VDU Psichologijos klinikos seminarų ciklas psichologinei gerovei stiprinti

VDU Psichologijos klinika kviečia universiteto bendruomenę (studentus ir darbuotojus) dalyvauti seminarų cikle, skirtame stiprinti psichologinę gerovę. Seminarų ciklas vyks 2022 m. sausio 10-31 dienomis, MS Teams platformoje.

„Pirmoji emocinė pagalba”, dr. Loreta Zajančkauskaitė – Staskevičienė, 2022-01-10, 14 val.

Ką daryti ir ką sakyti esant šalia žmogaus, išgyvenančio emocinį sukrėtimą? Kaip elgtis pačiam, patyrus emocinį sukrėtimą? Šiuos ir panašius klausimus analizuosime susitikimo metu. Taip pat tyrinėsime įsitikinimus apie tai, kaip „reikia“ jaustis, kas būna, jei neleidžiame sau jaustis blogai ir kaip būti geru žmogumi, nekenkiant psichikos sveikatai. Prisijungimo nuorodos bus siunčiamos tik užsiregistravusiems dalyviams.

Registracijos nuoroda: https://forms.gle/Fm2wrEQ8VWuNY5Cr7

„Paprasti streso valdymo būdai”, prof. dr. Aidas Perminas, 2022-01-19, 14 val.

Užsiėmimo tikslas – supažindinti su pagrindinėmis streso teorijomis bei šių teorijų praktinio pritaikymo galimybėmis. Susitikimo metu bus pristatomos pagrindinės streso priežastys, pasekmės, teigiami ir neigiami streso aspektai, įveikimo būdai; supažindinama su paprastais streso ir emocijų valdymo ir relaksacijos būdais, jų panaudojimo galimybėmis atsikratant įtampos ir geriau pažįstant save. Prisijungimo nuorodos bus siunčiamos tik užsiregistravusiems dalyviams.

Registracijos nuoroda: https://forms.gle/G5nMej2PdqDYtYvr9

„Kaip įveikti gyvenimo iššūkius ir nepalūžti”, doc. dr. Rytis Pakrosnis, 2022-01-27, 14 val.

Gyvenime norime laimės ir gerovės, tačiau likimas mums neišvengiamai siunčia išbandymus ir iššūkius. Taip ir siūbuojame sau kažkur tarp kentėjimo ir klestėjimo. Ne viskas gyvenime priklauso nuo mūsų, bet kai kas juk priklauso. Kaip atsirinkti ir kaip pasirūpinti savimi, kad padidintume tikimybę įveikti gyvenimo iššūkius ir atsitiesti nepalūžę? Kas yra atsparumas ir kaip galime jį ugdyti patys? Kaip žinoti, kada laikas kreiptis pagalbos į kitus ir kuo jie gali padėti? Šiuos bei kitus klausimus paliesime seminare, susipažinsime, ką apie tai sako psichologija ir ieškosime savo atsakymų. Prisijungimo nuorodos bus siunčiamos tik užsiregistravusiems dalyviams.

Registracijos nuoroda: https://forms.gle/jrLGTipJCaxQwNmHA

„Savęs pažinimas: tapk tuo, kas esi”, Dovilė Jonušienė, 2022-01-31, 14 val.

Vokiečių filosofo F. Nyčės posakis „tapk tuo, kas esi“ rodo kryptį savęs pažinimo kelyje. Kas aš esu? Kaip man tą Tikrąjį save surasti? Kuo aš esu unikalus? Susitikimo metu aptarsime savęs pažinimo būdus, mėginsime atrasti savo stipriąsias puses. Prisijungimo nuorodos bus siunčiamos tik užsiregistravusiems dalyviams.

Registracijos nuoroda: https://forms.gle/82oiCACb1pF5wBAT9

VDU Psichologijos klinika

www.psichologijosklinika.vdu.lt

„Psichikos sveikatai reikia tokio paties dėmesio“ – jau dešimtmetį bankas darbuotojams padeda įveikti kylančius iššūkius

Vis daugiau žmonių ryžtasi prabilti apie patiriamus psichologinius sunkumus, kuriuos dar labiau paaštrino beveik dvejus metus siaučianti pandemija. Susidūrus su psichologiniais sunkumais, visada geriausia pagalbos kreiptis į specialistus, tačiau kai kuriems žmonėms įveikti kylančius iššūkius padeda ir darbovietė.

Iššūkiai darbe, neramumai namuose, o pastaruosius dvejus metus dar ir pandemija – visa tai nugulė ant gyventojų pečių. Įveikti sunkumus kai kuriems jų padeda organizacijos, kuriose dirba. Pagalbą savo darbuotojams psichikos sveikatos klausimais organizuoja ir „Swedbank“.

Banko personalo vadovė Agnė Jonaitytė-Karalienė portalui LRT.lt sakė, kad jau ne vienus metus ieškoma būdų ne tik kaip edukuoti darbuotojus apie pagalbą sau, bet ir padėti atpažinti, jog kolega susiduria su sunkumais, gebėti jam padėti. Tiesa, pašnekovė neslėpė, kad nuveikti reikia dar nemažai, nes organizacijoje, kaip ir visuomenėje, esama sutrikimo ir nežinojimo, ko imtis, kad žmonės padėtų vieni kitiems.

Vis dėlto Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros vedėja doc. dr. Loreta Gustainienė portalui LRT.lt komentavo, kad tokio recepto pritaikyti kitoms organizacijoms gali ir nepavykti. Anot jos, kiekviena darbovietė yra skirtinga, tad ir iššūkiai – kitokie.

Be to, pašnekovės teigė, kad itin svarbu ne tik edukuoti darbuotojus apie psichikos sveikatos iššūkius ar padėti kilus sunkumų, bet ir užtikrinti, kad psichologinis klimatas darbe būtų palankus, o darbuotojai nebūtų apkrauti darbais.

Kviečiame skaityti daugiau: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1569283/psichikos-sveikatai-reikia-tokio-paties-demesio-jau-desimtmeti-bankas-darbuotojams-padeda-iveikti-kylancius-issukius

Kviečiame į mokymų programą “Konfliktų mediacija”

Mokymų programos “Konfliktų mediacija“ tikslas – ugdyti įvairių sričių vadovų ir specialistų gebėjimą savo profesinėje aplinkoje nešališkai valdyti tarpasmeninius, tarpgrupinius ir kt. konfliktus, taikant mediacijos metodą, skatinantį konfliktuojančias puses siekti susitarimo ir/ar priimti sprendimą. Mediacija padeda valdyti konfliktus ir siekti susitarimo dalyvaujant tarpininkui, kai konfliktuojančioms šalims nepavyksta pasiekti to savo jėgomis.

Mokymuose dalyviai susipažins su mediacijos principais, išmoks taikyti mediacijoje naudojamas technikas sprendžiant konfliktines situacijas savo profesinėje aplinkoje.

Studijuoti kviečiami Įvairių sričių (psichosocialinių paslaugų, švietimo sektoriaus, valstybės tarnybos, verslo ir kt.) vadovai ir specialistai, kurie savo darbe susiduria su tarpasmeniniais, tarpgrupiniais konfliktais ir nori išmokti konfliktų mediacijos metodo.

Mokymų apimtis: 60 akademinių valandų.

Baigus programą mokymų dalyviams išduodamas Vytauto Didžiojo universitete registruotas įgytas žinias ir gebėjimus liudijantis pažymėjimas.

Mokymų datos ir struktūra: Mokymo programoje akcentuojamas praktinių gebėjimų ugdymas, analizuojami atvejai iš mokymo dalyvių darbinės patirties, organizuojamos supervizijos.

2022 m. vasario 18 d.	*I mokymų diena:* Susipažinimas su konfliktų mediacijos metodu.
2022 m. vasario 25 d	*II mokymų diena:* Mediacijos procesas ir įrankiai
2022 m. vasario 26 d.	*III mokymų diena:* Mediacijos taikymo galimybių mokymų dalyvių profesinėje aplinkoje aptarimas ir praktinių mediacijos gebėjimų lavinimas.
2022 m. kovo 18 d.	*IV mokymų diena:* Supervizija / patirčių aptarimas.

Programos aprašas

Mokymų kaina: 350 eurų

Mokymų vieta: mokymai vyks nuotoliniu būdu, nuo 9:00 iki 18:00 val.

REGISTRACIJA vyksta iki 2022 m. vasario 7 d. registracijos forma

Dėl papildomos informacijos kreipkitės:

tel. 837 327822; el. paštu daiva.vilcinskiene@vdu.lt

Dr. Daiva Bartušienė. Kas, kaip ir ką rašo apie neuroįvairovę ir autizmą?

Daiva Bartušienė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros lektorė, žurnalas „Lietaus vaikai“

Šio straipsnio idėja gimė po renginio Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, kur buvau pakviesta skaityti paskaitą apie literatūrą autizmo ir neuroįvairovės tema. Iš pradžių atrodė, kad tai bus tik kelių knygų apžvalga, tačiau greitai supratau, kad ši tema yra puikus būdas pamatyti daug platesnį mūsų šiuolaikinės visuomenės vaizdą, kurio fone ir atsiranda neuroįvairovė.

Šiame straipsnyje labiausiai sieksiu atsakyti į klausimą, kodėl šiandien populiariosios neuromokslinės literatūros apie žmogaus smegenis yra beveik tiek pat, kiek ir receptų knygų; kodėl šis žanras toks populiarus ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse; kodėl dabar neuromokslai yra geriausiai parduodama mokslo sritis, o neuromokslinės žinios vis giliau skverbiasi į mūsų kasdienį gyvenimą ir santykius.

Populiarioji neuromokslinė literatūra

Jau kuris laikas Lietuvoje ir kitose Vakarų pasaulio šalyse greta populiariosios psichologijos literatūros įsitvirtino kitas mokslo populiarinimo žanras – populiarioji neuromokslinė literatūra. Gydančios smegenys“, „Save keičiančios smegenys“, „Laimingos smegenys“, „Smegenų skurdas“, „Apple“ smegenys“, „Supersmegenys“, „Išsivalyk smegenis“, „Moters smegenys“, „Kaip veikia kūdikio smegenys“, „Vaiko smegenys paaiškintos tėvams“, „Treniruokite smegenis“…

Tai – tik keli pavadinimai knygų, kurių viršeliuose įvairiais pavidalais vaizduojamos žmogaus smegenys, o jų turinys mums žada stulbinamus karjeros, meilės, mokslo ir apskritai gyvenimo pasiekimus… Šiose knygose bandoma ne tik atsakyti į klausimą, kaip veikia mūsų mintys ir jausmai, bet ir pasiūloma galybė sprendimų, kaip pasiekti geriausią savo vaiko arba savo paties versiją.

Todėl populiariosios neuromokslinės ir neuropsichologinės knygos šiuo metu yra vienos geriausiai parduodamų. Vien pažvelgęs į temų spektrą netrunki suprasti, kad neuromokslas (neuropsichologija, neurolingvistika, neurobiologija ir kt.) šiuo metu ne tik geriausiai parduodama mokslo sritis, bet ir įsiskverbusi į daugelį mūsų kasdienio gyvenimo sričių: vaikų auginimą, tėvų ir vaikų santykius, kūdikių ir vaikų ugdymą, sveikatos priežiūrą, komunikaciją, vadybą, lyderystę ir t. t. Kartais tas poveikis reiškiasi taip subtiliai, kad plika akimi sunku pastebėti, kaip ir kokiu mastu neuromokslinės žinios šiandien „įdarbinamos“ įvairiose žmonių veiklose ir tarpusavio santykiuose. Nejučia peršasi mintis, kad SMEGENYS šiuo metu yra esminė viso to, ką vadiname žmogumi, priežastis ir pasekmė.

Tačiau svarbu pabrėžti, kad populiarioji neuromokslinė literatūra nėra mokslinė literatūra. Šios knygos – tik mokslo interpretacija, kai dažniausiai kitų sričių specialistai (psichologai, lyderystės ekspertai, neuroedukatoriai, raidos ekspertai, mitybos specialistai, pediatrai, pedagogai ir kt.) perinterpretuoja „tikrus“ neuromokslinius faktus ir žinias bei jų pagrindu pasiūlo „teisingų“ būdų, kaip auginti ir ugdyti vaikus, suprasti skirtingą lytį, daryti įtaką kitiems žmonėms ir tiesiog „teisingai gyventi“.

Nors šią literatūrą labai dažnai kritikuoja „tikrieji“ neuromokslininkai, kai kurie jų taip pat tampa tokių knygų autoriais. Argi ne puiku šiais sudėtingais laikais turėti dar vieną „teisingo gyvenimo manualą“? Tačiau, nepaisant didelio populiarumo, šie neuromanualai sulaukia tiek pat kritikos, kiek ir visa populiariosios psichologijos (pozityviosios psichologijos) literatūra. Taigi pirmiausia paanalizuokime, kodėl šis žanras toks populiarus ir kodėl šie neuropsichomanualai kartais vadinami net „gyvatės nuodais“. O štai Stevenas Poole՚as šį žanrą įvardija kaip neurošiukšlės (angl. neurotrash), nes, anot jo, neuromokslinės žinios pasitelkiamos siekiant atsakyti į tokius klausimus, kurie niekada nebuvo skirti tokiems atsakymams ieškoti.

Kviečiame skaityti daugiau: https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/1579900/daiva-bartusiene-kas-kaip-ir-ka-raso-apie-neuroivairove-ir-autizma

Naujausiame žurnalo „Reitingai“ vertinime – aukštos Socialinių mokslų fakulteto studijų programų pozicijos

Žurnalo „Reitingai“ paskelbti vertinimo rezultatai rodo, jog Socialinių mokslų fakultetas išlaiko lyderiaujančias pozicijas pagal vykdomų studijų programų kokybę (SKVC programų vertinimas, kurį atlieka tarptautiniai ekspertai). Kaip SMF studijų programos atrodo bendrame panašių, kituose universitetuose vykdomų studijų programų kontekste pagal kitus rodiklius? Kuo galėtume pasidžiaugti?

Psichologijos bakalauro studijų programa naujausiame 2022 m. krypčių reitinge užima antrąją vietą tarp šešių šios studijų krypties programų vykdomų Lietuvoje. 2021 m. būtent VDU priėmė daugiausia studentų į šią programą. Jos absolventai yra itin palankiai vertinami darbdavių (reitinge pagal šį rodiklį užima antrą vietą po Vilniaus universiteto), bei gauna didžiausią atlyginimą lyginant su kituose Lietuvos universitetuose psichologijos bakalauro studijų programas baigusių absolventų atlyginimais. Panašiai vertinamos ir SMF vykdomos Psichologijos magistro studijų programos: darbdaviai palankiai atsiliepia apie šių programų absolventus (reitinge tenka antra vieta po VU), o remiantis STRATA duomenimis, net 87 proc. šios studijų programos absolventų įsidarbina per 12 mėn. po studijų baigimo.
Sociologijos ir antropologijos bakalauro studijų programa yra viena iš dviejų šiuo metu Lietuvoje vykdomų šios studijų krypties bakalauro studijų programų. Lyginant su VU, VDU priimtųjų vidutiniai ir minimalūs balai buvo aukštesni. Pagal darbdavių vertinimus programos absolventai patenka į geriausiai darbdavių vertinamų socialinių mokslų krypčių grupės bakalauro studijų programų absolventų penketuką. Tuo tarpu Taikomosios sociologijos magistro studijų programa 2022 m. krypčių reitinge užima antrąją vietą tarp keturių šios studijų krypties programų vykdomų Lietuvoje, o pagal darbdavių vertinimus programos absolventai patenka į geriausiai vertinamų visų socialinių mokslų krypčių grupės magistro studijų programų absolventų šešetuką.
Tiek Socialinio darbo bakalauro studijų programa, tiek ir Socialinio darbo magistro studijų programa taip pat gali didžiuotis darbdavių vertinamais absolventais: iš keturių šiuo metu Lietuvoje vykdomų socialinio darbo bakalauro ir magistro studijų programų, VDU SMF Socialinio darbo abiejų pakopų programų absolventai tik nedaug atsilieka nuo darbdavių palankiausiai vertinamų VU absolventų. Net 84 proc. Socialinio darbo bakalauro studijų programos absolventų įsidarbina per 12 mėn. ir tai yra geriausias rodiklis lyginant su kitų universitetų vykdomų socialinio darbo bakalauro studijų programų absolventų įsidarbinamumu.
Socialinės antropologijos magistro studijų programa išlieka vienintele šios studijų krypties magistro studijų programa Lietuvoje.

Doc. dr. Jorūnė Vyšniauskytė Rimkienė: Fizinės bausmės gali išgąsdinti vaiką gyventi

Fizinės bausmės, siekiant drausminti – daug visuomenės diskusijų sulaukiantis reiškinys. 2019 metais fizines bausmes Lietuvoje galimai patyrė 98 vaikai, rodo Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenys. Tai oficialiai registruota statistika. Tikrąjį šio reiškinio mastą šalyje nustatyti sunku. Palyginti tris pirmuosius šių metų mėnesius su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu, SPIS duomenimis, nuo fizinių bausmių galimai nukentėjusių vaikų padaugėjo. 2019 metais sausio – kovo mėnesiais nuo fizinių bausmių galimai nukentėjo 15 vaikų, 2020 metais – 23 vaikai.

Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, fizinė bausmė yra vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar fiziškai kankinti vaiką arba pažeminti jo garbę ir (ar) orumą. Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) specialistų, kiekviena vaiko patirta fizinė bausmė turi emocinės prievartos ir (arba) psichologinio smurto komponentų. Tėvų mušamas vaikas dažnai jaučiasi pažemintas ir pamiršta ką blogo yra padaręs, tačiau labai gerai prisimena skriaudą.

Su tokiais vaiko teisių gynėjų teiginiais sutinka ir Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros docentė Jorūnė Vyšniauskytė Rimkienė, tyrinėjanti tėvų auklėjimo poveikį vaikams bei konsultuojanti tėvus tėvystės klausimais. Mokslininkė pateikia kategorišką išvadą – fizinės bausmės problemų nesprendžia, bet jas kuria. Nors tokiomis bausmėmis siekama paauklėti, pasak mokslininkės, jos neišmoko vaiko elgtis teisingai, žaloja jo psichinę sveikatą ir palieka gilias dvasines žaizdas visam gyvenimui. Netinkamą elgesio modelį užaugę vaikai taiko savo vaikams ir taip skausmas, skriauda ir žaizdos plinta iš kartos į kartą.

Kviečiame skaityti daugiau: https://www.tavovaikas.lt/lt/lavinimas-1/g-63284-fizines-bausmes-gali-isgasdinti-vaika-gyventi

SMF Kalėdinis sveikinimas

Įvyko XXVI-oji Tarptautinė vaizdo konferencija „Aktualūs tyrimai psichologijoje: tarptautinė patirtis“

“Gruodžio 8 d. vyko Vytauto Didžiojo universiteto ir University of Nebraska at Kearney (JAV) organizuota XXVI Tarptautinė vaizdo konferencija „Aktualūs tyrimai psichologijoje: tarptautinė patirtis“. Konferencijoje pranešimus skaitė du VDU Psichologijos katedros studentai: doktorantas Tadas Vadvilavičius ir Mokyklinės psichologijos magistrantūros studentė Gintautė Jegorovaitė.

Tadas Vadvilavičius pristatė pranešimą tema “Mindfulness-based stress management program for police officers: From idea to experience” (kartu su kolegėmis) ir “The mediation effect of a positive experience at work on the relationship between work-family enrichment and work engagement: Primary results”, o Gintautė Jegorovaitė ir dr. Jurga Misiūnienė pristatė pranešimą “The connection between parent’s assessed 2-3 years old children’s speech level and their verbal communication with children”.

Tadas Vadvilavičius dalijasi dalyvavimo tokio pobūdžio konferencijose nauda: „Reikia pripažinti, kad Lietuvoje atliekamas mokslas gali būti nepastebėtas tarp daugybės užsienio tyrėjų, tai šis simpoziumas yra puiki proga kolegoms iš JAV parodyti tai, kuo mes gyvename Lietuvoje – kokias mokslines problemas tiriame, kaip mums sekasi, ką atrandame ir pan. Iš kitos pusės, tai yra puiki proga studentui mokytis ir praktikuotis pristatyti savo darbus užsienio klausytojų auditorijai, gauti vertingų klausimų, kurie paskatina pasižiūrėti į savo darbą iš kitos pusės ar tiesiog gauti įžvalgų tolimesniems tyrimams“.

Visus studentus skatiname dalintis savo atliekamais tyrimais! “

SMF erdves papuošė Negalią turinčių asmenų centro „Korys“ lankytojų darbų paroda “Kantrybė“.

Vakar #VDUsmf erdves papuošė Negalią turinčių asmenų centro „Korys“ lankytojų darbų paroda “Kantrybė“.

Kviečiame apsilankyti!

„Šie darbai puikus atspindys, kokios neįtikėtinos galimybės ir kūrybinė galia slypi negalią turinčių žmonių viduje. Tai puikūs įrodymai, kad specialiųjų poreikių žmogus yra ypatingai jautrus menui, jautrus kitų nuomonei, galų gale jautrus gyvenimui…“

Nuoroda į Fb pasidalinimą:

https://www.facebook.com/VDU.Socialiniu.mokslu.fakultetas/

Religinės mažumos sovietinėje Lietuvoje: slapti susitikimai miške

„Artėjant šventėms, daugelis vis dar prisimena pasakojimus, kaip sovietiniu laikotarpiu žmonės švęsdavo religines šventes užsitraukę užuolaidas, slėpdamiesi. Pats sovietinės valdžios priešiškumas religijai gali būti įvairiai aiškinamas, bet svarbu pabrėžti, kad tai buvo politinis režimas, kurio priešiškumas religijai pirmiausia kilo iš valstybės noro kontroliuoti, pajungti visas religines organizacijas savo tikslams, nors oficialiai sąžinės laisvė ir nebuvo uždrausta“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė Milda Ališauskienė, kuri kartu su kolegomis atliko tyrimą apie religines mažumas sovietinėje Lietuvoje.

Pasak jos, Katalikų bažnyčios kronika ir kiti istoriniai šaltiniai liudija apie žmonių pastangas išlaikyti savo tikėjimą ir jo praktikas sovietmečiu bei atskleidžia, su kokiomis kliūtimis jie susidurdavo. „Mus domina religinių mažumų santykis su valstybe ir visuomene sovietiniu laikotarpiu bei šiuolaikinėje Lietuvoje, todėl išsikėlėme tikslą išanalizuoti socioistoriniu požiūriu religijos ir valstybės bei visuomenės santykius sovietmečiu, t. y. kaip jie buvo konstruojami, kaip jie veikė asmeninius žmonių pasirinkimus bei kokie valstybės ir religijos santykių modeliai iš sovietmečio perkeliami ir į šiuolaikinę Lietuvą“, – apie tyrimo tikslus pasakoja sociologė M. Ališauskienė ir papildo, kad tyrime dalyvavo evangelikų baptistų, evangelikų sekmininkų bei Jehovos liudytojų religinės bendruomenės.

Interviu su sociologe, religijotyrininke – apie religinių mažumų būtį sovietmetyje ir kodėl tiek sovietinis, tiek šiuolaikinis laikotarpis leidžia kalbėti apie tai, kad religinių mažumų ir visuomenės santykius iš esmės formuoja valstybės politika religijos atžvilgiu.

Kaip sovietmečiu buvo vykdoma religinių mažumų priespauda ir persekiojimai?

Sovietų Sąjungos Konstitucija garantavo sąžinės bei religijos laisvę savo piliečiams, tačiau, kaip neretai pasitaiko, teisės aktai lieka neįgyvendinti. Stalino valdymo laikotarpiu Sovietų Sąjungoje vyko represijos religijos atžvilgiu. Aneksavus Lietuvą prasideda religinių bendruomenių inventorizacija – prašoma persiregistruoti, daliai pavyksta tai padaryti, kitoms – ne, visos religinės bendruomenės yra nuolat stebimos.

Persekiojimai ir jų intensyvumas sovietmečiu priklausė nuo religinės bendruomenės santykio su valstybe – ar tai buvo legali, ar nelegali organizacija. Dalis religinių mažumų bendruomenių veikė kaip legalios, kita dalis – nelegaliai. Tokią situaciją lėmė tiek sovietinės valdžios politika – aktyvus kišimasis į bendruomenių veiklą, tiek pačių bendruomenių apsisprendimas nebendrauti su valdžia.

Mūsų tyrimo dalyviai pasakojo, kad valdžios persekiojimai dėl religijos atsiskleidė per suteikiamas galimybes. Daugelis mūsų pašnekovų dėl tikėjimo ir priklausymo religinės mažumos organizacijai neturėjo galimybių mokytis aukštojoje mokykloje. Tyrimo metu paaiškėjo, kad religinių mažumų nariams jau mokykloje būdavo užkertamos galimybės kilti socialiniais laiptais, kuomet, valdžiai sužinojus, kad jaunuolis dalyvauja religinės bendruomenės veikloje, tai atsispindėdavo jo charakteristikoje ir lemdavo apribojimus siekti aukštesnio išsilavinimo bei tuo pačiu kitų galimybių.

Jehovos liudytojų pasakojimuose randame, jog šios religinės organizacijos pacifistinės nuostatos nebuvo priimtinos Sovietų Sąjungoje ir bendruomenei priklausę jauni vyrai privalėdavo arba eiti į armiją, arba, jeigu į ją neidavo, sulaukdavo įkalinimo – dažnu atveju, įkalinimai kartodavosi. Atsisakymas tarnauti armijoje buvo vertinamas kaip atsisakymas bendradarbiauti su valdžia.

Taip pat iš informantų naratyvų matome, kad legalios religinės organizacijos sulaukdavo nuolatinių vizitų, kuriais buvo siekta stebėti ir perduoti informaciją valdžios institucijoms. Jehovos liudytojai, kurie buvo priversti veikti kaip nelegali organizacija, taip pat pabrėžė, kad nuolatos jautė stebėjimą. Informantai pasakojo, kad, pavyzdžiui, atvykdavo automobiliai ir stovėdavo tose vietose, kur vykdavo jų susitikimai. Vis dėlto, šie pasakojimai liudija ir tokią vidinę šios bendruomenės narių valią, nepaisant visko, eiti į tuos susitikimus, būti kartu su kitais bendruomenės nariais.

Kokiais būdais religinėms mažumoms visgi pavykdavo užsiimti religine veikla, nepaisant persekiojimų? Kokių išlikimo strategijų buvo imamasi?

Skirtingais sovietinio režimo laikotarpiais aptinkame įvairias religinių praktikų patirtis. N. Chruščiovo valdymo laikotarpiu, grįžusiems iš tremties žmonėms ne visiems buvo leista apsigyventi Lietuvoje. Jehovos liudytojų pasakojimai atskleidžia, kad dauguma jų, sugrįžusių iš tremties, apsigyveno Sovetske ir iš čia bandė atkurti bendruomenės veiklą Lietuvoje. Kai kurie baptistai ir sekmininkai, taip pat negalėdami po tremties grįžti gyventi į Lietuvą, apsistojo Latvijoje, kur vyko intensyvesnis šių bendruomenių gyvenimas.

Dauguma religinių mažumų bendruomenių sovietmečiu neturėjo savo patalpų, dažniausiai susitikdavo kieno nors namuose, nors būta bandymų ir įsigyti patalpas. Nelegalios sovietmečiu veikusios religinės organizacijos susitikimus organizuodavo ne tik namuose, bet ir miškuose. Pavyzdžiui, krikšto ceremonijos vykdavo sunkiai prieinamose vietose prie upių ar ežerų, kad niekas nepastebėtų. Atskleidžiama ir tokių atvejų, kuomet tikintieji, imituodami pasivaikščiojimą po mišką, grybavimą ar uogavimą, eidavo susitikti su savo bendruomenės nariais.

Kaip sovietmečiu religines mažumas vertino pati visuomenė? Ar ir iš jos buvo susilaukiama persekiojimų ar diskriminacijos?

Sovietinio laikotarpio religinių mažumų santykio su valstybe analizė parodo, kiek svarbus yra valstybės indėlis į visuomenės nuomonės formavimą. Septintojo dešimtmečio pradžioje, vykdant antireliginę propagandą, paliečiamos ir konkrečios religinės bendruomenės – baptistai ir sekmininkai, kurie valstybės vykdomos antireliginės propagandos buvo pateikiami kaip progreso atsisakę žmonės, jiems buvo prilipdyta „sektantų“ etiketė. Religinių bendruomenių veiklų apribojimas ir valstybės politika lėmė, kad jų veikla visuomenei buvo nematoma, tad jos atsidūrė po tam tikra paslapties skraiste, kas vėlgi sukelia žmonėms daug nepasitikėjimo, įtarumo ir įvairių interpretacijų. Galime manyti, kad dalį šiuolaikinės Lietuvos visuomenės vis dar veikia tuo metu suformuotas neigiamas kai kurių religinių mažumų bendruomenių įvaizdis.

Kaip keitėsi religinių mažumų ir valstybės santykiai Lietuvai atgavus nepriklausomybę?

Pirmiausia, žinoma, keičiasi politinis režimas. Nepriklausomoje Lietuvoje visos religinės bendruomenės gali veikti legaliai, jeigu turi tokį poreikį registruotis. Vis dėlto, ir šiuo laikotarpiu valstybė imasi proaktyvaus vaidmens ir, jau rengiant LR Konstituciją, o vėliau ir Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, pradeda religines bendruomenes diferencijuoti į tradicines, valstybės pripažintas ir kitas religines bendruomenes. Toks valstybės proaktyvumas taip pat apriboja kai kurių religinių mažumų bendruomenių veiklą. Rengiant LR Konstituciją religinių mažumų bendruomenės protestavo prieš tokį diferencijavimą, tačiau jų argumentai liko neišgirsti įstatymų leidėjų.

Tyrimo dalyviai, viena vertus, sako, kad buvimas religinės mažumos bendruomenės nariu sovietmečiu ir šiuolaikinėje Lietuvoje yra nepalyginami dalykai. Kita vertus, jie taip pat kalba ir apie tai, kad tam tikri santykių su valstybe ir visuomene modeliai kartojasi. Šiuolaikinė Lietuvos valstybė linkusi diferencijuoti religines bendruomenes ir tokiu būdu ne tik nustato savo santykį su šiomis bendruomenėmis, bet ir lemia jų santykius su visuomene. Matome, kad tiek sovietinis, tiek šiuolaikinis laikotarpis leidžia kalbėti apie tai, kad religinių mažumų ir visuomenės santykius iš esmės formuoja valstybės politika religijos atžvilgiu.

Remiantis jūsų tyrimo metu atliktais interviu su religinių mažumų atstovais, ką informantai atskleidė kalbėdami apie savo padėtį šiandieninėje Lietuvoje?

Mūsų tyrime dalyvavo dvi religinės bendruomenės, kurioms jau suteiktas valstybės pripažinimo statusas, ir viena bendruomenė, tai yra Jehovos liudytojai, kurie šiuo metu siekia valstybės pripažinimo statuso. Valstybės pripažinimo statusas suteikia tam tikras privilegijas ir galimybes. Tačiau, būdamos negausios ir neturėdamos žmogiškųjų resursų, šios bendruomenės negali visavertiškai pasinaudoti valstybės pripažinimo statuso suteikiamomis privilegijomis. Pavyzdžiui, dauguma religinių mažumų bendruomenių negali pasinaudoti privilegija turėti savo tikybos pamokas valstybinėse mokyklose, nes tam reikalingi didžiuliai resursai tiek programos bei priemonių parengimui, tiek mokytojų paruošimui. Dažnu atveju, valstybės pripažinimo statusas suteikia religinėms mažumoms simbolinį pripažinimą ir prisideda prie santykio su visuomene kaitos.

Tyrimo metu vyko ir vis dar vyksta svarbus religijos ir Lietuvos valstybės santykių procesas – valstybės pripažinimo suteikimo senovės baltų religinei bendruomenei „Romuva“ procesas. „Romuvos“ bandymas tapti valstybės pripažinta religine bendruomene parodė, kad ne visos religinės bendruomenės yra pageidaujamos valstybės pripažintų religinių bendruomenių sąraše. „Romuvos“ prašymo suteikti valstybės pripažinimo statusą svarstymų Seime išklotinės atskleidžia Lietuvos religinio žemėlapio politizavimą bei siekį įtvirtinti krikščionybės, o dažnu atveju politikai turi omenyje konkrečiai Romos katalikų bažnyčią, dominavimą. Vieši politikų pasisakymai apie valstybę kaip krikščionišką ar katalikišką nelieka nepastebėti religinių mažumų bendruomenių narių, kurie apie tai užsiminė ir savo pasakojimuose.

Interviu parengtas vykdant mokslinių tyrimų projektą „Religinės mažumos šiuolaikinėje Lietuvoje“, kuriam finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-LIP-20-24.