Prof. dr. A.Tereškinas laidoje „Ar tikrai saugu naudotis Tinderiu?“
Prof. dr. Domantas Jasilionis. Demografiniai 2020-ųjų pokyčiai
VDU Demografinių tyrimų centro vadovas ir Sociologijos katedros profesorius dr. Domantas Jasilionis pažymi, jog pandemija „įnešė korekciją“ į visus demografinius procesus.
„2020 metais stebėjome rekordiškai mažą gimusiųjų skaičių. Tai yra susiję su daugeliu dalykų, žinoma, ir pandemija, bet karantinas gali turėti pasekmių tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Mes galutinai, matyt, pamatysime po keleto mėnesių. Bet vis dėlto ekonominės pandemijos pasekmės kelerių metų perspektyvoje gimstamumui greičiausiai turės neigiamų pasekmių. Tai signalizuoja ir nukritę santuokų rodikliai“, – teigė ekspertas.
Pernai buvo įregistruota 15,2 tūkst. santuokų ir 7,4 tūkst. ištuokų. Santuokų skaičius, palyginti su 2019 metais, sumažėjo 4,3 tūkst. (22,1 proc.), ištuokų – 1,3 tūkst. (14,9 proc.).
Šimtui santuokų tenkančių ištuokų skaičius padidėjo nuo 44,5 buvusių 2019 metais iki 48,9 pernai.
Jasilionio teigimu, nors migracijos procesai gali kažkiek koreguoti demografinius rodiklius, būtent menkas gimstamumas turi didžiausią vaidmenį ir esama situacija rodo prastėsiančią demografinę situaciją ateityje.
„Jeigu mes žiūrėsime ilgesnę perspektyvą, gyventojų skaičių, tame tarpe ir darbingo amžiaus gyventojų skaičių, iš esmės programuoja gimusiųjų kartos ir nepalanki, deja, per pastaruosius dešimtmečius susiformavusi amžiaus struktūra, kuri lemia tuos mažesnius darbingo, jauno ypač amžiaus gyventojų skaičius, kuris toliau mažės ateityje“, – kalbėjo ekspertas.
Kalbėdamas apie mirtis, D. Jasilionis pastebėjo, kad 2019 metais vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė siekė 71-erius metus ir, lyginant su 2007 metais, išaugo septyneriais metais.
„Žinoma, pandemija brutaliai pakeitė tą situaciją. Mes turėsime tris, keturis arba penkis tūkstančius tiesiogiai, kai mes turime COVID-19 diagnozes, ir netiesiogiai susijusių papildomų, perteklinių mirčių, lyginant su praėjusių metų vidutiniais skaičiais“, – kalbėjo jis.
Pasak eksperto, tai yra patikimas pandemijos poveikio rodiklis, nes oficialus COVID-19 mirčių skaičius priklauso nuo diagnostikos, testavimo apimčių ir kitų veiksnių.
Jis atkreipė dėmesį, kad mirtingumas Lietuvoje ir taip yra aukštesnis nei Vakarų šalyse.
Prof. dr. Domanto Jasilionio komentaras apie demografinius 2020-ųjų pokyčius: https://www.etaplius.lt/praejusiu-metu-statistika-isauges-mirciu-skaicius-ir-koronaviruso-padariniai
VDU Tėvų akademija: „Vaiko su negalia paauglystė: bendravimo ypatumai jam tampant suaugusiu“
2021 m. sausio 28 d. 18:00 val., kviečiame tėvus į nuotolinę paskaitą „Vaiko su negalia paauglystė: bendravimo ypatumai jam tampant suaugusiu“, kurią ves VDU Socialinio darbo katedros lektorius dr. Gedas Malinauskas. Renginys nemokamas.
Dalyvių skaičius ribotas. Būtina išankstinė REGISTRACIJA: http://smf.vdu.lt/registracija
Paskaita vyks nuotoliniu būdu „Zoom“ platformoje. Likus dienai iki renginio, užsiregistravusiems bus išsiųsta prisijungimo informacija.
******************
VDU Tėvų akademija – tai dalis Socialinių mokslų fakulteto misijos. Kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį VDU Socialinių mokslų fakulteto dėstytojai – psichologai, sociologai, socialinio darbo atstovai dovanoja nemokamus užsiėmimus tėvams, taip siekdami prisidėti prie visuomenės tobulėjimo.
Kviečiame dalyvauti!
Prof. dr. Domantas Jasilionis: Emigracijos skaičiai išliko dideli
VDU Sociologijos katedros profesorius, Demografinių tyrimų centro vadovas Domantas Jasilionis sako, kad karantino suvaržymų ir „Brexito“ kontekste laukta esminių migracijos permainų, tačiau emigracijos skaičiai, nors ir sumažėję, išliko dideli.
„Tų visų suvaržymų kontekste mes laukiame tokių didesnių ir esminių permainų, bet, kaip matome, tie skaičiai liko pakankamai dideli“, – žurnalistams teigė demografas.
Statistikos departamento duomenimis, pernai į Lietuvą imigravo 43,1 tūkst. žmonių – 3 tūkst. arba 7,5 proc. daugiau nei 2019-aisiais. Į Lietuvą gyventi grįžo 20,8 tūkst. Lietuvos piliečių – 2 proc. daugiau negu ankstesniais metais. Sugrįžusieji pernai sudarė beveik pusę (48,3 proc.) visų imigrantų.
Tuo metu emigracija sumažėjo: pernai išvyko 23,1 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų – 6,2 tūkst. arba 21,2 proc. mažiau negu 2019 metais. 6 tūkst. (26,2 proc.) emigrantų išvyko į Jungtinę Karalystę, 3,8 tūkst. (16,6 proc.) – į Ukrainą, 2,1 tūkst. (9,1 proc.) – į Baltarusiją, 1,8 tūkst. (7,7 proc.) – į Vokietiją, 1,7 tūkst. (7,3 proc.) – į Norvegiją.
Skaitykite daugiau: https://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/lietuviu-emigracija-mazeja-emigranto-duona-nebe-tokia-patraukli-1006741
Naujas VDU Sociologų klubo tinklalaidės „REIKALINGI“ įrašas
Kviečiame klausytis sociologės Renidos Baltrušaitytės pokalbio su Ugne ir Kornelija iš „Anthropos“ apie pirmame VDU Socialinės antropologijos magistrantūros studijų kurse kilusią idėją įkurti organizaciją ir šiandien joje vystomus projektus.
SPOTIFY https://open.spotify.com/show/7bpC36u7pDPTnj0GkxEdDt
ANCHOR.FM https://anchor.fm/reikalingi
***
Sociologai ir antropologai visada yra REIKALINGI, tik galbūt ne visada pastebimi. Tad ši tinklalaidė yra skirta populiarinti sociologijos ir antropologijos mokslą ir atskleisti šias sritis jų dar nepažinusiems bei kviesti diskusijai tuos, kurie šiose srityse nusimano.
Besidominčius kviečiame klausytis!
Prisimenant Sausio 13-osios įvykius: buvome revoliucijos studentai
Jūratė Imbrasaitė Sausio 13-osios įvykius prisimena kaip studentė, kuri su draugais, kaip pati sako, tuo metu gyveno ir darė tai, kas tuo metu atrodė savaime suprantama. „Buvome labai jauni entuziastai, norėjome kuo greičiau priduoti V. Lenino raštus į makulatūrą, būti laisvi ir nepriklausomi, gyventi kaip mūsų bendraamžiai demokratinėse šalyse ir daug vilčių dėjome į ateitį“, – savo kartą apibūdina J. Imbrasaitė, kuri savo kelią susiejo su sociologija ir šiuo metu yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė.
J. Imbrasaitė pasakoja, kad prieš ištinkant Sausio 13-osios įvykiams jaunimo gretose vyravo euforija, ypač tarp VDU studentų. „Buvo nuojauta, kad esame istorinių įvykių sūkuryje. Buvome optimistai, tokie daug entuziazmo turintys revoliucijos studentai“, – pasakoja J. Imbrasaitė. Pokalbyje su ja – apie tai, kaip Sausio 13-osios įvykiai supurtė jaunų žmonių siekius.
VDU studentai. 1991 m. sausio 13 d. R. Požerskio nuotrauka
Prieš trisdešimt metų buvote Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentė. Kaip tuo metu atrodė Jūsų, kaip jauno žmogaus, gyvenimas besivaduojančioje iš priespaudos Lietuvoje?
Buvo labai įdomu. VDU buvo tik prieš metus atkurtas universitetas, kuriame paskaitas skaitė puikūs profesoriai iš Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV). Natūralu, kad pastarieji „atskraidino“ kitokią bendravimo ir dėstymo kultūrą. Gaudavome daugybę įdomios ir iki tol negirdėtos mokslinės informacijos, kuri anksčiau buvo cenzūruojama ir nebuvo viešai skelbiama. Ypač imponavo atvirai išsakomas dėstytojų požiūris į istorinius įvykius ir to meto politines aktualijas, žmonių elgesį, religiją. Kitas dalykas, kuris mus visus žavėjo – betarpiškas bendravimas su dėstytojais tiek paskaitų metu, tiek ir po jų.
Studentų tuo metu antrame kurse buvo palyginti mažai, todėl vieni kitus pažinojome ir glaudžiai bendravome. Dažnai rytais, po užsienio kalbos paskaitų, susitikdavome „Metropolio“ kavinėje, kurioje aptardavome viską – nuo asmeninių, universiteto reikalų iki šalies ir pasaulio įvykių. Prie mūsų kartais prisijungdavo ir dėstytojai – ypač bendrauti ir diskutuoti su studentais mėgdavo Milda Danytė, Linas Bulota, Gintaras Beresnevičius. O kai orai atšilo – „diskusijų klubą“ perkeldavome ant universiteto rūmų, esančių S. Daukanto gatvėje, stogo. Liūdna, tačiau ant to paties stogo VDU studentai buvo susirinkę stebėti Sausio 13-osios naktį žuvusio Tito Masiulio laidotuvių eiseną K. Donelaičio gatve link Petrašiūnų kapinių.
T. Masiulio laidotuvių eisena. R. Požerskio nuotrauka
Ar rinkdavotės prie strateginių objektų, važiuodavote į mitingus?
Iki Sausio 13-osios įvykių visi, kas galėjo, budėjo prie strategiškai svarbių objektų. Bet tas budėjimas, bent man, daugiau priminė folkloro ar dainų šventę. Žmonės dainuodavo, šokdavo, būdavo dalinama karšta arbata – tokia puiki, bendruomeniška atmosfera, kurią iki šiol labai gera prisiminti. Mažai kas tikėjosi, kad strateginiai objektai bus iš tikrųjų puolami.
Labai gerai prisimenu, kai po repeticijos su dainų ir šokių ansamblio „Suktinis“ draugais spontaniškai sėdome į taksi ir su tautiniais drabužiais važiavome į Sąjūdžio mitingą Gedimino aikštėje, o ten – entuziazmas ir protesto dvasia.
Kai ilgai esi „uždarytas“ – laisvės pojūtis ir noras ištrūkti dar labiau sustiprėja. Tremties, partizaninio karo ir sovietinio laikotarpio traumos bei užspausti jausmai išsiveržė ir virto ne tik neišmatuojamais lūkesčiais, bet ir entuziazmu bei didžiuliu noru iš pagrindų keisti gyvenimą savo šalyje. Iš dalies, galbūt, tai šiek tiek kažkuo primena dabartinę karantino situaciją, kuri daugeliui sukelia svajonę susitikti, apsikabinti, sukelia begalinį norą glėbesčiuotis ir būti kartu, kažką visiems nuveikti.
Ar buvo kokia bent menkiausia nuojauta, kad toks optimizmas apgaulingas, ir laukia kruvini įvykiai?
Buvo įvykę daug mitingų, buvo paskelbta nepriklausomybė, buvome praėję ekonominę blokadą, buvo panaikinti arba sušvelninti tam tikri apribojimai, todėl niekas nuoširdžiai nesitikėjo, kad kažkas bus, kad „ištiks“ sausio 13-osios naktis ir bus pralietas kraujas. Juk iki tol viskas vyko taikiai, laisvė buvo iškovota dainomis, maldomis, vienybe ir dialogu, todėl, kad bus smogta fiziškai, buvo daugeliui šokas ir didelis pasimetimas. Juolab kad ir M. Gorbačiovas turėjo pažangaus ir demokratiją remiančio politiko įvaizdį.
Plakatas, ant kurio parašyta: „Ukrainiečiai! Palaikome lietuvių tautos laisvės ir nepriklausomybės troškimą“. J. Imbrasaitės nuotrauka
Kokia Jums asmeniškai buvo Sausio 13-osios naktis?
Labai gerai prisimenu tą naktį. Pažadino sirenos gaudimas bei sukrėstų šeimos narių bėgiojimas link televizijos aparato ir atgal. Man papasakojo, kad buvo šaudoma į žmones ir kad buvo užimtas televizijos bokštas Vilniuje. Daugiau jokios informacijos. Visiška nežinia ir pasimetimas. Neturėjome jokios informacijos, kas dar vyko ir kas vyksta. Ta nežinia labiausiai ir slėgė. Vaizduotė piešė visokius scenarijus. Juk tais laikais nebuvo nei interneto, nei mobilių telefonų.
Puolėme į gatvę. Pasukome prie Kauno miesto savivaldybės. Ten jau buvo susirinkę nemažai žmonių. Bet kokia nauja informacija apie įvykius Vilniuje susirinkusiai miniai buvo pranešama per garsiakalbį. Labai gerai prisimenu tą palengvėjimo jausmą, kai stovėdami prie savivaldybės sužinojome, kad TV studija Kaune pradėjo darbą, ir per garsiakalbį išgirdome virpantį Modesto Patašiaus balsą. Būdama minioje jaučiau, kad įtampa kažkiek nuslūgo. Gatvėje būti buvo daug ramiau nei namuose.
Kadangi buvo tikimasi galimo kitų komunikacijos ir ryšių objektų puolimo, gyventojai buvo kviečiami vykti prie šių objektų. Arčiausiai buvo TV centras Vaižganto gatvėje, todėl ten ir ėjome. Link TV centro Vaižganto gatvėje tamsoje traukė būriai žmonių, pastebėjau link jo važiuojantį sunkvežimį su rąstais, pagaliais ir visokiais kitokiais dalykais, skirtais statyti užkardas.
Kokie jausmai iš to meto liko labiausiai įstrigę iki šių dienų?
Daugybė jausmų. Siaubas, liūdesys, užuojauta dėl žuvusiųjų ir sužeistųjų, kartais bejėgiškumas. Iki šiol yra kraupu klausyti tą naktį buvusiųjų prie Vilniaus TV bokšto ir Seimo rūmų pasakojimų, žiūrėti filmuotus kadrus. Tuo metu filmuoti kadrai ir nuotraukos kelia šiurpą. Sausio 13-osios naktį supratau, kad riba tarp gyvenimo ir mirties iš tikrųjų yra labai trapi.
Altorius žuvusiems. J. Imbrasaitės nuotrauka
Asmeniškai labiausiai bijojau sausio 14-osios nakties. Jeigu tankai šaudė į žmones ir per juos važiavo sausio 13-osios naktį, ko galima laukti kitą naktį? Visi supratome, kad riba buvo peržengta ir galima tikėtis bet ko. Puikiai supratome, kad politikoje laimi pragmatiški motyvai, ir kitos valstybės tikrai nepuls mūsų gelbėti. Tarptautinė situacija irgi nebuvo nepalanki – JAV su koalicijos partneriais pradėjo bombarduoti Irako pajėgas, kurios tuo metu buvo okupavusios Kuveitą, ir viso pasaulio žiniasklaida savo dėmesį buvo susikoncentravusi būtent į tuos įvykius. Daugelis iš mūsų stebėjo televizorių ir vis vylėsi pamatyti, kad pasaulio žiniasklaida bent keliais sakiniais užsimina apie įvykius Lietuvoje, tačiau nieko…
Dar Sausio 13-osios naktį tuometinė VDU prorektorė Liucija Baškauskaitė Kauno televizijos studijoje ėmė skaityti pranešimus, į darbus įtraukdama ir studentus. Studentai rinko informaciją, vertė pranešimus į anglų kalbą. Ėmėme patys pasakoti pasauliui, kas vyksta Lietuvoje. L. Baškauskaitė mums tapo ryžtingo ir nepasiduodančio lyderio pavyzdžiu. Būtent jai, pirmiausia, esame dėkingi, kad tuo metu jautėmės istorinių įvykių dalimi.
Ką darėte po Sausio 13-osios nakties?
Po Sausio 13-osios nakties važiavau ir į Sitkūnų radijo stotį. Visi žmonės, kurie važiuodavo budėti toliau prie strateginių objektų, buvo kviečiami būtinai su savimi vežtis asmens dokumentą, kad, jeigu būtų sužeisti ar žūtų, būtų aišku, kam pranešti. Taip pat turėdavo ir daug šilčiau apsirengti, nes užėjo šalčiai, ir temperatūra būdavo apie -15-20 laipsnių. Pamenu, kaip visi susiburdavome prie didelio laužo, šildydavomės. Budėjimas prie strateginių objektų po Sausio 13-osios įgijo jau visai kitą prasmę.
Tankų „nepraeinama“ barikada iš medinių lentų. J. Imbrasaitės nuotrauka
Vėliau, po keleto dienų, su kursiokais važiavome į Vilnių traukiniu – buvome labai sukrėsti įvykių ir norėjosi viską pamatyti savo akimis bei nufotografuoti. M. Mažvydo biblioteka buvo paversta Raudonojo kryžiaus būstine, o už Seimo rūmų, kitoje pusėje, į sieną atremti stovėjo medicininiai neštuvai. Tuo metu šalyje vyravusią atmosferą gerai atspindėjo užrašai lietuvių, anglų, ukrainiečių kalbomis prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos (dabartinio Seimo) rūmų. Gedimino prospekte buvo didžiulė barikada su užrašu „Laisvė“ ir „Lietuvos širdis“, žemiau angliškai buvo parašyta „Freedom for Baltic Countries“. Seimo rūmai buvo aptverti tvora iš geležinių strypų ir spygliuotos vielos, ant kurios žmonės buvo prikabinę piešinių ir karikatūrų su įvairiais užrašais, aplinkui mėtėsi garbės raštai su V. Lenino atvaizdais. Prie tos tvoros pastebėjome rudo popieriaus lakštą su užrašu „Gelbėjimo komitetui gelbėti“, o po juo sniege stovėjo žalias emaliuotas naktipuodis, į kurį žmonės buvo sumetę savo TSRS karinius bilietus. (Norėčiau priminti, kad Sausio 13-osios perversmui įgyvendinti praktikoje Lietuvos komunistų partija (TSKP) sudarė vadinamąjį „nacionalinio gelbėjimo komitetą“ ir tikėjosi, kad nepatenkinti blogėjančia ekonomine padėtimi Lietuvos gyventojai šį komitetą parems).
Žalias emaliuotas naktipuodis, į kurį žmonės metė savo TSRS karinius bilietus. J. Imbrasaitės nuotrauka
Manau, daugelis dalyvavusių Sausio 13-osios įvykiuose užsimerkę grįžta dabar jau trisdešimt metų į praeitį ir išgyvena tai vėl. Žvelgiant į viską iš šios dienos perspektyvos, labai tiktų perfrazuoti garsaus prancūzų rašytojo Anatolijaus Franco posakį, kad revoliuciją pradeda idealistai, o vėliau viską į savo rankas perima pragmatikai. Belieka pasidžiaugti, kad mums visiems pavyko – Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė. Sausio 13-oji buvo žiaurumo pikas mūsų kelyje į nepriklausomybę, ir esame labai dėkingi visiems buvusiems kartu, o ypač žuvusiems, jų artimiesiems, daugybei sužeistųjų bei suluošintųjų prie TV bokšto Vilniuje.
Tuo metu šalyje vyravusią atmosferą gerai atspindėjo užrašai lietuvių, anglų, ukrainiečių kalbomis prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos rūmų. J. Imbrasaitės nuotrauka
NAUJA KNYGA: T. Vadvilavičiaus ir A. Stelmokienės monografija
VDU Socialinių mokslų fakulteto l.e.p. dekanė, Psichologijos katedros docentė dr. Aurelija Stelmokienė ir Psichologijos katedros doktorantas Tadas Vadvilavičius išleido monografiją „Tamsiąja triada pasižymintys vadovai: ką apie juos mano pavaldiniai? (neįmanoma, pakenčiama, o gal efektyvu)“.
„Tikriausiai būtų keista norėti dirbti su vadovu (ar vadove), kuris yra agresyvus, linkęs manipuliuoti ir siekiantis išskirtinio populiarumo, tačiau gyvenime nutinka visko. Ir tokių vadovų pasitaiko. Iš tiesų, praktikoje vis dažniau yra kalbama apie „toksiškus“ vadovus ir tamsiąją vadovavimo pusę. Gaila, kad šis reiškinys sulaukia santykinai mažai tyrėjų dėmesio. Mes pamatėme šią sritį kaip įdomią ir aktualią vadovavimo psichologijos nišą, kurioje dirbome beveik 5 metus. Į šią monografiją, kurią visų pirma skiriame savanoriams tiriamiesiems, sudėjome visą savo sukauptą patirtį ir žinias apie Tamsiąja triada pasižyminčius vadovus, jų vertinimą. Taip pat pasidalinome kilusiais metodologiniais iššūkiais ir rastais sprendiniais. Tikimės, kad ši monografija bus įkvėpimo šaltinis visiems ją skaitantiems, ypač studentams, bei padrąsins juos kelti naujus, netradicinius klausimus ir taip prisidėti prie mokslo raidos.
Mums, šios monografijos autoriams, atliktų tyrimų planavimas, įgyvendinimas ir monografijos rašymas buvo vienas įdomiausių periodų moksliniame gyvenime. Kiekvienas naujas klausimas skatino ieškoti atsakymo, o jį atradus – šis vėl vesdavo prie naujo klausimo. Tad prasidėjus naujiems metams, norime palinkėti visiems atrasti savo klausimą, pasinerti į kelionę ieškant atsakymo ir džiaugtis atradimais, kurie veda prie naujų kelionių“ – dalinasi monografijos autoriai.
Kviečiame skaityti!
Ką Lietuvos akademinė bendruomenė žino apie Europos socialinį tyrimą?
VDU mokslininkų komanda, siekdama sužinoti kaip Europos socialinis tyrimas (EST; angl. European Social Survey) – vienas didžiausių ir kokybiškiausių tyrimų visoje Europoje yra žinomas Lietuvos akademinei bendruomenei, atliko internetinę apklausą.
Europos socialinis tyrimas yra kas dvejus metus Europoje atliekama tarptautinė apklausa apie skirtingų šalių gyventojų požiūrius, įsitikinimus ir elgseną. 2001 m. pradėtame vykdyti tyrime jau dalyvavo daugiau nei 30 Europos šalių, o Lietuva įsitraukė 2008 m.
EST už inovacijas tarpkultūriniuose apklausų tyrimuose 2005 m. apdovanotas Europos Sąjungos Dekarto prizu ir yra pripažintas kokybiškiausiu socialiniu tyrimu Europoje. Nuo 2013 m. EST veikia kaip Europos mokslinių tyrimų infrastruktūros konsorciumas (EMTIK), o 2016 m. Europos mokslinių tyrimų infrastruktūrų strategijos forumas (EMTISF) jam suteikė EMTISF Gairių statusą. Nuo 2019 m. EST Lietuvoje įgyvendina Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), o lauko tyrimus vykdo UAB „RAIT”.
EST EMTIK sukūrė daugybę išteklių (tyrimo duomenų rinkiniai, elektroninės mokymosi priemonės, mokymo kursai ir seminarai, svarbiausių tyrimo rezultatų bukletai ir pan.), kuriais gali naudotis ir jau naudojasi įvairios tikslinės visuomenės grupės: dėstytojai, tyrėjai, mokslininkai, studentai, politikai, žurnalistai ir kt. EST yra žinomas dėl įvairių visuomenei aktualių temų, kurios sudaro EST klausimyną. Pavyzdžiui, kiekvienoje bangoje atsikartojančios temos yra žiniasklaida ir socialinis pasitikėjimas; politika; subjektyvi gerovė; socialinė atskirtis; religija; tapatybė; socialinis demografinis visuomenės profilis; žmogiškosios vertybės. Kintantys temų moduliai, kurie buvo įgyvendinti ir Lietuvoje, yra dar įvairesni – gyventojų požiūriai į socialinę gerovę, šeimą ir darbą; pasitikėjimas baudžiamuoju teisingumu; demokratijos suvokimas ir vertinimas; požiūriai į imigraciją, sveikatos ir socialinę nelygybę, klimato kaitą ir energetiką, teisingumą ir sąžiningumą, gyvenimo ciklo pokyčius. Galima drąsiai teigti, kad EST apklausą sudarančių temų įvairovė ir gausa bei didžiulis duomenų, surinktų laikantis aukščiausių metodologinių standartų, masyvas skirtingų disciplinų mokslininkams suteikia unikalią galimybę įvairiais rakursais tyrinėti ir geriau pažinti Europos visuomenę.
Kviečiame susipažinti su VDU mokslininkų komandos atliktos apklausos rezultatais: http://mokslolietuva.lt/2021/01/ka-lietuvos-akademine-bendruomene-zino-apie-europos-socialini-tyrima/
Baigiamųjų darbų gynimai
Baigiamųjų darbų gynimai
Sausio 11-12 dienomis VDU Socialinių mokslų fakultete vyks Psichologijos bakalauro ir Sveikatos psichologijos magistro baigiamųjų darbų gynimai nuotoliniu būdu. Visiems linkime sėkmės!
Tvarkaraštis
|
Psichologijos bakalauro studijos |
01.11 | 10:00-13:00 | Psichologijos katedra |
|
Sveikatos psichologijos magistro studijos |
01.12 | 09:00-13:00 |
VDU SMF studentėms paskirtos reikšmingos vardinės stipendijos!
SVEIKINAME Psichologijos programos ketvirtakursę RASĄ KATINAITĘ, kuriai skirta vardinė Igno Bielevičiaus stipendija! I.Bielevičiaus stipendijos skiriamos studentams už jų sėkmingus studijų rezultatus bei aktyvią mokslinę ir (ar) visuomeninę veiklą. Studentė Rasa, gerai besimokydama, tuo pat metu aktyviai užsiima savanoriška veikla ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: savanoriauja Jaunimo linijoje, yra individualios emocinės paramos savanorė, taip pat grupiniuose pokalbiuose ir savi-pagalbos forumuose. Studentė aktyviai dalyvauja mokslinėje veikloje, ruošdama mokslinius straipsnius ar pranešimus konferencijose. Plačiau apie I.Bielevičiaus stipendijų konkursą ir laureatus: https://www.vdu.lt/lt/vdu-studentems-skirtos-vardines-i-bieleviciaus-stipendijos/
SVEIKINAME Socialinės antropologijos programos II kurso magistrantę AGNIEŠKĄ AVIN, kuriai Lietuvių fondas paskyrė vardinę Broniaus Bieliuko stipendiją! Studentei Agnieškai stipendija skirta už nuoseklų ir nuolatinį domėjimąsi migracijos procesais, darbo su tautinių mažumų atstovais patirtį, studijų ir mokslinius pasiekimus bei altruistinį įsitraukimą į visuomeninę veiklą. Plačiau apie B.Bieliuko stipendijų konkursą ir laureatus: https://www.facebook.com/watch/?v=399467047963131
Džiaugiamės ir didžiuojamės!
