Benamių kasdienybę tyrusi mokslininkė: „Buvo sunku suvokti, kodėl su tokiu šviesiu žmogumi susitinkame gatvėje“
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto socialinių mokslų daktarės Rasos Indriliūnaitės, benamystė yra arčiau, nei galime įsivaizduoti. Prieš keletą metų apsigynusi disertaciją tema „Benamystė Lietuvoje: nakvynės namų gyventojų (iš)gyvenimo praktikos“, Rasa pasakoja pakeitusi ir daugelį savo pačios įsitikinimų apie benamius.– Pasakius žodį „benamis“ akyse iškyla ant suolelio miegančio, nelabai švaraus ir dažnai apsvaigusio žmogaus vaizdas. Ar jis teisingas? – Pasakyčiau net atvirkščiai – nemažos benamių dalies daugelis mūsų net neidentifikuojame, nors prasilenkiame su jais gatvėje ar viešajame transporte. Benamystės veidų išties yra labai daug, tačiau Lietuvoje ši sąvoka įprastai tapatinama su gyvenamosios vietos neturinčiu arba nakvynės namuose gyvenančiu asmeniu, nuošalyje paliekant įvairesnes benamystės formas ir sampratas, kurios labiau suvoktos ES. Pavyzdžiui, gyvenimą nesaugiuose būstuose ar laikinuose krizių centruose. – Ar tiesa, kad tikslių duomenų apie benamių skaičių Lietuvoje nėra? Galbūt egzistuoja neoficialūs skaičiai?