nebijo pasakyti „nežinau“, turi gerą humoro jausmą ir kai reikia yra saviironiškas/a.
Kokį santykį sieki kurti su studentais?
Žinodama, kad šiuolaikinio žmogaus pažinimo galimybės yra labai plačios visada į studentus/es žvelgiu kaip į žmones iš kurių aš taip pat galiu sužinoti ir išmokti kažką naujo, o ne tik juos kažko išmokyti. Studentai/ės man pirmiausia yra žmonės, kurie turi skirtingų gyvenimo patirčių, skirtingus požiūrius, skirtingus įsitikinimus, nuostatas, kurios gali net labai skirtis nuo to, ką turiu aš. Todėl ir mano santykis su jais yra labiau apie abipusius mainus ir dalinimąsi, o ne tik davimą kažko. Vienose srityse galbūt aš turiu žinių ir patirties daugiau, bet kituose dalykuose jie, todėl, ypač eidama į pirmus semestro susitikimus, būtent sau nuolat tai primenu. Ir, žinoma, pačios disciplinos, tai yra, sociologija ir antropologija padiktuoja patį santykį su studentais. Man kaip antropologei atrodo lyg savaime kraujyje į žmones, o tuo pačiu ir į studentus/es žiūrėti be išankstinių nuostatų, leisti jiems būti tokiais, kokie jie yra, o santykį kurti per pažinimą. Dažnai studentai/ės klausia, o ką Jūs galvojate, ne kaip dėstytoja, o kaip žmogus? Suprantu jų norą išgirsti ne tik mokslinę tam tikrų dalykų versiją, bet ir mano asmeninę, gal kartais kaip bandymą pasitikrinti, kiek vertybiškai esame artimi, arba nutolę, tačiau atsakydama visada stengiuosi neprimesti savo nuomonės ir pažiūrų, o parodyti, kaip susiformavo mano asmeninės pažiūros.
Ar galėtum pasidalinti, kokie iššūkiai Tau kyla dirbant su studentais ir kaip Tu juos sprendi?
Žinoma, iššūkių kyla. Kai kurie dalykai nesikeičia ir išliko tie patys dar nuo tada, kai pati buvau studentė, pavyzdžiui, akademinis nesąžiningumas. Tai buvo prieš 15 metų, taip yra ir dabar. Tačiau pats studento socialinis kultūrinis portretas yra stipriai pasikeitęs per paskutinius 10 metų. Didžioji dalis studentų nebėra tik studentai, dažnai jie yra dirbantys studentai, studijas derinantys su aktyvizmu, šeima, verslais, savanorystėmis, savęs atstovavimu, kitais įsipareigojimais, kurie neišvengiamai sukuria sąlygas kilti naujiems iššūkiams dėl laiko planavimo, didelio užimtumo ir neturėjimo pakankamai vidinių resursų įsigilinti į studijuojamus dalykus. Tad kartais padvelkia toks nemalonus skubos ir paviršutiniškumo jausmas, nes studentai/ės (kaip ir dėstytojai) turi per daug atsakomybių, kurias kartais lemia negebėjimas prioretizuoti, o kartais pasirinkimo neturėjimas, pavyzdžiui, mokamos studijos dėl kurių tenka dirbti. Bandydami suderinti daug skirtingų veiklų studentai dažnai yra priversti ieškoti alternatyvaus laiko atsiskaitymams, o universitetai siekdami atliepti šiuos poreikius yra tapę ypatingai lankstūs, kartais pamirštant, kad dėstytojas/a turi taip pat ribotus laiko ir energijos resursus. Tad lankstumas ir bandymas atliepti kiekvieno studento individualius studijų poreikius kartais tampa nemažu iššūkiu. O ką jau kalbėti apie studentų neuroįvairovę, psichikos sveikatos iššūkius. Nuostabu, kad universitetai tampa vis atviresni įvairovei, bet kuo labiau įvairūs tampame, tuo sudėtingiau susitarti dėl bendrų dalykų, nes jie paprasčiausiai nebeatliepia situacijų įvairovės. Tačiau aš į visa tai linkusi žvengti kaip į progresyvius pokyčius, kaip į neišvengiamą kaitą, kuri yra būtina, nes skatina augti. Mes, dėstytojai/os turime nuolat permąstyti dėstomą turinį, metodus, vertinimo kriterijus, komunikaciją su studentais ir kitus dalykus. Tačiau tiek sociologinė vaizduotė – gebėjimas matyti studentą daug platesniame socialiniame ir kultūriniame kontekste, tiek antropologinė empatija – bandymas iš vidaus pažinti studentus mane natūraliai išlaisvina iš įvairių galimų nesusipratimų, kurie galėtų kilti. Nors egzistuoja toks reiškinys kaip „sėkmingo studento“ stereotipas nuolat sau primenu, kad sėkmingos studijos yra su daugybe asmeninių, institucinių, ekonominių ir kitokių iššūkių, kurių mes, kaip dėstytojai kartais nepastebime ir nežinome. Todėl pagrindinis mano siekis yra savo auditorijoje sukurti kuo saugesnę ir jautresnę aplinką, kurioje studentai galėtų ir norėtų būti atviri ir kalbėtų apie savo iššūkius. Bet iš to kyla ir rizika peržengti saugias ribas tarp buvimo dėstytoja ir drauge. Panašiai kaip motinystėje, kurioje nuolat ieškai tos saugios ribos tarp buvimo savo vaikams teisinga, tvirta mama ir atlaidžia drauge. Beje, bandymas suderinti motinystę ir akademinę karjerą yra taip pat didžiulis iššūkis.
O kas Tau patinka Tavo darbe? Kas labiausiai džiugina? Ir kas nelabai?
Likti akademiniame gyvenime mane labiausiai skatina būtent ta darbo dalis su studentais. Tai sunku, bet mane tai ypač įkvepia. Savo vidumi turbūt aš esu pati tikriausia mokytoja. Tokia ir buvo mano vaikystės svajonė – tapti mokytoja. Labiausiai man patinka ieškoti būdų, kaip kartais nuobodžius dalykus, pavyzdžiui, kokią nors klasikinę socialinę teoriją perteikti įdomiais ir šiuolaikinio žmogaus realybę atliepiančiais pavyzdžiais. Tačiau šiame darbe specifiška yra tai, kad darbo rezultatas yra ne visada lengvai pastebimas, o atgalinis ryšys ne visada aiškus. Kartais semestro pabaigoje susimąstau, o vis dėlto, kokią mane studentai/ės mato kaip dėstytoją, kokią jie mane pamatė per šį semestrą, su kokiais „take away“ išeina iš mano paskaitų, ką jie/jos apie mane pasakos kitiems studentams/ėms. Apie visa tai mes žinome labai mažai. Taip pat nuolatinis neapibrėžtumo, neužbaigtumo ir begalybės jausmas. Pavyzdžiui, aš nuolat galvoju, kad paskaitai pasiruošti visada galima geriau, nesvarbu, kiek ilgai ir stipriai jai ruošiesi. Taip pat beviltiškumo jausmas, kad nespėji visko išanalizuoti ir perskaityti, kas publikuojama, nes visko yra tiesiog neįsivaizduojamai daug.
Ar galėtum pasidalinti Tau labiausiai įsiminusia patirtimi iš savo kaip dėstytojos darbo?
Tų prisiminimų yra tikrai daug ir įvairių. Niekada nepamiršiu tos dienos paskaitų kai prasidėjo Rusijos karas prieš Ukrainą ir negalėjau sustoti verkti. Auditorijoje buvo pagal studijų mainų programas atvykusių studentų iš Ukrainos ir aš niekaip negalėjau susikaupti galvodama apie juos. Po paskaitos iš studentų gavau labai daug palaikančių žinučių, kurios mane nuramino, nes save labai kaltinau, kad paskaita buvo nesklandi ir per daug emocinga. Taip pat žinau, ką reiškia pamiršti ateiti į baigiamąjį egzaminą. Egzaminas vyko nuotoliu, o aš pamiršau jį reikiamu laiku aktyvuoti. Teko atsiprašyti studentų/čių, viską perplanuoti, bet laimei išsprendėme taikiai.
Ko palinkėtum jauniesiems dėstytojams, tik pradedantiems eiti šiuo keliu?
Tiek ruošiantis paskaitoms, tiek apskritai organizuojant visą studijų procesą, o ypač dėstant auditorijoje pasitelkti humorą. Žinoma jis turi būti etiškas, subtilus ir tikslingas. Taip pat linkėčiau nebijoti ir kai reikia studentams pasakyti „nežinau, bet galiu pasidomėti“, nes laikai, kai „dėstytojas/a viską žino“ jau seniai praėjo. Jeigu įmanoma, skatinu įtraukti studentus/es į studijų planavimą, bet taip pat labai aiškiai nusistatyti bendravimo ribas ir jas iškomunikuoti.
O ko palinkėtum studentams?
Dažnai semestro pradžioje studentams sakau, kad turėsime savotišką trumpalaikį romaną, tai yra, vos keturis mėnesius truksiančius, tačiau labai artimus santykius, todėl visada kviečiu pasistengti kurti atvirą ir sąžiningą santykį. Norisi padaryti viską, kad ta pažintis taptų, jeigu ne meilės, tai bent gražios draugystės, o ne nusivylimo istorija. Todėl jeigu kažkas nepavyko, pamiršot, negalėjot, praleidot, nepadarėte, tai sąžiningai ir prisipažinkit, o ne bandykit kurti abejotinas pasiteisinimo priežastis. Nuoširdus prisipažinimas visada turi daugiau šansų, todėl labai vertinu, kai studentai/ės atvirai pasako, kartais ir nelabai malonias priežastis, pavyzdžiui, tai, kad prieš savaitę buvo pakeisti vaistai nuo depresijos ir teko patirti didžiulius šalutinius poveikius dėl kurių negalėjo atvykti į paskaitas. Bet svarbiausias mano palinkėjimas – susirinkite visas geriausias galimybes ir patirtis, kurias siūlo universitetas, kad vėliau netektų gailėtis dėl praleistos progos.
