VDU bendruomenei – seminarų ciklas psichologinei gerovei stiprinti

VDU Psichologijos klinika kviečia universiteto bendruomenę (studentus ir darbuotojus), dalyvauti seminarų cikle, skirtame stiprinti psichologinę gerovę. Seminarų ciklas vyks 2024 m. sausio 22-30 dienomis, nuotoliniu būdu.

PROGRAMA

Sausio 22 d., 15:00-16:30 / „Savęs pažinimas: tapk tuo, kas esi”, psichologė Dovilė Jonušienė

Vokiečių filosofo F. Nyčės posakis „tapk tuo, kas esi“ rodo kryptį savęs pažinimo kelyje. Kas aš esu? Kaip man tą Tikrąjį save surasti? Kuo aš esu unikalus? Susitikimo metu aptarsime savęs pažinimo būdus, mėginsime atrasti savo stipriąsias puses.

Paskaitos prisijungimo nuoroda

Sausio 25 d., 15:00-16:30 / „Paprasti streso valdymo būdai”, psichologas prof. dr. Aidas Perminas

Užsiėmimo tikslas – supažindinti su pagrindinėmis streso teorijomis bei šių teorijų praktinio pritaikymo galimybėmis. Susitikimo metu bus pristatomos pagrindinės streso priežastys, pasekmės, teigiami ir neigiami streso aspektai, įveikimo būdai; supažindinama su paprastais streso ir emocijų valdymo ir relaksacijos būdais, jų panaudojimo galimybėmis atsikratant įtampos ir geriau pažįstant save.

Paskaitos prisijungimo nuoroda

Sausio 26 d., 15:00-16:30 / „Ribos ir kaip jas brėžti”, psichologė Rasa Katinaitė

Bendraudami su kitais žmonėmis, kiekviena(s) esame patekę į situaciją, kurioje jautėmės nepatogiai. Tai – mūsų asmeninių ribų, apie kurias kalbėsime šiame susitikime, atspindys. Paskaitos, parengtos bendradarbiaujant su Tolerantiško Jaunimo Asociacija, metu sužinosime apie asmeninių ribų įvairovę, patyrinėsime savo ir kitų ribas bei jas supančius mitus, o taip pat susipažinsime su žingsniais padedančiais savo asmenines ribas brėžti tinkamai ir pagarbiai.

Paskaitos prisijungimo nuoroda

Sausio 29 d., 15:00-16:30 / „Pirmoji emocinė pagalba”, psichologė dr. Loreta Zajančkauskaitė – Staskevičienė

Ką daryti ir ką sakyti esant šalia žmogaus, išgyvenančio emocinį sukrėtimą? Kaip elgtis pačiam, patyrus emocinį sukrėtimą? Šiuos ir panašius klausimus analizuosime susitikimo metu. Taip pat tyrinėsime įsitikinimus apie tai, kaip „reikia“ jaustis, kas būna, jei neleidžiame sau jaustis blogai ir kaip būti geru žmogumi, nekenkiant psichikos sveikatai.

Paskaitos prisijungimo nuoroda

Sausio 30 d., 15:00-16:30 / „Kaip įveikti gyvenimo iššūkius ir nepalūžti”, psichologas doc. dr. Rytis Pakrosnis

Gyvenime norime laimės ir gerovės, tačiau likimas mums neišvengiamai siunčia išbandymus ir iššūkius. Taip ir siūbuojame sau kažkur tarp kentėjimo ir klestėjimo. Ne viskas gyvenime priklauso nuo mūsų, bet kai kas juk priklauso. Kaip atsirinkti ir kaip pasirūpinti savimi, kad padidintume tikimybę įveikti gyvenimo iššūkius ir atsitiesti nepalūžę? Kas yra atsparumas ir kaip galime jį ugdyti patys? Kaip žinoti, kada laikas kreiptis pagalbos į kitus ir kuo jie gali padėti? Šiuos bei kitus klausimus paliesime seminare, susipažinsime, ką apie tai sako psichologija ir ieškosime savo atsakymų.

Paskaitos prisijungimo nuoroda

Programa PDF formatu.

Kviečiame dalyvauti!

Artūras Tereškinas. Emocinės epidemijos, arba kodėl politikai nori mus užkrėsti

Artūras Tereškinas / D. Umbraso / LRT nuotr.

„Griūvantys tiltai mūsų valstybėje,“ – sako vienas kandidatas į prezidentus. Nebeliko drąsios šalies, tik įžūlus ir arogantiškas elitas. Žmonės jaučiasi pažeminti, supriešinti ir suskaldyti. Politinė kultūra žlugo. Sunaikinta pagarba tradicinėms vertybėms, mus kasdien prievartauja lytiškumo ir LGBT propaganda. Valstybė nebesirūpina piliečiais – griūva ne tik tiltai, bet iš švietimas bei sveikatos apsaugos sistema. Sunaikinta moralė, sunaikintas normalumas, – kartoja ištisas politinių balsų choras. 

„Konservatoriai vagia net vandenį?“ – dūsauja opozicijos atstovė Seime.

Klausydamasis šios piktinimosi politikos, jautiesi tarsi stovėtum ant bedugnės krašto. Įkaitę nuo pasipiktinimo, į depresiją varantys sakiniai nuspalvina tavo pasaulį. Bet nėra ko stebėtis. Politikoje dalyvaujantys arba ją bent akies krašteliu stebintys žino, kad politika – tai afektų ir emocijų erdvė: mūsų politines nuotaikas dažniausiai lemia kūniškai patiriami jausmai ir fiziškai įsivaizduojamas teisingumo ar neteisingumo jausmas, o ne racionali diskusija.

Šį žinojimą puikiai išnaudoja politikai. Platink neigiamas emocijas ir jomis užkrėsk žmones. Viena nuosekliai ugdomų politinių kompetencijų – naudojantis emocijomis sukelti afektinę arba emocinę epidemiją, kuri kaip virusas įsimeta į visuomenę ir ją persmelkia. Užkrėsk piliečių protus bei širdis neigiamomis emocijomis ir šitaip palenk juos į savo pusę.

Tiesa, kalbant apie afektines ir emocines epidemijas, reikia paaiškinti, kad afektas apibūdina ikižodinius jausmų išgyvenimus, o emocijomis vadintini išgyvenimai, kurie jau išversti į žodinį pavidalą. Aš patiriu afektą, kai mano kūną apima karštis, mano oda parausta ar pašiurpsta iš baimės ar nepatogumo. Po to šį afektą galiu įvardyti kaip baimę, gėdą ar nepatogumą. Bet šiame rašinyje naudoju paprastesnį ir daug kam suprantamesnį „emocinės epidemijos“ terminą, nors visada mintyse reikia turėti sąvoką „afektas“ ir „afektinis“.

Emocinėmis epidemijomis ir emociniais užkrėtimais naudojasi skirtingo politinių spektro dalyviai, nors pastebėta, kad, kaip politinis įrankis, jie patraukliausi politinei dešinei, o ypač radikaliai dešinei. Teatrališkai išmesdama į viešumą tokias neigiamas emocijas kaip pasipiktinimas, įniršis, nusivylimas, baimė, ji siekia emocinės epidemijos efekto. Žinoma, ir kiti politinių procesų dalyviai yra puikiai išmokę šio amato – neigiamų emocijų epidemijomis priversti populiacijas atsiduoti beviltiškumo, stagnacijos bei nuolatinės krizės pojūčiui ir kartu laimėti paramą savo vertybėms.

Emocinės epidemijos mobilizuoja mūsų dėmesį, nuotaikas ir aistras paversdamos jas tarnauti specifinėms politinėms darbotvarkėms ir idėjoms. Blogiausia, kad prie šių epidemijų prisirišima, joms atsiduodama, jos tampa savotiškomis priklausomybėmis, nes suteikia iliuzinį suvokimą, kad net nuolatinės aklavietės būsenoje gebi kontroliuoti savo gyvenimą, persmelktą neigiamų emocijų.

Emocinės epidemijos pertvarko mūsų kasdienį gyvenimą jį užpildydamos neigiamomis emocijomis – baime, panika, depresija, bet, galų gale, politine apatija. Tai irgi dalies politikų tikslas – nupolitinti ar išpolitinti mus taip, kad politinis dalyvavimas būtų persmelktas nerimo, bejėgystės ir nepatogumo.

„Taip blogai dar nebuvo“, „Blogiau nei prie Stalino“, „Lietuva atsidūrė ant bedugnės krašto“ – šie ir panašūs politikų pranešimai kartojami tiek televizorių ekranuose, tiek socialinių tinklų erdvėse. Nuspalvinti nepasitenkinimo, pasipiktinimo ir įniršio emocijų, šie pranešimai migruoja iš kūno į kūną, iš vieno socialinio tinklo į kitą, iš vienos socialinės grupės į kitą.

Tačiau emocinės epidemijos nėra paprasti vienalyčiai procesai. Jos priklauso ne tik nuo politikų, kurie siekia mus užkrėsti, bet ir nuo žiniasklaidos bei socialinių tinklų, kurie veikia kaip galingi emocinio užkrėtimo tarpininkai, perduodantys ne tik emocijas, bet ir su jomis susijusias konkrečias idėjas. Pvz., idėją apie tai, kad griūvančius tiltus reikia atstatyti naudojantis viltimi ir tikėjimu (skamba išdidžiai).

Galų gale emocinių epidemijų ir užkrėtimų sėkmė priklauso ir nuo mūsų, kurie esame nuolat pratinami labiau reaguoti į vienas, bet ne kitas emocijas. Kaip piliečiai, išgyvenę daugybę istorinių traumų, turime išugdytas emocines nuostatas, kurios verčia mus lengviau susitapatinti su neigiamomis emocijomis ir beatodairiškai jas platinti. Be abejo, vieni mūsų esame jautresni emocijų užkrečiamosioms galioms dėl skirtingo išsilavinimo, emocinės socializacijos (kai mokomės valdyti emocijas), emocinių įgūdžių ir emocinio raštingumo.

Neigiami afektai ir emocijos yra labai lipnios. Todėl apie emocines epidemijas, kuriose vyrauja pyktis, neapykanta, įniršis ir pasipiktinimas, galima kalbėti ir kaip apie lipnumą, kuris mus ne skaldo, bet sieja. Šis lipnumas mus paverčia politinio gyvenimo pakeleiviais. Neigiamos emocijos, kurias platina politikai, išmokę patyčių ir bauginimo meno, ne tik užkrečia mus, bet ir įkvepia lipnų prisirišimą prie šių politikų bei meilę jiems. Koks lipnus Donaldas Trumpas, tikriausiai nė nereikia prasitarti. Lietuvoje būtų įdomu atlikti apklausą, kokio politiko ar politikės platinamos emocijos yra lipniausios: Nausėdos? Vėgėlės? Žemaitaičio? Blinkevičiūtės? Gražulio? Širinskienės? Sinicos? Galima pajuokauti: lipniai prisiriškime prie politikų, kaip neigiamų emocijų.

Kaip yra pastebėję politinių emocijų tyrėjai, lipnus emocijų intensyvumas būdingas daugumai mūsų, bet ypač jis akivaizdus tarp interneto trolių ir botų, kurie atvirai išpažįsta ištikimybę emocines epidemijas keliantiems politikams. Kartais nėra lengva nustatyti, kokiu mastu šiose emocinėse epidemijose dalyvauja interneto troliai ir botai, bet neabejotina, kad dalyvauja intensyviai ir kryptingai. Gera nuoroda į šio dalyvavimo apimtį yra 2016 m. JAV vykę rinkimai ir „Cambridge Analytica“ skandalas.

Stebint tai, kaip griūva tiltai „nuvaldytoje“ ir „nuskriaustoje“ Lietuvoje, galima parašyti ištisą emocijų ir afektų platinimo epidemiologiją. Kokiomis kryptimis emociniai užkrėtimai ir epidemijos vyksta? Kokias visuomenės grupes norima užkrėsti? Kiek sėkmingi bandymai fabrikuoti emocines epidemijas? Į šiuos klausimus atsakys ir epidemiologines tendencijas parodys ne tik artėjantys rinkimai, bet ir mūsų pačių gebėjimas pasinaudoti kritiškos distancijos vakcina ir apsauginėmis teigiamų emocijų kaukėmis didėjančių emocinių užsikrėtimų aplinkoje.

VDU Diplomų įteikimo šventė

Sausio 26 dieną kviečiame absolventus dalyvauti šventiniame Diplomų įteikimo renginyje.

 

Socialinių mokslų fakulteto absolventams diplomai bus įteikiami 11 val.

Renginio vieta: VDU DIDŽIOJI SALĖ | S. DAUKANTO G. 28, KAUNAS

 

Informuojame, kad renginyje gali būti filmuojama ir/ar fotografuojama ir Jūs galite būti matomi renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse.

VDU Psichologijos katedros lektorė dr. Jurga Misiūnienė: savo potencialo geriausiu atveju nerealizuoja 4 iš 10-ies mokinių

„Gabumai turi biologinį pagrindą“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros lektorė dr. Jurga Misiūnienė. Visgi, pasakoja ekspertė, ne visais atvejais iš prigimties gabūs žmonės savo potencialą iš tiesų realizuoja. Anot LRT RADIJO pašnekovės, tyrimai rodo, jog dėl nepakankamo dėmesio jų lavinimui to padaryti nepavyksta net 4 iš 10-ies vaikų.

Kaip LRT RADIJUI pasakoja dr. J. Misiūnienė, skirtingus žmonių gabumus daugiausia nulemia skirtingos jų biologinės savybės. Anot mokslininkės, šios lemia 50 ar, kalbama, net 80 proc. priežasčių, kodėl mūsų sugebėjimai nevienodi. Likusieji 20 proc., pasak socialinių mokslų daktarės, atitenka aplinkai ir atsitiktinumui.

„Norisi sakyti: ką mes čia galime pakeisti? (…) Bet 20 proc. aplinkos (…) irgi yra labai daug, mes vis dėlto labai daug galime padaryti“, – tikina laidos „Tuzinas“ viešnia.

Kaip pabrėžia pašnekovė, gabumai yra tik potencialas – norint pasiekti aukštų rezultatų, juos reikia nuolat lavinti ir stiprinti. Visgi tai pavyksta toli gražu ne kiekvienam. Ekspertė skaičiuoja, kad savo potencialo nerealizuoja beveik pusė gabių žmonių.

„Geriausiu atveju, savo gebėjimų nerealizuoja 4 iš 10-ies, (…) kai kur sakoma, kad 8 iš 10-ies gabių žmonių. Tai yra didžiuliai skaičiai, ir jie akivaizdžiai rodo, kad mes turime problemą“, – tikina dr. J. Misiūnienė.

Anot VDU Psichologijos katedros lektorės, ugdyti savo gabumus kiekvienas turėtų pradėti dar vaikystėje. Nors teoriškai galimybių save realizuoti vaikai turėtų rasti kiekvienoje mokykloje, visgi dėl didžiulio krūvio mokytojai jiems papildomo dėmesio skirti nespėja, susitelkia į prastesnius įvertinimus gaunančius mokinius, teigia pašnekovė.

„Padėti nespėjančiam tarsi yra gerai. Mes suprantame, kad tai reikia daryti, netgi jaučiame tam tikrą pasitenkinimo jausmą, kad padedame. (…) Kad ugdymas turi padėti atsiskleisti (…) vidutinius gebėjimus turintiems vaikams, mums irgi atrodo labai normalu.

(…) Čia mes pametame mažą, bet labai svarbią mokinių grupę, kurie galėtų daugiau, kurie tarsi patys išsikapsto. (…) Pasakei vieną kartą, jis suprato, jam tarsi nereikia nieko daugiau, dėl to moralinis pasitenkinimas iš pagalbos gabiam yra mažesnis. (…) Tada automatiškai suaugęs žmogus rečiau pagalvoja apie tą gabų vaiką. (…) Mes pamirštame, kad jiems nėra gerai, (…) jie neturi tokių pasiekimų, kokius galėtų turėti“, – kalba dr. J. Misiūnienė.

Mokiniai, mokykla (asociatyvi nuotr.)
Mokiniai, mokykla (asociatyvi nuotr.) / D. Umbraso / LRT nuotr.

Pasak ekspertės, nors šiuo metu sparčiai populiarėjantis įtraukusis ugdymas kalba apie prisitaikymą prie kiekvieno vaiko poreikių, visgi ir šioje vietoje gabūs mokiniai lieka šiek tiek nuskriausti.

„Pati įtraukiojo ugdymo idėjos esmė yra sudaryti sąlygas visokių gabumų vaikams. Realybė, aišku, yra tokia, kad pirmiausia (…) dėmesys atsisuko į specialių ugdymosi poreikių turinčius vaikus.

(…) Tai tikrai yra labai svarbu, tą reikia daryti, bet gabūs vaikai (…) vėlgi lieka paraštėje. Vidurkį jie pasiekia vieni, savarankiškai, jiems nereikia suaugusio žmogaus pagalbos. (…) Bet jie turi teisę pasiekti tiek, kiek jie gali geriausiai. (…) Siekdami vidutinybės, iš karto esame labai neteisingi gabaus vaiko atžvilgiu“, – teigia laidos „Tuzinas“ viešnia.

Kaip aiškina specialistė, vaikystėje neskirdami pakankamo dėmesio vaikų gebėjimams, mes galime ne tik juos demotyvuoti, nužudyti jų smalsumą, bet ir elementariai sužlugdyti jiems ateitį.

„Kažkam pasisekė sutikti mokytoją, kuris degs kartu su juo ir norės su juo eiti, gimti tokioje šeimoje, kuri rūpinsis ir žūtbūt ieškos galimybių, kaip tą vaiką palaikyti. Bet skaičiai rodo labai graudžią tiesą – nedaug kam taip pasiseka.

Jeigu vaikystėje tokio palaikymo vaikai negauna, gali būti, kad jie ir nerealizuoja savo gabumų. Ilgainiui atsiranda spragų aplinkui: dingsta motyvacija, dingsta smalsumas, kuris yra pamatinė varomoji jėga.

(…) [Būna] tokių atvejų, kai tu matai žmogų, kuris galėjo, bet nepasiekė, nepadarė, o galbūt netgi iš viso sužlugdė savo gyvenimą. (…) Dažnai ir priklausomybes turi tie žmonės, nelaimingi yra. Ir apie savižudybes (…) galima būtų kalbėti“, – dėsto dr. J. Misiūnienė.

Be to, priduria ekspertė, nelavindami vaikų gabumų, mes galime koją pakišti ne tik jiems, bet ir sau patiems.

„Jeigu mes nieko dėl to nedarysime, (…) prarasime žmones, kurie galėjo pasiekti labai daug. O jų pasiekimai yra mūsų nauda, mūsų, kaip Lietuvos, pasiekimai. (…) Kiekvienas nerealizuotas gabumas yra valstybės praradimas“, – pabrėžia VDU lektorė.

Siekiant užtikrinti, jog gabių vaikų poreikiai būtų patenkinti, įvairiuose šalies miestuose atsiranda specialios popamokinės veiklos, skirtos būtent tokiems mokiniams. Vienoje iš jų – VDU vykdomoje „Gifted“ gabių vaikų ugdymo programoje – moko ir pati pašnekovė.

„Kuo daugiau tokių galimybių Lietuvoje, tuo didesnė tikimybė, kad nerealizuojančių gabumus vaikų procentas bent jau nedidės“, – teigia ji.

Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ įraše.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė

2023-ieji metai VDU Socialinių mokslų fakultete

Šie metai VDU Socialinių mokslų fakultete buvo pilni įvairių veiklų ir bendruomenės narių pasiekimų. V. Šekspyras yra rašęs: „sugaukime valandą, kuri ateina; nesivykime jos kai išeina“, todėl paskutinėmis 2023-ųjų metų dienomis trumpam sustokime ir pasidžiaukime fakulteto ir jo studentų bei darbuotojų pasiekimais. O ateinančius metus pradėkime su įkvėpimu tęsti esamus darbus bei kurti naujus projektus. 

  • Sveikatos psichologijos magistrantūros programos studentei Indrei Muraškaitei skirta LR Prezidento Algirdo Brazausko vardinė stipendija. Socialinio darbo bakalauro programos studentė Gustė Abromavičiūtė apdovanota VDU vardo Garbės stipendija. Psichologijos bakalauro programos studentei Gintarei Kučiauskaitei skirta I. Bielevičiaus vardinė stipendija. 
  • Už ilgalaikę veiklą žmogaus teisių srityje asmeninėmis Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos padėkomis įvertinti profesoriai: dr. Milda Ališauskienė, dr. Artūras Tereškinas bei dr. Jonas Ruškus. Prof. dr. Jonui Ruškui įteikta LR Socialinės apsaugos ir darbo ministrės padėka už aktyvų darbą Jungtinių Tautų Žmonių su negalia komitete. Dr. Kristina Jonutytė pelnė Caroline von Humboldt (Vokietija) apdovanojimą ir premiją moksliniams tyrimams. 
  • Tarptautiniai ekspertai Antropologijos studijų kryptį įvertino puikiais balais (aukščiausias bendras studijų krypties vertinimas universitete). Buvo atnaujinta ir sėkmingai startavo bakalauro programa ,,Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas“. Parengtos ir patvirtintos dvi naujos Socialinio darbo magistro programos specializacijos: Social Work in the Context of Global Crises ir Transformuojanti socialinio darbo praktika. Psichologijos bakalauro programa sulaukė išskirtinio pirmakursių susidomėjimo ir surinko didžiausią VF vietų studentų skaičių universitete. Sociologų klubas gavo vienerių metų finansavimą projektui „SOC’kava“ VDU studentiškų organizacijų paramos konkurse. 
  • Palyginamajame ekspertiniame mokslo veiklos vertinime Fakulteto vertinamasis vienetas buvo įvertintas kaip perspektyvus, darantis ne tik nacionalinio, bet ir tarptautinio lygio ekonominį ir socialinį poveikį bei vykdantis labai gero lygio sociologijos ir psichologijos mokslo krypčių MTEP veiklą. 
  • Laimėti ir pradėti vykdyti keturi LMT finansuojami mokslininkų grupių projektai: Personalizuoto grįžtamojo ryšio intervencijos galimybės mažinant 15-16 m. paauglių probleminį savęs atskleidimą nuotraukomis socialiniuose tinkluose (vadovė – prof. dr. Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė), Saugaus vairavimo kompetencijos išlaikymas senyvame amžiuje (vadovė – doc. dr. Laura Šeibokaitė), Insultą patyrusių pacientų kognityvinių funkcijų gerėjimą lemiančių veiksnių sąveikos ir jų reikšmė sveikimui taikant virtualios realybės metodą (vadovė – prof. dr. Liuda Šinkariova), Kaip keičiasi vietos politiko vaidmuo savivaldoje: lyderystė, institucijos ir bendruomenės (vadovė – doc. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė). Taip pat laimėtas Taivano-Lietuvos-Latvijos mokslo programos projektas Nr. P-LLT-24-22 Autoritarinių režimų skverbties į demokratines sistemas modeliai: lyginamoji Lietuvos, Latvijos ir Taivano politinio atstovavimo analizė (vadovė – doc. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė). 
  • Laimėti ir pradėti vykdyti devyni LMT finansuojami studentų tyrimai semestro ir vasaros metu: Lela Zarevičiūtė – 2 projektai (vadovė doc. dr. Gabija Jarašiūnaitė-Fedosejeva), Indrė Muraškaitė – 2 projektai (vadovė prof. dr. Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė), Rasa Katinaitė (vadovė prof. dr. Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė), Greta Karalevičiūtė (vadovė doc. dr. Gabija Jarašiūnaitė-Fedosejeva), Paulius Miškinis (vadovė dr. Ugnė Paluckaitė), Gabrielė Janilionytė (vadovė doc. dr. Kristina Šliavaitė), Greta Pukenytė (vadovė dr. Rasa Indriliūnaitė). 
  • Parengtos ir publikuotos 3 monografijos: Daumantas Stumbrys „Žalingos alkoholio vartojimo praktikos Lietuvoje: socialinis kontekstas ir vyrų patirtys“, Ugnė Paluckaitė, Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė „Paauglių savęs atskleidimas nuotraukomis socialiniuose tinkluose“, Milda Ališauskienė „Religinės mažumos, visuomenė ir valstybė šiuolaikinėje Lietuvoje“. 
  • SMF bendruomenės nariai, organizuodami konferencijas, simpoziumus, mokymus, seminarus, diskusijas ir kita (įgyvendinta daugiau nei 80 skirtingų formų veiklų), aktyviai dalinosi patirtimi su įvairiomis tikslinėmis grupėmis: moksleiviais, mokytojais, tėvais, profesine bendruomene, VDU bendruomene, absolventais ir plačiąja visuomene. Inicijuotos ir pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su 4 organizacijomis. 
  • Pagal įvairias finansavimo programas fakultete lankėsi daugiau nei 40 užsienio dėstytojų, mokslininkų, praktikų. 

Dr. Daiva Bartušienė: Mano santykis su studentais yra apie abipusius mainus ir dalinimąsi

Dėstytojo darbas šiuolaikiškame, nuolat kintančios visuomenės lūkesčius ir poreikius atliepti siekiančiame universitete yra kupinas tiek naujų profesinių galimybių, tiek ir tam tikrų iššūkių. Kalbiname studentų geriausiai 2022–2023 m. m. įvertintą Socialinių mokslų fakulteto dėstytoją dr. Daivą Bartušienę apie tai, ką reiškia būti dėstytoju ir kas šiandien yra geras dėstytojas. 

Daiva, kas Tau yra geras dėstytojas? 

Man „geras/a dėstytojas/a“ yra toks/ia, kuris/i puikiai išmano savo dėstomus dalykus ir geba juos suprantamai bei įdomiai perteikti, yra teisingas/a, nebijo pasakyti „nežinau“, turi gerą humoro jausmą ir kai reikia yra saviironiškas/a. 

Kokį santykį sieki kurti su studentais? 

Žinodama, kad šiuolaikinio žmogaus pažinimo galimybės yra labai plačios visada į studentus/es žvelgiu kaip į žmones iš kurių aš taip pat galiu sužinoti ir išmokti kažką naujo, o ne tik juos kažko išmokyti. Studentai/ės man pirmiausia yra žmonės, kurie turi skirtingų gyvenimo patirčių, skirtingus požiūrius, skirtingus įsitikinimus, nuostatas, kurios gali net labai skirtis nuo to, ką turiu aš. Todėl ir mano santykis su jais yra labiau apie abipusius mainus ir dalinimąsi, o ne tik davimą kažko. Vienose srityse galbūt aš turiu žinių ir patirties daugiau, bet kituose dalykuose jie, todėl, ypač eidama į pirmus semestro susitikimus, būtent sau nuolat tai primenu. Ir, žinoma, pačios disciplinos, tai yra, sociologija ir antropologija padiktuoja patį santykį su studentais. Man kaip antropologei atrodo lyg savaime kraujyje į žmones, o tuo pačiu ir į studentus/es žiūrėti be išankstinių nuostatų, leisti jiems būti tokiais, kokie jie yra, o santykį kurti per pažinimą. Dažnai studentai/ės klausia, o ką Jūs galvojate, ne kaip dėstytoja, o kaip žmogus? Suprantu jų norą išgirsti ne tik mokslinę tam tikrų dalykų versiją, bet ir mano asmeninę, gal kartais kaip bandymą pasitikrinti, kiek vertybiškai esame artimi, arba nutolę, tačiau atsakydama visada stengiuosi neprimesti savo nuomonės ir pažiūrų, o parodyti, kaip susiformavo mano asmeninės pažiūros. 

Ar galėtum pasidalinti, kokie iššūkiai Tau kyla dirbant su studentais ir kaip Tu juos sprendi? 

Žinoma, iššūkių kyla. Kai kurie dalykai nesikeičia ir išliko tie patys dar nuo tada, kai pati buvau studentė, pavyzdžiui, akademinis nesąžiningumas. Tai buvo prieš 15 metų, taip yra ir dabar. Tačiau pats studento socialinis kultūrinis portretas yra stipriai pasikeitęs per paskutinius 10 metų. Didžioji dalis studentų nebėra tik studentai, dažnai jie yra dirbantys studentai, studijas derinantys su aktyvizmu, šeima, verslais, savanorystėmis, savęs atstovavimu, kitais įsipareigojimais, kurie neišvengiamai sukuria sąlygas kilti naujiems iššūkiams dėl laiko planavimo, didelio užimtumo ir neturėjimo pakankamai vidinių resursų įsigilinti į studijuojamus dalykus. Tad kartais padvelkia toks nemalonus skubos ir paviršutiniškumo jausmas, nes studentai/ės (kaip ir dėstytojai) turi per daug atsakomybių, kurias kartais lemia negebėjimas prioretizuoti, o kartais pasirinkimo neturėjimas, pavyzdžiui, mokamos studijos dėl kurių tenka dirbti. Bandydami suderinti daug skirtingų veiklų studentai dažnai yra priversti ieškoti alternatyvaus laiko atsiskaitymams, o universitetai siekdami atliepti šiuos poreikius yra tapę ypatingai lankstūs, kartais pamirštant, kad dėstytojas/a turi taip pat ribotus laiko ir energijos resursus. Tad lankstumas ir bandymas atliepti kiekvieno studento individualius studijų poreikius kartais tampa nemažu iššūkiu. O ką jau kalbėti apie studentų neuroįvairovę, psichikos sveikatos iššūkius. Nuostabu, kad universitetai tampa vis atviresni įvairovei, bet kuo labiau įvairūs tampame, tuo sudėtingiau susitarti dėl bendrų dalykų, nes jie paprasčiausiai nebeatliepia situacijų įvairovės. Tačiau aš į visa tai linkusi žvengti kaip į progresyvius pokyčius, kaip į neišvengiamą kaitą, kuri yra būtina, nes skatina augti. Mes, dėstytojai/os turime nuolat permąstyti dėstomą turinį, metodus, vertinimo kriterijus, komunikaciją su studentais ir kitus dalykus. Tačiau tiek sociologinė vaizduotė – gebėjimas matyti studentą daug platesniame socialiniame ir kultūriniame kontekste, tiek antropologinė empatija – bandymas iš vidaus pažinti studentus mane natūraliai išlaisvina iš įvairių galimų nesusipratimų, kurie galėtų kilti. Nors egzistuoja toks reiškinys kaip „sėkmingo studento“ stereotipas nuolat sau primenu, kad sėkmingos studijos yra su daugybe asmeninių, institucinių, ekonominių ir kitokių iššūkių, kurių mes, kaip dėstytojai kartais nepastebime ir nežinome. Todėl pagrindinis mano siekis yra savo auditorijoje sukurti kuo saugesnę ir jautresnę aplinką, kurioje studentai galėtų ir norėtų būti atviri ir kalbėtų apie savo iššūkius. Bet iš to kyla ir rizika peržengti saugias ribas tarp buvimo dėstytoja ir drauge. Panašiai kaip motinystėje, kurioje nuolat ieškai tos saugios ribos tarp buvimo savo vaikams teisinga, tvirta mama ir atlaidžia drauge. Beje, bandymas suderinti motinystę ir akademinę karjerą yra taip pat didžiulis iššūkis. 

O kas Tau patinka Tavo darbe? Kas labiausiai džiugina? Ir kas nelabai? 

Likti akademiniame gyvenime mane labiausiai skatina būtent ta darbo dalis su studentais. Tai sunku, bet mane tai ypač įkvepia. Savo vidumi turbūt aš esu pati tikriausia mokytoja. Tokia ir buvo mano vaikystės svajonė – tapti mokytoja. Labiausiai man patinka ieškoti būdų, kaip kartais nuobodžius dalykus, pavyzdžiui, kokią nors klasikinę socialinę teoriją perteikti įdomiais ir šiuolaikinio žmogaus realybę atliepiančiais pavyzdžiais. Tačiau šiame darbe specifiška yra tai, kad darbo rezultatas yra ne visada lengvai pastebimas, o atgalinis ryšys ne visada aiškus. Kartais semestro pabaigoje susimąstau, o vis dėlto, kokią mane studentai/ės mato kaip dėstytoją, kokią jie mane pamatė per šį semestrą, su kokiais „take away“ išeina iš mano paskaitų, ką jie/jos apie mane pasakos kitiems studentams/ėms. Apie visa tai mes žinome labai mažai. Taip pat nuolatinis neapibrėžtumo, neužbaigtumo ir begalybės jausmas. Pavyzdžiui, aš nuolat galvoju, kad paskaitai pasiruošti visada galima geriau, nesvarbu, kiek ilgai ir stipriai jai ruošiesi. Taip pat beviltiškumo jausmas, kad nespėji visko išanalizuoti ir perskaityti, kas publikuojama, nes visko yra tiesiog neįsivaizduojamai daug. 

Ar galėtum pasidalinti Tau labiausiai įsiminusia patirtimi iš savo kaip dėstytojos darbo? 

Tų prisiminimų yra tikrai daug ir įvairių. Niekada nepamiršiu tos dienos paskaitų kai prasidėjo Rusijos karas prieš Ukrainą ir negalėjau sustoti verkti. Auditorijoje buvo pagal studijų mainų programas atvykusių studentų iš Ukrainos ir aš niekaip negalėjau susikaupti galvodama apie juos. Po paskaitos iš studentų gavau labai daug palaikančių žinučių, kurios mane nuramino, nes save labai kaltinau, kad paskaita buvo nesklandi ir per daug emocinga. Taip pat žinau, ką reiškia pamiršti ateiti į baigiamąjį egzaminą. Egzaminas vyko nuotoliu, o aš pamiršau jį reikiamu laiku aktyvuoti. Teko atsiprašyti studentų/čių, viską perplanuoti, bet laimei išsprendėme taikiai. 

Ko palinkėtum jauniesiems dėstytojams, tik pradedantiems eiti šiuo keliu? 

Tiek ruošiantis paskaitoms, tiek apskritai organizuojant visą studijų procesą, o ypač dėstant auditorijoje pasitelkti humorą. Žinoma jis turi būti etiškas, subtilus ir tikslingas. Taip pat linkėčiau  nebijoti ir kai reikia studentams pasakyti „nežinau, bet galiu pasidomėti“, nes laikai, kai „dėstytojas/a viską žino“ jau seniai praėjo. Jeigu įmanoma, skatinu įtraukti studentus/es į studijų planavimą, bet taip pat labai aiškiai nusistatyti bendravimo ribas ir jas iškomunikuoti. 

O ko palinkėtum studentams? 

Dažnai semestro pradžioje studentams sakau, kad turėsime savotišką trumpalaikį romaną, tai yra, vos keturis mėnesius truksiančius, tačiau labai artimus santykius, todėl visada kviečiu pasistengti kurti atvirą ir sąžiningą santykį. Norisi padaryti viską, kad ta pažintis taptų, jeigu ne meilės, tai bent gražios draugystės, o ne nusivylimo istorija. Todėl jeigu kažkas nepavyko, pamiršot, negalėjot, praleidot, nepadarėte, tai sąžiningai ir prisipažinkit, o ne bandykit kurti abejotinas pasiteisinimo priežastis. Nuoširdus prisipažinimas visada turi daugiau šansų, todėl labai vertinu, kai studentai/ės atvirai pasako, kartais ir nelabai malonias priežastis, pavyzdžiui, tai, kad prieš savaitę buvo pakeisti vaistai nuo depresijos ir teko patirti didžiulius šalutinius poveikius dėl kurių negalėjo atvykti į paskaitas. Bet svarbiausias mano palinkėjimas – susirinkite visas geriausias galimybes ir patirtis, kurias siūlo universitetas, kad vėliau netektų gailėtis dėl praleistos progos. 

SMF linki džiugių švenčių!

Prof. Milda Ališauskienė: religija – nebūtinai trukdis progresui ir lyčių lygybei

„Lyčių lygybė yra būtinas veiksnys visuomenių progresui ir darniam vystymuisi, o religija dažnai yra matoma kaip trukdis tam. Tačiau pasaulis iš tiesų yra sudėtingesnis: šiuolaikinėse visuomenėse matome religijos sugrįžimą į viešąją erdvę, jos vaidmuo yra permąstomas. Todėl savo projekte bandėme pasižiūrėti, kaip šio permąstymo fone religija sąveikauja su lyčių lygybės įgyvendinimo tikslais ir praktikomis. Tai – ambicingas tikslas, ir vieno atsakymo čia nėra, bet nuveikėme labai daug“, – reziumuoja sociologė, religijotyrininkė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė Milda Ališauskienė, projekto „ReliGen“ vadovė, apibendrindama projekto svarbą ir pasiekimus. 

Tarptautinis, tarpdisciplininis projektas „Religija ir lyčių lygybė: Baltijos ir Šiaurės šalių visuomenių pokyčiai (ReliGen)“ siekė ištirti lyčių lygybės sampratos raidą bei suvokimą Baltijos ir Šiaurės šalių visuomenėse, taip pat – religijų viduje vykstančius pokyčius, susijusius su lyčių lygybe, religijų vaidmenį viešose diskusijose apie lyčių lygybę bei lyčių lygybės aspektus religinės socializacijos procese. Projekte dalyvavo mokslininkai iš visų trijų Baltijos šalių ir Norvegijos.

Tarp projekto tyrėjų – ir dvasininkės

Projekto metu buvo tiriamos religinės daugumos bei religinių mažumų grupės Baltijos šalyse – Romos katalikai, ortodoksai, evangelikai liuteronai, musulmonai ir šiuolaikiniai pagonys. Tyrime kalbintos moterys dalinosi savo patirtimis ir požiūriais apie religiją ir lyčių lygybę. Anot profesorės, dažna tyrimo pašnekovė Baltijos šalyse pažymėjo, kad sovietmečiu joms teko susidurti su neigiamomis patirtimis lyčių lygybės srityje. Kitas tyrimo metu išryškėjęs bendrumas – religingos lietuvės, latvės ir estės gana dažnai išreiškė tam tikrą nepritarimą lyčių lygybės idėjai.

„Dalis tyrimo metu kalbintų religingų, tai yra tikinčių ir praktikuojančių, moterų nurodė Bibliją kaip šaltinį, iš kurio semiasi idėjų kalbėdamos apie nepritarimą lyčių lygybės klausimams. Tačiau mūsų komandoje dirbusios Biblijos tyrinėtojos teigia, kad gan dažnai to, ką šios moterys galvoja esant Biblijoje, ten nėra aptinkama. Tad galime sakyti, kad susiduriame su situacija, kuomet pašnekovių susikonstruotas Biblijos vaizdinys nevisai atitinka tikrovę“, – pasakoja prof. M. Ališauskienė.

Projekto komandą sudarė ne tik religijų ir lyčių studijų tyrėjos ir tyrėjai, įvairių disciplinų atstovai ir atstovės, bet ir dvasininkės, tarnaujančios bažnyčiose, praktikuojančios kunigystę ir tyrinėjančios Bibliją. Pasak projekto vadovės, projekte pavyko suburti tarpdisciplininę ir kompetentingą tyrėjų komandą.

Religiniai lyderiai nerimauja dėl moterų įšventinimo

Tarp svarbiausių projekto tikslų buvo siekis ištirti, kokį vaidmenį religijos turi formuojant viešąjį diskursą apie lyčių lygybę. „Tyrimo rezultatai atskleidė, kad tiek Baltijos šalyse, tiek ir Norvegijoje religinės organizacijos linkusios formuoti lyčių lygybei atsparius arba dažnai vadinamus anti-genderistinius aljansus“, – pažymi prof. M. Ališauskienė, akcentuodama, jog Lietuva, Latvija ir Estija turi tiek panašumų, tiek skirtumų kalbant apie religijos vaidmenį viešojoje erdvėje.

Mokslininkė pabrėžia, jog lyčių lygybės principų įgyvendinimas yra priklausomas nuo politinių struktūrų, todėl svarbu vykdyti šiai temai skirtus mokslinius tyrimus, kurie suteiktų galimybę vyriausybėms ir nevyriausybinėms organizacijoms pamatyti sąveiką tarp religinių tikėjimų, praktikų ir organizacijų bei lyčių lygybės įgyvendinimo.

„Tyrimo duomenys parodė, kad religinių organizacijų lyderiai nerimauja dėl didesnio moterų įsitraukimo į religinių organizacijų veiklas ir tapimo dvasininkėmis, siekiama išlaikyti esamą padėtį, kai vadovaujančias pareigas užima bei sprendimus priima vyrai, pasitelkiami argumentai, kad pokyčiai atneštų nepageidaujamas pasekmes tiek visuomenėje, tiek bažnyčiose. Argumentus tokiai pozicijai pagrįsti bažnyčių hierarchai randa ir konspiracinėse teorijose“, – vieną iš tyrimuose atskleistų aspektų išskiria sociologė, papildydama, jog socialiai konservatyvios religinės organizacijos nėra homogeniškos – jų viduje galima aptikti skirtingų nuomonių.

Tarp religingų moterų – pasipriešinimas moterų teisėms ir savita lyčių lygybės samprata

Prof. M. Ališauskienė pažymi, jog projekto metu buvo atskleista, kaip religinės organizacijos formuoja požiūrį į lyčių lygybę. Pavyzdžiui, kai kurios kalbintos religingos moterys išreiškė priešiškumą Europos Tarybos Stambulo konvencijai dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo, nors kartu pripažino, kad pačio dokumento neskaitė ir vertindamos remiasi religinių autoritetų nuomone. Taip pat pašnekovės priešinosi lytinio švietimo įtraukimui į vidurinio ugdymo programas ir netgi moterų teisėms apskritai. Vis dėlto, gana dažnai tokia pasipriešinimo pozicija buvo užimta sekant viešas diskusijas, tuo tarpu kasdieniniame gyvenime kalbintos moterys atskleidė įgyvendinančios lyčių lygybės principus.

„Tikinčios ir praktikuojančios moterys neretai linkusios pasitelkti savo religinius autoritetus kalbėdamos apie lyčių lygybę: Šventąjį Raštą, religinius lyderius – dažniausiai tai vyrai, kurie formuoja jų lyčių lygybės sampratą. Tačiau lyčių lygybės sampratą ir praktikas formuoja ne tik religija – lyčių lygybė yra susijusi su visuomenės modernizacijos procesais. Juk mes gyvename tokiose visuomenėse, kur dažna moteris yra išsilavinusi, dirbanti, save išlaikanti. Savarankiškos buvo ir mūsų kalbintos moterys, nepaisant to, kad jos turi savitą lyčių lygybės sampratą. Jos taip pat siekia lyčių vaidmenų pasiskirstymo šeimoje, nori dalintis su vyru vaikų priežiūra, namų ūkio darbais. Tačiau dažna jų kvestionavo lyčių lygybės idėją nurodydama savo tikėjimą ir religinius autoritetus“, – atsiskleidusią priešpriešą tarp įsitikinimų ir kasdienybėje įgyvendinamų lyčių lygybės principų pabrėžia profesorė.

„Projekto rezultatai padėjo geriau suprasti religinių tikėjimų ir praktikų bei religinių organizacijų įvairovę. Darniai besivystanti visuomenė – tai įvairovės visuomenė. Yra tikinčių moterų, kurios kasdienybėje įgyvendina lyčių lygybės idealus. Galbūt jų požiūriai į tai, kaip šią lygybę pasiekti, yra kitokie, tačiau manome, kad turėtume priimti šią nuomonių įvairovę – ne tik apie tai, kas yra lygybė, bet ir apie būdus jai pasiekti. Tyrimų rezultatai parodė, kad diskusija yra sudėtinga ir nevienareikšmė, kintantis religijos vaidmuo visuomenėje daro poveikį tiek lyčių lygybės sampratos kaitai, tiek ir praktikoms, tuo pačiu tenka konstatuoti, kad religija yra tik vienas iš veiksnių, formuojančių šią sampratą bei jos praktikas šiuolaikinėse visuomenėse“, – apibendrina prof. M. Ališauskienė.

Paklausta apie didžiausius iššūkius, su kuriais teko susidurti vykdant projektą, sociologė atskleidžia, kad viena sudėtingiausių užduočių buvo rasti tyrimui tinkamų informančių, kurios galėtų pasidalinti savo mintimis apie sąveiką tarp religijos ir lyčių lygybės, taip pat – apjungti skirtingų mokslinių disciplinų požiūrius į šią sąveiką.

Projektą „Religija ir lyčių lygybė: Baltijos ir Šiaurės šalių visuomenių pokyčiai“ („ReliGen“) vykdė Vytauto Didžiojo, Latvijos, Tartu ir Oslo universitetų mokslininkai. Projekto tyrimų rezultatai bus pristatyti specialiame tarptautinio mokslo žurnalo „Religija ir visuomenė Rytų ir Vidurio Europoje“ (RASCEE) numeryje, kurį planuojama iš leisti 2023 m. pabaigoje, bei tarptautinėje kolektyvinėje monografijoje, kurią planuojama išleisti 2024 m. pabaigoje arba 2025 m. pradžioje.

Projektas yra finansuojamas iš Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos EEE finansinių fondų. Projekto sutarties su Lietuvos mokslo taryba Nr.: S-BMT-21-4 (LT08-2LMT-K-01-036).

Akimirkos iš SMF Kalėdų eglutės įžiebimo šventės

Gruodžio 13 d. popietę SMF bendruomenė susirinko į tradicinę Kalėdų eglutės įžiebimo šventę. Susirinkusius sveikino ir svarbiausius Socialinių mokslų fakulteto įvykius bei bendruomenės narių pasiekimus šiais metais apžvelgė fakulteto dekanė Aurelija Stelmokienė.

Tęsiant tradiciją, Socialinių mokslų fakultetas išrinko ir Kalėdų eglutės įžiebimo šventės metu pasveikino SMF Metų žmones.

  • SMF „Metų darbuotojas/-a“ kategorijoje išrinkta Julija Eidukevičiūtė, Socialinio darbo katedros lektorė, bakalauro programos komiteto vadovė, – už sėkmingą bakalauro studijų programos ,,Socialinis darbas ir psichosocialinis konsultavimas“ komiteto darbo organizavimą ir bendradarbiavimą su studentais.
  • SMF „Metų studentas/-ė“ kategorijoje išrinkta Vaida Ogulevičiūtė, Socialinio darbo magistro programos studentė, – už lyderystę socialinio darbo studentų klube ,,Vesta“, profesionalų darbą su jaunimu bei akademinį pažangumą.

Muzikiniais garsais šventės dalyvius džiugino SMF studentai Tadas Petrulis ir Rasa Petronienė. O šventės pabaigoje visi renginio dalyviai buvo kviečiami sudalyvauti Kalėdiniame dekanės protmušyje!

Renginio akimirkos:

VDU Tėvų akademijoje – apie psichologinį atsparumą

Gruodžio 21 d. (ketvirtadienį) 18:00 val. kviečiame į VDU Tėvų akademijos nuotolinę paskaitą „Kaktusas ar Pienė: apie Jūsų psichologinį atsparumą“. Paskaitą ves VDU lektorė, psichologė, meno terapeutė, koučingo psichologijos specialistė, knygos „Kaktusas ar pienė: knyga apie psichologinį atsparumą“ autorė Evelina Savickaitė-Kazlauskė.

Psichologinis atsparumas – tai gebėjimas prisitaikyti prie iššūkių ir sunkumų, naudojant tiek įgimtas, tiek išmoktas savybes. Šioje paskaitoje pažinsime asmeninio atsparumo apraiškas ir aptarsime, kaip šią būseną stiprinti kasdieninėse situacijose, naudojant įvairius psichologinius įrankius ir praktikas.

Būtina išankstinė REGISTRACIJA: http://smf.vdu.lt/registracija

Paskaita vyks nuotoliniu būdu. Likus dienai iki renginio, užsiregistravusiems bus išsiųsta prisijungimo informacija. Renginys nemokamas.

Kviečiame dalyvauti!

 

******************

VDU Tėvų akademija – tai dalis Socialinių mokslų fakulteto misijos. Kartą per mėnesį dovanodami nemokamus užsiėmimus tėvams, siekiame prisidėti prie visuomenės tobulėjimo. Kviečiame mokytis apie save, šeimą, savo vaikus, jų auklėjimą ir kitomis aktualiomis temomis.