Ar Lietuvoje paisoma žmogaus teisių psichikos sveikatos priežiūroje?
Kauno „Arkos“ bendruomenės atstovės Indre Jaugėlaitė, Edita Daugėlaitė, Rūta Lašaitė ir VDU Socialinio darbo katedros prof. Jonas Ruškus
„Net Pasaulio psichiatrų asociacija, kuri daug kartų buvo kritikuota už pataikavimą prievartos kultūrai, kolaboravimu su totalitariniais režimais, dabar aiškiai stoja į žmogaus teisių pusę. Šito nematau Lietuvoje. Niekas nesako: kadangi esu gydytojas, nenoriu, kad mano rankos būtų suteptos prievarta“, – sako Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) vadovas Dainius Pūras.
Sistema maitina save pačią
Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vykusioje diskusijoje „Psichikos sveikata, psichosocialinė negalia ir žmogaus teisės – kokių permainų ir kodėl reikia Lietuvai?“, kurią organizavo ŽTSI ir VDU Socialinio darbo katedra, profesorius D. Pūras skaitė pranešimą, ar pasaulinės permainos psichikos sveikatos srityje ateina į Lietuvą, ir dalyvavo diskusijoje kartu su VDU Socialinio darbo katedros prof. Jonu Ruškum, žmogaus teisių aktyviste, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ tarybos nare Indre Giedre Gegeckaite bei Kauno „Arkos“ bendruomenės atstovėmis: Edita Daugėlaite, socialinėmis darbuotojomis Rūta Lašaite ir Indre Jaugėlaite.
„Lietuvoje turime virš šimto psichikos sveikatos centrų ir jie pateikiami, kaip toks įspūdingas proveržis Lietuvoje, pristatomi net tarptautinėms organizacijoms. Skamba įspūdingai: mažiau nei trims milijonams gyventojų turėti daugiau nei šimtą centrų. Tad vakariečiai, būdami naivūs, mano, kad tai yra fantastika. Tačiau iš tikrųjų tie centrai visai neatlieka bendruomeninių paslaugų funkcijų. Jeigu jų paklaustumėte, ką jūs darote, pavyzdžiui, kai žmogui diagnozuojama šizofrenija, tai jie atsakytų, kad gydo vaistais, o jeigu nepadeda, rekomenduoja stoti į eilę patekti į instituciją. Ši sistema net nežino pagrindinės savo misijos – kartu su kitais sektoriais užtikrinti kompleksinę pagalbą visiems žmonėms, kurie turi bet kokią psichosocialinę negalią. Vadinasi, visus šiuos metus mes prasnaudėme, bet vis dar nepripažįstame, kad tai yra akivaizdus sisteminės nesėkmės pavyzdys“, – teigė D. Pūras.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovas Dainius Pūras ir žmogaus teisių aktyvistė, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ tarybos narė Indrė Giedrė Gegeckaitė
Anot jo, didžiausia problema, vis dėlto, – ne socialinis, o sveikatos sektorius: „Sistema maitina save pačią. Gamina naują produkciją, kad būtų užpildyta šeši tūkstančiai vietų. Oficialiai jūs išgirsite iš mano kolegų, kad čia jokios problemos nėra ir šita sistema veikia, bet kaip gali būti kitaip, kai nėra jokios kitos alternatyvos“.
Pasak ŽTSI vadovo, dar 2001 m. Pasaulio sveikatos organizacija nurodė, kad kiekvienoje valstybėje privalo būti teikiamos penkios būtinosios paslaugos: medikamentinis gydymas, nuolatinė psichologinė pagalba, psichosocialinė reabilitacija bendruomenėje, profesinė/darbinė reabilitacija ir apsaugotas būstas. Tačiau praėjo 22 metai, o Lietuvoje viso to nėra.
Institucija – dar viena diskriminacijos forma
Tuo metu mūsų šalyje vietoj kompleksinės pagalbos žmonės su negalia įprastai yra uždaromi institucijose, taip apribojant tiek Asmenų su negalia teisių konvencijoje, tiek Konstitucijoje įtvirtintas laisves.
„Institucija, kad ir kokio pobūdžio ji būtų, jau yra diskriminacijos forma. Institucija žmogui yra nenatūralu. Vaikui natūralu yra augti šeimoje su 24 val. per parą jiems įsipareigojusiais suaugusiaisiais. Suaugę žmonės taip pat turi teisę gyventi bendruomenėje lygiomis teisėmis su visais kitais. Jie turi teisę negyventi specialiai jiems sukonstruotose aplinkose, o turėti savo būstą, gauti visą jiems reikalingą pagalbą ir priėjimą prie visų viešųjų paslaugų“, – sako VDU Socialinio darbo katedros prof. J. Ruškus.
Anot jo, Lietuvoje kaip ir visoje Europos sąjungoje, deinstitucializacija nuėjo netinkama linkme – į grupinių gyvenamų namų steigimą: „Tai vėlgi yra nenatūrali, dirbtinė, specifinė vieta žmonėms su negalia. Žvelgiant iš žmogaus teisių pozicijos tai yra tos pačios institucijos kita forma pratęsimas.“
Profesoriui pritarė žmogaus teisių aktyvistė, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ tarybos narė Indrė Giedrė Gegeckaitė, prisiminusi Savarankiško gyvenimo namų atvejį. „Pagal idėją tie namai turėjo būti skirti žmogui kaip pereinamasis laikotarpis, pvz., atėjus iš globos įstaigos, kur mokamasi savarankiškiau gyventi, žmonės gali patys gamintis ir panašiai tobulinti savo įgūdžius. Bet realybė tokia, kad per penkis metus, kiek tie namai gyvavo, išėjusiųjų gyventi savarankiškai buvo vienetai“, – pasakojo specialistė, Savarankiško gyvenimo namuose kartu su organizacija vykdžiusi tyrimus ir stebėjimus žmogaus teisių srityje.
Diskusijos metu pristatyta istorinė Kauno „Arkos“ bendruomenės narės Editos Daugėlaitės veiksnumo sugrąžinimo patirtis parodo, kad su tinkama pagalba priimant sprendimus, išklausymu, palydėjimu bei pagalba mokantis visi asmenys ne tik turi teisę, bet ir gali gyventi savarankiškai, būti įtraukti į darbo rinką bei visuomenės gyvenimą.
Pandemija pakeitė požiūrį į psichinę sveikatą
Ką daryti, kad pasaulyje vis garsėjantis žmogaus teisėmis grįstas diskursas sveikatos priežiūros srityje, stiprėtų ir Lietuvoje? Juolab, kad remiantis 2021 m. „Diversity development group“ visuomenės nuostatų apklausa, kurią diskusijoje pristatė VDU Sociologijos katedros doc. Giedrė Baltrušaitytė, visuomenės pasipriešinimas gyventi ar dirbti su asmenimis, turinčiais psichosocialinę negalią, vis dar yra didelis.
VDU Sociologijos katedros doc. Giedrė Baltrušaitytė
Pasak profesoriaus D. Pūro, pokyčiai pirmiausia turi ateiti iš visuomenės, o tik po to iš politikos. Tačiau šiuo metu šalies politikai jokio signalo iš visuomenės negirdi: „Pandemija parodė, kad ir mes, „normalieji“, galime turėti psichikos sveikatos problemų. Nes iki šiol buvo tik balta-juoda: mes tai normalūs, o tuos „psichus“ reikia uždaryti. Per pandemiją buvo neįmanoma patekti pas praktikuojančius psichoterapeutus, jie visi buvo užgulti. Dabar net ir vyrai nori ne tik su degtine nervus gydytis, o moterys – ne tik su raminamaisiais. Vidurinioji klasė pradėjo domėtis emocine sveikata, tad gal yra vilties, kad žmonės pradės geriau suprasti tuos, kurie yra uždaryti“.
Jam pritarė socialinė darbuotoja, Kauno „Arkos“ bendruomenės atstovė R. Lašaitė, pridurdama, kad pačios psichikos sveikatos srityje dirbančios organizacijos turi aktyviai kalbėti šiomis temomis. Nors yra sunku susitaikyti su visuomenės atstūmimu, tačiau neverta laukti, kol kas pastebės ir išgirs, – reikia išdrįsti kalbėti ir už save kovoti.
VDU vykusi diskusija buvo organizuojama vykdant Aktyvių piliečių fondo remiamą projektą „Tvari parama žmogaus teisėms per advokaciją ir švietimą“.
Artūras Tereškinas. Aš myliu savo vyrą
Aš myliu savo vyrą. Ši frazė gali skambėti patetiškai ir net keistai. Tiek daug heteroseksualių moterų kasdien viešai prisipažįsta mylinčios savo vyrus. Tik pusamžiai heteroseksualūs vyrai Lietuvoje dažniausiai ne myli, o nekenčia. Nekenčia vidutinybių, lyties tapatybių, lyčių lygybės. Labiausiai jie myli save ir vadinamąsias didžiąsias asmenybes, kuriomis save laiko.
O aš myliu savo vyrą. Jį pažįstu nuo 2013 m., susituokėme 2019 m. Kopenhagoje. Tuoj sukaks mūsų pažinties dešimtmetis. Susipažinome pažinčių portale „OkCupid“. Jis, rodos, tebeegzistuoja, nors dabar pažinčių programų ir programėlių dešimtys.
Mano vyras – ne Europos Sąjungos šalies pilietis, todėl 2019 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu“ mums revoliucinis. Mūsų šeima susijungė. Kai Migracijos departamente savo vyrą vadinu sutuoktiniu, darbuotoja tik nusišypso ir maloniai linkteli. „Pasirašykite čia“, – sako. Prieš kelerius metus kita darbuotoja klausė, kodėl neįregistravau savo santuokos „metrikacijoje“. „Tai kad mūsų santuokos Civilinės metrikacijos skyriai neregistruoja“, – šypsojausi aš. Neregistruoja ir neregistruos.
Nors mano vyras puikiai išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, namie kalbame angliškai. Anglų kalba mane jau seniai okupavusi: kalbėti, rašyti, mąstyti, sapnuoti tik angliškai. Lietuvių kalba įsiveržia į mūsų gyvenimus tik kartais. Doktorantūros laikais Jungtinėse Valstijose mokiausi prancūzų kalbos ir net išlaikiau egzaminą, bet prancūziškai galiu tik skaityti. Kartais sapnuoti. Sapnuoju savo prancūzų kalbos mokytoją, doktorantę iš Paryžiaus, kuri kreipdamasi į mane visada kirčiavo paskutinį mano vardo ir pavardės skiemenį – ArtūRAS TereškiNAS (su prancūziška „r“ raide mano vardas skambėjo itin egzotiškai). Vadinkite mane ArrrtiūRAS!
Vis dėlto dažniausiai sapnuoju angliškai su ryškiu įžymybės Paris Hilton akcentu (jei galite, pasiklausykite interviu su ja). Ir ne tik sapnuoju. Vieną rytą mano vyras iškilmingai pranešė, kad praeitą naktį per miegus kalbėjausi su savimi. Dviem balsais. Angliškai. Aukštu balsu, priminusiu kai kurių mūsų Seimo narių falcetus, atsiprašinėjau, o labai žemu balsu, panašiu į amerikiečių dainininko Barry‘io White`o bosą, bariau save ir sau priekaištavau. Šie pokalbiai pasikartojo kelis kartus. Kai psichiatrės paklausiau, ar gali būti, kad sergu man niekada nediagnozuota šizofrenija, ji tik nusijuokė. „Tokio amžiaus žmonėms šizofrenijos jau nebūna.“ Nebūna, tai nebūna. Ėmiau įrašinėti naktinius pokalbius su savimi. Klausydamasis jų tik dar daugiau sužinau apie save.
Prisiglausti prie šypsenos ir bučinio kaip vilties, atsveriančios mano patiriamą didžiulę psichinę žalą, kad aš ir mano šeima Lietuvoje laikomi socialiai neteisėtais ir netikrais.
Mano vyras keliasi daug anksčiau nei aš. Kai nubundu, jis pasitinka mane su šypsena ir bučiniu. Visą gyvenimą buvau depresyvus asmuo (tikslesnė diagnozė – „depresyvus realistas“), todėl kai matau jo šypseną, pagalvoju, kad ji palaiko mano troškimą gyventi. Prisiglausti prie šypsenos ir bučinio kaip vilties, atsveriančios mano patiriamą didžiulę psichinę žalą, kad aš ir mano šeima Lietuvoje laikomi socialiai neteisėtais ir netikrais.
Kai skaitau Lietuvos kraštutinių dešiniųjų („Pro Patria“, „Nacionalinio susivienijimo“, Laisvos visuomenės instituto, „Lietuvos šeimų sąjūdžio“ ir daugelio kitų) rašinius apie grėsmes tautai ir visuomenei, vis prisimenu prancūzą Didier Eriboną, daugiau nei prieš porą dešimtmečių rašiusį, kad prancūzų nacionalistai kasmetines „Gay Pride“ eitynes laikė pavojumi demokratijai. Pas mus apie tai vis dar kliedi nevykę kandidatai į Vilniaus merus, kurių vienintelė politinė korta ir yra LGBTI+ žmonių diskriminavimas. Mano šeimos niekinimas. Pašok su mumis kadrilį, Sinica!
Bet nei šis, nei į jį panašūs politikai nemoka šokti. Nei kadrilio, nei rumbos. Kai paklausi, nuo ko prasideda meilė, jie negali atsakyti. Taigi nuo ko prasideda meilė?
Artūras Tereškinas su vyru Vladimiru Bralovičiumi / Asmeninio archyvo nuotr.
Meilė prasideda nuo skausmo, nuo košmarų, nuo pornografinių filmų, nuo šildomos raugintų kopūstų sriubos, nuo mašinų gausmo už lango, nuo apsipirkimo „Maximoje“, nuo COVID-19 infekcijos, nuo gniaužiančio kosulio, nuo telefono žinučių, nuo nuskustų juodų plaukų, nuo penktadienių prie kompiuterio. Meilė prasideda nuo loterijos bilietų, nuo prisiminimų, nuo atsisveikinimų Belgrado oro uoste, nuo trumpų susitikimų Frankfurte, Paryžiuje ir Varšuvoje, nuo ašarų, nuo šokių gėjų klubuose, nuo prakaito ir bučinių.
Meilė prasideda nuo galimybių, disonansų, rezonansų, neaiškių reikšmių, lyties, keistumo. Nuo eksperimentų, įvaizdžių, įvardžių, nuotykių, politinių ir pilietinių, ir daugybės tapatybių, kurioms trūksta pavadinimų: radikalių fėjų, dragų, klonų, odinių žmonių, feminisčių, masturbatorių, divų, karalienių, pasyvų, translyčių, tetų, dėdžių, lesbiečių, miegančių su vyrais, ir lesbiečių, laikančių save vyrais (už pavadinimus ačiū amerikiečių mokslininkei Eve Kosofsky Sedgwick). Meilė prasideda nuo žmonių, kurie keičia tapatybes, bet keisdamiesi mokosi vieni iš kitų.
Jau seniai rašau meilės eilėraščius (pomirtiniam eilėraščių rinkiniui). Šį, skirtą savo vyrui, parašiau prieš trejus metus. Savo rašinį juo ir užbaigsiu:
Niekada neišversiu tavęs į lietuvių kalbą
Jos mokaisi lėtai
Tardamas mane
Neteisingas kirčiavimas
Bet toks esu jau esu
Neteisingas visą laiką
Vakar sužinojau
Kad klauseisi Fionos Apple
Ji daug kam nieko nereiškia
Tik tau ir man
Visą laiką girdėsiu
Kad esu tavo lietuvių kalba
Esu tavo kvapas
Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius
Šaltinis: lrt.lt
Artūras Tereškinas. Vyrai kaip problemos
Kas nutinka, kai pasidarai problema? Kaip jautiesi ja tapęs, kai žmonės, žiūrėdami į tave, klausia šio klausimo, nors ir šiek tiek delsdami, nedrąsiai, bet kartu su nenumaldomu smalsumu? Jie sako, kad matė ne vieną vyrą, panašų į tave – „jis buvo puikus savo rūšies egzempliorius“. Jie šypsosi kartodami: ką tau reiškia būti problema?
Daug kam buvimas problema gali būti savotiška aklavietė, judėjimas pirmyn stovint vietoje. Esu rašęs apie aklavietės vyrus (tai ir bedarbiai, ir benamiai, ir pagyvenę vyrai), kurie pasitenkina gyvenimo trupiniais, bet kiekvieną dieną jaučiasi lūzeriai. Nesėkmės, tikros ar įsivaizduojamos, juos persekioja kasdien. Jų vyriškas tapatumas neaiškus, netikras, kone fantazmiškas – tik tie fantazmai panašesni į siaubo filmų vaiduoklius. Čia reikia pabrėžti žodį „siaubas“.
Dažnai esame išvarginti vyriško tapatumo naštos. Ar nebūtų puiku, jeigu galėtume nubusti nei vyrai, nei moterys, taip, kad mūsų nežymėtų konvenciniai lyties, amžiaus, rasės, kūno ženklai. Ką tada reikštų mūsų padėtis ir statusas? Kaip save apibrėžtume ir būtume apibrėžiami? Kas galėtų mus atpažinti ir galų gale pripažinti ne kaip siaubingus fantazmus?
Bet buvimas problema ar probleminiu vyru gali būti ir savotiškas nušvitimas, atsivėrimas kitiems, klausimas sau: kaip jautiesi siekdamas pažinti save ir perteikti emocijas, kurias perduodi kitiems? Ar pyksti? Ar esi įniršęs? Nusivylęs? Visi šie jausmai – taip pat nuoroda į buvimą problema.
Prieš dešimt metų daug mąsčiau apie kūrybingo vyriškumo fantazijas ir fantazavimą. Buvau naiviai įsitikinęs vyriškumo fantazijų būtinumu – jų reikia kaip vandens ir maisto, kaip oro ir meilės, kaip vasaros kvapo ar pavasario balsų. Tačiau dabar pagalvoju, kad tų fantazijų būna visokių: neretai vyrai, apimti nevilties, nuskęsta norminėse konservatizmo fantazijose (visa galintis vyras, supermenas, skraidantis ant sparnų), kurios lengvai tampa juos išnaudojančiomis ideologijomis. Jos nudėvi vyrus ir priartina neišvengiamą mirtį. „Nieko nėra tikresnio nei tai, kad mirsime, ir nieko neaiškesnio nei tai, kada mirtis mus ištiks“. Skaičiau, kad tai buvo mėgstamiausia XVII amžiaus prancūzų notarų frazė, naudojama rašant testamentus.
Iš kažkur, netiksliai, lyg aidas, girdisi amerikiečių mokslininkės Eve Kosofsky Sedgwick žodžiai: ar žinai, kaip veikia fantazija? Tai tarsi uždara patalpa, iš kurios išsiurbiamas visas oras, vadinasi, nėra gravitacijos, tėra tik keli objektai, besisukantys kartu. Tai tavo fantazijos.
Deja, norminės konservatizmo fantazijos, kuriose norime atrodyti ir pasirodyti tikri arba normalūs vyrai, nors mūsų ekonominės ir emocinės aplinkybės paprasčiausiai prieštarauja tam normalumui, mus paskandina nerimo, baimės ir nusivylimo jūroje. Kaip ir meilė, mūsų vyriškumas nuskęsta šioje jūroje, liudijančioje, kad nesame tie, kurie gali įgyvendinti savo svajones. Nesame ir tie, kurie gali kurti išlaisvinančias vyriškumo fantazijas.
Todėl vyrų gyvenimai gali priminti apie tuštumą ir ištuštėjimą. Jautiesi tuštutis, kuris atsibunda vėlai, geria kavą su skrebučiais, paskui guli su kompiuteriu lovoje, skaito žinias, varto virtualias nuotraukas, prausiasi, eina į sporto klubą, sportuoja, geria proteiną, žingsniuoja namo, verda bulves, jas valgo su vakar gamintais šaltibarščiais, prisimena kelis naujus lietuviškus žodžius, juos užrašo, paskui žiūri į kompiuterio ekraną galvodamas, ar reikia mokėti muitus, jei užsisakai „Levis 505” džinsus iš Amazon svetainės.
Prieš tai sporto klube supranti, kaip sunku, kai į tave žiūri kitas vyras – vyras prakaituota nugara. Akis nutvilko jo mėlyni „New Balance“ sportbačiai, raudonos „Adidas“ trumpikės. Darai pratimus kojoms, guli ant nugaros, o vyras nenuleidžia akių nuo tavęs. Tikras iššūkis tau. Mėgini klausytis lieknų tamsiaplaukių vaikinų iš Ispanijos (girdi, kad kalba ispaniškai), nepadeda. Atsikeli, nuimi svarmenis, pasitrauki, nes nebegali atlaikyti prakaituoto vyro žvilgsnio. Kodėl jis toks sunkus? Ar dėl to, kad esi probleminis vyras?
Gal tas vyras nekenčia tavęs dėl to, kad jam pasirodei pernelyg moteriškas? Intensyvios vyriškumo kovos vyksta tarp tų, kurie laiko save vyriškais, ir tų, kurie yra moteriški arba pateikia save kaip moteriškus. Tradiciškai suvokiamo moteriškumo ir vyriškumo kiekis – viena didžiausių skiriamųjų linijų vyriškumo varžybose, nors jose ne mažiau svarbūs yra ir kiti dalykai – socialinė padėtis, amžius, kūno galia ar negalia. O gal tas nenuleidžiantis žvilgsnio vyras paprasčiausiai geidė tavęs kaip geidžiama pigaus buto ar padėvėto automobilio?
Tyrėjai sako, kad vyriškumą galima įgarsinti dainomis. Kokių dainų klausosi vyrai ir kokių dainų klausaisi tu? Menkai išmanydamas apie muziką, bet šį tą nutuokdamas apie vyrus, žinai, kad jie, kaip ir tu, klausosi nelaimingų dainų. Dainoje „Bloga liga“ Lana Del Rey sako: „Jaučiuosi tokia nepatenkinta,/ Stengiuosi prigulti,/ Bet nežinau, kaip…/ Mielasis, kai aš miegu,/Jaučiu tarsi nesapnuočiau./O dieve,/aš sergu bloga liga,/aš sergu bloga liga“. Galbūt tai ir yra nelaimingų vyrų muzika, nusivylusių vyrų dainos, kuriose pasakojama apie geras ir blogas ligas, kentėjimą, mirtį ir kitokių vyriškumų ilgesį.
Vyriškumą perduoda muzika, apskritai garsai. Jie skamba panašiai, kaip ir jausmai, kuriais dalijasi vyrai, susigrūdę kovos ringe ar susėdę prie derybų stalo. Jausmai gali skambėti, bet juos galima ir užuosti. Kai skundiesi kito vyro kvapu, iš tikrųjų skundiesi ir jo vyriškumu. Nenori nei girdėti, nei užuosti jo.
Daug kas nenori nei girdėti, nei užuosti pagyvenusių vyrų, neturtingų vyrų, gėjų vyrų. Senukams, vargetoms ir homoseksualams čia vietos nėra, praneša neoninis užrašas miesto centre, pakeliui į darbą. Nėra vietos maištaujančioms moterims, translyčiams vyrams, visiems tiems, kurie norėtų protestuoti, verkti arba tylėti chruščiovkių balkonuose su cigarete rankose. Greitai neliks vietos nei jų kvapui, nei garsui.
Daug kas nenori nei girdėti, nei užuosti pagyvenusių vyrų, neturtingų vyrų, gėjų vyrų.
Kai lauke pradeda lyti, tavo kabineto langas virpa tik nuo tavo kvėpavimo; uždusai bėgdamas nuo lietaus. Klausaisi, koridoriuje kažkas groja radiją. Žinios, besitęsiantis karas, kavos kvapas, vyrai, besikalbantys apie statybas: viskas brangsta, valdžia labai bloga, per ateinančius rinkimus balsuosime už balandžius ir įžymybes, kurios prekiauja pigiais veido kremais, paskui vėl gailėsimės, ieškosime ramybės sodo nameliuose, pajūrio poilsinėse, palapinėse prie ežerų. Tokie vyriški pokalbiai-dainos.
Kažkada, kai nesnigo ir nelijo, balkone prieš kabineto langus susivėlusi moteris su baltu lietpalčiu kabino skalbinius – raudoni marškiniai, baltos liemenėlės, rusvos palaidinės, juodos kelnės – visa spalvų paletė žiūrėjo tiesiai į tave. Buvo sunku susikaupti, tiek daug spalvų. Netrukus ta pati moteris ateis į balkoną su knyga, atsisės ant oranžinės kėdės ir skaitys tol, kol saulė nepradės spiginti jai į akis.
Rudenį ji dažnai sėdėdavo balkone, o tu žiūrėjai pro kabineto langą, kaip ji varto knygos puslapius, šypsosi, pasitaiso į kuodą susuktus plaukus. Kad ir ką kas galvotų, ji šio kiemo karalienė, balkono karalienė, spalvų karalienė. Kai moteris trumpam dingdavo iš balkono, jos oranžinė kėdė šypsodavosi tau. Taip, kaip moteris vyrui, kaip moteris problemai. Kaip jautiesi, kai tampi problema?
Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius
Šaltinis: lrt.lt
Studijas baigė pirmoji Personalo ir organizacijų valdymo psichologijos absolventų laida
VDU Socialinių mokslų fakultete studijas baigė pirmoji neformaliojo švietimo studijų programos „Personalo ir organizacijų valdymo psichologija“ absolventų laida!
Birželio 17 d., VDU Botanikos sode, 17-kai mokymų programą baigusių absolvenčių įteikti įgytas žinias ir įgūdžius liudijantys Vytauto Didžiojo universiteto pažymėjimai.
Nuoširdžiai sveikiname ir linkime sėkmės profesiniame kelyje!
Prof. Birutė Galdikas: mano baltiškos šaknys įskiepijo meilę gamtai
„Tėtis išeidavo pro namų duris, ištiesdavo ranką, o laukiniai paukščiai sutūpdavo jam ant delno ir lesdavo duonos trupinius. Toks artimas jis buvo gamtai. Ir tai buvo Los Andžele. Labai didžiuojuosi savo lietuviškomis ir baltiškomis šaknimis ir labai vertinu palaikymą bei pagalbą, kurios sulaukiu iš Lietuvos ir lietuvių“, – sakė Kaune viešėjusi profesorė Birutė Marija Galdikas – lietuvių kilmės pasaulinio garso antropologė, gamtosaugininkė, žymiausia orangutanų tyrinėtoja.
Tyrimų lauke – išnykimo procesas
Birželio 6 d. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) profesorė skaitė viešą paskaitą „Kur dingo patinai?“ ir bendravo su studentais, mokslininkais bei ja besižavinčiais kauniečiais, vos sutilpusiais į auditoriją. Daugiau nei 50 metų orangutanus tyrinėjanti mokslininkė pasakojo apie naujausią savo mokslinių tyrimų kryptį – išnykimą.
„Išnykimas yra kompleksiška problema, kuri yra labai mažai tyrinėjama. Žmonės galvoja, kad išnykimas – tai reiškinys, kuris įvyksta staiga, tačiau problema, kad mes per mažai suprantame apie procesą, kuris vyksta prieš gyvūnams išnykstant“, – pasakojo B. Galdikas, problematikai apibūdinti naudodama diabeto analogiją.
Anot jos, daug žmonių serga diabetu, tačiau dar daugiau yra diagnozuojamas prediabetas, kuris, jei žmogus nepakeičia savo gyvenimo būdo, veda prie diabeto. Todėl mokslininkė apie tai daug kalbasi su studentais ir pasakoja žmonėms, kad jie suprastų – iki išnykimo veda ilgas kelias ir jeigu tuos simptomus laiku pastebėsime, galime išvengti tokios baigties.
„Net mokslininkai iki galo nesupranta išnykimo etapų. Pirmieji moksliniai darbai šia tema pasirodė tik mažiau nei prieš metus. Todėl aš šiuo metu apie tai daug kalbu. Ir nors kai kuriems žmonėms tokia tema gali atrodyti nuobodi, apie tai pasakoti yra labai svarbu. Tai yra tema, kuriai aš paskyriau visą savo gyvenimą – išsaugoti nuo išnykimo laukinius orangutanus Borneo saloje“, – teigė B. Galdikas.
Prof. Birutė Galdikas
Perka žemę ir sodina miškus
1971 m. Indonezijos Borneo saloje, Tandžungputingo nacionaliniame parke, mokslininkė įkūrė pirmąjį orangutanų stebėjimo centrą, kuriame gamtosaugininkė tęsia veiklą iki šiol. Tačiau jos darbas neapsiriboja šios nykstančios populiacijos tyrimais.
Kadangi didžiausią grėsmę orangutanams kelia palmių aliejaus plantacijos, kuriamos naikinant gyvūnų gyvenamąsias vietas ir užkertančios kelią orangutanų patinams migruoti, B. Galdikas su vietiniais gyventojais vykdo ne vieną iniciatyvą šiems primatams išsaugoti.
„Šiuo metu stengiamės sukurti koridorius patinams migruoti. Labai džiaugiamės, kad Indonezijos valdžia mums padeda išpirkinėti žemes – jau esame išpirkę 6 tūkstančius hektarų. Per paskutinius šešerius metus kartu su aštuonių vietinių gyventojų komanda esame pasodinę 800 tūkstančių vietinių medžių. Tikimės, kad iki kitų metų iš viso būsime pasodinę milijoną medžių. Vykdome edukacinę programą, kurioje jau sudalyvavo 70 tūkstančių vietinių vaikų. Taip pat, kartu su mobiliomis policijos brigadomis patruliuojame užkertant kelią brakonieriams. Darome daug, bet viską iš širdies. Vietiniai mato mūsų nuoširdumą ir labai vertina mūsų pastangas“, – B. Galdikas teigė esanti labai laiminga galiausiai atsidūrusi Indonezijoje, nors planavo keliauti į Malaiziją.
Įvertinta pasaulyje ir Lietuvoje
Indonezijos valdžia ne kartą įvertino gamtosaugininkės nuopelnus. 1997 m. jai buvo įteiktas Indonezijos apdovanojimas „Žemės herojus“ (Hero for the Earth) – aukščiausias šalies įvertinimas už išskirtinį darbą gamtos apsaugos srityje. B. Galdikas tapo vienintele ne indoneziete ir viena pirmųjų moterų, gavusių šį apdovanojimą.
Prof. B. Galdikas gyvenimas ir darbai aprašyti šešiose knygose, apie ją sukurta dokumentinių filmų Indonezijoje, Japonijoje, JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Australijoje. Tarp įvairių jos pelnytų apdovanojimų – Jungtinių Tautų pasaulinė premija, E. Bauerio Žemės didvyrės premija, PETA humanitarinė premija, Tylerių aplinkos apsaugos premija ir aukso medalis. Profesorė vadovauja ir Tarptautiniam orangutanų globos fondui, kuris veikia JAV, Australijoje, Indonezijoje, Didžiojoje Britanijoje ir šiuo metu steigiamas Lietuvoje.
Profesorė dalyvauja Lietuvos mokslininkų rengime, skaito paskaitas, priima jaunuosius tyrėjus praktikai Borneo saloje. 2010 metais Vytauto Didžiojo universitetas prof. B. Galdikas suteikė garbės daktaro vardą. Tų pačių metų liepos 6-ąją, Valstybės dienos proga, prezidentė Dalia Grybauskaitė profesorę apdovanojo Lietuvos valstybės Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Šio vizito Kaune metu B. Galdikas buvo įteiktas jubiliejinis VDU šimtmečio medalis, įsteigtas minint Lietuvos universiteto įkūrimo metines.
Artūras Tereškinas. Kas yra moteris, arba pastabos apie lyčių ekosistemą
Neseniai geras draugas atsiuntė žinutę: „Žiūrėk, toks transfobiškas straipsnis“. Atsiverčiau, perskaičiau Vaivos Rykštaitės rašinį „Kas yra moteris?“. Pakraipiau galvą, pašokinėjau žemyn ir aukštyn.
Kritikuoti kitų rašinius – nedėkingas žanras, ypač kai ne iki galo supranti, ką autorė norėjo pasakyti. Aišku tik tai, kad ji siekė išlaviruoti tarp progresyviosios visuomenės dalies, kurią ji vadina „liberaliaisiais“, ir konservatyviosios Lietuvos šeimų sąjūdžio minios. O gal turėjo ir kitų tikslų.
Tiems, kas neskaitė straipsnio, trumpa jo santrauka taip, kaip jį supratau aš: neaišku, ką reiškia būti moterimi; nors biologija neapibrėžia moters, translytės moterys vis tiek lieka „netikromis“ moterimis; ir nieko čia nepadarysi, nes keisti lytį – tai tas pats, kas keisti pilietybę; nors dabar autorė turi JAV pasą, ji vis tiek liko lietuvaitė; panašiai ir su translytėmis moterimis, kurios ryžosi lyties keitimui: jos niekaip negali paslėpti savo vyriško „paso“; autorei gaila vargšės skriaudžiamos rašytojos J. K. Rowling, ne sykį aštriai pasisakiusios prieš translytes moteris. Autorė taip pat teigia, kad Vakarai dėl savo politkorektiškumo bijo atsakyti į klausimą „Kas yra moteris?“ ir tuo naudojasi prorusiškos jėgos.
Pirmiausia, ne, mitologiniai Vakarai, kad ir ką ši etiketė reikštų, nebijo. Tikrai sunku atsakyti į klausimą, kas yra moteris, todėl atsakymų yra ne vienas. Radikaliai lyties atžvilgiu nusistatę mano, kad buvimas moterimi įgyvendinamas atkartojant visuotinai priimtas moteriškumo normas (pvz., švelni, nuolanki vyrui, globėjiška, emocinga). Tai reiškia, kad moteriški lytiniai organai ir biologija čia tiesiog antriniai dalykai. Moterys, gimusios su peniais, taip pat gerai geba įgyvendinti moteriškumą ir gyventi moterų gyvenimus, kaip ir gimusios su makštimis. Kita Vakarų grupė vis dar mano, kad makštis yra pagrindinis skiriamasis moters bruožas. Šitaip mąstantys lieka prisirišę prie biologinio determinizmo, jie netgi lyčių nelygybę pateisina biologiniais skirtumais.
Garsi prieš seksą nusiteikusios feminizmo pakraipos atstovė Catherine MacKinnon teigia, kad moteris yra vienų asmenų grupės seksualumo pasisavinimo kitos grupės reikmėms pasekmė. Čia norima pasakyti, kad vyrai yra tie, kurie savinasi moterų seksualumą, ir kad moterys kaip grupė atsiranda dėl šio nelygybe grįsto seksualinio ryšio. Pasak garsaus prancūzų sociologo Pierre‘o Bourdieu, vyrai ir moterys – tai dvi skirtingos socialinės klasės, pirmoji išnaudojanti, antroji išnaudojama. Yra ir kitų atsakymų į šį sudėtingą klausimą. Vis dėlto mitologiniai Vakarai visada prisimena prancūzės Simone de Beauvoir mintį, kad „moterimi ne gimstama, o tampama“.
Įdomus „vargšės“ J. K. Rowling atvejis. Taip, dėl jos transfobinių pasisakymų ją pasmerkė vieni filmų serijos „Haris Poteris“ aktoriai, bet parėmė kiti. Tačiau šie pasisakymai – jai kaip vanduo nuo žąsies. J. K. Rowling toliau rašo bei spausdina knygas ir, jei žiniasklaida nemeluoja, dirba prie naujos „Hario Poterio“ knygų ekranizacijos HBO Max kanale (tai bus TV serialas).
Bet kaip teisingai yra sakiusi populiari translytė youtube‘rė Natalie Wynn (jos kanalas, pavadintas „ContraPoints“, tiesiog puikus), Rowling ir kitos TERFės (TERF anglų kalba – tai trans-exclusionary radical feminist, lietuviškai – translyčius asmenis išbraukianti radikali feministė) „yra naudingos idiotės, susirūpinusiu moterišku veidu pridengiančios patriarchalinį smurtą prieš translyčius žmones, kurį galiausiai įgyvendins dešinieji vyrai“.
Ir ji teisi. Translyčiai išlieka viena iš pažeidžiamiausių grupių, nukenčiančių nuo fizinio ir žodinio smurto. Prieš juos dažnai smurtaujama vien dėl to, kad jie neatitinka lyčių normų ir juos sunku sudėlioti į aiškias lyčių kategorijas. O, kaip žinoma, tai tiesiog siutina tuos, kurie viską apibrėžia tik varpomis ir makštimis.
Translyčius asmenis išbraukiantis radikalus feminizmas labai susirūpinęs translyčių moterų grėsme „tikroms“ moterims, pvz., moterų tualetais, į kuriuos translytės moterys neturėtų patekti, arba kitomis tik moterims skirtomis erdvėmis. Tačiau ši baimė labai primena agresyviai nusiteikusių heteroseksualių žmonių, atsisakančių dalintis persirengimo kabinomis su gėjais ir lesbietėmis, baimes, nes šie neva juos prievartauja tiek žvilgsniais, tiek nepageidaujamais prisilietimais.
Jei kalbėtume apie transseksualius asmenis, t. y. tuos, kurie nusprendžia imtis fizinės lyties keitimo operacijos, sociologiniai tyrimai rodo, kad moteriškumo įkūnijimas – sudėtingas procesas, kai reikia pakeisti ne tik savo kūną, bet ir pasaulėjautą. Tai savotiškas „persikvalifikavimas“, susijęs su naujo moteriško vaidmens prisiėmimu, savikontrole, autentiškumo ir pasididžiavimo savimi jausmais.
Verta prisiminti, kad „translytis“ – tai skėtinė sąvoka, apimanti labai įvairią individų grupę, metančią iššūkį socialiai ir kultūriškai konstruojamoms lyčių normoms. Transseksualai sudaro tik nedidelę šios grupės dalį. Ši sąvoka apima transvestitus, persirengėlius, drag karalienes ir karalius, interseksualius ir kitus asmenis.
Sąvokos „translytis“ elastiškumas verčia mus permąstyti, ką reiškia biologinė ir socialinė lytis bei suvokti, kad ne genitalijos ir ne chromosomos apibrėžia mūsų lyties tapatybes.
Sąvokos „translytis“ elastiškumas verčia mus permąstyti, ką reiškia biologinė ir socialinė lytis bei suvokti, kad ne genitalijos ir ne chromosomos apibrėžia mūsų lyties tapatybes. Kaip teigia amerikiečių filosofė Judith Butler, translyčių asmenų troškimas tapti moterimi ar vyru nėra tik paprastas noras prisitaikyti prie aiškių tapatybės kategorijų. Tai gali būti ir noras pasikeisti, laikant lyties tapatybę pratybomis, įgalinančiomis šį pasikeitimą, kai pats noras pasidaro transformuojančia veikla.
Diskusijose apie translytiškumą galima pastebėti, kad tai, kaip mes suvokiame lytį, nėra nei natūralu, nei neišvengiama; pasaulyje yra daugybė sistemų, kuriose veikia kitokie lyčių tapatybių įsivaizdavimai ir skirtingos lyties sampratos. Tai leidžia suabejoti ir Vakaruose vis dar vyraujančia hetero ir homo, vyro ir moters opozicija. Translyčių žmonių judėjimai tai aiškiai liudija.
Jacko Halberstamo manymu, lytis yra ne tiek įkūnyta tapatybė, kiek specifinis klimatas ar ekosistema. Tokie lyties įvykiai, kaip nėšti vyrai, heterolankstumas, homolankstumas, metroseksualumas, lyties takumas, rodo, kaip radikaliai ši ekosistema pasikeitė per keletą paskutinių dešimtmečių.
Ką dar galima pasakyti mąstant apie buvimą moterimi ar vyru? Tai, kad save progresyviomis laikančios lietuviškai rašančios autorės ir autoriai, kalbėdami apie lyčių klausimus, yra daug konservatyvesni nei kada nors galėjome įsivaizduoti. Kad jos ir mes vis dar atvirai flirtuojame su diskriminaciniais ir smurtiniais šeimos sąjūdžių bei propatrijų šūkiais. Jų ir mūsų progresyvumas – tik rūgščiai karti iliuzija. Bet ir nurijus šią iliuzijos piliulę, vis dar verta kurti ir platinti pasakojimus apie translytes tapatybes, užlieti savo gyvenamąją aplinką istorijomis, kurios padėtų nepasiduoti prievartinėms lyčių kategorizavimo sistemoms.
Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius
Šaltinis: lrt.lt
Skelbiame moksleivių #SocLab fotografijų konkurso nugalėtojus!
Kas mane išskiria iš kitų žmonių? Kuo aš unikalus, skirtingas? Kas vienija “savus” ir “svetimus” visuomenėje? Kaip galiu prisidėti prie socialinių ribų mažinimo? Atsakyti į šiuos klausimus buvo pakviesti Lietuvos gimnazijų ir mokyklų moksleiviai, kurie dalyvavo VDU Socialinių mokslų fakulteto organizuotame #SocLab fotografijų konkurse „Savas ir svetimas: kada atsiribojame, o kada kuriame ryšius?“
Jau ne pirmi metai VDU Socialinių mokslų fakultetas reaguodamas į iškylančias gyvenimo aktualijas kviečia jaunimą permąstyti ir išsakyti savo nuomonę įvairiais visuomenei jautriais klausimais. Tai ne tik gyvo ir atviro visuomenei fakulteto tradicija, bet ir vertybinė laikysena – nelikti abejingu.
Šių metų moksleivių konkurso tema kilo neatsitiktinai. Karas Ukrainoje vienaip ar kitaip palietė kiekvieną iš mūsų. Šiame socialiniame geopolitiniame kontekste neatsitiktinai kyla klausimas – kas yra savas, o kas yra svetimas. Kada ir kaip mes brėžiame ribas tarp savęs ir kitų žmonių. Kaip kiti žmonės mums suteikia galimybę geriau suprasti save.
„Šis moksleivių fotografijos darbų konkursas yra ypatingas. Mes apibrėžiame tai, kas yra „savas“ ir kas yra „kitas“ per savo suvokimą, patirtį ir sąveiką su pasauliu. Fotografijos darbai leidžia jaunimui iškelti klausimus ir pradėti dialogą apie sienas ir ribas šiuolaikiniame pasaulyje. Jie skatina mąstyti kritiškai apie tai, kaip sienos ir ribos formuoja mūsų suvokimą, veikia mūsų galimybes, skatina įvairiapusį požiūrį į tapatumą bei įvairovę“, – mintimis dalinasi VDU Socialinių mokslų fakulteto prodekanė doc. dr. Kristina Kovalčikienė.
Fotografijų konkurse šiais metais dalyvavo 12 komandų iš įvairių Lietuvos miestų. Moksleiviai buvo kviečiami pateikti 1-3 konkurso temą atliepiančias fotonuotraukas bei bendrą jų aprašymą. Visi pateikti darbai buvo vertinami darbų vertinimo komisijos ir atrinkti 3 geriausi foto-projektai. Nugalėtojais tapo:
- I-oji vieta – Viktorija Kašėtaitė, Austėja Vaitkevičiūtė, Adrija Okunytė, Taja Kolytė iš Kauno „Vyturio“ gimnazijos.
- II-oji vieta – Lukas Aleksandravičius, Liudas Dovydas iš Vytauto Didžiojo universiteto „Rasos“ gimnazijos.
- III-oji vieta – Deimantė Baltrušaitytė, Kornelijus Kačerauskas, Ignas Šlipaitis, Lukas Frercks iš Kauno Informacinių Technologijų mokyklos.
Moksleivių pateikti darbai gyvi, autentiški, kviečiantys mus pasvarstyti, ar žmonės yra sukurti vieni kitiems, kas gali jungti skirtingus žmones, ką suteikia ir kam yra skirta kaukė. Ar nusiėmę kaukę galėsime pamatyti save ir aplinkinius. Darbuose svarstomas besikeičiantis žmonių tarpusavio bendravimas, kai vis dažniau gyvą bendravimą keičia nuotolinis. Konkurso nuotraukose parodomas žmogaus ryšys su gamta, pačiu savimi, kitais žmonėmis. Moksleiviai savo darbuose ieško atsakymo, kas padėtų kurti santykį su svetimu žmogumi, gal bendri pomėgiai, gal empatija, tolerancija, savęs paieškos, stipresnis ryšys su savimi…
Fotografijų konkurso I-III vietų nugalėtojams bus įteikti Socialinių mokslų fakulteto įsteigti prizai, o visiems dalyviams – simbolinės dovanėlės su universiteto atributika.
Visų dalyvių darbai yra viešinami VDU Socialinių mokslų fakulteto erdvėse (Jonavos g. 66, Kaunas), I aukšto fojė.
Visus fakulteto bendruomenės narius ir svečius kviečiame susipažinti su moksleivių darbais!
Darbo ir šeimos vaidmenų konfliktas Lietuvoje – didžiausi iššūkiai tik moterims?
Gera mama ar tėtis, laiminga žmona ar vyras, efektyvi vadovė(-as), produktyvi kolegė(-a), supratinga draugė(-as) – ar mes vis dar gebame suderinti šiuos skirtingus vaidmenis sparčiai besisukančiame ir itin reikliame kasdieniame gyvenime? Moterims ar vyrams tai kelia didesnius iššūkius ir kaip šie iššūkiai susiję su mūsų gerove? Ar netikėtai užklupusi pandemija darbo-šeimos vaidmenų derinimo problemas paaštrino? Šie klausimai svarbūs tiek politikos formuotojams, specialistams, dirbantiems su šeimų ir darbuotojų gerove, tiek asmenims, kurie tiesiogiai su tuo susiduria savo gyvenime.
2022m. lyčių lygybės indekse, kurį skelbia Europos lyčių lygybės institutas EIGE, papildomas dėmesys skirtas su COVID-19 pandemijos poveikiu susijusiai nelygybei darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo srityje. Remiantis EIGE duomenimis, 44 proc. daugiau moterų palyginus su vyrais (atitinkamai 57 ir 13 proc.) Lietuvoje nurodė, jog vaikus pandemijos laikotarpiu prižiūrėjo visiškai vienos arba beveik nepadedamos antrųjų pusių ir kitų asmenų. Europoje šis nelygybės rodiklis ženkliai mažesnis – 29 proc.
Dar didesnis atotrūkis pastebėtas tarp vyrų ir moterų įsipareigojimų dėl namų ruošos darbų. Per pandemiją Lietuvoje nelygybė tarp vyrų ir moterų dėl pasidalinimo namų ruošos darbais buvo 62 proc. (70 proc. moterų ir 8 proc. vyrų nurodė namų ruošos darbus atliekantys vieni arba beveik vieni) palyginus su 46 proc. Europoje (atitinkamai 66 proc. moterų ir 20 proc. vyrų). Lygių galimybių kontrolierė B. Sabatauskaitė pažymėjo, jog pandemija dar labiau pagilino iki šiol egzistavusią ryškią lyčių nelygybę namų ruošos ir priežiūros srityse. Vis dėlto, Lietuvos lyčių lygybės indekse turime ir pozityvių naujienų. Dalyvavimo darbo rinkoje lyčių lygybės indeksas aukštesnis nei Europos vidurkis (atitinkamai 73,9 ir 71,7). Be to, didžiausią pažangą Lietuva pasiekė galios srityje (dalyvavimas sprendimų priėmime politikos, ekonomikos ir socialinėse sferose) – įvertinimas nuo 2019 metų pagerėjo 6,1 balo.
Remiantis šiais EIGE duomenimis atrodytų, jog tiek moterys, tiek vyrai aktyviai įsitraukia į darbines veiklas, tačiau moterims tenka daugiau įsipareigojimų namuose. Kyla natūralus klausimas, kaip vyrams ir moterims pavyksta suderinti darbo ir šeimos vaidmenis. Kas patiria daugiau iššūkių? Atsakymus į šį klausimą pateikia Europos socialinio tyrimo (EST) duomenys. Naujausios 10-osios EST bangos rezultatai atskleidė (žr. 1 paveikslą), jog tiek Lietuvoje, tiek Europoje vyrai ir moterys panašiai vertina savo patiriamą darbo-šeimos vaidmenų konfliktą – darbo ir šeimos vaidmenų nesuderinamumas nėra labai dažnas. Vis dėlto, vertinant atskirus darbo ir šeimos sąveikos aspektus paaiškėjo, jog tiek lietuvės, tiek europietės moterys dažniau nei vyrai jaučiasi pernelyg pavargę po darbo užsiimti mėgiama veikla namuose. Be to, nuovargio dėl darbo aspektas atsiskleidė kaip didžiausias iššūkis derinant darbą ir šeimą. Tuo tarpu, darbo keliamos įtampos poveikis namuose buvo vertinamas kaip rečiausiai patiriamas.
1 paveikslas. Moterų ir vyrų patiriamas darbo-šeimos vaidmenų konfliktas Lietuvoje ir Europoje / Tyrimo autorių informacija
Pastaba: duomenys Lietuvoje rinkti 2021 m. liepos 1 – gruodžio 15 d. po griežtų COVID suvaržymų periodo
Svarbu pripažinti, kad tiek darbe, tiek šeimoje iš mūsų tikimasi įsitraukimo į atliekamą vaidmenį. Kai vienas socialinis vaidmuo ir su juo susiję reikalavimai „išsunkia“ kitame socialiniame vaidmenyje esančius resursus ir tokiu būdu trukdo atlikti su tuo vaidmeniu susijusius reikalavimus, kyla vaidmenų konfliktas. Pavyzdžiui, darbe patiriama įtampa dėl darbų gausos ir sudėtingumo trukdo kokybiškai praleisti laiką su šeima, nes nuolat jaučiamas nuovargis, energijos stoka.
Patiriamą darbo-šeimos vaidmenų konfliktą dažnai lydi tokios pasekmės kaip nepasitenkinimas darbu/ šeima, sumažėjęs produktyvumas, jaučiamas stresas. 10-osios EST bangos duomenys taip pat patvirtino (žr. 2 paveikslą), jog kuo geriau darbuotojams Lietuvoje ir Europoje pavyksta suderinti darbo ir šeimos vaidmenis (t.y. patiriamas mažesnis darbo-šeimos vaidmenų konfliktas), tuo jie jaučiasi laimingesni ir yra labiau patenkinti gyvenimu bei darbu. Darbo-šeimos vaidmenų suderinimas išsiskyrė kaip itin svarbus veiksnys pasitenkinimui darbu Lietuvoje.
Darbo-šeimos vaidmenų suderinimo ir laimingumo, pasitenkinimo gyvenimu ir darbu ryšiai Lietuvoje ir Europoje / Tyrimo autorių informacija
Taigi, tiek vyrams, tiek moterims tenka susidurti su darbo-šeimos vaidmenų konfliktu kaip šiuolaikinio gyvenimo iššūkiu. Dažniausiai problemos kyla dėl po darbo jaučiamo nuovargio ir jų pasireiškimas dažnesnis būtent moterų grupėje. Gebėjimas suderinti darbo ir šeimos vaidmenis yra svarbus mūsų kaip asmenų, šeimos narių ir darbuotojų gerovei. Darbo-šeimos vaidmenų konflikto nepatiriantys žmonės yra laimingesni, labiau patenkinti gyvenimu ir darbu. Todėl svarbu aktyviai veikti skirtingais lygmenimis:
· priimti ir įgyvendinti politinius sprendimus valstybės lygmeniu (pvz., socialinės garantijos, papildomos naudos, lengvatos ir lankstesnės darbo sąlygos, paslaugų šeimai plėtra ir prieinamumo didinimas ir pan.);
· kurti darbo ir šeimos derinimui palankią aplinką organizacijose (iššūkių suvokimas ir įsipareigojimas lygių galimybių principams, situacijos analizė – darbuotojų poreikių išsiaiškinimas, veiksmų plano kūrimas, įgyvendinimas ir įsivertinimas);
· ieškoti kiekvienam asmeniškai tinkančių būdų spręsti skirtingų vaidmenų derinimo iššūkius (pvz., laiko planavimo įgūdžių ugdymas, pagalbos paieška, konsultavimasis ir pan.).
Daugiau patarimų apie tai, kaip derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, darbuotojui, darbdaviui ir šeimai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos administruojamame puslapyje daugiau balanso.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) vykdomą projektą „Lietuvos narystės Europos Socialinio tyrimo Europos mokslinių tyrimų infrastruktūros konsorciume plano įgyvendinimas“, kurį finansuoja Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Lietuvos mokslo taryba (Sutarties Nr. VS-3).
doc. dr. Aurelija Stelmokienė, Europos socialinio tyrimo vyr. mokslo darbuotoja, Vytauto Didžiojo universitetas
Šaltinis: lrt.lt
Kviečiame į mokymus apie struktūrinį lygčių modeliavimą
Europos socialinį tyrimą (EST) įgyvendinanti Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų komanda š.m. birželio 15 d., 13.00-15.00 val. kviečia į metodologinius mokymus „Įvadas į struktūrinį lygčių modeliavimą su AMOS“.
Mokymų metu bus pateikiama bendra informacija apie struktūrinį lygčių modeliavimą, modelių patikimumo įvertinimą. Pristatoma AMOS programa, jos galimybės ir ribotumai, pagrindinės funkcijos. Pateikiama iliustracija atliekant struktūrinių lygčių modelio sudarymą, analizę ir interpretaciją bei tikrinant supaprastiną modelį panaudojant kelių analizės metodą.
Į mokymus kviečiami asmenys, turintys struktūrinio lygčių modeliavimo pradmenis, ar savo tyrimuose naudojantys šį metodą, tačiau atliekantys analizę kitomis struktūrinio lygčių modeliavimo programomis bei norintys susipažinti su pačiu metodu, jo savo tyrimuose netaikantys, bet turintys regresinės analizės pagrindus.
AMOS programinė įranga mokymų metu nebus reikalinga.
Mokymus ves EST komandos Vytauto Didžiojo universitete tyrėja dr. Gabija Jarašiūnaitė-Fedosejeva.
Jie vyks nuotoliniu būdu MS Teams platformoje, trukmė – 2 val.
Būtina išankstinė registracija: https://forms.gle/WhoGwm1yzavtn7gJ6 (prisijungimo nuorodą atsiųsime likus dienai iki mokymų).
Kviečia diskutuoti apie psichikos sveikatą ir žmogaus teises
Psichikos sveikata, psichosocialinė negalia ir žmogaus teisės – kokių permainų ir kodėl reikia Lietuvai? – tokia diskusija vyks Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Mažojoje salėje birželio 12 d. 15 val. Diskusiją organizuoja Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) ir VDU Socialinio darbo katedra.
Renginio programa:
ŽTSI direktorius prof. Dainius Pūras: „Pasaulinės permainos psichikos sveikatos srityje: ar jos ateina į Lietuvą?“
VDU Socialinio darbo katedros prof. Jonas Ruškus: „Žmogaus teisėmis grįstas negalios modelis: lygybė prieš įstatymą, asmens laisvė ir saugumas“
Kauno „Arkos“ bendruomenės atstovės, socialinės darbuotojos Rūta Lašaitė, Indrė Jaugėlaitė ir Edita Daugėlaitė: „Apie teismo sprendimą dėl neveiksnumo ir pagalbos priimant sprendimus“
VDU Sociologijos katedros doc Giedrė Baltrušaitytė: „Psichikos sveikatos priežiūra ir žmonių su psichosocialine negalia teisės: Iššūkiai ir perspektyvos sociologo žvilgsniu“
Žmogaus teisių aktyvistė, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ tarybos narė Indrė Giedrė Gegeckaitė: „Moterų su negalia smurto prevencija ir žmogaus teisės“
Po pranešimų vyks diskusija, kurią moderuos Miglė Baltrūnaitė, ŽTSI projektų asistentė, socialinė darbuotoja, lengvai suprantamos kalbos tekstų rengimo ekspertė.
Šiuo metu Europoje ir visame pasaulyje vis daugiau dėmesio skiriama psichikos sveikatos priežiūrai ir žmonių su psichosocialine negalia teisėms. „Visa eilė naujų Jungtinių Tautų Organizacijos dokumentų, įskaitant ir Pasaulio sveikatos organizacijos besikeičiančią poziciją, kritiškai vertina pasaulyje per paskutinius dešimtmečius įsitvirtinusią biomedicininiu modeliu grįstą paradigmą, kuri nepateisino lūkesčių dėl pagalbos veiksmingumo bei akivaizdžiai prieštarauja šiuolaikiniams žmogaus teisių apsaugos principams“, – teigia Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius prof. Dainius Pūras.
Anot jo, pasaulyje stiprėja psichikos sveikatos ir žmogaus teisių diskursas, skatinantis ieškoti naujų pagalbos būdų psichikos sveikatos priežiūros srityje, atsisakant veikiančių sistemų priklausomybės nuo galių disbalanso, perteklinio medikamentinio gydymo ir prievartos naudojimo psichiatrijoje. Daugelyje valstybių ir regionų aktyviai dalyvauja platus šio dinamiško proceso dalyvių ratas – ne tik psichikos sveikatos specialistai, bet ir paslaugų vartotojai – asmenine patirtimi besiremiantys ekspertai, politikai, mokslo ir kultūros atstovai.
„Lietuvoje tokio platesnio ir brandesnio diskurso kol kas trūksta. Dažniausia iki šiol būdavo apsiribojama diskusijomis tarp psichikos sveikatos specialistų, vienai jų grupei palaikant status quo sistemoje, o kitai – raginant imtis sisteminio lygmens permainų. Diskusijos iniciatorių nuomone, būtina įtraukti į šį diskursą kitų visuomenės grupių atstovus. Psichikos sveikatos politika, Žmonių su negalia teisių konvencijos įgyvendinimas, visos pagalbos sistemos išlaisvinimas iš jai kažkada primestų ir laikmečio dvasios nebeatitinkančių dogmų – tai visos visuomenės interesas“, – sako prof. D.Pūras.
