Vyksta „Erasmus+“ dėstymo vizitų už ES ribų konkursas

VDU Tarptautinių ryšių departamentas (TRD) kviečia universiteto akademinio personalo darbuotojus pasinaudoti galimybe 2017/2018 m. m. rudens ir 22017/2018 m. m. pavasario semestrui vykti „Erasmus+“ dėstymo vizitams mokslo ir studijų institucijose (MSI), šalyse partnerėse už Europos Sąjungos ribų.

Dėstytojai, norintys dalyvauti konkurse, kviečiami iki 2017 m. spalio 26 d. TRD pateikti užpildytą dėstymo programos formą. Paraiškas siųsti el. paštu.

Atrankos kriterijai:

kandidatams, kurie VDU dėsto anglų ar kita užsienio kalba;
kandidatams, kurie bus suplanavę / preliminariai suderinę juos priimančios institucijos atstovo dėstymo vizitą VDU (bus numatyti realūs dėstytojų mainai);
vizitams, kurių metu (pa)rengiama nauja mokomoji medžiaga / bendri dalykai ar programos;
vizitams, kurių metu sustiprinami ir išplečiami akademinių padalinių ryšiai bei (pa)rengiami būsimo bendradarbiavimo projektai;
kandidatams, kurių akademiniai padaliniai paraiškos mobilumui teikimo metu išreiškė poreikį bei pateikė reikiamą informaciją „Erasmus+“ projekto (KA107) paraiškai;
kandidatams, kurie atstovauja padalinius, kurie aktyviau (lyginant su kitų atrankos dalyvių) dalyvauja „Erasmus+“ mainų programoje (paskutinių 2 metų akademinio padalinio mobilumo duomenys);
kandidatams, kurių dėstymo sritis VDU atitinka „Erasmus+“ Tarpinstitucinėje bendradarbiavimo sutartyje nurodytą dėstymo sritį;
vizitams, kurių metu suplanuota dėstymo trukmė per savaitę yra didesnė už minimalius „Erasmus+“ reikalavimus, daugiau nei 8 valandos;
kandidatams, dalyvaujantiems „Erasmus+“ dėstymo vizitų programoje pirmą ar mažiau kartų (lyginant su kitais kandidatais) per pastaruosius 2 metus.

Visą detalią informaciją apie partneres šalis, MSI ir vizitų dotacija galima rasti čia.

Daugiau informacijos apie „Erasmus+“ mainų studijas šalių partnerių MSI VDU internetinėje svetainėje. Atrankos rezultatai bus skelbiami lapkričio 10 d.

Konkurso skelbimas.

Dėstymo programos forma.

Kontaktinis asmuo:

VDU Edukologijos akademija – pedagogų rengimo centras

LR Seime praėjusią savaitę dar kartą buvo pristatytas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) parengtas projektas, numatantis bendrą šių dviejų institucijų ateitį. Šįkart visi dalyvavusieji spaudos konferencijoje susitarė dėl bendrų principų: sutelkus mokslinį potencialą, atnaujinti ir stiprinti pedagogikos ir kvalifikacijos tobulinimo studijas viename iš trijų mokytojų rengimo nacionalinių centrų – Kaune, VDU. LEU susijungia su VDU ir tampa VDU Edukologijos akademija. Pereinamuoju laikotarpiu LEU akademinis ir administracinis personalas studentams užtikrins sąlygas kokybiškai studijuoti ir atlikti kitas akademines veiklas Vilniuje.

Toks susitarimas buvo pasiektas LR Švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės ir LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto (ŠMK) pirmininko akademiko Eugenijaus Jovaišos susitikime su LEU rektoriumi akad. Algirdu Gaižučiu ir VDU rektoriumi akad. Juozu Augučiu. Nauja tai, kad LR Švietimo ir mokslo ministerija palaiko LEU ir VDU jungimąsi, tikėdama, kad pavyks suformuoti vieną geriausių mokytojų rengimo centrų Lietuvoje. Abu rektoriai laikosi anksčiau priimtų susitarimų ir sieks išsaugoti LEU profesūros, mokslininkų, dalykininkų branduolį.

„Svarbu, jog švietimo reforma pradedama nuo mokytojų rengimo klausimo – privalome suteikti geriausias sąlygas būsimiems pedagogams veikti laisvai ir kūrybiškai, todėl jiems reikalingas platusis išsilavinimas, žinios, leisiančios lengvai įveikti nuolat besikeičiančio pasaulio iššūkius“, – teigia VDU rektorius J. Augutis.

Lietuvoje VDU pedagogikos studijos yra populiariausios tarp stojančiųjų ir turinčios aukščiausius tarptautinius vertinimus (2017 m. duomenys). Šių metų studentų konkursinio balo vidurkis į valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas vietas yra net 8,2 balo (VF – 8,9; VNF – 7,6). Konkursiniai stojamųjų balai apskaičiuojami konvertavus mokomųjų dalykų brandos egzaminų arba metinių pažymių ir/arba stojamųjų egzaminų rezultatus į 10-ties balų sistemą.

Dar prieš dvejus metus pradėtos derybos dėl universitetų integracijos buvo sąmoningas bendruomenių apsisprendimas, siekiant sustiprinti pedagogų rengimo, kvalifikacijos tobulinimo programas ir klasikinio, artes liberales principais grindžiamo, universiteto modelį. „Man, kaip rektoriui, buvo svarbu, kad šioje pertvarkoje atrastume pozityvų sprendimą, kuris tarnautų Lietuvos švietimo sistemai, ir būtų atnaujintas mokytojų rengimas mūsų šalyje“, – tikino LEU rektorius A. Gaižutis.

Šiuo metu tarptautinė mokslininkų darbo grupė, bendradarbiaudama su geriausiais šalies tyrėjais ir ekspertais, mokytojais, tobulina pedagogų rengimo koncepciją, kuri apibrėžtų rytojaus mokyklos lūkesčius. Bus siekiama, jog VDU Edukologijos akademija taptų ne tik stipriausiu pedagogų rengimo centru šalyje, bet ir Baltijos šalyse. Jau šių metų pavasarį dėl bendradarbiavimo buvo susitarta su Talino (Estija) ir Turku (Suomija) universitetais: bus organizuojami bendri tarptautiniai projektai, doktorantūros studijos, vyks kiti mokslo ir studijų mainai.

LR Švietimo ir mokslo ministerija finansuos naujojo centro mokytojus rengiančių studijų programų atnaujinimą, naujų kūrimą, mokslinių kompetencijų, ypač jaunųjų tyrėjų, stiprinimą.

Universiteto bendruomenės susitikimas

Šiandien kaip niekada Vytauto Didžiojo universitetui yra labai svarbu susitelkti ir būti vienybėje dėl savojo Alma Mater išlikimo. Dabartinėje situacijoje universiteto unikalumą ir svarbą tenka įrodinėti dar kartą.

Gegužės 16 d., antradienį, 16.30 val. VDU Didžiojoje salėje kalbėsimės ir tarsimės dėl tolimesnių bendrų veiksmų.

VDU – ne tik vardas. Tai savimi pasitikinčių, inteligentiškų, išsilavinusių ir darnių žmonių bendruomenė. Tik ji gali apginti Universitetą.

Mes kviečiame protestuoti prieš LR Švietimo ir mokslo ministerijos neskaidrius bei skubotus veiksmus, rengiant universitetų tinklo optimizavimo planą, ignoruojant akademinių bendruomenių išreikštas pozicijas ir vengiant dialogo su universitetais.

Palaikyti universiteto poziciją galite:

pasirašant peticiją: http://www.vdu.lt/peticija,
pasikeičiant Facebook profilio ir viršelio nuotraukas, kurias rasite oficialioje VDU socialinio tinklo paskyroje.

A. Krupavičius. Aukštojo mokslo reformos „planas“ ar nauja Power Pointo politika?

Kelis pastaruosius mėnesius akademinė bendruomenė laukė „didžiojo“ aukštojo mokslo pertvarkos, ar gal veikiau jo „gelbėjimo“, plano. Istorijoje yra gerai žinoma gegužės 3-iosios abiejų tautų Respublikos Konstitucija, o gegužės 2- ąją gana simboliškai turėjo dienos šviesą išvystyti, kaip pati aukščiausia švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) sakė žiniasklaidai, „ambicingas aukštojo mokslo pertvarkos planas“.

O kas įvyko ir ką akademinė bendruomenė, Vyriausybė ir Seimas iš aukščiausios ministerijos gavo? Pirmiausia spaudos konferenciją su būriu premjero darbo grupės kalbėtojų ir ministre priešakyje. Toliau ministerijos pranešimą žiniasklaidai ir galiausiai darbo grupės išvadas Vyriausybei. Tik tos išvados gavosi kaip Power Point pristatymas, sudėtas į pdf formatą. Kitaip tariant, nenuoseklių skaičių ir teiginių rinkinys, kuris būtų tinkamas ne itin giliai diskusijai aukštojo mokslo tema. Tame „rinkinyje“ yra pamąstymų apie tai, kas yra, kas galėtų būti. Visi šie pamąstymai su pavadinimo ir tuščiu paskutiniu puslapiu, keliais paveikslais-žemėlapiais tilpo į vos 18 puslapių.

Kad šiais laikais politikoje madingi trumpiniai, tai akivaizdus faktas. Donaldas Trumpas vysto tviterio diplomatiją, kiekvieno mūsų dienų politiko garbės reikalas būti feisbuke. Kad Power Pointo rastume politikoje, tai irgi nesunku būtų patikrinti. Bet Power Point pristatymo rimtiems politikos sprendimams neužtenka. Tačiau ŠMM ir premjero darbo grupė bando nubrėžti naujas Power Pointo politikos ribas. Į kelias jo skaidres sudeda galimus kelerių metų sprendimus, kurie, daugiau nei apytiksliais vertinimais, kainuotų nemažiau kaip 200 mln. eurų, t.y. daugiau nei metiniai valstybės biudžeto asignavimai visiems šalies universitetams (2017 m. jiems skirta 177 mln. eurų).

Kalbant rimtai, tai taip pateikta „sisteminė aukštojo mokslo pertvarka“ (cituojant ŠMM), sako, kad bent jau švietimo politikos srityje, profesionalų Vyriausybės atstovai yra visiški politikos analfabetai ir savo gyvenime, ko gero, nėra niekada matę, kaip turi atrodyti strateginis politikos dokumentas. O taip kaip parengtas aptariamas „planas“, jis gali būti tik antipolitikos pavyzdys. Ir nieko keisto nėra, kad po tokių „kokybiškų“ politinių sprendimų ir strategijų siūlymų, net 90 proc. jaunimo pasirengę emigruoti iš Lietuvos. Švietėjiškais tikslais turiu aukštojo mokslo strategams nurodyti bent kelis pavyzdžius, į ką galėjo jie pasižiūrėti. Lietuvoje yra tokia pasaka ne pasaka, bet strateginio dokumento pavidalą ji turi, nacionalinės pažangos strategija „Lietuva 2030”. Galiausiai yra ir dabartinės Vyriausybės programa. Ji irgi galėjo būti šioks toks pavyzdys. Kadangi Lietuva vis lyginasi su Estija, tai 2015 m. ten buvo parengtas ne tiek politikos strategijos, o kiek politikos diskusijos dokumentas – pranešimas apie Estijos universitetų, tyrimų institucijų ir profesinio aukštojo mokslo tinklą ir politikas. Tačiau jame yra pagrindinės politinėms strategijoms būtinos dalys, tokios kaip tikslai ir uždaviniai, detali esamos situacijos analizė įvairiais pjūviais, pasiūlymai sprendimams ir argumentai, kodėl jie tokie galėtų būti. Kaip jau sakyta, šis pranešimas buvo skirtas paskatinti diskusijai dėl Estijos aukštojo mokslo ir tyrimų, tad jis galėjo būti ir mažiau išsamus nei reformos strategija. Bet vis vien estai sudėliojo argumentus į beveik 30 pilnaverčių puslapių, o ne į keliolika skaidrių. Keisčiausia šioje situacijoje yra kita – kad rimtais veidais ir su įkarščiu svarstomas „planas“, kurio iš esmės nėra. Ypač viešumoje aktyvūs yra pseudoreformatoriai, kurie jau reformavo ir susimovė…, nes pati jų reformų filosofija yra ydinga, o dažnai jiems trūksta ir elementarios kompetencijos. Algis Krupavičius Kitas pavyzdys, tiesiogiai susietas su aukštuoju mokslu, gali būti Didžiojoje Britanijoje 2016 m. gegužės mėn. šalies parlamentui pristatyta Baltoji knyga – „Sėkmė kaip žnių ekonomika: mokymo kompetencija, socialinis mobilumas ir studentų pasirinkimas“. Britams reikėjo daugiau nei 80 puslapių teksto aprašyti galimus sprendimus aukštojo mokslo srityje. Galiausiai yra daug Europos Sąjungos strateginių dokumentų. Iš jų tikrai aišku, kaip tokie dokumentai turi atrodyti. Lietuvišką „sisteminės aukštojo mokslo reformos planą“ net lyginti su minėtais ir daugeliu neminėtų dokumentų negalima. Neįveikiama praraja juos skiria. Normali arba civilizuota reforma turi būti grindžiama faktais, analize, alternatyvių scenarijų įvertinimu, kaštų ir naudos analize. Keisčiausia šioje situacijoje yra kita – kad rimtais veidais ir su įkarščiu svarstomas „planas“, kurio iš esmės nėra. Ypač viešumoje aktyvūs yra pseudoreformatoriai, kurie jau reformavo ir susimovė…, nes pati jų reformų filosofija yra ydinga, o dažnai jiems trūksta ir elementarios kompetencijos. Jie supranta tik tai, kad bet kokias reformas turi kas nors diegti tik iš viršaus, jos nebus be klaidų (tai darykime bet kaip!), pagaliau reformų negali būti be konfliktų. Tačiau yra visai kitas reformų kelias, kai jos vyksta iš apačios, dėl jų susitaria pačios akademinės bendruomenės ir neretai be valdžios kišimosi, klaidų ir konfliktų siekiama išvengti juos prognozuojant ir sprendžiant iš anksto. Tik Lietuvoje antrasis reformų kelias yra pernelyg dažnai ignoruojamas. Kam čia tartis, jei gali įsakyti. Su tokia logika ir supratimu po 27 metų einame atgal į SSRS. Dabartinėje ŠMM jau susiformavo „politikos stilius“, kad pirmiausia yra paskelbiama „reforma“ a la aukštojo mokslo ar mokslo metų ilginimas ir taip toliau, bet kaip tą ar kitą siūlymą įgyvendinti yra galvojama po to. Čia susiduriame nuolat su „vežimo prieš arklį“ politika. Algis Krupavičius O su tuo ŠMM „reformos planu“ viskas yra kaip pamokančioje istorijoje apie naujus karaliaus rūbus…. ir čia gražūs, o čia dar gražesni…. Tik pasirodo, kad karalius yra nuogas. Ir nebent viena gera žinia yra šiame visiškai blogame žaidime. Po „plano“ pristatymo Vyriausybei premjeras nusprendė Seimui jo neteikti. Susilaikymas čia tikrai yra dorybė. Bet gal jam griežčiau reikėjo ŠMM išsiųsti nepadarytų darbų atlikti. Nors daug abejonių dėl to yra, kad tuos darbus ji galėtų padaryti tinkamai. Dabartinėje ŠMM jau susiformavo „politikos stilius“, kad pirmiausia yra paskelbiama „reforma“ a la aukštojo mokslo ar mokslo metų ilginimas ir taip toliau, bet kaip tą ar kitą siūlymą įgyvendinti yra galvojama po to. Čia susiduriame nuolat su „vežimo prieš arklį“ politika. Liūdniausia, kad tokia politika varo ir jos sumanytojus į kampą, nes kai kokia nors ir kur nors „didžioji pertvarka“ yra paskelbiama, tai po to ir suklydus pirma reakcija, o dažnai ir tolesnės reakcijos, yra jau visais įmanomais ir neįmanomais būdais tą klaidą apginti. Jei būtų pagalvojama prieš sakant ir siūlant „didžiąsias“ pertvarkas, tuomet būtų daug aiškiau ir ŠMM, ir visuomenei, kam vienų ar kitų darbų reikia ir kaip juos atlikti. Beje, ir prezidentė įspėjo, kad ne nuo to galo šita „reforma“ yra daroma. Ir ji čia visiškai teisi. Studijų programų infliaciją suvaldykime ir naują finansavimo modelį sudėliokime. Tuomet daug taškų būtų sudėta ant „i“ aukštojo mokslo sistemoje. Tuomet universitetų valdymo reformai eilė galėtų ateiti ir taip toliau. Nors viltis miršta paskutinė ir gal ta aukštojo mokslo „reforma“ nuo galvos ant kojų atsistos…. Tačiau kosmetika, t.y. kai koks nors reformos ne Power Point, bet pagal jį suskrebentas „dokumentas“ atsiras, čia ne bus išeitis. Dabartinės tos galimos „reformos“ nuotrupos į jokį aukštojo mokslo „gelbėjimo“ planą nėra panašios. O ir su visais „gelbėjimais“, ypač politikams, reikėtų būti atsargesniems, nes po jų tradiciškai į politinę nebūtį keliaujama. Prof. Algis Krupavičius, VDU Socialinių mokslų fakulteto dekanas

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-krupavicius-aukstojo-mokslo-reformos-planas-ar-nauja-power-pointo-politika.d?id=74555826

Demografinių tyrimų centras tapo Population Europe nariu

Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centras tapo Vedančiųjų Europos demografinių tyrimų centrų tinklo (angl.: The network of Europe’s leading demographic research centres- Population Europe) nariu.

Population Europe tinklas pateikia demografines įžvalgas ir prognozes, paremtas naujausiais moksliniais tyrimais. Patikima demografiniais tyrimais paremta informacija yra svarbi gyventojų politikos rengėjams, susiduriantiems su naujais demografiniais iššūkiais Europoje. Population Europe tinklas jungia tokius vedančiųjų demografinių tyrimų centrus kaip Makso Planko demografinių tyrimų institutas Rostoke (MPIDR), Nacionalinis demografinių tyrimų institutas Paryžiuje (INED), Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykla (LSE) bei kitus pagrindinius Europos demografinių tyrimų centrus.

Daugiau informacijos apie Populiation Europe tinklą galite rasti čia.

Algis Krupavičius: Kokių ir kiek universitetų reikia Kaune?

Jau kuris laikas vyksta diskusija apie aukštąjį mokslą ir universitetus Lietuvoje. Prie aukščiausiosios švietimo ir mokslo ministerijos dirba speciali, net premjero palaiminta, darbo grupė. Su ja daug vilčių siejama ir kartais net tikimasi sulaukti beveik absoliučios ar galutinės tiesos apreiškimo.

Nepaisant konstruktyvių ir įdomių idėjų, šiose diskusijoje vis nemažai pasakos dalių, kaip reikia „nueiti nežinia kur, atnešti nežinia ką, ir nei nuogam, nei apsirengusiam“, tebelieka. Kita liūdnoji šių diskusijų pusė – kad vardan mokslo ir studijų „kokybės“ Lietuvos universitetų autoritetas ir reputacija dažnai maišomi su žemėmis kaip didžiausių nevykėlių Europoje ir pasaulyje. Paradoksas, kad įvairiuose tarptautiniuose reitinguose, pvz., 2015/2016 m. Pasaulio konkurencingumo reitinge, Lietuva bendrai buvo 36-oje vietoje, tačiau pagal aukštojo mokslo ir profesinio mokymo konkurencingumą – jau 24-oje vietoje ir šalia Pietų Korėjos, Japonijos ir Slovėnijos. Čia Prancūziją, Čekiją, Lenkiją buvome aplenkę. Dar daugiau – stebima paradoksali tendencija. Kai reikia prieš potencialius užsienio investuotojus pasipuikuoti, tai giriamės kvalifikuota ir išsilavinusia darbo jėga, o kai tik pasisuka diskusijos apie universitetus, tai anų ne tik per daug (nors jau daug rašyta, bet primenu – valstybinių turime 14, o ne 22 ar 45), bet jie yra visų blogio jėgų ir nuodėmių kloaka, nors tuos kvalifikuotus ir konkurencingus parengia… Čia lyg kognityvinis disonansas ir kažkokia sudvejinta realybė. Blogiausia, kad tą iškreiptą realybę konstruoja ir kai kurie „didieji“ reformatoriai iš kai kurių universitetų, taip pat keli ekspertų ekspertai ir/ar tik juos girdintys kai kurie politikai. Rimtai kalbant, jei kai kuriuose universitetuose tos kokybės ir itin trūksta, tai jos didinimu nuo savęs jie ir turėtų užsiimti, o ne problemas nuo skaudančios galvos ant sveikos perkėlinėtų. Universitetų reforma ir Kauno „Gordijaus mazgas“ Bendrai kol kas yra tik keli aiškesni štrichai galimam poreforminiam aukštojo mokslo paveikslui, t. y. kad po visų reformų galėtų likti trijų tipų universitetinės aukštosios mokyklos: klasikinis plačios aprėpties universitetas, technologijos universitetas ir specializuota akademija; Vilniuje ir Kaune būtų po vieną klasikinį universitetą, o Vilniaus universitetų filialai Kaune ir Kauno universitetų filialai Vilniuje turėtų išnykti, taip pat turėtų įvykti sujungiamų aukštųjų mokyklų valdymo ir vidaus struktūrų pertvarka iš kelių giminingų padalinių formuojant naujus akademinius vienetus. Tiesa, akademinėje bendruomenėje sutarimas, matyt, yra tik dėl pirmojo punkto, kad trijų rūšių universitetai galėtų būti. Visais kitais aspektais yra ne viena ir net ne po dvi nuomones. Šiaip Kaunas yra universitetinis miestas. Jame veikia penki – Aleksandro Stulginskio (ASU), Kauno technologijos (KTU), Lietuvos sporto (LSU), Lietuvos sveikatos mokslų (LSMU), Vytauto Didžiojo (VDU) – universitetai. Ir čia neskaičiuojant filialų, pirmiausia Vilniaus universiteto Kauno fakulteto. Kaip tik dėl šios universitetų koncentracijos Kaunas šiuo metu dažnai pavadinamas šalies aukštojo mokslo Gordijaus mazgu. Bet ar tikrai taip yra?

Istoriškai yra susiklostę, kad Kauno universitetai yra skirtingi. Čia yra faktas. Aleksandro Stulginskio, Lietuvos sporto ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetai yra specializuoti universitetai atitinkamai žemės ūkio, sporto ir sveikatos moksluose. Kauno technologijos universitetas pretenduoja į plataus profilio (angl. comprehensive university) universitetą, bet de facto yra daugiau specializuota technologijos ir fizinių mokslų aukštoji mokykla. Vytauto Didžiojo universitetas veikia kaip artes liberales, t. y. klasikinis, laisvųjų menų universitetas su specializacija humanitariniuose ir socialiniuose moksluose, taip pat menuose ir šiek tiek fiziniuose moksluose. Tačiau dėl demografinės krizės (ją pirmiausia sąlygoja ženklus gimstamumo sumažėjimas ir emigracija) pastaraisiais metais visoje Lietuvoje kasmet mažėjo ir iki 2020 m. toliau mažės potencialių studentų skaičius. Nesileidžiant į skaičių ir statistikos vingrybes reikia konstatuoti, kad 2007–2016 m. daugiausiai studijuojančių bakalauro ir magistrantūros pakopose neteko KTU – beveik 40 proc., ASU – 37 , LSU – beveik 26, o VDU sumažėjo apie 20 proc. Vienintelis LSMU ne tik kad neprarado, bet ir padidino studentų skaičių – beveik 19 proc., nors čia reikia atminti, kad Kauno medicinos universitetas ir Lietuvos veterinarijos akademija 2010 m. buvo sujungti į LSMU. Tad vien dėl šio sujungimo studentų skaičius padidėjo, bet anaiptol ne tik dėl to. 2011–2016 m. šio universiteto studentų skaičius paaugo 9 proc. Kas slepiasi už skaičių? Stojančiųjų skaičiaus iki 2021 m. prognozė Kauno universitetams žada abiturientų iš Lietuvos skaičiaus mažėjimą, bet 2021 m. KTU turėtų sulaukti apie 1400, VDU (skaičiuojant su Lietuvos edukologijos universiteto įjungimu) – 1200, LSMU – apie 1000, ASU ir LSU atitinkamai kiek per 400 ir 300 studentų iš Lietuvos. Vertinant stojančiųjų perspektyvas negalima pamiršti ir augančio užsienio studentų skaičiaus daugumoje Kauno universitetų. Gal daugelis nepastebėjo, bet ASU net savo interneto puslapį sukūrė kinų kalba. Tad tarptautinių studentų garantuotai bus ateityje daugiau ir daugiau. Kai Lietuvoje keliama isterija dėl nepakankamo studentų skaičiaus, reikia priminti tai, kaip yra pasaulyje. Vienas geriausių socialinių mokslų universitetų Europoje, Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykla (LSE), per metus priima tik 1600 kandidatų į bakalauro studijas. Ne vienas Lietuvos universitetas turi panašų pirmakursių ar net didesnį jų skaičių nei LSE. Dar vienas universitetų veiklos šaltinis yra pouniversitetinis mokymas. Pagal jo rodiklius Lietuva nuo Europos Sąjungos vidurkio gerokai atsilieka. Apskritai, jei geruose Europos universitetuose bakalauro ir magistrantūros studentų santykis neretai yra 60 ir 40, ar net 50 su 50 procentų studijuojančių atitinkamose pakopose, tai Lietuvoje jis dažnai beveik atvirkštinis, t. y. 75–80 proc. bakalauro studijose ir 20–25 proc. magistrantūroje. Dar daugiau, kuo universitetas akademiškai yra silpnesnis, tuo pobakalaurinių studijų studentų turi mažiau. Galiausiai, itin svarbus universitetų veiklos dėmuo yra tyrimai. Į juos Lietuva sunkiai sugeba investuoti mažiau nei 1 proc. nuo BVP, kai Estijoje – per 1,5 proc., o Slovėnijoje – daugiau nei 2 proc. Šios investicijos svarbios ir dėl to, kad be jų mokslu pagrįstos studijos (suprask – šiuolaikinės ir patrauklios) yra neįmanomos. Čia dar vienas rezervas universitetams. To, kas pasakyta, moralas gana paprastas. Bakalauro studentų skaičius yra pernelyg sureikšmintas ir fetišizuotas diskusijoje apie galimą aukštojo mokslo politiką. Studentų skaičius nėra nei tos politikos alfa, nei jos omega. Svarbu ne dydis, o… Studentų skaičiaus kontekste studijų programų pasiūla yra aktualesnis klausimas. Penki pagrindiniai Kauno universitetai pastaraisiais metais siūlė apie 20 proc. visų universitetinių bakalauro ir magistrantūros programų tarp daugiau nei 1400 visoje Lietuvoje. Palyginus su Vilniaus universitetais tas programų skaičius nebuvo pernelyg įspūdingas. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek ir Kauno universitetuose studijų programų pasiūla yra per didelė, o kai kurios jų yra itin siauros. Studijų programų fragmentaciją, o ir ženklų jų dubliavimąsi skatina universitetų „krepšelizacija“, kur dominuoja motto „mirk ar gyvenk“, nes studentus reikia priimti ir kurti naujas programas net jei tinkamų žmogiškųjų, finansinių ir infrastruktūrinių išteklių joms nėra. Čia kaip toje istorijoje, kai dėl išlikimo batsiuviai rūbus ima siūti, o siuvėjai batais ir kalvystės darbais užsiima. Bet toks kelias būtų į universitetų žlugimą ir universitetinių studijų profanaciją. Nesakau, kad to nebūna… Racionalus kelias čia sugrįžti universitetams prie tų sričių, kuriose jie yra geri ir geriausi ne tik Kaune ar Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Kitais žodžiais, grįžti prie specializacijų ir jų koncentracijų. LSMU toliau turi būti biomedicinos mokslų centru, ASU reikia sutelkti žemės ūkio mokslų studijas ir tyrimus, KTU logiška plėtoti inžinerijos ir fizinių mokslų sritis, o VDU liktų humanitarinių, socialinių mokslų ir menų studijų centru. Toks kelias pirmiausia nežada pseudorevoliucijų. Antra, jis nereikalautų itin didelių finansinių sąnaudų, kaip jungiamų universitetų perdėliojimai su neišvengiamai ženklioms investicijomis į „kietąją“ infrastruktūrą, vietoj verkiant būtinų investicijų į žmones ir akademinę bendruomenę. Pastarosioms paprasčiausiai neliktų pinigų, jei „3–5 universitetų planą“ Lietuva imtų įgyvendinti. Pagaliau, kai kalbame apie Kauno universitetus, būtinai reikia bent trumpai paliesti regionų aspektą. Akivaizdu, kad turi likti universitetų konkurencija ir Lietuvos viduje. Tam būtina, kad Kauno universitetai būtų konkurencingi ir parama jų konkurencingumui turi būti aukštojo mokslo politikos dalimi. Bet žvelgiant per regionų prizmę išplėstame Kauno regione (Kaunas, Marijampolė, Tauragė, Alytus) būtų apie 1 mln. gyventojų. Tad kokie universitetai būna panašaus dydžio regionuose Europoje ir gal į Lietuvą panašesnėse šalyse? Pasižiūrėkime, pavyzdžiui, Austrijoje. Graco mieste (jame pačiame kiek per 300 tūkst. gyventojų) yra net šeši universitetai: Karl-Franzens, technologijos, medicinos, muzikos ir meno, bei du taikomųjų mokslų universitetai. Perpus mažesniame Zalcburge yra klasikinis Zalcburgo universitetas, medicinos, be abejo, Mocarto universitetas ir dar Alma Mater Europaea. Tad bendrai jų keturi. Jei keliautume į dar mažesnį Insbruką, tai jame būtų trys universitetai. Gerai, Austrija turtingesnė nei mes, bet Lenkija į mus panašesnė. Kauno miesto partneryje Bialystoke (apie 300 tūkst. gyventojų) veikia 4 universitetai: klasikinis, technikos, medicinos ir muzikos universitetai. Liubline daugiau nei 6 universitetai – Maria Curie-Sklodowska, Jono Pauliaus II-ojo, politechnikos, medicinos ir kiti. Kiek didesniame nei Kaunas Bydgosčiuje yra 10 universitetų ir akademijų. Tarp jų klasikinis Kazimiero Didžiojo, technologijos, muzikos ir taip toliau. Bet Lenkijos irgi jau užtenka. Tebūnie paskutinis geografinis taškas – su Kaunu susigiminiavęs Prancūzijos Grenoblis. Jame yra keturi universitetai: Joseph Fourier – fizinių, sveikatos, technologinių mokslų, Pierre Mendès France – socialinių mokslų, Stendhalio – humanitarinių mokslų universitetai ir dar Grenoblio technologijos institutas. Žinia iš to, kas pasakyta, yra elementari. Analogiškuose Kauno dydžiui regionuose kitose Europos šalyse niekas nekiša universitetų į Prokrusto lovą ir dirbtinai jų nejungia. Universitetai vystosi taip, kaip jie istoriškai susiformavo. Universitetų formulė čia gali būti apibrėžta taip: klasikinis universitetas ir keli specializuoti, bet tarp jų beveik privalomai yra medicinos ir technologijos universitetai. Dar gali būti ir kiti, bet nebūtinai. Kauno universitetai suformavo savitas akademines kultūras ir tradicijas. Savitas, net jei vienų labiau primena Nyderlandus, o kitų – Saudo Arabiją. Bet jų įvairovė labiau pliusas nei minusas. Galiausiai, šiuolaikinėje Europoje vyrauja vidutinio dydžio universitetai. Tad Kaunui universitetų scenarijus turėtų būti: vienas klasikinis universitetas, medicinos, technologijos ir gal dar vienas ar kitas specializuotas. Viskas iš tiesų būtų visiškai logiška. Ir dar vienas pastebėjimas. Kas turi spręsti, kokių ir kiek universitetų reikia Kaune? Atsakymas turėtų būti, kad akademinė bendruomenė. Jos žodis turėtų būti paskutinis. Prof.

Algis Krupavičius yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dekanas.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/algis-krupavicius-kokiu-ir-kiek-universitetu-reikia-kaune-18-778398

Mokslo „Verslinimas“

SMF dėstytojos dr. Aurelija Stelmokienė (Psichologijos katedra), Roberta Motiečienė (Socialinio darbo katedra) ir Virginija Bortkevičienė (Edukologijos katedra) dalyvauja pirmajame tęstinių mokymų etape tema „Technologijų ir išradimų identifikavimas, tinkamų komercinių technologijų ir MTEP paslaugų atranka, vertinimas ir valdymas organizacijose“.

Mokymus veda: Assoc. Partner Civitta Lithuania Sander van der Molen.

Tai puiki proga ne tik įgyti naujų žinių ir įgūdžių, tačiau taip pat užmegzti ryšius su kitų universitetų mokslininkais iš skirtingų mokslinių krypčių.

Mokslininkų intelektinės lyderytės tyrimai pristatyti tarptautinėje konferencijoje JAV

Edukologijos katedros profesorė dr. Vilma Žydžiūnaitė ir doktorantė Vaida Jurgilė, kovo 12-16 dienomis dalyvavo tarptautinėje mokslinėje konferencijoje International Conference on Education, vykusioje San Diege, Jungtinėse Valstijose.

Konferencijoje pristatyti keturi pranešimai, kurie parengti Edukologijos katedroje vykdomo LMT mokslininkų grupių projekto “Mokslininko intelektinės lyderystės misija aukštajame moksle”, Nr. MIP-026/2015 sąrangoje.

Prof. Dr. Vilmos Žydžiūnaitės ir doktorantės Vaidos Jurgilės pristatymai rėmėsi atliktų kiekybinių ir kokybinių tyrimų rezultatais. Nepaisant to, kad tyrimai atlikti Lietuvos mastu, duomenys buvo analizuoti tarptautinių tyrimų, atliktų šioje tematikoje, perspektyvoje. Pranešimai susilaukė didelio susidomėjimo, tai rodo laimėtas geriausio pranešimo apdovanojimas (Best Presentation Award – Academic Excellence) už pristatymą apie mokslininko-intelektinio lyderio asmeninio tapatumo bruožus.

Su užsienio studentais į Dramos teatro užkulisus

Nacionaliniame Kauno dramos teatre svečiavomės su mūsų studentais atvykusiais pagal Erasmus + studijas į VDU Socialinių mokslų fakultetą. Turėjome puikią galimybę susipažinti su Nacionalinio Kauno Dramos teatro didinga istorija, teatro gyvenimu ir užkulisiais. Vizitas sudomino ir dar labiau paskatino apsilankyti Nacionalinio Kauno dramos teatro spektakliuose ir pasižiūrėti, kaip veikia visi mechanizmai ir triukai realybėje. Ačiū už šią galimybę Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovui Egidijui Stancikui.

Kviečiame į paskaitų ciklą: “sex therapy – working with sex in the therapy room”

Kviečiame į paskaitų ciklą: “sex therapy – working with sex in the therapy room”

2016 m. kovo 20-23 d. (9-17val)

Gimnazijos g. 7, Didžioji aula

Vedantysis: Humanistinės krypties sekso ir santykių terapeutas Matthew Bartolo (Malta).

Konsultavimo sritys: priklausomybės, seksualinės ir santykių problemos, tėvystės įgūdžiai, stresas, žema savivertė.

Britų konsultavimo ir psichoterapijos narys; Britų psichologijos draugijos ir Maltos konsultavimo asociacijos narys.

Seminaro vedantysis turi dešimties metų praktinio darbo ir seminarų vedimo patirtį!

Paskaitų ciklo metu bus pristatytas įvadas į įvairius sekso terapijos aspektus. Šis kursas padės Jums geriau suprasti psichologines seksualinių problemų priežastis, bei padės jas spręsti terapijoje.

Renginys skirtas tik VDU studentams: Psichologijos programa (bakalauras III-IV kursas); Sveikatos psichologija (magistras); Sveikatos psichologijos absolventai;

BŪTINA IŠANKSTINĖ REGISTRACIJA!

Renginys nemokamas! Seminaras vyks anglų kalba. Bus išduodami pažymėjimai, dalyvaujant visose paskaitose.

Išankstinė registracija iki 2016 kovo 18d. (nurodant savo vardą, pavardę, studijų programą)

el.paštu: vdu.paklubas@gmail.com

Vietų skaičius labai ribotas!!!

PROGRAMA