Pražūtinga Rusijos invazija Ukrainos žmonėms su negalia

Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Jungtinių tautų Žmonių su negalia teisių komiteto vicepirmininkas

Rugpjūčio 9 dieną Jungtinės Tautos paviešino duomenis, kurie rodo, kad dėl Rusijos karinės agresijos Ukrainoje beveik 10,5 milijono Ukrainos gyventojų buvo priversti palikti namus: 3,8 milijono registravosi laikinam prieglobsčiui Europoje, o 6,6 milijono buvo perkelti ar persikėlė šalies viduje.

Nors Ukrainoje žmonių su negalia skaičius viršija 2,7 milijono, be to, dar apie 2 milijonai serga retomis ar lėtinėmis ligomis, tikslių skaičių apie žmonių su negalia perkėlimą šalies viduje ar į užsienį nėra. Nėra duomenų, kiek žmonių su negalia žuvo ar buvo sužeisti.

Dar balandžio mėnesį Jungtinių Tautų žmonių su negalia konvencijos komitete (toliau – Komitetas) inicijavome susitikimą su Ukrainos žmonių su negalia atstovais. Jie prisijungė nuotoliniu būdu iš Kijevo slėptuvių ir tuomet dar neokupuoto, bet jau bombarduojamo Mariupolio gatvių.

Po susitikimo pakvietėme Jungtinių Tautų nares apsaugoti nuo pragaištingų karo pasekmių negalią turinčius žmones, įskaitant ieškančius prieglobsčio už Ukrainos ribų, suteikiant jiems prieinamą informaciją, pritaikant gyvenimo sąlygas, užtikrinant prieinamumą prie saugių vietų. Pakvietėme karo pabėgėlius priimančias šalis užtikrinti, kad žmonės su negalia būtų apsaugoti, jiems būtų užtikrinamas prieinamumas prie humanitarinės pagalbos atsižvelgiant į įvairius individualius jų poreikius pagalbai, priminėme, kad vaikai su negalia negali būti atskirti nuo jų šeimų, bei privalo būti apsaugoti nuo institucionalizavimo. Rusijos Federaciją pakvietėme nutraukti žiaurumus, gerbti žmogaus teises ir priimtus tarptautinius įsipareigojimus.

Apgailėtina, bet Rusijos žiaurumai Ukrainoje tęsiasi, o Jungtinės Tautos Ukrainoje paskelbė patį aukščiausiąjį kritinės padėties lygį. Gavęs nerimą keliančios informacijos, rugpjūčio 16 ir 18 dienomis JT Žmonių su negalia komitetas pakvietė su karu susijusias šalis į klausymus dėl žmonių su negalia padėties Ukrainoje. Klausymai surengti remiantis JT Žmonių su negalia teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 36.1. ir 11 straipsniais, kurios pirmasis leidžia Komitetui pareikalauti iš šalies narės daugiau informacijos, o antrasis nusako šalių narių įsipareigojimus pavojingose situacijose ir humanitarinės krizių atveju. Klausymai rengti Ženevos konvencijos (IV) dėl civilių apsaugos karo metu šviesoje, kurias tiek Ukraina, tiek Rusijos Federacija yra ratifikavusios. Ženevos konvencijoje aiškiai įvardinti šalių įsipareigojimai karo metu užtikrinti žmonių su negalia apsaugą nuo smurto, prievartinio sulaikymo, kankinimų, kolektyvinės bausmės, garantuoti, kad jų nepaims įkaitais bei suteikti jiems saugumą.

Klausymuose dalyvavo tarptautinių ir nacionalinių žmonių su negalia organizacijų atstovai, kare dalyvaujančių valstybių atstovai, buvo pakviesti karo pabėgėlius ir prieglobsčio prašytojus priimančių šalių atstovai. Rusija paprieštaravo šiems klausymams ir atsisakė dalyvauti, kas parodo jos požiūrį į savo įsipareigojimus tarptautinei teisei. Pasisakė Ukrainos, Lietuvos, Turkijos, Moldovos, Latvijos atstovai, dar kitos šalys pateikė ataskaitas raštu apie jų šalyse taikomas pagalbos priemones Ukrainos karo pabėgėliams ir prieglobsčio prašytojams su negalia. Dėl tarptautinės humanitarinės pagalbos Ukrainos žmonėms su negalia taip pat pasisakė Europos Komisijos atstovai.

Ukrainos nacionalinė žmonių su negalia asamblėja (toliau – Asamblėja) savo pranešime paskelbė, kad mažiausiai 400 tūkstančių žmonių su negalia, arba 15 proc. visos jų populiacijos, paliko Ukrainą, o 33 tūkstančiai evakavosi šalies viduje. Tačiau, anot Asamblėjos, tikslūs persikėlusių ar perkeltų žmonių su negalia skaičiai, juolab išskaidyti pagal negalios tipą, lytį, amžių, pagalbos poreikius, nėra žinomi. Dėl didelės statistikos apie žmones su negalia stokos Rusijos invazijos poveikį patiriantys žmonės su negalia yra nematomi karo apžvalgose ar analizėse, neretai lieka humanitarinės pagalbos nuošalyje, tiek perkeltieji Ukrainos viduje, įskaitant likusiuosius karinių veiksmų ar okupuotoje zonose, tiek besitraukiantieji į užsienio šalis, įskaitant valstybių sienų perėjimo punktus.

Panašios tendencijos karo pabėgėlius su negalia priimančiose šalyse, įskaitant ir Lietuvą. Lietuvoje jau skaičiuojama per 60 tūkstančių karo pabėgėlių, pagal jų skaičių, tenkantį vienam gyventojui, Lietuva užima trečią vietą tarp visų ES šalių. Man nepavyko rasti Ukrainos pabėgėlių su negalia statistikos Lietuvoje, juolab, išskaidytos pagal lygtį, amžių, negalios tipą ir pagalbos poreikius. Neabejotina, kad statistikos stoka apsunkina supratimą apie būtinus žmonių su negalia poreikius pagalbai. Jungtinių Tautų duomenys rodo, kad 13 procentų visų Ukrainos pabėgėlių šeimų narių turi vienokią ar kitokią negalią, 9 procentai – sunkią ligą.

Remiantis nacionalinių ir tarptautinių organizacijų, dirbančių humanitarinės pagalbos bei negalios srityse Ukrainoje informacija, žmonės su negalia, įskaitant vaikus su negalia, dėl Rusijos pradėtų karo veiksmų patiria didžiausią, lyginant su kitomis grupėmis, riziką, įskaitant skurdą, smurtą, apleistumą, sužeidimus ar mirtį. Evakuacijos planai ir priemonės nepritaikyti žmonėms su negalia. Informacija apie pavojus televizijos programose nėra verčiama į gestų kalbą. Nepateikiama supaprastinta informacija žmonėms su kognityviniais sutrikimais. Jiems labai trūksta prieinamumo prie priemonių, skelbiančių informaciją apie pavojus ir evakuaciją ieškant prieglobsčio nuo apšaudymų ir bombardavimo. Dėl fizinio ir informacinio prieinamumo stokos gyvenamosiose aplinkose žmonės su negalia negali pabėgti iš karinių veiksmų zonų, ieškotis saugių vietų, maisto, sveikatos priežiūros punktų. Bėgdami nuo apšaudymų, žmonės neretai palieka jų savarankiškam judėjimui būtinas technines priemones, įskaitant vežimėlius, vaikštynes ir kita. Kaimiškose vietovėse praktiškai visa pagalbos ir paslaugų sistema liovėsi egzistavusi. Dėl humanitarinės pagalbos nepasiekiamumo ir neprieinamumo žmonės su negalia Ukrainoje atsidūrė socialinėje izoliacijoje, atskirti nuo artimųjų, savo bendruomenių.

Dėl informacijos ir prieglobsčio vietų neprieinamumo, pagalbinių priemonių, įskaitant vežimėlius, trūkumo daugelis jų yra priversti likti namuose bombardavimo ir apšaudymų metu. Kaip buvo pranešta žiniasklaidoje, tragiškas įvykis įvyko Charkivo mieste, kur rusų raketa nukrito ant bendrabučio ir užmušė septyniolika žmonių, iš kurių didžiuma – kurtieji, negalėję pabėgti iš namų pavojaus akivaizdoje dėl išankstinės evakuacinių priemonių, įskaitant informacijos, neprieinamumo. Be to, kaip pranešė viena iš Ukrainos žmonių su negalia organizacijų, vaikai su intelekto negalia, su psichosocialinėmis negaliomis ir autistiški vaikai, išsigandę aplink vykstančių šaudymų, bombardavimo ar perpildytų slėptuvių ir traukinių, atsisakydavo palikti namus, taip likdavo praktiškai neapsaugoti nuo mirtino pavojaus. Kaip teigė vienos žmonių su negalia organizacijos atstovė „nuo pat pirmųjų karo dienų mes susidūrėme su apšaudymu ir bombardavimu, didžiule evakuacijos priemonių trūkumo ir informacijos prieinamumo problema, ypač tai patyrė sensorinių negalių ir didelių poreikių pagalbai turintys žmonės. Per pirmąjį karo mėnesį mums pavyko evakuoti daugiau nei keturis šimtus žmonių“.

Daugybė žmonių su negalia negavo jiems reikalingos pritaikytos humanitarinės pagalbos. Ukrainos žmonių su negalia organizacijų atstovai išsakė susirūpinimą, kad priemonės, kurių imtasi ištirti nusikaltimus žmoniškumui ir žmogaus teisių pažeidimus, neįtraukia žmonių su negalia ar jų organizacijų atstovų. Be to, Ukrainos vyriausybė ir savivaldybės, organizacijų atstovų teigimu, nekreipė dėmesio į jų pasiūlymus dėl evakuacijos priemonių prieinamumo ir pasiekiamumo gerinimo. Su žmonių su negalia organizacijomis nesikonsultuojama, jiems pritaikyta pagalba teikiama labai retai. Kiekvienas gelbėjasi, kaip kas gali. Kaip praneša žmonių su negalia organizacijos, Rusijos sukeltas karas ir vyriausybės bei savivaldybių atsako dėl evakuacijos priemonių pasiekiamumo ir prieinamumo stoka labai rimtai pažeidė organizacijų pajėgumą patiems teikti pagalbą žmonėms su negalia. Negana to, daugelis tarptautinių humanitarinės pagalbos organizacijų mažai teprisideda prie pagalbos žmonėms su negalia pavojingose situacijose. Vis dėlto yra kelios tarptautinės organizacijos, antai, Inclusion Europe (Įtrauki Europa), kuri lėšų pritraukimo kampanijos būdu surinko daugiau kaip pusę milijono eurų ir paskyrė juos žmonių su intelekto negalia organizacijoms, kad šios padėtų intelekto negalią turintiems žmonėms evakuotis pavojingų situacijų atveju.

Prie šalies sienų su kitomis šalimis trūksta pritaikymų pagal negalią. Fizinę, regos, klausos, intelekto, psichosocialines ir kitas negalias turintiems žmonėms reikalingi įvairūs ir skirtingi pritaikymai, kad žmonės su negalia gautų visą jiems reikalingą informaciją ir pagalbą. Tačiau trūksta priemonių, leidžiančių palaikyti kontaktus su artimaisiais, rūbų, maisto, asmeninės higienos priemonių, neretai ir asmens dokumentų, sąlygų miegui. Daugelis jų, bėgdami iš karo veiksmų zonų, prarado šeimos paramą ir specialistų pagalbą. Be artimųjų ir bendruomenės pagalbos pabėgėliai su negalia neretai negali pasinaudoti humanitarinės pagalbos priemonėmis tiek persikeldami šalies viduje, tiek bėgdami į užsienį.

Karinė Rusijos agresija ne tik iš esmės paveikė žmonių su negalia gyvenimus, bet fiziškai ar psichiškai traumavo daug žmonių, negalia tapo jų gyvenimo dalimi. Humanitarinės organizacijos praneša apie daugybines žmonių patiriamas traumas, dėl ko daugeliui žmonių prireikė įvairių medicinos ir reabilitacijos paslaugų. Žmonės, patyrę amputacijas, nudegimus, psichiką traumuojančius įvykius, išgyvenę agresijas lyties pagrindu, susiduria su smarkiai išaugusiu reabilitacijos paslaugų ir specialistų poreikiu ir didžiuliu jų trūkumu.

Moterys, vaikai, seni žmonės patiria dar didesnes rizikas nei kiti, įskaitant atskyrimą nuo šeimos, judėjimo ribojimus, smurtą lyties pagrindu. Pašaukus juos lydinčius suaugusius vyrus privalomajai karinei tarnybai, moterys ir mergaitės su negalia atsidūrė ypatingai padidintoje smurto ir prievartos lyties pagrindu rizikoje, įskaitant seksualinį išnaudojimą.

Beje, respektabilus tarptautinis medicinos žurnalas The Lancet rugpjūčio mėnesį skelbia (2022, 50), kad Ukrainos sveikatos paslaugų tinklo sumaitojimas kartu su žmonių patirtomis karo traumomis bei prievarta perkeltais žmonėmis sukurs milžinišką reabilitacijos paslaugų poreikį šalyje. Kita vertus, kaip pažymi žurnalas, reabilitacija retai yra prioretizuojama konfliktų pradžioje, kas nulemia pražūtingas pasekmes sužeistiesiems ir neįgaliesiems. Dar veikianti sveikatos sistema būna perpildyta ir nebepajėgi atliepti traumas patyrusių žmonių poreikius. The Lancet ragina Ukrainos vyriausybę kuo greičiau pripažinti reabilitacijos specialistų kvalifikacijas, rengti juos, įtraukti skubią reabilitacijos plėtotę į tarptautinių Ukrainos donorų ir humanitarinių organizacijų atsako į Rusijos agresiją strategijas bei veiksmų planus.

Ypač rimtas karo pasekmes patyrė institucijose apgyvendinti vaikai. Net devyniasdešimt tūkstančių vaikų yra vieno ar kito tipo globos, gydymo ar edukacinėse institucijose, įskaitant kūdikių ir našlaičių namus, mokyklas-internatus ir pan. Tarp jų – didelė dalis vaikų su viena ar kita negalia, kurie dar ir dažnai netekę tėvų globos. Jau ir taip atskirti nuo visuomenės institucinėse gyvenamosiose aplinkoje, karo sąlygomis tie vaikai atsidūrė dar didesnėje atskirtyje nuo įprastų žmonių bendruomenių ir vaikų aplinkų. Klausymu metu pabrėžta ypač didelis poreikis padėti vaikams su negalia, perkeltiems Ukrainos viduje ar išvykusiems į užsienio šalis, suteikti galimybę mokytis įtraukiose ugdymosi aplinkose.

Kaip pažymėta klausymu Komitete metu, okupuotose teritorijose pasilikę žmonės su negalia Ukrainoje, patiria rusų armijos žiaurumus, įskaitant vadinamuosiuose žaliuosiuose koridoriuose ir filtravimo stovyklose. Rusijos armija naudoja globos institucijas savo daliniams apsistoti. Nors labai mažai žinių ateina iš okupuotų teritorijų, sužinota, kad du globos įstaigoje apgyvendinti žmonės su negalia ten mirė dėl ypač blogų sąlygų, kiti dešimt buvo deportuoti į Rusiją, dar kitų trijų likimas nežinomas. Mokyklą Jahidne kaime Černichivo apskrityje pavertus karine Rusijos armijos baze, penki žmonės su negalia buvo areštuoti rusų karių ir panaudoti gyvuoju skydu, juos priverčiant patirti žiaurų, nežmonišką ir žeminantį elgesį su jais. Be to, kaip pranešta, Rusijos armijai neleidus evakuotis, penkiolika žmonių su negalia mirė globos institucijoje. Okupuotose teritorijose žmonės su negalia nebuvo prileisti prie medicininės, techninės pagalbos priemonių, patyrė Rusijos karių žiaurų elgesį su jais. Komitetui pranešta ir apie tai, kad nemažai žmonių su negalia buvo deportuoti į atokius Rusijos rajonus.

Karas atskleidė siaubingas gyvenimo sąlygas globos institucijose Ukrainoje, dar vadinamuose psichoneurologiniuose internatuose. Nuo pat sovietinių laikų žmonės su negalia masiškai buvo talpinami į tokias globos institucijas. Dar 2015 metais Jungtinių Tautų Žmonių su negalia teisių komitetas, man būnant vienam iš jo pranešėju Ukrainos ataskaitos klausimu, išreiškė gilų susirūpinimą (CRPD/C/UKR/CO/1) dėl žmonių su negalia, įskaitant vaikus, institucionalizavimo, ir paprašė imtis skubių priemonių kuo greičiau pradėti žmonių su negalia deinstitucionalizavimą, kartu sukuriant pagalbos ir paslaugų tinklą bendruomenėje, kas leistų žmonėms su negalia gyventi savarankiškai, lygiai su visais žmonėmis. Kiek man teko stebėti, labai nedidelis progresas įvyko Ukrainoje po šalies ataskaitos vertinimo JT komitete. Kaip pranešta Komitetui, 2022 metais 43.300 žmonių su negalia vis tebegyveno 282 globos institucijose Ukrainoje.

Rusijos karinė invazija bloškė trapų deinstitucionalizacijos procesą Ukrainoje į naujus verpetus. Globos institucijos ir psichoneurologiniai internatai tapo priverstiniu prieglobsčiu dėl karo veiksmų perkeltiems žmonės su negalia, įskaitant ir institucijas, skirtas vaikams su negalia. Tai lėmė, kad jau ir taip ypač prastos gyvenimo sąlygos institucijose tapo siaubingomis. Negana to, kad globos institucijos ir psichoneurologiniai internatai jau ir taip yra atskirti nuo visuomenės, nuo įprastų ir bendrų žmonių gyvenimo aplinkų ir sąlygų, jas perpildžius pabėgėliais su negalia, gyvenimo sąlygos čia tapo nepakenčiamomis. Didžiuliai elementarios higienos, gyvenamosios erdvės, pagalbos, techninių priemonių, kvalifikuotų specialistų ir visko, ko reikia elementariems žmogiškiesiems poreikiams, trūkumai radikaliai viktimizavo žmonės su negalia. Dalis institucijų personalo dėl karo pavojaus pasitraukė, likusieji yra ant visiško išsekimo ribos, kas dar labiau padidino institucijose patalpintų žmonių su negalia apleistumo, išnaudojimo, prievartos riziką. Sveikatos priežiūros stoka globos institucijoje Borodiankoje lėmė tragišką 12 rezidentų su intelekto ir psichosocialine negalia žūtis. Karas parodė, kad globos institucijos yra mirtinai pavojinga vieta gyventi.

Nuo 2010 metų Ukraina yra Jungtinių Tautų Žmonių su negalia konvencijos šalis narė. Šalies narės įsipareigojimai numato, kad žmonės su negalia, kokios pagalbos jiems bereikėtų, turi teisę savarankiškai gyventi lygiomis teisėms su visais žmonėmis bendruomenėje, nepatirti diskriminacijos negalios pagrindu, būti įtrauktiems į visuomenę lygiai su visais žmonėmis, tuo tikslu gauti visų reikalingą pagalbą bendruomenėje, įskaitant asmeninę pagalbą ir pagalbą į namus, būtiną visiškai jų lygybei ir socialinei įtraukčiai užtikrinti.

Tenka pastebėti, kad Ukrainos vyriausybei, susitelkusiai į gynybą nuo karinės Rusijos invazijos, žmonių su negalia teisių standartų įgyvendinimas, įskaitant lygybę su visais žmonėmis užtikrinant sąlygas gyventi savarankiškai, pagalbą, informacijos ir paslaugų prieinamumą ir sąlygų pritaikymą, kaip įsipareigota įsipareigojimus Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijai, tampa per sunkiu uždaviniu. Kita vertus, tarptautinė žmogaus teisių teisė, įskaitant minimą Konvenciją, nenumato, kad kritinės padėties atveju, karinės ar gamtinės kilmės ji bebūtų, gali būti nepaisoma žmogaus teisių įsipareigojimų ar jų įgyvendinimas gali būti atidedamas. Priešingai, kritinės padėties atveju žmogaus teisių įgyvendinimas turi būti valstybių prioritetu.

Atliepiant į kritinę globos institucijose ir psichoneurologiniuose internatuose patalpintų vaikų padėtį, vaikų su negalia globa šeimose, prigimtinėse ar alternatyviose, turi būti prioretizuojama, suteikiant šeimai ir vaikui su negalia visą jiems būtiną pagalbą ir paslaugas bendruomenėje. Tai dar 2022 metų balandžio mėnesį du Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitetai (žmonių su negalia ir vaiko teisių) pakvietė įgyvendinti visas Konvencijos šalis nares. Suaugusių žmonių su negalia atveju Jungtinių Tautų žmonių su negalia teisių konvencijos šalys narės yra įsipareigojusios įgyvendinti jų teisę gyventi ne atskirose specializuotose vietose, bet savarankiškai bendruomenėje, lygiai su visais, tam gaunant jiems būtiną asmeninę pagalbą ir prieinamumą prie bendruomenės paslaugų.

Žmonių su negalia teisės, įvardintos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje, aiškiai ir nedviprasmiškai pasako, kad lygybė ir laisvė, savarankiškas gyvenimas ir autonomija, asmeninė pagalba bendruomenėje, viešųjų sveikatos, švietimo, transporto paslaugų prieinamumas turi būti prioritetas net ir ištikus kritinei padėčiai ar humanitarinei krizei.

Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas savo 27-osios sesijos pabaigoje pažymėjo, kad ypač svarbu aktyviai įtraukti žmonių su negalia organizacijas į tarptautinės humanitarinės pagalbos Ukrainai planavimą, lėšų skirstymą ir įgyvendinimą. Tai taikoma ir Europos Sąjungos humanitarinei pagalbai. Jau pastebėta, kad ES lėšomis statomos naujos globos institucijos ir taip toliau tęsiamas žmonių su negalia institucionalizavimas. Ne kartą tarptautiniuose forumuose dėl žmonių su negalia padėties Ukrainoje esu išsakęs Konvencijos Komiteto poziciją, kad tiek Ukrainos vyriausybė, tiek Ukrainai pagalbą teikiančios tarptautinės organizacijos privalo prioretizuoti žmones su negalia pagalbos Ukrainai ir jos atstatymo strategijose bei veiksmų planuose kaip vieną pažeidžiamiausių žmonių grupę, aiškiai atpažįstant saugumo, apsaugos ir pagalbos priemones, būtinas vaikams, moterims, seniems žmonėms su negalia, taip pat pripažįstant negalių ir pagalbos poreikių įvairovę. Visos priemonės namuose privalo būti nukreiptos į lygybės su visais žmonėmis ir socialinės įtraukties tikslą, įskaitant lygią žmonių su negalia teisę gyventi bendruomenėje ir gauti jiems būtiną pagalbą šiai teisei įgyvendinti.

Tai, kad atsitiko ir vis dar tebeatsitinka žmonėms su negalia Ukrainoje Rusijos invazijos metu, parodo žmonių su negalia pažeidžiamumą ekstremalių situacijų metu, kylantį iš valstybių nepasirengimo pavojingoms ir kritinėms situacijoms. Pagalbos ir apsaugos protokolai bei priemonės nėra įtraukios, nepritaikyti negalią turintiems žmonėms, jų įvairovei. Jei pagalbos ir apsaugos priemonės nėra nei įtraukios, nei pritaikytos, žmonės su negalia tampa neproporcingai pažeidžiami, lyginant su kitais žmonėmis. Todėl ir Lietuvoje būtina kuo labiau į pagalbos priemonių ir protokolų kūrimą įtraukti žmonių su negalią įvairovę atstovaujančias organizacijas, kurios geriausiai pasakys, kas ekstremaliose situacijose reikalinga kurtiesiems, neregiams, žmonėms su intelekto ar psichosocialine negalia, autistiškiems žmonėms, žmonėms su fizine negalia ir kitiems, turintiems negalių ir sergančių įvairiomis ligomis. Nėra ko laukti, kol ekstremali situacija ištiks, nesvarbu, ar karinė, gamtinė ar dar kitokia humanitarinė situacija. Ruoštis reikėjo pradėti jau vakar, o jei nepradėta – būtina pradėti nedelsiant.

Tapk savanoriu-mentoriumi projekte „Kelrodė žvaigždė“

Prasidėjus naujiems mokslo metams, startuoja jau ketvirtus metus skaičiuojantis savanorystės-mentorystės projektas „Kelrodė žvaigždė“, kuris yra vykdomas bendradarbiaujant su Vilniaus Universitetu, Izraelio ambasada bei VDU „Atžalyno“ progimnazija ir VDU Ugnės Karvelis gimnazija. Pagrindinis projekto tikslas – skatinti studentus tapti savanoriais ir padėti 3-6 klasių moksleiviams, kurie susiduria su sunkumais mokantis ir jiems reikia suteikti papildomos pagalbos, palaikymo ir motyvacijos.

Projekto „Kelrodė žvaigždė“ savanorė-mentorė Barbora Krinicinaitė, kuri 2021 metais savanorių apdovanojimuose buvo įvertinta kaip Ryškiausia kelrodė žvaigždė, dalinasi mintimis, jog šis projektas atveria galimybes tiems, kurie nori įkvėpti, išklausyti, pasisemti naujų žinių iš kito patirties ir auginti savo asmenybę.

„Mentorystė moko atsistoti į kito batus ir pamatyti žmogų iš kitos pusės. Tai yra kelias į savęs pažinimą, meną mylėti ir priimti kitą, netaikant papildomų sąlygų“, – pasakoja Barbora. Žmogus, su kuriuo man teko bendrauti projekto „Kelrodė žvaigždė“ metu, turbūt tik pats gali atsakyti, ar jam padėjau ir jei taip, tai kiek. Tačiau jo dėka galiu drąsiai sakyti, kad būdų padėti kitiems ir pažinti save yra begalės, o mes kiekvienas tikrai galime tapti to dalimi.

Projektas „Kelrodė žvaigždė“ yra paremtas gyvo bendravimo principu, kad studentas ir moksleivis užmegztų artimesnį ryšį, dingtų įvairios bendravimo baimės. Projekto metu savanoriai-mentoriai dvi valandas po kartą per savaitę bendraus su pagal charakteristikas pasirinktu moksleiviu ir padės jam mokytis, supažindins su universitete ar Kauno mieste esančiomis veiklomis bei kartu turiningai leis laiką. Projektas truks visus mokslo metus, nuo 2022 m. spalio iki 2023 m. birželio.

Projekto savanorė-mentorė Barbora Krinicinaitė tiki, kad mentorystės procesas įgauna rato formą: mentorių mokiniai/bendražygiai, galiausiai patys pajaučia norą tapti „kelrodžiu“. Barbora pasakoja, jog šiuolaikiniame pasaulyje pastebi, kad žmonės yra linkę susifokusuoti vien tik į savo pasaulį, į savo laimės ar nelaimės akimirkas, taip pamiršdami, kad šioje planetoje yra 7 milijardai jaučiančių ir augančių asmenybių. „Kuo daugiau tokių žmonių atsiranda, tuo labiau mūsų pasaulis tampa šviesesnis ir nuoširdesnis“, – pozityviu požiūriu apie mentorystę pasidalino 2021 metų Ryškiausia kelrodė žvaigždė B. Krinicinaitė.

Projekte dalyvausiantys moksleiviai bus atrenkami pagal socialinio darbuotojo ir psichologo paruoštas charakteristikas. Tuo tarpu savanoriauti norintys studentai iki rugsėjo 16 d. gali pildyti registracijos formą.

Pasibaigus registracijos laikotarpiui projektą universitete koordinuojantis asmuo susisieks su atrinktais kandidatais ir pakvies juos į gyvus motyvacinius pokalbius, kurie vyks VDU socialinių mokslų ir teisės fakultete, adresu Jonavos g. 66, Kaunas, rugsėjo 20 d. 9:30 val. (324 aud.) ir rugsėjo 21 d. 9:30 val. (112 aud.). Po jų atrinkti savanoriai toliau tęs pasiruošimą – spalio mėnesio pradžioje yra numatomi savanorių-mentorių mokymai bei konsultacijos su psichologais, po kurių prasidės pats projektas „Kelrodė žvaigždė“.

Studentams – studijų mainų ir praktikos galimybės

Tarptautinių ryšių departamentas kviečia visus universiteto studentus pasinaudoti galimybėmis išvykti studijų mainams arba praktikai užsienyje.

Siūlome net keturias skirtingas galimybes tarptautiniams mobilumams:

Svarstote kur vykti? Rugsėjo 27-29 dienomis prisijunkite prie „Erasmus Days”, kurių metu galėsite ne tik sužinoti daugiau apie mainų galimybes, bet ir tapti įvairių įdomių ir prasmingų iniciatyvų dalimi. Renginių metu tiek virtualiai, tiek ir gyvai, bus pristatomos mobilumo galimybės, dalinamasi studentų patirtimis, dalinamasi vertingais patarimais, kaip adaptuotis užsienyje.

Daugiau informacijos

Lietuviai rečiau ryžtasi turėti vaiką: mažiau gimdančių, retesni pirmagimiai ir bevaikystės užuomazgos

„Gimstamumas Lietuvoje 2021 m. krito į žemumas, kurios pranoksta net ir niūriausias prognozes“, – šalies demografinius rodiklius vertino demografė, prof. dr. Aušra Maslauskaitė. Naujausiais duomenimis, šalyje vidutiniškai reproduktyvaus amžiaus moteriai tenka 1,34 vaiko, tokį rodiklį specialistai laiko dugnu.

Demografas Domantas Jasilionis atkreipia dėmesį, kad drastiškai mažėja gimdančių moterų – 2004 m. jų buvo 900 tūkst., praėjusiais – 580 tūkst. Prognozuojama, kad apie 2050-uosius metus, jų teliks 400 tūkst.

Ar išgyvename demografinę krizę?

Ne vienerius ir net ne dešimt metų Lietuvoje absoliutus gimimų skaičius mažėja, jei vertintume kelis dešimtmečius, skirtumas būtų itin ryškus. 1990 m. Lietuvoje gimė apie 57 tūkst. mažylių. Vadinasi, apie tiek po 6–7 metų pradėjo lankyti mokyklą, maždaug tiek po 16–18 metų stojo į Lietuvos universitetus arba įsiliejo į darbą rinką.

2021 m. naujagimių šalyje kone tris kartus mažiau – 23 tūkst. kūdikių. Ir to pasekmes jau, veikiausiai, mažiau nei po dešimtmečio pajusime švietimo sistemoje, darbo rinkoje ir pan.

„Gimstamumas Lietuvoje 2021 m. krito į žemumas, kurios pranoksta net ir niūriausias prognozes. Tai labai bloga žinia Lietuvai, kurios demografinė būklė ir perspektyvos jau seniai nekėlė optimizmo. 2021 m., palyginti su 2019 m., suminis gimstamumo rodiklis sumažėjo 17 proc. punktų, o su 2020 m. – 9 proc. punktais“, – teigia prof. dr. Aušra Maslauskaitė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorė, VDU Demografinių tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja.

Jos teigimu, Lietuvos gimstamumo bėda yra antro ir paskesnių vaikų susilaukimas: „Regis, įžengėme į etapą, kai demografine problema tampa ir pirmojo vaiko susilaukimas. Ir tai jau būtų ne trumpalaikis, bet fundamentalus veiksnys, ilgam paveiksiantis gimstamumą“, – teigia demografė.

Makso Planko demografinių tyrimų instituto mokslininkas ir VDU profesiorius Domantas Jasilionis į problemą žvelgia iš kelių pusių. Reikia atkreipia dėmesį, kad labai svarbu, kokiais kriterijais mes lyginamės su Europa, o vėliau – kokios tokių prastų tendencijų priežastys.

„Lyginantis su kitomis šalimis svarbu, kokiu rodikliu ir kaip mes lyginsimės. Lietuva maža šalis ir, aišku, kad joje gimsta mažiau vaikų nei, sakykime, Vokietijoje. Lietuvoje daugiau kaip 20 tūkst., o Vokietijoje beveik 800 tūkst. naujagimių per metus. Vienas iš geriausių palyginamųjų rodiklių yra suminis gimstamumas, kitaip tariant – vidutinis vaikų skaičius, tenkantis reproduktyvaus amžiaus moteriai“, – sakė mokslininkas.

Priežastys: nuo pandemijos iki apsisprendimo

Prof. dr. A. Maslauskaitė pabrėžia, kad gimstamumo rodikliams įtaką daro daugybių veiksnių, vieni jų ilgalaikiai, kiti – trumpalaikiai, o ir vieni, ir kiti reikalauja išsamesnių tyrimų.

„Gimstamumas praėjusiais metais nukrito į tikrai nepageidautinas žemumas. Galima būtų kelti keletą argumentų. Vienas iš jų – trumpalaikio šoko, reakcija į COVID-19 pandemiją. Jei pažvelgtume į demografinius tyrimus, kuriais buvo vertinta, kaip sveikatos ar gamtiniai kataklizmai daro įtaką gimstamumui, matytume, kad ryšys yra įrodytas.

Nepageidautini, netikėti išoriniai įvykiai – pandemijos ar karščio bangos – turi įtaką gimstamumui, jį mažina. Daugiausiai šiuo atveju vedamos paralelės su ispaniško gripo pandemija, kuri per pasaulį nuvilnijo 20 a. pradžioje. Manoma, kad po tokių įvykių gimstamumas atsikuria praėjus 3–5 metams“, – komentavo mokslininkė.

Profesorė pridūrė, kad pasaulinė pandemija padarė įtaką ir santuokoms, galėjo prisidėti ir prie gimstamumo: „Lietuva yra tokia šalis, kurioje gimstamumas vis dar siejamas su santuoka. Nepaisant to, kad gyventi ne santuokoje jau gana paplitęs reiškinys, bet, kitaip nei kitose šalyse, mes išlikome visuomene, kuri linkusi kurti santuoką ir tik tada susilaukti vaikų.“

Taigi, pandemija daugelį porų, kurios svarstė apie santuokas, privertė jas atidėti, tas galėjo turėti įtakos ir sprendimui susilaukti vaikų: „Šiuo atveju mes vėl kalbame apie, kaip mes linkę manyti, trumpalaikį efektą.“

Kitas dalykas, anot profesorės, kad susiklosčiusią dabartinę situaciją nulėmė ir ilgalaikiai veiksniai. „Mes gimstamumo rodiklio mažėjimą stebime jau ne pirmus metus. Jei žiūrėtume atidžiau į suminio gimstamumo rodiklio kreivę, matytume, kad mažėti jis pradėjo 2019 m. 2020-aisiais jis dar sumažėjo, o praėjusiais metais nukrito rekordiškai žemai. Vadinasi, turime tam tikrų indikacijų, kad pradeda veikti ir kiti, ne tik trumpalaikiai veiksniai, nesusiję su pandemija“, – įsitikinusi A. Maslauskaitė.

Galime vėl kelti kelias hipotezes. Viena iš jų, pasak pašnekovės, yra ekonominio pobūdžio. „Kitaip tariant, nepalanki padėtis būsto rinkoje. Būsto prieinamumas mažėjo, o tai reiškė, kad jaunos poros negalėjo įsigyti būsto, tai irgi galėjo nulemti atidėti vaikų planavimą, o gal net nuspręsti visai jų nesusilaukti.

Dar vienas dalykas, kurį reikėtų paminėti (jis, aišku, reikalauja išsamesnių tyrimų), kiek 2021 metais buvo pagimdyta pirmų vaikų. Tai labai svarbus demografinis rodiklis, įvertinę jį matysime, kad praėjusiais metais buvo labai mažai pirmagimių“, – komentavo profesorė.

Siganalas – gimdančių moterų mažėjimas

A. Maslauskaitė taip pat kvietė atkreipti dėmesį į moterų amžių. Vyresnio amžiaus moterų grupėje augo negimdžiusiųjų dalis: „O tai gali būti signalas, kad auga linkusių visai neturėti vaikų rodikliai. Daugėja moterų, kurios artėdamos prie 30-ies dar nesusilaukė vaikų, tikėtina, kad dalis jų ir nesusilauks.“

Nulinis lygis, pasak profesorės, nėra didelis. Reikėtų įvertinti, kad vis judame prie tendencijos, kai vaikai gimdomi vėliau ir mažesniais intervalais, kaip matyti ir kitų šalių tendencijose, tačiau moterų, nusprendusių nesusilaukti vaikų iš viso, po truputį daugėja.

Demografas D. Jasilionis gimdančių reproduktyvaus amžiaus moterų mažėjimą įvardija viena iš svarbiausių problemų. „Pavyzdžiui, 2004 m. jų buvo beveik 900 tūkst., o štai pernai jų buvo likę jau tik 580 tūkst. Tai yra labai smarkus mažėjimas. Taigi natūralu, kad pagal suminio gimstamumo rodiklį (kiek vaikų tenka vienai moteriai) atrodome lyg ir ne paskutiniai Europos Sąjungoje, bet kadangi gimdančių moterų gerokai mažiau, gerokai mažiau gimsta ir vaikų“, – dėstė mokslininkas.

Šis klausimas, pasak demografo, yra labai svarbus, nes absoliutus gimusiųjų skaičius iš esmės rodo šalies demografinį potencialą. Tai lemia ir bendrą šalies gyventojų skaičių, nes mirštančiųjų skaičius, pasak pašnekovo, jau gerokai viršija gimstančiųjų.

Ne kiekybė, o kokybė

Šeimos politika, kompensacijos, kitos vertybės – kas turėtų paskatinti moteris susilaukti atžalų?

D. Jasilionis tikina, kad šie procesai yra nulemti metų metus trunkančių procesų, todėl šeimos politikos sprendimai staigaus rezultato neduos, nebent, jei sprendimai geri – po kiek laiko.

„Matote, politika gali sulėtinti, kažkiek subalansuoti tuos procesus, tačiau iš esmės pakeisti labai staigiai demografinės raidos – ne. Gyventojų skaičius ir amžiaus struktūros pokyčiai yra ilgalaikiai ir tęsiasi dešimtmečius. O įvairios tiesioginės finansinės gimstamumo skatinimo priemonės (išmokos), kiek esame matę iš patirties, duoda dažniausiai trumpalaikį efektą.

Aišku, protinga šeimos politika gali padaryti minimalias korekcijas, sakykime, pristabdyti mažėjimą. Vienas iš tokios politikos kiekybinių orientyrų galėtų būti suminis gimstamumas, artimas 2,1 vaiko vienai moteriai. Toks rodiklis rodo stabilią demografinę raidą, kai užtikrinama kartų kaita“, – vertino demografas.

Tiesa, D. Jasilionis atkreipė dėmesį, kad vis tiek nereikėtų šeimos politikos nurašyti, atvirkščiai, ji turi būti labai apmąstyta, kad duotų ne trumpalaikį, o ilgalaikį efektą ir stabilizuotų gimstamumą. Šiuo atveju, anot jo, reikėtų remtis gerosiomis praktikomis, kur didelis dėmesys skiriamas darbo ir vaikų auginimo derinimui bei yra labai gerai išvystytas ikimokyklinio ugdymo tinklas. Tokie gerųjų praktikų pavyzdžiai, kuriose šiuo metu stebimi vieni aukščiausių suminio gimstamumo rodiklių – Švedija ir Prancūzija.

Demografas pabrėžė, kad laikas mąstyti ne apie bendrą gyventojų skaičių, o apie kokybinius rodiklius. „Žiūrėkime į gyvenimo kokybę. Jei, pavyzdžiui, pavyktų stabilizuoti rodiklius ir užtikrinti gerą gyvenimo kokybę dabartiniams gyventojams, ilgalaikėje perspektyvoje pamatytume rezultatą.

Galime žiūrėti į tokias mažas šalis kaip, pavyzdžiui, Liuksemburgas. Užtikrinkime mažesniam skaičiui gyventojų geras sąlygas auginti vaikus, oriai ir socialiai teisingai gyventi ir matysime. Be to, Lietuvai yra būtinas proveržis mažinant didžiulę socialinę nelygybę, kuri lemia demografinių problemų koncentraciją tam tikruose visuomenės sluoksniuose. Sakyčiau, vaikytis tiesiog skaičių nereikia, turėtų pradėti dominuoti gyvenimo kokybės ir socialinio teisingumo klausimas“, – įžvalgomis dalinosi mokslininkas.

Ar lietuviai išliks?

Kalbėdamas apie prognozes D. Jasilionis, remdamasis įvairiais Jungtinių Tautų vertinimais, svarsto, kad Lietuvoje absoliutus gimusių skaičius ir toliau mažės, nes mažės gimdančių moterų.

„Toks užburtas ratas, kai mažėja absoliutus gimstamumas, ima mažėti ir mergaičių, ir berniukų. Bet šiuo atveju mes kalbame apie mergaites, nes mažiau gimsta ir potencialių mamų. Aišku, prie šio proceso prisidėjo ir ilgailaikė, intensyvi jaunų moterų ir vyrų emigracija. Šios abi priežastys užprogramuoja ir tolesnę neigiamą tendenciją – manoma, kad reproduktyvių, galinčių gimdyti moterų, skaičius Lietuvoje dugną pasieks 2050-aisiais, kai, remiantis įvairiomis prognozėmis, tokių moterų liks tik 400 tūkst.

Taigi automatiškai planuojame, kad absoliutus gimusių skaičius toliau mažės. Žinoma, kažkiek šį procesą gali sušvelninti imigracija, sunku tikėtis, kad tai padarys reikšmingą įtaką jau kelis dešimtmečius vykstantiems fundamentaliems gyventojų skaičiaus ir amžiaus pokyčiams“, – komentavo demografas.

Į dažnai juokais keliamą klausimą – ar lietuviai iš viso išliks, demografas atsako ramindamas – tikrai išliks. „Panikuoti nereikia, lietuvių tauta ir Lietuva tikrai išliks. Aš sakyčiau, reikia matyti ir realistiškai vertinti skaičius. Nekurti fantastinių scenarijų, kaip mes staiga pradėsime augti didžiuliais tempais, ir adekvačiai įvertinti imigracijos potencialą.

Pirmas tikslas turėtų būti sulėtinti spartų kritimą, ypač – jauniausiose gyventojų grupėse. Nors imigracija yra vienas iš demografinių problemų sušvelninimo resursų, jos poveikis yra ribotas, vertinant ilgalaikę perspektyvą. Be to, šie procesai turi būti valdomi vykdant protingą migracijos politiką“, – svarstė mokslininkas. Apskritai, pasak jo, siekiant pozityvesnių demografinių pokyčių, būtina iki šiol valstybiniu lygiu neveikianti nuolatinė demografinė stebėsena ir profesionali analizė.

Pasak jo, analizuojant dabartinius duomenis, matyti, kad dalis jaunesnio, vidutinio amžiaus žmonių yra įsitvirtinę ir neturėtų išvykti iš Lietuvos. „Be to, emigracinis potencialas labiausiai emigrantus siunčiančiose gyventojų grupėse ir regionuose jau išseko. Kita vertus, susiformavo ir demografinis „avangardas“, tai – gyventojai, kurių demografinė elgsena ir rodikliai artimi pažangiausioms šalims. Pavyzdžiui, sparčiai auganti aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų grupė, kurioje stebima žymiai mažesnė emigracija, sparčiausiai augantis gimstamumas ir Vakarų šalių vidurkiams artimas mirtingumas.

Šie dalykai ir auganti imigracija kiek švelnina prastėjančią situaciją. Tačiau migracijos veiksnių tikrai nereikia pervertinti, juos prognozuoti sudėtinga dėl geopolitinių ir ekonominių grėsmių. Grįžtant prie klausimo, ar Lietuva išliks, taip – ji išliks. Tik klausimas, kokia bus gyventojų sudėtis ir kiek tų gyventojų. Mes dabar vertiname Jungtinių Tautų prognozes iki 2050 m., net labai pesimistinis scenarijus numato apie 2 mln. gyventojų, o pagal labiausiai tikėtiną vidutinį scenarijų – jų turėtų likti 2,2 milijono“, – kalbėjo D. Jasilionis.

Šaltinis: lrt.lt

Kaip vaikai mokosi kalbėti?

Gintautė Jegorovaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Mokyklinės psichologijos programos 2 kurso studentė

Dr. Jurga Misiūnienė, Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros lektorė, Mokyklinės psichologijos programos komiteto vadovė

Kaip žmogus mokosi kalbėti? Tai – vienas žaviausių ir sudėtingiausių raidos uždavinių, kuris prasideda nuo pat pirmojo vaiko riksmo. Bendrauti galima ir kitais būdais – mimikomis, šypsena, gestais, akių kontaktu – tačiau nemokėdami kalbėti prarastume pagrindinį būdą reikšti savo jausmus, išsakyti poreikius, dirbti, mokytis, bendrauti ir atlikti kitus kasdienius veiksmus.

Pav. 1. Mokymosi kalbėti etapai ir jų savybės

Mokymasis kalbėti yra ypatingas procesas, nes vaikai per gana trumpą laiką (maždaug trejus metus) įgyja pagrindines sakytinės kalbos žinias, kurios vėlesniais gyvenimo metais vis tobulėja. Tik gimęs kūdikis pradeda skleisti biologinius garsus, o po jų seka dažniausiai literatūroje išskiriami šie mokymosi kalbėti etapai: vogravimas, čiauškėjimas, holofrazės, dviejų žodžių stadija, telegrafinė kalba ir daugiažodinė stadija. Kaip ir bet kokių kitų įgūdžių, taip ir sakytinės kalbos mokymasis vyksta palaipsniui, o kiekvienas iš paminėtų etapų turi skirtingą vaidmenį kalbėjimo raidoje.

Kiekvieno vaiko kalbėjimo raida yra savita – todėl galima tik apytiksliai, preliminariai nurodyti kiekvienos stadijos pradžią ir pabaigą. Nebūtinai visi etapai to paties amžiaus vaikams prasidės vienu metu, tačiau kai kuriose stadijose į amžių reikėtų atkreipti dėmesį ir, jei kyla nerimas, visada galima kreiptis į specialistus konsultacijai.

Gintautė Jegorovaitė

Ikimokyklinukas mokosi kalbėti

Ikimokyklinis amžius (3–5 metai) yra laikomas tarpsniu, kuomet sakytinės kalbos mokymasis vyksta intensyviausiai. Labai svarbu suprasti, kuo vaiko sakytinė kalba yra ypatinga šiuo laikotarpiu, todėl toliau verta aptarti dvi raidos stadijas: telegrafinės ir daugiažodinės kalbos. Ši raida vyksta, kai vaikas yra 3–5 metų amžiaus.

Telegrafinės kalbos stadija prasideda vaikui sulaukus maždaug 2,5–3 metų. Pagrindinis požymis, parodantis šio etapo pradžią – mažylis pradeda kalbėti ilgesniais nei dviejų žodžių sakiniais. Ši stadija yra laikoma svarbiausia vaiko kalbos vystymosi procese, nes, jai pasibaigus, jis jau pradeda kalbėti laisvai. Aplinkiniams tampa daug paprasčiau bendrauti su vaiku, nes jis jau turi gana platų žodyną: tiek aktyvų (kiek žodžių jis supranta ir pasako pats), tiek pasyvų (kiek žodžių supranta, bet dar negeba jų pasakyti pats). Mokslininkai teigia, kad šiame amžiuje jau galima suprasti apie 75 proc. vaiko kalbos, nes telegrafinės kalbos laikotarpiu trejų metų ikimokyklinuko žodynas išauga iki maždaug 900 žodžių. Jį sudaro įvairios kalbos dalys: veiksmažodžiai, daiktavardžiai, būdvardžiai, įvardžiai. Vaikas ima varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti.

Telegrafinės kalbos etapas palaipsniui pereina į daugiažodinę stadiją, kurioje vaikai išmoksta kalbėti sakiniais, sudarytais iš trijų, keturių ar net penkių žodžių. Šis etapas tęsiasi maždaug nuo 2,5 iki 6 metų amžiaus. Daugiažodinė stadija laikoma paskutiniu sakytinės kalbos raidos etapu, kurio metu mažylio kalba tampa labiausiai panašia į suaugusiųjų. Visiškai nebelieka čiauškėjimo – tai reiškia, kad po visais vaiko pasakytais sakiniais slypi ketinimas bendrauti: jis gali pasakyti, ką galvoja, apibūdinti, kaip jaučiasi ar papasakoti kokią nors istoriją. Užsienio tyrėjai pastebėjo, kad, sulaukus penkerių metų, aktyvus žodynas siekia apie 6 tūkstančius žodžių ir plečiasi maždaug papildomais 20 žodžių per dieną: pradedami naudoti jungtukai, prielinksniai, prieveiksmiai. Jei mokymasis kalbėti vyksta įprastai, be sutrikimų, galima tikėtis, kad, pasibaigus ikimokyklinio amžiaus tarpsniui, vaiko žodynas jau sieks apie 13 tūkstančių žodžių.

Dr. Jurga Misiūnienė

Jei viskas vyksta ne pagal planą…

Pastaruoju metu daugėja vaikų, kurie, sulaukę 3 metų ir vyresnio amžiaus, dar negeba laisvai kalbėti. Manoma, kad taip nutinka dėl galimai lėtesnio sakytinės kalbos mokymosi proceso. Tokiu atveju būtų prasminga pabandyti atpažinti, kokiame sakytinės kalbos etape šiuo metu yra mažylis. Taip pat papildomai galima įvertinti šiuos keturis aspektus: kiek žodžių vaikas supranta ir pasako pats; ar jis dėlioja, derina žodžius; kiek žodžių supranta, net jei ir negeba jų pasakyti pats; ar jis supranta kalbą, kurią girdi (pavyzdžiui, ar įvykdo prašymą „Paduok kamuolį“).

Kai atpažįstamas dabartinis vaiko sakytinės kalbos vystymosi etapas ir įvertinamos jo galios ir sunkumai šioje srityje (pavyzdžiui, galbūt jis puikiai suvokia prašymus, bet dar negeba tinkamai derinti žodžių), tuomet galima tikslingai skirti laiko bei pastangų jo sakytinės kalbos lavinimui. Nors įgūdžių sklandžiai kalbėti trūkumas čia ir dabar gali atrodyti natūralus ir sunkumų nekeliantis dalykas, ateityje jis gali paveikti psichologinę ir socialinę vaiko gerovę, kadangi kalba glaudžiai siejasi su kitomis gyvenimo sritimis.

Anot tyrimų rezultatų, vaikai, turintys sakytinės kalbos vartojimo sunkumų, yra labiau pažeidžiami: kyla rizika patirti mokymosi, ypač skaitymo ir rašymo, sunkumus, socialinę atskirtį, bendraamžių patyčias. Visos šios neigiamos patirtys gali kelti elgesio ir emocijų sunkumus: nerimą, depresiškumą. Kadangi sakytinė kalba – bendravimo pagrindas, natūralu, kad, įgūdžių stoka šioje srityje sukelia bendravimo sunkumų. Negebėjimas tinkamai išsakyti savo minčių kelia nesusipratimus su šeimos nariais, bendraamžiais, tad tikėtina, kad mažasis gali apskritai nebenorėti bendrauti, tapti uždaresnis, vienišesnis. Vis tik tokiu atveju nereikėtų vaiko saugoti ir atriboti nuo bendravimo proceso. Atvirkščiai – jį reiktų kuo daugiau įtraukti į pokalbius, suteikiant saugią aplinką kalbėjimo įgūdžiams ugdyti. Tai reiškia, kad jei vaikas bando ką nors pasakyti, nors ir netaisyklingai – svarbu nesijuokti, netaisyti jo, bet pagirti už pastangas ir paskatinti kalbėti daugiau.

Atėjus laikui lankyti ikimokyklinę įstaigą

Gebėti sklandžiai kalbėti tampa ypač svarbu pradėjus lankyti ikimokyklinę įstaigą, nes kyla noras ne tik išreikšti savo jausmus ir poreikius, bet ir suprasti kitą asmenį, užmegzti socialinius santykius. Žinoma, šis noras kyla ir anksčiau, kol vaikas auga ir daugiausiai laiko praleidžia su savo tėvais, tačiau ikimokyklinėje įstaigoje jį apsupa visiškai nauji ir nepažįstami žmonės, kuriems kalbėjimo kokybė yra svarbesnė, nei tėvams. Jei vaiko sakytinė kalba nėra aiški, tėvai dažniausiai geba suprasti jo kūno kalbą, tačiau tai gali būti sudėtinga pedagogams ar kitiems vaikams, kuriems gali prireikti daugiau laiko perprasti vaiko nežodinius signalus.

Jei ikimokyklinėje įstaigoje vaikas lieka nesuprastas dėl neaiškaus kalbėjimo, lieka nepatenkinti jo poreikiai, tad tikėtina, kad jis pradės nenorėti jos lankyti. Tuomet galima būtų jam pademonstruoti, kad suprantame, jog jam sunku, bet motyvuoti, kad lankyti šią įstaigą svarbu ir toliau. Kai kurie tyrėjai teigia, kad, esant neaiškiai ikimokyklinuko sakytinei kalbai, po kurio laiko ji patobulės, jei vaikas įstaigą lankys reguliariai.

Kaip padėti vaikui lavinti kalbėjimo įgūdžius?

Sėkmingas mokymosi kalbėti procesas, vedantis link taisyklingos sakytinės kalbos, panašios į suaugusiųjų, priklauso ne tik nuo biologinių faktorių (pavyzdžiui, paveldimumo, ligų), bet ir nuo socialinės aplinkos veiksnių.

Visų pirma, kaip ir minėta, vaiko gebėjimas kalbėti pastebimai patobulėtų, jei jis reguliariai lankytų ikimokyklinę įstaigą. Tai – vieta, kur patogu mokytis kalbėti per socialinį bendravimą su kitais vaikais. Sakytinės kalbos mokymosi procesas vyksta žaidžiant žaidimus, klausantis bendraamžių ir bandant išreikšti save. Taigi, jei vaikas visiškai negeba kalbėti ar turi skurdžius sakytinės kalbos įgūdžius, tėvų, senelių ar kitų artimųjų pareiga būtų užtikrinti reguliarų ikimokyklinės įstaigos lankymą.

Jei vaikas kalba, tačiau netaisyklingai (nederina galūnių, giminių, skaičiaus, žodžių pagal prasmę), jam tikslinga kuo daugiau bendrauti su suaugusiaisiais. Juk taisyklingos sakytinės kalbos geriausiai galima išmokti iš įgudusių jos vartotojų. Taigi, mažyliui būtų naudinga sakytinės kalbos mokytis ir per socialinį bendravimą su pedagogais: ikimokyklinės įstaigos auklėtojais, muzikos, šokių ar kitų būrelių mokytojais, sporto treneriais. Mokslininkai teigia, kad pedagogai gali įtraukti vaikus į tikslingus pokalbius, kurie reikalauja sudėtingo žodyno vartojimo, jų metu naudojami atviri klausimai ir pasirenkamos mąstymą lavinančios temos. Svarbiausia, kad tie pokalbiai atlieptų vaikų interesus. Tokiu atveju jis bus labiau įsitraukęs ir susidomėjęs dalyvavimu pokalbyje. Tai, kuo vaikas domisi, ir jam kylančius kalbėjimo sunkumus galima aptarti su ugdytojais ir bendradarbiauti, lavinant vaiko sakytinę kalbą.

O kaip prisidėti galėtų tėvai?

Vaiko sakytinės kalbos ugdyme tėvai yra patys svarbiausi asmenys. Ankstesniuose tyrimuose mokslininkai nustatė, kad vaikų, kurių sakytinės kalbos raida yra įprasta, tėvai skiria daugiau laiko pokalbiams su jais, negu vaikų, kurių sakytinės kalbos raida galimai sulėtėjusi. Natūralu, kad kuo daugiau žodžių atžala girdi nuo ankstyvojo amžiaus, tuo platesnis jos žodynas. Girdėdami kuo daugiau įvairių žodžių, vaikai sužino, kokiame tiksliai kontekste jie turi būti vartojami. Taip jie išmoksta atskirti skirtingas žodžių kategorijas: veiksmažodžius, būdvardžius, prieveiksmius ir kt., ką turėtų gebėti daryti ikimokyklinukas..

Siekdami lavinti savo atžalų sakytinės kalbos įgūdžius, tėvai turėtų su vaiku ne tik daug, taisyklingai ir įvairiai kalbėti (parinkdami skirtingą intonaciją, balso garsumą, skirtingas pokalbių temas), bet ir pateikti jam grįžtamosios informacijos, pavyzdžiui, linksėti galva, atsakant į jo pasisakymus. Pastebėjus, kad atžala ėmė varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti, reikia skirti daugiau dėmesio skirtingų žodžių formų mokymui. Pavyzdžiui – savo kalboje vartoti sinonimus: įprastą žodį „bėgti“ keisti žodžiais „lėkti“, „skuosti“, „rūkti“ ir t. t.

Šių dienų visuomenėje itin paplitę išmanieji prietaisai, kuriais labai sėkmingai naudojasi ir suaugę, ir vaikai, todėl „gyvo“ bendravimo vis mažėja, tačiau jis turėtų būti pirmoje vietoje: prasminga kartu su vaiku aptarti daiktus ir veiksmus, kai, pavyzdžiui, rengiamasi, vaikštoma lauke, prausiamasi, važiuojama į svečius. Gyvas bendravimas turėtų būti dažnas, aktyvus, siekiant geriausių vaiko sakytinės kalbos vartojimo rezultatų.

Apibendrinant galima teigti, kad mokymasis kalbėti – iš tiesų sudėtingas procesas, reikalaujantis daug žinių ir pastangų ne tik iš pačių vaikų, bet ir iš aplinkinių: tėvų, pedagogų, artimųjų. Tačiau tinkamas sakytinės kalbos vartojimas suteikia daug galimybių: jausmų, poreikių išraišką, santykių kūrimą, kas yra ypač svarbu kiekvienam iš mūsų. Ikimokyklinis amžius – tas etapas, kuomet vaikai nemažą dienos dalį pradeda leisti atskirai nuo savo tėvų. Šiame etape jiems jau prireikia pasinaudoti minėtomis galimybėmis, todėl prasminga pažinti vaikų sakytinės kalbos vystymosi ypatumus ir padėti jiems įgyti pakankamus kalbėjimo įgūdžius.

Įvadas į studijas 2022: Susitikimas fakultete

Pirmieji žingsniai ir pirmosios pažintys su vieta ir žmonėmis, kurie lydės naujuosius studentus visus studijų metus. Šiandien VDU SMF pirmakursiai susipažino su kurso draugais, pasivaikščiojo po fakulteto erdves, susitiko su fakulteto darbuotojais – dėstytojais, katedrų vedėjais, fakulteto dekane ir referentėmis, kurios ne tik papasakojo apie studijų programas, bet ir supažindino su Universiteto tvarka. Čia pirmakursius sutiko ir studentai-mentoriai, pasiryžę atsakyti į visus iškilusius klausimus, aprodyti fakultetą ir netgi padėti susipažinti su kurso draugais.

Iki pasimatymo paskaitose! 💙

Dekanės semestro pradžios sveikinimas

Mieli Socialinių mokslų fakulteto bendruomenės nariai,

Suskaičiavome paskutines vasaros akimirkas, kurios viliuosi, jog leido pasikrauti energijos naujiems darbams. Kartu pasitikime ypatingus – universiteto šimtmečio dvasia paženklintus – mokslo metus.

Kolegos, sveiki sugrįžę į dėstymo, tyrimų, administracines veiklas. Studentai, sveiki sugrįžę į studijas. Pirmakursiai, sveiki atvykę į Vytauto Didžiojo universitetą ir prisijungę prie Socialinių mokslų fakulteto bendruomenės. Tad trumpai apie mus – VDU ir SMF, kuo mes išsiskiriame ir didžiuojamės:

Vytauto Didžiojo universitete įdiegta moderni, Harvardo universiteto (JAV) modeliu grįsta studijų koncepcija. Iš kitų Lietuvos universitetų VDU išsiskiria studentams suteikiama laisve rinktis ir patiems projektuoti savo studijas. Greta pagrindinių studijų programų VDU taip pat siūlo gretutines studijas, individualią studijų programą „Academia cum laude“, didžiausią užsienio kalbų mokymosi pasirinkimą, MINDED Verslumo akademijos verslumo kompetencijų ugdymo programas, tarptautinių mainų galimybes ir kt.
Socialinių mokslų fakultetas didžiuojasi aukšta studijų kokybe – nepriklausomi užsienio ekspertai Psichologijos, Sociologijos ir Socialinio darbo krypties programas (bakalauro ir magistro) įvertino aukščiausiais balais ir akreditavo maksimaliam laikotarpiui. Čia dirbantys dėstytojai yra aktyvūs mokslininkai, rengiantys paraiškas ir įgyvendinantys taikomuosius bei mokslo projektus tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmenimis. O svarbiausia, fakultete daug dėmesio skiriame bendruomeniškumui – skatiname bendrauti, bendradarbiauti ir spręsti iškilusius klausimus kartu.

Mes tokie ir kiekvienas iš jūsų, mieli pirmakursiai, nuo šiol esate šio “MES” dalimi: #VDUsmf.

Albertas Einšteinas dalinosi įžvalgomis – “Visi žinojo, kad to padaryti neįmanoma. Vienas to nežinojo, ir padarė atradimą”.

Taigi, pasitikėkite savimi, bandykite ir atraskite, o atradę veikite! Kartu mes galime augti.

Jūsų dekanė Aurelija Stelmokienė,

Kaunas, 2022

Kvietimas į tęstinį renginį „EST piknikas IV – 2022“

Europos socialinį tyrimą (EST) įgyvendinanti Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų komanda kviečia dalyvauti tęstiniame nacionaliniame renginyje „EST piknikas IV – 2022“.

Šių metų pikniko tema – „Kas aktualu Europai ir Lietuvai: EST duomenys“. Renginyje kviesime diskutuoti aktualiomis Europos socialinio tyrimo duomenimis paremtų mokslinių pranešimų temomis, aptarti, kuo jos svarbios Europos šalims ir Lietuvai.

Kviečiame teikti pranešimų, kuriuose naudojami EST duomenys, pavadinimus ir anotacijas (iki 250 žodžių) iki rugsėjo 15 d.

EST piknikas vyks rugsėjo 29 d., 16 val. VDU Botanikos sode (Ž. E. Žilibero g. 4, Kaune) + online (formatas – hibridinis).

Renginio programa bus paskelbta po rugsėjo 15 d.

Pranešėjų ir dalyvių registracija: https://forms.gle/F3sMUp4uKNPeMw8M9

Kilus klausimams kviečiame rašyti el. paštu: est@vdu.lt

Daugiau apie Europos socialinį tyrimą kviečiame skaityti: https://www.europeansocialsurvey.org/about/country/lithuania/

Tarptautinių studentų pažintis su fakultetu

Rugpjūčio 25 dieną Socialinių mokslų fakultete sutikome studentus atvykusius studijuoti pagal Erasmus+ mainų programą bei tuos, kurie fakultete pasirinko nuolatines studijas, organizuojamas anglų kalba. Susitikimo metu aptarėme studijų organizavimo tvarką, studentai susipažino su dekanato darbuotojais ir katedrų referentėmis bei SMF erdvėmis. Džiaugiamės, kad šiais metais turime itin gausų tarptautinių studentų būrį, kurie atvyko iš Vokietijos, Ispanijos, Indonezijos, Japonijos, Ukrainos, Honkongo, Korėjos, Taivano. Linkime studentams sklandžios mokslo metų pradžios ir įdomių studijų!

Prof. Jonas Ruškus: vaikai su negalia turi teisę eiti į mokyklą su visais

Jau 2024-aisiais visos Lietuvos mokyklos turės būti pasiruošusios priimti negalią ir specialiuosius ugdymo poreikius turinčius vaikus. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba primena: įsigalioję Švietimo įstatymo pakeitimai reikš, kad vaikai su negalia nebegalės būti diskriminuojami juos ugdant tik atskirtose specialiosiose mokyklose. Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas prof. Jonas Ruškus teigia, kad šis pokytis didelę naudą atneš ne tik vaikams su negalia, bet ir jos neturintiems. Kad tai įvyktų – turime kovoti su neigiamomis nuostatomis ir mitais.

Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, įpareigojančią vaikams su negalia suteikti lygias teises bendroje švietimo sistemoje, Lietuva ratifikavo prieš dvylika metų. Kaip manote, kodėl prireikė tiek daug laiko, kad būtų pasistūmėta su realiais pokyčiais?

Priežastis yra Lietuvoje ir kitose šalyse įsišaknijęs mąstymas, kad žmonėms su negalia yra gerai gyventi atskirai nuo likusios visuomenės, specialiai jiems sukurtose vietose. Lygiai taip pat visada buvo manoma, kad vaikams su negalia bus geriau mokytis atskirai nuo kitų vaikų. Neva, taip jie bus apsaugomi nuo neigiamai jų atžvilgiu nusiteikusios visuomenės, neva, vaikai su negalia neturi gebėjimų mokymuisi bendro ugdymo sistemoje, iš jų nieko negalima tikėtis.

Trumpiau tariant, viskas vertinama per sutrikimo prizmę. Metaforiškai kalbant, manoma, kad vaikai su negalia yra „sugedę“ ir juos reikia kažkaip „remontuoti“. Netikima, kad žmonės su negalia gali įnešti savo indėlį visuomenėje, prisidėti savo gebėjimais, žiniomis, dalyvavimu. Tai įsišakniję kolektyvinėje sąmonėje, visuomenei tarsi natūralu diskriminuoti žmones su negalia.

Pirmosios įtraukiojo ugdymo idėjos atsirado jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Buvo tikrai gerų iniciatyvų – pavyzdžiui, panaikinta diskriminacinė terminologija, suvokta, kad specialiosios mokyklos nėra absoliutus gėris ir kad reikia siekti taip tuo metu vadintinos „integracijos“. Buvo daromi tam tikri žingsniai, tačiau tai niekada netapo politine valia. Įtraukusis švietimas, negalią turinčių vaikų ugdymas drauge su visais vaikais veikiau buvo traktuojamas kaip iš užsienio primesta valia. Buvo bandymų jį įgyvendinti, bet nelabai pavyko vien todėl, kad mokyklos nebuvo pasiruošusios keistis – keisti mokymo metodus, keisti supratimą, kad vaikai su negalia gali ir turi mokytis kartu su visais.

Kadangi pati švietimo sistema ir mokyklos nesikeitė, buvo dar kartą suformuotas požiūris, kad integracija yra neįmanoma.

Kita priežastis – pati Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, kaip dokumentas, nebuvo traktuojama kaip valstybės įsipareigojimas. Labiau kaip vizija, skirta kažkam kitam. Tačiau didėjo nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų spaudimas, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas nuolat primindavo šalims, kad atskirai nuo bendrosios ugdymo sistemos vykdomas vaikų su negalia ugdymas yra žmogaus teisių pažeidimas. Pilietinis, ekspertinis, tarptautinis spaudimas lėmė tai, kad prasidėjo pokyčiai.

Jonas Ruškus

Įtraukusis švietimas nėra naujiena ir kitose šalyse. Gal galite pasidalinti geraisiais pavyzdžiais, kuriose valstybėse ši praktika vykdoma teisingai?

Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitete įtraukiojo ugdymo atžvilgiu vertinama daug pasaulio šalių. Paprastai pagiriame šalį, kuri padarė didelę pažangą žmonių su negalia teisių srityje. Yra viena vienintelė valstybė, kuri buvo pagirta dėl įtraukiojo ugdymo – Švedija. Ten atskirai mokosi mažiau nei 1 proc. vaikų su negalia. Vienos šalys įtraukiojo ugdymo aspektu yra labiau pažangios, kitos – mažiau.

Yra šalių, kur įtraukiojo ugdymo pažanga yra didelė, pavyzdžiui – Ispanija. Tai viena pažangiausių šalių, kalbant apie žmonių su negalia įtrauktį visuomenėje, tačiau ir ten yra nemažai diskriminacijos dėl negalios atvejų, taip pat ir švietimo sistemoje.

Norėčiau išskirti vieną labai dažną klaidą, daromą Lietuvoje. Nuolat girdžiu: „Parodykite mums kokią nors šalį, kuri viską padarė tobulai, o mes nuvažiuosime, pažiūrėsime ir žinosime, į ką turime lygiuotis, kaip turime daryti“. Norėčiau pasakyti, kad tokios šalies nėra, o mums reikia keisti supratimą, į ką reikia lygiuotis. Mokytis iš gerų praktikų reikia, tačiau lygiuotis mums būtina ne į šalis, o į tarptautinės žmogaus teisės standartus ir tikslus, nurodytus Konvencijoje. Kitaip tariant, siekti žmonių su negalia, kaip dalies žmonių įvairovės pripažinimo, siekti visiškos socialinės įtraukties.

Kaip manote, kokius pokyčius Lietuvos visuomenėje atneštų tinkamai įgyvendintas įtraukusis švietimas?

Labai daug pokyčių. Žmonių su negalia diskriminacija pasireiškia jų socialine atskirtimi, segregacija. Įtraukusis švietimas reikštų mažiau diskriminacijos negalios pagrindu, daugiau įvairovės ir galimybių lygybės – juk tuo, žmogaus teisėmis, ir grindžiama demokratinė visuomenė.

Vienas didžiausių lūžių, įvyksiančių transformuojant įprastą mokyklą į įtraukią mokyklą, yra įvairovės principo įgyvendinimas. Kaip prisitaikyti mokyklai, švietimo sistemai, mokytojams, specialistams, prie to, kad vaikai yra įvairūs? Tai vienas iš daugiausiai iššūkio keliančių uždavinių. Užtikrinti prieinamumą, tinkamai pritaikyti sąlygas pagal kiekvieno vaiko poreikius, turėti aukštus edukacinius lūkesčius, tuo siekti kokybiško ir lygiateisio ugdymo.

Įtraukųjį ugdymą būtina matyti viso žmogaus gyvenimo perspektyvoje. Kai vaikai su negalia mokysis drauge su visais kitais vaikais, jie kartu užaugs, pabaigs mokyklą, įsilies į visuomenę. Juk vienas iš mokyklos tikslų yra kad žmonės galėtų realizuoti save visuomenėje, prisidėti prie bendruomenių gyvenimo. Žmonės su negalia, kurie mokysis kartu su visais, galės prasmingai ir veiksmingai įsilieti į gyvenimą.

Artėjant 2024 metams, tarp negalios neturinčių vaikų be negalios tėvų sklinda įvairūs mitai apie tai, kaip pasikeis jų vaikų kasdienybė. Kokius mitus, susijusius su įtraukiuoju švietimu, jums tenka girdėti ar susidurti? Ar jie pagrįsti?

Žinau dvi pagrindines baimes, kurios tokiems tėvams kyla: kad nukentės jų vaikų akademinis pažangumas ir kad pamokų metu kils elgesio problemų. Abi baimės kyla iš klaidingų įsitikinimų.

Visų pirma, įtraukusis švietimas reiškia labai individualią prieigą prie vaiko – mokykla prisitaiko prie vaikų įvairovės ir skirtingų gebėjimų. Mokykla, kurioje mokosi vaikai su negalia, daug laimi mokymosi metodų įvairovės prasme. Jei pažiūrėsime į tarptautinius Jungtinių Tautų ar UNESCO dokumentus, pamatysime, kad ten vartojamas platesnis terminas: įtraukus, kokybiškas, lygiateisis ugdymas. Tai reiškia mokymosi aplinkų prisitaikymą prie kiekvieno vaiko. Vaikai be negalios, lygiai taip pat, kaip vaikai su negalia, gauna labai daug, nes jie nebėra tik standartiniai mokymo objektai, į juos žiūrima per įvairovės prizmę, kaip į individualius subjektus.

Antra – elgesio problemos, kurių bijo tėvai. Tai – diskriminacinis mitas, kuris neturi pagrindo. Juk elgesio klausimų gali iškilti bet kuriam vaikui. Įtraukiojo ugdymo metu kaip tik gerėja, stiprėja vaikų tarpusavio bendravimo gebėjimai, padėsiantys ir ateityje. Vaikai auga įvairovės aplinkoje, vystosi komunikavimo su skirtingus gebėjimus turinčiais žmonėmis įgūdžiai.

Svarbu suvokti, kad mitai, stereotipai, išankstiniai nusistatymai tikrai egzistuoja, ir mokyklų bei švietimo politikų uždavinys yra tuos mitus griauti.

Įtraukusis švietimas, kaip ir kaip kurie kiti žmonių su negalia įtraukties klausimai, kartais klaidingai matomi kaip pagalbos vienai visuomenės grupei išraiška, o ne kaip žmogaus teisių klausimas. Kaip manote, ko reikia, kad tai pasikeistų?

Visuomenei vis dar labai sunku suvokti ir atpažinti, kad įtraukusis ugdymas, visų pirma, yra žmogaus teisių klausimas. Tai jokiu būdu nėra gailestis, primesta valia ar globa. Įtraukų ugdymą būtina traktuoti kaip moralinę pareigą, kaip ugdymą be diskriminacijos dėl vaiko negalios.

Iki šiol turėjome diskriminacinę praktiką. Antai, švietimo įstatymu buvo pabrėžtos ne vaikų su negalia teisės mokytis drauge su visais, o mokyklų teisės atsirinkti vaikus, atsisakyti priimti vaikus su negalia. Metas pažvelgti į įtraukujį švietimą per žmogaus teisių, lygybės, socialinio teisingumo perspektyvas.

Didysis lūžis įvyks tada, kai suprasime, kad įtraukusis švietimas yra vaiko su negalia teisė. Tai šių metų balandžio mėnesį išsakė Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas kartu su Vaiko teisių komitetu.

Kas už tos teisės? Ugdymo sąlygų pritaikymas pagal individualius vaiko poreikius, mokytojų teisė gauti paramą, kad būtų užtikrinta ši teisė. Dėl to laimi visi vaikai. Svarbu suvokti, kad negalios neturinčių vaikų teisė į kokybišką švietimą taip pat bus dar geriau realizuota taikant įtraukųjį švietimą.

Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija keičia pasaulį. Ne negalią turinčius žmones, o pasaulį. Kad įvyktų pokytis, pasaulis turi keistis.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inf.