Doc. dr. Laura Šeibokaitė. Skubėk lėtai: kaip susiformuoja įprotis skubėti kelyje ir kaip jį keisti?

Kodėl net suvokdami rizikas vis tiek elgiamės gatvėje rizikingai: bėgame per kelią ir kertame gatvę ne tam skirtose vietose, viršijame greitį, nors tai darydami „laimime“ vos kelias minutes? Tyrimai rodo, kad nepaisant liūdnos eismo įvykių statistikos, daugelis lietuvių vis dar nesusimąsto, kad dėl neatsargumo, neatidumo ir skubėjimo kiekvienas gali tapti eismo įvykio auka arba nusikaltėliu.

Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Psichologijos katedros docentė dr. Laura Šeibokaitė, kalbėdama apie skubėjimą kelyje, pirmiausia atkreipia dėmesį į tuos žmones, kurie turi labai prastą laiko valdymo įgūdį.

„Yra žmonių, kurie visada įsitikinę, kad jiems reikės mažiau laiko kažkam atlikti, nei iš tiesų prireikia. Tokiu atveju žmogus, savaime aišku, nespėja ir vėluoja. O tas vėlavimas yra susijęs su skubesniu važiavimu. Tokių žmonių nėra mažai. Tai – laiko planavimo sunkumas, kurį galima įveikti. Vis dėlto tokie žmonės retai kada sąmoningai apsisprendžia treniruotis – jie tikisi, kad kažkas pasikeis savaime. Deja, taip nebus“, – sakė psichologė. Ji pridūrė, kad nepaisant amžino skubėjimo ir vėlavimo, tokie žmonės retai kada pavėluoja į svarbiausius gyvenimo įvykius. „Taigi, tai iš tiesų yra savotiškas nuolaidžiavimas sau“, – pabrėžė pašnekovė.

Skubėjimas kelyje labai glaudžiai susijęs su rizikingu ir neatsakingu vairavimu. Tyrimai rodo, kad tai lemia daug priežasčių, pavyzdžiui: aštrių pojūčių, adrenalino siekimas. Dar viena skubėjimo kelyje priežastis, būdinga daugeliui kelių eismo taisyklių pažeidėjų – tiek vairuotojų, tiek pėsčiųjų, yra nepažeidžiamumo iliuzija.

„Žmonės tiesiog galvoja, kad „man taip neatsitiks“, „aš suspėsiu“. Tačiau tai – iliuzija ir ji klaidinga, nes net ir vienas įvykis gali būti lemtingas. Kita vertus, labai dažnai žmonės tiesiog neįvertina savo elgesio pasekmių. Eidami per gatvę kaskart negalvojame apie blogiausius scenarijus – jeigu ir šmėsteli tokia mintis galvoje, tai tikriausiai tokią sekundės dalį, tad tikrai ne kiekvienam iki sąmonės ateina. Tai natūralu. Nes, jei žmogus nuolat galvotų apie nelaimes, jis gautų didžiulį emocinį krūvį. Pasąmonė mus saugo nuo tokio emocinio krūvio. Žinoma, saugumui kelyje tai nepadeda“, – sakė L.Šeibokaitė.

Policijos reidai rodo, kad neretai per gatvę skuba ne tik jaunesni, bet ir vyresnio amžiaus pėstieji. Kalbant apie vyresnius žmones, senjorus, psichologė pastebėjo, jog dažnai jie tinkamai neįvertina ir fizinių kūno pokyčių. Paprastai sakant – jaučiasi esantys jauni ir greiti, todėl klaidingai įsivaizduoja galintys rizikuoti savo sveikata ir gyvybe.

„Su senyvo amžiaus žmonėmis atsiranda natūralus su amžiumi susijęs senėjimas, kuris apima ir kognityvines, pažinimo funkcijas: reakcijos laiką, gebėjimą nuspręsti. Įvaizduokite, kas nutinka: jūs senstate, jaučiate, kad ir čia, ir ten skauda. Bet su galva pokyčių mažai jaučiate. O širdyje – vis dar jaunystė. Taigi, atsitinka taip, kad neįvertinamas suvokimo, reakcijos pablogėjimas“, – apie neatsakingą senjorų elgesį gatvėje sakė psichologė.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/gazas/naujiena/saugukelyje-lt/skubek-letai-kaip-susiformuoja-iprotis-skubeti-kelyje-ir-kaip-ji-keisti-787-1443206