Dr. Daiva Bartušienė. Kas, kaip ir ką rašo apie neuroįvairovę ir autizmą?

Daiva Bartušienė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros lektorė, žurnalas „Lietaus vaikai“

Šio straipsnio idėja gimė po renginio Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, kur buvau pakviesta skaityti paskaitą apie literatūrą autizmo ir neuroįvairovės tema. Iš pradžių atrodė, kad tai bus tik kelių knygų apžvalga, tačiau greitai supratau, kad ši tema yra puikus būdas pamatyti daug platesnį mūsų šiuolaikinės visuomenės vaizdą, kurio fone ir atsiranda neuroįvairovė.

Šiame straipsnyje labiausiai sieksiu atsakyti į klausimą, kodėl šiandien populiariosios neuromokslinės literatūros apie žmogaus smegenis yra beveik tiek pat, kiek ir receptų knygų; kodėl šis žanras toks populiarus ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse; kodėl dabar neuromokslai yra geriausiai parduodama mokslo sritis, o neuromokslinės žinios vis giliau skverbiasi į mūsų kasdienį gyvenimą ir santykius.

Populiarioji neuromokslinė literatūra

Jau kuris laikas Lietuvoje ir kitose Vakarų pasaulio šalyse greta populiariosios psichologijos literatūros įsitvirtino kitas mokslo populiarinimo žanras – populiarioji neuromokslinė literatūra. Gydančios smegenys“, „Save keičiančios smegenys“, „Laimingos smegenys“, „Smegenų skurdas“, „Apple“ smegenys“, „Supersmegenys“, „Išsivalyk smegenis“, „Moters smegenys“, „Kaip veikia kūdikio smegenys“, „Vaiko smegenys paaiškintos tėvams“, „Treniruokite smegenis“…

Tai – tik keli pavadinimai knygų, kurių viršeliuose įvairiais pavidalais vaizduojamos žmogaus smegenys, o jų turinys mums žada stulbinamus karjeros, meilės, mokslo ir apskritai gyvenimo pasiekimus… Šiose knygose bandoma ne tik atsakyti į klausimą, kaip veikia mūsų mintys ir jausmai, bet ir pasiūloma galybė sprendimų, kaip pasiekti geriausią savo vaiko arba savo paties versiją.

Todėl populiariosios neuromokslinės ir neuropsichologinės knygos šiuo metu yra vienos geriausiai parduodamų. Vien pažvelgęs į temų spektrą netrunki suprasti, kad neuromokslas (neuropsichologija, neurolingvistika, neurobiologija ir kt.) šiuo metu ne tik geriausiai parduodama mokslo sritis, bet ir įsiskverbusi į daugelį mūsų kasdienio gyvenimo sričių: vaikų auginimą, tėvų ir vaikų santykius, kūdikių ir vaikų ugdymą, sveikatos priežiūrą, komunikaciją, vadybą, lyderystę ir t. t. Kartais tas poveikis reiškiasi taip subtiliai, kad plika akimi sunku pastebėti, kaip ir kokiu mastu neuromokslinės žinios šiandien „įdarbinamos“ įvairiose žmonių veiklose ir tarpusavio santykiuose. Nejučia peršasi mintis, kad SMEGENYS šiuo metu yra esminė viso to, ką vadiname žmogumi, priežastis ir pasekmė.

Tačiau svarbu pabrėžti, kad populiarioji neuromokslinė literatūra nėra mokslinė literatūra. Šios knygos – tik mokslo interpretacija, kai dažniausiai kitų sričių specialistai (psichologai, lyderystės ekspertai, neuroedukatoriai, raidos ekspertai, mitybos specialistai, pediatrai, pedagogai ir kt.) perinterpretuoja „tikrus“ neuromokslinius faktus ir žinias bei jų pagrindu pasiūlo „teisingų“ būdų, kaip auginti ir ugdyti vaikus, suprasti skirtingą lytį, daryti įtaką kitiems žmonėms ir tiesiog „teisingai gyventi“.

Nors šią literatūrą labai dažnai kritikuoja „tikrieji“ neuromokslininkai, kai kurie jų taip pat tampa tokių knygų autoriais. Argi ne puiku šiais sudėtingais laikais turėti dar vieną „teisingo gyvenimo manualą“? Tačiau, nepaisant didelio populiarumo, šie neuromanualai sulaukia tiek pat kritikos, kiek ir visa populiariosios psichologijos (pozityviosios psichologijos) literatūra. Taigi pirmiausia paanalizuokime, kodėl šis žanras toks populiarus ir kodėl šie neuropsichomanualai kartais vadinami net „gyvatės nuodais“. O štai Stevenas Poole՚as šį žanrą įvardija kaip neurošiukšlės (angl. neurotrash), nes, anot jo, neuromokslinės žinios pasitelkiamos siekiant atsakyti į tokius klausimus, kurie niekada nebuvo skirti tokiems atsakymams ieškoti.

Kviečiame skaityti daugiau: https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/1579900/daiva-bartusiene-kas-kaip-ir-ka-raso-apie-neuroivairove-ir-autizma