Demografė Maslauskaitė: svarbu ne tik tai, kiek mūsų yra, bet ir kokie esame
Galvodami apie Lietuvos demografiją dažnai gręžiamės į trijų milijonų tautos paveikslą. Diskutuodami apie šeimą norime lygiaverčio atsakomybių pasiskirstymo, bet moterys ir mamos jų vis dar turi daugiau. Žengdami į sėkmingą Lietuvos ateitį turime iš naujo įvertinti valstybės šeimos politikos stiprybes ir iššūkius. Pasak sociologės, demografės Aušros Maslauskaitės, valstybės demografiniai pokyčiai – lėtas procesas, taigi turime atsakingai ir strategiškai planuoti su demografija susijusius valstybės sprendimus ir kantriai dirbti dėl norimo rezultato.
A. Maslauskaitė prisideda prie Lietuvos ateities vizijos „Lietuva 2050“ rengimo, yra Valstybės pažangos tarybos ir jos koordinacinės grupės narė, sociologė, demografė, VDU Sociologijos katedros profesorė, Lietuvos socialinių mokslų centro vyriausioji mokslo darbuotoja, Lietuvos mokslų akademijos narė.
Kaip valstybės ateities vizijoje „Lietuva 2050“ atsispindi šeimos politikos ir demografijos klausimai? Kodėl jie aktualūs Lietuvai?
Demografijos tema visame vizijos rengimo procese buvo viena iš ašinių. Dar pirmajame viešame renginyje, kuris žymėjo vizijos rengimo startą, demografija minėta kaip vienas svarbiausių Lietuvos ateities klausimų. Jam skirta daug dėmesio parengiamuosiuose vizijos kūrimo etapuose, atliktas didelis darbas rengiant analitinę ataskaitą apie Lietuvos demografinę būklę ir jos ateities perspektyvas. Galutiniame dokumente nugulė esminės gairės, kurios turėtų naviguoti mūsų demografinę, taip pat šeimos politiką. Džiaugiuosi, kad demografijos dalyje politinių siekių gairės yra realistiškos, įsiklausančios į demografinės tikrovės balsą. Mąstant apie ateitį būtina svajoti, turėti viziją, tačiau demografinė raida turi savo vidinę logiką ir jos būtina paisyti. Tikiuosi, kad demografinės politikos gairės tarnaus kaip riboženkliai, įrėminantys politinių veiksmų erdvę ateityje. Turėsime mažiau blaškymosi, siūbavimų, demografinės politikos kryptis nebus radikaliai sukiojama kas ketverius metus.
O atsakymas į klausimą, kodėl demografijos ir šeimos klausimai aktualūs Lietuvai, yra tiesiai prieš mūsų akis. 30 praėjusių metų visi trys demografinę būklę lemiantys procesai: gimstamumas, migracija, mirtingumas – iš esmės turėjo neigiamą ženklą. Esame sparčiai mažėjanti, senėjanti populiacija, jau šiandien jaučiame šių procesų pasekmes: mažiau kuriančių, dirbančių, besimokančių, auga spaudimas socialinei, sveikatos sistemoms, išryškėjo esamų infrastruktūrų ir poreikių neatitiktis. Ateitis gali būti dar niūresnė, jei demografinėje politikoje blaškysimės ir būsime vėtomi fantazijų, nepagrįstų sprendimų. Tokių brangiai kainavusių klaidų jau padaryta, ir labai nemažai.
Galima paminėti 2008 m. vaiko priežiūros atostogų reformą, kuri pailgino dosniai apmokamų atostogų laiką. Politikai vylėsi, kad taip padidins gimstamumą. Neva kuo ilgesnės ir geriau apmokamos atostogos, tuo daugiau vaikų susilauks šeimos. Keletą metų gimstamumas augo, bet daugiausia ne dėl išmokų, o dėl demografinių veiksnių. Tuo metu prie 40-ųjų gyvenimo metų artėjo karta moterų, kurios pirmosios buvo nukėlusios vaikų susilaukimą vyresniam amžiui. Dauguma tų vaikų ir taip būtų buvę pagimdyti, nepriklausomai nuo pasikeitusios vaiko priežiūros atostogų tvarkos. Tačiau džinas iš butelio buvo išleistas, valstybei tai brangiai atsiėjo, o išmokų mažinimas ateityje niekuomet nesutinkamas aplodismentais.
Kokių veiksmų turime imtis jau šiandien, norėdami ateityje išvengti klaidų ir pasiekti proveržį šeimos politikoje? Ar esame pajėgūs tai padaryti?
Išskirčiau kelis dalykus: susijusius su šeimos kaip politikos proceso principais ir su šeimos politikos siekiais, priemonėmis. Pirmieji yra bendresnio pobūdžio. Kas čia svarbu? Pirma, politikams, atstovaujantiems skirtingoms politinio spektro pozicijoms, ieškoti bendro vardiklio. Siekiant pagerinti šeimų padėtį, dėl daug dalykų galima sutarti ir tai nėra dalykai, tiesiogiai susiję su šeimos vertybėmis. Mažiau energijos eikvoti kultūriniams karams dėl šeimos. Palikime vertybes žmonėms, jie pajėgūs patys dėl jų apsispręsti. Antra, klausyti ir išgirsti, ką sako mokslas. Šeimos politika Lietuvoje yra politikų asmeninių patirčių įkaitė. Labai dažnai „faktus“ apie šeimą politikai kuria per savo asmeninę patirtį. Trečia, sutarti dėl strateginių dalykų ir kantriai dirbti. Demografiniai procesai inertiški, pokyčiai lėti, tad politiniai dividentai nebus greitai gaunami.
Kalbant apie siekius ir priemones reikėtų neiškrypti iš kelio, kuriuo jau einame, ir orientuotis į šeimai reikalingų paslaugų plėtrą, o ne pinigines išmokas. Čia susikerta socialiniai, švietimo, sveikatos paslaugų reikalai. Juos reikėtų organizuoti pagal socialinio teisingumo principą. Žmonėms gera jausti, kad šeimos turi tam tikrą porciją ateities garantijų, susijusių, pvz., su jų vaikų išsilavinimu. Švietimo kokybė neturi būti šeimos socialinio statuso klausimas.
Bet pažiūrėkime, ar tikrai išlaikome šią kryptį. Be to, kurti priemones, kurios padėtų gyventi dviejų dirbančių ir dviejų vaikus bei namus prižiūrinčių asmenų šeimai. Čia kalbama apie lyčių lygybės principą, kad ir kokias emocines reakcijas tai keltų mūsų politiniame lauke. Toks šeimos modelis harmoningai dera su mūsų laikmečiu. Galime svajoti apie dirbančio tėčio ir ilgai vaikus auginančios mamos šeimą, bet realybė skatina kitą modelį.
Šeima negyvena vakuume, ji yra sudėtinė visuomenės sistemų dalis. Kai turime nesuderinamumą, prieštarų, gauname neoptimistinį demografinį rezultatą. Dar vienas dalykas – šeimų gyvenimai labai įvairūs, todėl šeimos politika turi atsižvelgti į įvairias šeimas, jų poreikius. Aišku, idėjas būtina paremti biudžeto lėšomis. Esame šalis, kuri nusileidžia net ir kaimynėms pagal išlaidas šeimos politikos reikmėms.
Galvodami apie ateities Lietuvos šeimos politikos prioritetus, turėtume blaškytis mažiau nei per praėjusius tris dešimtmečius. Ieškoti pragmatinio konsensuso, tęsti pradėtus gerus dalykus, diegti sisteminį požiūrį. Tikiuosi, kad ir eisime šiuo keliu, investuosime į mokslinius tyrimus, įsiklausysime į jų išvadas. Viliuosi, kad vizijoje „Lietuva 2050“ nubrėžtos kryptys ras savo vietą ir lydimuosiuose dokumentuose, priemonių planuose. Tai mūsų kelrodės gairės ateities Lietuvos šeimos politikai.
Ar galime sukurti universalią šeimos politikos formulę, tinkamą kiekvienai valstybei?
„Lietuva 2050“ – originalus nacionalinis produktas. Rengdami viziją rėmėmės užsienio šalių taikyta metodologija, tačiau turinys – unikalus, būdingas tik Lietuvai.
Valstybė yra tarpininkė tarp šeimos ir ekonominio gyvenimo. Kai rinka savo geležine ranka spaudžia šeimą, turi įsiterpti valstybė. Jei būstas jaunai šeimai neįperkamas, nes jis visas priklausomas nuo privataus sektoriaus, valstybė turi rasti būdų, kaip padėti. Nėra vienos šeimos politikos formulės, kuri galėtų būti sėkmingai įgyvendinta visose valstybėse. Naudinga stebėti kitų šalių pavyzdžius, bet svarbu suprasti, kad negalime mechaniškai perimti ir į Lietuvą perkelti svetur naudojamo priemonių paketo. Galime būti panašūs pagal visuomenės sąrangą, struktūrinius dalykus, tačiau formuojant šeimos politiką svarbus kultūrinis kontekstas, nacionaliniai ypatumai. Tai būtina įvertinti, kitaip net ir geriausios priemonės neveiks arba duos atvirkštinį rezultatą.
Gimstamumo rodikliai, giliai šaknis įleidęs trijų milijonų tautos įvaizdis – mūsų visuomenei jautrūs klausimai. Kokia šiandien yra Lietuvos demografinė situacija?
Atsakant trumpai: demografijoje praeitis programuoja dabartį ir ateitį. Mūsų trijų dešimtmečių praeitis buvo niūri, todėl negalime tikėtis stebuklų. Atsižvelgiant į tai, nereikėtų tikėtis, kad tapsime keturių milijonų šalimi ar visuomene, kurioje absoliutus gimstančių vaikų skaičius šoktels keletą kartų. Nors migracijos procesai paskutiniais metais nuteikia bent minimaliai optimistiškiau, gimstamumas pasuko mažėjimo kryptimi. Mirtingumo rodikliai tai pat nėra džiuginantys. Be to, turime kartu gyvenančias skirtingas demografines Lietuvas: vienoje – stabilesnės šeimos, geresni sveikatos rodikliai, kitoje – priešingai. Ateities iššūkis yra užtikrinti ne tik tai, kad mes taip sparčiai nemažėtume, bet ir kad šios Lietuvos dar labiau neišsiskirtų.
Į demografiją mes reaguojame labai emociškai. Kolektyviniu lygmeniu esame prisirišę prie magiško trijų milijonų skaičiaus, manome, kad jam pasikeitus, mus ištiks apokaliptinis scenarijus. Visuomenėje įsijungia kolektyvinė baimė, kad išnyksime kaip tauta. Vis tik reikėtų suprasti, kad svarbu ne tik tai, kiek mūsų yra, bet ir kokie esame. Pakeiskime perspektyvą: susitelkime ne į galutinį gyventojų skaičių, bet į gyventojus ir jų gyvenimo kokybę.
Politikai labai dažnai nori greito rezultato, tačiau demografijoje tai neįmanoma, čia nėra burtų lazdelės efekto – gimstamumo ar vidutinės gyvenimo trukmės rodikliai nepakinta per vienus metus. Tai labai lėtas sisteminis darbas.
Vizijoje „Lietuva 2050“ ir jos lydimuosiuose dokumentuose labai aiškiai išdėstytas realus ateities scenarijus. Ateities vizijoje numatyta, kad įgyvendindami tam tikras demografinės politikos priemones mes galime stabilizuoti esamus rodiklius, o vėliau ir sėkmingai pajudėti pirmyn.
Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“ rengiama taikant inovatyvų ateities įžvalgų metodą. Jos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA), Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr. 10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Daugiau informacijos www.Lietuva2050.lt
