Lietuva gali tapti greičiausiai senstančia šalimi Europoje

Pagal dabartinius tempus, per artimiausius kelis dešimtmečius Lietuva gali tapti greičiausiai senstančia šalimi Europoje, teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkai. Jaunų žmonių emigracija, žemas gimstamumas ir kitos demografinės raidos problemos yra neigiami veiksniai.

VDU Demografinių tyrimų centras kartu su Baltarusijos mokslų akademijos Ekonomikos instituto mokslininkais vykdė projektą, kurio metu buvo lyginami demografiniai procesai Lietuvoje ir Baltarusijoje bei šių šalių pasirinkti viešosios politikos atsakai į juos.

Tyrimas parodė, kad, nors pastaraisiais metais abiejose šalyse vyko ir pozityvių pokyčių, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ir tarptautiniame kontekste demografinė situacija ir jos prognozės išlieka nepalankios. Dėl didelių emigracijos rodiklių, gyventojų skaičiaus mažėjimo tempai yra gerokai spartesni Lietuvoje, o Baltarusijai, remiantis oficialia šalies statistika, būdingas net nedidelis migracinis prieaugis.

Daugiau skaitykite

VDU sociologų mokslinis straipsnis nominuotas Vasario 17 d. apdovanojimui

Š. m. vasario 17 d., minint Nacionalinę emancipacijos dieną, pirmą kartą bus teikiamas Vasario 17 d. apdovanojimas už reikšmingiausias 2017-2018 m. visuomenines iniciatyvas ir akademinius tekstus, analizuojančius nelygybės, atskirties, teisingumo problemas.

Akademinių tekstų kategorijoje nominuotas Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorių dr. Artūro Tereškino ir dr. Aušros Maslauskaitės straipsnis “Undoing fatherhood: postdivorce fathering practices in Lithuania” (liet. „Dekonstruojant tėvystę: vyrų poskyrybinės tėvystės praktikos Lietuvoje“), 2018 m. publikuotas tarptautiniame moksliniame vyriškumo studijų žurnale “NORMA: International Journal for Masculinity Studies”. Straipsnis skirtas lietuviškosioms tėvystės praktikoms po skyrybų socialinio lyčių elgesio reguliavimo kontekste.

Apdovanojimas bus teikiamas konferencijos „Emancipacijos diskursai“, vyksiančios vasario 17 d. Nacionalinėje dailės galerijoje (Vilniuje), metu. Renkant nugalėtojus balsuoja visi pranešimus skaitę konferencijos dalyviai ir dalyvės.

Dalija Snieškienė: Nėr to blogo, kas neišeitų į gera – kaip blogas įstatymas išjudino Lietuvą

Lietuvos vaikų gerovė, kad ir kaip siuntė pastabas JT Vaiko teisių komitetas Lietuvai, retai kada bepatekdavo į politikų darbotvarkes. Tai pasirodydavo tik kai kuriose rinkiminėse kampanijose fotografuojantis su vaikais arba prieškalėdinėse akcijose ir koncertuose, pademonstruojant, kokie dėmesingi ir dosnūs esame. Net ir gerb. Prezidentė vaikus globos institucijose pamatė tik antroje kadencijoje, kai ES struktūros pradėjo tiesioginį spaudimą.

Tuomet liepė kuo skubiau jas uždaryti nesigilindama nei į esamą situaciją, nei į mokslininkų rekomendacijas kaip tai geriausiai padaryti. Tuo pasinaudoję, kai kurie merai, susikrovė nemažą politinį kapitalą: bet kaip uždarė vaikų globos namus, bet kaip pasielgė su vaikais,… svarbiausia nusifotografavo su Ministru ar net Prezidente. O toliau, kad ir tvanas… vaikų namų langai išdaužyti, valstybės globojami vaikai bastosi gatvėse, o krizės centrų šeimoms su vaikais nėra, dienos centrų vaikams su specialiaisiais poreikiais nėra…niekam nerūpi tikrieji jų poreikiai.

Visą tą laiką šeimų asociacijos, jungiančios „normalias“ šeimas taip pat bandė labai „politkorektiškai“ bendrauti su įstatymus leidžiančia ir juos įgyvendinančia valdžia, nes LR įstatymuose buvo įtvirtintos diskriminuojančios nuostatos, vyravusios visuomenėje apie „asocialias“, o vėliau apie „socialinės rizikos šeimas“ ir „socialinės rizikos“, „delinkventinius ar delinkventinio elgesio“ vaikus. Net ir valdant konservatoriams su liberalais rengiant LR Seimo patvirtintą įstatymą dėl Lietuvos respublikos šeimos politikos koncepcijos, tokios diskriminacinis šeimų rūšiavimas dar kartą buvo įtvirtintas, žinoma, su šeimų organizacijų pritarimu.

Labai aiškiai surūšiavus žmones, šeimas ir jų vaikus, pagalba iš visuomenės ir bendruomenės buvo surūšiuojama: prastoms šeimoms ir prastiems vaikams tinka ir prastos paslaugos, ir prasta pagalba. Tokių etikečių kartojimas tapo lopšine visuomenei ir pelningu verslu, kai kurioms žiniasklaidos kampanijoms. Niekas labai visuomenėje nesigilino (išskyrus keletą mokslininkų ir profesionalių darbuotojų) kokia iš tikrųjų tų šeimų ir vaikų gyvenimo realybė, kas vyksta su jų gyvenimais, kaip įgyvendinamas „geriausias vaiko interesas”, kuris niekada nebuvo aprašytas jokiame įstatyme.

Visuomenė „dėl šventos ramybės“ buvo sudalinta į atskiras kastas, todėl tik retose bendruomenėse ir tik retkarčiais socialiniai darbuotojai stengėsi, tokią diskriminaciją mažinti. Buvo sukurtos specialios programos šioms šeimoms ir vaikams, nesigilinant į priežastis ir tikrus poreikius: nemokamas maitinimas, kuris diskriminuoja vaikus pagal socialinį statusą, net ir tas dar buvo suskirstytas į papildomą „socialinės rizikos vaikams“. Taigi, tam tikras paslaugas galėjai gauti tik atsidūręs šitoje „raupsuotųjų“ grupėje, bet ir tik tam tikros kokybės.

Prisimenu labai aiškų vieną SADM pareigūno nusistebėjimą, kad jei bus teikiama kiekvienam vaikui reikalinga pagalba, bus suardoma „natūrali“ visuomenės struktūra, arba kito ganėtinai žymaus politiko ir administratoriaus nusistebėjimas „kažin kodėl tie mūsų žmonės pasirenka tokį sunkų benamio gyvenimą?“, nors niekuomet ir nieko geresnio tiems žmonėms nepasiūlė. Buvo kuriami getai: dienos centrai vaikams iš socialinės rizikos šeimų, namai tik socialinės rizikos šeimoms, socialiniai būstai apleistuose bendrabučiuose, benamių nakvynės namai, į kuriuos patekti dar reikėjo gauti leidimą iš savivaldybės ir t. t. , nes „tokiems“ žmonėms gerai bus ir tokia pagalba. Tik kaip gali būti išugdomi kitokie vaikai, jei tokia sistema pilnai įvertinta atsikartojimui: toliau vaikų namai ir vėl benamystė, infantilumas ir atskirtis. Ir taip jau kelinta karta.

Nepaisant to, kad 2003 m. buvo priimta Valstybės vaiko gerovės politikos koncepcija, galiojanti ir šiuo metu, visus 15 metų politinės valdžios ir administracijos buvo užsiėmusios kitais „daug svarbesniais“ klausimais: negu savo šalies vaikų ir jų tėvų gerovė. Nors vaikų su negalia integravimo į mokyklas įstatymas priimtas 1992 metais iki šiol daugelis mokyklų nepriima tokių vaikų mokytis kartu su visais, skiria namų mokymą, neatitinkantį vaikų ugdymosi poreikių ir uždaro vaikus nuo bendros socializacijos. Turtingiems tėvams atsirado privačios mokyklos ir darželiai, o vargšai, su negalėmis, tegul gauna varganą išsilavinimą. Tai kur čia vaikų nediskriminavimas pagal socialinį statusą? Idėjos, reikalavimai, kad kiekvienai šeimai reikalinga sudaryti vaiko dienos priežiūros ir geros kokybės galimybes, po valstybinės vaikų darželių sistemos suardymo, pradėjo rastis tik paskutiniaisiais metais, nors net verslininkai daug anksčiau dėl to tarėsi su vyriausybėmis. Tačiau dar daugelyje savivaldybių yra tik idėja, o ne vaikų ir šeimų teisė gauti tokias paslaugas kiekvienam vaikui.

Prasidėjus Vaikų ir asmenų su negalia globos pertvarkos reformai, Europos socialinio fondo lėšos atsivėrė „upeliais“… ir kas buvo arčiau jų galėjo ir gali gerai ir jų „atsigerti“. Papildomai prisijungė ir Norvegijos fondai, kurie ir lig šiol finansavo tiesiogiai Žmogaus teisių stebėsenos institutą, kurio atstovai tapo politiniais veikėjais. Taigi radosi gera galimybė pasinaudojant lėšomis parengti naują įstatymą ir turėti pinigų Matuko mirties atveju sukelti žiniasklaidą, nors tokių vaikų mirčių iki tol buvo šimtai, bet nebuvo tokių pinigų.

Taigi, kas yra gerai, kad buvo parengtas tas įstatymas? Pirmiausiai tai, kad nebeliko šeimų rūšiavimo, toliau, kad didinama savivaldybės institucijų ir tarnybų atsakomybė už paslaugų šeimoms ir vaikams organizavimą, nors ji jau buvo nurodyta Socialinių paslaugų įstatyme, kurį daugelis savivaldybių ignoravo. Kritikuojamame įstatyme yra daug spragų, kad ir kaip gerai apmokama žiniasklaida su tam tikrų organizacijų pagalba stengtųsi neigti ir ignoruoti kitas nuomones. Jau pats įstatymo pavadinimas yra beprasmis, kai galioja ratifikuota JT Vaiko teisių konvencija. Tokiu pačiu pavadinimu yra tik Rusijos federacijos įstatymas, nei viena kita Europos šalis tokio neturi.

Dabar, kai įstatymas jau gali paliesti bet kurią šeimą, atsibudo ir mūsų visuomenės stipresnių šeimų, turinčių geresnį išsilavinimą ir išteklius potencialas, kuris pasitelkdamas profesionalias žinias ir gebėjimus atskleidžia jau egzistuojančios ir naujai kuriamos sistemos vilkduobes, žaizdas ir spragas. Pagaliau atsirado galimybė gerinti sistemą, mažinti diskriminaciją, kai skiriamos blogos paslaugos „blogoms“ šeimoms su „blogais“ vaikais.

Dabar jau ir politikams, praktikams ir kitiems specialistams drąsiau ginti savo požiūrius ir pristatyti pataisas įstatymui, nes nereikia solidarizuotis su „rizikinėmis šeimomis“ ar tapti tos pačios etiketės, kaip ir socialiniai darbuotojai dirbę su šios grupės šeimomis buvo vadinami „rizikiniais“ nešiotojais. Nors šališka žiniasklaida labai stengiasi prikabinti naujas etiketes „vaikmušių“ ir t.t. Tikrai sveikintinas piliečių atsibudimas.

Tad labai keistai atrodo LR formalios žiniasklaidos parinkimas tik tų kalbėtojų, kurie gina tikrai netobulą nuo pat jo pavadinimo įstatymą ir esamą sistemą, ir neleidžia atverti tos sistemos piktžaizdes, kas leistų greičiau sveikti ir sistemai, ir visai visuomenei. Kaip greitai pamiršusios savo virkavimus dėl Lietuvos pilietinės visuomenės neaktyvumo vėl dusinančios piliečių pliuralizmą ignoravimu ir visuomenės klaidinimu. Tikrai demokratinės visuomenės leidžia net ir radikalias mintis ir idėjas, tam, kad atsirastų solidarumas, bendruomeniškumas ir tie visuomenės ryšiai, kurie gali sudaryti saugius tinklus kiekvieno vaiko ir asmens saugumui visuomenėje.

Skaitykite daugiau

Dalija Snieškienė yra Vytauto Didžiojo universiteto docentė.

Vyksta studijų mainų konkursas ne ES šalyse

Tarptautinių ryšių departamentas kviečia universiteto studentus dalyvauti konkurse studijų mainams į ne ES šalis pagal Erasmus+ arba VDU dvišalių mainų programas.

Studentai, norintys dalyvauti konkurse, el. atrankos anketą (Outgoing – Application for Bilateral and Erasmus Study Exchange (non-EU countries)) Japonijos universitetams turi pateikti iki 2019 m. vasario 17 d., kitiems universitetams – iki 2019 m. vasario 25 d.

Daugiau informacijos rasite čia.

Mokslininkas: apie 800 tūkst. lietuvių gyvena skurde arba ant skurdo ribos

INTERVIU SU EKSPERTU 💡

Migracija – viena jautriausių ir sudėtingiausių temų Lietuvoje, neatsiejama nuo prekybos žmonėmis, protų nutekėjimo, nacionalinio saugumo ir kitų klausimų.

#VDU Demografinių tyrimų centro ir Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas, nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ vadovas, migracijos ekspertas dr. Karolis Zibas teigia, jog migrantas migrantui nelygu – IT specialistai iš Indijos ar britai, persikėlę į Lietuvą, šalyje jaučiasi geriau, nei sirai iš pabėgėlių stovyklų. Ir atvirkščiai – po „Brexit“ Londone emigrantai iš Rytų Europos susiduria su didesne neapykanta, nei kiti europiečiai.

Migracija – viena jautriausių ir sudėtingiausių temų Lietuvoje, neatsiejama nuo prekybos žmonėmis, protų nutekėjimo, nacionalinio saugumo ir kitų klausimų. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Demografinių tyrimų centro ir Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas, nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ vadovas, migracijos ekspertas dr. Karolis Žibas teigia, jog migrantas migrantui nelygu – IT specialistai iš Indijos ar britai, persikėlę į Lietuvą, šalyje jaučiasi geriau, nei sirai iš pabėgėlių stovyklų. Ir atvirkščiai – po „Brexit“ Londone emigrantai iš Rytų Europos susiduria su didesne neapykanta, nei kiti europiečiai.

– Kokie visuomenės nuomonės tyrimai yra atliekami, kalbant apie požiūrį į imigraciją Lietuvoje?

– Tokių tyrimų išties trūksta, bet vertėtų atskirti nuomonę nuo to, kaip visuomenė iš tikrųjų priima imigrantus šalyje. Neapykantos nusikaltimų atžvilgiu, mes dar geroje situacijoje, lyginant su Rytų Europa – Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovėnija. Lietuvos problemos daugiau apsiriboja neapykantos kalba, tuo tarpu minėtos šalys jau nuėjo neapykantos nusikaltimų keliu. Kalbant apie priėmimą ir požiūrį, reikia suvokti, kad Lietuvoje darbo migrantas iš Ukrainos nėra tas pats, kas čečėnas pabėgėlis iš Grozno. Jis yra tas pats žmogus, bet visuomenės nuostatose formuojasi labai skirtingi suvokimai apie baltaodį darbo migrantą ir politinį pabėgėlį iš musulmoniškos šalies. Taigi, nėra vienareikšmiško atsakymo – lygiai taip pat, kaip ir sunku nusakyti, kaip jie čia gyvena. Britas iš Londono turbūt Lietuvoje gyvena gerai, taip pat turbūt oriai įsikūrė ir IT specialistas iš Indijos, bet ilgųjų reisų vairuotojas iš Ukrainos gyvena ne taip gerai, o iš Turkijos pabėgėlių stovyklos atvykęs Sirijos pilietis su potrauminiu sindromu – gal ir visai prastai. Mums nereikia keliauti labai toli – pažiūrėkime, kas vyksta po „Brexit“, kokia yra neapykanta Rytų europiečiams. Ir tai nėra rasizmas, nes ties procesai vyksta tarp tos pačios rasės asmenų. Čia įsijungia socialinis statutas visuomenėje, socialinis (ne)saugumas, populizmas, post-tiesos visuomenės elementai ir kt.

– Į Lietuvą atvyksta daug darbo migrantų iš Ukrainos. Kaip manote, ar esamų darbo vietų užpildymas pigia jėga išspręs šalies demografines problemas?

– Aišku, užpildys darbo vietas, tik klausimas: kas, kaip ir kokia kaina? Pavyzdžiui, Katare tikrų piliečių yra maždaug 15-20 proc., o daugiau nei 80 proc. yra migrantai, kurie dirba viską, ko nenori turtingi katariečiai. Šių migrantų mirtingumas kelia siaubą. Statant Sočio žiemos olimpinių žaidynių stadioną Rusijoje, žuvo daugiau nei 60 darbo migrantų, jau nekalbant apie aukų skaičių statant futbolo stadioną Katare. Taip, migracija sprendžia problemas, kuriama infrastruktūra, statomi stadionai, tik kyla klausimas – kas vardan to yra aukojama? Tai nebūtinai yra prekyba žmonėmis ar moderni vergovė, bet tai apima išnaudojimą ir tai, kaip neoliberali ekonomika sukuria vergovę, kuri veikia globaliame migracijos procese. Faktas, jog imigrantai, atvykstantys į Lietuvą, sprendžia ir demografijos, ir ekonomikos, ir mokesčių, ir net senėjimo problemas – bet tai nebus už dyką. O tai reiškia, kad liberalizuojant imigracijos politiką labai svarbu sukurti darbo ir gyvenimo sąlygų stebėjimo mechanizmą, kuris mažintų išnaudojimą ir prekybą žmonėmis.

Skaityti daugiau

„Erasmus+“ patirtis Kanadoje: viskas atrodė kaip amerikietiškame filme

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventė Indrė Kurkulytė šiuo metu gyvena ir dirba Niujorke. Šis miestas nėra pirmoji jaunos merginos profesinė patirtis Šiaurės Amerikos žemyne – „Erasmus+“ dvišaliai mainai jai padėjo ne tik sustiprinti anglų kalbos žinias, bet ir sėkmingai baigti magistrantūros studijas. „Kai palieki viską aplink, atrandi save su savo nuostatomis, požiūriais ir visus juos kvestionuoji naujoje aplinkoje“, – apie tarptautines patirtis pasakoja Indrė.

Kaip pasirinkote Organizacijų psichologijos studijas VDU?

Psichologija visada buvo mano aistra. Po bakalauro studijų atėjo metas pasirinkti konkretesnę psichologijos kryptį. Nebuvau visiškai tikra, kuri sritis man labiausiai tinka, todėl rinkausi organizacinę psichologiją, nes ši kryptis yra viena plačiausių bei turi labai daug pritaikomumo galimybių. Visada įsivaizdavau save dirbant didelėje organizacijoje, besisukant tarp žmonių.

Kas buvo įdomu studijuojant magistrantūroje?

Turbūt labiausiai patiko tai, kad mūsų grupė buvo nedidelė ir bendravimas su dėstytojais buvo artimas. Dėstytojai turėjo daugiau galimybių perteikti savo patirtį. Turėjome užtektinai laiko diskusijoms, klausimams, kurie buvo mums įdomūs.

Kaip nusprendėte išbandyti „Erasmus+“ dvišalių mainų studijas Kanadoje?

Bakalauro studijų metu nemažai keliavau su „Erasmus“ programa, todėl ir studijuojant magistrantūroje pradėjau domėtis išvykimo galimybėmis. Iš kitų studentų teko išgirsti apie išvykimo už Europos ribų galimybes. Pirmiausiai, ieškojau informacijos internetiniame puslapyje, vėliau nuvykau į tarptautinį studentų biurą. Ten mane labai maloniai priėmė ir papasakojo apie galimybes išvykti. Pasirinkau Kanadą, nes ši šalis ne tik gali pasigirti nuostabia gamta, bet taip pat joje kalbama anglų kalba (išskyrus Kvebeką). Žinojau, kad geros anglų kalbos žinios bus privalumas ateityje ieškant darbo.

Kokiame universitete mokėtės, kuriame mieste gyvenote? Kokie kultūriniai skirtumai patraukė Jūsų dėmesį? Ar studijos Kanadoje skyrėsi nuo lietuviškos aukštojo mokslo sistemos?

Gyvenau Redžainos mieste ir mokiausi jo vardu pavadintame universitete (angl. University of Regina). Nors tai Saskačevano provincijos sostinė, šis miestas yra pakankamai mažas – mažesnis už Vilnių ar Kauną. Tikriausiai vienas įdomiausių dalykų buvo tai, jog aplink universitetą buvo įsikūręs studentų miestelis. Viskas atrodė kaip amerikietiškame filme: įvairios sporto komandos, bendruomenės.

Kanadiečiai tikrai labai mandagūs. Dar įdomu tai, jog Šiaurės Amerikoje dažnai pokalbis prasideda klausimais: „Tai iš kur esi? Iš kur atvyko tavo protėviai?“. Lietuvoje ar Europoje tokie klausimai pasitaiko daug rečiau, o čia visi turi labai įvairias šeimos istorijas.

Studijų formatas taip pat šiek tiek skiriasi: pavyzdžiui, mokiausi tris dalykus. Statistikos paskaitos vyko panašiai kaip ir Lietuvoje. Vienas iš pasirinktų dalykų buvo „Kūdikių raida“, kurio paskaitose vyko vien diskusijos. Susėsdavome ratu ir diskutuodavome apie perskaitytą straipsnį. Paskutinis pasirinktas dalykas buvo „Kūrybiškumas, inovacijos ir antreprenerystė“. Šis seminaras buvo patyriminis. Tai reiškia, jog mokymasis vyko per praktiką. Beveik kiekvieno seminaro metu mes būdavome suskirstyti į grupes ir atlikdavome užduotį, susijusią su kūrybiškumu ar inovacijomis. Man patiko mokytis įvairiais būdais ir formatais. Manau, jog tai padeda geriau suprasti, koks mokymasis tau yra priimtiniausiais, kaip geriausiai supranti ir įsimeni informaciją.

Kas labiausiai patiko mainų metu? Kokios patirties įgijote, ko išmokote iš jos?

Labiausiai patiko pamatyti kitą šalį, pažinti jos kultūrą. Niekur kitur nesužinai ir neišmoksti apie kitą šalį tiek daug, kaip gyvendamas joje. Kalbant su vietiniais pradedi suprasti subtilias detales, juokelius bei iššūkius, su kuriais jie susiduria. Pradedi jausti šalį bei kultūrą. Tai labai praplečia suvokimą bei akiratį. Džiaugiuosi studijomis Kanadoje ir dėl to, jog tai anglakalbė šalis. Tai padėjo pagerinti savo anglų kalbos įgūdžius.

Kanadoje užmezgėte profesinius ryšius su dėstytoju, kuris vėliau padėjo Jums vykdant magistrantūros baigiamojo darbo tyrimą. Papasakokite plačiau, kaip sekėsi su šiuo darbu?

Mano darbo tema buvo internetinio dykinėjimo, organizacinio įsipareigojimo ir moralinės kompetencijos sąsajos. Vos atvykus į Kanadą tarptautinių studentų kuratoriai patarė mums prisistatyti dėstytojams, pasakyti iš kur atvykome ir kad esame tarptautiniai studentai. Kitaip nei Europoje, kur dažnai akivaizdu, jog esi „Erasmus“ studentas, mes buvome tokie patys kaip ir kanadiečiai. Mano statistikos dėstytojas buvo vienas nuostabiausių, kokius teko sutikti. Jis ne tik puikiai išmanė savo sritį, bet ir sugebėjo linksmai, įdomiai pateikti tokį iš pažiūros nepatrauklų dalyką kaip statistika. Vos prisistatę mes pradėjome kalbėti apie Lietuvą ir mano studijas ten. Taip pat, kadangi tuo metu rašiau savo baigiamojo darbo projektą, jis mielai sutiko pakonsultuoti, kokius statistinius metodus būtų geriausia naudoti tikrinant savo hipotezes. Net ir grįžus atgal į Lietuvą jis konsultavo mane statistiniais klausimais bei padėjo pastebėti įdomių įžvalgų mano rezultatuose.

Po studijų baigimo, praėjusių metų rudenį išvykote į Amerikos megapolį Niujorką. Ką šiuo metu veikiate šiame mieste, kodėl pasirinkote būtent jį?

Atvykau į Niujorką metų trukmės stažuotei. Mano stažuotę finansuoja Baltijos–Amerikos Laisvės fondas (BAFF, Baltic American Freedom Foundation). Organizacija apmoka visas išlaidas: bilietus, gyvenimą, vizą, draudimą.

Šiuo metu atlieku praktiką viename startuolyje. Esu klientų sėkmės vadybininkė (angl. Client Success Manager). Tai pozicija, kurioje tiesiogiai bendrauju su klientais, padedu jiems geriau suprasti mūsų produktą, kaip juo naudotis bei gauti daugiausiai vertės. Kiekvieną dieną mokausi JAV verslo bei bendravimo su klientais subtilybių.

Pasirinkau šį miestą, nes jis kupinas gyvybės, pulsuojantis. Būnant Niujorke visada esi įvykių sūkuryje. Taip pat jis pilnas kultūrų, įvairių tautybių, tad pasijusti čia kaip namie labai paprasta.

Kas sunkiausia ir įdomiausia šiame mieste?

Sunkiausia, kad reikės išvykti. O įdomiausia, kad šie metai, tikriausiai, yra laikotarpis, per kurį išmokau daugiausiai iki šiol. Visiems kartoju, kad Niujorkas yra miestas, kuriame atgimsti kaskart iš naujo. Tokia gausybė žmonių, daugybė talentų, istorijų. Čia tiesiog neįmanoma nuobodžiauti. Viskas gyva, juda.

Kaip tarptautinės patirtys prisideda tiek prie Jūsų profesinės veiklos bei kokią reikšmę tai kuria asmeniniame gyvenime?

Pirmiausia, šiuolaikinėse darbovietėse anglų kalba nebėra privalumas, tai būtinybė. Tarptautinė patirtis leidžia tobulinti anglų kalbos žinias ir drąsiai jaustis dedant minimalų kiekį pastangų. Esi priverstas kalbėti angliškai, tad natūraliai kasdien mokaisi ir gerini šios kalbos žinias. Labai naudinga pamatyti, kaip verslas ar mokslas vystomas svetur. Tai suteikia daug naudingų įžvalgų, leidžia išmokti naujų dalykų bei pasisemti patirties. Nuolat susipažįstu su nuostabiais žmonėmis, gyvenančiais įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Tai išties padeda naikinti šalių, kultūrų sienas. Visi mes esame labai panašūs – ar būtume iš Europos, ar iš Irano, ar iš Meksikos. Visi dalinamės tais pačiais žmogiškais bruožais, norais, svajonėmis. Man kiekvienas išvykimas į kitą šalį yra iššūkis. Palikti viską, kas yra sava ir pažįstama, ir išvykti kažkur kitur nuostabiai parodo, kas iš tikrųjų esi. Kai palieki viską aplink, atrandi save su savo nuostatomis, požiūriais ir naujoje aplinkoje visus juos kvestionuoji. O kartais kaip tik – labai ryškiai pamatai kultūros įspaudus savo asmenybėje, nes gali iki nukritimo ginčytis dėl vertybių, kurios tau buvo įdiegtos dar vaikystėje. Man laikas svetur yra savęs atradimo laikas, laikas sau.

Kokie Jūsų ateities planai – ar galvojate savo ateitį sieti su Lietuva, ar visgi dar norite išbandyti save svetur?

Po stažuotės dvejiems metams grįšiu į Lietuvą (toks reikalavimas pagal stažuotės sutartį), todėl kurį laiką realizuosiu save gimtinėje. O kaip vėliau bus, laikas parodys.

Ko palinkėtumėte galvojantiems, bet abejojantiems išbandyti „Erasmus+“ programą?

Labiau norėčiau ne palinkėti, o pasidalinti asmenine patirtimi: geriausias ir prasmingiausias mano studijų laikas buvo praleistas išvykus studijuoti kitur. Tai praturtina studijas kaip niekas kitas.

Emigracijos variklis ūš, kol išgyventi Lietuvoje bus iššūkis

Vyriausybei žadant sustabdyti gyventojų skaičiaus mažėjimą, mūsų šalis ir toliau „traukiasi“. Tai lemia ne tik mažas gimstamumas, bet ir didelė emigracija. Ekspertė skeptiškai vertina valdiškus sprendimus demografinėms problemoms spręsti, pabrėždama, kad kol darbo pajamos nebus orios, lietuviai trauks svetur.

Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro vadovė, profesorė Vlada Stankūnienė sako, kad tyrinėdama naujausią demografinę statistiką nejaučia didelio džiaugsmo. Nors žvelgiant į 2017 ir 2018 metų duomenis, regis, būtų galima lengviau atsikvėpti, ypač jei imsime bendriausius rodiklius, tarkime, gyventojų skaičiaus pokytį, migracijos neto ir panašiai. Tačiau, anot demografijos ekspertės, vertinant pasikeitimus ilgesniuoju laikotarpiu, vaizdas atrodo labai dramatiškas.

Pozityvumo mažai

V. Stankūnienės teigimu, gyventojų skaičius priklauso nuo gimusių ir mirusių, emigravusių ir imigravusių asmenų skaičiaus. „Jeigu žiūrėsime į pirmąją dedamąją, akivaizdu, kad gimusių skaičius dar labiau sumažėjo. Pastaruosius porą metų turime nelabai pozityvius pasikeitimus. Mirtingumas mažėja jau dešimt metų, vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja. Galų gale iš paskutinės vietos pagal vyrų mirtingumą Europos Sąjungoje (ES) pakilome į priešpaskutinę. Pasikeitimas pozityvia linkme, bet tai – ne didžiulis proveržis. Galiausiai palyginus gimusių ir mirusių skaičių, matysime, kad gyventojų sumažėjo daugiau nei 11 tūkstančių. Apie dešimt metų mirusiųjų būdavo 9–11 tūkstančių daugiau nei gimusių. Tad čia tikrai nėra proveržio“, – konstatavo ji.

Neigiamas migracijos neto pernai tikrai labai sumažėjo. Dėl emigracijos ir imigracijos skirtumo gyventojų skaičius sumažėjo tik 3,3 tūkstančiais. „Atrodytų, kad tai labai įspūdingi skaičiai. Ypač palyginus su 2017 ar ankstesniais metais, kai tas minusas buvo virš 20 ar 30 tūkstančių. Tačiau absoliučiais skaičiais pernai emigravo 32 tūkstančiai gyventojų. Emigracijos mastai tebeišlieka dideli. Didėja grįžtamoji migracija. Tačiau vėlgi žiūrėkime į ilgalaikę perspektyvą. Grįžtamoji migracija 2013, 2014, 2015 metais buvo gerokai didesnė, siekė apie 20 tūkstančių žmonių, kai pernai sugrįžo 16,6 tūkstančiai emigrantų“, – pabrėžė V. Stankūnienė, pridurdama, kad šiuos migracijos procesų pagerėjimus dabartiniu metu daugiausia lemia ne vidiniai, o išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES.

Svetur gena geresnio gyvenimo viltis

V. Stankūnienės nuomone, pakeisti neigiamas demografines tendencijas yra sunku. Nors politikai deklaruoja siekiantys didinti gimstamumą šalyje, politiniai užkalbėjimai tam įtakos neturi. „Yra įrodyta ir kitų šalių gerosios praktikos rodo, kad tam, jog šeima išgyventų, reikalingi du dirbantieji ir du darbo užmokesčiai. Būtinos sąlygos, kad tėvai galėtų dirbti ir uždirbti bei kartu auginti vaikus. Tam reikalingos vadinamosios viešosios arba su vaikų priežiūra, ugdymu, mokymusi susijusios paslaugos. Ne tik ikimokyklinio, bet ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Jos turi būti prieinamos, pigesnės ir kokybiškesnės. Valstybės labiau subsidijuojamos. Orientuotis reikia į tai. Šeimai išmokami „vaiko pinigai“ dar nebūtinai pateks vaikui ir sumažins jo auginimo kaštus. Dabar einama ne ta linkme, ne ten dedami akcentai“, – įsitikinusi demografijos ekspertė.

„Kosmetiniais“ sprendimais politikai nepažabos ir emigracijos. V. Stankūnienė kartoja, kad žmonės išvyksta svetur būtent dėl ekonominių priežasčių. „Tam, kad kiekvienas individualiai ar šeima gyventų ir išgyventų, būtinas pakankamas darbo pajamų standartas, leidžiantis užtikrinti ne tik pačias minimaliausias bazinių poreikių išlaidas, bet ir būsto įsigijimas ir t.t. Kol šito nėra, ir toliau veiks išstumiantieji veiksniai, vyks geresnio gyvenimo paieškos jei ne Jungtinėje Karalystėje, tai kažkur kitur. Jaunimas nori gyventi, turėti šeimą, auginti vaikus ir bent jau pagal bendrą šalies išsivystymo bei gerovės lygį užtikrinti tam tikrą savo šeimos gerovę“, – sakė ji.

Skelbiamas konkursas STUDIJOMS pagal Erasmus+ programą 2019-2020 akademiniams metams

Nori įgyti tarptautinės studijų patirties, patobulinti užsienio kalbų žinias, tapti tarptautinės bendruomenės nariu bei VDU ambasadoriumi? Dalyvauk konkurse, pildyk el. atrankos anketą interneto svetainėje https://epasirasymas.vdu.lt -> Application form for outgoing students / Erasmus+ studies iki 2019 m. kovo 3 d. (23:59 val.).

Atrankoje gali dalyvauti visi VDU nuolatinių bei ištęstinių studijų studentai. Aktyviai dalyvauti konkurse kviečiame studentus su specialiaisiais poreikiais, kurie turi galimybę gauti papildomą finansavimą.

Atrankos rezultatai bus skelbiami 2019 m. kovo 13 d. VDU interneto svetainėje, taip pat kiekvienas atrankoje dalyvavęs studentas bus informuotas el. paštu.

Daugiau informacijos galima rasti čia.

SKELBIAMAS STUDENTŲ PRAKTIKOS KONKURSAS NE ES/EEE ŠALYSE

Tarptautinių ryšių departamentas kviečia visus universiteto studentus dalyvauti konkurse dėl galimybės atlikti praktiką ne ES/EEE šalyse ir gauti „Erasmus+“ programos arba VDU mobilumo stipendiją.

Studentai, norintys dalyvauti konkurse, el. atrankos anketą (Application form for traineeship in non-EU/EEE countries) turi pateikti iki 2019 m. balandžio 5 d. ne anksčiau kaip 2019-05-01 ir baigtis ne vėliau kaip 2019-08-31.

Apie atrankos rezultatus studentai bus asmeniškai informuojami el. paštu iki balandžio 12 d.

Atrinktiems studentams skiriama „Erasmus+“ arba VDU mobilumo stipendija. Šalių sąrašas, stipendijų dydis ir skaičius:

Erasmus+ stipendija

Šalis	Praktikos trukmė	Stipendijų skaičius	Stipendijos ir kelionės išmokos dydis
Bosnija ir Hercegovina	2 – 4 mėn.	3	700 Eur/mėn. + 275 Eur
Rusija	2 – 4 mėn.	2	700 Eur/mėn. + 275 Eur

VDU Mobilumo stipendija

Šalių grupė	Praktikos trukmė	Stipendijų skaičius	Stipendijos dydis
Šalys priklausančios Pietų Azijai, Rytų Azijai, Ramiojo vandenyno regionui, Vidurio rytams, Šiaurės Amerikai, Lotynų Amerikai ir Karibams	1-3 mėn.	8	650 Eur/mėn.
Šalys, priklausančios Europai (išskyrus ES ir EEE šalis, Turkiją, Makedoniją, Serbiją), Centrinei Azijai ir Afrikai.	1-3 mėn.	8	550 Eur/mėn.

Daugiau informacijos suteiks: Tomas Mickevičius

Tarptautinių ryšių departamentas

El. paštas: tomas.mickevicius@vdu.lt

Tel. nr.: 8 37 327 978

Adresas: V. Putvinskio g. 23, 207, Kaunas

Algis Krupavičius. Dvi diagramos, kurias verta prisiminti prieš būsimus rinkimus

Prieš kiekvienus rinkimus demagogijos srautas viešojoje erdvėje įprastai gerokai išauga. Šiais po-tiesos arba post-truth laikais jos kiekis, ko gero, didėja bent jau aritmetine progresija.

Dar daugiau, dabartiniais laikais atsirado nauja manipuliatorių rūšis – savimi įtikėję meluojantys demagogai , kurie patys ir patiki savo interpretacijomis. Dar blogiau, kad tų manipuliacijų centru tampa (čia švelniai, bet mažiau politiškai korektiškai kalbant, būtų „jau tapo“) pati jos Didenybė Valdžia. Ir visa tai vyksta pačiuose įvairiausiuose valdžios lygiuose ir skirtingiausiomis apraiškomis. Kaip bebūtų paradoksalu, bet kaip tik iš aukščiausios valdžios liejasi plačios manipuliacinės srovės arba melagingos naujienos (fake news). Mūsų laikų klasika čia, matyt, būtų D. Trumpas. Bet nemanykite, kad Lietuva yra kokia nors teigiama išimtis iš bendrų tendencijų. Anaiptol. Ir net priešingai. Dabartinė valdžia kaip tik turi daug paskatų kurti melagingas naujienas, nes jomis prisireikia pagrįsti ne vieną ir ne dvi vadinamas „reformas“.

O prieš rinkimus ir papildomų stimulų „gražiau atrodyti“ randasi, kad visais būdais rinkėjus patrauktų į savo pusę. Tikrovėje melagingas naujienas nuo tikrų atskirti nėra itin paprasta. Ką nors paneigti ir parodyti, kad viskas yra gerokai kitaip nei kieno nors sakoma, dažnai reikalauja ilgų įrodinėjimų ir gausybės alternatyvių faktų.

Skaitykite daugiau