„Socialinis darbas pandemijos metu: aš esu, nes esame mes“
2021 m. kovo 16 d. Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedra kviečia dalyvauti jau tradicija tapusiame forume, skirtame Pasaulinei socialinio darbo dienai paminėti. Forumo tema: „Socialinis darbas pandemijos metu: aš esu, nes esame mes“. Šiais metais viso pasaulio socialiniai darbuotojai kviečiami atsižvelgti į Ubuntu sampratą ir filosofiją, kurioje pripažįstama žmonių ir jų aplinkos tarpusavio ryšio bei solidarumo bendruomenėse, visuomenėse ir pasaulyje svarba. Akcentuojama kiekvieno asmens indėlio ir dalyvavimo būtinybė kuriant tvarią ir socialiai teisingą ateitį.
Renginio metu bus diskutuojama apie socialinio darbo praktikos kompleksiškumą, sudėtingumą ir svarbą pandemijos metu. Socialinio darbo profesionalai stovi priešakinėse kovos su Covid-19 viruso sukeltomis psichosocialinėmis pasekmėmis gretose, o jų teikiamos paslaugos padeda spręsti sudėtingas individų, šeimų ir bendruomenių problemas. Maža to, socialinio darbo specialistai neretai yra vienintelis pagalbos išteklius ar žmogiškojo santykio saitas tiems visuomenės nariams, kurie dėl pandemijos patiria dvigubą atskirtį. Visgi patirtis rodo, jog socialinio darbo specialistų vaidmuo ir svarba vis dar lieka šešėlyje, nesulaukiama pakankamai žiniasklaidos, politikų dėmesio. Taigi, minėdami Tarptautinę socialinio darbo dieną, kviečiame pasidalinti įžvalgomis ir patirtimi apie socialinio darbo svarbą ir praktikos aplinkybes pandemijos kontekste.
Renginys skirtas: socialinio darbo praktikams, tyrėjams, dėstytojams, studentams, politikams, socialinių programų ir projektų iniciatoriams bei vykdytojams, žurnalistams ir kitiems susidomėjusiems žmonėms.
Susitikimo laikas: 2021 kovo 16 d. 1030-1200.
Susitikimo vieta: Zoom platforma
Registracija į forumą: https://forms.gle/xRGR2Gf7GNPkui7D7
Dėmesio: Užsiregistravusiems dalyviams nuoroda į renginį bus atsiųsta likus dienai iki renginio, vietų skaičius ribotas. Norime atkreipti Jūsų dėmesį, kad renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama. Jungdamiesi prie šio renginio, jūs patvirtinate, kad sutinkate, kad renginys ir jūsų dalyvavimas jame būtų įrašomas.
Tėvystė per karantiną: išaugę reikalavimai ir būtinybė rūpintis savimi
Dr. Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinio darbo katedros docentė, pozityvios tėvystės praktikė, mokymų vadovė, NVO dirbančios su šeimomis vadovė
Vaikų ir paauglių psichologinė gerovė labai siejasi su tėvų savijauta. „Kai pati tapau ramesnė, matau, kad ramiau reaguoju į savo vaiko elgesį, tad mes dabar daug mažiau pykstamės ir greičiau pamokas padarome (ankščiau tai trukdavo daug kartų ilgiau),“ – dalijosi dvylikametį paauglį auginanti mama, kuri dalyvaudama tėvų paramos grupėje suprato, kad svarbu ne vaiką bandyti sutramdyti, bet pačiai išmokti nurimti.
Niekam nekyla klausimas, sunku šiame laike ar ne. Vienareikšmiškai sunku. Tai ypatingos įtampos laikotarpis. Dažnai klausiu savęs, kaip jaučiuosi pati kaip mama? Klausiu savęs, ar aš pakankamai gera (ankščiau šis klausimas rečiau užklupdavo)? Ar ne per daug, ar ne per mažai kaip mama (kitu atveju tėtis) darau? Ar šie klausimai jums irgi kyla? Taip jaustis visiškai normalu šiame didelės įtampos laikotarpyje, kai reikalavimai profesinėje veikloje nei kiek nesumažėję (žinoma, jei šiuo metu galime dirbti), o lūkesčiai tėvystei ypač išaugę.
Svarbiau ne rezultatai, o emocinė vaikų sveikata
Klausantis tėvų, kurie augina moksleivius, girdisi, kad krūvis jiems šiuo metu yra labai didelis. Lyg darbas keliais etatais – be jokių pertraukų, nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro ir dažnai be atokvėpio savaitgaliais. Jei ankščiau grįžus iš darbo tėvų laukdavo visas namų ūkis su buities darbais, dabar šalia tų pačių privalomų šeimos reikalų nemaža dalis laiko ir energijos turi būti skiriama mokyklos temai.
Pradinukų tėvai turi savus iššūkius (prisipažinsiu – džiaugiuosi, kad mano vaikai jau nebe pradinukai), vidurinių klasių moksleiviai rodos jau savarankiškesni, tačiau kartais ir jie (ypač be tėvų ir mokytojų pagalbos) sunkiai tvarkosi su užduočių gausa ir ilgalaikiu sėdėjimu prie ekrano. Šiame amžiaus tarpsnyje daugiausiai „koją kiša“ dar nepilnai išsivystę savireguliacijos įgūdžiai, kuomet vaikams dar sunku pasakyti ne „malonumui“ (praktika rodo, kad būtent šiame amžiuje daugiausia žaidžiančių internetinius žaidimus pamokų metu), kai tiek daug atsakomybių (gerai mokytis, ramiai išbūti prie kompiuterio po 5-7 val. minimaliai fiziškai judant).
Ypač jautri grupė – abiturientai, kurie šiuo metu tarsi palikti vaikščioti dykumos plynėje. Dalis jų jaučiasi išvargę, nusiminę, bejėgiški, lyg ilgą laiką „be vandens“ ir be jėgų, be noro eiti ten, kur laukia kelio pabaiga. Vienas dvyliktokas neseniai dalijosi savo mintimis, kad švietimo sistemos atstovams nerūpi abiturientų emocinė būsena, rūpi tik jų rezultatai. Tą puikiai suprantu, nes pati esu tokio dvyliktoko mama. Suvokiu, kad kitu laiku daug daugiau dėmesio skirtume būsimų planų aptarimui, tačiau šiuo metu didžiausias iššūkis – išgyventi šią dieną, atlikti kasdienes mokyklos užduotis ir išlikti stabilios emocinės būsenos.
Stebėdama dvyliktos klasės mokinius matau, kokie pervargę, nusivylę ir demotyvuoti šiuo metu jie jaučiasi, juk jie šiuo metu patiria koncentruotą aplinkos spaudimą (tėvų, mokytojų, kitų aplinkinių), nežinią dėl ateities. Tad daugiausia, ką galime daryti kaip tėvai – transliuoti ramybę, palaikymą ir ne spaudimą ar reiklumą, bet supratingumą ir stabilumą. Reiktų kiek įmanoma įnešti vilties ir programuoti sakant, kad „tau pavyks“, „viskas bus gerai“ ir „ne skaičius yra laimės indeksas“ (turiu galvoje galutinius dalyko ar egzaminų rezultatus). Galite sakyti – naivu? Gal. Tačiau įvertinant, kiek dvyliktokų ir ne karantino laiku pervargsta, perdega, patiria depresijos simptomus, supranti, kad svarbiau yra gera psichinė ir fizinė sveikata nei išoriniai rezultatai.
Agresija ir smurtas kaip atsakas į nesuvaldomą stresą
Svarbu įsivardinti, kokį krūvį šiuo metu patiria šeimos. Darbas iš namų bei tuo pačiu rūpinimasis savo vaikais ir pagalba jiems mokantis yra didelis iššūkis. Tačiau reikia nepamiršti ir to, kad dalis šeimų dėl karantino pasekmių neteko darbo, pajamų arba šeimos pajamos labai sumažėjo, o tai sukelia dar didesnį stresą daugumoje šeimų.
Kolegų tyrimai rodo, kad tėvų patiriamas stresas dėl pandemijos sukelia neigiamų pasekmių jų tėvystei, o tai padidina riziką šiurkščiam elgesiui su vaikais. Užsienyje atlikti tyrimai atskleidžia, kad šiuo metu išaugo tėvų nerimo lygis, dalis jų patiria miego sutrikimus, daugėja tėvų, patiriančių depresijos simptomus, o visa tai mažina galimybes tėvams atliepti vaikų poreikius.
Labai svarbu atkreipti dėmesį ir į socialinę izoliaciją, kuri apriboja priėjimą prie švietimo ir kitų paslaugų, kurios ankščiau suteikdavo palaikymą, dabar jų netekimas sukelia stresą nemažai daliai šeimų. Užsienio mokslininkai jau drąsiai teigia, kad socialinė izoliacija didina imlumą stresui, kas daro kenksmingą įtaką psichinei bei fizinei sveikatai. Tėvai, kurie susiduria su limituotos socialinės izoliacijos reikalavimais likdami namie su savo vaikais, yra ypač pažeidžiami, remiantis tyrimais, besitęsiantis artimas kontaktas streso akivaizdoje yra rizikos veiksnys agresyviam elgesiui ir smurto apraiškoms.
Paauglystė+nuotolinis mokymasis+karantinas=komplikuota formulė
Šiuo metu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinio darbo katedroje su kolegomis atliekame LMT finansuojamą tyrimą apie vaikų ir šeimos gerovę Lietuvoje. Jau dabar ryškėja tendencija, kad vaikai, ypač šeimoje esant sunkumams, yra mažai matomi, o tiksliau – visai nematomi.
Karantino apribojimai ir su tuo kylanti įtampa paliečia ne tik suaugusiuosius, bet ir mažuosius mūsų visuomenės narius – vaikus. Kaip jie laikosi šiame laike? Patiriama įtampa mokykloje, gyvenimas ir mokymasis vienoje erdvėje, neturėjimas tiesioginio kontakto su draugais, mokytojų ir tėvų reikalavimai apsunkina vaikų gyvenimą. Jau gausėja tyrimų, ir Lietuvoje atskiedžiančių vaikų psichosocialines ir sveikatos problemas – išaugusį vienišumo jausmą, nerimą, baimes dėl ateities, sveikatos sutrikimus.
Praktikoje dirbant su šeimomis pastebima, kad pagalbos šiuo metu intensyviau kreipiasi paauglių tėvai. Beveik metus nuo karantino pradžios tenka nuotoliniu būdu konsultuoti paauglių tėvus, vesti paramos bei pozityvios tėvystės grupes. Vienareikšmiškai girdisi tėvų nuogąstavimas, kad paauglystės išgyvenimai nuotolinio mokymosi bei karantino fone yra ypač komplikuoti.
Paauglystei būdingi vidiniai pokyčiai (kūno, emocijų, smegenų raidos, tapatumo) yra visada lydimi ir santykio su kitais kaitos – tėvais, kitais suaugusiais ir bendraamžiais. Tačiau šiuo metu, kai taip svarbu bręsti turint tiesioginį ryšį su bendraamžiais, jie jo netenka. Todėl vaikų noras daugiau leisti laiko prie ekranų kartu su draugais žaidžiant internetinius žaidimus tampa visai normalus ir pateisinamas. Ir čia tėvams kyla didžiulė dilema, kaip tą bendravimo poreikį leisti deramai patenkinti. Leidžiant pakankamai, bet ir ne per daug. Visgi praktika rodo, kad vaikų sėdėjimas prie ekranų šiuo metu, jei tėvai palieka jį savieigai, yra stipriai perviršinis.
Dar viena dilema, kurią tėvai atneša į mūsų, profesionalų – socialinių darbuotojų ir psichologų –konsultacijas, yra stipriai sutrūkinėję ar visai nutrūkę santykiai su paaugliais. Pastebime, kad tėvų didelis įsitraukimas į vaikų mokymąsi turi ne tik teigiamų pasekmių (vaikas prisijungia prie pamokų, padaro visas pamokas), tačiau padidinta kontrolė mokymosi priežiūrai apsunkina santykius tarp pačių tėvų ir vaikų. Santykiai tampa vienakrypčiai, perpinti reikalavimais, kartais išreikšti ir tėvų rodomu nepasitenkinimu esamu rezultatu. Tačiau būtent sunkiu metu tvirtas tarpusavio ryšys tampa dar svarbesnis. Juo remiantis vaikui lengviau įveikti iškilusius sunkumus, nes žinojimas, kad tėtis ar mama „supras ir palaikys“, suteikia jėgų judėti pirmyn. Todėl visiems mums, tėvams ir mokytojams, norisi priminti, koks svarbus vaikui yra teigiamas grįžtamasis ryšys. Kaip ir suaugusiems, taip ir vaikams reikalinga pusiausvyra 4:1 tarp pozityvių ir negatyvių komentarų.
Nori nenori, „brokolius“ reiks suvalgyti
Vieni vaikai tiesiog nesijungia į pamokas, kiti prisijungia, bet nėra aktyvūs, treti tuo metu randa kuo kitu užsiimti (žaidžia kompiuterinius žaidimus, plepa kitais kanalais su klasės draugais, užsiima kita veikla). Suprantama, yra vaikų, kurie to nedaro. Tačiau norisi suprasti, kas vyksta, kodėl kai kurie vaikai negali tiesiog būti pažangiais ir gerais mokiniais?
Priežasčių išties yra ne viena ir ne dvi. Jos gali būti susijusios su vidiniais vaiko procesais (pavyzdžiui, sunku išlaikyti dėmesį, pamokose nepatiria sėkmės), kaip ir su išoriniais (dalis vaikų vengia prisijungti, nes tiesiog neturi tinkamų sąlygų namie – neturi savo kambario, namai yra skurdūs, nemadingi). Tačiau neturėtume atmesti ir tokios, kaip gali atrodyti, banalios priežasties, kaip nuobodumas ir nuovargis. Juk ilgas sėdėjimas prie ekranų, be kokybiškų pertraukų, kuomet galima palakstyti su draugais ir fiziškai bei emociškai „išsikrauti“, šiuo metu nėra įmanomas. Teko girdėti mamos persakytus savo pradinuko žodžius: „Mama, aš į mokyklą eidavau tik dėl pertraukų ir draugų, dabar to neliko…“ Todėl kartais vaikai kūrybiškai ieško malonių būdų „išbūti“ savo nuotolinio mokymosi įpareigojančioje, varginančioje ir kartais nuobodžioje kasdienybėje. Ir jų atrastos priemonės nebūtinai džiugina suaugusiuosius. Čia panašiai, kaip prisėdus valgyti pietų ant stalo matai padėtą desertą ir sveikuosius, bet neskanius brokolius. Visi liepia valgyti juos, tačiau juk norisi deserto. Tad nemaža dalis tėvų bando ir geruoju, ir piktuoju sutarti, kad pirmiau „brokoliai“ (pamokos), o po to – desertas (laisvalaikis). Deja, ne visada lengva šį susitarimą pasiekti, o vėliau laikytis.
Svarbu rasti į ką atsiremti
Tarptautiniai tyrimai ir kasdieninė darbo su šeimomis praktika atskleidžia, kad šiuo metu kaip niekad tėvams reikia palaikymo. Ypač emocinio ir socialinio, kad būtų galima dalintis savo kasdieniais iššūkiais ir susikaupusiomis emocijomis bandant gerai atlikti visus savo vaidmenis − darbuotojo (juk darbe ne ką prasčiau reikia dirbti, nei ankščiau), ir tėvų (namie pareigų padaugėjo). Remiantis tyrimais, tie tėvai, kurie per pandemiją turi emocinį ir socialinį palaikymą, patiria mažesnį streso lygį bei mažesnę tikimybę nuskriausti vaikus. Tad kviečiame tėvus atidžiau apsidairyti, į ką būtų galima šiuo metu atsiremti ir su kuo nuoširdžiai būtų galima dalintis savo susikaupusiomis emocijomis ir rūpesčiais. Tačiau susidūrus su sudėtingesnėmis problemomis šeimoje, siūloma drąsiau kreiptis pagalbos ir į specialistus, nes problemoms dar neįsisenėjus greičiau ir dažnai su menkesnėmis pasekmėmis jas galima išspręsti.
Dauguma mūsų žino daug būdų, kaip įveikti stresą: sportuoti, eiti pasivaikščioti, skaityti knygas, žiūrėti komedijas, daryti kvėpavimo pratimus ir taip toliau. Gaila, kad gana dažnai mes ir toliau skaitome tuos stebuklingus metodus skrolindami socialiniuose tinkluose vietoj to, kad juos tiesiog pradėtume praktikuoti. Juk neužtenka žinoti, KĄ reikia daryti, reikia p r a d ė t i TAI daryti: dainuoti, šokti, rašyti, bėgioti, lipdyti modeliukus, vaikščioti, medituoti, piešti ar tiesiog leisti sau pasėdėti ir nieko neveikti, užuot kompulsyviai vėl ėmusis veiklos. Kviečiu „atnešti“ į savo dabartinį gyvenimą tai, kas ramina ir kas teikia džiaugsmą. Kas padeda atstatyti emocinę pusiausvyrą. Kas kelia nuoširdų juoką. Šiame laike ypač reikia teigiamo dėmesio ir meilės, nes sunkesni iššūkiai reikalauja daugiau vidinio „kuro“, o meilės jėga būtent ir yra tas kuras. O kai patys „pasipildysime“, galėsime to pripildyti ir savo vaikus.
Prof. dr. Milda Ališauskienė LRT laidoje Forumas apie Stambulo konvenciją
LRT forumas. Nevyriausybinių organizacijų raginimai ratifikuoti Stambulo konvenciją: Seimo pavasario sesijos darbų sąraše šio klausimo nėra.
Profesorė: žmonės ne taip supranta Stambulo konvenciją
Kodėl Stambulo konvencijos klausimas atidėtas rudens sesijai? Ar ši konvencija mums reikalinga sprendžiant smurto prieš moteris problemą? Kas yra socialinė lytis? Į šiuos ir kitus klausimus atsako bei savo mintimis dalinasi lyčių ir feminizmo studijų ekspertė, VDU profesorė, sociologijos mokslų daktarė Natalija Mažeikienė.Skaudžios pandemijos pasekmės: Lietuvoje sutrumpėjo vidutinė gyvenimo trukmė, nukentėjo ne tik senoliai
Karantinas Lietuvoje / E. Blaževič/LRT nuotr.
Lietuvos Socialinių mokslų centro sociologas dr. Daumantas Stumbrys, remdamasis atliktų tyrimų duomenimis, atskleidžia, jog keletą metų Lietuvoje gerėję žmonių gyvenimo kokybės rodikliai, pastaraisiais metais ženkliai smuko. Tai įtakojo su pandemija susijusi situacija. Sumažėjo vidutinė gyvenimo trukmė, išryškėjo skirtumai tarp kartų. Nors pastaruosius 15 metų Lietuvoje buvo stebima nežymiai gerėjanti mirtingumo situacija, tačiau 2020-aisiais metais mirė beveik 5 tūkstančiais daugiau žmonių nei 2019-aisiais. D. Stumbrio teigimu, visa tai bus dar vienas smūgis mūsų šalies demografinei raidai.
Kviečiame susipažinti plačiau.
Diskusija apie smurtą prieš moteris ir esmines jo priežastis bei formas, kurioje dalyvavo ir sociologas prof. dr. Artūras Tereškinas
Naujas VDU Sociologų klubo tinklalaidės „REIKALINGI“ įrašas
VDU Sociologijos katedros doktorantės Renidos Baltrušaitytės pokalbis su romų bendruomenę tyrinėjančia ir su šios tautybės vaikais ir jaunuoliais dirbančia antropologe Agnieška Avin.
Kuo šiandien gyvena romų bendruomenė, kaip ji keičiasi ir kaip galime geriau ją pažinti?
Kviečiame klausytis:
https://open.spotify.com/episode/5nS4zIly7pzyd0o8jBPMsk…
Ališauskienė: visuomenė turi ir gali pasakyti kunigams, kur yra jų kompetencijų ribos
Šiuo metu Lietuvoje vyksta karštos diskusijos keliant/sprendžiant Stambulo konvencijos, partnerystės įstatymo, homoseksualių žmonių teisės klausimus. Diskusijose aktyviai dalyvauja ne tik visuomenės veikėjai, politikai, bet ir bažnyčios atstovai. Kaip mato bažnyčios dalyvavimą, savo mintimis pasidalinti kviečiama VDU Sociologijos katedros profesorė Milda Ališauskienė.
Seksualinis priekabiavimas: problema, kurią reikia mokytis atpažinti
Prof. dr. Kristina Žardeckaitė-Matulaitienė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros profesorė, Psichologijos klinikos psichologė
2014-aisiais publikuota 28-iose Europos Sąjungos valstybėse atlikta apklausa parodė, kad net 55 procentai moterų nuo 15 metų amžiaus bent kartą gyvenime yra patyrusios seksualinį priekabiavimą, o apie 21 proc. jį patyrė per paskutinius 12 mėnesių iki apklausos. Lietuvoje šie procentai buvo gerokai mažesni – atitinkamai 35 ir 9 proc. moterų. Kyla klausimas – ar mūsų šalyje seksualinis priekabiavimas nėra problema, ar žmonės tiesiog nesugeba atpažinti jo požymių?
Viena iš priežasčių, kodėl skirtingose šalyse tokio priekabiavimo mastai yra skirtingi, gali būti kultūriniai skirtumai: svarbu, koks elgesys yra laikomas netinkamu, įžeidžiančiu tam tikroje šalyje, kiek visuomenėje yra priimtina viešai kalbėti apie priekabiavimą, galiausiai – koks prioritetas šalyje yra teikiamas moterų ir vyrų lygių teisių užtikrinimui. Turint tai omenyje, nestebina, jog minėtoje apklausoje didžiausias procentas moterų, kurios teigė patyrusios seksualinį priekabiavimą, buvo Skandinavijoje – šalyse, kurios garsėja progresyvumu lyčių lygybės srityje.
Kita vertus, šioje srityje dirbantys mokslininkai pripažįsta, kad skirtingų apklausų duomenys rodo labai įvairius seksualinio priekabiavimo paplitimo rezultatus, kurie priklauso ir nuo tyrime dalyvavusių asmenų imties, ir nuo šio reiškinio įvertinimo būdo.
2018 metais Europos Parlamento užsakymu buvo atliktas tyrimas apie priekabiavimo paplitimą darbo aplinkoje, viešose erdvėse ir politikoje. Jo duomenimis, priklausomai nuo seksualinio priekabiavimo formos, jį patyrusių asmenų skaičius buvo pasiskirstęs nuo 3 iki 33 proc. Pernai publikuotoje sisteminėje 802 mokslinių straipsnių apžvalgoje apie priekabiavimo paplitimą aukštojo mokslo institucijose pateikiami kiek kitokie skaičiai: heteroseksualių moterų, patyrusių seksualinį priekabiavimą, procentai buvo pasiskirstę nuo 11 iki 73 proc., o vyrų – nuo 3 iki 26 proc.
Tyrime, kurį atlikome Lietuvoje 2016 metais, net 87,2 proc. apklaustųjų teigė patyrę bent vieną seksualinio priekabiavimo formą per paskutinius 12 mėnesių. Skirtumai tarp lyčių patyrimų buvo aptikti tik vertinant nepageidaujamo seksualinio dėmesio patirtis: daugiau moterų teigė patyrusios šią seksualinio priekabiavimo formą nei vyrai.
Kaip atpažinti seksualinį priekabiavimą?
Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme įvardijama, kad seksualinis priekabiavimas yra „nepageidaujamas užgaulus, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką“.
Vienas iš esminių žodžių šiame apibrėžime yra „nepageidaujamas“. Kartais gali būti sudėtinga įrodyti ir pažinti nepageidaujamą elgesį. Kai kurie mokslininkai siūlo patikrinti, ar asmuo, patiriantis nepageidaujamą elgesį, gali tokius santykius nutraukti. Jei jis jaučiasi laisvas tęsti arba nutraukti bendravimą – priekabiavimu tokio elgesio negalime vadinti. Tačiau jei jis jaučiasi neturįs pasirinkimo, tuomet tai jau laikoma seksualiniu priekabiavimu. Kitas būdas, žinoma – įvertinti pačias elgesio pasekmes ir kaip jis verčia asmenį jaustis.
Seksualinis priekabiavimas paprastai skirstomas į dvi kategorijas. Pirmoji – priešiška aplinka, kuriai priskiriamas priekabiavimas dėl lyties ir nepageidaujamas seksualinis dėmesys. Ši kategorija apima žeminančio arba priešiško požiūrio į kurią nors lytį išraiškas ir seksualinio pobūdžio prisilietimus, gestus, pozas, komentarus ar kitokią seksualinio pobūdžio elgseną, įskaitant ir darbo vietoje kabinamus plakatus arba kolegoms siunčiamas nuotraukas.
Antroji kategorija vadinama „paslauga už paslaugą“ – ją apibrėžia atviras arba subtilus, tačiau aiškiai suprantamas grasinimas ar reikalavimas, kai priekabiautojas už seksualinius santykius siūlo geresnes sąlygas, tokias kaip paaukštinimas ar geresnis atlyginimas, arba blogesnių sąlygų išvengimą. Tarp galimų pavyzdžių – ir santykiai tarp dėstytojo ir studento, kai pastarajam už „paslaugą“ žadamas geresnis pažymys. Šią kategoriją pažinti lengviau, kadangi ji remiasi netolygiu galios pasiskirstymu – sąlygas kelia asmuo, užimantis aukštesnes pareigas, turintis daugiau valdžios ar galios, ir siekiantis tuo pasinaudoti asmeniniais tikslais.
Kitas priekabiavimo rūšis pažinti sunkiau, nes jose galios aspekto nėra. Šios formos pasireiškia tarp vienodo statuso žmonių ir remiasi nukentėjusiojo savijauta: kitaip tariant, tai, kas vienam asmeniui atrodo kaip flirtas, kitam gali atrodyti kaip priekabiavimas.
Gali kilti klausimas – kaip atpažinti, kad elgesys nepageidaujamas, jeigu žmogus pats to nepasako? Jei abejojate, pabandykite savęs paklausti – kaip jaustumėtės, jei šis Jūsų elgesys būtų paviešintas, sužinotų draugai ar šeima? Ar norėtumėte, kad taip elgtųsi su Jūsų broliu, sese ar draugu? Ar savo elgesiu rodote pagarbą šiam žmogui?
Priekabiavimas – žalingas ir pačiam priekabiautojui
Visuomenėje apie priekabiavimą kartais kalbama, esą tai retas arba pernelyg išpūstas reiškinys, o nukentėjusios moterys arba meluoja, kad atsikeršytų, arba išprovokuoja priekabiavimą savo elgesiu. Visa tai yra mitai. Priekabiavimo paplitimą liudija ne vienas tyrimas – keli yra paminėti ir šio straipsnio pradžioje. Tuo tarpu melagingų kaltinimo atvejų iki šiol buvo tik apie 8 procentai. Kita vertus, būtent baimė, kad nepatikės, daugelį nukentėjusiųjų verčia nesikreipti ir tylėti. Visuotiniai judėjimai, tokie kaip #metoo, padeda kovoti su šiais mitais ir kelia visuomenės sąmoningumą.
Netrūksta ir daugiau klaidingų įsitikinimų, pavyzdžiui, kad jei priekabiautojas neturėjo ketinimo priekabiauti, arba jei „auka“ aiškiai nepasako „ne“, tuomet tai nėra priekabiavimas. Kaip rodo aukščiau pateikti apibrėžimai, priekabiavimą nulemia tai, ar elgesys yra nepageidaujamas, ir kaip šis elgesys verčia jaustis nukentėjusįjį. Tam tikromis aplinkybėmis, ypač kai priekabiautojas turi didesnę valdžią ar užima aukštesnę hierarchinę poziciją – pasakyti „ne“ gali būti itin sunku.
Savaime suprantama, seksualinis priekabiavimas gali turėti įvairių rimtų pasekmių – nukentėjęs žmogus neretai kenčia nuo depresijos, nerimo, bejėgiškumo jausmo ar kitų emocinių problemų, ima mažiau savimi pasitikėti, darosi sunkiau palaikyti santykius, kamuoja nemiga, galvos ar kiti skausmai, galiausiai – kenčia ir produktyvumas darbe ar studijose.
Verta pabrėžti, jog priekabiavimas sukelia neigiamus padarinius ir pačiam priekabiautojui: po paviešinimo jis gali prarasti draugus, turėti problemų santykiuose, įvairių emocinių sutrikimų dėl juntamos kaltės ar gėdos, įskaitant net mintis apie savižudybę. Jam, kaip ir nukentėjusiajam, tenka susidurti su mažesniu produktyvumu, tačiau taip pat gresia ir apskritai prarasti darbo vietą.
Pasekmių mastai JAV yra įrodyti skaičiais – tyrimai rodo, jog net 25 proc. dirbančių moterų, kurios jautė seksualinį priekabiavimą, ima atostogas darbe, siekdamos išvengti tokio elgesio. Mažiausiai 15 procentų apskritai išeina iš darbo. Beveik pusė stengiasi priekabiavimą ignoruoti, tačiau 10 proc. jų dėl to krenta produktyvumas darbe – kaip ir situaciją žinantiems jų draugams, kurių produktyvumas irgi sumažėja. Mokslininkai apibendrina, kad seksualinis priekabiavimas verslams kasmet „kainuoja“ maždaug 6,7 mln. JAV dolerių dėl pravaikštų, dažnos darbuotojų kaitos ir produktyvumo sumažėjimo.
Ką galime padaryti?
Kovojant su seksualiniu priekabiavimu, svarbu mokytis jį atpažinti, užtikrinti tinkamą darbo ar studijų aplinką, skatinti palankų požiūrį į aukas. Kol kas nėra įrodymų, kad darbas su priekabiautojais yra efektyvus, tačiau vertėtų ugdyti jų socialinius įgūdžius, empatiją nukentėjusiems, padėti jiems keisti nuostatas.
Susidūrus su priekabiavimu, svarbu reaguoti iškart – pasakyti priekabiautojui, kad jo elgesys yra nepriimtinas. Priekabiavimo atvejus vertėtų fiksuoti, aprašyti, kreiptis į atsakingas institucijas ir ieškoti pagalbos. Jei pamatėte, kad kažkas kitas patyrė priekabiavimą, palaikykite nukentėjusįjį, padėkite jam. Išlikime sąmoningi ir savo pačių elgesio atžvilgiu – atkreipkime dėmesį, kaip į mūsų elgseną reaguoja kiti, užtikrinkime, kad nepažeidžiame organizacijos taisyklių ir etikos normų.
Remiantis Darbo kodeksu, darbuotojo gerovę ir teisę į saugią nuo priekabiavimo aplinką turi užtikrinti ir darbdavys. Tuo tarpu aukštojo mokslo institucijose etikos kodeksai numato, jog seksualinis priekabiavimas nėra toleruojamas ir gali būti skundžiamas etikos komisijai.
Rekomendacijas universitetams dėl kovos su priekabiavimu – Seksualinio priekabiavimo prevencijos ir atvejų nagrinėjimo gaires – yra parengusi Lietuvos universitetų rektorių konferencija.
Prevencijos priemonių imasi ir patys universitetai. Seksualinio priekabiavimo prevencija yra viena iš „Horizon 2020“ tarptautinio projekto SPEAR kuriamo Lyčių lygybės plano priemonių. Projekte dalyvaujančio Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai ir mokslininkės dalinasi lyčių lygybės užtikrinimo praktikomis su partneriais iš 9 Europos Sąjungos valstybių. Pagrindinis projekto tikslas – įgyvendinti Lyčių lygybės planus ir inicijuoti pokyčius akademinėse institucijose.
VDU tyrėjai ir tyrėjos rengia institucinį Lyčių lygybės planą – priemones, užtikrinančias, kad organizacijose nebūtų diskriminuojama dėl lyties, būtų daugiau galimybių pasireikšti moterų lyderystei valdymo lygmenyje, tyrimuose ir studijų procese. VDU rektoriaus įsakymu universitete sukurta darbo grupė, kuri parengs rekomendacijas dėl institucinių priemonių – prevencijos nuostatų dokumentą, atsakingą padalinį, pasitikėjimo liniją, psichologinę ir institucinę pagalbą, prevencines švietimo ir komunikacijos priemones.
Neseniai universitete internetu buvo surengti mokymai, skirti seksualinio priekabiavimo prevencijai. Jų metu studentams ir visiems norintiems buvo pristatytos seksualinio priekabiavimo apraiškos, būdai jį atpažinti ir patarimai, kaip su tuo kovoti. VDU taip pat šiuo metu rengia Seksualinio priekabiavimo prevencijos dokumentą.
VDU vyks jaunųjų sociologų ir antropologų konferencija
Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedra kviečia į VII-ąją nacionalinę jaunųjų sociologų ir antropologų konferenciją „Aktualūs sociologijos ir antropologijos tyrimai: problemos ir kontekstai“, kuri vyks 2021 m. kovo 26 d. nuotoliniu būdu.
Tarpdisciplininėje konferencijoje maloniai laukiami įvairių studijų pakopų sociologijos, antropologijos ir giminingų disciplinų, tokių kaip socialinė politika, politikos mokslai, komunikacija, kūrybinės industrijos, socialinė psichologija, socialinis darbas ir daugelio kitų, kuriose taikomi socialinių tyrimų metodai, studentai (-ės) ir jaunieji (-osios) mokslininkai (ės).
Kviečiame teikti teorinio ir empirinio pobūdžio pranešimus. Konferencijos kalbos – lietuvių ir anglų. Konferencijos dalyvio mokesčio nėra.
Pranešimų santraukas prašome siųsti el. paštu: sk@vdu.lt iki 2021 m. kovo 18 d.
Reikalavimai santraukai:
- iki 250 žodžių, kurie apimtų pranešimo pavadinimą, pagrindinę pranešimo idėją ir argumentus;
- nurodykite pranešėjo/-ų pavardę/-es, vardą/-us, instituciją, pareigas arba studijų pakopą (jei studijuojate), kontaktinę informaciją (el. pašto adresą).
