Nuo Basanavičiaus, Sąjūdžio iki Garliavos: kodėl praradome tikėjimą elitu ir kada atsirado paralelinė Lietuva?
Raginimų „kovoti su elitu“ Lietuvoje galima išgirsti per protestus ir iš politikų lūpų. Elitu gąsdinama, jis vaizduojamas kaip valstybės yda, pažadus apie antielitizmą žeria kuriamos naujos politinės jėgos.
Priešpriešas kuria ir valstybės politika
Paprastai, kalbant apie elitą, turima omeny žmonės, turintys tam tikrą kapitalą, portalui LRT.lt sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros vedėja Jurga Bučaitė-Vilkė. Pavyzdžiui, išskiria ji, kapitalas gali būti ekonominis, politinis ar sprendimų priėmimo, informacinis, socialinio pripažinimo bei prestižo.
J. Bučaitė-Vilkė atkreipia dėmesį, kad tam tikro kapitalo žmonės gali sukaupti dėl politinės sistemos, kai per rinkimus išrenkami atstovai, turintys sprendimų priėmimo galią. Tačiau kiti elitą supranta per socialinės nelygybės ir socialinių klasių sistemą – manoma, kad dalis žmonių išnaudojami, o dalis turi daugiau ir platesnių galimybių.
„Man atrodo, kad Lietuvoje diskursas labiau per gyvenimo šansus, vyrauja priešpriešos per socialinių klasių perspektyvą naratyvas. Lyg ir nekvestionuojama, kad politikai yra išrinkti, deleguoti, bet elitas daugiau matomas per ekonominio vartojimo, gyvenimo šansų turėjimą, profesinį pripažinimą. Per tai formuojasi priešprieša“, – komentuoja VDU sociologė.
Anot jos, prie tokios priešpriešos gali prisidėti ir valstybės politika, kuri formuoja sankirtas. Kaip pavyzdį J. Bučaitė-Vilkė pateikia „Tūkstantmečio mokyklų“ projektą – jis gali kurti elitistinį požiūrį į švietimą ankstyvame vaikų amžiuje.
„Tai kuria priešpriešas, kad elitas ar tie žmonės, kurie gyvena didmiesčiuose, savo vaikams gali suteikti didesnius šansus gyvenime, palyginti su tais, kurie gyvena regione. Tai yra ta valstybės politikos pusė, kuri gali palaikyti sankirtas, elitistinį požiūrį“, – tvirtina VDU Sociologijos katedros vedėja.
Taigi, pabrėžia J. Bučaitė-Vilkė, sankirtas tarp vadinamojo elito ir ne elito veikia neteisybės jausmas, o jas galima dirbtinai suformuoti arba panaikinti: „Žmonės daugiau reflektuoja savo šeimos situaciją, asmeninius ir individualius pasirinkimus savo situacijoje, kad ko nors negalėjo arba neturėjo galimybių.“
Sociologės teigimu, stebėdami, kad ir vaikų išsilavinimo galimybės priklauso nuo gyvenamosios vietos, žmonės jaučia neteisybę – iš čia taip pat atsiranda ilgalaikis nepasitenkinimo ir nepripažinimo jausmas.
Elitas matomas neigiamoje šviesoje
Tačiau, teigia J. Bučaitė-Vilkė, egzistuoja ir kapitalistinė vakarietiška pasiekimų sistema, kad, remdamasis savo pajėgumais, talentu, darbštumu ir galimybėmis, gali pasiekti daugiau ir tapti elitu.
„Amerikietiškoje kultūroje tai labai ryšku. Socialinių klasių vartojimas ir gyvenimo būdas visur panašus, vakarietiškas, tad ir šie principai persikelia, jie Lietuvoje labai ryškūs, kad per savo galimybes, atkaklumą ir asmenines savybes nenuleisdamas rankų gali pasiekti tikslą“, – kalba sociologė.
Vis dėlto ji svarsto, kad taip buvo anksčiau: „Dabar vaikai ir jaunuoliai iš rajonų neįstoja į aukštąsias mokyklas dėl prasto pasirengimo. Gal tai jau nebeveikia – atsiranda paveldėtojų klasės, iš to kyla neteisingumo jausmas, nes matome, kad ir verslininkų vaikai dirba, perima verslą, jau nuo pat mažens turi labai geras galimybes.“
Pašnekovė sutinka, kad neretai elitas Lietuvoje suvokiamas neigiamai, o ypač tai juntama socialiniuose protestuose, kur elitui apibūdinti pasitelkiama neigiama konotacija.
„Gal Lietuvoje elitas nelaikomas nauda visuomenei, gal labiau kaip tik remiamasi Marxo pirmosiomis idėjomis, tai suvokiama kaip išnaudotojų klasė – ar tai būtų kultūros, ar švietimo elitas, (…) ekonominis, ar politinis elitas – yra neigiamos konotacijos“, – pabrėžia J. Bučaitė-Vilkė.
Pasak jos, ne visi gali sutikti su neoliberalizmu, nes jis kalba apie laisvąją konkurenciją ir paties žmogaus pastangas, lyderystę, – ne visi turi tokias sąlygas ir tai suvokia, o iš to gali kilti ir skaudulių.
Kviečiame skaityti daugiau: www.lrt.lt
TURIME KUO DIDŽIUOTIS!
2022 m. studijas Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakultete baigė 161 absolventas: 82 bakalauro studijų ir 79 magistro studijų absolventai. Dar kartą nuoširdžiai sveikiname visus VDU Socialinių mokslų fakulteto absolventus su sėkmingai pabaigtu gyvenimo etapu!
Diplomų įteikimo šventės metu, Socialinių mokslų fakulteto absolventams, kartu su diplomais įteikti:
- 24 Vytauto Didžiojo universiteto Rektoriaus prof. dr. Juozo Augučio padėkos raštai (už puikius studijų rezultatus, aktyvią mokslinę veiklą, aktyvų dalyvavimą viešinant studijų programas ir dalyvavimą studijų programos komiteto veiklose, prasmingą profesinę ir visuomeninę veiklą, bendruomeniškumą, savanorišką veiklą, įsitraukimą į aktyvią meninę veiklą ir kt.).
- 15 gretutinių studijų pažymėjimų (4 Verslumo akademijos; 4 Marketingo; 2 Verslo administravimo; Psichologijos; Prancūzų kalbos ir diplomatijos; Katalikų teologijos; Religijos pedagogikos; Viešosios komunikacijos).
- 8 Pietų Ilinojaus universiteto antropologijos magistrantūros studijų sertifikatai.
- 1 Vytauto Didžiojo universiteto absolvento ženklelis ir Antano Kulakausko knyga „Pirmoji lietuviška ALMA MATER: trumpa klasikinio universiteto Kaune istorija“.
Sveikiname ir didžiuojamės, mieli absolventai!
Dalinamės įamžintomis šventės akimirkomis ir kviečiame absolventus nepamiršti savosios Alma Mater, Jūs visada esate ir būsite laukiami savo Fakultete!
Visada Jūsų,
Socialinių mokslų fakultetas
Seksualiniai nusikaltėliai – kas jie tokie ir kodėl kai kurie tvirkina net vaikus
Skirtingai nei kitų nusikaltimų atvejais, prievartautojų bei tvirkintojų bylos, siekiant apsaugoti aukas, nagrinėjamos už uždarų durų – užslaptinti net kaltinamųjų vardai. Galima manyti, kad tai pasitarnauja nusikaltėliams vien jau dėl to, jog neįspėja kitų potencialių aukų. Pirmoje straipsnių ciklo dalyje psichologijos profesorė atskleidžia, kas slypi seksualinių nusikaltėlių galvose ir kodėl sutrinka potraukiai.
Žiniasklaidoje seksualinių nusikaltimų istorijos nagrinėjamos itin retai – siekiant apsaugoti bet kokią jautrią informaciją, susijusią su aukomis, šio pobūdžio bylos nagrinėjamos uždaruose teismo posėdžiuose. Tokiais atvejais prievartautojams ir tvirkintojams nepritaikoma „viešumo“ bausmė, tad ir prevencija, tikėtina, nelabai veikia.
Ar neatrodo, kad tokie nusikaltėliai, įgavę tarsi slaptumo šydą (kuo skiriasi nuo žmogžudžių, turto prievartautojų, sukčių, vagių ir pan.?), naudojasi tuo, darydami tolimesnius nusikaltimus? Jei paaugles socialiniuose tinkluose kalbinantis „dėdė“ nebuvo išviešintas, ar jis toliau sėkmingai gali vykdyti savo nusikalstamas veiklas?
Šiuos klausimus 15min uždavė prokuratūros, teismo atstovams bei psichologijos žinovei. Pirmoje straipsnių ciklo dalyje – atsakymus į šiuos klausimus pateikia bei seksualinių nusikaltėlių portretą bando nutapyti Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros profesorė Liuda Šinkariova.
Sutrinka potraukiai
Anot profesorės, nors seksualinių nusikaltimų rezultatas visuomet yra vienas – turime auką, kuri patyrė fizinę, emocinę ir psichologinę traumą, nusikaltimo darymo priežastys gali būti įvairios. Egzistuoja platus psichologinių ir psichiatrinių sutrikimų laukas, tad itin sudėtinga apibrėžti seksualinius nusikaltimus darančio žmogaus portretą.
Pirma, anot profesorės, veikos gali būti atliekamos dėl psichikos sutrikimų. Tuomet rengiama psichiatrinė ekspertizė, sprendžiama, žmogus buvo pakaltinamas ar ne. Antra, prievartautojams ar tvirkintojams gali būti nustatomas potraukių sutrikimas ir tai nėra laikoma psichikos liga.
„Potraukis – tai žemiausia žmogaus funkcionavimo grandis, bazinis instinktas. Pagrindiniai potraukiai yra mitybos, savisaugos ir seksualinis. Sutrikę šie potraukiai gali sukelti psichologinių sunkumų, pavyzdžiui, žmogus gali pradėti per daug valgyti arba priešingai – visiškai nevalgyti, perdėtai rūpintis savimi arba priešingai – visiškai nesisaugoti, o jei iškrypsta seksualinis potraukis, turime visokias seksualines perversijas“, – patikino L. Šinkariova.
Priklausomai nuo psichikos sutrikimo pobūdžio, žmogus gali arba negali valdyti savo potraukius. Jei kamuoja padidėjęs seksualumas, potraukis sutrikęs, žmogus sunkiai jį suvaldo. Tokiam žmogui, anot profesorės, jau reikalinga pagalba.
Sutrikimai formuojasi nuo vaikystės
Išskyrė L. Šinkariova ir asmenybės sutrikimų kategoriją. Buityje tai dažnai pavadiname charakterių ypatumais.
Prievartavimas, profesorės teigimu, yra asocialios asmenybės sutrikimas. Toks žmogus yra šaltakraujis, neturi empatijos, neužjaučia kitų, aukos, suprantama, yra savanaudis, manipuliuojantis kitais žmonėmis.
„Mes pratę manyti, kad asociali asmenybė būtinai turi būti nusikalstama. Tai gali būti ir pakankamai funkcionalus žmogus, jis gali dirbti visai padorų ir pelningą darbą ir turėti tą asocialios asmenybės struktūrą. Supraskite, žiaurumas, manipuliavimas kitais, naudos siekimas sau dažnai sutrikdo žmogaus stabilių santykių užmezgimą, o fiziologinis poreikis niekur nedingsta. Todėl žmogus kartais ir atlieka tokius veiksmus“, – paaiškino profesorė.
Pasak jos, asmenybės sutrikimai formuojasi nuo vaikystės. Jei vaikas gimsta su jautresniu temperamentu, jam reikalingi empatiškesni tėvai, kurie labiau juo rūpintųsi, daugiau dėmesio skirtų, kantresni būtų, neišsiprovokuotų patys emociškai reaguodami į vaiką neigiamai, kad jis trukdis.
Jei tėvai mylintys, gali išsivystyti stabili asmenybė, bet jei šeimoje patiriama nuolatinė priespauda, vaikas nuolat sulaukia negatyvios informacijos apie save, formuojasi žemos savivertės struktūra. Tuomet vaikas atranda panašių draugų, nes visiems reikalingas bendrumas veiklose, požiūriuose.
„Tie draugai būna ne geriausio elgesio. Subūrę bendraminčių ratą, jie vienas kitą priima tokį, koks yra – tai tarsi emocinė atgaiva, kompensavimas.
Šių žmonių, kurie krypsta į asocialios asmenybės vystymąsi, seksualiniai santykiai, beje, būna labai ankstyvi, netvarkingi, pereinama prie žiauresnių santykių, kurie gali privesti prie prievartos aktų. Taigi asmenybės sutrikimai vystosi nuo vaikystės, paauglystės, plius, tai yra vaiko visos patirtys“, – patikino profesorė.
Nuslopinti instinktus – sudėtinga
Pašnekovė išskyrė ir smegenų veiklos sutrikimus. Smegenyse egzistuoja migdolinis kūnas, kuris atsakingas už pykčio emociją, agresiją, o kaktinėje skiltyje yra svarbi žievės dalis, kuri kontroliuoja impulsyvius neigiamus potraukius, veiksmus.
Pavyzdžiui, supykstame, jei autobuse kas stipriai užmina ant kojos, norime rėkti, nes skauda, bet mumyse suveikia kažkas, kad to nedarome. Taip kaktinė sritis pažaboja tą migdolinį kūną.
„Jei kalbame apie šaltakraujus prievartautojus, serijinius, ta žievė yra silpnai veikianti, nepažaboja migdolinio kūno, kuris taškosi neigiamomis emocijomis. Elgiamasi impulsyviai ir tas impulsyvumas nepažabojamas“, – patikino profesorė.
Dar vienas svarbus aspektas, anot jos, yra tai, kad seksualiniai nusikaltimai gali būti vienkartiniai arba serijiniai. Bet kuriuo atveju, žmogus turi gauti psichologo konsultaciją, kad suprastų, kas su juo darosi ir kur slypi to priežastys, ką galima su tuo padaryti.
„Dažniausiai pats žmogus nekelia sau šitų klausimų, o jei kelia, nežino, kaip pažaboti potraukį. Nuslopinti instinktus yra be galo sudėtinga, bet juk skiriamės nuo gyvūnų tuo, kad esame sąmoningos būtybės“, – paaiškino L.Šinkariova.
Bando parodyti savo aukai jėgą
Paklausta, kodėl išsivysto seksualinis potraukis būtent vaikams, pašnekovė, paaiškino, kad seksualinis prievartautojas nėra viena kažkokia kategorija žmonių, nėra vieno psichologinio tipažo.
Nuslopinti instinktus yra be galo sudėtinga.
„Asocialios asmenybės sutrikimų atvejų aukomis dažniausiai tampa suaugusieji. O jei kalbėtume apie vaikų seksualinį išnaudojimą, tai šią veiklą daro kiek kitokio tipažo žmonės. Jie dažnai turi psichologinių problemų, neišspręstų nuo pat vaikystės. Jiems vystosi nepilnavertiškumo jausmas. Tokie žmonės jaučiasi kitokie nei jų aplinka, lyg būtų svetimi artimoje aplinkoje.
Tas svetimumo, kitoniškumo, menkavertiškumo jausmas toliau formuoja ne į agresyvias asmenybes, o, priešingai, tokie žmonės dažniausiai yra nuolaidūs, drovesni, nedrąsūs. Jiems išsivysto socialinis ir emocinis vienišumas. Jie neturi artimų santykių. Jei turi, jaučiasi tuose santykiuose labai nejaukiai. O seksualinis potraukis juk niekur nedingsta, jis išlieka“, – pabrėžė profesorė.
Tokiais atvejais, prievartaudami vaiką, paauglį, perkeltine prasme, tokie asmenys tarsi bando parodyti savo aukai jėgą. Taip įsitvirtina savąjį „aš“, kurio nejautė kada turėję. Prievartaujant įsivyrauja požiūris „aš galiu, aš sprendžiu ir taip bus“. „Būti svarbiu, kompetentingu tam tikrais klausimais žmogui vis tiek reikia – tas poreikis stiprus. Atsiranda tokia iškreipta niša“, – paaiškino L. Šinkariova.
Vienus išviešinimas paveiktų, kitų – ne
Paklausta, ar tikslinga slėpti informaciją apie seksualinius nusikaltėlius vardan absoliutaus jų aukų privatumo, profesorė patikino, kad negali būti vienareikšmiško atsakymo taip arba ne.
„Pirmosios kategorijos mano nupasakotų seksualinių nusikaltėlių – žiaurių, neturinčių empatijos, nejaučiančių gėdos, sąžiningumo jausmo, išviešinimas nepaveiks. Tokių asmenų izoliacija nuo visuomenės būtų viena iš priemonių. Jie pripažįsta tik jėgą, apie psichologiją, moralę neverta kalbėti, su jais reikia kalbėti jų kalba. Jie gali gerbti tik stipresnį už save. Tai gali būti įkalinimo vieta, kur jam tikrai blogai, jo laisvė apribota. Kalbant apie kitą tipažą – tuos nuolankius, nepasitikinčius seksualinius nusikaltėlius, jų išviešinimas gali būti veiksmingas. Tai juk gėdinga patirtis“, – palygino profesorė.
Tai, ar reiktų viešo seksualinių nusikaltėlių sąrašo, jos nuomone, – diskusijų klausimas. Lietuvoje apie tai jau buvo kalbama. Tačiau kaip tokiais atvejais, gerbiant visus visuomenės narius, neperžengti etikos, moralės normų, o dar egzistuoja ir duomenų apsaugos klausimai – teisė asmens į privatumą.
„Policija teigia, kad vedami registrai tiek įtariamųjų, tiek kaltinamųjų, nuteistųjų. Tai būtų tarsi dubliavimas informacijos. Klausimas yra atviras.
Kitas dalykas, o ką su tuo sąrašu kiti žmonės toliau darys? Turi būti kontrolės mechanizmas. Štai paauglių atveju suveikia smalsumas. Jei jie ir žinotų, kad kalbina nusikaltėlis, taigi įdomu. Paaugliai gali būti įsitikinę, kad su jais taip nenutiks. Net ir žinodami gali rizikuoti.
Yra pavyzdžių, kur bylos, nusikaltėliai vieši, bet tai neveikia elgesio. Yra narciziškumo aspektų, tokių asmenybės bruožų užtaisas, kai žmogus mėgaujasi neigiamame fone“, – atkreipė dėmesį profesorė.
Ji įsitikinusi, kad naudingiau būtų visuomenę šviesti.
„Dauguma žmonių galvoja, kad tik vakare baisu eiti, tik naktį gali užpulti. Ne, gali su tavimi susipažinti ir dieną, ir kavinėje, nusivesti kur į pobūvį, net užmegzti emocinį ryšį, o po to prievartauti. Visuomenė turi žinoti, kad prievartautojų psichologinis portretas yra labai įvairus ir spalvingas“, – patikino profesorė.
Šaltinis: www.15min.lt
Organizational Psychology program
Are you last year student of Psychology Bachelor or already a graduate and seeking Master‘s Degree In Psychology?
Would you like to familiarize yourself with the Master’s Organizational Psychology program (double degree with Louvain University in Belgium) at Vytautas Magnus University?
Then join us for an open lecture: „Positive interaction between work and personal life: Mission (Im)possible?”
Lecturers: Tadas Vadvilavičius and Loreta Gustaitienė
You will be able to know more about MA programme, enjoy an impactful lecture simultaneously.
Time and place: June 28, 3 PM– 4 PM (GMT+3), Online via MS TEAMS platform.
Register here before the event and leave your questions for discussion or just click here to join the lecture!
Organized by:
VMU PSYCHOLOGY DEPARTMENT AND
VMU INTERNATIONAL COOPERATION DEPARTMENT
VDU Tėvų akademijoje – apie vienišų mamų Lietuvoje išgyvenimo strategijas
2022 m. birželio 30 d. (ketvirtadienį) 18:00 val. kviečiame į VDU Tėvų akademijos nuotolinę paskaitą „Tarp vienatvės ir rūpesčio: vienišų mamų Lietuvoje išgyvenimo strategijos“. Paskaitą ves Laura Lapinskė, Sodertorn universiteto (Švedija) doktorantė, VDU Lygių galimybių koordinatorė, VDU Socialinio darbo katedros lektorė.
„Ši paskaita paremta mano rašomos disertacijos lyčių studijų srityje tyrimu. Metų trukmės dalyvaujamosios etnografijos tyrimo metu bendravau ir bendradarbiavau su vienišomis mamomis. Tyrimo rezultatai atskleidė, kaip moterų turimas aukštasis išsilavinimas ne tik nepadeda, bet kartais netgi apsunkina kasdienį gyvenimą ir psichosocialinę vienišų mamų gerovę. Jų patiriamas prekariškumas bei socialinių normų įtakoti artimos aplinkos lūkesčiai kelia nuolatinę įtampą. Remdamasi savo tyrimo rezultatais paskaitoje iš feministinės perspektyvos apžvelgsiu globos ir rūpesčio svarbą bei pristatysiu, kokias išgyvenimo strategijas naudoja vienišos mamos savo kasdieniame gyvenime“, – paskaitą pristato dokt. Laura Lapinskė.
Būtina išankstinė REGISTRACIJA: http://smf.vdu.lt/registracija
Paskaita vyks nuotoliniu būdu. Likus dienai iki renginio, užsiregistravusiems bus išsiųsta prisijungimo informacija. Renginys nemokamas.
Kviečiame dalyvauti!
******************
VDU Tėvų akademija – tai dalis Socialinių mokslų fakulteto misijos. Kartą per mėnesį VDU Socialinių mokslų fakulteto dėstytojai – psichologai, sociologai, socialinio darbo atstovai dovanoja nemokamus užsiėmimus tėvams, taip siekdami prisidėti prie visuomenės tobulėjimo. Kviečiame mokytis apie save, šeimą, savo vaikus, jų auklėjimą ir kitomis aktualiomis temomis.
VDU SMF mokslininkė dalyvauja „Horizon 2022“ mokslinių tyrimų projekte
Š. m. gegužės mėn. VDU Sociologijos katedros docentė dr. JŪRATĖ IMBRASAITĖ laimėjo eksperto konkursą programos „Culture, creativity ir inclusive society” šaukimo HORIZON-CL2-2022-DEMOCRACY projektų vertinimui ir pasirašė kontraktą su ES Komisijos mokslinių tyrimų agentūra.
Džiaugiamės ir didžiuojamės!
VDU Socialinės antropologijos absolventė: „Man atrodo, kad svarbiausia yra būti kaip gali geriausiai tam tikrame laike ir aplinkybėse…“
Apie savo magistrantūros studijas ir gyvenimo apsisprendimus mintimis dalinasi socialinės antropologijos absolventė s. Juozapa Živilė Miliauskaitė.
Živile, kaip pasirinkai VDU socialinės antropologijos magistrantūros studijas?
Esu baigusi VU lietuvių filologijos bakalauro studijas. Paskui gyvenau gyvenimą, o dar vėliau pradėjau galvoti, kur man čia mokytis, kad būtų įdomu. Aš visada turėjau aistrą suprasti procesus, kodėl visuomenėje vyksta tam tikri dalykai, kokios yra priežastys, pasekmės. Taigi aš atradau socialinę antropologiją kaip galimybę domėtis ir atrasti daugelį dalykų.
Man šios magistrantūros studijos buvo įspūdingos. Kadangi aš visada ilgėjausi pažinti visuomenėje vykstančius procesus, turėjau didelį norą pažinti skirtingas kultūras, grupes, todėl man buvo labai įdomu studijuoti. Magistrantūros studijų metu dariau mokslinį tyrimą ir tame atradau didelę aistrą. Tai tapo galimybe ne tik sužinoti, bet ir daryti pokytį. Mano tyrimas buvo apie tai, kaip vyksta priklausomybę turinčių asmenų reabilitacija. Darydama šį tyrimą aš labai tuo susidomėjau, gilinausi. Taip atsirado mano troškimas studijuoti doktorantūroje ir toliau visa tai tyrinėti.
Ką prisimeni iš savo magistrantūros studijų? Kas tau buvo svarbu, prasminga?
Studijose man buvo esminiai keli dalykai. Vienas iš jų buvo tai, kad studijų metu aš gavau labai daug žinių apie įvairias sritis, skirtingus dalykus. Aš turiu smalsumą, todėl man tai buvo labai svarbu. Kitas dalykas buvo dėstytojai. Su dėstytojais ryšys studijų metu buvo labai betarpiškas, artimas ir auginantis. Dėstytojas skatino tave domėtis, tau visada padėdavo. Tai labai įkvepia. Dar vienas dalykas, kuris man buvo svarbus – tai mūsų grupė. Labai šaunūs buvo mano kolegos kursiokai. Mes dažnai eidavome kur nors vakaroti ir visada kalbėdavome apie studijas, nes mums visiems buvo labai įdomu. Kartu visiems mokytis buvo labai smagu.
Živile, ką šiuo metu veiki ?
Aš esu vienuolė. Bažnyčioje esu atsakinga už jaunimo ugdymą. Kalbant apie praktinį studijų panaudojimą, atlikusi savo magistrantūros baigiamąjį darbą pradėjau labai daug kalbėti šia tema. Skaitau šia tema paskaitas, užsiimu švietėjiška veikla.
Kokią įtaką studijos turi tavo dabartinėms veikloms?
Žinot, viskas labai integralu. Suprasdamas visuomenėje vykstančius dalykus, gali tikslingai veikti ir daug procesų įtakoti, daryti pokytį. Dabar studijuodama doktorantūroje aš toliau domiuosi priklausomybę turinčių žmonių integracija po reabilitacijos. Tai mūsų visuomenėje gerokai paslėpta tema. Šiuo metu kyla daug klausimų, kaip sekasi šiems žmonėms. Ir jei pavyktų tokių tyrimų duomenis išartikuliuoti, galbūt galėtų keistis daugelis dalykų šioje srityje. Galėtų kurtis daugiau integracijos galimybių ir pan.
Ar savo bažnytinėje veikloje, kaip jaunimo ugdytoja, susiduri su jaunais žmonėmis, kurie jau vartoja tam tikras narkotines medžiagas?
Reikia suprasti, kad visa tai yra labai arti mūsų. Bet kokiu atveju jaunimas žino, kas tai yra ir yra matę. Aš su jaunimu labai daug kalbuosi apie priklausomybes, nors tiesiogiai nedirbu su socialinę riziką patiriančiais jaunuoliais.
Živile, kokį savo pasiekimą vertini labiausiai?
Na, šitas klausimas jūsų labai įdomus. Man atrodo, kad nieko ypatingo nesu pasiekusi. Man labai svarbu, kad aš galiu viešai kalbėti tema, kuria dabar domiuosi ir turiu žinių, kuriomis galiu dalintis su kitais. Nors tai labai sunku pasverti, juk ne medalį gavau. Man atrodo, kad svarbiausia būti, kaip gali geriausiai tam tikrame laike ir aplinkybėse. Save dovanoti tokiu būdu. Toks yra mano apsisprendimas. Mes apsisprendžiam tam tikrus dalykus daryti, nors jie ne visada būna labai lengvi ir smagūs. Kartais žmonės galvoja, kad būti laimingam, tai daryti tai, kas lengva. Bet taip nėra. Jei mes darome tam tikrus dalykus, kurie mums yra svarbūs ir prasmingi, tai bet kuriuo atveju susiduriame su iššūkiais.
Kuri veikla tau yra pati svarbiausia ?
Šiuo metu man labai svarbios doktorantūros studijos. Tai daryti apsisprendžiau labai sąmoningai, tuo pačiu atsisakydama kitų dalykų.
Živile, ką pasakytum jaunam žmogui, kuris baigęs bakalauro studijas svarsto rinktis socialinės antropologijos magistrantūros studijas?
Svarbiausia jausti prasmę to, ką tu darai. Svarbiausia turėti troškimą, tuomet gali padaryti labai daug dalykų. Kartais mes patiriame visuomenės spaudimą, jog būtinai turi baigti magistrantūros studijas. Svarbu turėti nuostatą mokytis dalykų, kuriuos tu vėliau galėsi panaudoti. Socialinė antropologija mažai kam suprantamas dalykas, tačiau šių studijų metu gali įgyti daug kompetencijų, kurios vėliau tau leis geriau suprasti visuomenės procesus ir visa tai galėsi pritaikyti kiekvienoje pasirinktoje veikloje. Aš matau labai daug prasmės studijuoti socialinius mokslus.
Ko sau palinkėtum?
Aš sau linkiu, ko ir visiems kitiems dažnai linkiu – būti savimi. Kai esi savimi, tuomet geriausiai atsiskleidžia tavo savybės, polėkiai, gebėjimai. Tam, kad galėtume būti savimi, turime patikti patys sau. Labai įdomus dalykas – kai mes galime būti savimi, tai ir kiti su mumis gali būti savimi.
Kalbėjosi Lina Bartusevičienė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Komunikacijos su socialiniais partneriais ir absolventais specialistė
Saugiam vairavimui svarbiausia – mokėti įvertinti pavojų kelyje
„Statistiniai duomenys rodo, kad dažniausiai eismo įvykių kaltininkais yra nustatomi transporto priemonių vairuotojai – jie sukelia 67 proc. visų eismo įvykių. Fiksuojama daugybė atvejų, kai skaudžias pasekmes sukėlusių nelaimių priežastimi tapo aplinkybės, kuomet vairuotojas neteisingai numatė ar neatpažino pavojaus tam tikroje eismo situacijoje“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros doktorantė Modesta Morkevičiūtė.
Mokslininkės teigimu, ši tendencija rodo, kad saugiam vairavimui labai svarbus gebėjimas aptikti, įvertinti ir tinkamai sureaguoti į galimas grėsmes kelyje. Tikimybė patekti į autoįvykį žymiai sumažėja, jei vairuotojas turi gerus pavojaus kelyje suvokimo įgūdžius – todėl mokslininkai ir praktikai deda daug pastangų, kad surastų tinkamus būdus jiems patobulinti.
„Vairuotojų įgūdžiai nėra pastovūs. Jie gali kisti, priklausomai nuo turimų žinių, patyrimo, kasdieninio situacijų kelyje analizavimo. Tai leidžia ugdyti pavojaus kelyje suvokimą: vairuotojai gali mokytis aktyviau dairytis, atpažinti signalus apie situacijos pavojingumą, pasirinkti mažiausiai rizikingą būdą išvengti grėsmės ir t. t. Deja, jauni vairuotojai, turėdami mažiau patirties ir neretai mažiau paisydami rizikos, ne visuomet atpažįsta ar tinkamai reaguoja į eismo situacijose kylantį pavojų“, – atkreipia dėmesį mokslininkė.
Vis dėlto, pasak M. Morkevičiūtės, net ir sukaupus didelę vairavimo patirtį, praleidus ne vieną dešimtmetį kelyje, ne visada ištobulinami gebėjimai, reikalingi siekiant deramai įvertinti grėsmes vairuojant. Tiek besimokantys, tiek patyrę vairuotojai gali būti nepasiruošę tinkamai sureaguoti į pavojingas eismo situacijas. Besimokantiems vairuotojams trūksta patirties į pavojus reaguoti tinkamai, prireikia daugiau laiko atpažįstant ir suvokiant pavojų. Patyrę vairuotojai paprastai yra labiau pasitikintys savo vairavimo gebėjimais, tačiau neretai nuvertina potencialų pavojų. Todėl pavojaus kelyje suvokimo įgūdžius tobulinti svarbu visoms vairuotojų grupėms, nepriklausomai nuo jų stažo.
Siekiant gerinti pavojaus kelyje suvokimą, įvairiose šalyse (pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Australijoje) kuriamos specialios priemonės. Dauguma jų paremtos vairavimo situacijas demonstruojančiais vaizdo įrašais. Vieną tokių priemonių parengė ir VDU Psichologijos katedros mokslininkės.
„Tai – šiuolaikiška, patraukli, trumpalaikė, realias eismo situacijas demonstruojanti, aktyviu besimokančiojo dalyvavimu paremta nuotolinė pavojaus kelyje suvokimo mokymo programa. Programa orientuota į bendrą grėsmių kelyje numatymo, išvengimo įgūdžio tobulinimą, taip pat – į atskirų gebėjimų, kurie sudaro pavojaus kelyje suvokimo kompetenciją, ugdymą“, – pasakoja viena iš projekto rengėjų, doc. dr. Laura Šeibokaitė.
Programos metu vairuotojai įgyja reikiamų žinių, atlieka praktines užduotis, taip formuodami ir tobulindami turimus bet kokios realios ar potencialios grėsmės kelyje išvengimo įgūdžius. Demonstruojant įvairias vairavimo situacijas kompiuterio ekrane, pateikiant aktualią teorinę informaciją ir dalinantis praktiniais patarimais, vairuotojai mokomi dėmesingumo ir sąmoningumo vairuojant, pavojingų situacijų atpažinimo, tinkamo situacijos vertinimo, optimalaus elgesio reaguojant į pavojų kelyje.
Įvertinus poreikį, Lietuvoje kurtą programą jau spėta išbandyti ir įvertinti. Programos efektyvumo vertinimui skirtame tyrime sudalyvavo beveik 200 besimokančių ir patyrusių vairuotojų. Daugiau nei metus trukęs tyrimas parodė, kad mokymų dėka reikšmingai pagerėjo vairuotojų pavojaus kelyje suvokimas.
„Tokie mokymai yra itin svarbūs, bet įgūdžius reikia tobulinti ir toliau. Vairuotojai turėtų nepamiršti nuolat dairytis kelyje, vengti pašalinės veiklos, nes ji nukreipia dėmesį nuo potencialių grėsmių. Į jas galima sureaguoti greičiau, jei žmogus pabandys iš anksto numatyti vairuotojų ir kitų eismo dalyvių ketinimus, apie kuriuos pastarieji signalizuoja tam tikrais būdais (pavyzdžiui, įspėjamaisiais transporto priemonės signalais, vairavimo trajektorijos keitimu, kūno judesiais ir kt.)“, – pasakoja doc. dr. L. Šeibokaitė.
Pasak docentės, Lietuva eismo saugumo srityje iki šiol pasižymi ne itin džiuginančia statistika – nors ir dedamos pastangos padėtį pakeisti. 2019 m. Lietuva užėmė šeštą vietą ES pagal žuvusiuosius kelyje milijonui gyventojų (67), nors 2021-aisiais šioje kategorijoje mūsų šaliai pavyko nukristi į devintąją vietą.
„Nepaisant to, kad paskutiniaisiais metais eismo saugumo situacija Lietuvoje gerėjo, tačiau vis dar esame tarp tų Europos Sąjungos šalių, kuriose žuvusiųjų keliuose skaičius milijonui gyventojų yra itin didelis. Vis dėlto, šią statistiką galima koreguoti efektyvumą įrodžiusiomis priemonėmis – pavojaus kelyje suvokimo gebėjimų ugdymo programomis. Kiekvienas vairuotojas turėtų mokytis, tobulinti vairavimo gebėjimus ir būti visada pasirengęs susidurti su grėsmėmis“, – teigia mokslininkė.
Pavojaus kelyje suvokimo gebėjimų ugdymo programa ir efektyvumo tyrimas yra sudėtinė projekto „Pavojaus kelyje suvokimo mokymas skirtingose vairuotojų grupėse: galimybės, efektyvumas ir poveikis eismo saugumui“ (PaKelSuMo, finansavimo sutarties Nr. S-MIP-19-1, finansuojama LMT) dalis. Straipsnis parengtas projekto vykdytojų Modestos Morkevičiūtės ir doc. dr. Lauros Šeibokaitės. Projektui vadovauja prof. dr. Auksė Endriulaitienė, kartu projektą vykdo dr. Rasa Markšaitytė ir dr. Justina Slavinskienė.
Interview with Richard Adu about his experience while studying at VMU
Hello, Richard! I am really glad you agreed to be interviewed about your research and experience of Erasmus+ exchange at VMU. Could you please introduce yourself? Where are you coming from? What is your research topic? What is the focus of your dissertation?
Richard Adu is my name, I am a doctoral candidate from the Department of Psychology, University of Ibadan (UI), Nigeria, and an Erasmus+ exchange student at the Department of Psychology, Faculty of Social Sciences, VMU, for the spring semester 2022.
My Ph.D. thesis is on organisational justice, transformational leadership and moderating role of job insecurity on job performance with the focus on civil servants in Oyo State, Nigeria. Literature indicates that civil service in Nigeria suffers setbacks essentially because of the poor performance of the civil servants. Hence, the need to improve the performance of civil servants in Nigeria has been identified as one of the major challenges the country is facing today. The broad objective of the thesis is to explore the role of job insecurity in the link between the organisational justice, its components (distributive, procedural and interactional) and civil servants’ job performance.
- As a PhD candidate, you have chosen to spend several months through Erasmus+ programme at VMU, the Faculty of Social Sciences. Why did you choose this university? And how did you learn about it?
I learned about VMU through the Office of International Programmes of my home university and the call for nomination for the Erasmus+ Programme at VMU. There has been a long-time collaboration between UI and VMU. The UI is one of the foremost universities in Africa, and Nigeria in particular, that does not go into collaboration with half-baked universities. Besides, my research revealed VMU as a well-balanced university that is recognised for its high standard of teaching and research alongside its first-class facilities.
- How would you generally describe your experience at VMU? Also, how do you feel in Kaunas and Lithuania?
My personal experience since my arrival at VMU has been wholesome. In short, I consider myself as one of the most favoured candidates for the Erasmus+ exchange study at VMU for the spring semester 2022. You may ask why? I enjoined the full cooperation and assistance of my thesis supervisor here at the VMU. For instance, the assigned supervisor has read my thesis and provided valuable feedback that greatly impacted my thesis. The professor also linked me up with a training that I profited from in no small way.
Oh! My God, I repeat it to anyone who cares to hear, I am the most cared for Erasmus + programme student for spring semester, 2022. The Department of Psychology and the Faculty of Social Sciences have been wonderful since I arrived to VMU as a visiting PhD student. I was provided with working space and a laptop to work with at the department. The Chair also gave me the privilege to present my thesis at the departmental staff meeting, which, again, further improved the quality of my thesis. Now you will agree with me that I am the most cared for Erasmus+ Programme student at the VMU for the spring semester 2022.
In general, my experience in Kaunas and Lithuania lead to the conclusion that Lithuanians are good people! And great people! Within the first two weeks of arrival in Kaunas, I had trouble finding my way in the city, but I have always found people, young and old, to help me out. In some occasions, even those who do not speak English, still found a way to assist.
- What do you like the most during your stay at VMU?
The most exciting aspect of my stay at VMU is my one-on-one interactions with experts and other doctoral students in my field.
- Would you recommend VMU for other students and researchers who want to study abroad? Why?
I whole-heartedly recommend VMU to other students and researchers who want to study abroad for the opportunity to experience what I have experienced.
- What are your career plans for the future?
I intend to be a university teacher by picking up a long-term position in academia and becoming an integral part of an international team, contributing to its success.
Thank you for the conversation.
Interview conducted by Laura Lapinskė, International relations coordinator of the Faculty of Social Sciences at VMU
Džiaugiuosi savo pasirinkimu VDU SMF: Socialinė antropologija
„Man asmeniškai šitas mokslas padeda suprasti pasaulį aplink mane – kodėl mes gyvename taip, kaip gyvename; kodėl turime vienokius ar kitokius papročius, ar tradicijas; iš kur visa tai ateina… Tai mokslas skatinantis viską kvestionuoti“, – sako antro kurso Socialinės antropologijos magistrantūros studijų studentė Šarūnė.
