Algis Krupavičius: Politinė sistema Lietuvoje – ar ji atvira ir skaidri?
Pirma ne vieno skaitytojo reakcija į šio komentaro antraštę, matyt, būtų – ar autorius pablūdo…, jog ir taip aišku, kad čia atsakymas yra dvigubas „ne“, t.y. nei skaidri, nei atvira ta politinė sistema. Ir taškas. Tačiau ne viskas yra taip tiesmukiška. Šalia daugybės iššūkių, kuriuos jau sukėlė ir dar gali sukelti pandemija, viena trumpalaikė jos pasekmė yra iš esmės teigiama. Visuomenė daugelyje šalių esamą valdžią vertina geriau dabar nei iki pandemijos. Tačiau esminis klausimas – kiek išaugęs palankumas valdžiai yra tvarus? O gal čia tik koks nors mini milžinas, ir dar su molinėmis kojomis.Psichologai bendradarbiauja su verslu
Psichologijos katedros doktorantas Andrius Šmitas išrinktas į Lietuvos atsakingo verslo asociacijos ekspertų tarybą. Lietuvos atsakingo verslo asociacija (LAVA) vienija Lietuvos įmones ir organizacijas, siekiančias diegti atsakingos veiklos principus savo veikloje. Siekdama bendradarbiauti su akademikais ir sričių profesionalais bei tapti tiltu tarp tvarumo ekspertų bei verslo, LAVA subūrė tvarumo ekspertų tarybą. Ji bus atsakinga už ekspertinių žinių Darnaus vystymosi tikslų (DVT17) kontekste sklaidą bei įgyvendinimą.
Ekspertų sąraše – Lietuvos universitetų mokslininkai, dėstytojai bei kiti ekspertai. Kiekvienas ekspertas, pagal jo profesinę patirtį, atstovauja vienam iš darnaus vystymosi tikslų, tačiau Darnaus vystymosi tikslai ir jų įgyvendinimas yra neatsiejama visuma, tad Ekspertų taryba veiks kompleksiškai. A. Šmitui priskirtas trečiasis prioritetas iš DV17 (Darnaus vystymosi, tvarios plėtros) – užtikrinti sveiką gyvenimą ir skatinti visų amžiaus grupių gerovę.
Negalią turinčių vaikų teisės – politikų rankose
Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas
Birželio 1-oji yra tarptautinė Vaiko teisių gynimo diena – tarp jų ir negalią turinčių vaikų. Švietimas ir ugdymas yra esminė kiekvieno vaiko teisė. Kodėl negalią turinčių vaikų ugdymas yra demokratijos ir žmogaus teisių įgyvendinimo šalyje išbandymas? Lietuvos, kaip nepriklausomos ir laisvos valstybės, siekis buvo, yra ir bus šalies demokratija, žmogaus teisės ir laisvės, kaip numatyta Lietuvos Konstitucijos 18 straipsnyje, kaip numatyta ir Jungtinių Tautų Visuotinių žmogaus teisių deklaracijoje. LR Lygių galimybių įstatymo 5 straipsnis nustato, jog valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos privalo užtikrinti, kad visuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios teisės ir galimybės nepaisant negalios; kad valstybės ir savivaldybių institucijos privalo rengti, tvirtinti ir įgyvendinti priemones, skirtas lygioms galimybėms užtikrinti.
Šiandien Lietuvoje jau atpažinta, kad LR Švietimo įstatymas Lietuvoje įtvirtina diskriminaciją negalios pagrindu, nes jo 29 straipsnio 10 punktas įteisina ne vaiko teisę rinktis mokyklą, o mokyklos teisę atsirinkti vaikus, leidžiant jai nepriimti negalią turinčių vaikų prisidengiant tinkamų sąlygų neturėjimo pretekstu, taip legitimuojant negalią turinčių vaikų diskriminaciją, be to, užkertant kelius socializacijai ir savarankiškam gyvenimui.
Laimei, Lietuvoje jau yra bendrojo ugdymo mokyklų, kurios, dėl savo pedagoginės misijos supratimo, priima negalią turinčius vaikus mokytis kartu su visais, ir, savo valia ir pastangomis, užtikrina jų įtrauktį į švietimo sistemą. Tokios mokyklos prisideda prie demokratinių santykių kultūros Lietuvoje įgyvendinimo, negalią turinčių žmonių socialinės įtraukties tiek jų mokykliniame amžiuje, tiek rengiant juos savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Vilniaus miesto savivaldybė, 2020 m. gegužę patvirtinusi Kokybiškų švietimo paslaugų prieinamumo visiems vaikams priemonių planą, įsipareigojo suteikti vienodas mokymosi sąlygas visiems vaikams, tarp jų ir vaikams su negalia.
Tačiau nacionalinė švietimo politika, įskaitant ir Švietimo strategiją, ir švietimo įstatymą, atsilieka nuo pažangią įtraukaus ugdymo praktiką kuriančių mokyklų ir nuo Lietuvos valstybės tarptautinio įsipareigojimo prieš 10 metų ratifikuotai JT Neįgaliųjų teisių konvencijai šalinti negalią turinčių vaikų diskriminaciją švietimo sistemoje ir įgyvendinti įtraukųjį ugdymą. Tuo nacionalinė švietimo politika neatitinka nei pasaulio švietimo ir kultūros organizacijos UNESCO idealų, nei Darnaus vystymosi darbotvarkės 4-ojo tikslo.
Kaip žinia, yra LR Švietimo įstatymo pakeitimo projektas. Kelia nerimą, kad šis projektas nėra iki galo suderintas su JT Neįgaliųjų teisių konvencija, kad jo įsigaliojimo data yra projektuojama toli ateityje. Nerimą kelia ir tai, kad, mano žiniomis, reikalaujama ekonomiškai pagrįsti įtraukaus ugdymo įgyvendinimą, lyg reikėtų ekonomiškai pagrįsti demokratiją ir žmogaus teises, žmonių laisvę ir orumą.
Kelia nerimą ir Įstatymo pakeitimo projekto turinys dėl galimai nepakankamo valstybės įsipareigojimo visiškai atsisakyti diskriminacinių praktikų, vadinamųjų spec. centrų, spec. mokyklų ir spec. klasių, ir sistemiškai padėti mokykloms užtikrinti ugdymosi sąlygas visiems vaikams bendrojo ugdymo sistemoje ir bendrojo ugdymo klasėje, be to, užtikrinant perėjimą į profesinį ar aukštąjį mokymąsi ir galimybę įgyti profesinę kvalifikaciją.
Būdamas Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto nariu ir Komiteto parengto 24-ojo Konvencijos straipsnio išaiškinimo bendraautoris apie tai, kaip įgyvendinti įtraukųjį ugdymą, rekomenduoju, kad būtų parengta nacionalinė įtraukaus ugdymo įgyvendinimo strategija, kurioje būtų aiškiai įvardintas siekis visiškai panaikinti negalią turinčių vaikų diskriminaciją švietimo sistemoje, kad atsisakymas priimti negalią turintį vaiką į bendrojo ugdymo mokyklą būtų traktuojama kaip diskriminacija, ir užtikrinti šių vaikų ugdymąsi lygiai su visais kitais vaikais. Strategija turi numatyti įgyvendinimo planą, terminus, dalyvius.
Ypač svarbu įteisinti esminius tokius Konvencijos terminus, kaip visų ugdymo įstaigų prieinamumas visiems negalią turintiems vaikams ir tinkamas ugdymo sąlygų pritaikymas. Prieinamumas reiškia, kad pašalinamos visos teisinės, fizinės, administracinės ir kitos kliūtys vaikams mokytis arčiausiai gyvenamosios vietos esančioje mokykloje. Tinkamas sąlygų sudarymas reiškia, kad atsižvelgiama į individualią vaiko situaciją, individualius jo/jos poreikius ir būtinas sąlygas konkrečiam atvejui, užtikrinant kokybišką ugdymą visiems, įskaitant negalią turintį vaiką, konkrečioje bendrojo ugdymo klasėje.
Parama mokytojui yra esminė įtraukaus ugdymo sąlyga. Būtinas profesionalus mokytojo padėjėjas klasėje ir mokykloje, parama ugdymo priemonėmis, klasės dydžio mažinimas, kvalifikacijos tobulinimas. Ugdymo metodai yra ne mažiau svarbu. Efektyvų mokymosi darbą heterogeninėje klasėje užtikrins interaktyvūs, grupinio darbo ir kiti aktyvūs, įtraukiantys mokymosi mokytis ir mokymo metodai. Atviros mokyklos modelio pagal Geros mokyklos modelį, Lietuvoje patvirtintą dar 2015 metais, taikymas būtų geras pagrindas.
Būtinas sklandaus perėjimo iš bendrojo į profesinio rengimo ar auštojo mokslo sistemą mechanizmas, užtikrinant kvalifikacinių lygmenų lankstumą ir suderinamumą, kad būtų užtikrinta mokymosi visą gyvenimą sąlyga, numatyta UNESCO ir Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi programose.
Itin svarbus skatinamasis – simbolinis ir finansinis – įtraukaus ugdymo praktikų vertinimas. Netoleruotini yra mokyklų reitingai išimtinai pagal akademinius rezultatus, brandos egzaminų pagrindu, pagal šimtukininkus, kuomet mokyklos, kurių moksleiviai gauna mažesnius brandos egzaminų vertinimus, yra etiketizuojamos „atsilikėlėmis“, „gėdos sąrašu“ ir panašiai. Visos mokyklos yra vertingos, visi iki vieno vaikai yra Lietuvos vaikai ir kiekvienas vaikas yra vertingas ir traktuotinas kaip gabus, ir valstybės pareiga kiekvienam vaikui sudaryti sąlygas mokytis, nesvarbu, kokia jo negalia – fizinė, intelekto, psichosocialinė, klausos, regos, autizmas, elgesio ar dar kita. Vadinkime kokybiškomis tas mokyklas, kurios sukuria pridėtinę vertę ugdydamos visus vaikus be diskriminacijos, tarp jų ir negalią turinčius. Ugdymas be diskriminacijos, nė vieno dėl negalios nepaliekant nuošalyje, yra demokratijos ir žmogaus teisių įgyvendinimo išbandymas.
Tekstas parengtas pranešimo LR Prezidento organizuotoje vaizdo konferencijoje 2020 m. birželio 1 dieną pagrindu
Nuotolinių studijų vertinimas „kitokiam“ semestrui pasibaigus
Dėl netikėtai užklupusios COVID-19 pandemijos, nuo kovo 13 d. Socialinių mokslų fakultetas, kaip ir visas Vytauto Didžiojo universitetas bei kitos švietimo institucijos, studijas vykdė tik nuotoliniu būdu. Ar toks studijų formatas tiko ir patiko mūsų studentams? Ar jie rekomenduotų nuotolines studijas universitete kitiems ateityje?
Norime trumpai pasidalinti Socialinių mokslų fakultete atliktos studentų apklausos rezultatais. Pirmiausia, apie studentų pasitenkinimą nuotolinėmis studijomis universitete karantino laikotarpiu (žr. 1 paveikslą).
Paveikslas 1. Kiek esate patenkintas nuotolinėmis studijomis universitete karantino laikotarpiu?
2/3 apklausoje sudalyvavusių SMF studentų buvo patenkinti nuotoliniu studijų formatu. Ir tai didesnis procentas palyginus su Anglijoje Nacionalinės studentų sąjungos atlikto tyrimo rezultatais, kurie skelbia, kad karantino laikotarpiu nuotoliniu mokymu(si) buvo patenkinti 50 proc. studentų universitetuose (The Guardian naujienos). Tad SMF studentai yra labiau patenkinti nuotoliniu mokymu nei Anglijos universitetuose. Vis dėlto, labai patenkintų buvo ketvirtadalis, panašiai kaip ir neapsisprendusių dėl pasikeitusio studijų formato. Likęs dešimtadalis apklaustųjų teigė esantys daugiau ar mažiau nepatenkinti nuotolinėmis studijomis. Viena vertus, toks studijų formatas daugumai buvo priimtinas, tačiau negalima sakyti, jog didžioji dalis studentų juo labai žavėjosi.
Kitas svarbus klausimas buvo apie ateities projekcijas prašant studentų pagalvoti, ar nuotolines studijas universitete rekomenduotų savo draugams ir pažįstamiems. Atsakymų dažniai (žr. 2 paveikslą) dar kartą patvirtina jau aptartas pasitenkinimo nuotolinėmis studijomis tendencijas.
Paveikslas 2. Žvelgiant į ateitį, ar nuotolines studijas universitete rekomenduotumėte savo draugams ir pažįstamiems?
Net trečdalis apklaustųjų teiktų stiprias rekomendacijas savo artimo rato žmonėms rinktis nuotolines studijas kartu su ketvirtadaliu, kurie taip pat būtų linkę rekomenduoti tokio formato studijas. Paprastai žmonės rekomenduoja tas prekes ar paslaugas, kurias patys vertina kaip kokybiškas arba bent jau nėra jomis nusivylę. Todėl galima manyti, jog daugumai turėta nuotolinių studijų patirtis buvo teigiama.
Kokios išvados? Panašu, kad nuotolinis studijų formatas labiau tiko nei netiko mūsų studentams. Kadangi Socialinių mokslų fakultetas šiuo pasikeitusių studijų laikotarpiu vykdė bent kelias pakartotines apklausas, galima stebėti, kad adaptacija nuotolinėse studijose tikrai įvyko, o kilę trukdžiai buvo sėkmingai išspręsti. Kas tikėtina galiausiai ir nulėmė studentų pasitenkinimą. Dar didesnis patvirtinimas dėl tokių studijų priimtinumo iš studentų gautas rekomendacijų forma – dauguma siūlytų nuotolines studijas universitete rinktis draugams ir pažįstamiems. Na o gana nemažas dvejojančių dėl savo santykio su nuotolinėmis studijomis skaičius tikėtina yra susijęs su santykinai trumpa tokių studijų patirtimi, kuriai papildomai įtaką galėjo daryti ir neeilinė pandemijos situacija šalyje bei pasaulyje.
P.S. Smagu, kad bendrų pastangų dėka įveikėme šį iššūkį. Labai tikimės su fakulteto bendruomenės nariais (studentais, dėstytojais ir administracijos darbuotojais) susitikti mūsų visų „antruose namuose“ Jonavos g. 66 jau rudenį. Kai galėsime saugiai labintis ir laikydamiesi fizinio atstumo socialiai aktyviai bendrauti ir bendradarbiauti. Na o išmoktų pamokų stengsimės nepamiršti, pasiteisinusius dalykus integruodami į studijų procesą.
Socialinių mokslų fakulteto prodekanė Aurelija Stelmokienė
Algis Krupavičius. Atgal į normalumą, arba kaip keičiasi visuomenių elgesys dėl pandemijos?
Šį kartą kelios pastabos apie politikos griežtumą, elgseną ir laimės jausmą pandemijos metu. Dabar yra madinga spekuliuoti, kaip koronavirusas keičia (nors nebūtinai taip yra) žmonijos elgesį. Švento naivumo pagauti kuriame iliuzijas, kad po pandemijos viskas ar beveik viskas turi būti kitaip. Ir, aišku, daug geriau nei vakar ar užvakar. Palaukime ir pamatysime. Tik dėl to „geriau nei vakar“ būčiau atsargus pesimistas.Iš dėstytojų gyvenimo karantino rutinoje
Karantinas prasidėjo beveik prieš tris mėnesius, per šį laikotarpį turėjome prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų – perkelti savo gyvenimus į namų erdvę, kuri kai kuriems tapo darbo, studijų ir laisvalaikio praleidimo vieta.
Komunikuodami nuotoliniu būdu turime galimybę sužinoti, kaip mūsų artimieji bei draugai išgyvena šį laikotarpį, su kokiais sunkumais susiduria. Galbūt šis laikas jiems atnešė kažką naudingo ir jie turėjo galimybę padaryti tai, kam niekada nerasdavo laiko. Sociologijos ir antropologijos studijų programos IV kurso studentė Deimantė Belevičiūtė teiraujasi Sociologijos katedros dėstytojų, kaip jie išgyveno karantiną, kaip keitėsi jų kasdienybė ir kaip sekėsi prisitaikyti prie naujos rutinos. Į kilusius klausimus padėjo atsakyti Sociologijos katedros dėstytojos Jurga Bučaitė-Vilkė ir Aušra Maslauskaitė bei katedros referentė Daiva Vilčinskienė.
Kaip dabartinė situacija paveikė jūsų darbą bei asmeninį gyvenimą?
Jurga B.-V.: Viskas labai pasikeitė. Esu įpratusi dirbti labai sparčiai ir produktyviai, vienu metu atlieku daug darbinių užduočių, palaikau didelį tempą. O dabar tenka keisti savo darbines rutinas, prisitaikyti. Tenka ir mažamečius vaikus tuo pat metu prižiūrėti, ir buities žymiai daugiau, vyras irgi daug dirba. Šiaip norėčiau kuo greičiau grįžti į įprastą darbinę aplinką.
Aušra M.: Iš pradžių paveikė radikaliai, teko prisitaikyti prie daugelio dalykų. Na, o vėliau, kaip ir dažnai būna, atsiranda kažkokios rutinos, kasdienybė ir jos rūpesčiai. O grįžtant prie konkrečių dalykų, tai žinoma, kaip ir daugumai dėstytojų, teko prisitaikyti prie visiškai naujo formato dirbant su studentais. Negaliu pasakyti, kad šitas formatas mane labai džiugina, nes gyvas ryšys su auditorija, mano galva, yra vienas pagrindinių edukacinio proceso dalykų: ir mokymosi, ir mokymo, ir ugdymo labai svarbi dalis, kurios, iš tikrųjų, na, neįmanoma perkelti į nuotolinį mokymą. Kad ir kokias platformas mes turėtume, kad ir kokias technologinės pažangos priemones turėtume.
Daiva V.: Dabartinė situacija, manau, vienaip ar kitaip paveikė visus. Mano darbą paveikė taip, kad tenka dirbti nuotoliniu būdu, į darbo vietą galiu patekti tik išimtiniais atvejais ir trumpam. O darbas nuotoliniu būdu iš namų pavirto į darbą nenormuotomis valandomis, nes nebelieka to laiko rėmo nuo 8:00 iki 17:00 valandos, kai esi universitete. Asmeninis gyvenimas ne itin pasikeitė, tik tiek, kad man, kaip tikriausiai ir daugeliui kitų mamų, teko derinti darbo valandas prie šeimos režimo. Kadangi namuose yra du mažamečiai vaikai (3 ir 5 metų), tai retai kada pavyksta dienos metu dirbti produktyviai. Juk norisi ir į lauką, mišką, ir kažkokios veiklos kartu, o ir tas kompiuterio įjungimo/išjungimo mygtukas veikia kaip magnetas.
Ar pasikeitė jūsų dienos rutina prasidėjus karantinui?
Jurga B.-V.: Labai stipriai pasikeitė ir pasunkėjo, nes dabar vienu metu tenka dirbti ir vaikų mokytojais, ir vesti paskaitas, ir atlikti kitas darbines užduotis. Taip pat mūsų moksliniai projektai nesustojo, terminai nenusikėlė, tad tenka derintis prie labai pasikeitusių darbinių sąlygų.
Aušra M.: Na, jeigu reiktų vardinti dienotvarkę, tai ji yra gana ankstyva. Aš išties negaliu sakyti, kad mano dienos struktūra, laiko struktūra kažkaip esmingai pasikeitė. Aš lygiai taip pat stengiuosi turėti darbo valandas, poilsio valandas. Žinoma, kai esi namie, turi vaikų, kurie patys yra mokyklinio amžiaus, tai natūralu, kad tas darbo režimas labai sutrinka ir yra daugybė atitraukiančių dalykų. Tėvai, ypač turintys mažesnio amžiaus vaikų, šioje situacijoje turėjo tapti ir mokytojais, ir asistentais, nes mažesniems vaikams technologijos ir daugybė dalykų, kurie yra susiję su užduočių atlikimu, perkėlimu, failų konvertavimu, prisijungimų slaptažodžių sukūrimu yra ne tokie paprasti dalykai. Tai natūralu, kad tokie dalykai ir atitraukia labai stipriai, bet, kaip ir sakiau, stengiuosi daugiau mažiau išlaikyti tą dienos ritmą, kuris buvo. Galėdavau, aišku, išeiti į kiemą, nebuvau įkalinta tarp keturių sienų.
Daiva V.: Taip, rutina kažkiek pasikeitė 🙂 Neliko skubėjimo rytais, galima šiek tiek ilgiau pamiegoti, tačiau, iš kitos pusės, vakarai pailgėjo, nes darbo valandos, mano atveju, dažnai persikelia į vakarą. Pastebėjau, kad ir studentai administracinius klausimus mėgsta spręsti vakarais/naktimis, tad, šiuo atveju, manau, ir jie nesiskundžia, kad atsakymą gauna greičiau, vakare ir nereikia laukti ryto.
Su kokiais sunkumais ar naujovėmis susidūrėte dirbdami nuotoliniu būdu?
Jurga B.-V.: Pagrindinis sunkumas yra neverbalinės komunikacijos trūkumas. Man daugybę reikalų pavykdavo žymiai efektyviau suderinti gyvų susitikimų ar konsultacijų metu nei nuotolinėje aplinkoje. Kai kuriuos organizacinius klausimus galima suderinti ir per video susitikimą, bet parduoti idėjos ar naujovės nepavyks, nepavyks įtikinti kitų, kad idėja įdomi. Čia reikia gyvo susitikimo, todėl žmonės ir skrenda per pusę pasaulio, kad įtikintų partnerius.
Kaip, jūsų manymu, sekasi studentams įsitraukti į paskaitas/diskusijas naudojant socialines platformas?
Jurga B.-V.: Įvairiai sekasi. Nebūtinai studentai distancinėje aplinkoje tampa aktyvesni, sunkiau palaikyti komunikaciją ar išlaikyti jų dėmesį. Nežinome, ar tikrai studentai paskaitos klausosi, galbūt tvarko kitus reikalus ir guli ant sofos. Pabandžiau daryti pristatymą – seminarą per Zoom, tai visi pasislėpė ir nei vienas neįsijungė video. Man atrodo, mes tiesiog neturime nuotolinio bendravimo įgūdžių ir nesusikūrėme naujų taisyklių.
Aušra M.: Na, žiūrint iš mano stalo pusės, tai yra iš dėstytojo stalo pusės, aš manau, kad sunkiai. Vėlgi negaliu atsakyti į klausimą, kodėl sunkiai, ar tai yra asmeninės motyvacijos dalykai, ar tai formos dalykai. Tas nuotolinis mokymas gal irgi studentus demotyvuoja, kad jie gali gulėdami lovoje ar dar kažkaip kitaip puse ausies klausytis. Bet iš to, ką aš pastebiu, tai išties, kad studentams yra nelengva, ir tas gyvo ryšio praradimas nėra jų motyvaciją studijuoti didinantis dalykas. Pačioje nuotolinio mokymo pradžioje turėjau iliuziją, kad galbūt pavyks sukurti nuotolinį formatą, kad matysiu studentus ir bus galima sukurti tiesioginės komunikacijos ryšį užduodant klausimus, keičiantis nuomonėmis, provokuojant studentus, bet po pirmųjų paskaitų pamačiau, kad tai neįmanoma. Pirmiausia, neįmanoma priversti studentų įsijungti kamerų, neįmanoma priversti įsijungti mikrofonų, daugybė techninių trikdžių. Jeigu visi susijungia mikrofonus, tada nieko nesigirdi arba girdisi prastai. Tai tiesiog teko pereiti į tokį, aš sakyčiau, radijo paskaitų formatą, kai tiesiog tampi radijo diktoriumi, atkalbi tai, kas buvo suplanuota ir net užduodant klausimus studentams, aktyvaus dalyvavimo nesulauki.
Kaip manote kokių teigiamų aspektų turi dabartinė situacija?
Jurga B-V.: Manau, kad išmoksime naudotis nuotolinio darbo įrankiais, kam nuotolinis darbas žymiai produktyvesnis, tie ir toliau sieks likti namuose. Taip pat paspartės internetinė prekyba, atsiskaitymai elektroninėse platformose, kitų įrankių naudojimas mokymuisi ar darbui.
Daiva V.: Manau vienas iš teigiamų aspektų yra tai, kad gal labiau pradėsime vertinti pačią laisvę, kai gali eiti kur nori ir daryti ką nori. Kas anksčiau atrodė savaime suprantami dalykai, prasidėjus karantinui buvo suvaržyta. Tad dabar, gal labiau džiaugsimės ta laisve. Net pats gyvas bendravimas su kitais žmonėmis gal bus labiau vertinamas, juk karantino metu per socialinius tinklus ir įvairias programėles bendrauta daugiau nei gyvai. Taip pat teko girdėti, kad karantinas teigiamai paveikė aplinką, sumažėjo tarša, tad galbūt kažkas persvarstys, ar tikrai reikia visko, kaip anksčiau, gal galima kažko ir mažiau daryti, kad kvėpuotume švaresniu oru. Gal net žmonės parduotuvėse bus įpratę laikytis didesnio atstumo vieni nuo kitų.
Aušra M.: Na žinote, kai vyksta tokie masiniai sukrėtimai, įvykiai išmušantys tą nusistovėjusį socialinių santykių, socialinių rutinų režimą, tai natūralu, kad daugelis dalykų, kuriuos priimdavom kaip savaime suprantamus, tampa ne savaime suprantami. Ir tai yra gerai, nes mes įgyjame galimybę į daugelį dalykų, kurie buvo eiliniai, apie kuriuos negalėdavome susimąstyti, kad jie gali dingti, pasižiūrėti šviežiomis akimis. Jie staiga įgauna šiek tiek kitokių atspalvių ir šiek tiek kitokių prasmių. Galime atrasti įvairių aspektų skirtingose srityse, ar kalbėtume apie santykius su artimaisiais, ar apie bendresnius ekologinius dalykus.
Ačiū už pokalbį.
Kvietimas į renginį
Europos Socialinio tyrimo komanda organizuoja online viktoriną, kurios metu kviečia susipažinti su Europos socialiniu tyrimu ir smagiai praleisti laiką. Renginys nemokamas, būtina išankstinė registracija. Detalesnė informacija.
Algis Krupavičius: Visuomenės vienijimasis aplink valdžią tęsiasi. Ar ilgam?
Visuomenės nuomonė yra inertiška. Ši tiesa yra žinoma kiekvienam pradedančiam sociologui ar politologui. Tad dabartiniame kontekste, iš visuomenės nuomonės perspektyvos, valdžiai yra bent dvi žinios. Viena gera – valdančiųjų (premjero) partijų populiarumas daugelyje Europos šalių, palyginus su ikipandeminiais reitingais, yra išaugęs (žr. 1 pav.). Ne visur vienodai, bet daugumoje šalių. Jis net vis dar šiek tiek didėja. Bet ne po daug. Bendrai 21-oje Europos valstybėje jis pakilo vidutiniškai 4 proc. nuo 2020 m. vasario iki gegužės mėnesio apklausų imtinai.
Antropologiškai apie COVID-19 ir visuomenės elgseną pandemijos metu
Partnerio nuotr. / Antropologiškai apie COVID-19 ir visuomenės elgseną pandemijos metu
Tarp dalykų, kuriuos dėstau studentams Vytauto Didžiojo universitete, yra ir mano didžioji akademinė meilė – medicinos sociologija ir antropologija. Šį semestrą dėstyti yra ir sunku, ir lengva vienu metu. Sunku, nes, jeigu iš pradžių nuotolinis dėstymas atrodė kaip nuotykis, tačiau kuo toliau, tuo labiau jis ima varginti. Reikalauja daugiau laiko dėl ne visada sklandaus technologijų veikimo ir kelia begalinį tiesioginio santykio ilgesį. Vis dėlto dėstyti medicinos sociologiją ir antropologiją COVID-19 pandemijos kontekste yra tikras akademinis malonumas, nes beveik kiekvienam teoriniam argumentui galima iškart pritaikyti empirinį pavyzdį čia ir dabar. Taigi, keletas įžvalgų apie tai, apie ką diskutuojame su studentais: tiek būsimais medicinos darbuotojais, tiek sociologais ir antropologais.
Socialinių mokslų daktarė R.Naujanienė: „Seneliai neturėtų pakeisti tėvų. Bet tai nereiškia, kad seneliai negali palepinti anūkų“
123RF.com nuotr.
Bendravimas tarp kartų yra naudingas visoms pusėms – tiek vaikams, tiek jų tėvams, tiek ir seneliams, teigia Vytauto Didžiojo universiteto docentė, socialinių mokslų daktarė Rasa Naujanienė. Kartų santykiai, pasak mokslininkės, yra šeimos stiprybės, patirties ir meilės mokykla.
