VDU Psichologijos klinikos vadovė: psichikos sveikata yra ir aukštųjų mokyklų, ir studento reikalas
Vytauto didžiojo universiteto Psichologijos klinikos vadovė dr. Kristina Kovalčikienė pastebi, kad įveikti savo sunkumus ir rasti išeitis daugeliu atvejų žmogus yra pajėgus pats, o didžioji dalis problemų žmogaus gyvenime sprendžiamos be psichologo pagalbos. Visgi, psichologo pagalba reikalinga tuomet, kai žmogus, dažnu atveju, jau viską išbandęs, negali pats susitvarkyti su savo vidiniais išgyvenimais. Daugiau apie psichologinį konsultavimą – interviu.
Asmeninė pagalba kaip išsilaisvinimas iš paternalizmo savarankiškam gyvenimui
Visuomenės sėkmė visų pirma vertintina pagal tai, kiek visuomenės nariai gali būti laisvi – taip yra sakęs Nobelio Taikos premijos laureatas, socialinio teisingumo apmąstytojas Amartya Sen. Laisvė, anot jo, tai galimybė rinktis, galimybių turėjimas siekti asmeniškai ir politiškai svarbių tikslų.
Tapo įprasta ir normalu, kad negalią turinčių žmonių laisvės ir galimybė rinktis yra smarkiai ribojamos. Ribojamos dėl to, kad netikima šių žmonių galimybėmis, dėl to, kad aplinkoje yra daugybė jiems iškylančių kliūčių – fizinių, psichologinių, administracinių ir net teisinių. Dėl to negalių turintys žmonės gali būti talpinami į globos įstaigas atskirtai nuo visuomenės, jiems gali būti atimamos teisės atimant teisinį veiksnumą, jie talpinami mokytis ir dirbti atskirose įstaigose. Įstatymu, institucijų ir kitų žmonių sprendimais neįgalieji atsiduria anapus visuomenės.
VDU sociologai: nėra nieko įdomiau, kaip bandyti suvokti, kodėl kažkas daroma būtent taip, o ne kitaip
„Jeigu tik galėčiau, studijas kartočiau, man čia patiko viskas: pradedant kurso draugais, dėstytojais ir baigiant visu personalu. Labiausiai džiugino galimybė laisvai rinktis paskaitas, darbų temas, praktikas, bakalauro darbą. Čia suteikiama laisvė bei pasitikėjimas studentu – puiki patirtis kiekvienam jaunam žmogui“, – pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto „Sociologijos ir antropologijos“ studijų programos ketvirtakursis Lukas Jacunskas. Jam antrina bendrakursė Deimantė Belevičiūtė, pridurdama, jog žvelgiant atgal, keisti nenorėtų nieko, nes viskas suteikė naudingos patirties. Paskutines dienas universitete skaičiuojantys būsimi VDU absolventai dalinasi savo patirtimis bei įžvalgomis apie universitetą ir „Sociologijos ir antropologijos“ studijų programos privalumais.
Nuo nelygybės iki skaitmenizavimo: valstybė finansuos mokslinius tyrimus dėl COVID-19 poveikio
Lietuvos mokslo taryba patvirtino sąrašą projektų, susijusių su COVID-19, kurie gaus valstybės finansavimą. Kai kurie tyrimai sulauks nekuklios paramos, jos apimtis – kiek mažiau nei 100 tūkst. eurų.
Tarp mokslininkų projektų kuratorių – dažnai žiniasklaidai komentuojantys savo sričių ekspertai, mokslininkai Algis Krupavičius, Boguslavas Gruževskis, Romas Lazutka, Tomas Davulis ir kiti.
Daugiausiai finansuojamų projektų yra socialinių mokslų srityje, tačiau tarp gausiančių finansavimą yra ir biologijos, inžinerijos, medicinos srityse atliekamų tyrimų.
Socialinė nelygybė pandemijos metu
Viena iš temų, atkreipusių mokslininkų dėmesį – kaip pandemijos ir jos sukurtos krizės metu nukentėjo skirtingi gyventojų sluoksniai.
Vienas tokių tyrimų – „Socialinė nelygybė ir jos rizikos pandemijos metu“. Projektą kuruoja prof. Algis Krupavičius, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dekanas. Tyrimą atliks universiteto mokslininkai.
A. Krupavičius pasakojo, kad tai bus tyrimo, apimančio 40 šalių, dalis. Pirmą kartą tos socialinės nelygybės modulis tarptautiniame projekte Lietuvoje buvo naudotas 2010 m.
„Lietuvoje antrą kartą nelygybės tyrimas vyks krizės metu. Pirmą kartą tai buvo 2010 m. per ekonominę krizę, o dabar – per pandemiją. Intruoguoja, kaip skirsis padariniai“, – kalbėjo dr. A. Krupavičius.
VDU sociologė: „Ateina karta, kuri nėra mačiusi komunistinės sistemos, demokratija jiems – savaime suprantamas dalykas“
„Pastaraisiais metais daugelyje pasaulio šalių yra pastebimas sumažėjęs piliečių pasitikėjimas politinėmis institucijomis bei dalyvavimas politiniuose veiksmuose. Lietuvių, ypač jaunų, susidomėjimas šia sritimi dar mažesnis, todėl save laikyti solidaria pilietine visuomene negalėtume“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros docentė Jūratė Imbrasaitė. Pasak jos, per pastarąjį dešimtmetį jaunimo dalyvavimas išaugo tik individualiuose politiniuose veiksmuose, t. y. rinkimuose ir boikotuose. Tačiau jaunų žmonių įsitraukimas į organizacijas bei kolektyvinius protesto veiksmus išliko beveik nepakitęs – tai patvirtina ir apklausų rezultatai.
VDU Socialinių mokslų fakulteto MA programos – Lietuvos kokybiškiausių socialinių mokslų programų dešimtuke
Studijų kokybės centro nepriklausomų tarptautinių ekspertų vertinimu, visos VDU Socialinių mokslų fakulteto magistrantūros studijų (MA) programos – Sveikatos psichologijos, Mokyklinės psichologijos, Organizacinės psichologijos, Socialinio darbo bei Taikomosios sociologijos magistrantūros programos puikuojasi geriausiųjų Lietuvos MA programų dešimtuko viršuje, nes yra surinkusios aukščiausius balus tarptautinių ekspertų, vertinusių visas šių krypčių studijų programas Lietuvoje.
Studijų kokybės vertinimo centras (www.skvc.lt) skatindamas Lietuvos aukštąsias mokyklas gerinti aukštojo mokslo kokybę nuolat atlieka visų šalies universitetų vykdomų studijų programų kokybės vertinimą. Vertinimo komisijas sudaro kruopščiai atrinkti užsienio ekspertai, pripažinti srities akademiniai žinovai ir specialistai. Ilga ir sudėtinga studijų kokybės vertinimo procedūra būna vainikuojama tarptautinių ekspertų sprendimu akredituoti studijų programą 3 metams arba esant puikiai kokybei – 6 metams, o neatitinkant būtinų kokybės kriterijų gali būti rekomenduojama studijų programą ir visai uždaryti.
Kokybiškiausių Lietuvos magistrantūros studijų programų socialiniuose moksluose dešimtukas (šaltinis: www.skvc.lt):
Algis Krupavičius: Apie diskriminaciją ir rasizmą – kelios pastabos
Be pandemijos iššūkių pastarąsias keletą savaičių Vakarų šalių visuomenes krečia antirasistiniai protestai. Jie nuvilnijo Amerikoje ir ne vienoje Europos šalyje. Šiuos protestus paskatino vienas konkretus įvykis, ir nors tokių istorijų JAV įvyksta daug, dažnai esminė jų priežastis yra diskriminacija. Arba toks reiškinys kaip neteisingas ir/ ar išankstinis nusistatymas prieš skirtingas žmonių grupes, ypač dėl rasės, amžiaus ar lyties. Jos priežastys yra įvairialypės ir istoriškai besikeičiančios, bet diskriminacijos subjektais tampa dažniausiai ar, beveik kaip taisyklė, yra silpnesnės ir pažeidžiamos visuomenės grupės. Kita vertus, skirtingose visuomenėse skiriasi diskriminacijos subjektai.
Mokslininkė atskleidė, kas vyksta pozityvios tėvystės kursuose: daugelis dėkoja
Šeima (nuotr. Shutterstock.com)
Maištaujantis, įžūliai meluojantis ar kitų elgesio problemų turintis paauglys, nesibaigiantys kivirčai šeimoje dėl tokio elgesio ir bejėgiškai rankomis skėsčiojantys tėvai, neretai manantys, kad geriausiai šias problemas sprendžia „beržinė košė“ – tokios situacijos nestebina pozityvios tėvystės įgūdžių užsiėmimus vedančių specialistų, kurie pagalbą šeimoms teikia grupiniuose užsėmimuose, telefonu ar internetu.
Visą straipsnį galite rasti…
„Žmogus orkestras“ – mūsų vaidmenys karantino laikotarpiu
Doc. Aurelija Stelmokienė, Tadas Vadvilavičius (Organizacinės psichologijos programos magistrantas), Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedra
Dėl COVID-19 pandemijos paskelbtas karantino laikotarpis tikriausiai daugeliui iš mūsų leido pajusti, ką reiškia metafora „žmogus orkestras“. Darbinės veiklos, šeimyniniai vaidmenys, papildomi įsipareigojimai užgriuvo visa jėga: keitėsi jų pobūdis, augo intensyvumas. Be to, situaciją apsunkino aiškių ribų tarp darbo ir laisvalaikio erdvių bei laiko išnykimas. Vis dėlto, kiekviena patirtis moko. Taigi, ko galime pasimokyti iš šio neeilinio patyrimo darbo ir šeimos sąveikos kontekste? Ar įmanoma, kad sudėtingoje pandemijos situacijoje „žmogus orkestras“ suskambėtų darniai: profesionaliai ir maloniai?
XXI amžiuje darbo ir šeimos derinimas tapo vienu svarbiausių iššūkių ir tuo pačiu įgūdžių, kuris būtinas kiekvienam dirbančiajam, turinčiam šeimą. Įvairūs moksliniai tyrimai jau seniai įrodė, kad darbo ir šeimos vaidmenų konfliktas neigiamai veikia darbuotojų fizinę ir psichinę sveikatą, darbo produktyvumą, pasitenkinimą darbu ir šeimyniniu gyvenimu bei kitus svarbius privataus gyvenimo ir darbo aspektus. Todėl tai tapo ne tik asmeniniu darbuotojo reikalu, bet ir darbdavių galvos skausmu.
Galima kelti prielaidą, jog šios pasaulinės pandemijos metu patiriamas darbo ir šeimos konflikto lygis dar labiau išaugo ir dėl to kylančios problemos paaštrėjo. Kodėl? Visų pirma, nemaža dalis darbuotojų buvo atleisti/išleisti atostogų/prastovai arba pradėjo dirbti nuotoliniu būdu iš namų. Kadangi buvo uždarytos visos ugdymo įstaigos, vaikai taip pat pradėjo mokytis namų aplinkoje. Dėl Vyriausybės paskelbtų karantino sąlygų net ir pasivaikščiojimas parke, puodelis kavos kavinėje su draugais, kolegomis, treniruotės ar visa kita įprasta veikla, atliekama ne namuose, tapo apribota ar paprasčiausiai neįmanoma. Tad namų sienos pradėjo trauktis ir slėgti. Žmogiškųjų išteklių valdymo specialistai dalijasi pastebėjimu, jog vaikus auginantys darbuotojai pirmieji pasiprašė sugrįžti į darbo vietas sušvelninus karantino sąlygas. Be to, šioje ribotoje namų erdvėje teko ne tik derinti pakitusius ir suintensyvėjusius darbo ir šeimos vaidmenis, bet ir išbandyti naujus: pvz., „pardavimų vadybininkas, tėtis ir 7 klasės fizikos ekspertas“ ar „online inžinierė, mama ir namų restorano „Visą parą“ šefė“, „informatikas, sūnus ir maisto bei vaistų tiekėjas“. Išaugo poreikis mokytis naujų darbo metodų, teikti papildomą pagalbą besimokantiems vaikams bei rūpintis savo vyresnio amžiaus artimaisiais. Tad skirtingų vaidmenų suderinimo iššūkis pasunkėjo. Galiausiai, kartu su veiklų gausa valandų paroje, deja, nepadaugėjo, o ir tos pačios 24 val. neretai tapo vienu darbo ir laisvalaikio lydiniu. „Išėjimą“ į darbą ir „grįžimą“ tapo sunku užfiksuoti laike. Visa tai daugeliui sutrikdė įprastą režimą, gyvenimo ritmas išsiderino. Apibendrinant aprašytą situaciją, į galvą šauna mintis apie „žmogų orkestrą ant pasaulio krašto“, iš kurio tikimasi malonaus bendravimo šeimoje bei profesionalumo darbe.
Tai vis dėlto, ar tokiomis apsunkintomis išorės sąlygomis „žmogus orkestras“ gali suskambėti darniai? Atsakymas – taip, yra ir šviesioji darbo ir šeimos sąveikos pusė. Mokslinė literatūra vis daugiau dėmesio skiria darbo ir šeimos praturtinimo reiškiniui, kuris reiškia, jog turimi asmens socialiniai vaidmenys ne trukdo, o padeda atlikti kitam vaidmeniui keliamus reikalavimus. Praturtinimas gali vykti keliais būdais: instrumentiniu (kai žinios, įgūdžiai ir elgesys, išmokti darbe, panaudojami šeimoje ir atvirkščiai) ir afektiniu (kai emocijos, jausmai ir nuotaikos, atsinešti iš darbo, nuspalvina šeimos gyvenimą ir atvirkščiai). Pastebėta, jog asmens suvokiamas darbo-šeimos praturtinimas turi teigiamos įtakos darbuotojų psichinei sveikatai, jų pasitenkinimui darbu ir produktyvumui, o tai nauda ne tik asmeniui, bet ir organizacijai. Taigi, kaip realybėje karantino laikotarpiu tai galima būtų pasiekti?
Trumpai paanalizuokime pavyzdį:
Inžiniere vidutinio dydžio kompanijoje dirbanti moteris, atsakinga už savo 4 žmonių darbo grupės veiklą, namuose augina 2 mokyklinio amžiaus vaikus. Karantino laikotarpiu tiek mamos darbas, tiek vaikų ugdymas persikėlė į nuotolinį režimą, todėl namai papildomai tapo ofisu ir mokykla. Pirmąja užduotimi tapo šeimos narių darbotvarkės sudarymas. Su darbo grupe išbandytas metodas buvo pritaikytas planuojant ir namines veiklas (įvyko instrumentinis praturtinimas iš darbo į šeimą). Be to, padėdama vaikams prisijungti prie mokyklos naudojamų nuotolinių įrankių mama atsirinko tą, kuris jai būtų naudingiausias atliekant darbinius vaidmenis (įvyko instrumentinis praturtinimas iš šeimos į darbą).
Tokiu būdu pagrindinė situacijos veikėja pasinaudojo su skirtingais vaidmenimis susijusiomis žiniomis ir įgūdžiais atlikdama savo darbinius ir šeiminius įsipareigojimus. Be to, sutaupė laiko, kurio visada trūksta, ypač karantino laikotarpiu. Sėkmingas veiklų įgyvendinimas sumažintomis sąnaudomis, tikėtina, galėjo padėti inžinierei mamai patirti teigiamų emocijų, o vieta, kurioje tai buvo išgyventa, tapo šviesesnė ir mažiau slegianti.
Taigi, kas šioje situacijoje lėmė pozityvias pasekmes. Pirmiausia, situacijos herojės pastangos sąmoningai analizuoti ir reflektuoti apie savo atliekamus vaidmenis, konkrečias veiklas bei galimybes jas perkelti iš vienos srities į kitą. Remiantis Lappiere su kolegomis (2017) atlikta mokslinių tyrimų apžvalga, darbo ir šeimos praturtinimui pasiekti svarbių veiksnių sąrašą galima būtų papildyti:
- Šeimai draugiška organizacijos politika ir darbo kultūra – tai visos organizacijos formalios ir neformalios taisyklės ir normos, kurios turėtų padėti darbuotojams suderinti darbines veiklas ir šeiminius įsipareigojimus, pvz., papildomos laisvos dienos sergant vaikui ar lankstus darbo grafikas;
- Socialinis palaikymas darbe (iš vadovo ir kolegų) – tai visa formali ir neformali vadovo ir/ar kolegų suteikiama emocinė ir/ar materialinė parama darbuotojui;
- Darbuotojo suvokiama ir turima laisvė atliekant su darbu susijusias veiklas, pvz., galimybė pačiam susidėlioti darbo grafiką, pasirinkti užduočių atlikimo būdą;
- Didesnis pačio darbuotojo įsitraukimas į darbą – tai darbuotojo atsidavimas ir pasinėrimas į darbą;
- Šeimos narių parama – tai visa šeimos narių suteikiama emocinė ir/ar materialinė parama;
- Didesnis pačio darbuotojo įsitraukimas į šeimą – tai darbuotojo atsidavimas ir pasinėrimas į šeimyninį gyvenimą.
Taigi, norint darbo ir šeimos konfliktą pakeisti praturtinimu, svarbios ne tik individualios asmens pastangos, bet ir darbovietės bei šeimos indėlis. Misija „Darnus „žmogaus orkestro“ skambesys“ karantino laikotarpiu įmanoma, kai visos pozityvia darbo ir šeimos sąveika suinteresuotos pusės bendradarbiauja: darbuotojai yra suinteresuoti ir turi galimybę įvertinti, kurios jų darbo ir/ar šeimos vaidmenų funkcijos gali būti sėkmingai perkeltos iš vienos srities į kitą, šeima tai palaiko, o organizacija yra pasiruošusi suteikti reikiamą paramą, taip rūpindamasi savo darbuotojais ir kurdama draugiškos šeimai organizacijos įvaizdį.
Esminiai dalykai. Pokalbis su Jonu Ruškumi: ar įstatymai sudaro sąlygas patiems spręsti savo likimus?
Šį kartą laidos „Esminiai dalykai“ svečias – Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas, nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas ir Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto profesorius Jonas Ruškus.
