Humanitarinė krizė kaip proga atnaujinti socialinės apsaugos sistemą žmogaus teisėmis

Koronaviruso plitimas auga, susirgimų ir mirčių kreivė pasaulyje ir Lietuvoje dar niekaip nesudaro prielaidų prognozuoti pandemijos mažėjimo arba pabaigos. Tad kalbos visuomenėje ir vyriausybės pastangos švelninti karantiną kol kas traktuotinos ne tiek kaip pandemijos suvaldymas, kiek kaip mūsų tikėjimas iš didelio noro, kitaip wishful thinking, kad karantinas baigtųsi kuo greičiau ir gyvenimas sugrįžtų į senas vėžes.
Pastarosiomis savaitėmis tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje sprogo globos institucijų burbulas. Paaiškėjo, kad didžiausi skaičiai susirgusiųjų koronavirusu ir mirusių dėl tos priežasties yra globos institucijose, kuriose apgyvendinti taip pavadinti rizikos grupės žmonės. Manoma, kad Jungtinėje Karalystėje globos institucijose mirė daugiau nei 7,5 tūkst. žmonių, Kanados įstaigoje „Residence Herron“ dėl savo sveikatos išsigandęs medicininis personalas paliko maisto ir vilties netekusius gyventojus vienus, kurie apleisti mirė dešimtimis. Visoje Kanadoje mirusiųjų nuo koronaviruso globos namuose skaičius gerokai viršijo tūkstantį.
JAV susirgimai koronavirusu ir mirtys pratrūko psichiatrinėse ligoninėse. Prancūzijoje mirčių skaičius dėl koronaviruso globos namuose artėja prie 6 tūkstančių. Didžiausiuose Italijos globos namuose, Milano „Pio Albergo Trivulzio“, per mėnesį nuo viruso mirė 190 žmonių, ką Italijos spauda pavadino žudynėmis. Laikoma, kad kone pusė visų susirgimų ir mirčių dėl koronaviruso Europoje įvyko globos namuose. Šiose šalyse, o taip pat JAV ir Ispanijoje, pradėti teisminiai tyrimai dėl mirčių globos namuose. Akivaizdu, kad dėl koronaviruso Europą ištiko pati rimčiausia humanitarinė krizė, kurioje labiausiai nukentėję yra patys pažeidžiamiausieji.
Šią savaitę sužinojome apie masinius užsikrėtimus ir mirštančiuosius Klaipėdos hospise. Sveikatos apsaugos ministras situaciją vertina kaip skandalingą ir kelia klausimą dėl įstaigos atsakomybės, tačiau nemato nieko skandalingo ir nekelia klausimo dėl valstybės atsakomybės sudaryti sąlygas savo piliečiams mirti pagarbiai, oriomis sąlygomis, o ne kaip apleistoms aukoms. Iš viso Lietuvoje globos namuose gyvena apie 6500 suaugusių žmonių, neįgaliųjų ir pagyvenusių asmenų. Yra globos institucijų, kur gyvena ir 100, ir 200, ir 300, o didžiausioje – net 400 asmenų. Žinia, kad Vyriausybė ėmėsi priemonių izoliuoti globos namus, tačiau kyla labai daug klausimų, ką reiškia tokia izoliacija nuo visuomenės. Ar žmonės bus užrakinti savo kambariuose, kuriuose geriausiu atveju gyvenama dviese, tačiau daug kur ir po kelis? Kaip tinkamai bus užtikrinama globos namų gyventojų apsauga ir fizinė distancija šiose institucijose, tačiau išsaugotas jų ryšys su pasauliu, su kitais žmonėmis, su artimaisiais?
Žinia, virusas nenusileidžia iš dangaus – į globos institucijas jis patenka per darbuotojus, kurie yra potencialūs viruso užnešėjai. Kaip užtikrinama darbuotojų sauga, įskaitant kaukes, pirštines ir dezinfekcinius skysčius, kad šie apsaugotų ir globos namų gyventojus? Akivaizdu, kad globos namai tampa atvira žaizda, kurios politikai vengia, nes apsaugos sprendimams niekaip nebuvo pasiruošta. Bet svarbiausia – globos institucijos, įskaitant grupinių gyvenimo namų statybas neįgaliesiems, laikyta bene pagrindine socialinės politikos priemone.
Tačiau ne tik globos institucijos tampa didele koronaviruso grėsmės zona. Lietuvoje per bene pusantro šimto tūkstančių darbingo amžiaus neįgaliųjų gyvena ne institucijose, bet bendruomenėje, didelė dalis jų yra priklausomi nuo jau seniai pensijoje esančių tėvų, kurių dažniausiai yra tik mama, ir kurie dažnai serga lėtinėmis ligomis. Visi jie patiria labai aukštą koronaviruso grėsmę, o atsižvelgus į karantino sąlygotus sveikatos sistemos apribojimus, šie žmonės patiria ir socialinio apleistumo grėsmę. Ar buvo susisiekta su kiekviena šeima, namuose auginančia ir/ar prižiūrinčia negalią turintį narį, dėl jų poreikių pagalbai ir viešosioms paslaugoms, kad jie galėtų saugiai įveikti pandemiją ir karantino sukeltus suvaržymus? Kas įvyks ištikus labai tikėtinam globėjo sveikatos sutrikimui ir jam patekus į ligoninę? Kas pasirūpins namuose likusiu negalią turinčiu asmeniu? Galiu hipotetiškai samprotauti, kad toks žmogus bus išvežtas iš namų į globos instituciją. Kas įvyks, išplėšus neįgalų asmenį iš jam įprastos namų aplinkos ir jį įkėlus į naują ir svetimą globos institucinę aplinką? Čia globos ratas užsidaro institucinėje globos sistemoje, kuri tapo ypatingos, net mirtinos grėsmės valstybės pagalbos neįgaliesiems ir senyvo amžiaus žmonėms židiniu.
Nebereikia įrodinėti, jau seniai yra įrodyta, kad globos institucinė sistema ir vaikams, ir suaugusiems yra žalinga jų raidai ir sveikatai, kad globos institucijose yra labai didelė rizika patirti prievartą bei apleistumą. Tarptautiniai žmogaus teisių standartai, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, kurią įgyvendinti yra įsipareigojusi ir Lietuva, aiškiai nusako valstybių įsipareigojimus suteikti pagalbą neįgaliesiems ne specializuotose aplinkose, kas yra globos institucijos, o bendruomenėje, savo namuose.
Be to, Konvencija aiškiai nusako, kad pagalba neįgaliesiems gyventi bendruomenėje turi būti asmeninio pobūdžio, tai yra, atsižvelgiant į asmeninius poreikius būtinai pagalbai. Ar ir kaip Lietuvos valstybė koronaviruso ir karantino aplinkybėmis teikia pagalbą negalią turintiems žmonėms namuose? Ar ir kaip apsaugoti darbuotojai, teikiant pagalbą neįgaliesiems namuose? Kaip valstybinės institucijos apklausė gyventojus, kokia jiems pagalba yra būtina apsisaugant nuo koronaviruso karantino aplinkybėmis? Ar ir kaip bus užtikrinta teisė gyventi savo namuose neįgaliam šeimos nariui, jei jo ar jos globėjas dėl savo ligos pateks į ligoninę?
Panašu, kad Lietuva neturi plano. Kaip ir neturėjo realaus plano, kaip pavojingose ir ekstremaliose situacijose apsaugoti pačius visuomenės pažeidžiamiausius, įskaitant neįgaliuosius ir jų šeimos narius. Pagal tarptautinę humanitarinę ir tarptautinę žmogaus teisių teisę, o ypač Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 11 straipsnį, valstybės imasi visų būtinų priemonių, kad užtikrintų neįgaliųjų apsaugą ir saugumą pavojingomis situacijomis, įskaitant ginkluotus konfliktus, humanitarines krizes ir stichines nelaimes.
Mano žiniomis, jokio tokio ekstremalių situacijų ir humanitarinių krizių valdymo plano nėra, nors dar 2016 metais JT Neįgaliųjų teisių komitetas aiškiai rekomendavo Lietuvai, kad neįgalieji būtų įtraukti į reagavimo į nelaimes ir jų mažinimo planus įgyvendinant Sendajaus nelaimių rizikos mažinimo programą. Nesant ekstremalių situacijų ir humanitarinių krizių valdymo planų, kuriuose konkrečiai būtų numatomos apsaugos ir pagalbos priemonės visiems, bet ypač patiems pažeidžiamiausiems visuomenės nariams, belieka kovoti su nenumatytomis pasekmėmis, kas, kaip regima šiuo metu, veda į nesėkmes ir mirtis. Be efektyvaus rizikos valdymo plano valstybė dėlioja, kur pastatyti lovas susirgsiantiems žmonėms, bet ne kaip apsaugoti ir išsaugoti tuos, kurie dar nenusirgo ir yra padidintos rizikos susirgti aplinkybėse.
Šioje kritinėje neįgaliems asmenims situacijoje įžvelgiu netikėtą savaime susidariusią galimybę atiduoti Konvencijos (ne)įgyvendinimo skolą žmonėms su negalia ir jų šeimoms bei įgyvendinti asmeninę pagalbą bendruomenėje kaip vieną esminių neįgaliųjų teisių nuostatų. Kadangi tiek užsienio, tiek Lietuvos pavyzdžiai rodo, kad globos namai yra aukštos rizikos zona, ar tai būtų pandemija, ar tai bet kokia kita kritiškai pavojinga padėtis, kad jose apgyvendinti žmonės yra ypač pažeidžiami ir patiria mirtiną pavojų. Reformuodama globos įstaigas Lietuva pradėjo statyti mažus globos namus, dar pavadintus grupinio gyvenimo namais (apie tai jau esu ne kartą rašęs viešojoje erdvėje, antai: https://manoteises.lt/straipsnis/grupinio-gyvenimo-namuose-daugiau-zmogaus-teisiu-neatsiranda/?fbclid=IwAR0tiEQWL6rhHg3OeUEAZYbpW9OzWOjtgQe74-4qaMtM0nSqNbnXisSBgOc).
Iš esmės, tai jokia pozityvi reforma, tai tiesiog investicija į naujų, mažų globos namų statymą, užuot investavus į asmeninę pagalbą bendruomenėje. Koronaviruso sukelta humanitarinė krizė rodo, kad žmonių glaudus apgyvendinimas specialiai tam sukonstruotose vietose yra ypač, net mirtinai, pavojingas. Ar mūsų Vyriausybė, pradedant Socialinės apsaugos ministerija, galvoja bent tiek, kiek Rusijos sveikatos ir socialinės apsaugos ministerija, kuri nurodė išskaidyti globos institucijose apgyvendintus žmones į bendruomenę? Tiesa, nepavyko rasti informacijos, kokia ten pagalba bendruomenėje jiems bus suteikta. Tačiau būtina pripažinti, kad gyvenimas globos institucijose yra mirtinai pavojingas, ir nedelsiant sudaryti sąlygas neįgaliesiems gyventi bendruomenėje, suteikiant asmeninio pobūdžio pagalbą ir prieinamas bei pritaikytas viešąsias paslaugas. Asmeninio pobūdžio pagalba būtina ir kiekvienai šeimai, kurioje gyvena neįgalus asmuo, kad užtikrintų pagalbą jai karantino metu, o globėjui patekus į ligoninę ar net netekus jo – kad būtų suteikiama pagalba negalią turinčio asmens įprastoje vietoje, jo ar jos namuose.
Teko girdėti, kad kituose kraštuose imamasi priemonių dėl koronaviruso ir karantino darbo netekusius žmones perkvalifikuoti į asmeninius pagalbininkus. Asmeninė pagalba yra absoliučiai būtina, norint užtikrinti žmogaus teises, įskaitant neįgaliųjų teisę gyventi ne atskirtyje rizikų kupinose globos įstaigose arba pamirštiems namuose, o bendruomenėje, lygiai su visais bendruomenės nariais.
Būtina iš esmės ir nedelsiant atnaujinti ekstremalių situacijų ir humanitarinių krizių valdymo schemas, kad jose aiškiai atsirastų negalių įvairovė ir atitinkamos pagalbos priemonės fizinę, klausos, regos, intelekto ar psichosocialinę negalią turintiems žmonėms, taip užtikrinant jų lygiateisiškumą, jų žmogaus teises. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas yra išleidęs aiškias rekomendacijas, kaip šalis narė privalo reaguoti į kritines rizikos situacijas, antai, paskatinti globos institucijų pertvarką į bendruomeninės pagalbos formas, įskaitant asmeninę pagalbą namuose, sveikatos paslaugų prieinamumą lygiai su visais visuomenės nariais, karantine esančių asmenų aprūpinimą maistu ir apsaugos priemonėmis bei palaikant jų socialinius ryšius.
Būtinas išsamus ir tinkamas informavimas, aprūpinimas nuotolinės komunikacijos priemonėmis, kuo įvairesnis alternatyvių informacijos ir komunikacijos priemonių taikymas, ne tik gestų kalbos, bet ir supaprastintos kalbos ir net visiems suprantamų ženklų kalbos, kas ypač aktualu turintiems intelekto ar suvokimo sunkumų, antai, sergantiems demencija ar Alzheimerio liga. Šalys, vadovaujantis Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto rekomendacijomis, turi ypač atsižvelgti į negalią turinčių žmonių dėl koronoviruso ir karantino suvaržymų patiriamą skurdą, atitinkamai turi skirti būtiną pagalbą šiems žmonėms.
Valstybė deda daug pastangų skolintis milijonus gelbėti dėl pandemijos „lašinukų badmečiui neužsiauginusiam“ verslui. Tačiau stebina valdžios tyla dėl būtinos pagalbos rizikoje atidūrusiems negalią turintiems žmonėms ir jų šeimoms, ar bent jų pasidomėjimo ar apklausos, ar jie turi atsargoje kokį „lašinuką“ pandemijos „badmečiui“ ir kokios konkrečiai jiems reikia pagalbos.
Teisinės demokratinės valstybės prievolė yra pasirūpinti pažeidžiamaisiais piliečiais. Koronaviruso sukelta ir humanitarinė krizė parodo, kad valstybės rūpestis pažeidžiamaisiais tokiose krizėse yra ribotas, o dalis jų, ypač turinčių negalią, yra apskritai nematomi viešajame politiniame diskurse. Koronaviruso pandemija yra mirtinai pavojinga negalią turintiems žmonėms, ji atveria diskriminacines, bet įprastomis tapusias praktikas, kokios yra globos institucijos.
Kita vertus, pandemija yra ir netikėta, ir puiki proga esminiams sisteminiams pokyčiams – tai galimybė esminiam lūžiui pereiti nuo institucinės globos sistemos prie žmogaus teisėmis, bendruomenine asmenine pagalba grįstos socialinės apsaugos sistemos. Būtent šiandien yra palanki padėtis įgyvendinti asmeninio asistento normos reglamentavimą ir įgyvendinimą, perkvalifikuojant darbo netekusius žmones į slaugytojų, socialinių darbuotojų padėjėjus, kitas pagalbos teikimo profesijas.
Turime progą nedelsiant perkonstruoti ekstremalių situacijų ir humanitarinių krizių valdymo planus, kuriuose privalu numatyti konkrečias priemones, kaip bus apsaugoti vieną ar kitą negalią turintys žmonės ir jų šeimos nariai, kokią pagalbą jiems įsipareigoja teikti mūsų valstybė, atliepdama Konvencijos nuostatoms. Dėl koronaviruso ištikusi humanitarinė krizė gali tapti nepaprastai palankia proga pagaliau pradėti sisteminę žmogaus teisėmis grįstą reformą socialinės apsaugos sistemoje, atsisakant institucinės globos ir pereinant prie visiems pagal poreikį prieinamos integruotos ir asmeninės pagalbos bendruomenėje.

Politologas naujųjų partijų potencialo rinkimuose nenurašo: valdžios ir visuomenės „medaus mėnuo“ baigsis

Kol šalyje nebuvo paskelbtas karantinas, o koronavirusas atrodė kaip problema, svarbi nebent už nacionalinių sienų, Lietuvos politiniame žemėlapyje kūrėsi nauji politiniai dariniai. Tačiau politinę darbotvarkę iš esmės pertvarkiusi pandemija šiuo metu nieko gero nežada nei savo struktūrų dar sukurti nespėjusioms, nei į protesto elektoratą nusitaikančioms partijoms.

Visuomenė, rodo reitingai, toleruoja valdančiųjų pastangas dorojantis su krize, o ir erdvės politiniams debatams, leidžiantiems apie save pranešti ar tiesiog pasiekti nusivylusius dabartine vadžia, nėra.

Tačiau tokia situacija, teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius, dar nereiškia, kad rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose nauji politiniai dariniai ar protesto partijos neturi jokių šansų. Valdžios ir visuomenės „medaus mėnuo“ baigsis, teigia jis ir pabrėžia, kad dabartinė valdančiųjų matomumui palanki politinė atmosfera netruks pasikeisti.

Plačiau skaitykite…

Sociologė – apie 12 dalykų, priverčiančių religijas keistis ar keičiančių mūsų požiūrį į jas

BNS nuotr.

BNS nuotr.

Religija – ne vien sunormintas tikėjimas ar lengvai atpažįstamos praktikos: tai kiekvieno asmens savitai kuriamas santykis su anapusybe, o tai gali reikštis per nešiojamus religinius simbolius, mitybą, santykį su kūnu ir kitus kasdienius dalykus. LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“ sociologė Milda Ališauskienė pažymi, kad dabar vyrauja religinis individualizmas, dažniau religija ne paveldima, o pasirenkama.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė M. Ališauskienė aptarė dalykus, kurie keičia ar gali keisti religijas, lemia ar gali lemti požiūrio į religijas kaitą. Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ vedėja Guoda Pečiulytė.

Daugiau skaitykite…

Ar krizės ištikti piliečiai nepasigenda prezidento?

Koronaviruso krizės metu kasdien girdime ir matome Aurelijų Verygą, Saulių Skvernelį, netgi Dalią Grybauskaitę, tačiau Gitanas Nausėda tarsi lieka už kadro. Ar tokia nuosaiki prezidento pozicija yra pakankama?

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas Algis Krupavičius sakė, jog į dabartinį prezidento vaidmenį bei veiklas reikėtų žiūrėti per laiko prizmę:

„Prezidento vaidmenį pirmiausia apibrėžia Konstitucija. Pagal Konstituciją mūsų šalies prezidentas turi santykinai siaurus įgaliojimus. Prezidentas turi būti aktyvus užsienio politikos ir nacionalinio saugumo srityse. Be to, turi galimybę jungti, vienyti visuomenę, nes prezidentas yra vienintelis politinių galių lauke, kurį tiesiogiai išrenka piliečiai. Prezidentas tokių neformalių galių yra įgijęs, tačiau jei sugrįžtume prie koronaviruso krizės pradžios, G.Nausėda pradžioje dar ieškojo savo vaidmens ir veiklos. Nebuvo aišku, ką rengiasi daryti. Vienu metu atrodė labai pasyvus, paskui pamėgino būti aktyvesnis. Kelis kartus kreipėsi į visuomenę skirtingomis temomis, pasisakė žiniasklaidoje, tačiau trūko jam aiškios, konkrečios linijos ir žinių, ką nori pasakyti visuomenei krizės atveju.“

Skaitykite daugiau…

Algis Krupavičius. Kartelė Nr. 2, arba apie minimalius reikalavimus stojant į aukštąsias mokyklas

Kelis mėnesius iš eilės viešąją erdvę drebino diskusijos apie Seimo rinkimų slenksčio proporcinėje dalyje (ne)sumažinimą. Nemažai ten iečių sulaužyta, bet rezultatas yra status quo arba viskas liko taip, kaip buvę.

Pastaruoju metu (nors ženkliai tyliau) viešojoje erdvėje girdisi balsų apie kitą „kartelę“ – minimalių reikalavimų stojantiesiems į aukštąsias mokyklas (ne)sumažinimą. Realiai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) jokios minimalių reikalavimų kartelės nemažina, o tik atsisako 2019 metų eksperimento, kai iš stojančiųjų buvo reikalaujama skaičiuoti trijų privalomų egzaminų – lietuvių kalbos ir literatūros, užsienio kalbos ir matematikos – aritmetinius vidurkius. Šie stojantiesiems į universitetus turėjo būti ne mažesni kaip 40, o stojantiesiems į kolegijas – ne mažesni kaip 25 balai. ŠMSM bandė viešai paaiškinti, kaip ir kas bus, ir kad vadinamoji kartelė lieka kaip buvus – minimalus konkursinis balas stojant į universitetus bus ne mažesnis nei 5,4 ir į kolegijas – ne mažesnis nei 4,3. O minėtų egzaminų balų neįskaičiavimas tik daugiau laisvės paliks stojantiesiems. Žodžiu, 2020 metais jokių revoliucijų ar tektoninių lūžių nėra ir nebus priėmime į aukštąsias mokyklas. Veikiau čia logiški, bet tik kosmetiniai pataisymai. Nors ir jie geriau nei žioplokas 2019 metų eksperimentas. Bus mažiau kvailysčių.

Skaitykite daugiau…

Velykų sveikinimas

Te Velykų Prisikėlimas suteikia vilties ir šviesaus laukimo!

Antropologiškai apie COVID-19 ir kitas senas naujienas

Tarp dalykų, kuriuos dėstau studentams Vytauto Didžiojo universitete, yra ir mano didžioji akademinė meilė – medicinos sociologija ir antropologija. Šį semestrą dėstyti yra ir sunku, ir lengva vienu metu. Sunku, nes, jeigu iš pradžių nuotolinis dėstymas atrodė kaip nuotykis, tačiau kuo toliau, tuo labiau jis ima varginti. Reikalauja daugiau laiko dėl ne visada sklandaus technologijų veikimo ir kelia begalinį tiesioginio santykio ilgesį. Vis dėlto dėstyti medicinos sociologiją ir antropologiją COVID-19 pandemijos kontekste yra tikras akademinis malonumas, nes beveik kiekvienam teoriniam argumentui galima iškart pritaikyti empirinį pavyzdį čia ir dabar. Taigi, keletas įžvalgų apie tai, ką pastarosiomis savaitėmis diskutuojame su studentais: tiek būsimais medicinos darbuotojais, tiek sociologais ir antropologais.

Medicinos sociologija ir antropologija yra sritys, kurios XX a. pradžioje gana stipriai sudrumstė socialinių mokslų vandenis ir sukritikavo iki tol buvusias pastangas suprasti bei paaiškinti žmogaus prigimtį ir elgseną. Sociologija nuėjo sekdama paskui modernios visuomenės žmonių elgsenas, bandydama jas paaiškinti, tuo tarpu antropologija praplėtė savo žiūros ribas ir siekė parodyti, kad egzistuoja ne vien tik vakarietiškos kultūros mąstysena ir gyvenimo būdas, bet yra daugybė kitų kultūrinių modelių, per kuriuos žmonės patiria save ir pasaulį, kuriame gyvena. Tuo metu lyg iš gausybės rago pylėsi vis nauji etnografiniai tyrimai, atliekami ne moderniose, bet archajiškose, tradicinėse kultūrose, kurių pagrindu antropologai negailestingai kritikavo etnocentrišką kapitalistinę mąstyseną, o kartu ir jos principais grįstą vakarietišką biomediciną. Ne už tai, kad žmones išlaisvina iš kančios ir skausmo, bet todėl, jog buvo laikoma teisingiausia ir racionaliausia medicina, o visos kitos, su sveikatos priežiūra susijusios žmonių žinios ir praktikos, buvo laikomos jokio objektyvaus, t. y. mokslinio, pagrindimo neturinčiomis, todėl neefektyviomis, primityviomis, neracionaliomis ir netgi kenksmingomis.

Žinant tai, kad kaip tik tuo metu biomedicina vieną po kito laimi įspūdingus mūšius prieš infekcines ligas, sukuria antibiotikų, vakcinų ir išaiškina daugybės ligų epidemiologiją, nėra sunku suprasti, kodėl tuo metu ji pelnė tokį didžiulį žmonių pasitikėjimą. Šių ir daugelio kitų medicinos laimėjimų kontekste Vakarų pasaulį apima savotiška euforija ir tikėjimas, kad medicina bei mokslas lyg koks Dievas pagaliau išsprendė didžiausias žmonijos problemas: viduriavimą, tuberkuliozę, tymus ir daugelį kitų.

Taip XX a. biomedicina tampa dominuojančia, galinga ir įtakinga galios institucija Vakaruose bei ilgam įtvirtina biomedicininį modelį kaip teisingiausią medicinos mokslo filosofiją bei jos pagrindu išplėtotą praktiką. Biomedicininis modelis reiškia, kad bet kurios ligos priežastis visada yra fiziologinio / anatominio pobūdžio, o psichologiniai, socialiniai ir kultūriniai veiksniai paprastai yra atskiriami nuo sveikatos, pilnatvės, ligų ir jų gydymo. Kitaip tariant, dominuoja kūno bei proto dualizmo filosofija ir manoma, kad visa tai, ką galima apie žmogaus kūną sužinoti laboratorijose, yra objektyvu ir tikra, o tai, kas yra žmogaus galvoje, prote, dvasioje, yra neapčiuopiama, neišmatuojama, subjektyvu ir gal dėl to net neverta į tai gilintis.

Pastarasis modelis tapo vis labiau kritikuojamas, kai juo buvo bandoma paaiškinti ir gydyti ne ūmias infekcijas, kurios žmoniją vargino iki pat XX a., bet lėtines ir psichikos ligas, kurios greitai išryškėjo vakcinomis ir antibiotikais suvaldžius ūmių infekcijų protrūkius. Kapitalistinių Vakarų pasaulio visuomenių plėtrą lydėjo sparčiai išaugęs psichikos ligų skaičius, tačiau prireikė nemažai laiko suprasti, kad šios ligos yra mažiausiai cheminės ir chirurginės. Lygiai tas pat nutiko ir su įvairiomis lėtinėmis ligomis, buvo suvokta, kad žmonių gyvenimo būdas ir įpročiai, tai yra socialiniai ir kultūriniai veiksniai bei jų supratimas yra esminė priemonė kovojant su šiomis ligomis.

Plačiau…

Velykų atostogos ir atnaujintas akademinis kalendorius

Balandžio 9-15 d. VDU skelbiamos Velykų atostogos – saugiai pailsėkite paisydami visų karantino reikalavimų.

VDU rektorato posėdžio metu 2020-04-01 d. patvirtintas atnaujintas VDU akademinis kalendorius.

 

Algis Krupavičius: Visuomenės nuomonė ir valdžia – pandemijos efektas

Pandemija gerokai įsibėgėjo. Labai gali būti, kad susirgusiųjų skaičius pasaulyje per artimiausias dienas pasieks 2 milijonus. Bet ar čia bus pikas? Veikiausiai ne.

Pandemija yra, matyt, gamtos sukelta nelaimė. Nors sąmokslo teorijų yra visokių. Vis vien ji sunkiai valdoma katastrofa. Jos gamtoje dažniau būna lokalios. Kaip koks uraganas Katrina, nusiaubęs Naująjį Orleaną. Ši yra globali. Bet ją reikia kaip nors suvaldyti. Priešakinėse kovų su pandemija linijose yra medikai ir sveikatos apsaugos sistemos. Jie yra ten dėl savo profesijų. Kitas priešakinis būrys yra politikai. Taip, neapsirinku. Politikai, o tiksliau – valdžia ir jos politikai. Elementarus pavyzdys. Ar kada bent per pastarąjį dešimtmetį Amerikos istorijoje yra buvę, kad prezidentas ir viceprezidentas visuomenei kalba tiesiogiai kasdien. Spaudos konferencijose. Tikrai taip nebuvo. Lietuvoje yra truputį kitaip. Bet premjeras, prezidentas, ministrai spaudos konferencijose ir socialiniuose tinkluose anksčiau nėra taip dažnai ir tiek daug su visuomene bendravę. Net rinkimuose. O ir bendravimas rinkimuose visai kitoks. Rinkimuose reikia patikti ir įtikti rinkėjams. Pandemijoje reikia spręsti problemas ir pasiekti rezultatus. Geriausia teigiamus. Bet būna jų visokių. Visgi ore tvyro neišsakyta nuojauta, o kaip į priešakinėse linijose esančius valdžios politikus reaguos visuomenė. Kas bus su jų reitingais ir kur jie kryps? Lietuvoje politikams reitingai yra svarbūs dvigubai. Seimo rinkimai bus spalio 11-ąją. Iki jų lieka pusmetis. Prezidento dekretas dėl jų jau turėtų būti ant jo darbo stalo.

Skaitykite daugiau…

Pasitikrinkime, kaip normalu jaustis nenormaliomis aplinkybėmis

Psichologė Loreta Zajančkauskaitė-Staskevičienė, Psichologijos klinika 

Šiuo metu visi išgyvename tokią situaciją, kurios nepasirinkome. Aplinkybės pakeitė mūsų kasdienybę ir savijautą. Galbūt kai kurie atpažino, kad reaguoja panašiai, kaip ir į kitus blogus, atsitiktinius, neteisingus dalykus – neigimu, pykčiu, liūdesiu. Dauguma žmonių jaučia padidėjusį nerimo lygį, taiko anksčiau pasiteisinusius būdus jam įveikti ar ieško patarimų, kurių šiuo metu internete apstu.

Labai sunkus laikas šiuo metu yra tiems, kurie nebuvo išmokę jausti nepatogių jausmų. Jei visuomet pavykdavo mąstyti pozityviai, įtampą iškrauti sporto klube, bare ar parduotuvėje, tai dabar tokie žmonės gali jaustis gyvenimo išduoti. Pažeistos teisės jaustis gerai. Dar visai neseniai viešoji erdvė visus šaukė tobulėti, siekti daugiau, nebijoti pokyčių. Bet niekas nesiūlė susitaikyti su nepakeičiamais dalykais. Tai taip nyku ir visiškai „neveža“. Į psichologus ar psichoterapeutus dažniausia kreipiamasi norint kažką pakeisti – charakterį, santykius ar bent jau savijautą. Prisimenu vos kelis klientus, kurie prašė padėti ištverti tai, kas vyksta, bet nieko neplanavo keisti. Dažniausia tikimasi, kad kažkas visgi imsis atsakomybės ir išgelbės, pataisys, pasirūpins. Vyriausybė, universitetas, mama, psichologas ar kažkas kitas turi viską išspręsti, sutvarkyti. Jei neišsprendžia, reiškia blogas. Kyla teisingas pyktis. Tokio pykčio, atsakomybės reikalavimų ar kaltinimų, kas ką turėjo padaryti šiuo metu girdime visi. Kaip tame nepaskęsti? Kaip nepatekti į savo lūkesčių spąstus?

Tikriausiai kažkas nustebs, perskaitęs, kad blogai jaustis yra normalu. Bijoti, nerimauti, pasimesti, liūdėti normalu. Tai nežemina ir nežlugdo. Jeigu leisime savo nerimui būti, jo nepadaugės. Greičiau atvirkščiai. Kuo labiau bijoma savo blogų emocijų, kuo labiau nuo to bėgama, tuo labiau jos vejasi. Jei dieną pavyksta savo mintis užimti mankšta, nuotoliniu darbu, dėlione, kulinarija ar kitais dalykais, situacijos suvokimas gali ateiti vietoje miego.

Normaliai ir įprastai jaustis šiuo metu nenormalu. Jei suvokiate, kas vyksta pasaulyje, šalyje, žiniasklaidoje, tai negalite likti ramus. Jaudinkitės, kalbėkitės apie tai, padėkite išgyventi įtampą tiems, kurie dedasi ramūs. Kada reikėtų kreiptis į specialistus? Jei negalite užsiimti dabartine kasdiene veikla ar jūsų elgesys daro žalą jums pačiam ar aplinkiniams – tai pagrindiniai požymiai, kuriais reikia susirūpinti. Jei jūsų savijauta neįprasta ir nemaloni, bet pavyksta tinkamai pasirūpinti savo reikalais, – pasidžiaukite, kad gebate jausti kaip normalus pažeidžiamas žmogus, nustokite kažko laukti iš kitų ir susitelkite ties tuo, ką galite esamomis aplinkybėmis dėl savęs padaryti pats. Investuoti į save visuomet apsimoka. Išmokimas ištverti nepakeičiamas aplinkybes tikrai pravers.