• Titulinis
• Visos naujienos

Meilėje visada yra trečias asmuo – visuomenė

Interviu su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto (SMF) Sociologijos katedros profesore dr. Aušra Maslauskaite.

Šiuo metu Jūs tiriate vyrų tėvystę po skyrybų Lietuvoje, analizuojate tėvo ir vaikų santykius bei alimentų mokėjimą. Ką sociologija gali pasakyti šioje, atrodytų, teisinėje problemoje?

Iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti, kad tokios temos kaip alimentų mokėjimas, tėvo ir vaiko bendravimo tvarkos nustatymas po skyrybų yra teisininkų reikalas ir tai nėra sociologų atsakomybės sritis. Egzistuoja teisės normos, teisininkai jas pritaiko, o rezultatas – aiškios taisyklės, kuriomis privalo vadovautis skyrybas išgyvenę tėvai bei vaikai. Realus, kasdienis gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis, o teisė ir jos taikymas yra sąlygota visuomenės lūkesčių, tikėjimų, juos palaikančių darinių. Ji organizuoja visų skyrybų procese dalyvaujančių supratimą apie tai, koks turėtų būti tėvo, motinos vaidmuo po skyrybų, kas yra vaiko gerovė, ir sprendžia kitus skyrybų klausimus. Šie lūkesčiai ir tikėjimai yra sukurti visuomenės, bet dauguma žmonių mano, jog tai – nekintančios ir objektyvios tvarkos rezultatas. Būtent šioje vietoje pasirodo sociologas, kuris turi įrankius atskleisti lūkesčių, tikėjimų seklumą, prieštaras ir negatyvias pasekmes. Teisė yra sociologijos įkaitė. Dar daugiau – tik sociologijos pagalba įmanoma pamatyti kaip teisės procesai yra tvarkomi daugumai nematomo režisieriaus – visuomenės.

Ar tiesa, jog taip pat ir daugelis gyvenimo sričių, ne tik teisė, bet ir ekonomika, politika, žiniasklaida, medicina bei švietimas yra režisuojamos visuomenės?

Netgi mūsų meilė, seksualumas yra šio nematomo režisieriaus kūriniai. Per šeimos sociologijos paskaitas studentams dažnai sakau, jog net ir itin asmeniniuose, intymiuose jūsų gyvenimo įvykiuose yra trečias. Jis yra net jūsų miegamuosiuose. Tas trečias nėra asmuo, tai – visuomenė, jos sukurti, į mus giliai įsisėdę suvokimai, kad meilė turi būti būtent tokia, kad moterys ir vyrai turi elgtis būtent taip, nes priešinga yra „nenormalu“, nenorima, negeistina. Būtent sociologija mums suteikia perspektyvą atpažinti šį „trečią“, mūsų ir aplinkinių gyvenimo režisierių, kuris nebūtinai yra geranoriškas, vienodai teisingas visiems ir pan. Sociologija gali paaiškinti ir platesnio masto reiškinius. Paimkime visai šviežią Lietuvos aktualiją – naujo prekybos centro atidarymą. Ekonomikos, rinkodaros ar marketingo paaiškinimai pateikia mums dalinius atsakymus į klausimą, kodėl žmonės per pirmąją savaitę nupirko daug kartų daugiau bananų nei prekybininkai planavo. Sociologai čia daug naudingesni, nes atskleidžia veiksnius, kurie apsprendžia pačius ekonominius procesus. Šiuo požiūriu sociologija yra pamatinis instrumentas aiškinant tai, kas vyksta visuomenėje.

Grįžtant prie Jūsų tyrimo apie tėvystę po skyrybų, kaip atrodo Lietuvos padėtis kitų šalių kontekste?

Lyginimas visuomet priklauso nuo perspektyvos. Jei ši perspektyva bus orientuota į Šiaurės ir Vakarų Europos šalis – prastai. Lietuvoje ženkliai mažesnė vaikų dalis po tėvų skyrybų palaiko aktyvius santykius su tėvu. Kitaip tariant, žymiai daugiau vaikų nebeturi tėvo. Ir tai nėra tik tėvo, motinos ar vaiko problema – savo pasekmėmis tai yra socialinė problema. Santykių tęstinumas yra svarbus švelninant neigiamas skyrybų pasekmes vaikams, kurios yra ne tik psichologinės, bet susijusios su materialine gerove, vaikų ateities pasirinkimais ir galimybėmis, šansais išlipti iš skurdo, kuris yra nereta skyrybų pasekmė.  Tad šiuo požiūriu tėvystės santykių tęstinumas yra aktualus visuomenei, valstybei ir Lietuvoje būtina dar daug ką nuveikti keičiant esamą padėtį.

Edukologijos katedros absolventei įteikta vardinė stipendija

Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto diplomų įteikimo šventėje kartu su edukologijos magistro diplomu Švietimo vadybos programos absolventei Rasai Alaburdienei už ilgametę savanorystę organizacijoje „Gelbėkite vaikus“ ir visuomeninę veiklą, buvo įteikta Broniaus Kviklio vardo 1000 USD dydžio stipendija. Stipendiją įteikė Vydūno jaunimo fondo (Čikaga) atstovė Lietuvoje doc. dr. Jolita Buzaitytė-Kašalynienė (VU).

Broniaus Kviklio stipendiją Vytauto Didžiojo universitete 2000 m. įsteigė Vydūno jaunimo fondas (Čikaga, JAV). Paramos tikslas paremti ir paskatinti aktyvius edukologijos krypties magistrantus, nagrinėjančius aktualias švietimo problemas, sėkmingai derinančius studijas, darbą ir visuomeninę veiklą bei pasiekusius aukščiausių akademinių rezultatų.

Bronius Kviklys (1913–1990 m.)– lietuviųišeivis, aktyviai dalyvavo visuomeninėje,leidybinėje bei skautų veikloje, už kurią vėliau buvo apdovanotas Lietuvių skautų sąjungos aukščiausiu garbės žymeniu – Geležinio vilko ordinu. Buvo išrinktas korporacijos „Vytis“ garbės nariu.

Už išleistą 7 tomų leidinį „Lietuvos bažnyčios“ Bronių Kviklį popiežius Jonas Paulius II-asis apdovanojo aukso ordinu už nuopelnus vykdant švietėjišką veiklą.

Visuotinio pripažinimo ir visuomenės įvertinimo sulaukė ir B. Kviklio išleistas 4 tomų enciklopedinis leidinys „Mūsų Lietuva“, kuriame atsispindėjo visų Lietuvos valstybės miestų, miestelių bei žymesnių kaimų istorija, demografija, geografija.

Išvykęs į užsienį B. Kviklys rinko įvairią medžiagą apie Lietuvą ir lietuvių veiklą. Tai buvo knygos, lietuvių veikėjų ir organizacijų archyvai, korespondencija, autografai, dokumentai, fotografijos ir kita. Surengė parodų lietuviškos spaudos tema. Po mirties šeima jo didžiulę lituanistikos biblioteką ir unikalius archyvus dovanojo Išeivijos studijų centrui Vytauto Didžiojo universitete Kaune.

Bronius Kviklys taip pat yra Vytauto Didžiojo universiteto absolventas.

Socialinio darbo katedroje vieši dėstytojai ir studentai iš Vokietijos

2016 m. gegužės 10 – 13 d. Vyatuto Didžiojo universitete, Socialinio darbo katedroje vizituoja prof. dr. Stefanie Sauer su kolege Christiane Bornemann bei 11 socialinio darbo studijų programos studentų iš Evagelische Hochschule Berlin (Vokietija). Vizito metu svečiai aktyviai dalyvaus paskaitose ir lankysis keliose Kaune veikiančiose organizacijose, kuriose vykdomas socialinis darbas su šeima. Šis vizitas yra ilgalaikio bendradarbiavimo su šia aukštąja mokykla rezultatas. Susitikimo su socialinio darbo katedros personalu metu aptartos intensyvesnių studentų, dėstytojų mainų galimybės tiek studijų, tiek praktikos srityse.

Gyvename nesaugumo, baimės ir neapykantos visuomenėje

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) prof. dr. Artūras Tereškinas, kūrybingai jungdamas sociologijos, antropologijos ir kultūrinių studijų disciplinas, sukūrė savitą kultūros sociologijos ir kultūrinių studijų tradiciją Lietuvoje. Jo darbai išsiskiria ne tik teorinės ir empirinės analizės sąsajomis ir sociologiniu refleksyvumu, bet ir dėmesiu naujoms socialiai jautrioms temoms, tokiomis, kaip lyčių normos, intymus pilietiškumas, vyriškumas, tėvystė, kūnas, socialinis kentėjimas ir subjektyvi gerovė. A. Tereškino indėlis į sociologiją šiais metais buvo įvertintas Lietuvos mokslo premija.

Lyčių lygybė – tik skambi frazė

Savo darbuose nemažai dėmesio skyręs lyčių ir seksualumo normoms ir tam, kaip jos įgyvendinamos kasdieniame gyvenime, lyčių studijų ekspertas A. Tereškinas pabrėžia, kad nors LR Konstitucija bei įstatymai de jure garantuoja lygias galimybes vyrams ir moterims, be to, turime Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, kai kuriose srityse lyčių lygybė išlieka tik deklaratyvi, o ne faktinė. „Pavyzdžiui, politikoje ir valstybės valdyme lyčių proporcijos kol kas mažai kinta. Lyčių segregacija egzistuoja ir švietimo bei mokslo sferose. Vaikinai ir merginos renkasi skirtingas mokslo sritis, be to, aukščiausiose mokslo pakopose vyrauja vyrai. Darbo rinkoje mokslininkai taip pat pastebi vertikalią ir horizontalią lyčių segregaciją: moterys užima žemesnes pareigas nei vyrai, jos dirba mažiau apmokamose sferose“, – tyrimų rezultatus vardina VDU mokslininkas.

Jo teigimu, lyčių nelygybę rodo ir itin aukštas smurto prieš moteris artimoje aplinkoje lygis. „Pagal statistinius duomenis kas antra moteris Lietuvoje patiria fizinį ar seksualinį smurtą artimoje aplinkoje. Visa tai atspindi šalyje vyraujančias tradicines lyčių normas: vyras vis dar laikomas šeimos maitintoju, o moteris – namų prižiūrėtoja, ant kurios pečių laikosi visi keturi namų kampai. Lyčių vaidmenys suvokiami kaip „natūralūs” ir savaime suprantami. Vyriškumas ir moteriškumas Lietuvoje itin stipriai natūralizuojami ir įtvirtinami kaip ryškiai opozicinės kategorijos, kurios ne tik įkalina vyrus bei moteris, bet ir „cenzūruoja“ jų elgseną bei mąstyseną“, – sako A. Tereškinas.

Feminizmas Lietuvoje silpnas ir suskaldęs

Harvardo universitete apsigynęs daktaro disertaciją ir šiuo metu vadovaujantis VDU Socialinių tyrimų centrui, A. Tereškinas pasakoja, kad nepriklausomybės laikotarpiu lyčių normos ir lyčių santykiai menkai pasikeitė, pirmiausia dėl to, kad tam nebuvo politinės valios. „Nemažos dalies politinio elito požiūris į lyčių klausimus labai retrogradiškas ir reakcingas. Kita vertus, tiek vyrai, tiek moterys savo elgesiu palaiko esamą lyčių tvarką, nes suvokia ją kaip neišvengiamą“, – konstatuoja mokslininkas.

Feministinį judėjimą Lietuvoje A. Tereškinas apibūdina kaip silpną ir susiskaldžiusį. „Girdimi tik atskiri moterų feminisčių balsai, todėl feminizmo negalima laikyti išsikristalizavusiu politiniu ar socialiniu judėjimu. Tenka pastebėti, kad lietuviško nuosaikaus feminizmo retorikoje dominuoja moterų-aukų ir vyrų-skriaudėjų retorika, kuri dažnai veikia prieš moterų ir vyrų lygybės idėją ir paverčia vyrus visagaliais išnaudotojais“, – teigia sociologas. Jo teigimu, radikalusis feminizmas, kuris pastebimas tik socialiniuose tinkluose, labai dogmatiškas ir teoriškai silpnas. „Jo atstovės kalba apie socialinių lyčių skirtumų sunaikinimą, tačiau nesiūlo jokių aiškesnių būdų tai padaryti. Kita vertus, pats žodis „feminizmas“ vis dar turi gana neigiamą krūvį Lietuvoje. Prieš feminizmą nukreiptas kalbėjimas ryškus ir žiniasklaidoje: kai kas vis dar sieja feministes vien tik su vyrų nekenčiančiomis karingomis radikalėmis“, – atskleidžia profesorius.

Po isterišku ir smurtiniu elgesiu slepiasi baimė, nerimas ir gėda

Tyrinėdamas platų temų spektrą, A. Tereškinas yra gavęs ne vieną įdomų ar netikėtą rezultatą. Pavyzdžiui, analizuodamas lietuvišką popkultūrą ir kartu politiką, pastebėjo, kad šiose sferose vyrauja isteriškas idiotiškas protesto vyriškumas. „Jis paplitęs ne tik lietuviškose muilo operose, bet ir politinėje scenoje. Smurtas, isterija, netolerancija, o kartais ir atviras idiotizmas – šio vyriškumo pagrindiniai bruožai. Siekdami įrodyti, kad jų vyriškumas tikras ir nepajudinamas, jį įkūnijantys vyrai apeliuoja į smurtą, vyrišką orumą ir garbę. Tačiau svarbiausios emocijos, kuriomis grįstas šis vyriškumas, yra baimė, nerimas ir gėda”, – atskleidžia mokslininkas ir priduria, kad šiuos vyrus nuolat lydi nesėkmės baimė: bijoma, kad nesugebėsi finansiškai išsilaikyti, nerimaujama, kad kiti vyrai ims niekinti tave, o moterys nebežiūrės į tave kaip į geidžiamą objektą; gėdijamasi pažeminimo ir kartu prisiimamas aukos vaidmuo, kuris patogus tada, kai reikia apkaltinti kitus dėl savo nepasisekimų. Šis vyriškumas, pasak A. Tereškino, tai protezas, kurį vyrams ne itin sėkmingai sekasi nešioti. „Tereikia užmesti akį tiek į kai kuriuos mūsų Seimo narius, tiek į konservatyviuosius politikos komentatorius, kad suvoktum, kaip puikiai jie įkūnija šį vyriškumą”, – liūdnai šypsosi sociologas.

Atskirą A. Tereškino tyrinėjimų lauką sudaro socialinės atskirties grupės ir jų pastangos kurti gyvenimus, kurie neatitinka visuotinai priimtinų socialinių normų. „Nustebsime, kiek daug emocinių ir fizinių išteklių reikia norint išgyventi mūsų visuomenėje, ypač jei egzistuoji už visuotinai priimtų gero gyvenimo formų ir žanrų. Čia kalbu apie socialinės atskirties grupes, tarp jų darbininkus vyrus, bedarbius, įkalintuosius, homoseksualus ir pan. Skausmas ir kentėjimas yra tapęs šių asmenų išgyvenimo ir patirties norma“, – konstatuoja sociologas. Anot jo, mūsų valstybės institucijos nėra jautrios socialinėms, ekonominėms, kultūrinėms skirtingų socialinių grupių reikmėms. „Atsakomybės trūkumas, suirusios bendruomenės, ribotas solidarumas ir susvetimėjimas neleidžia tiems, kurie išgyvena skriaudą ir skausmą, pilietiškai dalyvauti viešojoje sferoje. Dėl to žmonės užsidaro intymioje savo gyvenimo sferoje ir savyje, o tai dar labiau skatina jų nelygybę, marginalumą ir diskriminaciją“, – apibendrina profesorius.

Pažeidžiamumo primetimas silpniesiems

VDU Sociologijos katedros profesorius sako, kad analizuojant socialinės atskirties grupes, įmanoma pastebėti, kad užuot kvestionavusios status quo, jos priima savo žemesnę padėtį ir su ja susitaiko. O tie, kurie imasi protestuoti, dažniausiai tai daro smurtiniu arba savidestruktyviu elgesiu, užsiimama toksiškomis praktikomis, tokiomis, kaip fizinis ir emocinis smurtas, žiaurumas, neapykanta, prievartavimas, alkoholizmas, savižudybės. „Lietuvoje apskritai daug asmenų yra stigmatizuojami, socialiai marinami, nes yra suvokiami kaip nereikalingi ir lengvai pakeičiami. Jų mėginimai išsakyti savo traumas, vargus ir kasdienes bėdas laikomi kvailais ir beprasmiškais. Skausmo, gėdos, nevilties patirtys labai retai išnaudojamos kuriant savitas kultūras ar subkultūras ir ieškant efektyvių išgyvenimo bei pakenčiamo gyvenimo sprendimų“, – pasakoja A. Tereškinas.

Sociologo tikinimu, Lietuvos viešajame gyvenime labai stipri konservatyvi diskurso tradicija, individualizuojanti nesėkmes ir skurdą bei primetanti socialiai vargstantiems kaltės, gėdos ir dar didesnio pažeidžiamumo naštą. „Savadarbiai komentatoriai ir net žurnalistai vadina asmenis, patiriančius socialinės atskirties riziką, įvairiausiais paniekinančiais vardais, tarp jų „vargetomis”, „bomžais”, „buduliais”, „šiukšlėmis”, „kaimo chroniais”, „išlaikytiniais”, „tarakonais” ir „pašalpiniais”. Visais šiais vardais vadinami individai žeminami, stigmatizuojami ir iš karto nuvertinami, o tai apsunkina bet kokios jų socialinės įtraukties galimybes“, – akcentuoja A. Tereškinas.

Daugėja emocinių epidemijų

Paklausus apie sociologinius pokyčius, kuriuos  A. Tereškinas tyrėja daugiau kaip dvidešimtmetį, Lietuvos mokslo premijos laureatas tikina, kad  dažnai pervertiname patį kaitos procesą. „Labai mėgstame raktinius žodžius „kaita”, „pasikeitimas”, „perėjimas”, „lūžis”. Deja, žvelgiant kad ir, pavyzdžiui, į lyčių ar seksualumo normų kasdienį įprasminimą – didesnių pokyčių Lietuvoje nematyti“, – teigia A. Tereškinas. Mokslininkas akcentuoja, kad gyvename labai konservatyvioje, griežtas vyriškumo ir moteriškumo normas palaikančioje visuomenėje, kurioje protestuoti prieš jas dažnai reiškia ne tik patirti fizinį smurtą, bet ir būti socialiai marinamam, t. y. socialiai nematomam ir nepripažįstamam.

Tereškinas teigia, kad tą patį galima pasakyti ir apie emocijas ir emocines epidemijas, kuriomis mokslininkas vadina koncentruotas moralines panikas ir kurių kupina mūsų visuomenė. „Šių emocinių epidemijų, susijusių su tautine tapatybe, šeima, ES, pabėgėliais, seksualumu, Rusija ir pan., gausa taip pat rodo populistinio konservatizmo ideologinę sėkmę Lietuvoje. Gąsdinant, bauginant, skleidžiant neapykantą kitokiems, paniką ir nerimą, žmonės verčiami pasiduoti „tvirtovės mentalitetui“ – beviltiškumo, stagnacijos, nuolatinės krizės pojūčiui. Prie to prisideda ir intelektinės sferos darbuotojai, viešai „verkiantys“ dėl moralinių šiuolaikinio pasaulio nuopolių ir jo blogumo”, – kritikos negaili mokslininkas.

Šiuo metu A. Tereškino mokslinis laukas būtent ir susikoncertavęs į emocijų analizę. „Paskutiniuose darbuose drauge su VDU kolegomis mėginome išsiaiškinti, kokios emocijos vyrauja skirtinguose Lietuvos miestų rajonuose, kokiomis emocijomis dalinasi įvairios socialinės grupės ir apskritai kokiomis emocinėmis epidemijomis yra užsikrėtę mūsų šalies žmonės. Visos minėtos temos dar menkai tyrinėtos, todėl, kaip mokslininkas, turiu daug laisvės taikyti tiek naujas metodologijas, tiek teorines prieigas. Be to, daugumoje darbų remiuosi ir plačiu empirinių tyrimų archyvu: vienas ir kartu su kolegomis esu atlikęs kelis šimtus sociologinių interviu, daręs ne vieną reprezentatyvią Lietuvos gyventojų nuomonės apklausą“, – pasakoja  tyrėjas.

Tereškiną domina ir labai aktuali atrodo sociologinė neigiamų emocijų – nusivylimo, gėdos, baimės, nerimo, pykčio, pavydo, neapykantos – analizė, kurios Lietuvoje beveik nėra. Pasak mokslininko, gyvename šių neigiamų emocijų perpildytoje visuomenėje. „Trūksta ir įvairiapusiškesnių lietuviško politinio, ekonominio ir kultūrinio elito, kuris užsiima nuolatiniu mūsų gėdinimu ir žeminimu, neapykantos ir baimės sklaida, tyrimų. Būtų įdomu tirti ne tik tai, kas priklauso šiam elitui, bet ir tai, kodėl tie asmenys jam priklauso ir kokiais emociniais mechanizmais jie vadovaujasi siekdami mus kontroliuoti ir demonstruoti savo galią. Be abejo, įdomi būtų ir lietuviškos socialinės vaizduotės ar vaizduočių skurdumo priežasčių analizė“, – apie ateities tyrimus užsimena VDU sociologas.

KONKURSAS ERASMUS+ DĖSTYMO VIZITAMS 2018 / 2019 M. M. PAVASARIO SEMESTRUI

Skelbiamas konkursas Erasmus+ dėstymo vizitams 2018 / 2019 m. m. pavasario semestrui. Vizitai turės įvykti nuo 2019 m. vasario 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d.

Iki lapkričio 23 d. konkurse dalyvaujantys dėstytojai turi pristatyti (arba atsiųsti el. paštu) užpildytą dėstymo sutartį fakulteto Tarptautinių ryšių koordinatorei Giedrei Baltrušaitytei (Jonavos 66 – 212).

Daugiau informacijos rasite čia:

„Erasmus+“ dėstymo vizitai

Naujos kartos mokytojų pamokose nesinorės miegoti

Kaip prisimenate savo mokyklą? Su nostalgija ar skepsiu? Kiek teko sutikti mokytojų, kurių pamokų laukdavote su nekantrumu? Reikia pripažinti, kad ne visi naudingi dalykai yra įdomūs savaime ir pateikti rimtas formules taip, kad sudomintum, yra vienas didesnių iššūkių mokytojui. Ir tai, ar dalykas mokinių bus mėgiamas, didžiąja dalimi priklauso nuo mokytojo asmenybės bei jo noro tobulėti

Ar Lietuvai reikia atnaujinti politinius kontaktus su Rusija: visuomenės požiūriai

Klausimas- ar Lietuvai reikia atnaujinti politinius kontaktus su Rusija?- yra kaip karšta bulvė, kurį daug šalies politikų mėto iš vienų rankų į kitas.  Tačiau šių metų pradžioje premjeras S. Skvernelis bandė inicijuoti diskusiją, kad atnaujinti Lietuvos ir Rusijos politinius kontaktus visgi reikėtų. Tiesa, jis neatsargiai leptelėjo, kad Lietuva yra unikali ES valstybė, kuri jokių kontaktų su Rusija neturi. Tai greitai paneigė Užsienio reikalų ministerija, nurodydama, kad pasirašyti baigiamieji Lietuvos ir Rusijos sienos demarkavimo dokumentai, auga ekonominis bendradarbiavimas, Rusija tebelieka didžiausia Lietuvos prekybos partnerė, didėja turizmas iš Rusijos pusės ir kita. Kitas politikas, o dabar ir vienas kandidatų prezidento rinkimuose, V. Ušackas, ne vieną ir ne du kartus viešai kvietė kiek permąstyti komunikaciją su Rusija. Tačiau bent didesnės dabartinio politikos elito dalies tuo neįtikino. Bet neatmestina, kad ne tokia maža to elito dalis jam gal tyliai pritaria. Tačiau užsienio politiką formuojančios ir vykdančios institucijos, įskaitant LR užsienio reikalų ministeriją ir prezidentę, jokių pokyčių santykiuose su Rusija neprojektuoja. Bent viešai.

Didesnei visuomenės daliai užsienio politika yra gana tolimas interesų laukas. Jis beveik išimtinai paliekamas politikams ir valdžios institucijoms. Tačiau bent kartais demokratijose visuomenės balsas užsienio politikos klausimais neturėtų būti vien balsas tyruose. Ypač kai elito ir visuomenės požiūriai į kažką gana aiškiai išsiskiria. Tada elitui bent pasižiūrėti, kas ir ką galvoja, būtų pravartu.

Dabar apie tai, kokie gi visuomenės požiūriai į politinių kontaktų su Rusija atnaujinimą? Požiūrių paveikslas čia gana aiškus. Tų, kurie  mano, kad politiniai kontaktai turi būti atnaujinti, yra 44 proc., o 18 proc. tam nepritaria, tad čia turime net 26 proc. skirtumą pritariančiųjų naudai (1 pav.). Nemaža dalis neturi aiškios nuomonės ar jos nenori pasakyti. Ir toks vertinimas nėra iš piršto laužtas, nes viešajame diskurse iš įvairių nuomonės lyderių pusės daugiau nei vienareikšmiškai formuojama nuostata, kad politinių kontaktų su Rusija nereikia. Jei reikėtų analogijų, tai dabartinis viešasis diskursas šiuo klausimu turi panašumų su 1992 metais ir tų laikų raganų medžiokle tarp kairiųjų politikų, kurios rezultatas buvo tai, kad net Seimo rinkimų dieną apie 10 proc. tų, kurie balsavo už tuometinę LDDP, melavo, esą savo balsą yra atidavę už Sąjūdį. Tad rinkimų dienos apklausos rezultatai buvo gerokai skirtingi nuo tikrųjų balsavimo rezultatų. Nes kai kas nedrįso pasakyti tai, ką daro.

1 pav. Lietuvai reikia atnaujinti politinius kontaktus su Rusija (proc.)

*“Pritariu“ yra atsakymų „ visiškai pritariu“ ir „pritariu“ suma, o „nepritariu“ yra atsakymų „nepritariu“ ir „visiškai nepritariu“ suma.

Kad kitokia nei oficiali nuomonė apie santykius su Rusija nėra viešumoje itin toleruojama, tai matyti iš vykstančių diskusijų. Jose greitai klijuojamos etiketės ir taškas. Dar daugiau – net visuomenės nuomonės tyrėjai į klausimus apie santykius su Rusija įrašo keliaaukštes sąlygas, kad vietiniam politkorektiškumui įtiktų, nes jai paklausi tiesiai, tai teigiamai atsakančių gali būti pernelyg daug.

Gerai. Čia svarbios detalės. Bet jos yra kontekstas. Įdomiau yra kita- nuomonių sklaida apie politinių santykių su Rusija atnaujinimą. Pirmiausia tam tikri socialiniai demografiniai pjūviai. Žvelgiant į amžiaus grupes akivaizdu, kad nėra tokios grupės, kurioje pritariančių politinių kontaktų atnaujinimui stovykla būtų mažiau nei 10 proc. didesnė nei nepritariančiųjų. Santykinai mažiau pritariančiųjų yra 18- 29 metų grupėje – 31 proc., bet nepritariančiųjų čia vis vien 21 proc., o tarp 30-39 metų respondentų atitinkamai 37 proc. pritaria, o 20 proc. nepritaria. Beje, daugiausia pritariančiųjų –  net 55 proc. –  yra 50- 59 metų amžiaus grupėje, kai tarp jų nepritaria vos 14 proc. Pagal išsilavinimą  santykinai kiek mažiau pritariančiųjų yra su aukštesniu išsimokslinimu ir kiek daugiau su mažesniu išsilavinimu. Bet dydžiai čia yra santykiniai. Tad visose grupėse pagal išsilavinimą pritariančiųjų yra aiškiai daugiau palyginus su nepritariančiais.

Visgi didžiausia intriga, o gal veikiau dėsningumas, yra žvelgiant į nuomonių pasiskirstymą pagal apklaustųjų artumą skirtingoms partijoms. Daugiausiai pritariančiųjų yra tarp Lietuvos lenkų rinkimų akcijos rėmėjų – net 89 proc., LVŽS, Darbo partijos ir abiejų socialdemokratų, taip pat Tvarkos ir teisingumo partijos šalininkų pritarimas svyruoja tar 52- 58 proc. (2 pav.). Per 40 proc. pritaria tarp liberalų rėmėjų ir neturinčių aiškesnių partinių preferencijų.

2 pav. Pritarimas/ nepritarimas pagal artumą konkrečiai politinei partijai (proc.)

Vienintelė Tėvynės sąjunga tarp savo šalininkų turi aiškiai daugiau tų, kurie nepritaria politinių kontaktų su Rusija atnaujinimui. Čia nepritariančiųjų yra 40 proc., kai pritaria tik kiek daugiau nei 22 proc. Beje, šios partijos politikų griežtas antirusiškumas gerai koreliuoja su jos šalininkų nuotaikomis. Lygiai taip pat Lenkų rinkimų akcijos rėmėjų ir partijos veikėjų nuostatos yra kongruentiškos. Tik priešinga kryptimi nei Tėvynės sąjungos atveju. Tačiau kitų partijų elito nuostatos nevisai atitinka jų rėmėjų požiūrius. Likusių partijų elitas linkęs žvelgti į politinių santykių su Rusija atnaujinimą dažniau neigiamai, o tuo tarpu rėmėjai – daugiau teigiamai. Tad turime bent dalies partijų elito ir jų šalininkų požiūrių disbalansą.

3 pav. Pritariančiųjų ir nepritariančiųjų skirtumas pagal artumą konkrečiai politinei partijai (proc.)

Pritariančiųjų ir nepritariančiųjų skirtumas tarp Tėvynės sąjungos šalininkų siekia daugiau nei 17 proc. LVŽS bei Darbo partijos rėmėjų tarpe tas skirtumas yra arti 50 proc. (3 pav.).

Visgi, visuomenės požiūrių pasiskirstymas dėl politinių kontaktų su Rusija atnaujinimo yra iškalbingas pats savaime, tad kaip galėtų pasakyti lyginamųjų politikos tyrimų klasikas James Bryce, išvadas gali daryti kiekvienas pats sau. Nebent vienas pastebėjimas čia dar derėtų. Visuomenėje požiūriai skiriasi nuo politinio elito deklaruojamų ir pasižymi didesne įvairove. Nors bendra kryptis yra tai, kad tie kontaktai turėtų būti atnaujinami.

Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą 2018 m. liepos 14-31 d. atliko „Baltijos tyrimai“ (apklausta 1057  respondentai). Tyrimą „Tarptautinės socialinio tyrimo programos įgyvendinimas” (Nr. S-MIP-17-120) finansuoja Lietuvos mokslo taryba.

Algis Krupavičius,

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius

Universitete – amerikiečių sociologo P. Drauso paskaitos

Spalio 2–4 dienomis Vytauto Didžiojo universitete (VDU) viešas paskaitas skaitys sociologas ir etnografas Paulas Drausas iš Mičigano-Dearborno universiteto (JAV). Paskaitas organizuoja VDU Sociologijos katedra (Jonavos g. 66).

Paulas Drausas yra sociologas ir etnografas, dirbantis Bihevioristinių mokslų departamente Mičigano-Dearborno universitete (JAV). Nuo 1992 iki 2000 m. jis dirbo viešosios sveikatos specialistu tuberkuliozės kontrolės srityje Niujorke ir Čikagoje. 2001 m. mokslininkas apgynė daktaro disertaciją Lojolos universitete Čikagoje bei šio tyrimo pagrindu parengė knygą „Consumed in the City: Observing Tuberculosis at Century’s End“ (Temple University Press, 2004).  P. Drauso mokslinių interesų sritys apima sveikatos elgsenos ir socialinio konteksto sąsajų tyrimus bei piktnaudžiavimo įvairiomis medžiagomis skirtumų analizę miesto ir kaimo vietovėse. Naujausiuose tyrimuose daugiausia dėmesio jis skiria kaimynystės, kraštovaizdžio kaitos ir marginalizuotų gyventojų grupių analizei Detroito mieste.

P. Drauso paskaitų tvarkaraštis

Apie paskaitą „Dizaino vaidmuo mažinant atskirtį: Detroito (JAV) atvejis“

Istoriškai įvairūs dizaino ir projektavimo sprendimai urbanizuotose vietovėse ne tik leido spręsti socialinės nelygybės problemas, bet kartu ją ir skatino. Parkų, gyvenamųjų namų kvartalų bei greitkelių projektai JAV miestuose buvo vertinami įvairiai – viena vertus, jais siekta mažinti skurdą ir socialinę atskirtį, kita vertus, jie taikyti kaip priemonė izoliuoti skurstančiuosius. Šis dviprasmiškas palikimas labai kontrastuoja su dabartiniu metu populiarėjančia įtraukaus dizaino koncepcija, kuri pabrėžia aplinkos prieinamumo ir pritaikymo svarbą skirtingų socialinių grupių žmonėms. Remiantis dviejų skirtingų šiuolaikinio Detroito vietovių – intensyviai gentrifikuotos ir  industrializuotos – pavyzdžiais, paskaitoje bus diskutuojama apie įtampą tarp socialinės atskirties ir tam tikrų dizaino bei projektavimo sprendimų. Vienas pristatomų pavyzdžių – projektas, kuriuo siekiama pagerbti 1932-ųjų metų Bado Žygį: reikšmingą, bet beveik užmirštą istorinį miesto įvykį. Kitu pavyzdžiu iliustruojama, kaip, remiantis perdirbimo bei žaliosios energijos principais, siekiama sukurti įtraukiančiąją vietinę ekonomiką. Šie pavyzdžiai bus aptarti diskutuojant apie segregacijos ir aplinkosaugos pagrindu kylančio rasizmo, gentrifikacijos bei teisingumo problemas, itin reikšmingas atsikuriančiame Detroito mieste.

Mokslinės išvykos kompetencijos ir tarptautiškumo stiprinimui

Trys VDU Psichologijos katedros mokslininkės 2018 metais laimėjo mokslininkų išvykų konkursą pagal Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 9 prioriteto „Visuomenės švietimas ir žmogiškųjų išteklių potencialo didinimas“ 09.3.3-LMT-K-712 priemonę „Mokslininkų, kitų tyrėjų, studentų mokslinės kompetencijos ugdymas per praktinę mokslinę veiklą“. Šio laimėjimo dėka visos mokslininkės dalyvaus Tarptautiniame taikomosios psichologijos kongrese (International Congress of Applied Psychology, ICAP), kur pristatys vykdomų tyrimų rezultatus tarptautinei mokslo bendruomenei, dalinsis patirtimi su kitų šalių psichologais.

Projekto numeris: Nr. 09.3.3-LMT-K-712-06-0238

Projekto dalyvė: dr. Laura Šeibokaitė

Projektu siekiama kelti mokslininkės mokslinę kompetenciją dalyvaujant tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, kurią organizuoja Tarptautinė taikomosios psichologijos asociacija. Tai plataus masto psichologijos mokslo renginys, vykstantis kas ketverius metus ir apjungiantis mokslininkus daugiau nei 18-oje taikomosios psichologijos šakų. Konferencija yra plačios tematinės aprėpties ir atliepianti įvairius naujausius mokslinius pasiekimus svarbiausiose psichologijos šakose. Tarptautinės taikomosios psichologijos asociacijos 13 divizijos tematika yra eismo ir transporto psichologija, o tai tiesiogiai siejasi su renginyje ketinančios dalyvauti mokslininkės moksliniais interesais ir atliekamais moksliniais tyrimais: konferencijoje planuojama skaityti trumpą žodinį pranešimą “Driving frequency as a mediator of the relationship between hazard perception and deteriorated cognitive functions in older drivers”. Taigi visi šioje sekcijoje skaitomi pranešimai bus aktualūs mokslininkės profesiniam tobulėjimui. Dalyvavimas konferencijoje leis dalintis moksliniais atradimais, atliktais Lietuvoje, leis mokytis iš užsienio mokslininkų patirties, įgalins susipažinimą su naujausiais atradimais vairavimo tyrimų srityje ir psichologijos moksle apskritai. Taip pat galimybė susitikti su viso pasaulio eismo psichologijos tyrėjais leis plėsti kontaktus, kurie gali prisidėti prie tarptautinių eismo psichologijos tyrimų ar kitų bendradarbiavimo veiklų.

Projekto rezultatas: trumpalaikė mokslinė išvyka dalyvauti renginyje ir pristatytas trumpasis žodinis pranešimas tarptautinei psichologų bendruomenei.

Projekto trukmė: 5 mėnesiai.

Projekto numeris: Nr. 09.3.3-LMT-K-712-06-0239

Projekto dalyvė: dr. Aurelija Stelmokienė

Šio projekto tikslas – kelti tyrėjo mokslinę kompetenciją dalyvaujant tarptautiniame mokslo renginyje užsienyje bei viešinant atliekamų mokslinių tyrimų rezultatus tarptautinei psichologų bendruomenei. Projekto veikla bus įgyvendinta parengiant ir pristatant mokslinį pranešimą „Leadership and parenting: theoretical parallels and empirical links” tarptautinėje mokslinėje konferencijoje International Congress of Applied Psychology. Dalyvavimas aukšto lygio tarptautinėje mokslinėje konferencijoje ne tik suteikia galimybes kelti tyrėjo kvalifikaciją, padeda vystyti jo kompetencijas, bet ir sudaro sąlygas užmegzti bendradarbiavimo ryšius. Ne mažiau reikšmingas ir Lietuvoje atliekamų tyrimų pristatymas tarptautinei psichologų bendruomenei. Dalyvavimas kongrese tikimasi bus naudingas susipažįstant su naujausiais tyrimais darbo ir organizacinės bei šeimos psichologijos temose, kurie sužadintų gilesnes įžvalgas ir paskatintų idėjas ateities tyrinėjimams. Tad grįžus iš konferencijos planuojama dalintis įgytomis žiniomis su magistro ir bakalauro studijų studentais, sužadintomis įžvalgomis papildyti rengiamą mokslo studiją.

Projekto rezultatas: trumpalaikė mokslinė išvyka dalyvauti renginyje ir pristatytas žodinis pranešimas tarptautinei psichologų bendruomenei.

Projekto trukmė: 5 mėnesiai.

Projekto numeris: Nr. 09.3.3-LMT-K-712-06-0240

Projekto dalyvė: dr. Rasa Markšaitytė

Šiuo projektu siekiama kelti tyrėjo mokslinę kompetenciją dalyvaujant tarptautiniame mokslo renginyje užsienyje bei viešinant atliekamų mokslinių tyrimų rezultatus tarptautinei psichologų bendruomenei. Mokslininkės kompetencijos kėlimui planuojama dalyvauti tarptautinėje taikomosios psichologijos konferencijoje. Tai plataus masto psichologijos mokslo renginys, kuriame bus skaitoma 17 aukščiausio lygio mokslininkų paskaitų ir 34 kviestinių pranešimų, taip pat kitų dalyvių įvairaus formato pranešimų, bus organizuojami įvairūs seminarai, kūrybinės dirbtuvės bei susitikimai, kurie sudaro puikų pagrindą tarptautinio bendradarbiavimo ryšiams užmegzti ir mokslininko kompetencijai vystyti. Organizacinei psichologijai kongrese skirta atskira sritis, joje dar galima rinktis iš 4 temų. Šiame projekte rengiamas mokslinis pranešimas “Which – social or organizational justice – is more important for prediction of intentions to emigrate from Lithuania?” kaip tik ir atitinka darbo vietos psichologijos tematiką. Reikia paminėti, kad emigracinių nuostatų tyrimai yra svarbi organizacinės psichologijos sritis, ypač aktuali Lietuvai. Todėl susipažinimas su naujausiais tyrimais šioje srityje plės tiek mokslinę, tiek ir pedagoginę mokslininkės kompetenciją bei įgalins ieškoti tarptautinio bendradarbiavimo partnerių, dirbančių toje pačioje srityje.

Projekto rezultatas: trumpalaikė mokslinė išvyka dalyvauti renginyje ir pristatytas trumpasis žodinis pranešimas tarptautinei psichologų bendruomenei.

Projekto trukmė: 5 mėnesiai.

Sociologai kviečia į diskusiją apie Lietuvos miestų ateitį

Kovo 22 d., ketvirtadienį, 18 val. VDU Sociologų klubas kviečia į I-ąją diskusijų ciklo „Gal kavos?“ diskusiją, skirtą Lietuvos valstybės šimtmečiui – „Lietuva 2118: kokia ateitis laukia Lietuvos miestų?“.

Dar 1938 m. L. Wirthas straipsnyje „Urbanizacija kaip gyvenimo būdas“ pastebėjo: „Vykstantys urbanizacijos po­kyčiai į gera ar į bloga pakeis ne tik miestą, bet ir visą pasaulį“. Sparti urbanizacija lemia šiuolaikinio miesto žmogaus atotrūkį nuo gamtos, iš to kylančias psichologines problemas. Garsus Naujosios Zelandijos mokslininkas A. Marshallas yra įsitikinęs, kad Vakarų pasaulyje išliks tik tie miestai ir tos bendruomenės, kurios sugebės atkurti ryšį su gamta.

Kaip keitėsi Lietuvos miestai ir miesteliai per pastarąjį šimtmetį? Kokias praeities pamokas atsinešame į antrąjį valstybės šimtmetį? Kokie šiandien priimami sprendimai lemia, kaip šalies miestai atrodys 2118-aisiais ir kodėl mums tai turėtų rūpėti?

Diskusijoje dalyvaus: Simonas Kairys (Kauno m. savivaldybės vicemeras), Audrys Karalius (architektas ir visuomenininkas), doc. dr. Vaidas Petrulis (KTU Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovas), Mykolė Lukošienė (VDU Sociologijos katedros doktorantė).

Diskusiją ves VDU Sociologijos katedros lektorius dr. Apolonijus Žilys.

Diskusija vyks kavinėje „Cafedemic“ (S. Daukanto g. 28, Kaunas).

• Centrai
• Fakulteto vadovai
• Pradžia
• Priėmimas
• Sociologija ir antropologija (Visuomenės, kultūros ir komunikacijos specializacija (anglų k.))
• SOCLAB’AS: seku
• Studentams
• Visi renginiai
• Visos naujienos
• Fakultetas
• Istorija
• Tyrimai
• Katedros
• Studijos
• Tarptautiniai ryšiai
• Absolventai
• Kontaktai