doc. dr. Visvaldas Legkauskas. Korupcija baigiasi ir prasideda galvoje
Korupcija yra žmogui visiškai natūralus tikslų siekimo būdas. Kiekvienas žmogus savo tikslų stengiasi siekti maksimaliai efektyviai. Jei tam trukdo kokios nors bendruomenės ar visuomenės sukurtos kliūtys, žmogus pirmiausia ieško būdų apeiti sistemą.
Psichologo, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo dr. Visvaldo Legkausko komentaras LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
Autoritarinėse visuomenėse pagrindinė kliūtis žmogaus poreikiams tenkinti yra valstybės sistemos neteisingumas ir neefektyvumas. Neteisingumas kyla iš to, kad gėrybės dalijamos pirmiausia lojalumo valdžiai, o ne poreikių ar pastangų pagrindu. Skiriant į pareigas valstybės tarnyboje pagrindinis kriterijus taip pat yra kandidato lojalumas, o ne kompetencija. Valstybės tarnautojų kompetencijos trūkumas riboja valstybės aparato veikimo efektyvumą. Be to, kuo valstybės aparato veikime mažiau skaidrumo, tuo daugiau galimybių valdininkams pelnytis, todėl šie siekia kaip įmanoma labiau supainioti teisės aktus išlygomis ir išimtimis, taip sukuriant didžiulių galimybių korupcijai.
Korupcija yra pati galingiausia ne fizinės agresijos forma. Ji ne tik skurdina šalį dėl to, kad biudžeto pinigai tiesiog išvagiami, bet ir stabdo ekonomikos augimą, nes atbaido investuotojus. Dėl šios priežasties autoritarinių režimų valdomos šalys dažniausiai būna skurdžios. Kita vertus, gyventojų skurdas ir su juo susijęs nesaugumas skatina palaikyti kieta ranka saugumą užtikrinti žadančius politinius lyderius, tai yra autoritarus.
Korupcinei savivalei ir skurdui pasiekus kraštą, gyventojai galiausiai sukyla prieš autoritarinį režimą ir jį nuverčia. Žinoma, nauja valdžia visuomet pirmiausia žada įveikti korupciją. Tačiau tai nėra lengva, nes skurdžioje šalyje nėra kvalifikuotų valstybės tarnautojų. Net jei jų būtų, biudžete nėra pakankamai pinigų, kad būtų galima valstybės tarnautojams mokėti tokius atlyginimus, jog vogti nereikėtų.
